Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandieniniai Vakarai primena ramiai snaudžiantį pagiringą tinginį, nenorintį, o gal ir nebepajėgiantį suvokti tykojančių pavojų.

Ukraina – vienintelė valstybė, nūnai tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet būtent ši šalis liepos mėnesį Vilniuje rengiamame NATO viršūnių susitikime nebus nei konkrečiai pakviesta, nei juolab priimta į šio politinio – gynybinio susivienijimo gretas. Tad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje nebus nuveikti svarbiausi darbai.

Švedijos priėmimas į NATO, įsipareigojimai gynybos reikmėms skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP, pažadas, jog karinė parama Kijevui nė akimirkai nesustos, iškilmingi pareiškimai, jog NATO labiau nei sotų gyvenimą myli laisvę, padorumą ir demokratiją, – visa tai prasminga.

Ir vis tik svarbiausias šiandien klausimas – nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos narystė NATO struktūrose. Deramai jo neišnarpliojus rizikuojame, jog artimiausiomis dienomis ne tik Ukraina, bet dar ir Baltijos šalys paplūs kraujuose. Vilniaus susitikimą, kuriame ukrainiečiai nesulauks rimtų postūmių dėl narystės, Kremliaus diktatorius supras kaip paskatinimą dar įžūliau, dar žiauriau puldinėti kaimynes. Juk NATO, žvelgiant Vladimiro Putino akimis, – jau dabar tėra išlepintų bailių ir ciniškų pragmatikų būrelis, drebantis tarsi drebulės lapas po kiekvieno stipresnio Maskvos treptelėjimo koja. O po neva istorinio Vilniaus NATO viršūnių susitikimo šių metų vasarą V. Putinas bus dar tikresnis – NATO tėra popierinė organizacija, priimanti į savo gretas tik tas nares, kurių narystei neprieštarauja Kremlius.

Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto

Vilniaus viršūnių susitikime Lietuva, regis, nesulauks nė konkrečių Vokietijos patikinimų kuo skubiau Lietuvoje dislokuoti rimtą atgrasymo priemonę – visą vokiečių karių brigadą. Mes, lietuviai, greičiausiai turėsime pasitenkinti tuo, kad Lietuvoje nuolat budės … vokiškos brigados štabas su keliais generolais ir keliomis apsaugos kuopomis. Žodžiu, mus prievartauja patikėti Berlyno pažadais, jog, kilus pavojui, vokiška brigada labai sparčiai bus permesta į Lietuvos miškus ir poligonus. Vokietijos kancleris, Vokietijos Bundestago vadovai seka mums pasakas, jog Vokietijos brigada į Lietuvą bus permesta greičiau nei V. Putinas mus užpuls. Manau, Lietuvos politikai šiomis vokiškomis stebuklinėmis pasakomis netiki. Bet ką jie gali pakeisti? Lietuva teturi teisę nuolankiai dėkoti net už stebuklines pasakėles. Juk Berlynas jau grasino Vilniui – daug triukšmausite, tai neturėsite nė vokiško štabo.  

O ir pati Lietuva dažnai elgiasi tarsi nuo alkoholio ar narkotikų apdujęs, viskam abejingas tinginys. Lietuviai jau dažnai nebesupranta, kodėl mums vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių reikalingas įspūdingas paminklas Antanui Smetonai. Sykį aukšto rango teisininkas specialioje televizijos laidoje net nusišnekėjo, esą šis politikas nevertas deramos pagarbos, nes kadaise buvo palaiminęs ne itin demokratišką Konstituciją. O tai, kad A. Smetona beveik dvidešimt metų sugebėjo išlaikyti laisvą, Rusijos agresorių neokupuotą Lietuvą, kad užtektinai kietai tramdė Lietuvoje siautėjančius priešiškų valstybių agentus, kad stiprino lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas, lietuvišką savimonę, – tam konstitucijų ekspertui, žinoma, nė motais.  

Taigi Lietuvoje bujote bujoja jėgos, kurios mums dieną naktį į galvas kala antilietuviškas idėjas. Pavyzdžiui, Prezidentas A. Smetona nenusipelnė paminklo, o štai Lietuvai milžiniškos žalos atnešęs Juzefas Pilsudskis, kadaise klastingai okupavęs visą Pietryčių Lietuvą, – vertas nuoširdžiausios meilės. Dar Lietuvai brukte brukama žinia, esą mes, lietuvaičiai, negalime neįsileisti per Lietuvos – Baltarusijos sieną į mūsų šalį besiveržiančių nelegalių migrantų. O per klaidą įleidę valstybinę sieną be leidimo kirtusius atvykėlius privalome juos dar globoti – myluoti rimčiau nei savo artimuosius. Dar mes neturime teisės domėtis istorijomis, kas, kaip ir kodėl mus išdavė 1939 – 1941-aisiais metais. Dar mums neleistina Lietuvos mokyklose ir Lietuvos universitetuose rimtai puoselėti lietuvių kalbos ir literatūros – šias vietas nusižeminę užleidžiame svetimoms kalboms, kultūroms, tradicijoms. Lietuviškai kalbėti iš Briuselio ir Strasbūro tribūnų jau – mažumėlę gėda. Ten kalbame tik angliškai.

Kinijos karys. Youtube.com

Oficialiai Lietuva – tokia pat laisva ir nepriklausoma valstybė kaip ir visos kitos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Bet iš tikrųjų mes negalime net burbtelėti be Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Varšuvos ar Vašingtono nurodymų. Štai JAV, besipykdama su Kinija, pakurstė mažytę Lietuvą imtis antikinietiškų išpuolių užmezgant draugystę su Taivanu be Pekino palaiminimo. Lyg klusnūs šunyčiai mes draskome akis Kinijai. Oficialiai pripažįstame, jog Taivanas – tai ta pati Kinija, tik kita santvarka. Apie tai byloja net Lietuvos – Kinijos tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta 1991-aisiais metais. Tačiau atidarydami įvairiausio pobūdžio atstovybes su Taipėjumi mes specialiai … ginčijame Kinijos teritorinį vientisumą. Tuo pačiu rizikuojame, jog, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Kinija nusispjaus ir į Lietuvos valstybinių sienų neliečiamumą.

Nemanau, jog Lietuvos politikai nesuvokia šių niuansų. Įtariu, jog taip kvailai pasielgti dėl Kinijos mus išprievartavo viena strateginė partnerė. Greičiausiai – visur klupinėjančio, visur griūnančio, konferencijose saldžiai užmiegančio, be žmonos pagalbos švarko užsimesti ant pečių nesugebančio JAV prezidento Joe Bideno administracija. Pasipriešinti amerikietiškam spaudimui – neišdrįsome. Neužteko dvasios uždaruose posėdžiuose bent jau papriekaištauti Vašingtonui dėl to, kad Joe Bidenas – vos bepastovįs ant kojų, todėl jo prezidentavimas – ne itin solidus.

Panaši dilema – ir dėl Armėnijos. Nepanašu, jog Lietuvos politikai nesuprastų, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečių kariai turi teisę iš Juoduoju Sodu vadinamo Karabacho vyti lauk separatistus, juolab – ginkluotus, bei neįsileisti naujų, savo kėslus pridengiančių įvairiausiomis humanitarinėmis misijomis. Karabachas – tai Azerbaidžano nuosavybė, tad jei nori ten likti, priimk Azerbaidžano žaidimo taisykles. Kas gi čia nesuprantamo?

Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”

2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė prieš Turkiją nukreiptą rezoliuciją, esą 1915-aisiais tuometinės Osmanų imperijos karinės pajėgos prieš armėnų tautybės žmones surengė genocidą. Nė vienas mūsų istorikas, nė vienas mūsų politikas, nė vienas mūsų žurnalistas anuomet nebuvo studijavęs nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose esančių dokumentų apie tuos sudėtingus, tragiškus 1915-uosius. Tačiau Lietuvos parlamentas vis tiek aklai puolė palaikyti Armėniją. Kvailiau, bjauriai nesugalvosi. Tikriausiai pats Lietuvos Seimas nebūtų sukurpęs tendencingosios rezoliucijos apie „vadinamąjį armėnų tautos genocidą“. Kažkas mus pakurstė, suklaidino, o gal net privertė elgtis tendencingai. Taigi tapome melagiais, dezinformatoriais. Kas surašyta turkiškuose, azerbaidžanietiškuose, armėniškuose archyvuose – neturime nė menkiausio supratimo, tačiau puikiai žinome, kas kaltas dėl 1915-ųjų?!

Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas viešojoje youtube.com erdvėje šiandien drąsiai ginčijasi su savo tautiečiais, kurie įsitikinę, jog armėnams neleistina domėtis, kas surašyta Ankaros, Stambulo, Baku ir Giandžos archyvuose. Puikios istoriją tyrinėjančios knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F. Ekozjancas tvirtina atvirkšiai  – armėnams būtina kuo dažniau varstyti turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų duris, o savuosius – atidaryti. Kitaip tikrosios tiesos Armėnija niekad nesužinos.

Šių eilučių autorius dar pridurtų – lietuviams taip pat privalu studijuoti senuosius Turkijos ir Azerbaidžano dokumentus, o tada Lietuva turėtų ryžtis dar sykį atvirai vertinti, ko verta anoji rezoliucija dėl „vadinamojo genocido“.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Bet Lietuva tebesielgia tarsi visų stumdomas šunytis. Kai Azerbaidžanas karine jėga 2020-ųjų rudenį ėmė intensyviai vaduoti savąjį Karabachą (lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savo žemes), oficialusis Vilnius nepasveikino oficialiojo Baku su prasmingomis pergalėmis. Oficialusis Vilnius šaukė, esą Karabacho konfliktą būtina spręsti … taikiomis priemonėmis, nors Vakarai nesugebėjo jo taikiai sureguliuoti ištisus tris dešimtmečius, tad išsėmė visus laiko limitus.

Anuomet stebėdama Azerbaidžano karinę operaciją Lietuva elgėsi lygiai taip pat kaip tie, kurie šiandien rėkia, esą Ukraina privalo liautis šaudyti į okupantus. Girdi, Ukraina teturi teisę sėstis prie taikos derybų stalo su V. Putinu, o Donbaso, Luhansko ir Krymo išlaisvinimas – kada nors vėliau. Šitaip kapituliuoti Ukrainą verčiančius mes vadiname išdavikais.

Kaip tada derėtų vadinti lietuvius politikus, žurnalistus, apžvalgininkus, kurie vis dar palaiko armėnų separatistus, o savo žemes išlaisvinusius azerbaidžaniečius – smerkia? Galų gale kas tie, kurie privartauja Lietuvą neteisingai elgtis Pietų Kaukaze?

2023.06.20; 10:00

Jonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

(Atsakas į istoriko Algimanto Kasparavičiaus 2023-05- 03 straipsnį „Respublikoje”: “Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą“)

Rusijai visu frontu užpuolus Ukrainą ir taip bandant sugrąžinti imperines galias, kaip atsakas Ukrainoje ir kitose buvusiose Sovietų sąjungos okupuotose valstybėse pradėta valytis nuo likusių Rusijos imperijos ženklų: sovietinių paminklų, gatvių pavadinimų ir kitų okupaciją šlovinusių simbolių. Estijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Moldovoje iškeliami dar likę okupantų galią žymintys paminklai, trinami gatvių pavadinimai, dažniausiai iki šiol išlikę dėl buvusio Rusijos politinio spaudimo ir net grasinimų. Net ir kare nusilpusi Rusija pernai rugpjūtį dar grasino Estijai, kai ši savo rusiškiausiame, po karo okupantų labiausiai apgyvendintame Narvos rajone nuo pjedestalo nukėlė okupantų paliktą sovietinį tanką.

Iš neseniai paviešintų slaptųjų Rusijos strateginių dokumentų, skirtų palaikyti savo įtaką ir galią buvusiuose okupuotose valstybėse, matome, kad Kremliui ypač svarbu ten išsaugoti rusų sukurtą istorinę legendą apie „tautų išlaisvinimą” ir „didžiojo brolio“ pagalbą, sustabdyti sovietinių paminklų griovimą ir imperinių pavadinimų naikinimą. Kremliui tai svarbu pirmiausia dėl pačių rusų, per 200 metų masiškai apgyvendintų carinės Rusijos, o vėliau – Sovietų sąjungos užgrobtose teritorijose, nes išlaikomi imperiniai ženklai skatina tolesnį pačių rusų imperinį mąstymą.

Yra sena rusų patarlė:„blogas pavyzdys užkrečiamas“. Ją galima papildyti visiems gerai žinoma patirtimi – neįvardintas, nenubaustas blogis skatinamas toliau plisti ir daugintis. Todėl reikėtų tik sveikinti Lietuvos parlamentą, kuris bandančios atgyti Rusijos imperijos akivaizdoje, taip pat kaip ir kitos buvusios imperijos aukos, bando valytis nuo imperinio, okupacinio užkrato, taip padėdamas gydytis ir čia gyvenančių rusų sąmonei: priėmė įstatymą išvalyti viešas erdves nuo okupantų paliktų ženklų ir ruošiasi priimti įstatymo projektą, įvardijantį komunistų partiją kaip nusikalstamą organizaciją.

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, toks politinis ir moralinis išsivalymas susilaukė ne tik buvusio komunisto ir KGB pulkininko V. Putino valdomos Rusijos, bet ir kai kurių mūsų piliečių pasipiktinimo. Štai Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius tokį apsivalymą net pavadino „lietuvių tautos mirties kilpa”. „Šis įstatymas – grįžimas prie kerštingos Senojo Testamento filosofijos”, „bandymas kurti kontroliuojamą demokratiją”, „noras valyti ir valdyti istoriją”, „dedamos pastangos istoriją paversti politikos tarnaite”, „tai trumparegiška ir pavojinga, nes dekonstruoja pačius lietuvybės pamatus” – tai tik keletas iš daugelio šio istoriko neadekvačių vertinimų, iš tos minčių ir prieštaravimų raizgalynės (Istorikas Algimantas Kasparavičius: „Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą”, Respublika, 2023-05-03).

Vertindamas bandymus apvalyti Lietuvos viešąsias erdves ir žmonių sąmones nuo 50 metų trukusios sovietų okupacijos istorikas A. Kasparavičius kažkodėl įpainioja ir Jėzų Kristų (klaidingai teigdamas, kad „Kristus į istoriją įžengia sulaukęs 33 metų” – iš tiesų, Jėzus savo istorinę misiją pradeda būdamas 30 metų, o 33-jų savo žmogiškąją istoriją kaip tik baigia), šiandieninį globalizmą, Trakų pilį, Smetoną, Pilsudskį, Čerčilį ir sovietmečio pasiekimus. Jis kažkodėl neprataria nei žodžio apie baisiuosius okupacijos metu padarytus komunistų partijos, sovietinės okupacijos metu nusikaltimus, net neužsimena, kaip Lietuva gyventų šiandien, jei ne beveik 200 metų trukusi carinės ir sovietinės Rusijos okupacija.

Nenorėdamas veltis su istoriku A. Kaparavičiumi į tokią painią diskusiją apie viską ir visus, kur autorius neretai ginčijasi pats su savimi, savo išgalvotais baubais („ar desovietizuosime sovietinius mikrorajonus”?) ir pats sau prieštaraudamas („Manau, šiandien gerokai pervertinta tų [KGB] žmonių įtaka. Tiesa, dabar politiniame teatre jų atžalos: šeimos nariai, vaikai anūkai. Taigi tas ratas sukasi”), noriu atsakyti į du esminius istoriko iškeltus dalykus:

1.Kokia prasmė po 33 metų priimti įstatymus, išvalančius viešąją erdvę nuo okupaciją garbinančių ženklų;

2.Komunistų partiją įvardinti nusikalstamą organizaciją ir kodėl istorijos negalima palikti vertinti tik istorikams.

Į pirmąjį klausimą – kodėl dabar imtasi atlikti tai, kas nepadaryta nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Iš esmės jau atsakiau straipsnio pradžioje: Rusijai užpuolus Ukrainą akivaizdu, kad šis pavėluotas darbas turi būti pabaigtas dabar. Pasikartosiu: tai būtina padaryti ne tik išsivalant mums patiems nuo okupantų primestų „vertybių”, nuo okupaciją šlovinančių ženklų, bet ir nuo imperinių ambicijų išvalant mūsų tautiečių – rusų sąmonę. Kam patinka, savo namuose gali ant sienų, albumuose laikyti sovietinių žudikų ir prievartautojų nuotraukas, bet „komunistinį paveldą” demonstruoti viešose erdvėse būtų tolygu vykdyti slaptas Kremliaus užduotis. Tokiu atveju būsime tarp visų buvusių okupuotų valstybių, kurios Ukrainos okupacijos metu baigia atlikti nebaigtus išsivalymo darbus. Labai keistai skamba bandymai, jog jau per vėlu vertinti komunistų partiją kaip nusikaltimų organizatorę, tačiau nevėlu kaltinti komunistų sukurtą prievartos vykdytoją – KGB. Tai primena rusams būdingą mąstymą: caras nekaltas, kalti tik jo pavaldiniai.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Tarptautinė teisė ir galiojantys Lietuvos teisės aktai akivaizdžiai tvirtina, jog karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties nėra. Kodėl A. Kasparavičius nesako, kad kalbos apie Holokaustą ir nacių nusikaltimų vertinimas jau paseno, kad tai daryti yra nekrikščioniška, neatlaidu? Kodėl menamas krikščioniškas atlaidumas nurodomas tik komunistų atžvilgiu, nors jų aukų gerokai daugiau ir komunistų režimas baigėsi 50 metų vėliau nei nacių? Nusikaltimus žmoniškumui ir juos įvykdžiusius nusikaltėlius niekada nevėlu įvardinti rodo tai, kad tik prieš pusmetį, praėjusių metų pabaigoje, Europos parlamentas ryžosi 1932 -1933 m. įvykdytą ukrainiečių naikinimą (Holodomorą) įvardinti genocidu, tuo pažymėdamas ir jo vykdytojus – komunistus. Anksčiau atlikti šitą svarbų istorinį-politinį vertinimą Europos parlamentui neužteko valios dėl Rusijos spaudimo. Nuo 1993 iki 2018 m., praėjus nuo įvykių 60 ir daugiau metų, Holodomorą genocidu pripažino net 16 valstybių parlamentų, tarp jų demokratijos lopšiu laikoma JAV, taip pat Kanada, Australija, Vatikanas ir t.t. Armėnai taip pat iki šiol kovoja už tai, kad pasaulis, kitų valstybių parlamentai pripažintų 1915 metais Turkijoje (Osmanų imperijoje) vykdytą armėnų genocidą ir šios jų pastangos nėra bevaisės. Tad kodėl Lietuva po 33 metų turėtų jaustis pavėlavusi pripažinti, kad komunistų partija buvo nusikalstama organizacija, vykdžiusi okupantų vietininkės vaidmenį naikinant lietuvių tautą, kultūrą ir valstybę?

Istoriko A. Kasparavičiaus straipsnio aptarimo reikalaujantis teiginys, kurį noriu pakomentuoti, yra šis: „Pavojinga istoriją atiduoti politikai. Nepateisinama, kada istorinius faktus bandoma reguliuoti Seimų nutarimais. Kai taip nutinka, istorija miršta. Istoriją privalo rašyti ir vertinti tik profesionalūs istorikai”.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Pateiksiu vieną pavyzdį, kaip nutinka, kai istorija paliekama tik „profesionaliems istorikams”. Kai prieš 4 metus, 2019 metais, visuomenė pasipiktino politiku, buvusiu Vilniaus meru R. Šimašiumi, panaikinus Kazio Škirpos gatvę ir nukabinus Jono Noreikos pagerbimo lentą, profesionalus istorikas A. Kasparavičius teisino tokius politiko Šimašiaus veiksmus: „Žmones, kurie ne prievarta, o labai aiškiai, savo politine valia, savo apsisprendimu dalyvavo holokausto mašinerijoje, net jei jie buvo tik sraigteliai, įamžinti miesto gatvėse ir rodyti kaip sektinus pavyzdžius, visuomenės moralines vėliavas – tai niekaip nesiderina nei su istorine tiesa, nei su morale. R.Šimašius savo sprendimu parodė poziciją”, – mano A. Kasparavičius, pabrėždamas, kad holokausto padariniai buvo tragiški – vien Lietuvoje išnyko beveik visa žydų bendruomenė, čia gyvenusi pusę tūkstančio metų.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).

