« 1 2 »

(Šaltojo karo politinių karikatūrų ir propagandos paroda)

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas surengė Šaltojo karo laikotarpio politinių karikatūrų ir propagandos parodą. Paroda „Kūjis, pjautuvas ir pieštukas“ skirta Europos dienai (stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti) bei Baltijos kelio dienai paminėti.

Tokio pobūdžio paroda Lietuvoje surengta pirmą kartą. Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia per 30-imt Vytauto Visocko nuotraukų bei Ryčio Daukanto tekstą, informuojantį, kuo ši paroda įsimintina.

XXX

Rytis Daukantas

XX amžius – vienas žiauriausių žmonijos istorijoje. Du pasauliniai karai, dešimtys milijonų prarastų gyvybių ir dar daugiau suluošintų žmonių likimų.

Po to Šaltojo karo laikotarpis – nuo 1946-ųjų iki 1991 metų – pasižymėjo geopolitine, ekonomine konfrontacija tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Ideologija buvo svarbiausias ginklas šiame kare. Nenuostabu, kad abejose konfrontuojančiose šalyse karikatūristai suvaidino itin svarbų vaidmenį. Būtent jie galėjo sau leisti pasakyti daugiau negu politikai, žurnalistai ar karininkai.

Ekspozicijoje pateiktos Šaltojo karo eigą JAV ir SSRS atspindinčios karikatūros. Dailininkų darbai fiksuoja svarbiausius šio laikotarpio įvykius. 1956 metais – sukilimas Vengrijoje, 1968-aisiais – Prahos pavasaris Čekoslovakijoje, 1962-aisiais – Karibų krizė, vėliau – Maršalo planas, Baltijos šalių kova už nepriklausomybę ir t.t.

Politinė karikatūra JAV turi itin senas tradicijas ir yra neatsiejama demokratijos palydovė. XX amžiaus JAV dienraščiai neįsivaizdavo savo redakcijos be karikatūros. Karikatūros vaidmuo ypač sustiprėjo Šaltojo karo akivaizdoje. Dailininkai per kelias valandas nuo konkretaus įvykio sugebėdavo pateikti redakcijai vaizdinę jo interpretaciją.

Toks žaibiškas darbas reikalavo ne tik puikių meninių sugebėjimų, bet ir gero politikos bei istorijos išmanymo. JAV karikatūristai, nors ir priklausė nuo laikraščio politinės pakraipos ir redakcijos pozicijos, vis dėlto turėjo laisvę piešti įvykius taip, kaip jie matė ir suprato.

Išimtimi galima laikyti nebent 6-ajame dešimtmetyje makartizmo laikotarpį. Tuomet prisiekęs antikomunistas senatorius Joseph McCarthy ir jo vienminčiai surengė komunistų ir kitaip mąstančių šalies piliečių vadinamąją raganų medžioklę. JAV visuomenė tapo paranojiška ir visur įžvelgė raudonųjų grėsmę. Daug karikatūristų bijojo laisvai reikšti savo kūrybines mintis. Šis kelerius metus trukęs niūrus Amerikos istorijos laikotarpis baigėsi staiga, kaip ir prasidėjo. Nuomonių laisvė vėl įsitvirtino amerikiečių spaudoje.

Sovietų Sąjungos karikatūristų padėtis buvo visai kitokia. Savo meniniais sugebėjimais dailininkai nenusileido karikatūristams iš JAV. Tačiau kūrybinės laisvės jie neturėjo. Politinė karikatūra komunistų valdomoje totalitarinėje šalyje buvo išimtinai vaizdinės propagandos įrankis. XX amžiaus 3-ąjame dešimtmetyje po Spalio perversmo Rusijoje bolševikai susidorojo su šalies elitu. Papasti žmonės nemokėjo skaityti. Komunistai suprato, kad karikatūra – universali kalba ir ji puikiai tinka visuomenės nuomonei formuoti.

