Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Antinacinis pasipriešinimas

Atsakas į keblius klausimus gyvenime neretai styro panosėje, bet to nepastebime. 

Vartant sovietų sukurptą Jono Noreikos-Generolo Vėtros baudžiamąją bylą užkliuvo vienas, regis, nežymus, tačiau iškalbingas faktas: sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą dėl „savanoriško tarnavimo vokiečiams“. Jis pabrėžtinai prašė sovietų teismo išteisinti tik pagal šį kaltinimą.

Būdamas aukšto lygio teisininkas J. Noreika turėjo suprasti, jog jam mirties bausmę lems ne kaltinimas „tarnavus vokiečiams“ (tardymo metu KGB šiam jo gyvenimo etapui skyrė nedaug dėmesio; prieš J.Noreiką buvęs Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis, vykdęs nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, nepasmerktas myriop), bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo. Ir štai tokią lemtingą būties – nebūties akimirką kalinys prašo sovietų teismo išteisinti tik dėl neesminio kaltinimo, kuris, jo manymu, yra neteisingas!

Reikia pripažinti, kad tarp tūkstančių politinių bylų tokių laikysenų nėra daug. Pakliuvus mirtinam ir ypač nuožmiam priešui į rankas, fiziškai ir dvasiškai traiškomam, uždarame kelių asmenų teisme, sprendžiančiame, kada perkirpti tavo gyvybės siūlą, taip atkakaliai ginti savo garbę gali tik išskirtinė asmenybė. Asmenybė, kuri tikrai žino, jog iki šiol tos garbės nesutepė jokiais neleistinais veiksmais – vadinasi, tikrai nesijautė tarnaujanti rudajam okupantui.

(Liudininkai teigia, kad šitaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra laikėsi iki pat sušaudymo. „Man pavyko priglusti prie mirtininkų dėžės. Rėkiant galima buvo su mirtininku susikalbėti. Dėžutėje buvo kapitonas Noreika – svarbiausia asmenybė iš Lietuvos tautinės tarybos bylos. Apie ją žinojo visas miestas ir kalėjimas. Saugume per sanitarinį mazgą, krapštydamas vamzdį, sužinojau, kad Maskvos Aukščiausioji taryba priėmusi nutarimą panaikinti mirties bausmes. Greitai jis turėjo įsigalioti ir Lietuvoje. Pavyko šią svarbią žinią pranešti Noreikai. Raginau rašyti kasacinį skundą, malonės prašymą ar ką – reikėjo laimėti laiko. Tyla. Vėl pakartoju pranešimą. Supratau: „Ne. Nerašysiu, kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu perėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklustu tik Tautinei tarybai. Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią ir nutraukčiau Lietuvos valstybės nepriklausomybės egzistavimo tęsinį. Praneškite Tarybos nariams. Kariai tesprendžia pagal kovos situaciją ir sąžinę”, – toks yra bendrabylio S. Gorodeckio liudijimas.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Naručio liudijimu, paskutinis J. Noreikos pageidavimas buvęs labai konkretus: „Noriu mirti Vasario šešioliktąją”.

Noreikos byloje yra ir dar viena svarbi žinia – jo paties žodžiai vieno tardymo metu: „Tautine veikla buvau artimai susijęs tiktai su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš Sovietų sąjungą. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume.“ Kito tardymo metu J. Noreika pasako, kad pasiųstam į Vakarus studentui Varneckiui nurodė pirmiausia surasti Domą Jasaitį ir per jį užmegzti ryšį su užsienio lietuvių organizacijomis.

Neįtikėtina – „savanoriškas okupantų tarnas“ (anot sovietų teismo), „kolaborantas, kurio bendradarbiavimas su nacių okupantu neginčijamas ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras, tapęs apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, pasibaigusio šios pasitraukimu“ (anot Vilniaus universiteto docento N. Šepečio), artimai bendrauja ir aptarinėja slaptus politinius klausimus su daktaru Domu Jasaičiu – vienu iš antinacinio pogrindžio vadovų?! (D. Jasaitis buvo vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas kūrėjų).

Bet gal J. Noreika klysta, gal D. Jasaitis tik naudojosi juo, kaip Šiaulių apskrities viršininku, ir tas J. Noreikos įsivaizduojamas „artumas“ tebuvo vienpusis?  

Atkakaliai rausiuosi po Domo Jasaičio archyvą, jo prisiminimus apie antinacinį pogrindį ir štai paties D. Jasaičio vertinimas: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“

Taigi – patrioto ir rezistento.