A,Kasparavičius ypač buvo kritiškas vienų iš 2023 m. kovo 13 d. organizavusių konferenciją LRS dėl komunistinės idealogijos įvertinimo ir pasmerkimo: „Du įsikarščiavę jaunuoliai gali paskelbti ką tik nori, gali rodyti iniciatyvas, – apie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno iniciatyvą kalbėjo istorikas. – Bet jūs tik pagalvokite, kokioje situacijoje atsidurs 1990 m.Kovo 11 dienos aktas. Nes Lietuvos demokratinė darbo partija susikūrė gerokai vėliau – 1992 m. Tai apie ką mes kalbame ir ką mes darome. Kaip gali atsirasti žmonių su tokiomis neapgalvotomis iniciatyvomis. 30 proc. žmonių balsavusių už nepriklausomybės atkūrimą taps nusikaltusiais asmenimis“.

Čia įžymusis istorikas visai susipainiojo savo raizgalinėse, padarė  net „mirties kilpą“ pagal savo straipsnio pavadinimą, net trigubą salto, galvodamas, kad gausiai susirinkę konferencijoje, partizanų, politinių kalinių, tremtinių ainiai, patriotinių visuomeninių organizacijų atstovai neprisimena apie sovietinės nomenklatūros žūtbūtinį siekį atsikratyti komunistinio paveldo – per trumpą laiką persikūnijimą – iš LKP į LDDP, o vėliau dar daugiau „išsigrinimo“ tapo socialdemokratais – atsikratė nusikalstamos komunistinių nusikaltimų kupros. Nejaugi įžymusis istorikas to neprisimena. Tuo pačiu norėčiau priminti, kad konferencijos metu buvo priimtas kreipimasis ir vienbalsiai nubalsuota, kad LKP įstatymu būtų pripažinta kaip nusikalstama, represinė organizacija. Po savaitės įvyko Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (pirmininkas P. Ulozas) suvažiavimas, kuriame vienbalsiai pritarta konferencijos sprendimui. Taigi LKP kaip nusikalstamą paskelbė ne „du įsikarščiavę jaunuoliai“, o šimtai asmenų, konkrečiai susiję su komunistiniu teroru ir tautos genocidu.

Atkreipkime dėmesį, kad A. Kasparavičius pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį, 1919 m. iškėlusį Lietuvos trispalvę virš Gedimino kalno, 1941 m. išsilaisvinimo sukilimo organizatorių Kazį Škirpą vadina „holokausto mašinerijos sraigteliu”, nors K. Škirpa už savo veiksmus buvo vokiečių uždarytas į namų areštą ir net neįleistas į Lietuvą, niekada nėra buvęs nacių partijos nariu ir niekaip nėra susijęs nei su Holokaustu, nei su nacių režimu. Dar daugiau – mūsų žiniasklaidoje yra pasirodęs Lietuvos žydų bendruomenės nario, žurnalisto Vitalijaus Korakorskio istorinis tyrimas, kad Kazys Škirpa, būdamas Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje, 1939 m. lemtingai prisidėjo prie žymaus žydų rabino Džosefo Šnejersono ir jo pasekėjų išgelbėjimo. Ar prieš kaltindamas K. Škirpą ir girdamas politiką R. Šimašių profesionalus istorikas A. Kasparavičius pasidomėjo rabino Dž. Šnejersono išgelbėjimo istorija? Neteko girdėti.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Smerktinu „holokausto mašinerijos sraigteliu”, taigi, nusikaltimų žmoniškumui dalyviu A. Kasparavičius vadina ir Joną Noreiką, kuris nacių okupacijos metu dirbdamas Šiaulių apskrities viršininku, sukūrė ir vadovavo antinacinei organizacijai Šiauliuose, pagal žydų gelbėtojų Domo Jasaičio ir kun. Jono Borevičiaus liudijimus prisidėjo prie žydų gelbėjimo, kuris už pasipriešinimą naciams buvo kankinamas ir kalinamas baisioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, o už pasipriešinimą komunistams buvo jų kankinamas ir sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra reabilitavęs Jonas Noreiką, o Kazys Škirpa, gyvendamas JAV, niekada nebuvo apkaltintas dalyvavęs Holokauste, tačiau tai netrukdo A. Kasparavičiui šiems iškiliems mūsų laisvės kovotojams mesti jo paties sugalvotus istorinius kaltinimus.

Tačiau kažkodėl jau kito okupacinio režimo – komunistinio – atžvilgiu A. Kasparavičius yra visiškai kitoks, iš griežto prokuroro virsta saldžiabalsiu advokatu, besišaukiančiu krikščioniško atlaidumo, teisinančiu ne tariamus, o tikrus kolaborantus: „nereikėtų visko totaliai griauti. P. Cvirką galime pirmiausia matyti ne kaip sovietinio režimo marionetę, o kaip ganėtinai ryškią XX a. pirmosios pusės Lietuvos literatūros žvaigždę. P. Cvirka, kiti meno žmonės – vieni naivuoliai, kiti idėjiniai kairieji, kurių Europoje tuomet nestigo, ir jais pasinaudota, jie tebuvo atėjusiųjų okupantų marionetės, kurie nepriiminėjo jokių politinių sprendimų, nedisponavo jokia Lietuvos Respublikos teise, kariuomene, valstybės administracija, buvo tik figos lapeliai režimui. Iš tų, kuriems pasiūlyta vykti į Maskvą, niekas nedrįso diskutuoti, nes už jų nugaros jau stovėjo ginkluoti raudonarmiečiai.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).

Kazio Škirpos atminimui

Kiek šiuose profesionalaus istoriko vertinimuose yra tiesos, „teisingos istorijos“, o kiek prokremliškos, politinės propagandos? Ar mes galime sutikti su tokiais, neva profesionaliais vertinimais? Ar ne šie A. Kasparavičiaus istoriniai žongliravimai patvirtina, kad kuo greičiau turime apsivalyti nuo primestų okupacinių propagandos ženklų, iškreiptų istorinių vertinimų ir priimti valstybinį sprendimą, jog būtent komunistų partija ir buvo pagrindinė organizacija, vadovavusi Lietuvos ir jos piliečių naikinimui.

Norėčiau priminti tik vieną 75 metų sukakties (1948m. gegužės 22- 27 d) tremtį kodiniu pavadinimu „Vesna“. SSRS Ministrų taryba su Stalinu priešakyje nutarė: „priimti Lietuvos SSR ministrų tarybos ir Lietuvos komunistų partijos centro komiteto siūlymą iškeldinti iš Lietuvos SSR teritorijos specialiai tremčiai 12 tūkstančių šeimų (40 tūkstančių šeimos narių – vaikų ,senelių, moterų) nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis. Gavę šį Maskvos pritarimą Lietuvos komunistų valdžia 1948-05-18 d. priėmė nutarimą vykdyti trėmimą. Nutarimą pasirašė Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Trėmimo operaciją vykdė ne tik 30000 vidaus reikalų ir KGB darbuotojų, karininkų, milicininkų ir stribų, bet ir apie 11500 vietos komunistų ir sovietinių aktyvistų.

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Norėčiau priminti dar vieną LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1957 m sausio 21 d. įsaką, kuriuo buvo uždrausta grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių, politinių partijų vadovams, nacionalinio pogrindžio dalyviams, nuteistiems už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę. Tas pats įsakas galiojo ir tremtiniams. Tuo pačiu įsaku nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į Lietuvą teismo nuosprendžiu, turi būti įkalinami lageryje iki 5 metų. Tokio įsako nepriėmė ne viena kita sovietinė respublika. Todėl mūsų „nusikaltėliai“ atlikę bausmę, galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose, Kaliningrado srityje, tik ne savo gimtinėje. Tokių trėmimų, nuo 1941 iki 1953 m. buvo 35, iš jų 4 dideli – siekiantys iki 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Jeigu priskaičiuotume gimusius tremtyje, pabėgusiais nuo trėmimo, gautume apie 170000 nukentėjusių nuo sovietinio teroro. Jų tarpe buvo 40000 vaikų, 50000 moterų. Tremtyje mirė 28000 žmonių, tame skaičiuje 5000 vaikų. 1970 metų duomenimis į Lietuvą grįžo 60000 žmonių. Iki 1990 m. dar negalėjo grįžti į Lietuvą 50000 mūsų tautiečių.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1941 – 1953 m. buvo suimta ir į sovietinius lagerius uždaryta 150 tūkstančių politinių kalinių. Sovietiniuose lageriuose, sukilimuose žuvo apie 40000 politinių kalinių. Iki 1958 m. į Lietuvą grįžo 19000 kalinių. Dingo be žinios arba ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą 40000 politinių kalinių. Per 20 tūkstančių Lietuvos partizanų paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę, tiek pat žuvo paimti kaip rekrutai, frontuose, antrame pasauliniame kare.

Tremtinių ir politinių kalinių grįžimas į Lietuvą dar ilgai kėlė galvos skausmą sovietinių struktūrų pareigūnams. Tik prasidėjus Sąjūdžiui, komunistinė nomenklatūra prisiminė „socialinį teisingumą“, nes atsilikimas nuo politinių procesų grasino komunistinei nomenklatūrai atsidurti istorijos šiukšlyne ir prarasti valdžią. Todėl 1988 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos SSR AT prezidiumas priėmė įsaką, kuriuo buvo atšauktas to pačio prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas dėl draudimo daliai politinių kalinių ir tremtinių grįžti į Lietuvą. Po mėnesio tie, kurie trėmė ir nuteisė Lietuvos patriotus įvairiomis politinėmis bausmėmis, 1988 m. spalio 21 d. Lietuvos SSR įsaku „Dėl 1941 – 1952 m. tremtinių iš Lietuvos „reabilitacijos“, kurio formuluotė buvo ciniška: likviduoti pažeisto socialinio teisingumo pasekmes ir vadovaujantis socialistinio teisingumo principais, 1941- 1952 m. tremtis iš Lietuvos laikyti neteisėtomis ir visus tremtinius reabilituoti.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Komunistinės partijos okupuotuose šalyse buvo nusikalstamos, nes vadovavosi komunistine doktrina – diktatūrine darbo teorine ir praktine programa. Šios partijos buvo represinės, nes jos tiesiogiai vykdė nusikalstamus veiksmus taikai, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, sąmoningai vykdė okupantų valią, pažeidžiant okupuotos šalies suverenitetą. Kritikai su istoriku A. Kasparavičiumi ir D. Žalimu priešakyje turėtų siūlyti konkrečius nusikaltimų apibrėžimus, kas pusę amžiaus vykdė terorą Lietuvoje. LKP ir VLKJS okupacijos metu turėjo įstatus, visuose padaliniuose savo struktūras, programinius dokumentus. 1989 m. įvykę atsiskyrimai, skilimai, pavadinimų keitimai ir kitokie procesai nereiškia, kad padaryti nusikaltimai praeityje išnyko, kad išgaravo tų organizacijų nusikalstama praeitis.

Šiandien mūsų tautos uždavinys yra atverti vartus teisingumui. Teisingumas yra visų valstybių pagrindas.

Mūsų tauta padalinta į dvi dalis. Vienoje pusėje, neatlikusi atgailos, pralobusi komunistų partijos nomenklatūra ir jos ainiai, buvusių žemės ūkio organizacijų vadovai, jų pasekėjai, kolaborantai, o kitoje pusėje kaip ir sovietiniais laikais komunizmo aukos nuskriaustieji. Buvę komunistų partijos vadovai, jų ainiai, pagal istoriką A. Kasparavičių, padarę keletą mirties kilpų, persikūniję komunistai į socialdemokratus ir prie jų prišlieję su naujais partijų pavadinimais asmenys mano, kad juos liečianti praeitis bus užmiršta, seniai išmirs, o jaunimui tai neberūpės. Toks perdėtas optimizmas yra nepagrįstas. Sovietiniai nusikaltimai grimsta į praeitį, bet niekada – į užmarštį. Todėl atėjo laikas spręsti kaip sugyvensime su savo praeitimi ir gyvensime dabartyje. O tautos sugyvenimas eina per teisingumą. Teisingumas aršus kaltam, nes nusikaltėlis dedasi nekaltu. Lietuvos komunistų partijos vadovai turėjo pasmerkti komunizmą ir nusikaltimus prieš lietuvių tautą. A. Brazauskas Izraelyje atsiprašė už Holokaustą, nors lietuvių tauta dėl to nekalta, bet neatsiprašė už komunistinį terorą Lietuvoje.

Tikiuosi, kad šį pavasarį Lietuva susivienys ir LR ĮSTATYMU pripažins LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJĄ nusikalstama, represine, neteisine organizacija.

LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMU NEĮVARDINTAS KOMUNISTINIS TERORAS, JO TEISINIMAS BE ATSAKOMYBĖS, NELEISTINAI STUMIA SOVIETINIO GENOCIDO NUSIKALTIMUS Į ISTORINĘ UŽMARŠTĮ

TEPADEDA MUMS DIEVAS!

JONAS BUROKAS – Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis

2023.05.12; 15:00

Paminklas Antanui Smetonai. Palanga. Meninės-architektūrinės idėjos autoriai – Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas ir Indrė Rakauskaitė. LR Prezidento kanceliarijos nuotrauka/ Robertas Dačkus

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį Palangoje dalyvavo paminklo Prezidentui Antanui Smetonai atidengimo ceremonijoje.

Savo kalboje šalies vadovas pabrėžė, kad A. Smetona buvo pernelyg didelė ir ryški asmenybė, kad šiandien galėtume ją palikti nuošalyje. Visa savo esybe A. Smetona tebėra nepakeičiama praėjusio amžiaus pirmosios pusės Lietuvos istorijos figūra ir tikras mūsų šalies valstybingumo simbolis.

„Neatsitiktinai liberalus išeivijos istorikas ir sociologas Vytautas Kavolis – tikras nepriklausomybės kartos atstovas – yra pabrėžęs „smetonišką įsipareigojimą savo valstybei“, kaip vieną kertinių lietuvių tautinio sąmoningumo raidos elementų“, – sakė Prezidentas.

Šalies vadovas pažymėjo, kad A. Smetona, žengdamas Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos pėdomis, geriau nei kas kitas įkūnijo lemtingą posūkį nuo pirmųjų nedrąsių svajonių apie kultūrinę ir politinę autonomiją prie ryžtingo nepriklausomybės siekio.

„Tie, kurie iki šiol atkakliai priešinasi A. Smetonos pagerbimui ir įamžinimui, tai daro rinkdamiesi matyti tik vieną jo turtingo ir kaip reta turiningo gyvenimo dalį, apribotą karinio perversmo, pamintos Konstitucijos ir legendomis apipinto pasitraukimo iš šalies. Panašiai, kaip tai buvo daroma sovietinės okupacijos metais, kai viešai minėti Prezidentą buvo galima tik neigiamame kontekste“, – sakė Prezidentas.

Šalies vadovas pažymėjo, kad kurdami Lietuvos ateitį remiamės į pirmtakų anksčiau nuveiktus darbus, be jokios abejonės, – ir į A. Smetonos. „Ir nors šį paminklo atidengimą galime laikyti ne tik Palangos pasiekimu, bet ir tam tikra Vilniaus netektimi, iš tiesų aš neabejoju, kad anksčiau ar vėliau iš klaidų bus pasimokyta, ir pirmojo Prezidento atminimas bus deramai įprasmintas ir mūsų valstybės sostinėje“, – sakė Prezidentas.

 
2023.028; 13:50

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sureagavo į socialdemokratų kreipimąsi dėl aptiktos ir pasipiktinimą partijai sukėlusios klaidos 4 klasės matematikos vadovėlyje. Kaip skelbta anksčiau pirmadienį, socialdemokratai ministrės teiravosi aplinkybių bei paaiškinimų, kodėl 2016 metais išleistame 4 klasės matematikos vadovėlyje skelbiama tikrovės neatitinkanti informacija apie tarpukario Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną.
 
Kaip pastebėjo socialdemokratai, Arkadijaus Kiseliovo ir Danutės Kiseliovos sudarytame vadovėlyje pateikiamas uždavinys, kurio sąlygoje skelbiama tokia tezė: „1926 m. buvo išrinktas pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona“.
 
Socialdemokratai pažymi, kad A. Smetona į valdžią pateko ne rinkimų, bet surengto perversmo būdu, o tai, kad minėto vadovėlio užduotyje pateikta netiksli informacija, pasak jų, siunčia „iškraipytą istorinę žinią ir vaikams, ir jų tėvams“.
 
Atsakydama į socialdemokratų pastabas Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pripažįsta, kad minėtame vadovėlyje istoriniai faktai pateikti netiksliai. Ministerija kreipėsi į leidyklą prašydama peržiūrėti vadovėlio užduotį ir ištaisyti klaidą.
smetona_3
Antanas Smetona
 
„Leidykla „Alma littera“ atsiprašė už netikslų kontekstą ir informavo, kad, spausdindami šio matematikos vadovėlio kitą tiražą, klaidą ištaisys ir iki rugsėjo pabaigos apie tai mokyklas informuos atskiru laišku.
 
Skaitmeninio formato vadovėlyje ir „Eduka klasės“ aplinkoje mokytojai jau rugsėjo viduryje matys ištaisytą užduotį. „Šviesos“ leidyklos tinklalapyje iki šios savaitės pabaigos prie vadovėlio bus įkelta papildoma informacija apie užduoties keitimą“, – rašo išplatintame pranešime ministerija.
 
Pasak jos, klaida vadovėlyje ko gero įsivėlė atsitiktinai.
 
„Šis vadovėlis buvo vertintas 2012 metais. Kadangi jis buvo vertintas dalykiniu aspektu, todėl pradinio ugdymo matematikos vertintoja veikiausiai neatkreipė dėmesio į istorinių faktų netikslumą“, – pažymi ministerija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.09.14; 06:34

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Geriausiems Lietuvos studentams skiriamos vardinės Lietuvos Respublikos prezidentų stipendijos. Penkių prezidentų – Kazio Griniaus, Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Jono Žemaičio ir Algirdo Brazausko – stipendijas ateinančiais mokslo metais už puikius akademinius pasiekimus gaus dvidešimt devyni universitetų ir kolegijų studentai, skelbia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė pasirašė įsakymą dėl stipendijų 2021–2022 studijų metams skyrimo.
 
„Lietuvos Respublikos prezidentų stipendijos – tai aukščiausio lygio studentiškų pasiekimų įvertinimas. Tebūna tai paskata toliau veržliai eiti akademinių iššūkių keliu“, – pranešime cituojama ministrė J. Šiugždinienė.
 
Šiemet Lietuvos mokslų akademija, atlikusi pretendentų atranką, pasiūlė vardines prezidentų stipendijas skirti 29 studentams, pasižymėjusiems puikiais akademiniais rezultatais bei aktyvia moksline veikla ir visuomenine veikla.
 
Kaip nurodo ministerija, iš universitetų studentams šiemet skiriamų 24-ių stipendijų daugiausia – vienuolikos – nusipelnė Vilniaus universiteto studentai, šešios atiteks Kauno technologijos universiteto studentams, trys keliaus į Vilniaus dailės akademiją, dvi – į Vytauto Didžiojo universitetą, po vieną pasidalins Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto atstovai.
 
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš penkių kolegijoms skiriamų stipendijų trys atiteks Vilniaus kolegijos atstovams, po vieną gaus Šiaulių valstybinės kolegijos ir Utenos kolegijos studentai.
 
Gabiausiems aukštųjų mokyklų studentams kasmet numatoma iki trisdešimt vardinių stipendijų, pavadintų Jono Žemaičio, Algirdo Brazausko, Kazio Griniaus, Aleksandro Stulginskio ir Antano Smetonos vardais.
 
Iš atskiroms studijų sritims numatytų penkių vardinių stipendijų po vieną skiriama kolegijų studentui (200 eurų kas mėnesį), po dvi – siekiantiems bakalauro laipsnio universitetuose (200 eurų) ir po dvi – magistrantūros studentams (280 eurų).
 
Kandidatūras stipendijoms teikia aukštosios mokyklos, jas vertina Lietuvos mokslų akademijos ekspertai.
 