1922 metais Maskvoje pradėtas spausdinti politinės satyros žurnalas „Krokodil“. Ši data laikoma sovietinės karikatūros gimtadieniu. Vėliau, jau pokariu, visose sovietinėse respublikose buvo spausdinami šį žurnalą atitinkantys leidiniai: Lietuvoje ėjo „Šluota“, Latvijoje – „Dadzis“, Ukrainoje – „Perec“ ir t.t.

Pažymėtina, kad net pačioje žurnalo „Krokodil“ redakcijoje dirbantys dailininkai turėjo susitaikyti su hierarchija ir negailestinga cenzūra. Dauguma dailininkų privalėjo tenkintis meninėmis ir buitinėmis temomis. Tik nedaugelis buvo užsitarnavę sovietinės cenzūros pasitikėjimą ir galėjo piešti politines karikatūras, nukreiptas prieš Vakarus.

Aukso amžių sovietinė karikatūra išgyveno 2-ojo pasaulinio karo metu, kai talentingiausi dailininkai sutelkė visas jėgas prieš nacistinę Vokietiją. Neprabėgus nė metams nuo karo pabaigos pasaulyje įsiliepsnojo Šaltasis karas ir SSRS karikatūristai vėl kibo į darbą. Šį kartą jų taikinys buvo JAV ir Amerikos sąjungininkai. Kitaip nei karikatūristai iš už Atlanto, jie nesibodėjo piešti svastiką ir prilyginti vakariečius nacistams.

Labai dažnai karikatūrų tematika ir kompozicija atkartodavo karo metų antinacinius piešinius. Galima būtų teigti, kad SSRS karikatūristai išsisėmė, tačiau labiau tikėtina, kad tokia technika buvo naudojama specialiai, norint šalies viduje sukurti ir įtvirtinti vakariečių kaip fašistų įvaizdį.

Svarbu pažymėti, kad Šaltojo karo metu SSRS karikatūristai, nors ir ištikimai tarnavo propagandinei mašinai, vis dėlto pateikdavo spaudai tikrai taiklių karikatūrų, kurios išryškindavo vakariečių gyenimo ydas, pavyzdžiui, juodaodžių teisių pažeidinėjimus JAV.

Ekspoziciją sudaro 20-imt originalių Šaltojo karo karikatūrų: 14 – JAV dailininkų, 6 – sovietų karikatūros. Tarp amerikiečių menininių darbų galima pamatyti karikatūras, kurių autoriai yra Pulitzerio premijos laureatai: Vanghn Shoemaker, Bruce Shanks, Carles G.Werner.

Pulitzerio premija – tai savotiškas žurnalistikos Oskaras. Nuo 1922-ųjų metų JAV kasmet apdovanojamas geriausias šalies karikatūristas. Sovietų Sąjungos karikatūristams atstovauja pripažintų menininkų Konstantino Jelisejevo, Vladimiro Galbos, liaudies menininko ir Stalino premijos laureato Boriso Jefimovo karikatūros.

Parodoje taip pat galima susipažinti su dešimčia satyrinių knygų ir žurnalų. Vieni šaltojo karo leidiniai išspausdinti Sovietų Sąjungoje, kiti – Vakaruose. Ekspozicijoje galima išvysti ir 20-im sovietinės propagandos plakatų, nukreiptų prieš JAV ir NATO.

Politinė karikatūra Lietuoje neturi ilgaamžių tradicijų. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad šio meno tikslas – prajuokinti žiūrovą. Iš tikrųjų yra atvirkščiai. Politinė karikatūra yra pats rimčiausias ir bene liūdniausias grafikos žanras. Jis istorijos kontekste leidžia pamatyti blogąsias žmogaus prigimties savyves. Tai meno, istorijos, politikos ir žurnalistikos samplaika.

Ekspozicijoje surinktos karikatūros ir agitaciniai plakatai atskleidžia milžinišką propagandos vaidmenį totalitarinėje visuomenėje.

Šio teksto autorius – Rytis Daukantas.

Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas (Slaptai.lt).

2014.08.22; 08:07