Help – padėk
Aplinkos ministras Simonas Gentvilas ir Lietuvos delegacija nuotoliniu būdu susitiko su Ukrainos delegacija, vadovaujama Ukrainos ekologijos ir gamtos išteklių ministro Ruslano Strileco. Dvišalio susitikimo metu pristatytas Ukrainoje vykstančio karo poveikis ir žala aplinkai, įvardintos Lietuvos pagalbos Ukrainai formos ir aptartas planuojamas aplinkos ministro S. Gentvilo ir delegacijos vizitas į Ukrainą.
Ministras R. Strilecas, pristatydamas karo poveikį ir žalą aplinkai, teigė, kad okupuotose teritorijose šiuo metu įvertinti žalos neįmanoma, tačiau tose vietose, kur galima tai padaryti, fiksuojama itin didelė vandens ir oro tarša. Azovo ir Juodosiose jūrose padaryta žala florai ir faunai palies visas su jomis besiribojančias kaimynes. Pažymėta ir miškų užminavimo problema: nuo minų žūsta ne tik gyvūnai, bet ir gaisrininkai, vykstantys gesinti gaisrų.
„Ne tik siūlome Ukrainai pagalbą, bet ją realiai ir suteiksime. Pagalba bus teikiama techninėmis priemonėmis, tokiomis kaip automobiliai, konsultacijomis miškų, gamtos apsaugos, klimato kaitos, taršos mažinimo bei kitose srityse Ukrainai integruojantis į ES. Taip pat padėsime naujai įsteigtą Radvilų nacionalinį parką pritaikyti rekreacijai ir gyventojų lankymui“, – teigė aplinkos ministras S. Gentvilas.
Sutarta, kad Lietuva perduos Ukrainai labai reikalingų didelio pravažumo automobilių miškininkams ir nacionalinių parkų darbuotojams bei kitos įrangos. Jau rugpjūčio pabaigoje Aplinkos ministerijai pavaldžios įstaigos – Valstybinių miškų urėdija, Valstybinė miškų tarnyba, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Aplinkos apsaugos agentūra, Aplinkos apsaugos departamentas ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija – Ukrainai perduos 5 priešgaisrinius automobilius, 25 automobilius, dvi valtis, 300 ugniagesių aprangos komplektų.
Tokia parama, pasak Ukrainos ekologijos ir gamtos išteklių ministro, labai reikalinga, o keli visureigiai keliaus į karo zoną, kur bus naudojami renkant žalos aplinkai įrodymus.
Lietuva, kaip pažymima Aplinkos ministerijos pranešime, prisidės ir prie naujausio, neseniai įsteigto nacionalinio parko „Pushcha Radzivila“, kuriame atkuriamos pelkės, parengimo geresnei laukinės gamtos ir buveinių apsaugai bei žmonių lankymui. Todėl susitikimo metu buvo pasiūlyta pagalba rengiant dokumentus paramai gauti. Taip pat ministras S. Gentvilas pristatė idėją, kad Lietuva parkui galėtų padėti ne tik ekspertinėmis žiniomis ar turimais resursais, bet ir dovanodama stumbrų, kuriems, mūsų gamtininkų vertinimu, ten gyventi būtų puikios sąlygos.
„Kaip žinote, sudėtinga Vakarų Europos šalims paaiškinti, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje. Baltijos šalys, ypač Lietuva, labai aiškiai ir teisingai supranta situaciją, užjaučia ir remia Ukrainą, skirtingai nei kai kurios Vakarų šalys ar jų žmonės, kurie nesuvokia šio baisaus karo, užgriuvusio Ukrainą. Būsiu sąžiningas: tai pirmas toks susitikimas su Europos ministerija, kurio pabaigoje galime užtikrintai kalbėti apie užmegztus konkrečius horizontalius ryšius ir kontaktus. Esu įsitikinęs, kad bendromis pastangomis padarysime daug gerų dalykų ne tik Ukrainai ir Lietuvai, bet ir visai Europai ir Europos Sąjungai“, – susitikimą apibendrino ministras R. Strilecas.
Artimiausiu metu planuojamas Lietuvos atstovų vizitas į Ukrainą. Aplinkos ministerijos vadovaujama delegacija, kurioje dalyvaus miškų ir vandentvarkos sektoriaus specialistai, verslo atstovai, turėtų susitikti su Ukrainos aplinkos sistemos darbuotojais.
Šiaulių įmonėje išsiliejus, kaip įtariama, tonai aliejaus, atliekami taršos likvidavimo darbai. AAD nuotr.
Antradienį Aplinkos apsaugos departamento (AAD) Šiaulių aplinkos apsaugos inspekcijos (AAI) pareigūnai gavo pranešimą, kad Šiaulių mieste iš KB „Žeimelio grūdai“ sojų aliejaus perpumpavimo ir laikymo stoties išsiliejo apie 1 toną, pirminiais duomenimis, sojų aliejaus. Taršos plitimas sustabdytas boninėmis užtvaromis.
Pasak AAD pranešimo, patikrinti informacijos ir išsiaiškinti aplinkybių aplinkosaugininkai skubiai nuvyko į įvykio vietą. Šiaulių AAI pareigūnai su Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistais lokalizavo taršą boninėmis užtvaromis ir kartu su įmonės KB „Žeimelio grūdai“ vadovu pradėjo koordinuoti taršos likvidavimo darbus.
Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai paėmė laboratorinius mėginius teršalams identifikuoti.
„Schiebel CAMCOPTER® S 100“ orlaivis stebės laivų tarša iš oro virš Baltijos jūros. Aplinkos min. nuotr.
Europos jūrų saugumo agentūra Lietuvoje pradeda nuotolinio pilotavimo orlaivių, stebinčių laivų taršą, misiją. Tai padės sustiprinti Baltijos jūros aplinkos apsaugos kontrolę ir taršos prevenciją.
Taršos stebėjimo misija, kaip nurodoma Aplinkos ministerijos pranešime, truks tris mėnesius, jos metu orlaiviai apskaičiuos Klaipėdos jūrų uoste ir pagrindiniais laivybos keliais praplaukiančių laivų teršalų emisijas. Bus stebima, kokio sieringumo degalus naudoja laivai. Sieros kiekis laivų emisijose Baltijos jūroje, kuri yra sieros oksidų taršos iš laivų kontrolės rajonas, neturėtų viršyti 0,1 proc.
Misijai naudojamas „Schiebel CAMCOPTER® S 100“ orlaivis. Tai vertikalaus kilimo ir nusileidimo bepilotis orlaivis, kuriame sumontuoti dujų jutikliai ir fotoaparatai gali aprėpti optinius ir infraraudonųjų spindulių spektro diapazonus. Jis padeda aptikti laivų emisijas, prireikus gali stebėti jūrą.
Visa informacija realiuoju laiku perduodama apmokytiems specialistams per Europos jūrų saugumo agentūros nuotolinio pilotavimo orlaivių sistemos duomenų centrą. Išmetamų teršalų matavimų įrašai automatiškai užkoduojami THETIS-ES dalijimosi informacija sistemoje, kurią administruoja Europos jūrų saugumo agentūra. Tai padeda siekti ES Sieros direktyvos tikslų. Sistema taip pat naudojama nurodant uosto inspektoriams laivus, kurie turėtų būti patikrinti.
Misija ir bepiločių orlaivių galimybės stebint taršą jūroje sulaukė didelio institucijų susidomėjimo, todėl Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinko ministerijos misijos metu bendradarbiaus su kitomis institucijomis, tarp kurių: Karinės jūrų pajėgos ir jų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras, Žuvininkystės tarnyba.