Prezidentų stipendijos skiriamos vieneriems studijų metams už gerus akademinius pasiekimus ir aktyvią mokslinę ir visuomeninę veiklą. Kandidatai stipendijoms atrenkami atsižvelgiant į mokymosi rezultatus, studijų, mokslinės ir meninės veiklos įvertinimus, dalyvavimą konkursuose, ekspedicijose, mokslinės praktikos projektuose, paskelbtus mokslo darbus ir kt.
 
Prezidentų vardines stipendijas siekiant pagerbti Lietuvos Respublikos prezidentus ir paskatinti geriausius Lietuvos studentus Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė 1995 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.05; 09:52

Traukinio i mirti pėdsakais. Virselis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamų prisiminimų serijoje – išduoto tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro likimo istorija

„Atėjo ir mano eilė (…). Mane nuvedė į mažytį kambarį, išrengė nuogai, rūbus išnešė ir, užlaipinę ant taburetės, liepė daryti pritūpimus – pasilenkę žiūrėjo į ten, kur niekados niekas nežiūri… Aš ne pirmą sykį buvau areštuotas, tardomas lenkų, bet čia man buvo naujiena… Palaikytas nuogas, gavau rūbus ir buvau nuvestas į kupė,“ – tokia į atmintį įsirėžusia persodinimo iš vieno traukino į kitą Molodečno (Baltarusija) stotyje scena dalinasi suimtasis, keliavęs viename kupė kartu su į mirtį vežtu Kazimieru Skuču.

Šį ir kitus liudijimus į vieną pasakojimą surinko išduoto Lietuvos ministrų kabineto nario dukterėčia, žurnalistė Virginija Skučaitė, kurios knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais: Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras generolas Kazimieras Skučas buvo sušaudytas Maskvoje 1941 m. patenkinus 1940 m. SSRS ultimatumo Lietuvai reikalavimą suimti šį valstybės pareigūną, kartu suimant tuometės žvalgybos vadovą Augustiną Povilaitį.

Nuo pat sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. į kruviną stalininių represijų mėsmalę pateko ir buvo nužudyti 17 tarpukario Lietuvos ministrų, tarp jų ir vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas. Daugumos minėtų pareigūnų palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. Tik 2017 m. K. Skučo dukterėčiai Virginijai Skučaitei pavyko Pamaskvėje, specialiajame NKVD objekte „Komunarka“, aptikti apytikrę ne tik K. Skučo, bet ir kito vidaus reikalų ministro – Juliaus Čapliko – bei teisingumo ministro Antano Tamošaičio palaikų užkasimo vietą.

Kazimiero Skučo bylos foto. LYA

Knygoje glaustai, argumentuotai, nuosekliai pasakojama, kada, kodėl ir kaip buvo suimti vieni pirmųjų sovietinių represijų aukų K. Skučas su Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, kaip jie buvo vežami į Maskvą, ten tardomi, kalinami ir nužudyti. Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis, pateikti K. Skučą pažinojusių žmonių, artimųjų prisiminimai, glausta jo biografija, keliami iki šiol skaudūs klausimai.

Vienas tokių – kodėl iki šiol nežinoma bent apytikrė Lietuvos partizanų vado, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius Jono Žemaičio palaikų užkasimo Maskvoje vieta.

Antra – iki šiol jokia atsikūrusios Lietuvos Vyriausybė, kaip tarpukario Lietuvos teisių ir pareigų tęsėja, nepaskelbė dekreto, kuriame būtų įvardyti neteisėti Vyriausybės veiksmai (įsakymas suimti ir teisti pareigūnus) 1940-ųjų birželį prieš K. Skučą ir A. Povilaitį. Juk šie valstybės vyrai vykdė Prezidento ir Vyriausybės politiką. Ar nebuvo A. Smetona teisus, Paskutiniajame posėdyje sakydamas, kad negalima suimti K. Skučo su A. Povilaičiu, nes tai reikštų nubausti pareigūnus už tai, kad jie sąžiningai vykdė savo pareigas? 2021 m. liepos 30-ąją sukanka 80 metų nuo K. Skučo žūties, o liepos 12-ąją – 80 metų nuo A.Povilaičio žūties. Ar vis dar neatėjo metas rastis minėtam Vyriausybės dekretui?

Skučas Kazimieras., 1925 – 1926 LCVA

Trečia – labai gaila, kad iki šiol nėra ir, matyt, dar ilgai nebus tarpvalstybinio Lietuvos ir Rusijos susitarimo dėl patekimo į FSB archyvą, nes pagal Rusijos įstatymus jokia užsienio valstybės institucija, išskyrus nuteistojo artimuosius, negali pretenduoti į sušaudytų Lietuvos pareigūnų bylas.

Leidinys nuosekliai pratęsia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įamžinimo darbus, vykdomus okupacinių režimų nusikaltimų istorinius tyrimus. Pernai visuomenei buvo pristatytas dokumentinis ciklas apie tragiškas šalies valstybingumo istorinio lūžio pasekmes Kazimiero Skučo likimui „Traukinys į mirtį“. Šio LRT kurto filmo idėjos bendraautorius – centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas. Dar anksčiau 2017 m. rugpjūtį šis istorikas kartu su knygos autore vyko į Maskvą dėl „Komunarkoje“ nužudytųjų palaikų suradimo bei jų atminimo įamžinimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ekspertas padėjo susipažinti su FSB Centriniame archyve saugoma archyvine Kazimiero Skučo baudžiamąja byla.

Knygai pratarmę parašęs istorikas dr. Algirdas Jakubčionis pastebi „[a]utorė atskleidžia ir keistą Ministro Pirmininko Antano Merkio poziciją 1940-aisiais. Minimas epizodas, kai tų pačių metų pavasarį jis pasakė K. Skučui, kad „bolševikai jau kitokie“, suprask – geresni. Bet juk tai buvo pasakyta jau po SSRS karo su Suomija, kuri dėl to neteko 11 proc. savo teritorijos, – tai turėjo įtikinti A. Merkį, kad bolševikai ne kitokie, o tokie patys, kaip ir anksčiau.“

Knygą galima įsigyti www.atmintiesknygos.lt. Leidinio kaina – 12 Eur.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Prisiminimų serijoje yra išleidęs daugiau kaip 50 leidinių. Šios serijos knygos yra vienos populiariausių. Antai knygos „Sibiro madona“ tiražas buvo išpirktas rekordiškai greitai – per 3 mėnesius ir šiuo metu yra planuojamas kartoti.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras

Aurelija Juodytė yra Vyresnioji patarėja (Strateginio vystymo ir komunikacijos skyrius)

2021.05.07; 13:00

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Trečiadienį Seimo Kultūros komitete svarstytas klausimas dėl paminklo projekto tarpukario prezidentui Antanui Smetonai susidūrė su institucijų nesutarimais. Vilniaus miesto tarybai sustabdžius paminklo projekto vykdymą, kultūros viceministro teigimu, visus tolesnius su paminklo projektu susijusius klausimus yra siekiama perduoti Vilniaus miesto savivaldybei.
 
Kaip teigia kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, pinigai, skirti paminklo projektui, jo nuomone, bus grąžinami į biudžetą, o tolesni sprendimai dėl paminklo projekto, kaip tikisi R. Mikaitis, atiteks Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybei, esą paminklo projekto įgyvendinimas yra atsidūręs aklavietėje.
 
„Vilniaus miesto savivaldybei išreiškus valią, kad konkursą laimėjęs projektas jiems nepriimtinas, ir tai, kad prašoma organizuoti naują konkursą įtraukiant Vyriausybės ir savivaldybės narius į komisiją, – tokiu atveju Vilniaus miesto savivaldybė nederins jokio leidimo statyti šiam paminklui“, – argumentavo viceministras.
 
„Pagal dabartinius priimtus sprendimus Vilniaus miesto savivaldybėje, projektui skirti pinigai, matyt, grįš į biudžetą“, – tęsė R. Mikaitis.
Jei visgi būtų nuspręsta organizuoti naują konkursą A. Smetonos paminklui sukurti, viceministras siūlytų visus naujo konkurso parengiamuosius darbus patikėti savivaldybei.
 
„Jeigu Vyriausybė nuspręstų iš naujo organizuoti konkursą, vėl iš naujo skirti lėšas, tada geriau būtų, kad viskas būtų vienose – Vilniaus miesto savivaldybės – rankose“, – teigė R. Mikaitis.
 
Praėjusio konkurso nugalėtojų likimas – sostinės savivaldybės valioje
 
Pasak viceministro, tai, kaip bus elgiamasi su praėjusio konkurso rezultatais ir nugalėtojais, turėtų tapti Vilniaus savivaldybės atsakomybe. Pasak jo, yra tik laiko klausimas, kada savivaldybė teiksis priimti Kultūros ministerijos jai perleidžiamas atsakomybes.
 
Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio monografijos santrauka apie Prezidentą Antaną Smetoną. Slaptai.lt nuotr.

„Rezultatai yra patvirtinti, autorinių teisių sutartis yra Kultūros ministerijoje, todėl  norime autorinę teisę perduoti Vilniaus miesto savivaldybei“, – sakė kultūros viceministras.
 
„Norime viską perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, į kurią yra išsiųsta sutartis, kuomet padėję parašą jie iš karto gautų 250 tūkst. tikslinę dotaciją projekto įgyvendinimui, tačiau jie tų pinigų neima ir nenori įgyvendinti šio projekto“, – kalbėjo R. Mikaitis.
 
Vilniaus miesto savivaldybė linkusi ieškoti sprendimo
 
Reaguodamas į viceministro išsakytą kritiką, esą sostinės savivaldybė nesiima tolesnio projekto įgyvendinimo, Vilniaus miesto mero pavaduotojas Tomas Gulbinas teigė, kad savivaldybė yra nusiteikusi ieškoti geriausio sprendimo.
 
„Lauksime Kultūros ministerijos pozicijos. Esame tikrai pasiruošę kalbėtis ir derintis, kaip galėtume iš tos situacijos išeiti“, – sakė T. Gulbinas.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Seimo Kultūros komiteto diskusijoje dalyvavo Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės atstovai bei laimėto paminklo projekto kūrėjai. Anot Kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio, Kultūros komitetas yra ta vieta, kurioje gali susitikti skirtingų institucijų atstovai ir pasidalinti situacijos vertinimu iš savo perspektyvos.
 
ELTA primena, kad paminklo A. Smetonai konkursas buvo inicijuotas praėjusios Vyriausybės, o jo nugalėtojais tapo autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas bei Indrė Rakauskaitė ir jų projektas „622522“, kuriam buvo skirta 250 tūkst. eurų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.08; 06:15

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Paminklo Antanui Smetonai sukūrimo ir jo prieigų prie pastato Gedimino pr. 13, Vilniuje, įrengimo meninės-architektūrinės idėjos konkurso komisija pirmosios vietos laimėtoju išrinko „Gedimino-Antano Sakalio projektavimo firmos” projektą „622522″. Projekto autoriai – Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas, Indrė Rakauskaitė.
 
Kaip praneša Kultūros ministerija, antroji vieta skirta Lietuvos ir Suomijos UAB „Architektūros linija” (autoriai Gintaras Čaikauskas ir Gediminas Piekuras) projektui „Kabinetas”, trečioji – Kęstučio Balčiūno ir Kristinos Rimienės projektui „Vizija”. Ketvirtoji vieta atiteko Luko Šiupšinsko, Mato Šiupšinsko ir Ievos Cicėnaitės projektui „Daugiabriaunis”, penktoji – VšĮ „Demokratinės bendruomenės resursai” (autoriai Šarūnas Arbačiauskas ir Andrius Kenstavičius) projektui „2etas”.
 
Pirmosios vietos laimėtojams bus įteikta 5000 eurų premija, antrosios – 3000, trečiosios – 2000 eurų premijos. Ketvirtosios ir penktosios vietos laimėtojams atiteks 1000 eurų premijos.
 
Komisija vertino septynis konkurso reikalavimus atitikusius projektus. Konkurso rezultatai įsigalios spalio 22 dieną, jei iki tol nebus pateikta pretenzijų.
 
Konkursas surengtas Vyriausybei pritarus ministro pirmininko sudarytos darbo grupės pasiūlymams dėl Vilniaus miesto viešosios erdvės Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos Valstybės prezidento A. Smetonos paminklui pastatyti ir šio paminklo meninės-architektūrinės idėjos konkurso organizavimo.
 
Paminklo A. Smetonai sukūrimo ir jo prieigų prie pastato Gedimino pr. 13, Vilniuje, įrengimo meninės-architektūrinės idėjos konkursą organizavo Architektų sąjunga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.14; 13:00

Turkijos ambasadorius Gokhan Turan – prie Lukiškių aikštėje pasodintų rožių. Slaptai.lt nuotr.

Tikriausiai ne daug kas iš mūsų žinome, kad Turkijos pilietis Ali Kemal Aktoprak, buvęs ERASMUS programos studentas, ėmėsi puikios iniciatyvos – puoselėti „Pasaulio draugystės sodus“. Rožių plantacijas jis sodino pačiuose įvairiuose pasaulio miestuose. Taip pat – ir Vilniuje, kuriame 2006-aisiais teko studijuoti. Bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe ir Turkijos Ambasada net trys šimtai Rosa Rugosa Hansa krūmų šį rugsėjo mėnesį buvo pasodinti Lukiškių aikštėje.

O rugsėjo 17-ąją Lukiškių aikštėje prie turkiškų rožių krūmų surengta kukli, bet svarbi ceremonija. Prie simbolinio turkiškų rožių parko Turkijos ambasadorius ponas Gokhan Turan pakvietė prisiminti svarbų jubiliejų. Lygiai prieš 90 metų rugsėjo 17-ąją dvi jaunos Lietuvos ir Turkijos respublikos užmezgė diplomatinius santykius.

Šia proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną švenčiant 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.

Prezidentas G.Nausėda buvo įsitikinęs, jog Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos ateina iš senųjų XV–XVI amžių. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento G.Nausėdos, stiprino lietuvių viltį tapti laisvais. „Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu“, – paskelbė G.Nausėdos žodžius LR Prezidento Komunikacijos grupė.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas taip pat neliko abejingas šiai sukakčiai. Jis atsiuntė sveikinimą Lietuvai, prisimenančiai 1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metines.  

Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija

„Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške pabrėžė Turkijos Prezidentas, Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.

Abipusiais sveikinimais pasikeitę abiejų abiejų šalių vadovai akcentavo, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.

Draugiškais laiškais rugsėjo 17-ąją pasidalino ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bei Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu.

Jie prisiminė, kaip prieš 90 metų Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Huseinas Ragipomas (Baiduras) ir Nepaprastasis Lietuvos pasiuntinys Jurgis Baltrušaitis Maskvoje pasirašė „Susitarimą dėl draugystės“, kaip šį Draugystės paktą po vienerių metų ratifikavo tuometinis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas ir tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Ką dar reikėtų žinoti? Itin svarbu pabrėžti, kad kai Lietuvą 1940-aisiais metais ištiko didelė nelaimė, Turkija liko ištikima pasirašytiems dokumentams. Turkai niekada nepripažino Lietuvos okupacijos. Net tuomet, kai Sovietų Sąjunga itin drastiškai spaudė Turkiją, ši neišskydo, neišsigando – nepripažino Kremliaus melagysčių, girdi, Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS. Taip pat svarbu nepamiršti: kai Lietuva siekė narystės NATO organizacijoje, Turkija besąlygiškai rėmė mūsų kandidatūrą.

Lietuvai nedera pamiršti, ką gero jai yra padariusi Turkija. Tačiau kartais atrodo, jog Lietuva primiršta, kas tikrasis jos sąjungininkas ir bičiulis. Tikrai nuoširdiems ir atviriems santykiams su Turkija trukdo, man regis, keistas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Toji kadaise Lietuvos Seimo priimta rezoliucija, esą 1915-ieji buvo „armėnų tautos genocidas“, – nė į tvorą, nė į mietą. Dabar jau akivaizdu, kad pasirašėme ją neanalizavę turkiškų archyvų – pasidavėme emocijoms, pasidavėme vienpusiams įtikinėjimams. Nieko baisaus nenutiko – nuo klaidų niekas neapsaugotas. Tačiau kas mums trukdo pasiųsti bent keletą istorikų į Ankaros ir Stambulo archyvus (Armėnija savo archyvus iki šio uždariusi svetimiems), skersai išilgai juos išnarstyti ir, jei dėl 1915-ųjų tragedijos liksime tos pačios proarmėniškos nuomonės, kaip kadaise 2005-aisiais, – šiandien nieko nekeiskime. O jei pastebėsime 2005-aisiais pridarytų klaidų, Lietuvos parlamente dabar galėtume priimti naują rezoliuciją. Tikslesnę, išsamesnę, labiau pagrįstą konkrečiomis žiniomis.

Lietuva galėtų atsargiau vertinti ir Turkijos konfliktą su Graikija ir Kipru dėl jūros sienų. Dabar lietuviškoje žiniasklaidoje mirga marga pranešimų, kuriuose prasprūsta prograikiški ir antiturkiški akcentai. Suprask, Turkija – blogoji, Graikija – šventoji. O mes, lietuviai, neskubėkime kaltinti Turkijos, kad ji neva nemoka civilizuotai derėtis dėl teisių į jūroje aptiktus naftos ar gamtinių dujų klodus. Verčiau kukliai prisiminkime, kaip „sėkmingai“ Lietuva dėl jūros sienų ginčijosi su broliška Latvija. Tik prisiminkime. Vien šito užtektų suvokti, jog derybos – keblus užsiėmimas net ir itin artimoms, broliškoms tautoms. Ką jau bešnekėti apie ne tokias artimas ir broliškas tautas…

Per daug nesižavėkime ir Prancūzijos prezidentu Emanueliu Macronu, kuris neseniai Korsikos saloje surengė skubų Europos Sąjungos pietų valstybių posėdį. Būtent Korsikoje Prancūzijos lyderis pavadino Turkiją „jau nesant partneriu Viduržemio jūroje“. Ten, Korsikoje, Prancūzijos lyderis leido sau itin kritikiškai atsiliepti apie Turkijos prezidentą. Taip, Turkija nėra ideali šalis. Bet štai apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L Opinion“ pastebi, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu glebesčiuojasi taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas.

1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių minėjimas. Slaptai.lt nuotr.

Nekenktų prisiminti ir aplinkybės, kaip NATO paliko Turkiją vienui vieną, kai ši neapsikentusi numušė vieną iš jos oro erdvę nuolat pažeidžiančių Rusijos naikintuvų. Būkim atviri: Briuselis išdavė Turkiją. Bet kai Turkija pasijuto išduota ir sužaidė rokiruotę, imdama ieškoti kontaktų su Kremliumi, NATO vadovybė demagogiškai apkaltino Turkiją išdavus Aljanso idealus. Kai Turkija prašė NATO vadovybės kelias kurdų grupuotes Sirijoje pripažinti teroristinėmis, Briuselis į šiuos pageidavimus nusispjovė. Ką Turkijai beliko daryti? Išdidi Turkija nusispjovė į keletą NATO politikų ir generolų prašymų. O gal manote, kad Turkija neturi tokios teisės – nusispjauti?

Beje, Lietuva šį jubiliejų pasitiko ne itin pasiruošusi. Galėjo būti supratingesnė, įžvalgesnė. 90-mečio proga nieko neprašomi privalėjome pastatyti bent vieną turkams svarbų paminklą vienoje iš Vilniaus aikščių. Omenyje turiu paminklinę lentą, kurioje būtų parašyta: „šiuo ženklu pagerbiamas nuo ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun teroristų rankų Europos sostinėse žuvusių turkų diplomatų atminimas”. Toji paminklinė lenta taptų bent mažyte atsvara armėniškiems chačkarams, išdygusiems Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje.

Kad ir kokios gražios būtų turkų diplomatų Lukiškių aikštėje pasodintos rožės, jos vysta, sensta. O štai paminklinė lenta, pagerbianti nuo teroristų Europoje žuvusių turkų diplomatų atminimą, – išliktų ilgam.

Turkija verta, kad mes kur kas daugiau jai skirtume dėmesio. Jau vien dėl to, kad sovietinės okupacijos metais turkai niekad mūsų neišdavė, o kai mes beldėmės į NATO duris, – mūsų neatstūmė.