Stipru, bet tai tik vienas sakinys.Verčiu Bostone leistą „Lietuvių enciklopediją“, kurios vienas iš redaktorių buvo Domas Jasaitis. Taip, yra: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo gan nepalankus nacių režimui“. Be abejo, tai taip pat D. Jasaičio vertinimas, nes kiti redaktoriai tokių pogrindinių dalykų negalėjo žinoti.

Reikia sutikti su šių dienų Jono Noreikos persekiotojų G. Gochino ir A. Kulikausko teiginiu, kad J.Noreika „pasižymėjo ypatingu paslaptingumu“. Bet tą paslaptingumą pirmiausia lėmė pogrindžio taisyklės: saugumo tikslais organizacija buvo sudaryta iš taip vadinamų trejetukų – aš žinau tik tą, kuris mane užverbavo (prikalbino) ir tą, kurį aš pats užverbavau. Tokia griežta sistema garantavo, kad kažkuriam nariui paslydus nebus susekta visa organizacija.

Šie ir panašūs konspiraciniai veiksmai labai apsunkina tiesos paieškas, tad žinias apie J. Noreikos antinacinę veiklą teko rankioti po kruopelytę. Bet iš išlikusių liudijimų pagaliau susidarė štai toks vaizdas.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

1941 m. rugpjūčio 1 dieną sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika negalėjo nesuvokti, kad žengia labai rizikingą žingsnį, kad šios pareigos jam tebus priedanga veikimui pogrindyje. Tokia prielaida darytina štai dėl kokių aplinkybių. Jau birželio pabaigoje iš Berlyno į Lietuvą parskraidintam generolui S. Raštikiui vokiečiai prasitarė, kad Laikinoji vyriausybė bus greitai nušalinta. Tą patį Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui liepos 11 d. pakartojo į Kauną atvykęsnacių ideologas Peteris Kleistas, o SS majoras dr. Greffe davė pusės dienos terminą Vyriausybei atsistatydinti – kitaip seks represijos. Dr. Peteris Kleistas savo knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ rašo, kad nuo arešto Vyriausybės narius išgelbėjo tik vokiečių kariuomenės vadas Lietuvoje, generolas von Roques (greičiausiai baimindamasis visuotinio lietuvių pasipriešinimo – kas tuomet vokiečių kariuomenę aprūpins maistu?).

Tuomet  SS griebėsi tos pačios taktikos, kurią jau naudojo ir smurtui prieš žydus – pabandė Vyriausybę nuversti kai kurių lietuvių rankomis. Tačiau liepos 23-24 voldemarininkų pučas nepavyko, o Vyriausybė atkakliai atsisakinėjo savo noru trauktis („savo valia neišduosim nepriklausomybės, laimėtos sukilėlių kraujo ir gyvybės aukomis“). Ir štai tokiomis aplinkybėmis į Kauną, į Laikinosios vyriausybės rezidenciją, atvyksta LAF Telšių apskrities vadas Jonas Noreika, atveždamas šimtų žemaičių pasirašytą peticiją, įrodančią vokiečiams, kaip visuotinai remiama jų pasmerktoji Vyriausybė. Būtent ten ir tada vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys susitinka J. Noreiką (pažįstamą dar nuo kariuomenės laikų) ir jam pasiūlo užimti Šiaulių apskrities viršininko vietą.

Naivu būtų manyti, kad tokiomis labai sudėtingomis aplinkybėmis J. Šlepetys nepapasakojo J. Noreikai, kodėl iš pareigų jau tris savaites prašosi atleidžiamas esamasis Šiaulių apskrities viršininkas I. Urbaitis, naivu būtų manyti, kad abu vyrai neaptarė, kiek dar dienų ar valandų beliko Laikinajai vyriausybei ir ką teks daryti po jos pasitraukimo. Būdamas LAF Telšių apskrities vadu J. Noreika greičiausiai žinojo (arba sužinojo Kaune), jog prieš kelias dienas sušauktame Lietuvių aktyvistų fronto štabo posėdyje nuspręsta: „pats laikas viešąją Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį„. Pagaliau ir vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių fronto vadų D. Jasaitis labai aiškiai rašo: „Eidamas šias pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“.

Būtent šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku labai sąmoningai suvokdamas, kad jam tenka itin sudėtingas ir rizikingas uždavinys organizuoti ir pridengti antinacinį Šiaulių krašto pasipriešinimą. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrityje pradžios, o ne nuo 1942 m., kaip manyta iki šiol. Šios aplinkybės galiausiai mums leidžia suvokti, kodėl lemtingiausią gyvenimo minutę okupaciniame sovietų teisme J. Noreikai buvo taip svarbu pabrėžti niekada (nei dienos!) netarnavus vokiečiams.