Europos jūrų saugumo agentūra nuotolinio pilotavimo orlaivių sistemos paslaugas siūlo visoms ES valstybėms narėms, sakoma pranešime. Ši sistema gali būti naudojama siekiant užtikrinti ir pakrančių apsaugos funkcijas, įskaitant paiešką ir gelbėjimą, taršos prevenciją ir reagavimą.
Lietuviško šiukšlių verslo ypatumai. Slaptai.lt nuotr.
Pirmadienį prasideda akcija „Atliekų vežimas“. Ji skirta atliekų vežimo pažeidimų prevencijai ir efektyvesnei kontrolei.
„Šių metų aplinkosaugos akcijų planą papildė atliekų gabenimo keliuose kontrolė. Akcijos metu tikrinsime tiek tarpvalstybinių, tiek vietinių atliekų vežimą. Tokios akcijos reikalingos siekiant užkirsti kelią pažeidimams ir nelegaliems atliekų vežimams, stiprinti nelegalių atliekų vežimų prevenciją“, – teigė Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Jurgis Kazlauskas.
Siekiant užkardyti atliekų vežimą nesilaikant teisės aktų reikalavimų, šalyje bus organizuojami reidai, transporto priemonių tikrinimas. Akcijos metu aplinkosaugininkai bendradarbiaus su kitomis institucijomis.
Aplinkos apsaugos departamentas tikisi, kad akcija prisidės prie atliekų vežimo ir nelegalių vežimų prevencijos stiprinimo.
Už atliekų įvežimo ar importo į Lietuvą reikalavimų pažeidimą ir už Aplinkos apsaugos įstatymo pažeidimus atsakingiems asmenims bus rašomi protokolai ir skiriamos nuobaudos. Administracinių nusižengimų kodeksas už pažeidimus numato baudą nuo 30 iki 3 000 eurų. Už Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo pažeidimą numatyta nuo 600 iki 1 200 eurų bauda, nurodoma Aplinkos apsaugos departamento pranešime.
Kęstutis Mažeika. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Aplinkosaugos koalicija, vienijanti 7 Lietuvos nevyriausybines aplinkosaugines organizacijas, sieks, kad aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos patvirtinti Medžioklės taisyklių pakeitimai, įteisinantys medžioklę lankais, būtų atšaukti, sakoma sekmadienį perduotame pranešime.
Aplinkosaugos srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai įsitikinę, kad, ruošiant šiandienę Medžioklės taisyklių redakciją, buvo pažeistas teisėkūros procesas. Pasak jų, kyla klausimų, kokioms interesų grupėms ministras atstovauja, mėgindamas įteisinti pokytį, kuriam visuomenė aiškiai ir griežtai nepritaria.
Medžioklės taisyklės buvo keičiamos nesilaikant teisėkūros principų, pasirenkant atstovauti vienai suinteresuotai pusei, nederinant su kitomis pusėmis, teigiama nevyriausybininkų pranešime.
Aplinkosaugos koalicija kartu su Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ siekė dalyvauti Medžioklės taisyklių keitimo procese ir atstovauti gamtosauginiam interesui – ragino ministeriją pradėti keitimų derinimą, siuntė savo pastabas ir siūlymus. Tačiau ministerija Medžioklės taisyklių pakeitimus derino išskirtinai tik su medžiotojais, atsitvėrusi nuo visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų, sakoma pranešime. Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jame primenama, kad dar 2018-aisiais peticiją prieš medžioklę lankais pasirašė 60 000 žmonių, todėl šis klausimas negali būti sprendžiamas atsiribojus nuo visuomenės.
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkei Linai Paškevičiūtei labiausiai kelia nerimą aplinkos ministro išskirtinai ūkinis požiūris į aplinką.
„Tipinis dabartinės Aplinkos ministerijos vadovybės požiūris: gamta – eksploatuojamas išteklius, o visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos – tik trukdis įgyvendinti lobistinių grupių interesus“, – sako L. Paškevičiūtė.
Nevyriausybininkų teigimu, medžioklė lankais yra nepriimtina kaip išskirtinai pramoginė komercinė veikla, pasižyminti žiauriu ir neetišku elgesiu su gyvūnais. Aplinkosaugos koalicija ragina Seimą ir Vyriausybę principingai įvertinti ministro elgesį ir tinkamumą toliau eiti pareigas.
Kaip ELTA jau pranešė, sekmadienį Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovai, reaguodami į aplinkos ministro K. Mažeikos sprendimą savo įsakymu įteisinti medžioklę lankais, pranešė parengę kreipimąsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašant ištirti ministro penktadienį priimto įsakymo teisėtumą, bei teikia Medžioklės įstatymo pataisas, uždrausiančias medžioklę lankais.
Prezidento patarėjas, Aplinkos ir infrastruktūros grupės vadovas Jaroslavas Neverovičius sako, kad aplinkos apsaugos sistema neveikia, joje nėra valios, o saugo ji dažnai ne gamtą, bet pažeidėjus.
Antradienį prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovu Žydrūnu Bartkumi ir aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika. Tiesa, pastarasis į susitikimą vėlavo pusantros valandos.
„Pačiame susitikime įsitikinome dar kartą, kad Alytaus, Klaipėdos atvejai (parodė. – ELTA), kad aplinkosaugos sistema neveikia, nėra valios, vizijos Aplinkos apsaugos departamente (AAD) tvarkytis su tais iššūkiais. Galima pasakyti, kad aplinkos apsaugos sistema dažnai saugo pažeidėjus, bet ne gamtą“, – antradienį žurnalistams sakė J. Neverovičius.
Pasak jo, artimiausias privalomas darbas yra atlikti visos aplinkos apsaugos sistemos auditą.
„Žinotume, kokie objektai yra rizikingi, kokia yra tarša, kaip ta tarša yra kontroliuojama, kokia sistema yra monitoringo, kaip priimami sprendimai dėl verslo plėtros, verslo stabdymo. Kaip matėme Alytaus gaisro atveju, dažniausiai nėra sprendimo užtikrinimo, kaip kontroliuojamos tos atliekos, kurios buvo įvežtos tam, kad būtų perdirbtos“, – tikino prezidento patarėjas.
Tuo metu „Grigeo Klaipėda“ taršos skandalas, pasak jo, parodė, kad įmonė augo, plėtė gamybą, bet priduodamų atliekų kiekis nedidėjo, tačiau tai nesukėlė įtarimų aplinkosaugininkams.
Pasak J. Neverovičiaus, susitikime buvo išgirsta, kad ministerija užtikrins teisės aktų priėmimą ir kad jau rytoj (trečiadienį. – ELTA) Seime vyks teisės aktų svarstymas, kurie „turėtų daryti pirmą žingsnį teisinga linkme.“
ELTA primena, kad Lietuvos teisėsauga po atliktos operacijos antradienį paviešino nustačiusi, kad įmonei „Grigeo Klaipėda“ priklausančiame gamybiniame objekte susidarančios nuotekos nepatenka į valymo įrenginius, o išteka beveik nevalytos tiesiai į nuotekų vamzdžius, kuriais pasiekia Kuršių marias. Skelbiama, kad aplinkai padaryta žala galėjo siekti ne vieną milijoną eurų.
Kitą ekologinė nelaimė praėjusių metų spalį įvyko Alytuje, kur užsidegė padangų perdirbimo įmonės „Ekologistika” sandėliai. Gaisrą pavyko užgesinti po 10 dienų.
Utenos rajone esantį rizikos židinį siekiama pašalinti kuo greičiau. AM nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda džiaugiasi, kad spėjo užbėgti įvykiams už akių dar vienai galimai aplinkosaugos nelaimei. G. Nausėda teigia, kad po apsilankymo Utenoje su kitomis institucijomis inicijavo patikrinimą cheminių atliekų sandėlyje Dičiūnuose, kur paaiškėjo, kad laikomos atliekos neatitinka priešgaisrinės saugos, civilinės saugos bei aplinkos apsaugos reikalavimų.