2020.09.18; 10:00

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sudarė darbo grupę paminklo Vasario 16-osios Akto signatarui, Lietuvos Tarybos pirmininkui, Lietuvos valstybės prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje sukūrimo darbams organizuoti, kuriai vadovaus Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis.
 
„Manau, išties simboliška, kad šiemet, švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, imamės sostinėje tinkamai įamžinti istorijos raidai, o ypač lietuvybės puoselėjimui svarbią asmenybę. Juk būtent Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos ir jų bendraminčių pastangomis 1918 metais iš geopolitinių ūkanų iškilo Lietuvos valstybė, buvo padėti tvirti pamatai ateičiai“, – sako D. Matulionis.   
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
   
Pagal pranešimą, premjero sudarytoje darbo grupėje dirbs prezidento vyriausioji patarėja Sonata Šulcė, Vyriausybės kanceliarijos atstovai, Architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė, Dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, kultūros viceministrė Ingrida Veliutė, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Algimantas Kasparavičius, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro vyresnysis mokslo darbuotojas Alfonsas Eidintas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros asistentas Norbertas Černiauskas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininkas Gediminas Jaunius, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vyriausiojo miesto architekto skyriaus vyresnioji patarėja Rūta Matonienė. Darbo grupė, prireikus, taip pat galės pasitelkti nepriklausomų ekspertų, valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų atstovų.
 
Darbo grupei pavesta, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybe, pasiūlyti Vilniaus miesto viešąją erdvę Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos valstybės prezidento A. Smetonos paminklui pastatyti, parengti pasiūlymus dėl paminklo meninės-architektūrinės idėjos konkurso organizavimo ir iki 2020 m. kovo 16 d. pateikti juos Vyriausybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.09; 16:02

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame parlamentaro Lauryno Kasčiūno komentarą.

(Bus daugiau)

2018.06.15; 13:45

Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejaus proga Adelaidės lietuvių bendruomenė Australijoje parengė Lietuvai išskirtinę dovaną.

Kaip rašoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, tai – bendruomenės išsaugotos, kaip manoma, Lietuvos prezidentams priklausiusios relikvijos – Prezidento Antano Smetonos rankraštis ir vaikščiojimo lazda bei Prezidento Aleksandro Stulginskio sidabrinis samtis ir barometras. Šie istoriniu požiūriu vertingi daiktai bus perduoti Lietuvai ir eksponuojami istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.

„Pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidentų asmeniniai daiktai yra svarbūs ne tik vietos lietuviams. Jie reikšmingi visai Lietuvos valstybei, todėl visuomenė turi turėti galimybę su jais susipažinti. Nėra tinkamesnės progos nei šimtoji Vasario 16-oji įteikti Lietuvai šią dovaną“, – sakė Adelaidės bendruomenės pirmininkas Aleksas Talanskas.

„Tai – Lietuvos istorijos požiūriu unikali dovana, už kurią esame dėkingi Adelaidės lietuviams, kaip ir už jų aktyvų lietuvybės puoselėjimą ir buvimą neatsiejama globaliosios Lietuvos dalimi“, – teigė dovaną Lietuvos vardu priėmęs Lietuvos užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius.

Dovana Lietuvai įteikta šventiniame Vasario 16-osios minėjimo renginyje, kuriame dalyvavo Adelaidės lietuvių choras „Šypsena“, Irena Kalibatas, tautinių šokių grupė „Žilvinas“ ir lietuvių kalbos mokyklos grupė „Žiburėlis“. Susirinkusiems poeziją skaitė čia gyvenanti lietuvių poetė Lidija Šimkutė, kurios kūryba yra išversta į 16 užsienio kalbų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.19; 00:30

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiek čia beliko iki naujų Prezidento rinkimų – maždaug 16 mėnesių. VRK interneto svetainėje rašoma, kad jie vyks 2019 m. gegužę, bet prieš tai, vasarį, rinksime savivaldybių tarybas, o iš karto po Prezidento rinkimų, birželį, balsuosime už atstovus į Europos Parlamentą.

Žinoma, daugiausia dėmesio skiriama artėjantiems 7-ojo nuo Nepriklausomybės paskelbimo ir 14 – ojo po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Lietuvos vadovo rinkimams. Kitaip sakant, per 100 metų nepriklausoma valstybė turėjo 14 prezidentų, o jei faktiškuoju šalies vadovu pripažintume ir V. Landsbergį – po kitų rinkimų jų bus 15.

„Smetoniškųjų“ rinkimų dešimtmečiai

Trumpai apie prieškario rinkimus. Ši informacija yra laisvai prieinama oficialiuose portaluose. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) Prezidento rinkimai vyko septynis kartus: 1919, 1922, 1923, du kartus 1926-aisiais, 1931 ir 1938 metais. Pirmieji rinkimai įvyko 1919 m. balandžio 4 d., praėjus daugiau nei metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Beje, anuomet pirmiau buvo išrinktas Prezidentas (1919 m.) ir tik po metų įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą (1920 m.). 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, Aleksandras Stulginskis tapo jo pirmininku ir nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. gruodžio 21 d. Prezidento rinkimų laikinai ėjo ir Prezidento pareigas.

Įdomu ir tai, kad anuomet Prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Pirmąjį Lietuvos Prezidentą 1919 m. rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėliau Prezidentą iš savo atstovų rinko I, II, ir III Seimo nariai. Net ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo iš Prezidento pareigų atsistatydinus Kaziui Griniui, Seime jau po dviejų dienų įvyko rinkimai, kurių metu Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Seimą ir artėjant Prezidento A. Smetonos kadencijos pabaigai, 1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas šalies Prezidento rinkimų įstatymas. Remiantis juo Prezidentą rinko Ypatingieji Tautos atstovai. Šiuos atstovus išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkikas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų). Prezidentą rinkdavo Kaune susirinkę Ypatingieji Tautos atstovai. Kandidatą galėjo iškelti ne mažesnė kaip dvidešimties atstovų grupė.

Smetona
Prezidentas Antanas Smetona

Rinkimai buvo vykdomi žaibiškai, kad mažiau galėtų triukšmauti opozicija. 1931 m. gruodžio 11 d. Kaune susirinkę 116 Ypatingųjų Tautos atstovų vienbalsiai Respublikos Prezidentu išrinko vienintelį kandidatą A. Smetoną. Panašiai vyko ir vėlesni Prezidento rinkimai.

Kaip ir šiandien, Prezidentas pradėdavo eiti pareigas ne nuo išrinkimo momento, bet nuo tos akimirkos, kai prisiekdavo pagal Konstitucijoje nustatytą tvarką. Prieškariu būta atvejų, kai Prezidentas buvo išrinktas ir prisiekė tą pačią dieną. Mažiausiai kandidatų į šį postą – vienas – buvo 1926 m. gruodžio 19 d. rinkimuose, kai prezidentu vienvaldiškai tapo A. Smetona. Tą patį jis pakartojo ir 1931 m., ir 1938 m. rinkimuose. Daugiausiai pretendentų – net keturi – Prezidentu norėjo tapti prieš pat perversmą vykusiuose rinkimuose – 1926 m. birželio 7 d., kai didele 78-ių II-ojo Seimo narių – rinkikų persvara laimėjo Kazys Grinius.

Tarp A. Brazausko ir… nežinomybės

Pertrauka tarp šalies vadovo rinkimų buvo nemaža – beveik 55 sovietinės ir nacių okupacijos metai. Tik 1993 m. vasario 14 d. vykusiuose rinkimuose nugalėjo A.M. Brazauskas, nurungęs Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį. Daugiausiai kandidatų į šį postą susirinko 2002 m. gruodžio 22 d. rinkimuose – jų buvo net 17. Antrajame ture nedidele persvara V. Adamkų nurungė R. Paksas, kuris vis dėl to po kelerių metų dėl apkaltos buvo pašalintas iš Prezidento pareigų, ir tuojau pat, 2004 m. birželį, surengti neeiliniai rinkimai.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prezidento rinkimai vyko Lietuvoje 2014 m. gegužės 11 ir gegužės 25 dienomis. Neišrinkus prezidento pirmajame ture, gegužės 25 d. buvo rengiamas antras turas (kartu su rinkimais į Europos Parlamentą). Juose varžėsi septyni kandidatai. Antrame ture dalyvavo Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė, kuri ir laimėjo, surinkusi 57,87 proc. dalyvavusių rinkėjų balsų.

„Prezidentas Lietuvoje nėra tokia įtakinga ir daug galių beturinti institucija, kaip Seimas ar Vyriausybė, tačiau simbolinė prezidento galia bei moralinis visos tautos palaikymas sukuria stiprią prezidento galimybių bei įtakos iliuziją. Prezidentas mūsų šalyje tampa savotišku simboliniu šalies vadovu, įpareigotu ne tiek vykdyti valdžią, kiek atstovauti moralines tautos ir valstybės ambicijas“. Taip prezidento vaidmenį Lietuvos politikoje ir valdyme apibūdino politologas prof. Lauras Bielinis 2003 m. išleistoje pirmoje šio ciklo monografijoje „Prezidento rinkimų anatomija. 2002 metų prezidento rinkimai Lietuvoje“.

Prof. Ona Voverienė, apžvelgusi ir kitus L. Bielinio kūrinius, lygina tų metų rinkimus su būsimais kitąmet ir pastebi, kad tuomet ir dabar Lietuva turi tris ryškius kandidatus. 2019 m. gali būti jų kur kas daugiau, nes „mūsų liaudis serga savęs susireikšminimo liga, dažnas neturintis nei politikos, nei valdymo įgūdžių, ką ryškiai pademonstravo praėjusieji visi rinkimai į Prezidento postą“, taikliai rašo O. Voverienė.

Profesorė išvardija tris ryškiausias kandidatūras: dabartinį premjerą Saulių Skvernelį, bankininką Gitaną Nausėdą ir Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Žinoma, jų yra ir bus daugiau. O. Voverienė mano, kad be šitų trijų dar 24. O ir paminėtieji neaiškiai įvardija savo ketinimus. Aiškiau skamba G. Nausėdos pavardė.

Naujas Vilties prezidentas?

Panagrinėkime bent jo privalumus ir trūkumus.

G. Nausėda – 53-jų finansininkas, švediško SEB banko prezidento patarėjas, žinomas finansų analitikas. Vadinamas „Vilties prezidentu“, tarsi sugretinant su garsiuoju Stasiu Lozoraičiu, prieš gerus 25 metus rinkimuose pralaimėjusiu A. Brazauskui. Pernai spalį, duodamas interviu vienai TV laidai, G. Nausėda žaismingai pasakojo apie savo 17 metų karjerą vienose pareigose, apie „velnio išradimą“ Facebook‘ą, kurį jis prastai įvaldęs, ir santykius su banko vadovu Raimondu Kvedaru.

Kitame ankstesniame interviu sakosi buvęs padykęs vaikas, šuns kaulu išdaužęs bendrabučio langą, pridaręs kitokių eibių. O karjera prasidėjo nuo visiems tuomet įprastų sąlygų: VU „Tauro“ bendrabutis, kur gyveno aspirantai, vaiko sauskelnės, nekoks kvapas dukart mažesniame kambarėlyje negu dabar turi SEB banke, o „čia užeina žinomas apžvalgininkas jo filmuoti savo TV laidai, praskleidžia šlapias palutes, ir taip mes bendraujam“ (taip pernai rudenį bankininkas LNK laidoje pasakojo apie mano vizitą į bendrabučio kambarėlį ant Tauro kalno…). O jau paskui – stažuotė Vokietijoje, vakarietiškos pagundos, viliojantys pasiūlymai Lietuvoje…

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Neabejotini būsimo kandidato bruožai – sugebėjimas analitiškai ir apibendrinanti mąstyti, prognozuoti, išskirti pagrindinius makroekonominius veiksnius, sąlygojančius socialinį žmogaus gyvenimą. Jis nevengia numatyti artėjančios krizės požymius, duoti patarimų šeimai taupyti pinigus, kokį darbą pasirinkti baigus aukštąjį mokslą, pakritikuoti Vyriausybę dėl nepakankamo ES pinigų panaudojimo… Iš tiesų, G. Nausėda kol kas laikosi buvusio šalies vadovo V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.

Tačiau politologai įžvelgia, kas galėtų pakišti koją jo kandidatūrai. Vieni mano, kad gali atsirasti kitų, vertingesnių kandidatų į šalies vadovo postą. „Viena pagrindinių G. Nausėdos problemų – jis visiškai neturi jokios organizacinės sistemos, kuri leistų užtikrinti nuoseklią komunikaciją per visą Lietuvą,“ – mano viešųjų ryšių ekspertas A. Katauskas. Nėra privalumas ir „bankininko žymė“, nes bankų sektorius visuomenėje yra kritiškai vertinamas. „Jis nėra sukūręs daug darbo vietų kaip V. Matijošaitis. Iš principo, jei V. Matijošaitis yra toks labiau tėvas ar patinas, kuris savo griežta ranka Kaune bent jau įvedė tvarką, tai G. Nausėdai pasigirti kažkokiais nuveiktais darbais bus sudėtinga“, – aiškino A. Katauskas.

Nuolatinis šmėžavimas žiniasklaidoje taip pat dažnai sukelia prieštaringus rinkėjų vertinimus. Be to, jis neturįs patyrimo užsienio politikoje, ir pasaulinius procesus vertinąs per siaurą finansininko ekonomisto prizmę.

Pasak politikos apžvalgininko T. Dapkaus, G. Nausėda panašesnis į buvusį šalies vadovą V. Adamkų, o ne į D. Grybauskaitę. Jis esą būtent ir laikosi V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.

„Akivaizdu, kad jis būtent šią liniją paėmęs, o ne D. Grybauskaitės, kuri turi labai aštrią poziciją visais klausimais“, – pridūrė T. Dapkus.

Bet ar to pakaks? Nuo savęs pridursime, kad ramus, nekonfliktiškas šalies vadovas tinka valstybės gerovės ir taikaus sambūvio metu, o kriziniais, grėsmę keliančiu laikotarpiu reikia dabartinės Prezidentės ryžtingumo ir net akibrokštų.

Kituose rašiniuose aptarsime dar keletą populiariausių kandidatūrų į Lietuvos Prezidento postą 2019 m. rinkimuose.

2018.02.06; 00:06

Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).

Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šis tautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“.

2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla; Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių  gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje… 

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Matyt, taip bus ir visados, – iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…

XXX

Viename  Antano Smetonos straipsnyje „Ir vėl atgyja viltis“ rašoma, kaip lietuviai nesiliauja reikalavę teisės savo kalbai Vilniaus vyskupijos bažnyčiose: „Vilniuje ligšiol tik vienoje šv. Mikalojaus bažnyčioje tesakomi lietuviškai pamokslai. Kiek vargo teko padėti, kol ji buvo išgauta!… Atsiminkime, pavyzdžiui, Alovės bylą, kaip pakurstos kėlė triukšmą bažnyčioje, atsiminkime vyskupo Ropo vizitaciją Joniškio bažnyčioje, kur, jam prakalbėjus lietuviškai, šaukta „nie trzeba po litewsku“, kad net vyskupas, pritrūkęs kantrumo, buvo priverstas rūsčiai subausti rėksnius. Taip tad bažnyčia, tie maldos namai, yra buvusi verčiama keršto priemone“. 

smetona_3
Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona

O ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės, esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“.  

Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo  žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir  ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…

XXX

Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą.

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga.  Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... „Prisiminiau šiuos žodžius, nes jie nedviprasmiškai paliudijo tai, kas lietuvių tautai iš karto buvo žinoma; įvyko eilinė mūsų teritorijos okupacija“. Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevičius savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.

Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kuriuos įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“. 

XXX

… Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“

XXX

Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra, ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galite džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus.

Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“

XXX

… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o  liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta („narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių… Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė,  jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“. 

Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad 1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie  atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis. Neprošal būtų lenkams pasiskaityti, ką rašė lietuvių „lenkinimo klausimais“ Antanas Smetona, Rapolas Mackonis…

XXX

Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (šių metų gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų kultūros institutas…

Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“

Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Dlugošo ar rašytojo Senkevičiaus romano intrepretacijas, tai toli eiti mes, lietuviai, su lenkais negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, – ne. Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas ar priešas? Priešas!

Tai reiktų pasakyti ir apie mūsų raštą, į kurį lenkai nori įdėti 3 raides. Turime nusileisti ar ne? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos…

Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums, kalbu apie ateitį, -statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų – iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis,  ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, sėbrų…

2017.12.08; 05:30

smetona_3
Antanas Smetona

Kas skaitė Antano SMETONOS „Rinktinius raštus“, išleistus Kauno leidyklos MENTA dar 1990 metais, tas galėjo susidaryti išsamų vaizdą apie šį prezidentą. Antanas Smetona „perkėlė“ Lietuvių tautos politines, socialines, religines realijas į „Vilties“, „Vairo“, „Lietuvos aido“ ir kitus spaudos leidinius. O nuo 1907 metų jis „Vilties“ redaktorius.

Kaip rašo Alfonsas Eidintas monografinėje studijoje „Antanas Smetona“ (leidykla „Mintis“, 1990), tuometinis bibliotekininkas Izidorius Kisinas pono Antano Smetonos 60 – ečio proga išleido stambų veikalą „Antano Smetonos biobliografija ir biobibliografija. 1874-1934“. Išleido Klaipėdoje 1935 m. 2000 egz. tiražu. Izidoriui Kisinui daug pagelbėjo profesorius Vaclovas Biržiška.

Veikalo autoriaus apskaičiavimu, per 34 metus A. Smetona rašė straipsnius, apybraižas, davė intervius ocialinių mokslų,  istorijos, tautybių, politikos, filosofijos, kalbos, religijos ir kitomis temomis. I. Kisinas suregistravo viską, kas buvo rašyta apie A. Smetoną ne tik lietuvių, bet ir užsienio aautorių…

 —————————

Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo straipsnio rašymo, bet vienas ligšiol aktualus klausimas – emigracijos – tebejaudina ir šiandieninę Lietuvą. 1911 metais į laikraštį „Viltis“ būsimasis prezidentas Antanas Smetona parašė straipsnį „EMIGRACIJOS LIGA“. Straipsnis trumpas, kaip ir beveik visi šio autoriaus rašiniai. Trumpas, nuoseklus ir su atitinkamom išvadom. A. Smetona rašo apie žemės ūkį, apie kaimą. “Kaime ima stigti darbininkų nebe vieniems dvarams: jų nebeužtenka ir vidutieniems ūkininkams. Nematyti suaugusių jaunų vyrų: jie visi Amerikon išėję. Miesto žmogui, retkarčiais tesilankančiam kaime, labai žymi jo atmaina. Prieš kokį dvidešimt metų ne taip keista ten atrodytavo. Ateina šventadienis – bažnyčioje matyti lygu mergaičių ir bernaičių. O dabar?“

Tarp „dabarties“ ir „seniau“ A. Smetona įstato atitinkamus vaizdus, – negatyvius ir pozityvius.

„O seniau matydavai pilnus suolus prisėdusių jaunų žmonių, girdėdavai juos dainuojant ir juokuojant. Prievakarė  – muzika groja, porų poros šoka, ūžia, vaikesai ripką muša, net visam sodžiuj linksma. Šiandien ir čia viskas pakitę ne gerojon. Susirenka pavakaruoti vienos merginos. Atsimeni, nelyginant, pasakinę amazonių karalystę, kur vienos moters viešpatavusios ir kur vyriškiui lyg koktu būdavę pasirodyti“. („Emigracijos liga“ – savotiškas A. Smetonos beletristinis vaizdelis, – tokių yra dauguma Rinktiniuose raštuose; žodynas, skyryba, sintaksė palikta, kaip ir visoje knygoje).