Lemtingas sutapimas – rugpjūčio 5 d. priverstinai atsistatydina Laikinoji Vyriausybė ir tą pačią rugpjūčio 5 d. J. Noreika pradeda vadovauti Šiaulių apskričiai – neįsigilinusiems istorikams gali atrodyti, kaip išdavystė. Tačiau į pogrindį pasitraukęs Vyriausybės ir LAF branduolys, pasiskelbęs pogrindiniu antinaciniu judėjimu Lietuvių frontas, lieka ištikimas savo  ankstesnei strategijai: „iki paskutiniųjų nesitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų“, neatiduoti vokiečiams nei pėdos, nei vienos vietos taip sunkiai ir skausmingai (per 1941 m. sukilimą žuvo daugiau Lietuvos piliečių, nei per 1918-1919 m. laisvės mūšius) iškovotos, tegul ir kasdien vis labiau varžomos lietuviškos savivaldos. Ir J. Noreika šios strategijos besąlygiškai laikėsi.

1973 m. sovietų propagandinėje knygiūkštėje „Masinės žudynės Lietuvoje“ yra toks teisiamojo Antano Gedvilo, buvusio Joniško burmistro parodymas: „Noreika sakė, kad reikia skubėti paskirti į darbą buvusius lietuvius veikėjus, nes jeigu vokiečiai paskirs savo žmones, tada valdžią iš jų bus sunku perimti.“

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.

Stepas Kontrimas, pogrindinės LLA Šiaulių skyriaus vadas, liudijo: „Pradėjus kurtis vietos valdžiai, aš įsidarbinau Šiaulių amatų mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Direktoriaus pareigų atsisakiau, nes turėjau savų slaptų projektų. Į Šiaulius atvažiavo naujai paskirtas Šiaulių apskrities viršininkas kpt. Jonas Noreika. Greitai abudu susibičiuliavome. J. Noreika paskyrė mane antraeilėms pareigoms Radviliškio gaisrinės viršininku. Susitarėme, kad, dirbant tose pareigose, bus proga pasinaudoti gaisrine mašina pervežant ir kaupiant ginklus ateičiai. Abudu labai gerai sutarėm ir visada padėdavom vienas kitam. Vokiečių okupacijos metais jau buvau įsigijęs penkias radijo stotis. Turėjau artimus ryšius su vokiečių kariuomenės antrojo skyriaus vadovais. Noreika kitais keliais taip pat gaudavo iš vokiečių ginklų – kariniuose sandėliuose turėjo savo žmogų. Gautus ginklus, dažnai panaudodami gaisrines mašinas, išvežiodavom po visą Lietuvą. J. Noreika buvo kilni, tauri asmenybė kaip karys ir kaip žmogus”.

Taigi, Jonas Noreika buvo ne tik aktyvus pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių frontas dalyvis– platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, bet 1942 m. Lietuvių frontui įkūrus karinį padalinį „Kęstutis“, tapo „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabo vadu ir slapta kaupė ginklus dar vienam būsimam lietuvių sukilimui. Pažymėtina, kad jei Lietuvių frontas, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Sąjūdis, neturėjo griežtos visuotinos narystės, tai jo karinis „Kęstučio“ padalinys buvo išimtis: čia buvo ne tik narystė, priesaika, bet ir griežtas reikalavimas: susitepę kolaboravimu (nesvarbu raudonuoju, ar ruduoju) nebuvo priimami.

Vytautas Stonis, vienas iš Kęstučio karinio dalinio organizatorių, liudijo, kad 1942 m. Lietuvių Fronto vadovybės siuntimu lankėsi Šiauliuose ir pranešė J. Noreikai nurodymą vadovauti LF pogrindžiui ne tik Šiaulių, bet ir Mažeikių apskrityje.Pasak V. Stonio, Lietuvių Fronto vadovybė buvo numačiusi artimiausiu metu pavesti J. Noreikai vadovauti ir visos Žemaitijos LF organizacijai, tačiau nebespėjo. Už „vadovavimą lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypatingai kurstymą prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (SS legiono steigimą Lietuvoje) J. Noreika buvo įkalintas žiaurioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur iškalėjo iki karo pabaigos.

Apie J. Noreikos areštą, kaip svarbų pogrindžiui įvykį, 1943 m. pranešė antinacinis pogrindžio leidinys „Į Laisvę“. Liudininkų teigimu, suėmus J. Noreiką, buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites buvo įrengę pasalą, bandydami išaiškinti ir sunaikinti visą Šiaulių antinacinį tinklą. Tačiau jiems nepavyko – J.Noreika nieko neišdavė, o griežtos konspiracinės taisyklės pasiteisino.

(Bus daugiau)

2019.11.21; 04:30