„Darbo dienos Utenoje metu su komanda atkreipėme dėmesį į dar vieną tiksinčią aplinkosauginę „bombą“ – cheminių atliekų sandėlį Dičiūnuose. Šiai problemai užbėgome už akių – inicijavome jos sprendimą ministerijos, savivaldybės ir kitų atsakingų institucijų lygmeniu.
Vertinu tai kaip optimistišką pirmosios darbo dienos Lietuvos regionuose rezultatą. Ir toliau reguliariai dirbsiu ne tik Vilniuje, bet ir kituose šalies miestuose ir miesteliuose, siekdamas sklandesnio ir efektyvesnio regionų politikos vykdymo“, – feisbuko paskyroje rašo G. Nausėda.
Aplinkos apsaugos departamento (AAD) pareigūnai ketvirtadienį, dalyvaujant Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, policijos bei Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) pareigūnams, atliko neplaninį UAB „Ūrus“ ir Ko veiklavietės patikrinimą Dičiūnų kaime Utenos rajone.
Atlikus patikrinimą, pasitvirtino Utenos rajono savivaldybei AAD pareigūnų rašte pateikta informacija apie sandėliuose laikomų pavojingų atliekų grėsmę. Grėsmė kyla, nes veiklavietėje laikomos atliekos neatitinka priešgaisrinės saugos, civilinės saugos bei aplinkos apsaugos reikalavimų.
Patikrinimo metu AAA pareigūnai paėmė oro mėginius. Penktadienį dėl situacijos įvertinimo Utenos rajono savivaldybės administracijoje rengiamas ekstremalių situacijų komisijos posėdis.
Prasti ar stambūs laimikiai laukia žvejų reformavus arba likvidavus Žuvininkystės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri jau kelis dešimtmečius žuvino visiems žvejams mėgėjams atvirus valstybinius vidaus vandenis? Ar tai dar vienas valstiečių ir žaliųjų politikų genialus oro pagadinimas, tik šįkart vandenyje, kad nesigirdėtų ir neužsiuostų?
Sumanymas rimtas – keliolikos mln. eurų vertės turto per visą Lietuvą talpinantis. Žvejo mėgėjo klausimas reformos autoriams – upėse lašišų atsirado. Kada jos išnyks, jei žuvų veisėjai bus likviduoti?
Kad bus reformuojama Žuvininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), kaip perkūnas iš giedro dangaus žinia netrenkė, netgi priešingai. Jos galėjo ir visai nebūti, juk ne kiekvienas žvejys mėgėjas pavarto ministerijų skelbiamas naujienas valdiškose svetainėse, skirtas dažniausiai savo darbais pasigirti. Kaip perkūnas trenkė ne informacija apie pačią reformą, bet jos turinys. Reorganizuoti tarnybą ir likviduoti – skirtingi dalykai. Suvokti visuomeninę reformos naudą – sunkokas uždavinys, tikslo – niekas nesiteikia paaiškinti, tenka priežasčių ir naudos ieškoti kitur, pirmiausia, pasvarstyti kokių čia esama interesų. Suprantama, kad akys krypsta į Žuvininkystė tarnybos turtą, ar ne čia bus vadinamųjų reformų tikslas, turinys ir prasmė.
Žvejybos jūroje beveik neliko
Kad būtų suprantamesnis ministerijos politikų galvose gimęs sumanymas, iš pradžių tenka išsiaiškinti kontekstą. Nors dalykai ne nauji, tačiau be jų tolimesnė reformos kryptis į nuoseklią sistemą nesugula. Idėjos, kad Žuvininkystės tarnyba gali būti reorganizuojama, sklandė jau senai, kalbėta, kad tikslinga ją perduoti Aplinkos ministerijai.
Lietuvoje žvejybą vidaus vandenyse valdo Aplinkos ministerija, o jūroje ir pamaryje – Žemės ūkio ministerija, tiksliau, jos sudėtyje esanti Žuvininkystės tarnyba. Logiška, kad dviejų institucijų buvo per daug nedidelei valstybei. Juolab, kad žvejybos jūroje nebe daug ir liko, kai Nepriklausomybės pradžioje be pėdsakų buvo pradangintas vienas didžiausių Baltijos regione Lietuvos jūrų laivynas, o dalis pamario žvejų pasitraukė iš verslo gavę Europos Sąjungos išmokas už į metalo laužą priduotus laivus.
Didelės – kilogramais, mažos – kiekiais
Bet tai tik viena medalio pusė. Yra ir kita. Žuvininkystė tarnyba užsiima vidaus vandenų žuvinimu. Skirtingai nuo Baltijos jūros laivyno, kur jų rankos ir nesiekė, vidaus vandenų žuvininkai nemažą dalį žuvivaisos struktūros išsaugojo ir, pagal pajėgumus, žuvino ir žuvina valstybines upes ir ežerus.
Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žuvininkystė tarnyba turi tai, ko trūksta aplinkosaugininkams – kompetencijos, patirties, žuvinimo medžiagos ir infrastruktūrą – žuvininkus, mokslininkus ir praktikus, žuvivaisos įrenginius ir t.t., tačiau stokoja pinigų. Žemės ūkio ministerijos žemdirbiai nelabai noriai dalinosi su žvejais biudžeto asignavimais. Žvejai pas ūkininkus buvo pelenės vietoje, kaip ir prieš 100 metų Lietuvos upių ir ežerų žvejų kaimelių biedniokai.
Aplinkos ministerija, kai pinigų neturėjo, užsiėmė žvejybos vidaus vandenyse kontroliavimu ir administravimu, tačiau, kai pakėlė mokesčius už žvejybą ir įdiegė ALIS žvejų mėgėjų bilietų platinimo sistemą, pinigų pas juos atsirado gausiau nei tikėtasi, tad aplinkosaugininkai taip pat užsiėmė žuvinimu, nors specialistų, kurie žinotų, kaip tuos pinigus geriau panaudoti žuvų ištekliams gausinti, per daug neturėjo, bet darbavosi iš peties – kūrė žvejų rojus ir pragarus, mažų žuvų žuvininimui kiek sumanę negavo – tai pirko dideles, žuvino ne kiekiais, bet kilogramais, gundė brakonierius patraukliu laimikiu, leido žuvis į kelis Molėtų ir Zarasų ežerus, skelbė konkursus, vežė verslininkai iš Lenkijos, Baltarusijos žuvis, pylė į mūsų vandenis.
Efektyviai ar nelabai tai jiems sekėsi – tegu aiškinasi mokslininkai. Bet ar paleisti milijoną paaugintų žuvelių, ką darė Žuvininkystės tarnyba, ar kelis šimtus didelių, ką darė aplinkosaugininkai, išgyvenamumo tikimybė ir procentas panašus, tik gausumas skirtingas. Atitinkamai ir nauda. Didėlėmis Aplinkos ministerijos žuvimis džiaugėsi keli šimtai žvejų, o jei rizikavo užsitraukti gamtos inspektorių nemalonę, – džiaugėsi iš karto, ką tik išleistomis, o žuvininkystės tarnybos žuvelių reikėjo metus kitus palaukti, kol jos užaugs. Tačiau jų užaugdavo milijonai, nes ir išleistų kiekiai buvo atitinkami.