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Nupiešęs tokį kontrastišką kaimo vaizdą, A. Smetona ir užduoda pirmąjį klausimą „Kas gi dirba žemės ūkio darbus?“ Jame atsiranda žemės arimo siužetas, kurių „veikėjas“ arklą traukiąs „dar tik trečią vasarą mintąs kumeliukas“. Toliau autorius siužetan įtraukia ir sodietį, manantį, kad ir keturiolikos metų vaikas dar nepilnavertis artojas. Su sodiečio nuomone pilnai sutampa ir A. Smetonos nuomonė: „Taip taip numano jis, kad keturiolikos metų vaikas yra menkas artojas, menkas šieno piovėjas, bet jo vyriausias sūnus Amerikoje, kito jam pavaduoti neturi… Tas kiemas kur nėra vaikesų, siunčia moteris dirbti vyro darbų. Pamatyti Ukmergės apskrityje ariant keturiolikos metų mergaitę nebe naujiena… Toks nesubrendusių žmonių vartojimas sunkiesiems darbams blogai atsiliepia ir jaunosios mūsų sodiečių kartos sveikatai“.

Tai vaizdelio išvada, bet ne pirmoji. Dėl tokios padėties Lietuvos kaime autorius kaltina emigraciją į Ameriką: „Paaugę vaikesai išskris  Amerikon, anot senių, kaip tie apsiplunksnavę paukščiai, iš lizdo išriedėję. Dar maži būdami, jie kalba apie Ameriką, kaip kokią pažadėtąjį šalį. Iš tos šalies vaikai ne visada atmena tėvus, jei anksčiau  dar atsiųsdavo pinigų, tai šiandien nebelieka ir laiškelio.

„Giminiškumo ryšiai emigrantų su tėviške vis silpnyn ir silpnyn eina“. „Emigracijos liga“ smarkiai sumažino lietuvių tautą. Dėl to nuliūdę ir tėvai, ir likę tėviškėje broliai, sesės. A. Smetona kartu su jais sielvartauja: „Tėvas nuliūdęs dejuoja, kad sūnūs užmiršo jo senatvę ir kad skatiko iš jų nesulauksiąs. Brolis vėl skundžiaisi, kam jis dirbsiąs visiems. Jie, girdi, jo broliai, pagrįšią iš Amerikos su pinigais, pareikalausią savo dalių, o jis su keliomis dešimtinėmis žemės be nieko, tik su pūslėtomis rankomis“.

Smetona kritikuoja „emigrantų“ charakterį, užmiršimą ūkio darbus, dolerių praleidimą vėjais. „Retas kuris esąs įsiėmęs amerikiečių darbštumo. Iš tiesų: iš dešimties sugrįžusių pamatysime tik vieno kito gražiai pasistatytą pirkią, pagerintą ūkį“.

Taigi, Smetona daro neigiamą išvadą apie apie šį socialinį  reiškinį: „Ir vis dėlto emigracija eina ne mažyn, o didyn, ir nematyti galo, kada kitaip virs. Priaugančioji karta neklauso nei tyrusių žmonių, nei liūdnų nusiskundimų, kurių pilni emigrantų laiškai, griaudžiais žodžiais rašyti… Bent pusė emigrantų, palikusių užjūryje, dingsta mūsų kraštui“.

Ir vaizdelio pabaigoje yra unikalus A. Smetonos apibendrinamas, liečiantis šios dienos piliečius, mąstančius apie tautos akivaizdų išnykimą: „Kas per priežastis to mūsų krašto nužmonėjimo, galėtų pasakyti tik rimtesni tyrimai“.

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Ir vis dėlto A. Smetonos rašinys optimistinis, nes pabaiga remiasi latvių tautos pavyzdžiu: „Stebėtis reikia, kad latviai, kuriems sodžiuje dar ankščiau, nei lietuviams, gyventi, nebėga Amerikon… Ir Latvijos bežemiai, būdami šviesesni už mūsiškius, randa būdą gyventi savo krašte: nuomon ima žemę ar miestan išeina. Mūsiškis ir čia negali su jais rangčiomis eiti; jam stinga mintrumo, jo įrankis kovoje dėl gyvatos yra vieni raumens, kuriais tamposi po Amerikos kasyklas ir fabrikas, užimdamas paskutinio juodadarbio vietą“.

Vaizdelio pabaigoje A. Smetona užsimena, kad netrukus bus visuotinis Rusijos gyventojų surašymas. Prieš keliolika metų statistika yra parodžiusi Lietuvoje lietuvių tik arti dviejų milijonų, o kitais metais pamatysime jų gal dar mažiau. „Amerika bus daugiausiai prarijusi. Baugu pasidarys, žvilgterėjus į mūsų sumažėjusį skaičių! Reiktų rimčiau dairytis vaisto tai mūsų ligai gydyti“.

Atkreipkime dėmesį: taip rašė Antanas Smetona 1911 metais…

 ***

1992 metais kunigas, poetas Ričardas Mikutavičius išleido eilėraščių knygą „Šviesos spalvos“. Buvom pažįstami, jis šią knygą dedikavo ir man… Jos pabaigoje yra skyrius „Kad Lietuva neišsivaikščiotų (variacijos donelaitiška tema)“. Kai Lietuva, atgavusi Lietuvos Nepriklausmybę, toliau tęsė emigracinį pasivaikščiojimą, daugel kartų vis prisiminiau šio poeto knygos skyriaus pavadinimą. R. Mikutavičius bandė sulaikyti lietuvius po Donelaičio… toga. Poetiškai, dvasiškai, net nežinodamas, kad jis pats žus greitai nuo išsilaisvinusio „iš imperijos“ kauniečio, patekusio į turto, dolerių, pragaištį…

Būtent ta materiali pragaištis laukia ir mūsų Lietuvos. Su pinigais, turtais pražus ir mūsų tauta. Bus taip, kaip kažkada kalbėjo I. Suslovas (TSKP CK biuro narys): „bus Lietuva, bet niekada nebebus lietuvių…“ Kas kaltas? Mes visi, pradedant A. Smetonos aprašytojo vaizdelio tikrove, ir baigiant mūsų žurnalistų viešais skelbimais per radiją, televiziją, laikraščius, kad praėjusiasiais Lietuva neteko Kelmės, Plungės, Kupiškio ir kitų miestų, – tiek ir tiek pavogė „emigracijos liga“.

Tai – akivaizdi tiesa… Mano du vaikaičiai tarnauja savanoriais Lietuvos kariuomenėje. Grįžę per atostogas, sako, kad tarnyba sunki. Galėčiau patarti, kad be reikalo tarnauja, – gal už 5 metų, gal už 10 metų, nebebus ko ginti? Jei taip klostysis emigracijos eiga, nebeliks lietuvių! Tai kam tada milijardinės išlaidos kariuomenei, ginklams? Ar už „Niekieno žemę“ gali būti tiek aukojama?

2017.11.17; 03:00

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – filosofo Vytauto RADŽVILO spalio 17-ąją dieną Lietuvos mokslų akademijoje surengtame Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ pristatyme perskaitytas tekstas.

Pamėginsiu trumpai įvertinti šitos knygos reikšmę. Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą, yra ši: pasaulį vis tik valdo Apvaizda. Šią knygą pristatome dieną, kai ką tik, vos prieš parą pasikeitė Europa ir pasaulis. Neturiu net menkiausios galimybės plačiau aiškinti vakarykščių rinkimų Austrijoje svarbos, bet galiu pasakyti tiek: Vakarų Europoje taip pat sugrįžo tautos ir nacionalinės valstybės idėja.

Šitas įvykis yra labai reikšmingas todėl, kad nors panašūs dalykai jau vyko, juos buvo galima menkinti aiškinant, kad vykstantis Europos tautų budimas yra tik pokomunistinių, atsilikusių, gyvenančių praeitimi šalių liga, kuria bus persirgta. Jie dar buvo aiškinami ir tuo, kad tos šalys neva yra atsilikusios ekonomiškai, skurdžios, todėl ir griebiasi vadinamosios radikalios politikos. Bet Austrija, žinoma, yra Europos švyturys jau daugybę šimtmečių ir jos ekonomika klesti. Tai reiškia, kad ir Vakarų Europos tautoms pradeda aiškėti, jog yra kai kas svarbiau už ekonomiką, už vienadienę gerovę.

Šituos dalykus prieš gerą šimtmetį puikiai suprato ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jis grįžta laiku ir dėl kitos priežasties. Teisingai čia buvo pasakyta, kad mes jau baigiame pamiršti, kas yra Lietuvos valstybė. Kad mūsų jaunimo didžiajai daliai ji, deja, visai nerūpi. Šis teiginys teisingas, bet noriu pasakyti, kad jį reikėtų praplėsti. Lietuva jaunimui nerūpi ne todėl, kad jis savaime abejingas ir blogas, bet todėl, kad beveik visus 30 atkurtos nepriklausomybės metų buvo ir tebėra tęsiama ištautinimo ir išvalstybinimo politika, nors šiek tiek kitais pavidalai nei tai darė sovietinis okupantas. Kodėl taip yra ir kodėl ta politika tokia pavojinga? 

smetona_3
Antanas Smetona

Todėl, kad aukšti Europos lyderiai, kurių projektas šiuo metu žlunga akyse, aiškiai sakė: tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena. Lygiai taip pat mus ištisus 50 metų mokė, kad 1918 m. Lietuvos projektas yra siauras, ribotas, primityvus ir tiesiog istorinė klaida. Ši mintis subtiliai brukama ir šiandien kiekviename žingsnyje. Tuo metu, kai Europa ir net visi mūsų kaimynai bunda, mes beviltiškai šiuo atžvilgiu velkamės uodegoje. Nors iš tikrųjų dabartinio Europos Sąjungos projekto griūtis nėra Europos griūtis, o tik ideologiškai mano jau apibūdinto projekto griūtis, bet tai vis tiek mums kelia milžinišką pavojų.

Šita ištautinimo ir išvalstybinimo politika vykdoma todėl, kad didžiosioms Europos korporacijoms reikalingas ištautintas, išvalstybintas, neturintis istorinės atminties, menkiausio prisirišimo prie savo žemės bastūnas. Iš tokių bastūnų, kurie plūdo į Lietuvą iš visos „plačiosios Tėvynės“, vadovaudamiesi principu „kur geriau, ten Tėvynė“, mes šaipėmės Sąjūdžio laikais. Štai tokia filosofija mūsų jaunimui buvo ir yra kryptingai diegiama.

Bet kodėl ji tokia pavojinga? Ne tik todėl, kad išsivaikščioja tauta. Ji taip pat naudinga ir bundančiam, nes jaučiančiam Europos krizę, kaimynui Rytuose. Kas gali būti geriau, patogiau ir naudingiau ponui Putinui, jeigu ne ištautintas, išvalstybintas, neturintis jokio patriotiškumo vadinamasis plačiosios Europos pilietis, kuris nuoširdžiai mano, kad galima tokia fikcija kaip globali Lietuva? Jeigu Lietuva yra globali ir visame pasaulyje, tai kodėl jo tankams pradedant artėti prie Vilniaus aš negaliu laikinai pabėgti iš užgrobiamos provincijos, kuri vadinasi būtent čia ir dabar esanti Lietuva, ir palaukti, kol okupacija pasibaigs? Kaip įmanoma šitaip ugdant jaunąją kartą ir visos šalies piliečius sukurti atsparumą tokiems pavojams?

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Grįžtant prie Smetonos, jis kaip reta gerai daugelį dalykų suprato todėl, kad buvo klasikinės filosofijos, taip pat ir Platono, žinovas. Jis labai gerai suprato, koks yra gelminis ryšys tarp kultūros ir politikos. Šis ryšys yra daug sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena bendruomenė tam, kad susikurtų, privalo turėti ją saistantį dvasinį (kultūrinį) ryšį. Ir tas ryšys gali būti labai įvairus, taip pat ir kiekvienos tautos atveju. Liberalas pasakytų, kad tokio dalyko kaip tauta nėra, o yra tik lietuvių kalba kalbantys individai. Komunistai mums aiškino, kad yra lietuviškai kalbantys žmonės, bet iš tikrųjų jie yra pasidalinę į kovojančias klases.

Todėl kas yra tautos idėja? Ši idėja tuo ir yra unikali, kad bent jau nuo XVIII a. ji leidžia paversti žmones ne tarpusavyje konkuruojančiais dėl asmeninės gerovės individais, kaip šiandien mes mokomi konkuruoti rinkoje, ir ne tarpusavyje besipjaunančiomis vadinamosiomis klasėmis. Kalba, bendra istorinė praeitis ir panašūs dalykai yra tai, kas bent trumpam panaikina visus išorinius mūsų skirtumus – vienas gali būti milijonierius, kitas vargšas; vienas gali būti gatvės šlavėjas, kitas profesorius. Bet priklausomybė tautai skiriasi nuo liberalaus arba marksistinio požiūrio tuo, kad ji nurodo ryšį, kuris skatina ne kovoti, o sujungia.

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Smetona turėjo ir kitą nuostabų bruožą. Jis suvokė, kad šis kultūrinis ryšys privalo būti apsaugotas politiškai. Šį dalyką suprato ne vien jis. Petras Vileišis neatsitiktinai po Vilnių važinėjo prabangia karieta ir net mėgo, kad jį vadintų „litovcy kniazi“. Jis buvo ypatingas žmogus, nes kaip Rusijos imperijos pilietis priklausė elitui, bet suvokė ryšį, kuris siejo jį kaip asmenį su jo tauta. Jis suvokė, kad jeigu tai, ką jis paveldėjo ir atsinešė gimdamas – jo kalba, kultūra ir visa kita – toje imperijoje yra politiškai nustumta į paraštes, tai jis nėra visavertis žmogus. Nors ir priklauso aukščiausiam elitui. Čia glūdi paslaptis, kodėl Smetona buvo toks kietas tautininkas. Būdamas atviras pasauliui, jis suvokė, kad lietuvių tauta gali įgyvendinti savo valstybės projektą tik tuo atveju, jeigu bus tvirtas ir nepajudinamas kultūrinis pagrindas.

Štai kodėl jo kova už lietuvybę buvo ir politinio lietuviškumo pagrindas. Kita vertus, jis labai aiškiai suprato, kad jeigu politinis lietuviškumas bus užmirštas, paradoksaliu būdu kultūrininko nuostata gali būti pražūtinga. Iš tikrųjų išsiugdyti tautinę ir valstybinę sąmonę yra be galo sunkus dalykas. Kaip tai sunku, mes šiandien matome iš mažyčio pavyzdėlio – ginčo dėl trijų raidelių. Daugybei net ir kultūrininkų, – tai ir išduoda, kad nesama politinės savivokos, – tai atrodo smulkmena. Ir kiek yra suprantančių, kad mūsų abėcėlė yra mūsų dvasios forma, kuri mus daro tuo, kuo mes esame? Ir šitą dvasios formą privalai ginti politiškai. Tą akimirką, kai nustosi tai daryti, tavo dvasios forma jau nebebus šitos valstybės egzistavimo pagrindas.

Štai kodėl XX a. pradžioje, kai vyko kova dėl lietuviško tapatumo, buvo siūlomi keli tapatumo projektai. Pirmąjį projektą siūlė Mickevičius-Kapsukas. Kas buvo pasakyta atkuriant Vilniaus universitetą? Buvo pasakyta, kad jame bus dėstoma vietos kalbomis. Žvelgiant šiuolaikiškai atrodytų, jog tai atviras, modernus, tolerantiškas požiūris. XX a. realijų kontekste tai būtų tiesiausias kelias Lietuvai nueiti ten, kur šiandien yra Baltarusija. Lietuvių kalba galbūt būtų kalbama atkampiuose kaimeliuose. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas buvo pilsudskinis projektas. Puikiai žinome, kad Smetona niekada nieko neturėjo prieš pačią lenkų tautą arba jos kultūrą. Tačiau jis suprato, kad jeigu nekursi tvirtos kultūrinės tapatybės ir jos neįtvirtinsi politiškai, tai neišvengiamai seks erozija ir griūtis to, kas buvo per didelius vargus padaryta Basanavičiaus. Mūsų tragedija ta, kad šis supratimas yra išnykęs net vadinamosios šviesuomenės tarpe. Taip nutiko, nes net ta mūsų inteligentų dalis, kuri sovietinės okupacijos metais rūpinosi lietuvybe, ji jau dažniausiai rūpinosi tik kultūrine lietuvybe. Suvokiančių, kad kultūrinę lietuvybę galima tvirtai apsaugoti ir padaryti valstybės branduoliu tik turint aiškią politinę savimonę, buvo ir yra nedaug.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Štai kodėl šiandien matome tą patį, ką matėme sovietmečiu. Daugybė inteligentų trokšta europeizuotis ir tapti europiečiais, nors joks ekspertas jums negalės pasakyti, ką šiandien reiškia būti europiečiu. Tai reiškia, kad vėl esame situacijoje, kurioje buvome iki Basanavičiaus. Noras būti kažkuo kitu, tik ne savimi. Ir jeigu kalbame apie šitos knygos aktualumą ir prezidento atminties aktualizavimą, reikia aiškiai suprasti, kad tai yra ne nostalgiškų atsiminimų reikalas. Dar kartą pabrėžiu, kad ir daugelis Lietuvos valstybės XX amžiuje kūrėjų buvo galbūt nuoširdūs patriotai – tokie kaip prezidentas Grinius, daugelis krikdemų lyderių ir t.t. Bet būtent unikaliai aiškiai matančių ryšį tarp kultūros ir politikos buvo vienetai. Ir prezidentas Smetona čia yra beveik unikalus.

O mums reikia nustoti svajoti apie tai, kad šitoks lietuviškumo supratimas būtų kažkaip grąžintas į mokyklą, jį padarant patraukliu jaunajai kartai. Brandžios valstybės jaunimo patriotizmo neugdo pigiomis vilionėmis. Patrauklumas reiškia nupirkimą. Brandžios valstybės savo jaunimą ugdo paprastu būdu – sukurdamos tokias mokymo programas, tokias savo kalbos, istorijos ir kitas programas, kuriose pagrindiniai dalykai yra savaime aiškūs. Tokiose mokymosi programose Vilniaus klausimas (čia tik pavyzdys, jų galima rasti daugiau) niekada nebūtų aiškinamas kaip senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotas konfliktas. Mitas apie senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotą konfliktą yra sovietinio mito, kad 1940 m. buvo ne okupacija, o pilietinis karas, nauja europeizuota versija.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Būtent tokiu būdu šiandien, kai Lietuvai gresia milžiniškas egzistencinis pavojus, kai griūna euroatlantinė saugumo ir stabilumo struktūra (dar kartą pabrėžiu, kad asmeniškai esu narystės euroatlantinėse struktūrose šalininkas), mes toliau žaidžiame, ideologiškai aptarnaudami projektą, kuris nebeturi ateities.

Šis mūsų savęs naikinimas yra tai, ko laukia kaimynas Rytuose.

Todėl galima sakyti, kad prezidento Smetonos palikimo aktualizavimas jau yra ne tik tautinio orumo, istorinės atminties išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. 

2017.10.19; 06:13

Simonas Jazavita, šio pranešimo autorius

Šis pranešimas skaitytas Lietuvių konferencijos šimtmečio minėjimo renginyje Lietuvos rusų dramos teatre 2017 rugsėjo 19 dieną

Vilniaus konferencija, prasidėjusi lygiai prieš šimtą metų – labai reikšmingas įvykis Lietuvos istorijoje. Būtent joje išsigrynino mintis, kad Lietuvos nepriklausomybės reikia ne tik siekti, bet tai bus padaryta, ir jau pakankamai greitai.

Šiame svarbiame darbe dalyvavo pakankamai didelis dalyvių skaičius – virš 200. Be abejo, tai buvo be galo skirtingi žmonės. Dalis jų buvo aktyvūs ir pastebimi šiuose organizaciniuose reikaluose jau gerokai anksčiau – tarkime, Antanas Smetona, Petras Klimas ar didelį autoritetą lietuvių tarpe jau tada turėjęs tautos patriarchas Jonas Basanavičius.

Kai kurie dar visai neseniai buvo kalinti net tų pačių Lietuvą valdžiusių vokiečių, kaip nutiko Jonui Vileišiui. Todėl natūralu, kad daugelis tų žmonių atsinešė visai skirtingas nuostatas, kaip reikėtų praktiškai tik iš palankių geopolitinių dėlionių molio nulipdyti ateities Lietuvą. Čia gi reikėtų stabtelėti ir trumpai pažvelgti, kokia buvo geopolitinė padėtis Europoje 1917 m. rudenį.