Kada politinio sprendimo reikia
Idėja Žuvininkystės tarnybą perduoti Aplinkos ministerijai atrodė gana racionalus sprendimas. Aplinkosaugininkų entuziazmas dėl nukritusių iš dangaus, o tiksliau, ištrauktų iš dugno pinigėlių, buvo ne visai korektiškas, nes tuos pinigėlius mokėjo žvejai todėl, kad buvo žuvies, o žuvies buvo todėl, kad Žuvinininkystės tarnyba žuvino. Taigi ciklas turėjo užsidaryti. Niekas neginčija aplinkosaugininkų nuopelnų suvaldant brakonieriavimą, bet žuvinimo nuopelnai buvo gerokai išpūsti ir pradžiugino, tarkim, Rudesos ež. Molėtų r. meškeriotojus, traukusius iš ežero įžuvintus karpius, kuriuos kitu atveju, tuos pačius ar kitus, bet panašaus dydžio, būtų tekę pirkti prekybos centre iš akvariumo.
Žuvininkystės tarnyba turėjo infrastruktūrą ir specialistų, dirbo ne mėgėjiškai, bet gyveno „ant bado“ dietos, nors galimai, dalį savo žuvų žuvininkai ir suvalgydavo. Aplinkos ministerija turėjo entuziazmo ir pinigų, bet juos labiau įsisavino, nei investavo žvejų mėgėjų sąlygoms gerinti. Abiejų struktūrų sujungimo šalininkų žuvininkų bendruomenėje buvo. Ginčų galėjo kilti ir jų kilo, bet reformos kelias iškeldinti tarnybą pas aplinkosaugininkus turėjo gana stiprią argumentaciją.
Vidurvasaris. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvo ir nepritariančių Žuvininkystės tarnybos perdavimui oro taršos valdytojams, teigiančių, kad žuvis veisti ir žuvinti turi specialistai, o aplinkosauginkai turi kontroliuoti. Tai, kad pastarieji ėmėsi ūkininkauti (ne veisti), patys žuvinti ir kontroliuoti, skelbė konkursus žuvų kiekiams, kurių Lietuvoje nėra, ir kiekius keitė kilogramais, priminė pinigų skandinimą į keistas dangiškąsias „Žvejų rojaus“ vandenų platybes. Esą turėtų būti atvirkščiai, aplinkosaugininkai, kurie užsiima žuvivaisa, turi pereiti su pinigų krepšeliu į Žuvininkystės tarnybą Žemės ūkio ministerijoje.
Bet Aplinkos ministerija, matyt, nelabai norėjo atiduoti iš žvejų mėgėjų surinktų pinigų Žemės ūkio ministerijai, juolab, kad žuvims pirkti išleisdavo tik trečdalį lėšų, o likusias naudojo kitoms savo reikmės. Savo ruoštu, tikėtina, kad ir Žemės ūkio ministerija nenorėjo paleisti iš savo rankų akvakultūros įmonių rėmimo iš ES fondų lėšų, kurias ji administravo. Taigi, buvo tokios reformos ir priešininkų, ir šalininkų, ir visi turėjo savų argumentų ir, ko gero, visi laukė racionalaus politinio sprendimo.
Reformos per atostogas
Tačiau tai, ką paskelbė Žemės ūkio ministerijos vadovybė, švelniai tariant, netikėta. Kokia prasmė ir nauda Lietuvai, piliečiams, žvejams? Deja, kaip ir dauguma reformų, kurias vieną po kitos iš rankovių traukia į Seimą ir Vyriausybę susirinkę valstybinės politikos naujokai. Reformas, geresnes ir blogesnes, vykdė ir politikos senbuviai, tačiau bent jau išaiškinti ką ir kodėl daro, nepatingėdavo. Šįkart neteisinga būtų pasakyti, kad „išgirdome naujieną“. Atostogų sezono pradžioje, saulėtą dieną artėjant šventėms paskelbta žinia apie Žuvininkystės tarnybos pertvarką ŽŪM tinklapyje visuomenės dėmesio nesulaukė.
Tarkim, viešuosius pirkimus, kai nelaukiama dėmesio, gudresnės valdžios įstaigos įsigudrindavo skelbti net naujametinių švenčių laikotarpiu, atseit, tegu kas nori linksminasi, o solidūs žmonės rimtais reikalais užsiima laiko neskaičiuodami ir šventinių fejerverkų nepaisydami. Visai reformos nutylėti, kaip ir viešųjų pirkimų neskelbti, matyt, nebuvo galima, grėsė rizika atsidurti įvairių tarnybų dėmesio centre. Tačiau, kad laikas pasirinktas atsitiktinai, neatrodo. Žinia apie reformą vos nepaskendo didžiųjų švietimo, alkoholio, mokesčių, teismų, urėdijų ir kt. reformų sraute ir visas reformas lydinčiuose skandaluose bei viešuose apsižodžiavimuose.
Žalia šviesa mėlyniems vandenims
Tačiau ir ši „mažoji reforma“ vis dėlto verta dėmesio, nes panašu, kad yra ne iš pigiųjų. Be to, svarbi žvejams mėgėjams, kurių, kaip teigia Aplinkos ministerija, Lietuvoje yra apie 170 tūkst., o jei skaičiuojant pasyviuosius, kurie meškerę į rankas paima tik kartą per metus atostogaudami vasarą, – tai ir 0,5 mln. susidarytų.
Žemės ūkio viceministras Artūras Bogdanovas ministerijos skelbiamame pranešime pasigyrė, kad reforma yra ne vienos nakties planas, prie pertvarkos eita žingsnis po žingsnio, beveik 5 mėnesius. ŽŪM darbo grupė, siekdama efektyvumo ir rezultatyvumo, analizavo tarnybos funkcijas ir galimybes jas optimizuoti, panaikinti perteklines bei nebūdingas funkcijas ir t.t. Birželio pradžioje pertvarkos siūlymams pritarė ŽŪM vadovybė ir uždegė žalią šviesą pokyčiams, tad viską, kas sumanyta, iki naujųjų metų nuspręsta ir padaryti.
Du svarbiausi punktai
Atmetus beletristiką, kuria apipinami visi sunkiau suprantami valdžios sprendimai, rizikų valdymą, tarnybos darbuotojų pasirengimą pertvarkoms, optimizavimą, racionalizavimą, atnaujinimą ir t.t., svarbūs ir reikšmingi du pertvarkos punktai: 1) pagrindinės pertvarkos gairės siejamos su šios tarnybos perkėlimu į Klaipėdą. Svarstoma, palaipsniui, ar iš karto į Klaipėdą perkelti dalį jų, ar visus tarnybos padalinius; 2) bene svarbiausias punktas, o tiksliau, net ir ne punktas, o tarp eilučių ministerijos paskelbtame pranešime pasimetantis sakinys – esminis: šešių Žuvininkystės tarnybos gamybinių poskyrių pagrindu planuojama steigti naują uždarąją akcinę bendrovę, kuri rinkoje toliau veiks konkurenciniu pagrindu. Ar tik ne čia ir slypi vadinamosios reformos esminė ašis?