Net JAV įstojus į karą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pusėje, Vokietija vis dar buvo stipri ir sugebėjo tęsti karą Vakaruose kaip lygi jėga. Negana to, Rusija vis labiau smuko į revoliucinį chaosą ir tai žadėjo vokiečiams galimybę laimėti karą Rytų fronte. Vis dėlto, pačiòs Vokietijos jėgos labai seko ir noromis nenoromis reikėjo pagalvoti apie kompromisus. Vokietijos karinėms pajėgoms Rytų fronte vadovavo Bavarijos kunigaikštis Leopoldas, tačiau bene didžiausią įtaką turėjo generolas Erichas Liudendorfas, kuris buvo faktinis vokiečių sukurto savotiško darinio – kone totalitarinio Oberosto vadovas.

Ši administracija itin iš aukšto žiūrėjo į Lietuvą. E. Liudendorfas 1915-1916 m. įkūręs savo būstinę Kaune pažymėjo, kad šio Rusijos miesto gyventojai šimtmečiais nesugebėjo sukurti autentiškos kultūros ir jei ne vokiečių civilizacinė misija, greit taptų Lenkijos provincija.

Tuo tarpu jo štabo viršininkas Maksas Hofmanas jau Vilniaus konferencijos metu susikūrusios Lietuvos Tarybos politinę brandą palygino su savo dukters Lizos, paminėdamas, kad Lizai – penkeri metai.

Taigi su tokiais užkariautojais ir jų atvirai kolonijiniu požiūriu į lietuvišką kultūrą teko susidurti mūsų aktyviems politiniams veikėjams. Tačiau tai toli gražu nebuvo ir vienintelė likusi problema.

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Tuo metu dar buvo daug pozityviai žiūrėjusių ir į Rusijos revoliuciją bei galimas demokratines permainas toje šalyje. Dar po Rusijos karo su Japonija prasidėjo tam tikras atmosferos švelnėjimas, o Rusijai ypač nesėkmingas Pirmasis pasaulinis karas sukėlė neregėtas permainas, 1917 m. virtusias revoliucija. Nors Lietuva buvo okupuota Vokietijos, ją pasiekdavo žinios iš Rusijos gilumos, kur buvo pasitraukę tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir tokie aktyvūs žmonės kaip Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius, Petras Vileišis.

Ten jau buvo kuriamos ir idėjos apie lietuviškų karinių dalinių kūrimą, kurioms dirigavo jaunas Rusijos kariuomenės karininkas Kazys Škirpa, stengęsis visoje Rusijoje suburti lietuvius karius ir karininkus. Lietuvos visuomenė dėjo nemažai vilčių, kad caro režimo nuvertimas leis Rusijos imperijoje gyvenančioms tautoms ramiai „išsiskirstyti” į tautines valstybes ir draugiškai sugyventi tarpusavyje.

Tokiu būdu visuomenėje buvo ir nemažai polinkio į Rusiją. Juk daugelis mokėjo rusų kalbą, buvo studijavę Rusijos universitetuose, skaitė tuomet klasikinius rusų rašytojų kūrinius. Tai buvo būdinga net vyresniems Vilniaus konferencijos dalyviams. Bene įtakingiausias jų – J. Basanavičius, buvo 1914 m. vadinamosios „Gintarinės deklaracijos” autorius, o joje išreikšė lojalumą carui, tikėdamasis, kad po karo Rusija pripažins Lietuvos savarankiškumą ir dargi leis galimybę prisijungti Mažąją Lietuvą ir sujungti į vieną valstybę visas lietuvių gyvenamas žemes.

Samprotavimai, kad Rusija kultūriškai artimesnė, o Vokietija pražūtingesnė Lietuvai, buvo pakankamai dažni. Apie tai savo dienoraščiuose svarstė žymi to meto rašytoja ir aktyvistė Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, panašias nuostatas dienoraščiuose išsakė vienas iš Lietuvos tautinės vėliavos kūrėjų Tadas Daugirdas, o Vilniaus konferencijoje šia linkme pasisakė net po daugelio metų sovietiniuose gulaguose žuvęs kunigas Mečislovas Reinys.

Didelę baimę iš Vokietijos pusės jautė vienas iš išrinktos Tarybos narių – Saliamonas Banaitis. Priešiškas jai buvo ir dideles viltis į Rusijos revoliuciją dėjo ir praktiškai įtakingiausias iš kairiųjų Lietuvos intelektualų – Steponas Kairys.

smetona_3
Antanas Smetona

Vis dėlto, reikėtų pastebėti, kad nei Vokietijos, nei Rusijos pergalė kare nebuvo laukiama. A. Smetona išsitaręs: „nei vienas, nei kitas mums nepriklausomybės neduos“. Jis buvo įžvalgus, nes vylėsi, kad abi šios imperijos savaip pralaimės, kas galų gale ir įvyko. Tačiau, kad geopolitinė svajonė taptų realybe, vien aplinkybių nepakanka, reikia valios ir atkaklumo. Todėl tas pats A. Smetona turėjo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvoje dominavusiais vokiečiais.

Kita vertus, ir nuostatos buvo aiškios. Nemažai Vilniaus konferencijos dalyvių Rusiją siejo su atsilikimu, anarchija, norėta grįžti į Europą, grįžti į Vakarus. Šią liniją stropiai propagavo tiek A. Smetona, tiek jo artimas bendradarbis Jurgis Šaulys, tad į ją konferencijoje buvo įsiklausoma.

Šiuos du realistus, kaip pats juos pavadino, parėmė ir vienas intelektualiai energingiausių konferencijos dalyvių P. Klimas, kuris tikrai nepuoselėjo jokios provokiškos linijos, mat neseniai buvo kalintas pačių vokiečių. Dar pradėdamas organizuoti Vilniaus konferenciją jis jau turėjo nuostatą „Rusai ir visa Entente mūs klausimo nepastato ir vargu ar pastatys”.

Tokį matymą dar labiau pakurstė pačios Rusijos laikinosios vyriausybės galvos Aleksėjaus Kerenskio samprotavimai, kuriuose jis teigė, kad Rusija užtikrins demokratiją sau pavaldžiose tautose, tačiau jei tos tautos užsimanys, ko negalima, teks joms pasakyti „rankas šalin“. P. Klimas savo straipsniuose „Lietuvos aide“ konceptualiai pagrindžia tokią savo prielaidą. Pasak jo, daugelis buvo tiesiog užkerėti Rusijos vasario revoliucijos burtų ir tikėjosi, kad ši valstybė taps kone naujos epochos pavyzdžiu. Esą taip nenutiko dėl senųjų Rusijos tradicijų, kurios užgniaužė demokratinius daigus. Čia P. Klimas pastebi, kad „visi kiti Rusijos svetimtaučiai yra perdėm aukštesnės kultūros, negu patys rusai. Čia yra savotiškas Rusijos tragizmas. Jis pasirodė ypačiai dabar. Laisvei užšvitus, visos tos tautos parodė savo nenorą liktis su Rusija“.

P. Klimo žodžiai gerai įkūnija ir Vilniaus konferencijoje populiarias nuostatas. Atrodė, kad ateina palanki proga kultūriškai atsiriboti nuo Rusijos, kuri grimzta į anarchiją, ir labai norėta, kad neįtrauktų į tai ir Lietuvos.

Kita problema buvo Lenkijos veiksnys. Buvęs unijos parneris tautų apsisprendimo laikų kontekste irgi matė savo valstybę kitaip, nei ankstesnė Abiejų Tautų Respublika, bet siekė orientuotis į 1772 m. sienas, taigi sugrįžti į padėtį prieš pirmąjį ATR padalinimą. Ar nacionalinės Lenkijos (Romano Dmovskio stovykla), ar federacinės Lenkijos (Juzefo Pilsudskio stovykla) šalininkai, nepaisant savo skirtumų, visgi matė Lietuvą būsimos Lenkijos sudėtyje.

Tuo tarpu Lietuvos tautinis atgimimas iš esmės matė Lietuvą kaip kultūriškai ir politiškai atskirą nuo Lenkijos. Tai lėmė ne tik romantinis pagoniškojo laikotarpio akcentavimas, ne tik vis labiau aktualus kalbos veiksnys, bet ir socialinių skirtumų išryškėjimas – nors tarp aktyvių konferencijoje žmonių buvo nemažai kilusių iš bajorų ar turtingų valstiečių, turtingiausieji dvarininkai buvo linkę akcentuoti lenkiškos kultūros trauką ir taip pat svajojo apie galingos Lenkijos atkūrimą.

Dėl šių priežasčių dar 1917 m. gegužę 44 Lietuvos dvarininkai kreipėsi į Vokietijos kanclerį Teobaldą fon Betmaną-Holvegą: „Būdami neskaidoma didžiosios lenkų tautos dalis, stengėmės ir visados stengsimės susijungti į vieną valstybę su Lenkija, su kuria mūsų šalis yra drauge patyrusi tą patį likimą tiek garbės ir pakilimo metais, tiek kovoje ir vergovėje”.

Reikia paminėti, kad organizacinis Vilniaus konferencijos komitetas ieškojo kitų pažiūrų dvarininkų, kurie nors ir būtų lenkakalbiai, bet dėtųsi prie Lietuvos valstybingumo statybos, suprasdami, kad būsimoje Lenkijoje Lietuva paprasčiausiai išnyks, o lenkų kultūros įtakoje ką tik sužydėjęs lietuvių tautinis sąjūdis vėl praras iškovotas pozicijas. Tokio lietuvių aspiracijas palaikiusio Lietuvos lenko pavyzdys galėtų būti Kazimieras Okuličius iš Anykščių rajono, kurį į konferenciją kvietė pats A. Smetona, o K. Okuličius maloniai sutiko ir dar daug padėjo pačiame konferencijos darbe. Tuo tarpu P. Klimas mini, kad lenkai išleido lapelį, esą konferencija yra lietuvių nacionalistų darbas, jų bendra intriga su vokiečiais ir ragino visus lenkus joje nedalyvauti.

Būtent konferencija yra laikotarpis, kai nusistovi idėja, kad Lietuva turi orientuotis į etnografines ribas, tautinėms mažumos paliekant teises, kaip tai numato visos kitos demokratinės valstybės. Besikuriančios Lietuvos politinis elitas nenorėjo iškristi iš nusistovėjusių pasaulinės teisės normų, nes manė, kad taip valstybė bus greičiau priimta kitų valstybių ir nebus laikoma išsišokėle.

Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Dėl to unija moderniais laikais, atsižvelgiant į lietuvių ir lenkų tautų dydžius, jau buvo matoma kaip nelygiavertis silpnesnio ir stipresnio žaidimas. Dėl pastangų išsaugoti savo kultūrą ir išryškėjusias tautines vertybes kompromisą darė visų pažiūrų Vilniaus konferencijos nariai. Suprasta, kad Lenkija gali Lietuvą kultūriškai paveikti dėl anksčiau minėtų trijų dėmenų – istorinio, lingvistinio ir socialinio, tad atsidūrusi Lenkijos įtakoje, dėl didelių kultūrinių panašumų, Lietuva tiesiog niveliuosis.

Nesunku pastebėti tam tikrą dominuojantį to meto geopolitinį vaizdinį. Vokietija vis dar diktuoja sąlygas, tačiau tai jau neatrodo amžina, Rusija krenta į sunkiai nuspėjamą chaosą, o didesnį nerimą kelia Lenkija, suprantant, kad šią gali remti ir Vakarų valstybės. Visas šias neramias tendencijas aptarinėjo rugsėjo 21 d. vykęs labai svarbus lietuvių konferencijos posėdis. Aštrokai pasisakė būsimasis signataras Jokūbas Šernas: „Politiškai esame silpni. Nėra pasaulyje interesantų, kurie mus palaikytų. Lieka kontaktas su Vokietija. Rusijos pažiūra buvo ir bus – Šiaurės vakarų kraštas. Politikoje ne gražūs obalsiai sprendžia, bet egoizmas. Svarbu, kad Vokietija pareklamuotų Lietuvos nepriklausomybės aktą dar prieš Taikos konferenciją. Mūsų žingsnis ne simpatijos, bet būtinumo apsireiškimas.”

Tokiai nuostatai pritarė ir P. Klimas, kuris, kaip ir A. Smetona, akcentavo priešiškumo Rusijai ir Lenkijai faktą ir orientaciją į Vokietiją kaip į aukštesnės kultūros šalį. Bene griežčiausiai tokiai pozicijai priešinosi tik J. Vileišis, kuris buvo vokiečių kalintas ir dėl šių bei kitų priežasčių manęs, kad Vokietija linkusi tartis su Rusija, o Lietuva tėra mainų objektas tarp šių šalių. Jis viltis dėjo į Vakarų demokratijas ir tarptautinės bendruomenės poziciją. Vis dėlto J. Vileišio pozicija buvo reikšminga, nes saugojo Tarybos narius nuo per didelių kompromisų vokiečiams.

Apibendrinimui galima pasakyti, kad Vilniaus konferencijos dalyviai gerai orientavosi tarptautinėje politikoje. Jie puikiai suprato, kad nuo Rusijos juos iš esmės atskiria pačios Vokietijos interesai, kuriais reikia pasinaudoti, nes ši šalis gali padėti Lietuvai „sugrįžti” į Europos ir Vakarų civilizacijas.

Būtent lietuvių apsisprendimo kortą vokiečiai panaudojo derybose su bolševikais 1918 m. sausį, kur šie pripažino Lietuvą Vokietijos interesų sričiai. Visgi lietuvių politiniai veikėjai suprato, kad Vokietijos dėl minėtų priežasčių reikia ir pasisaugoti, mat ši turinti akivaizdžiai kolonijinį požiūrį į Lietuvą. Geopolitinė įvykių tėkmė buvo palanki – Vokietija laimėjo karą Rytuose, bet pralaimėjo Vakaruose ir pati liko pakankamai suvaržytomis rankomis. Galima suprasti įžvalgų mūsų politikų statymą ant šios kortos.

Praktiškai neišspręstas klausimas ir liko būtent Lenkijos veiksnys. Nuo jo buvo griežtai atsiribota, tačiau tai prisidėjo prie netrukus kilusio konflikto dėl Vilniaus. Politinė įtampa iš esmės neslopusi visą laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų ir pasibaigusi abiejų valstybių okupacijomis. Visgi klausimas čia buvo principinis. Vilniaus konferencija galutinai įtvirtino Vilniaus kaip Lietuvos širdies ir sostinės vaizdinį, tuo tarpu Lenkija niekada neatsisakė pretenzijų į šį miestą, kurį laikė lenkiškos kultūros dalimi ir galiausiai jį užėmė pasinaudodama savo dydžiu ir jėga.

Jonas Vileišis – antras iš dešinės pirmojoje eilėje.

Taigi Vilniaus konferencijos dalyvių geopolitinės nuostatos negalėjo padėti išsaugoti sostinės, tačiau jos buvo pajėgios išsaugoti valstybę, o tai, be abejo, svarbiausias jų darbas. Su pagarba jį minėti turime ir todėl, kad to meto lietuviai politikai pademonstravo didelį išmanymą, kaip pasinaudoti aplinkybėmis savosios valstybės, tuomet dar egzistavusios tik jų sąmonėje, labui.

Turėdami tokias tradicijas, darytume didelę klaidą, jei praėjus šimtui metų leistumėmės nešami geopolitikos ir didžiųjų valstybių interesų, kartodami sau, kad esame maži ir mūsų balsas nieko nekeičia. Jei taip būtų galvoję Vilniaus konferencijos dalyviai – nesiėmu apsimesti aiškiaregiu ir spėlioti, kuria kalba mes šiandien kalbėtume ir kuriai valstybei atstovautume, tačiau drįsčiau tvirtinti, kad ne lietuvių kalba ir ne Lietuvos valstybei.

Tai ir yra didžiausia Vilniaus konferencijos pamoka. 

2017.09.23; 04:30

Valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ketvirtadienio vakarą kviečia į viešą knygos pristatymą „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“ Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse.

Sveikinimo žodį tars Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis bei Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Knygos pristatymo diskusijoje dalyvaus pats knygos autorius Severinas Vaitiekus, istorinės Prezidentūros Kaune istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė, VU istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas. Diskusiją ves istorijos mokslų doktorantė Monika Kareniauskaitė. 

VSD darbuotojo, humanitarinių mokslų dr. S. Vaitiekaus parašyta knyga – skirta Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijų pareigūnų atminimui.

„Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnų veiklos ir likimų istorija patvirtina lietuvių tautos valią, ryžtą ir gyvybingumą, potencialius agresorius įspėja, kad lietuvių tauta nepasidavė ir nepasiduos, nes ji ir pačiais sunkiausiais laikais turėjo talentų ir žmonių, pasiryžusių aukoti savo gyvybes tautos ir valstybės labui“, – rašoma knygos viršelyje. 

Anot autoriaus, vos tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tuometis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona buvo pareiškęs, kad mylėti Tėvynę reiškia jai visa aukoti.

Tokie pasiruošę aukoms didvyriai, didžiausiais sovietų valdžios priešais ir svarbiausiais taikiniais tapę Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijų pareigūnai ir jų likimai aprašomi knygoje „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“.

Informacijos šaltinis – agentūra ELTA.

2017.05.11; 06:33

Slaptai.lt skelbia Algio Avižienio interviu su istoriku, Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktoriumi Vladu TURČINAVIČIUMI.

Diskusijos tema – kaip derėjo pasielgti Lietuvai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse? Gal mums vertėjo labiau draugauti su Vokietija, ginklu ryžtingai atsiimti Vilniaus kraštą, atmesti sovietų ultimatumus – kaip juos atmetė Suomija, nebijoti prolenkiškos Londono pozicijos?

Kurie iš mūsų to meto politikų buvo teisūs – tie, kurie siekė neutralumo politikos bet kokia kaina, ar manę, kad neutralumas veda į pražūtį?

 Algis Avižienis

1940 m. birželio mėn. Sovietų ultimatumas, reikalaujantis įsileisti neribotą svetimos kariuomenės kontingentą ir pakeisti A. Merkio Vyriausybę davė pradžią Sovietų Sąjungos okupacijai. Daug kartų teko girdėti istorikų ir šiaip informuotų lietuvių diskusijas, ar teisingai pasielgė A.Smetonos valdžia per tą lemtingą birželio 14-15 nakties Vyriausybės posėdį, kai mūsų valdžia priėmė visus Stalino ir Molotovo reikalivumus. Bet Jūs esate parašęs istorinių straipsnių, rodančių, kad Smetonos valdžia turėjo ir kitų pasirinkimų žymiai anksčiau nei ta nelaimingą birželio 14-15 naktį.

 Aš galvoju, kad Lietuva galėjo eiti Suomijos keliu 1939 m. spalio mėnesį, kai suomiai atsisakė priimti Sovietų Sąjungos reikalavimus atiduoti ruožą savos teritorijos. Suomijos Vyriausybė teisingai traktavo Maskvos reikalavimus kaip tiesioginę grėmę savo suverenitetui ir ji priimė sprendimą gintis ginklu. Suomijai buvo įteikti suverenumą pažeidžiantys reikalavimai maždaug tuo pačiu metu, kaip Sovietų ultimatumai Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Bet Jūs nurodėte, kad mūsų valdžia galėjo imtis kitokių veiksmų žymiai anksčiau, t.y., rugsėjo mėn., 1939 m., ir tie veiksmai leistų Lietuvai išvengti tos minėtos kapituliacijos. Tuomet (1939 m. rugsėjo mėn. pradžioje) prasidėjo Vokietijos-Lenkijos kovos veiksmai ir kai kurie mūsų vaslstybės vyrai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa Berlyne, ėmė raginti Smetonos valdžią pasinaudoti proga ir atsiimti Vilnių ginklu. Būtent šito žingsnio Trečiojo reicho valdžia pageidavo iš lietuvių pusės. Tuomet Lietuva pagal Molotovo-Ribentropo sutartį dar buvo paskirta Vokietijos interesų zonai. Vokiečiai laukė ir ragino lietuvius, dar esančius jų interesų zonoje, imtis ginkluotų veiksmų atsiimant savo sostinę.