Žvejų tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šeši Žuvininkystės tarnybos padaliniai
Kas tie šeši padaliniai, kuo užsiima, kur yra ir kiek turto turi, kurie turėtų virsti uždarąją akcine bendrove ir veikti komerciniu pagrindu? Šiek tiek apsilaužius kojas ŽŪM informacijos pateikimo sistemoje, sužinome štai ką: Žeimenos poskyris (Švenčionių r.) žuvina ir veisia Baltijos lašišas ir šlakius, eksploatuoja 3 uždaras recirkuliacines žuvų auginimo sistemas (URS), šio poskyrio Strigailiškio padalinys (Ignalinos r.) eksploatuoja seliavų ikrų inkubavimo cechą, turi 25 ha gruntinių tvenkinių; Trakų Vokės poskyris (Vilniaus m.) žuvina ir veisia marguosius upėtakius, kiršlius, turi inkubacinį cechą su 2 moderniomis URS šaltavandenėms žuvims; Rusnės poskyris (Šilutės r.) eksploatuoja 2 URS, vienintelis padalinys, kuriame įsisavinta technologija inkubuoti ir paauginti sterkus, vėgėles, aštriašnipius eršketus, taip pat veisia ir žuvina vandenis europiniais šamais; Simno poskyris (Alytaus r.) eksploatuoja 112,5 ha tvenkinių, 5 URS, žuvina ir veisia sykus. Laukystos poskyris (Kaišiadorių r.) eksploatuoja 125 ha gruntinių tvenkinių, žuvina ir veisia ungurius, turi 2 modernias unguriams pritaikytas URS; Šilavoto padalinys (Prienų r.) žuvina ir veisia karpius, turi veislinių Šilavoto karpių motininę bandą. Dalis poskyrių daugiau ar mažiau dar žuvina ir veisia lydekas, lynus, visi poskyriai turi pastatus, įrangą, vidaus baseinus ir didesnius ar mažesnius lauko baseinus, tvenkinius. Žuvininkystės tarnybos žuvininkai išleidžia žuvis į 120 didžiųjų Lietuvos ežerų bei 60 upių.
Kiek turto ir kokia jo vertė?
Turtas, įvertinant vietas (dažnai – upių pakrantės), kur padaliniai yra, statinius (tad turi ir leidimus statyboms), atmetus viską, kas susiję su žuvivaisos infrastruktūra, inkubaciniais cechais, laboratorijomis, URS įrenginiais, kuo labiausiai iki šiol žuvininkai džiaugėsi bei didžiavosi, visa kita kartu sudėjus, sumos skaičiuojamos nebe keliais mln. eurų. Tarkim, vien tik Trakų Vokės poskyrio vertė – vieta šalia Trakų Vokės dvaro, Vilniaus mieste, su greta esančiais daugiau nei prieš 100 m. įrengtais dvaro tvenkiniais ir nauja, jau „istoriniais laikais“ pastatyta infrastruktūra, dirbtiniais tvenkiniais. Perleidus visą šią teritoriją gyvenamųjų namų kvartalo statybai, vertė išaugtų dešimteriopai.
Kai kuriomis veiklomis galbūt galėtų užsiimti ir akvakultūros verslas, auginantis žuvis pardavimui, tačiau tikrai ne žuvų veisimu tam, kad jie būtų leidžiami į valstybinius, visiems atvirus vidaus vandenis. Yra žuvų, kurias auginti rentabilu, o kurių neapsimoka, jos akvakultūros verslininkų ir nedomina. Tačiau dažniausi – tai būtent tos žuvys, kurios išleidžiamos į upes ir kuriomis labiausiai ir džiaugiasi žvejai mėgėjai.
Uždaroji akcinė bendrovė
Ministerijos sumanytoje reformoje numatyta, kad bus įsteigta uždara akcinė bendrovė (ne valstybinė įmonė), kuri veiks komerciniu pagrindu rinkoje, o tai reiškia, kad ji ir užsiims tuo, kas pelninga, o ne tuo, kas neša nuostolius, tarkim, aštriašnipių eršketų, sterlių, lašišų ir šlakių veisimu. Kažkada ir lašišų veisimas kai kam atrodė nesusipratimu. Į Raudonąją Knygą įrašyta žuvis, atrodė, jau visiems laikams iš Lietuvos vandenų išplaukusi. Tačiau dabar, kai žvejai jau ne pirmus metus, legaliai iš Neries traukia stambias lašišas, vargu ar jų vesimą vis dar „nesusipratimu“ laiko, ko gero, ir pamiršo, kodėl ir kada lašišos pas mus sugrįžo.
Tad jei bus įsteigta komerciniu pagrindu veikianti bendrovė, nusimato dvi jos ateities perspektyvos: jei užsiims veisimu žuvų, kurių niekas neperka – bankrutuos ir turtą išparduos arba augins karpius ar kurias kitas, komerciškai patrauklias žuvis.
Ar žuvininkystė reikalinga?
Kokia šio grandiozinio plano esmė, nauda, perspektyva Lietuvai, mokesčių mokėtojams ir žvejams. Gerai ar blogai dirbo – žuvino vandens telkinius Žuvininkystės tarnyba? Atsakyti gali specialistai, mokslininkai. Atsiliepimai apie ją spaudoje daugiausia geri ir panašu, kad ji neužsiiminėjo parodomosiomis akcijomis. Žvejai, kurie meškeres pasiima ne vieną kartą metuose, supranta, kad žuvims užaugti reikia ne vienerių metų, o užsiimti jų veisimu, suformuoti vadinamąsias motinines bandas, ir 5 metų neužtenka. Supranta ir tai, kad galėjo Aplinkos ministerijos pareigūnai iki pamišimo saugoti Neries upę nuo brakonierių, – lašišų joje nebūtų atsiradę, nes jų ten nebebuvo, sargai upės pakrantėse žuvų neišperėjo. Apie kitas žuvis, sykus, šlakius, marguosius upėtakius, kiršlius, šamus, ungurius, irgi pasakytina tas pats, kaip ir apie lydekas ir starkius, kurių mūsų ežeruose trūksta. Kelios išleistos didelės ir brangios žuvys į kelis didelius Lietuvos ežerus, už didelius Aplinkos ministerijos iš žvejų mėgėjų surinktus pinigus, – jokios apčiuopiamos naudos visiems žvejams mėgėjams nedavė, jei žuvų ir padaugėjo natūraliai, tai irgi nėra tik Aplinkos apsaugos pareigūnų nuopelnas. Žuvininkystės tarnyba, suprantama, neužsiėmė brakonierių gaudymu – tai ne jos funkcija.
Savas ir svetimas verslas
Žuvininkystės tarnyba, o ir komerciniai žuvų veisėjai Lietuvoje, beveik nedalyvavo Aplinkos ministerijos konkursuose, kai ta pirko žuvinimo medžiagą. Nes staiga iš dangaus žuvų mailiaus pasiimti negalėjo. Žuvų veisimo konkursai teoriškai galimi, bet jie turėtų būti skelbiami 5–10 metams laiko, nes per 1–2 metus žuvų vesimo sistemos nesukursi, juolab, niekas jos ir nekurs, jei nebus tikras, kad šių žuvų reikės po 3–4 metų. Žuvis aplinkosaugininkams tiekė žuvies prekeiviai, iš kur ji paimta, niekas nekontroliavo, kiek kartu su pietinių kraštų karpiais ir lydekomis atvežta ligų, irgi visi galai vandenyje paskendo. Buvo ir visuomeninių akcijų – pasidžiaugdavo koks žvejų mėgėjų klubas, kad ungurių prileido, o kad po mėnesio ir paleisti, ir vietiniai unguriai aukštyn pilvais ežere plaukia, buvo nutylima, tik stebimasi, kodėl dvesia žuvys?
Iš serijos „Lietuvos ežerai”. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip rašo „Savaitės“ žurnalistė Genovaitė Paulikaitė, kalbinusi Lietuvos ichtiologus, prieš 3 dešimtmečius Norvegiją buvo sukrėtusi masinė nelaimė – 49 upėse teko išnuodyti visa kas gyva, tik taip pavyko įveikti iš kaimyninės Švedijos su veisimui atsivežtomis lašišomis atsivežtus ir parazitus, kuriems vietinės žuvys buvo neatsparios. Tuo metu, kur parazitas pakliuvo, žuvo 95 proc. Norvegijos žuvų.
Daugelis Europos valstybių po nelaimės Norvegijoje nustatė gana griežtus reikalavimus žuvivaisai, žuvinama turėtų būti tik vietinėmis žuvimis ir visa tai labai griežtai kontroliuojama. Panašu, kad mūsų Aplinkos ministerijos žuvintojams panašios problemos nerūpėjo, tereikėjo įsisavinti iš žvejų mėgėjų surinktus pinigus. Mokslininkai į žuvivaisos perdavimą į privačias rankas žiūri labai atsargiai, kadangi sunaikinti viską galima greitai ir lengvai, o atkurti – prireiks dešimtmečių ir atkūrimas kainuos milijonus eurų.
Laisva rinka: už ir prieš?
Toks žuvų veisimo ir žuvinimo praktikos kontekstas verčia labai suabejoti sumanymu, kilusiu Žemės ūkio ministerijos politikams. Kokio tikslo siekiama – įkurti uab‘čiką ir išparceliuoti žuvininkų 27 metus tausotą ir kauptą turtą, o toliau – tesižino tie žvejai mėgėjai ir jų aplinkosaugininkai. Juk skirtingai nuo urėdijų reformos, kur bent jau kalbama apie bendrą valstybinę, įmonę valdančią visus miškus, šiame reformos projekte kalbama konkrečiai – UAB ir laisva rinka.
Galbūt ir pagrįsti būtų klausimai, ar tie Žuvininkystės tarnybos padaliniai negalėjo labiau užsiimti komercija, auginti karpius ar kt. prekines žuvis, t.y. dalyvauti rinkos žaidimuose ir žaisti pagal jos taisykles. Tačiau, kas tada būtų užsiėmę veisimu tų žuvų, kurios domina žvejus mėgėjus – nuo 170 tūkst. iki 0,5 mln. Lietuvos piliečių, o ne 16 nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamybos verslininkų bei neapibrėžto kiekio tarpininkų, kurie nieko nei veisia, nei augina, tik veža iš kažkur kažkokią produkciją ir pila ją ten, kur esamoms valdžioms patogiau. Reikėjo pilti į „Žvejų rojaus“ ežerus – pylė ten, kai reikės pilti kitur, – irgi išpils.
Siurbs ES pinigus?
Galimas ir kitoks reformos scenarijus. Kaip 15min.lt portale teigia Aleksandro Stulginskio universitete Akvakultūros centro ichtiologas Alvydas Žibas, jau artimoje ateityje pasaulyje prognozuojamas žuvininkystės sektoriaus proveržis. Tai nestebina, nes žmonių populiacija auga ir sveiko maisto poreikis didėja. Prognozuojama, kad žuvininkystė per kelis dešimtmečius taps viena perspektyviausių veiklų ir pasaulyje užims ketvirtąją vietą viso ūkio struktūroje.
Europos Sąjungoje panaši situacija, gal tik blogesnė. Pusė suvartojamų žuvų yra ne sužvejotos, bet išaugintos akvakultūros įmonių, tačiau nuo 2000 m. akvakultūros produkcija ES nebedidėja, kai pasaulyje ji auga maždaug 7 proc. kasmet, todėl vienas iš ES Bendrosios žuvininkystės politikos prioritetų artimiausiam laikotarpiui yra akvakultūros plėtojimas.
Visa tai reiškia paprastą dalyką – ES pinigų kanalas skirtas plėtoti akvakultūros verslams tikrai neišseks, tad norintiems tuo užsiimti, perspektyvos gana gražios, ypač turint galimybių tuos pinigus nukreipti tinkama vaga. Iš 6 valstybinių žuvininkystės padalinių, kurie žuvina ir veisia žuvis žvejams mėgėjams – jokios naudos, o štai akvakultūra užsiimanti uždaroji akcinė bendrovė gali tapti tikra pinigų kasykla. Ypač jei verslą pradėti ne nuo paskolos ir pirmos URS sistemos pastatymo, kuri geriausiu atveju atsipirks tik po 5–10 metų, bet pasiremti jau veikiančia, modernia, visą reikalingą infrastruktūrą turinčia sistema. Bet pirmiausia – ta sistema turi tapti uždarąja akcine bendrove. Į kieno rankas ji atiteks? Taps 17 įmone (verslininku) Lietuvos akvakultūros sektoriuje, bankrutuos ir taps pasivaikščiojimų parkeliu daugiabučių gyventojams – klausimai, į kuriuos reformos iniciatoriai atsakymų nepateikia.
Žuvininkus – kuo toliau ir giliau
Kitas pertvarkos punktas mažiau kontraversiškas. Kelių valdininkų perkėlimas į Klaipėdą, kai jūrų laivyno nebeliko, nėra toks jau svarbus. Jūrine valstybe Lietuva jau netaps, laivai nuplaukė ir valstybė šiuo metu neturi pajėgumų pasistatyti naujus laivus. Tik kad Žuvininkystės tarnyba bus toliau nuo ežeringiausių Lietuvos rajonų – Zarasų, Molėtų, Ignalinos, Lazdijų. Tad, jei ką nors vidaus vandenyse ir veiks, vizitai į rytinį Lietuvos kraštą bei sostinę kainuos brangiau. Sustiprins Klaipėdos universitetą – vienintelis sveiku protu suvokiamas racionalus argumentas. Kita vertus, žadėjo valstiečiai iškaišioti įvairias valstybės tarnybas po regionus. Iš Klaipėdos krašto kilusiam Žemės ūkio ministrui Broniui Markauskui juk irgi reikia kažką į savo tėvynę atsikelti. Visos Žemės ūkio ministerijos juk neiškels į Baltijos pakrantę – štai ir apsiribojo žuvininkais, tuo pačiu ir Valstiečių bei žaliųjų sąjungos rinkiminę programą įvykdys.
Kaip ežerinė lydeka taps atlantine?
Kaip ir vanduo upėje – laikas povandeniniame gyvūnijos pasaulyje lėtai bėga. Sėdi štai žvejys Neries pakrantėje, traukia lašišą ir džiaugiasi. Sėdės jis ir po 5–10 metų, trauks juodą grundalą iš Neries ir dūsaus prisimindamas: „Ot buvo laikai seniau, būdavo upėje didelių žuvų, bet kažkur jos išplaukė, nebėra ir, matyt, nebebus“.
Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ko gero, taip ir nutiks. Šis Žemės ūkio ministerijos sumanymas nelabai skiriasi nuo kt. politikos naujokų avantiūrų, lyg tvano dienomis užgriuvusių Lietuvą. Iš versliukų, ūkelių, projektų susirinkę politika, praleidžia vieną svarbiausių bet kurios reformos punktų – situacijos analizę ir realų pasekmių įvertinimą ilgesniam laikotarpiui nei Seimo kadencija. Tačiau gal ir neįdomios tos pasekmės, jei tikslas paprastas – uždaroji akcinė bendrovė ir pirmyn į didžiųjų verslo banginių vandenis.
Tai, kad aplinkos viceministras pasigiria, jog per 5 mėnesius parengė ir dabar įgyvendins Žuvininkystės tarnybos reorganizavimą, reiškia tik viena – per tuos 5 mėnesius įmanoma tik sugriauti tai, kas kurta per gerokai ilgesnį nei 5 dešimtmečių laiką. Žuvivaisos tradicijoms Lietuvoje beveik 150 metų. Ar gali viceministras per 5 mėn. tradiciją pakreipti kita vaga, kur tos vagos vandenys ežerų ir upių žuvis nuneš – į privačią kišenę ar sūrią Baltijos jūrą – atviri klausimai žvejams vasaros žvejybos sezonui.
Lietuvoje savivaldybių uždarosios akcinės bendrovės (regiono atliekų tvarkymo centrai (toliau ir – UAB RATC) reikalauja žmones mokėti vadinamąją vietinę rinkliavą.