Bet Smetona nesiryžo to padaryti. Maždaug rugsėjo mėn. viduryje Berlynas prarado viltį, kad Lietuva įžengs su savo mobilizuota kariuomene į Vilnių. Kai atitinkamų veiksmų iš mūsų pusės nesulaukė, Trečiasis reichas, matyt, nurašė Lietuvą kaip potencialią partnerę ir nesipriešino Stalino reikalavimams mūsų šalį perleisti į Sovietų interesų zoną rugsėjo mėn. pabaigoje, mainais už kai kurias rytų Lenkijos teritorijas.

Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie tą diplomatinę sąveiką tarp Vokietijos ir Lietuvos, kurios metu mūsų valstybei atsivėrė galimybė išlikti vokiečių interesų zonoje ir tokiu būdu išvengti pirmosios 1940 m. okupacijos?

Vladas Turčinavičius

Taip žiūrint į 1940-jų sovietų ultimatumą ir Lietuvos kapituliaciją, mes nieko neišsiaiškinsime, nes prie šios padėties Lietuvos valdžia ėjo prisitaikydama ir negindama savo interesų palaipsniui. Reikia pradėti nuo pirmojo 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Po to kalbėti apie 1939 m. kovo Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos perdavimo Vokietijai. Visų šių ultimatumų priėmimas – tai Lietuvos valdžios neįgalumo arba kitų, trečiųjų šalių, nuorodų vykdymas. Neįgalumas atsiranda, kai autoritarinė valdžia ilgai sėdi valdžioje ir tai jai patinka, bet susidarius geopolitinei krizei nesugeba priimti svarbių tautai ir valstybei sprendimų. Tad pradžioje pažvelkime kaip Lietuvos politika rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio – rugsėjo – spalio mėnesiais.

Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.

1939 m. rugsėjį Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad rugsėjo 17 d. sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai.

Didžioji Britanija  buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Pietryčių Lietuvos su Vilniumi atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė Lenkija ir Antantės valstybės. Juk okupantų vadinamas „Vilniaus kraštas“ buvo pripažintas okupantei Lenkijai tik Antantės valstybių, o Tautų lyga jo nepripažino, vadinasi, Vilniaus atsiėmimas buvo teisėtas.

Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ne Vokietija pirmoji ragino atsiimti „Vilniaus kraštą“, bet Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM  pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“[1]– rašo Aleksandras Merkelis.

Ši mobilizacija neturėjo jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė  lengvapėdiškai ir neatsakingai. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl Vilniaus krašto, kurio gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu susirūpino  ir ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“ Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo – Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakai. Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas  Kazys Škirpa, rugsėjo 5d. ir 8d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigrąžinimo reikalu, kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa.

„Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“ – rašo pasiuntinys Vokietijoje.

Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigražinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“ 

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes „Vilniaus kraštą“ 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie „Vilniaus krašto“ ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai  bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9 d., iš artimo Ribbentropui Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto.

Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja, šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13 d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“ Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją.

Matyt, Vokietijai strateginiais tikslais buvo svarbu, kad į „Vilniaus kraštą“ neįsibrautų Raudonoji armija. Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“

Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (Gegužės 11d. – dėl neutralumo – autor.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“ Neutralumo instrukcija priimta gegužės 11 d. vadovaujantis, dar buvusio užsienio ministro S. Lozoraičio iniciatyva parengto ir priimto Neutralumo įstatymu, kaip tik ir supančiojo aukščiausią Lietuvos valdžią veikti realiai.

Pasirodo, rugsėjo 5 d. generolo J. Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. „Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“ – konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.

Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charwatas“ ir tai patvirtina jų ministro J.Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F. Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“. Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9 d. per karo atašė E. Justą ir kariuomenės vadą Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams.

Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis neutralumo, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Vadovybės susilaikymas susigrąžinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą. Vokietija pamačiusi Lietuvos vadovybės neįgalumą, nusisuko nuo savo strateginės linijos ir pasirašydama 1939 m. rugsėjo 28 d. Slaptąjį papildomąjį protokolą, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir visą Lietuvą perleido Sovietų sąjungos įtakos zonai, o už tai pareikalavo perleisti Vokietijos įtakos sferai Lenkijos visą Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų. 

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Regis, Prezidentui apsispręsti dėl Vilniaus išvadavimo, turėjo didelę įtaką ir ambasadorius Londone B. Balutis, kuris 1939 m. vasarą, dar iki Kazio Škirpos siūlymų rugsėjo mėn. pradžioje, atostogavo Lietuvoje kartu su Smetona ir Palangos kopose įtikino Prezidentą vengti žygio į Vilnių. Apie tai prisipažino pats Balutis Škirpai 1946 m. Amerikoje ir jis pabrėžė, kad Balutis į Lietuvos užsienio politikos problemas neįstengdavo kitaip pažvelgti, kaip pro anglų-saksų propagandos pritemdytus akinius.

Susilaikydama nuo žygio į sostinę bei nesukliudydama sovietams įsiveržti į Vilnių ir užgrobti Pietryčių Dzūkiją, politinė Lietuvos vadovybė išleido iš savo rankų ne tik Vilniaus, bet ir pačios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo raktą.

Beveik po metų, 1940 m. liepos 1 d. prof. V. Krėvei-Mickevičiui, Sovietų sąjungos komisaras Viačeslavas Molotovas atskleidė sovietų planus: „Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui atsiimti Vilnių ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kokių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“

Taigi, geopolitiniame didžiųjų kaimynų žaidime, Lietuvos vadovybės politika tik padėjo Sovietų sąjungai užimti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir 1939 m. spalio pradžioje padiktuoti sąlygas Lietuvai, pasirašant prievartinę sutartį su 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įvedimu ir jų išdėstymu penkiose bazėse Lietuvos teritorijoje – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau, 1940 m birželį, Lietuvą visiškai okupuoti. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes 1926 m. ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Pietryčių Lietuvos teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos.

Lyginant Suomijos padėtį 1939 m., tai ji rugpjūčio 23 d. sovietų ir nacių pakte buvo priskirta kartu su Estija ir Latvija Sovietų sąjungos įtakos zonai ir Stalinas įteikė ultimatumą Suomijai reikalaudamas perleisti dalį teritorijos, o Suomijai nesutikus 1940 m. Raudonoji armija pradėjo Žiemos karą. Lietuvoje gi, Raudonoji armija užėmė neva Lenkijos teritoriją ir buvo įsileista į Lietuvą po prievartinės 1939 m. spalio sutarties pasirašymo kartu sugrąžinant dalį „Vilniaus krašto“ su sostine. Čia Stalinas veikė kaip „Vilniaus krašto“ išvaduotojas iš Lenkijos okupacijos, vadinasi, turėjo moralinius pliusus.

Algis Avižienis

Tai Lietuva būtų atsidūrusi toje pačioje pozicijoje kaip Suomija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Italija ir žinoma Japonija. Kitaip sakant, tai šalys, kovojančios už savo nacionalinius interesus Vokietijos pusėje. Šių šalių tikslas nebuvo noras padėti Vokietijai užkariauti Europą. Kiekviena atsikra šalis sprendė savo nacionalinius interesus ir priėjo išvados, kad, karui prasidėjus, geriau būtų kovoti vokiečių pusėje. Rumunai ir suomiai, pavyzdžiui, 1940 m. buvo praradę teritorijų dėl Maskvos agresijos, ir jos stojo į karą tam, kad atgautų prarastas žemes.

Vladas Turčinavičius

Taip, šios šalys gynė savo nacionalinius interesus, o Lietuva galėjo sekti jų (Slovakijos, Vengrijos) pavyzdžiu, gal tik Italijos ir Japonijos čia netiktų gretinti, nes jų kelias buvo kitoks dar iki karo pradžios. Jei Lietuva būtų atsiėmusi „Vilniaus kraštą“, tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto Antrojo slaptojo protokolo, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija ir Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – Lietuvos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“.

Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos karui, nes 1940 m. Raudonajai armijai okupavus ir inkorporavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Kominterno Lietuvos skyriaus vado Antano Sniečkaus vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti  Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.

Galima prielaida, kad susigrąžinusi Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją, Lietuva dėl ženklaus gyventojų ir teritorijos padidėjimo būtų intensyvinusi žemės ūkio gamybą, kurios produkcija buvo labai reikalinga draugiškai Vokietijai ir galėjusi visokeriopai žengti į priekį ir net iki karo pabaigos (1944-45) – šešetą metų Lietuva būtų išvengusi komunistinių okupantų  kultūrinio ir ekonominio gerbūvio griovimo kaip ir kitos valstybės: Slovakija, Vengrija, Rumunija, patekę į Vokietijos įtakos zoną ir išsikovojusi laisvę Suomija. Mūsų padangę būtų aplenkęs komunistinis teroras ir Sovietų 1940-ųjų okupacija bei 1941 m. tremtys prie Laptevų jūros bei bolševikų sukurti lageriai Vorkutoje ir Sibire. Tikėtina, kad nebūtų vykęs ir partizaninis karas su okupacinėmis Sovietų jėgos struktūromis.

Algis Avižienis

Žinau, kad nemažai mūsų tėvynainių pagalvos, kad už tokį “akiplėšiškumą” Lietuva būtų buvusi labai žiauriai Stalino nubausta. Bet minėtos šalys išsaugojo kažkokią savo nacionalinio suvereniteto dalį, kai kurios pilną suverenitetą, o Lietuva viską prarado. Įdomu pabrėžti, kad nors suomių karinis vadas Mannerheim 1941 m. birželį davė įsakymą pulti Sovietų Sąjungą kartu su Trečiu reichu ir toliau vykdė kovinius veiksmus prieš Maskvą iki 1944 m., būtent Mannerheimo grįžimui į valdžią jau po karo Stalinas neprieštaravo. Man peršasi mintis, kad tokios valstybės kaip Stalino Sovietų Sąjunga ir Hitlerio Vokietija už viską daugiausia gerbė ryžtą ir drąsą, o paniekinamai žiūrėjo į nuolaidžiavimą ir neryžtą.

Vladas Turčinavičius

Čia galime dalinai atsakyti, kodėl Stalinas pasibaigus 2-ajam pasauliniam karui Nugalėtojų triumvirato konferencijose su V. Čerčiliu ir F. Ruzveltu nesipriešino maršalo Manerheimo grįžimui į valdžią, nors suomiai kovojo prieš sovietus Vokietijos pusėje nuo 1941 m. birželio. Galima teigti, kad diktatoriai Stalinas ir Hitleris gerbė karo vadų drąsą ir ryžtą ir jautė panieką atsakingų asmenų neryžtingumui, nuolankumui, bet čia turėjo įtakos ir Sovietų strateginė ateities perspektyva – turėti Suomiją draugišką kaimynę ir propagandiniams tikslams turėti „kozyrį“- Anglijos karo paskelbimą Suomijai su jų ginkluotės sandėlių bombardavimu bei Stalinas norėjo sudaryti teisingumo įvaizdį elgesyje su Suomija, juk jis pradėjo Žiemos karą su Suomija ir jo išdavoje buvo pasirašę sutartį, kuria jos teritorijos dalis – priskirta Sovietų sąjungai.

Algis Avižienis

Kad būtų rimtai traktuojamos, valstybės turi parodyti kažkokių sugebėjimų gintis, padaryti įtaką savo aplinkai arba paprasčiausiai parodyti minimalią galią. Jei valstybės tampa paralyžiuotos dėl baimės ar neryžtingumo, jos paprasčiausiai yra eliminuojamos iš diplomatinių-karinių apskaičiavimų. Smetona atrodo, kad tikėjo tarptautiniu teisingumu. Jis pateisino savo sprendimą neatsiimti Lenkijos okupuoto “Vilniaus ktašto” argumentu, kad karą vis tiek laimės aliantai. O už Lietuvos padorią elgseną nepuolant karą pralaiminčią kaimynę, jai bus atsilyginta prie taikos derybos stalo. Bet Lietuva net nebuvo prileista prie taikos derybų stalo. Ji prarado aktyvaus veikėjo statusą ir tapo dalybų objektu.

Man atrodo, kad Smetonos valdžia tiesiog eliminavo Lietuvą kaip aktyvų veiksnį kariniuose-diplomatiniuose apskaičiavimuose didžiųjų valstybių ir už tai nusipelnė didžiųjų valstybių visiško mūsų nacionalinių interesų nepaisymo.

Vladas Turčinavičius 

Pulkininkas Kazys Škirpa.

Taip, norint išsaugoti valstybę, jos vadovai turi suvokti valstybės interesus ir ginti juos diplomatiniu būdu, o taip nepavykus ginti karine jėga, o šią jėgą tuo istoriniu laikotarpiu Lietuvoje sudarė gera ginkluotė, vieni geriausi lėktuvai ir pan. 1939 m. rugsėjo pradžioje Anglijos pasiuntinys Kaune T. Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus. Turėjo, tačiau nepaskelbė, nes būtų pažeidusi 1939 m. rugpjūčio 25 d. Sutartį su Lenkija, kurioje buvo įsipareigojusi ginti Lenkiją ir Lietuvą ir net neinformavusi Lietuvos vyriausybės. Manytina, kad ši nota buvo tik Lietuvos vyriausybės pagąsdinimui ir tai matyt inspiruota Lenkijos. Vadinasi, Lietuva pradžioje galėjo veikti diplomatiškai, o paskui drąsiai įžygiuoti į tuščią nuo lenkų karių Vilnių ir atsiimti tarptautinės teisės pagrindu teisėtai priklausančią sostinę Lietuvai.

Dar vienas gėdingas Lenkijos elgesys pasireiškė Karo pradžioje, kai Lietuva kilniaširdiškai priglaudė savo teritorijoje bebėgančius nuo vokiečių ir rusų lenkų karius, kada rugsėjo mėn. buvo triuškinama Lenkija, bet į kilniaširdišką Lietuvos elgesį neatsižvelgė lenkų vyriausybė, esanti užsienyje Londone ir pareiškė prieštaraujančią notą Lietuvai, kai ji spalio mėn. perėmė Vilniaus kraštą.

Čia norėčiau pabrėžti aliantų negarbingą elgesį Lietuvos atžvilgiu, nors ji vykdė aliantams palankią neutralumo politiką. Štai kaip Lietuva nebuvo pakviesta prie derybų stalo po karo ir jai nebuvo garbingai atsilyginta.

Jei Lietuvoje 1940 m. liepą nebūtų „Liaudies Seimo“ rinkimų farso ir rugpjūčio „Stalino saulės“ atvežimo į Lietuvą, visa tai būtų vertę Frankliną Ruzveltą ir Vinstoną Čerčilį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją bei neatsižvelgiant į A. Smetonos ir S. Lozoraičio vedamą prolenkišką ir probritišką neutralumo politiką ir tikėjimą aljantais, atiduoti Lietuvą sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui.

1941 m. rugpjūčio 12 d. Ruzvelto ir Čerčilio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kuri skelbė, kad po karo Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę. Šių dorybingų nuostatų Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai dar britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti. Prezidentas Ruzveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“ 1943 m. gruodžio 1 d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Ruzveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“ O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“

Tačiau diktatorių visiškai nuramino Ruzvelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“ Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Čerčilis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“ Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių, atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado rojų“. Nugalėtojų triumviratas ir demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.

Algis Avižienis

Svarbu pabrėžti, kad rugsėjo mėnesio antroje pusėje jau ėmė aiškėti Sovietų Sąjungos ketinimai įsiveržti į karą pralaiminčią Lenkiją ir tuo pačiu užimti Vilnių. Tad klausimą, ar Lietuva turėjo atsiimti ar neatsiimti Vilnių jėga reikėjo taip pat traktuoti Maskvos teritorinių ambicijų fone. Lenkija jau sparčiai buvo eliminuojama kaip aktyvus veiksnys dėl jos karinių pralaimėjimų; ji nelabai efektyviai galėjo ginti Vilnių rugsėjo mėn. antroje pusėje ir vienas iš svarbiausių kilusių klausimų buvo, kaip užkirsti kelią Sovietų Sąjungai, kad ji negalėtų pirmoji okupuoti Vilnių ir tokiu būdu įgyti mižinišką įtaką Lietuvai ateityje. Užkirsti kelią sovietams mes tada tikrai dar galėjome, nes tebebuvome vokiečių interesų zonoje.

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Kiek papildant diskusiją dėl Suomijos elgsenos, įdomu pastebėti, kad 1941 m. birželio mėn., kai Trečiasis reichas pradėjo savo puolimą prieš Sovietų Sąjungą, suomiai prisijungė ir pradėjo aktyviai pulti rusų pozicijas, kai vokiečiai savo ruožtu stūmė sovietų rusų karius gilyn į Rytus. Įsivaizduokite, suomiai privertė sovietus eiti į defensyvą!

Analogiškoje padėtyje buvo atsidūrusi Lietuvos Vyriausybė, kai reikėjo rugsėjo mėn. 1939 m., spręsti, ar atsiimti Vilniaus kraštą jėga ar ne. Atrodo, kad lemiama įtaka turėjo Anglijos griežtas įspėjimas nepulti Lenkijos (jos sąjungininkės). Jei visgi mūsų valdžia būtų ėmusi tokio ryžtingo žingsnio, tai Anglija būtų paskelbusi karą Lietuvai. Ir tada, žinoma, prasidėjo lietuviškų kinkų drebėjimo metas.

Tuo tarpu suomiai irgi konsultavosi su Londonu dėl jų galimų karo veiksmų prieš Sovietų Sąjungą, atsiimant teritorijas, kurias jie prarado prieš pusantrų metų, ginantis nuo rusų per Žiemos karą. Anglai ir šiuo atveju pagrąsino Suomijai, kad paskelbtų karą, jei suomiai atakuotų Anglijos sąjungininkę Sovietų Sąjungą. Bet priešingai nei Smetonos valdžia, Suomijos Vyriausybė ėmė aiškinti anglams, kad jų veiksmai nebūtų nukreipti prieš Maskvą; jų tikslas būtų buvęs tik atgauti žemes, kurias sovietai jėga atplėšė nuo Suomijos.

Be to, suomiai žadėjo nesiimti jokių veiksmų, galinčių rimtai pakenkti Maskvos strateginiams interesams. Pavyzdžiui, Suomija aktyviai nedalyvavo bendruose su vokiečiais veiksmuose, puolant antrą didžiausią Sovietų Sąjungos miestą Leningradą arba gyvybiškai svarbų Murmansko uostą, per kurį plaukė amerikiečių ir anglų ginklų parama Stalinui.

Londonas vis tiek paskelbė karą Helsinkiui. Bet matyt buvo pasiektas tylus susitarimas, kad suomiai nebus labai griežtai nubausti, jei jie apsiribos vien pastangomis atgauti prarastas žemes ir nebandys padaryti rusams didelių nuostolių. Kad karo paskelbimas atrodytų kiek rimtesnis, anglai visgi įvykdė porą antskrydžių savp bombonešiais prieš Suomiją, bet jie, mano žiniomis, buvo nutaikyti tik į kelis suomių sandėlius.

Žinoma, Lietuvos valdžia ir visuomenė buvo neigiamai nusiteikusi Trečiojo reicho atžvilgiu dėl jo teritorinių pretenzijų į Klaipėdos kraštą. Bet, kaip Jūs anksčiau minėjote, Lietuvos pusė nepakankamai išnaudojo galimybių tartis ir derėtis dėl Klaipėdos statuso.

Štai Italija tarėsi su Trečiuoju reichu dėl Pietų Tirolio ir vokiečiai sutiko nejudinti Italijos suverenumo teisių šiame regione. Vakarų Antantė buvo padovanusi Italijai Pietų Tirolio teritoriją po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo dovana už tai, kad italai prisijungė prie Anglijos ir Prancūzijos ir kartu kovojo prieš Kaiserio Vokietiją ir Austrų-vengrų imperiją. Daugumą Pietų Tirolio sudarė vokiškai kalbantys gyventojai. Tikriausiai Hitleriui ši teritorija neatrodė pakankamai didelė ir gyventojų skaičius ne toks stambus (pusė milijonų sielų), kad dėl jos jis norėtų prarasti Italijos vado Mussolinio paramą.

Manau, kad Klaipėdos kraštas pakankamai mažas ir gyventojų buvo dar mažiau nei Pietų Tirolyje, kad vokiečiai gal būtų sutikę palikti jį Lietuvos sudėtyje, jei būtų garantuotos vokiškai kalbančių klaipėdiečių teisės. Bent jau reikėjo tartis dėl to.