Lietuviško šiukšlių verslo ypatumai. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo metu tokių pranešimų, reikalavimų nuorašus gauna visos Lietuvos gyventojai. Pabrėžtina tai, kad siuntinėjami minėtų pranešimų nuorašai be originalaus parašo. Reikalaujama mokėti net ir mirusiems asmenims, o taip pat už laikotarpį be šiukšliadėžių ir paslaugų teikimo.
Teršėju gali būti tas, kas turi šiukšlių ir išmeta atliekas į gamtą. Jis ir privalėtų mokėti. Tuo tarpu, pagal anuo metu ir dabar Lietuvos Respublikoje egzistuojančių savivaldybių tarybų patvirtintus Nuostatus visi Lietuvos kaimų, miestų ir miestelių gyventojai yra paskelbti „teršėjais“.
Tokiu būdu Lietuvoje miestų ir miestelių savivaldybės, prisidengdamos tik tariamo legalumo priedanga, pristeigė monopolizuotų regioninių uždarųjų akcinių bendrovių, suteikdamos pastarosioms RATC (Regiono atliekų tvarkymo centro) statusą ir gyventojų neproporcingojo reketo teisę.
Savaime aišku, ataskaitose nėra duomenų, kiek „uždirbta“ negyvenamose sodybose, sodų bendrijose ar įmonėse, kurios nesinaudoja jų tariamomis paslaugomis.
Šiame straipsnyje bandysime apžvelgti dar esančią šiuo metu Lietuvoje ir Europos Sąjungoje ir būsimą Lietuvoje – nuo 2017 m. liepos 1 d. „teršėjų“ teisinę padėtį. Kol kas apgailestaujant tenka pripažinti, – „teršėjai“, t. y. mes, Lietuvos gyventojai, arba paprastai tariant, žmonės – esame toji nuolat pralaiminti pusė „šiukšlynų valdovams“, „šiukšlynų valdytojams“ – UAB RATC. Bandysime parodyti ne tik kokio nors vieno Anupro, bet ir daugelio Lietuvos žmonių pastangas bei kovą su proteguojamais visuose lygiuose ir įvairiose valstybės institucijose, išskirtinę padėtį savo lobistų dėka turinčiais „šiukšlynų valdovais“. Šią žmonių kovą labai apsunkina ir komplikuoja nenuosekli bei prieštaringa Lietuvos teismų pozicija. Lietuviškosios Temidės svarstyklės dažniausiai nulinksta „šiukšlynų valdovų“ naudai, pamiršdamos principą „Fiat justitia pereot Mundus“ (Tegyvuoja teisingumas, nors dėl to žūtų Pasaulis) ir ignoruodamos savo pačios sprendimus, paskelbtus žmonių labui ir viešojo intereso gynybai.
Dėl UAB RATC teisės rinkti vietinę rinkliavą ir reikalavimo pagrįstumo
Advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius
Mano nuomone, akivaizdu, kad “Šiukšlynų valdovai“ įstatymų leidėjų ir teismų dėka naudoja tokį pasiteisinimą: rinkliava nėra susijusi su paslaugos suteikimu, ją būtina mokėti už gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą savivaldybės teritorijoje. LR Rinkliavų įstatyme nėra tokio straipsnio, tačiau „šiukšlynų valdovai“ duria pirštu į LR Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 8 punktą: (rinkliava už) „komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.“ Visi kiti 11 straipsnio punktai nurodo rinkliavą už leidimų išdavimą, vadinasi, 8 punktas taip pat yra už leidimo gauti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą išdavimą. Dabar leidimų prašyti nebereikia, ir 8 įstatymo punktas liko aktualus tų vietovių gyventojams, kuriems atliekų tvarkymo paslauga nustatytais terminais neteikiama. Antra vertus, LR Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 17 d. įtvirtinta nuostata: „Atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų“. Lietuvos valdininkija nusprendė, kad atliekų darytojas – pastatai, kuriuose niekas negyvena. Kuo didesnis namas, tuo daugiau atliekų „pridirba“ kvadratiniai metrai ir tuo didesnė rinkliava. Už 90 kvadratinių metrų namą reikalaujama per metus sumokėti 194 litus. Negyvenamų sodybų savininkai net nežino, kiek komunalinių atliekų „pridirba“ jų kvadratiniai metrai. Vasarą aplankę tėviškę, atliekų neranda – jos jau būna sutvarkytos. Negirdėjau skundžiantis, kad išlaužtos spynos. Vadinasi, regiono atliekų tvarkymo centrai turi raktus nuo kiekvienos sodybėlės vartų, nuo visų sodo bendrijų namelių. Sveiku protu sunku suvokti, kad Lietuvos valdininkija ir UAB-ai RATC dalinasi pelną, gautą už nieką, be jokios veiklos, paprastai tariant, „riebią“ rinkliavą. Vadinamajame „atliekų tvarkymo“ centre sėdi specialistai rinkliavoms.
Šitie rinkliavų „specialistai“ netgi nežino, ką reiškia žodis „rinkliava“. Pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 660: “(1) 1. pinigų, javų ar kt. rinkimas: rinkliava paminklui statyti. Piniginė rinkliava. 2. ekon. Mokestis už įstaigų patarnavimus, paslaugas: valstybinių pajamų rūšis (įvairūs išskaitymai, mokesčiai už patarnavimus ir pan.)“. Respektabilus teisinių terminų žodynas „Black‘s Law Dictionary“, St. Paul., Minn. West Publishing Co., 1990, p. 1128: “Pay,v.To compensate for goods, services or labor.“ Abiejuose skirtinguose pasaulio kraštuose išleistuose „Žodynuose“ aiškiai suformuluota ir įtvirtinta samprata: atsiskaityti, duoti pinigus atlyginant už gaunamą daiktą ar paslaugą, atliktą darbą, trumpai tariant, už patarnavimus, paslaugas, darbą. Konkrečiai, daugeliui žmonių, turinčių nekilnojamojo turto (sodybų) jokių patarnavimų ir paslaugų regiono atliekų tvarkymo centrai neteikia. Dangoraižių žmonėms nestato, javų ar dar ko nors taip pat nepjauna ir nekulia. Užsiima tik pinigų rinkimu, renka įžūliai ir skrupulingai, vadovaudamasi plėšikiškomis cosa nostra mafijos nuostatomis, o ne visuotinai pripažintu teisėtu principu „payment by results“ (PBR, apmokėjimas pagal atlikto darbo apimtį). UAB RATC nėra nei valstybės, nei savivaldybės institucija. LR Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalis atlygį už komunalines paslaugas, tame tarpe ir šiukšlių išvežimą, įvardija kaip mokesčius, o ne rinkliavas. Vilniečiai už šiukšlių išvežimą moka mokesčius, ir niekas iki šiol nepasidomėjo, kodėl kituose Lietuvos regionuose reikalaujama mokėti rinkliavas.
Manyčiau, todėl, kad nereikėtų sudaryti sutarčių. UAB RATC puikiausiai supranta, kad be sutarties jis neturi man jokių įsipareigojimų, tačiau apsimeta nesuprantantis, kad be sutarties aš taip pat neturiu jam jokių įsipareigojimų. Nederėtų stebėtis, kad artimiausiu metu galima tikėtis rinkliavų už blusas, Saulės ir Mėnesienos šviesą, alkoholio vartojimą, rūkymą. Juk valdininkija jau paaiškino, kad rinkliava – nesusijusi su konkrečios paslaugos suteikimu. Beje, kalbininkai skatina vietoj tarptautinių žodžių vartoti lietuviškus.
Nejaugi neįmanoma šiukšlių tvarkyti sąžiningai, tvarkingai, be piktumų ir piktnaudžiavimų? Slaptai.lt nuotr.
Galima padėkoti Lietuvos valdininkijai, nes ji tarptautiniam žodžiui „reketas“ rado lietuvišką atitikmenį – „rinkliava“.