Man atrodo, kad jau nuo pirmųjų savaičių po Hitlerio atėjimo į valdžią sausio mėn. 1933 m., lietuvių požiūris į nacionalsocialistinę Vokietiją buvo neigiamas. Man teko nemažai tuometinės lietuviškos spaudos skaityti būtent apie šį įvykį (nacių atėjimą į valdžią) ir matėsi labai ryžkus nerimas dėl Vokietijos ketinimų Klaipėdos krašto atžvilgiu.

Vladas Turčinavičius

Manyčiau, kad neigiamas požiūris į Vokietiją pradėjo formuotis po Klaipėdos nacių teismo 1934-35 m. ir kai 1935 m. Smetona užsienio reikalų ministru paskyrė S. Lozoraitį, kuris iš karto pateikė memorandumą keisti buvusį politikos kursą į palankumą Lenkijai ir diplomatinių santykių užmezgimą su ja. Bet apie Vokietijos 1939 m. kovo mėn. ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos dalies) ir gėdingą Lenkijos 1938 m. pavasario ultimatumą ir grasinimą žygiuoti “na Kowno” pakalbėkime kitą kartą. Juolab tenka pastebėti, kad šie dviejų vanagų ultimatumai Lietuvai buvo susiję, nes žinoma, kad laikantis J. Pilsudskio ir A.Hitlerio 1934 m. pakto nuostatomis, 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, tarp jų buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą Lenkijai mainais į Dancingo koridorių, tačiau buvo asiribota tuo, kad lenkai pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje.

Algis Avižienis

Man nesuprantamas yra prieškarinės Lietuvos elito santykinai palankus požiūris į Sovietų Sąjungą. Juk Lietuva patyrė sovietų karių įsiveržimą į šalį 1919 m. po Nepriklausomybės paskelbimo. Vokiečių kariai tuomet padėjo lietuviams sėkmingai gintis nuo puolančių raudonarmiečių. Vokietija pirma pripažino Lietuvos Nepriklausomybę ir Smetonai pavyko gauti 100 mln. markių paskolą apginkluoti Lietuvos besikuriančią kariuomenę Vokietijos dėka. Tuo tarpu, Lietuva buvo visai šalia Sovietų Sąjungos ir galėjo sužinoti apie Stalino valymus, masines egzekucijas, piliečių priespaudą, Ukrainos dirbtinį badą. Ne gana to, sovietų kompartija veikė Lietuvos viduje ir bandė visokiais būdais destabilizuoti padėtį. 

Suomijos didvyris – Karlas Gustavas Emilis Manerheimas

Vladas Turčinavičius

“Tačiau kaip laikas yra ideologijos kalinys, taip asmenybės tėra ideologijos įrankiai.” Galėčiau trumpai apibūdinti neblogus Lietuvos santykius su Sovietų sąjunga. D. Britanija su Sovietų bolševikine Rusija pasirašė Taikos sutartį, ją pripažindama dar 1920 m. vasarį, o Lietuva su buvusiu suverenu Rusija – liepos mėn. 12 d. apibrėždamos Lietuvos sienas, jos etnografinėse žemėse. Bolševikinė Rusija tapusi Sovietų sąjunga diplomatiškai palaikė Lietuvą atgaunant Klaipėdą 1922-23 m., Tautų lygai pareiškė notą dėl Antantės šalių “Vilniaus krašto” priskyrimo Lenkijai, 1926 m. sutartyje Sovietų sąjunga vėl patvirtino ankstesnes sienas su Lietuva bei tą patvirtino sutartyje su Vokietija 1939 m. rugpjūtį.

Jau 1935 m. buvo pradėta Vakarų Europos šalių D. Britanijos ir Prancūzijos viešosios nuomonės kaita, jų intelektualai pradėjo lankytis Stalino komunistinėje citadelėje ir rašyti pagiriamuosius straipsnius apie ją, manytina, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę, o pagal Vakariečių pavyzdį ir Lietuvos viešoji nuomonė apie Sovietų sąjugą pradėta keisti. Lietuvos piliečiai ir ano meto elitas atsikvošėjo nuo Sovietų ir Vakariečių propagandos tik patyrę pirmosios sovietų okupacijos žiaurumus ir rafinuotą melą. Štai priežastys, kodėl mūsų vadovybė buvo neįgali vesdama neutralią politiką ir pasidavė komunistų vedamai rafinuotai propagandai iš Vakarų ir Rytų. Rytams buvo lengva visas tautų žudynes organizuotas socialiniu pagrindu ir turint tokius tyrus kaip Sibiras nusikaltimus padarytus žmonijai nuslėpti.

2017.04.09; 18:01

Ironiškai ar be ironijos? Moksliškai ar laisvu stiliumi? O gal – pasąmonės srautu? Kad ir kaip, kad ir ką parašyčiau – ar tai ką nors pakeis mūsų padangėje? Bent jau danguje – nieko.

Atsakymo nežinau kaip ir mano katė, kuri laipioja kompiuterio klavišais ir padeda kaip moka. Atsakymą žino tik sugebantieji prie visų valdžių ir pokyčių išlikti vandens paviršiuje, tie drąsieji kiškiai, prasikūrę ir pasigarsinę, kuriems didžiausias išbandymas – patampyti liūtą už ūsų taip, kad jis nesupyktų, ir kad mieganti sąžinė būtų nuraminta bent kruopele tiesos. Pavyzdžiui, išplaukus į plačius vandenis ant libertarizmo srovės ir apkapojus idėjinį kontekstą bei atsisakius objektyvios analizės, išdrįsti pasakyti, kad vien į ekonomizmą linkęs neoliberalizmas – niuniu, o kur dėmesys kultūrai? 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Tada ir vėl galima drąsiai rieškučiomis žarstyti niekam nepavojingas mintis, cituoti garsenybes. Pasislėpti už galingųjų pečių ir atrodyti autoritetu mūsų šalyje, kur kailis sušukuotas ne tik opozicijai, bet ir laisvai mąstantiems intelektualams. Įvairių krypčių oportunistai tokiomis sąlygomis vienas kitam į ranką nekanda, nes reikia laikyti nosį pavėjui. Sąlygomis, kurias diktuoja nesibaigianti reforma ir krizė, naudinga bet kuriai valdžios struktūrai bet kur pasaulyje. Pavykus sukurti ir karinės grėsmės šešėlį tampa aišku, jog kritika gali pasinaudoti priešas, todėl reikia būti stipresniojo pusėje, o jei neturi savarankiškos karinės galios – tai negali turėti ir savarankiškos politikos ir, žinoma, minties. 

Dvidešimt penkeri metai naujos epochos, kurios pradžioje keletą metų švietė autentiškos lietuvybės atgimimo spindulys, virto sustingusia ir niekur nevedančia pelke, kai jau įvykę, artėjantys ir praeisiantys rinkimai nežada jokios rimtesnės intrigos, išskyrus visiškai nebesigėdijant rinkėjų, užsakytus nepatogių partijų ar asmenų kompromitavimo procesus. Tegu užgožia problemas, kurių nepajėgiame spręsti – geriau „mirti su daina“.

Prieš ketvirtį amžiaus, byrant sovietams, specialiai išvykau į JAV pasidomėti, kas mūsų laukia, kaip sukonstruotas kapitalizmas, kam rengtis. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ne tik šioje laisvės ir demokratijos citadelėje, tačiau paaiškėjo, kad Lietuva per šį laikotarpį neįsitvirtino kaip nepriklausomą nuomonę turinti šalis, o nekritiškai perima tiek teigiamus, tiek neigiamus pokyčius iš Vakarų. Ir, suprantama, nieko čia nepasakysi: itin svarbioje geopolitinėje padėtyje esančios šalys visada bus įvairių galios struktūrų taikiniu. Todėl būtina išgyventi. Jei neturi didelių gamtos išteklių ir nemoki derėtis – vargas tau ir tavo vaikams iki septintos kartos. Juk nenorime būti sirais, visą šimtmetį ginklu kovojančiais už nepriklausomą nuo visų galių demokratinę valstybę ir iki šiol mokančiais kruviną kainą. Mat mūsų ginklas – gandiškasis nesipriešinimas. Mes XX a. jau sudėjome neišmatuojamas aukas, taip ir nesulaukę pagalbos iš Vakarų. Buvome dar blogesnėje padėtyje, nei Sirija, kuri pasirėmė britų pagalba, įveikė marionetinę Prancūzijos Vichi valdžią savo šalyje, paskelbė karą nacių Vokietijai ir Japonijai, tapo Jungtinių Tautų nare, po II pasaulinio karo sukūrė nepriklausomą valstybę ir atsikratė kolonijinio jungo.

Kas vyko šioje šalyje prieš tai ir vyksta dabar, verta atskiros studijos, nes liudija pasikartojančius grobuoniškų galingųjų interesų ekscesus, pamokomus visoms šalims, esančioms svarbių geopolitinių sankirtų vietose. Prezidentui Antanui Smetonai jau sukabintos visos menkinamosios etiketės dėl neutralumo politikos, nutylint ne tik karininkijos bei kultūrinio elito viršūnių parsidavimą SSRS ir korupciją, bet suniekinant ir unikalią vėlesnę rezistenciją prieš galybę, kurią garbstė net Winstonas Churchill‘is ir tie patys Vakarų intelektualai. Tačiau ar gyvenimą apibūdina tik vegetacija? Ar dalis tiesos – būtent, kad Rusija šiuo metu išties yra didžiausia grėsmė per savo strategines pozicijas Kaliningrade ir Baltarusijoje ir pragarišką melagingą propagandą– nubraukia galimybę kalbėtis su Vakarų partneriais kaip su lygiais (bent jau formaliai esame ES ir NATO) ir priversti juos atidžiau pažvelgti į nesąžiningas sutartis, dėl kurių nukentėjo Rytų Europa, o globalizacijai greitėjant ir didžiojo žaidimo pasauliui vėl pavojingai priartėjus prie Lietuvos, Latvijos ir Estijos, reiškia grėsmių tautinei tapatybei ir autochtonų kultūrai nematymą?

Šios grėsmės – nevienodos savo kilme ir padariniais, tačiau vis dėlto jos yra ne tik grėsmės, bet ir susijusios sunkiai atsekamais tarpusavio saitais. Pirmiausia dėl to, kad labai daug žmonių šaltojo karo metais išaugo komunizmo įtakoje, pasklido po pasaulį ir, sąmoningai ar nesąmoningai naudodamiesi savo įtaka, toliau garbsto tariamą sovietizmo-maoizmo kultūrinį unikalumą, ignoruodami tai, kad šios ideologijos transformuotomis formomis ypač atvirai ir agresyviai griauna pasaulio tautų savitumą, tarp jų ir rusų, nespėjusių sudemokratėti, subręsti ir baisiausiai nukentėjusių nuo socialinių eksperimentų, kai tuo tarpu maoistinio paveldo slegiamą Kiniją gelbsti tūkstantmetė savita kultūra.

Oportunistams svarbu naudotis visais demokratijos plyšiais, nors plika akimi matyti, kad stalinizmo bacila yra ypač atšiauri ir jos veikiami režimai, net jei išoriškai tarptautiniuose santykiuose naudojasi tomis pačiomis priemonėmis (humanitarinė pagalba, atsakomybė ginti pagalbos tikslais, dalyvavimas Jungtinėse Tautose, įvairios derybos ir pan.), išsiskiria vulgarumu, žiaurumu, klasta ir nepagarba žmoniškumui, sutarčių laužymu ir faktų slėpimu. Kalbant apie naujausius laikus, visur, kur tik prisiliečia stalinizmo šmėkla, išprovokuojami baisūs ilgamečiai pilietiniai karai, nusikaltimai žmogaus teisėms, supriešinamos ilgus šimtmečius darniai koegzistavusios kultūros bei religinės bendrijos. Vakarai įtraukiami į šį žaidimą ir, net jei patys žaidžia daug civilizuočiau, pralaimi prieš blogio dvasią, kuriai dar teks nukaldinti pavadinimą, nes Stalino šmėkla terminologiškai, regis, tikisi likti nenugalėta.

Kita vertus, tą civilizuotumą dar teks tikrinti ne kartą, ypač turint galvoje, kad ir nūdienė Prancūzija privertė ES sandraugos šalis būti jos pusėje surengiant masinį gedulą dėl garsiųjų karikatūristų, kelintą kartą pasityčiojusių iš musulmonų jausmų, aukų. Tačiau aukos, kurias patyrė, pavyzdžiui, Sirijos gyventojai 1920 metais ir vėliau, prancūzams suskaldžius šalį geografiškai ir religiniu pamatu, sugriovus ekonomiką, nacionalinius sukilimus numalšinus iki pamatų sugriaunant miestus, išžudant belaisvius, o vadus įkalinus, ištrėmus ir šimtų aukų, demonstratyviai nužudytų miestų aikštėse, kūnus palikus jose patyčioms ir įbauginimui – priminti europiečiui šiukštu negalima? Nurodyti sąsajas tarp visų tų įvykių – nusižengimas realiai politikai?

Lietuviui tai iš tikro daug ką primena, daug kas pažįstama ir savo kailiu patirta… Tačiau netgi naiviai tikintis, jog kolonijinės šalys praūžus dviem pasauliniams karams per plauką pagerėjo, išlieka esminis kultūrų skirtumas, todėl kritikos neostalinizmui ir neoliberalizmui, taip pat Rusijos ar Vakarų politikos tiesmukai lyginti negalima, kaip negalima ant vienų svarstyklių dėti liūto ir hienos medžioklės taisyklių. Bet kritikuoti – būtina, ir ne tik dėl to, kad iš Vakarų atėjusi ir vėl į juos persimetusi mutavusi internacionalinė marksistinė-komunistinė bacila griauna jų vertybes jų pačių rankomis, o ir todėl, kad rytų europiečiai, kaip ir daugelis kitų į antrarūšę padėtį įstumtų tautų ir šalių atsidūrę tarp kūjo ir priekalo, ir jų ateitis toli gražu nėra stabili.

Nestabilumą Lietuvoje ryškiai rodo neproporcingai dideli lietuvių emigracijos mastai ir menka imigracija. Dar gerai, kad tokia strateginė šalis netapo realių kovų židiniu, nors parengiamieji propagandiniai karai – pačiame įkarštyje. Tačiau straipsnio tikslas – atskirti sąmoningą oportunistą nuo tiesiog klystančio, suklaidinto ir pagaliau prareginčio žmogaus. Galima suprasti sovietmečio besiilginčius keistuolius, kurie gyveno rezervate su tam tikromis garantijomis, ir tuos, kurie tą rezervatą kūrė ir perrašinėja istoriją. Naivūs ir gudrūs, jie sudaro masę, kuri priešinasi moderniosios respublikos kūrimui savo pagrindu. Banga, ateinanti iš Vakarų ir Šiaurės, neša visai nebūdingus, nepažįstamus kultūros modelius. Tokius besąlygiškai priimti gali tik naująją Lietuvos istoriją nuo nulio pasiryžę rašyti pažangiečiai. Ši banga, sukelta revoliucijų psichologijos, teisės ir sociologijos srityse, mato žmogų atsietą nuo klasikinio lavinimo mėginant suteikti engiamoms mažumoms išskirtines galimybes realizuoti savo vertybes.

Sutinku: tie, kas suspės pasinaudoti šios galios teikiamomis privilegijomis, duonos kąsnio nestokos. Ir negali poeto žodžiais byloti: kur pažvelgsi, visur balta, nes bet kuris pasirinkimas yra supakuotas į vieną pakuotę, į kurią įdėta prievarta brukama blogybė ar juodulys. Nori demokratijos – mokyk savo vaikus apie trečiąją lytį, nors tavo gimtojoje kalboje net apibūdinimo nėra reiškiniui, kurio todėl ir nėra, tikrovėje jis neegzistuoja. Ryjame deguto šaukštą medaus statinėje? Taip pat sėkmingai socialinę inžineriją galima taikyti ir gyvūnams. Kas žino, galbūt gyvūnų globos tarnybos, kovodamos už pažeistas jų teises, to netrukus ir imsis. Mano katei būtų galima sukonstruoti trečiosios lyties tapatybę, kad ji nekentėtų dėl morčiaus, nereikėtų daryti operacijos ar rydyti sveikatai kenkiančių vaistų…

Tokia padėtis ragina bent apibendrintai įvertinti priežastis, kodėl ji nusistovėjo. Nesavarankiškų šalių elitai, ypač spaudžiami priklausomybės tarptautinėms sandraugoms, anksčiau ar vėliau būna priversti paklusti stipresniųjų diktatui. „Dvi Lietuvos“ – tai reiškinys, kuris nesusikūrė savaime, ir kuris nereiškia, kad viena iš tų lietuvų yra visiškai teisinga ir gera. Nepriklausomybės kūrėjai iš pat pradžių neįveikė vienos, senosios Lietuvos, kurios buvęs elitas perėmė okupuotos šalies valdžios ir turto mechanizmus (daugelio padėtis tik pagerėjo), įsitvirtino galios viršūnėse ir toleruoja akivaizdžiai antivalstybines partijas, sudarytas niekur negirdėtu tautiniu pagrindu. Šis anachronizmas pareina iš fakto, jog Lenkijai buvo pripažintos XX a. pradžioje padedant tiems patiems prancūzams okupuotos rytų Lietuvos teritorijos, o sovietų administruojamo Karaliaučiaus klausimas buvo „išspręstas“ taip pat neeskaluojant tarptautinio konflikto, todėl turime Rusijos anklavą, kuris nepriklausomybę daro labai trapią. Ir negali sakyti, kad toks padėties keblumas ir jo pasekmės nebuvo suvoktos iš pat pradžių. Turbūt lėmė noras neprarasti privilegijų arba jas įgyti, žaisti dvigubą žaidimą su galingais kaimynais ir savais piliečiais.

Antroji Lietuva, ta modernioji, kuri paradoksaliai leidžia ES teisei, užsienio bankams ir korporacijoms šeimininkauti šalyje suteikiant pirmenybę  viršvalstybiniams dariniams nesilaikant Konstitucijos, slopinant opoziciją, žmonių daugumos valią (referendumai) ir net sveiką protą (leidimas pardavinėti žemę užsieniečiams, savivaldos grandžių sunaikinimas) rodo tiek tragišką ne visai sąmoningą prisitaikėliškumą, tiek politinę trumparegystę, nes besąlygiškas pasitikėjimas ES, neturint plano B, jeigu sąjunga iširtų, palieka Lietuvos piliečius gūdžioje nežinioje. Vietinis elitas palaipsniui tapo užsienio įtakų ir institucijų įkaitu ir valios vykdytoju – bruožas, būdingas kolonijoms arba neokolonializmo veikiamoms trečiosioms šalims.

Todėl mėginimas okupuotų ir kolonizuotų šalių traumines patirtis suvienodinti savaime yra nesąžiningas mėginimas pridengti faktą, kad išoriškai (de jure) tapatinantis su „didžiosiomis“ valstybėmis, kurių didumą pirmiausia lemia kariniai pajėgumai ir vis atgyjantys kontroliavimo apetitai, nutylima tikroji padėtis, kurią vienareikšmiškai rodo gyventojų pragyvenimo lygis ir teisės. Įvykus eiliniam kainų pabrangimui, smurto aktui ar išlindus bet kuriam kitam piliečių teisių pažeidimui, tuščiažodžiautojai mėgsta juokauti: „Palaukime, kol bus dar blogiau: tada jau lietuvis neištvers“.

Tokie pokštai skamba kaip patyčia, nes lietuvis visada ir viską ištveria, net su baltomis meškomis alų geria, o visiškai atšilus klimatui Sibire gali būti smagu, kaip kurorte. Tačiau štai kaip sustabdyti tuos, kurie jį žemina – kad ir kiek krapšto galvą, nesumano. Tik prisitaikyti, kaip nors išgyventi. Nereikia istorinių pamokų ir savos vertės kėlimo, nes tai – nepriimtina tokiomis sąlygomis, kai mat net stipresnieji susigūžia ir mėgina išlaviruoti. Todėl oportunisto šūkis – „niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar“. Iš tiesų, jo atveju tai didi tiesa, ir ar jam rūpi, kokia kaina ir kieno sąskaita jis taip gerai gyvena?

2017 kovo 8 d.