Manyčiau, kad šiuo atveju, Lietuvos administracinių teismų sistemos nuopelnas tas, kad nekreipdami dėmesio į šių teismų nepriklausomumo ir prestižo klausimus, jie toleruoja visos Lietuvos „šiukšlynų valdovų“ cinišką administracinių teismų, tame tarpe ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) sprendimų ir nutarčių legislatyvinę, inter alia – kriminalinę omisiją („criminal omission“ – nusikalstamas neveikimas, nedarymas to, ko reikalauja įstatymas), e.g.: Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“. Konkretaus regiono UAB RATC ir rajonų savivaldybės iki šiol neįvykdė šio sprendimo. Tačiau teismo sprendimą ką tik gavęs dirbtinai sukurtas atsakovas, nedelsiant pavymui gauna iš antstolių teismo išduotą vykdomąjį dokumentą dėl priverstinio konkrečios sumos išieškojimo išieškotojo naudai ir vykdymo išlaidas už antstolių paslaugas, kurios neretai sudaro daugiau kaip pusę tariamos skolos sumos.
Lietuvos rajonų ir miestų savivaldybės: iki šiol demonstruoja išskirtinį teisinį nihilizmą ir nevykdo nei įstatymų, nei įsiteisėjusių Teismo sprendimų. Gyventojams siuntinėjami UAB RATC pranešimai apie jų bendradarbiavimą ir išieškojimą skolų. Beje, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus p. Augustino Normanto 2012-11-28 pažymos Nr. 4D-2012/4-356 išvadoje pažymėta: “Savivaldybė organizuodama atliekų surinkimą, neapsaugo atliekų turėtojų teisių, teisėtų interesų ir lūkesčių”. Ši LR Seimo kontrolieriaus išvada – savivaldybių ir UAB tarnautojų apskritai ignoruojama. Deja, valdininkai piktybiškai vengia cituoti ir vykdyti jiems nenaudingus teismų ir LVAT sprendimus, nes būtent šitie sprendimai inter alia konkrečiai susiję su Lietuvos regiono savivaldybių ir RATC neteisėta veikla.
Esant nurodytoms aplinkybėms, „Šiukšlynų valdovams“ nėra jokio pagrindo de jure et de facto teigti, kad konkretus asmuo Anupras pažeidė „Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus bei Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį. Tokio pareiškimo teigėjas nepagrįstai ir neteisėtai konstatuoja, kad Anupro veiksmai kvalifikuotini dėl nuosavybės teise priklausančio turto, esančio kokiame nors kaime, todėl toks asmuo yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Manyčiau, kad tai netinkamai interpretuotos teisės normos, todėl šis motyvas negali būti pagrindu reikalavimui tenkinti. Kitu atveju, žmogus gali įžvelgti neteisėtą valstybės pagalbą privačiai įmonei, pažeidžiančią Europos Bendrijos Sutarties 87 straipsnį. Ar dėl to Anuprui teks kreiptis į Europos socialinių teisių komitetą dėl Europos socialinės chartijos 23 straipsnio pažeidimo? Šios Chartijos 23 straipsnis garantuoja pagyvenusiems asmenims teisę į socialinę apsaugą. Pastarąją teisę galima aiškinti kaip apsaugančią žmones nuo nepagrįstų mokesčių už neteikiamą paslaugą.
Susipažinus su UAB-ų regiono atliekų tvarkymo centrų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimais, akivaizdu, kad jokios nurodytos pranešimuose atliekų tvarkymo paslaugos konkrečiam asmeniui Anuprui nėra suteiktos, o jų reikalavimai neproporcingi ir peržengia sveiko proto ribas. Siuntinėti tokio pobūdžio įspėjimus nėra teisinio pagrindo, nes tarp minimų subjektų nefiksuotos jokios sutartys ar geros valios susitarimai. Daugeliu atveju kaimo sodybose net nėra pastatyta individuali šiukšliadėžė. Todėl skaičiuoti „mėnesienos mokesčius“ už tariamas šiukšlių teikimo paslaugas, kai pastarosiomis jų sistemingai reketuojamas pilietis nesinaudojo, „Šiukšlynų valdovas“, vadovaudamasis sveiko proto ir teisingumo kriterijais neturi jokios teisės.
Tokia agresyvi „šiukšlynų valdovų“ elgsena pažeidžia žmonių teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, LR viešojo administravimo įstatyme, kituose galiojančiuose įstatymuose, o taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje. Esant tokiai padėčiai, „šiukšlių valdovai“ turėtų gera valia nutraukti neteisėtus ir neproporcingus reikalavimus mokėti vietinę rinkliavą už neteikiamas ir pažeidžiančias proporcingumo principą atliekų tvarkymo paslaugas.
Lietuvos regionų UAB RATC iki šiol apskritai nusikalstamai ignoruoja Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“, paskelbtą „Valstybės žiniose“ bei leidinyje „Savivaldybės žinios“. Minėta aplinkybė suponuoja išvadą, kad „šiukšlynų valdovai“ turi sistemingą polinkį nevykdyti jiems nustatytos pareigos savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Šios Teismo nutarties argumentus pateikiame skaitytojų žiniai, nes jie svarbūs sprendžiant „teršėjų Lietuvos Anuprų“ teisinę padėtį: „Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi (1 t., b. l. 2–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas teismo atlikti tyrimą dėl Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui tiek, kiek atliekų turėtojams nėra numatytos galimybės vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį.
Tokių šiukšlynų ypač gausu Vilniaus pakraščiuose. Įdomu, kas už juos sumoka? Slaptai.lt nuotr.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam proporcingumo principui. Teismas akcentavo, jog Nuostatų 5 punktas nustato, kad vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) konkretaus rajono savivaldybės teritorijoje. Atliekų tvarkymo įstatymas nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Pažymėjo, jog aiškinant principą „teršėjas moka“ yra aktuali Europos Teisingumo Teismo praktika. Direktyvos 15 straipsnyje yra įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, ir (arba) ankstesni atliekų turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai. Nurodė, jog šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas per mokesčius arba bet kuriuo kitu būdu.
Kadangi, kaip yra pažymėjęs Europos Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai (Europos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08).Teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje nagrinėjamoje byloje nurodė, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinės teisės nuostatos nedraudžia komunalinių atliekų turėtojais pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo galinčiu susidaryti atliekų kiekiu, t. y. atsižvelgiant į nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį (gyvenamosios paskirties, administracinės, specialiosios, viešbučių ir pan. paskirties pastatai), pagal nekilnojamojo turto tipą ir pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį apskaičiuotą galinčių susikaupti metinę atliekų normą, nekilnojamojo turto vienetą (namas, butas, sodo sklypas, garažas) arba bendrąjį statinio plotą.
Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje nurodė, kad proporcingumo principas principo „teršėjas moka“ kontekste reikalauja, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemtų, jog tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas, akivaizdžiai neadekvačias dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Pastebėjo, kad toks reikalavimas iš esmės atitinka ir Europos Teisingumo Teismo praktiką (Europos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 1999 m. balandžio 29 d. prejudicinis sprendimas byloje H. A. Standley ir kt. (C-293/97). Teismas nurodė, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu.
Todėl tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, šiam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011).
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad Nuostatuose iš viso nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Atsakovas nemotyvavo, kodėl jam būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga tikrinti, ar deklaruojami atliekų kiekiai yra realūs, kai, pavyzdžiui, asmenys naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, ir kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas. Atsakovas byloje teigė, kad Nuostatai bei juose esantys rinkliavos už atliekų tvarkymą dydžiai buvo patvirtinti kruopščiai išanalizavus tiek vienos tonos atliekų tvarkymo kainą panašiuose šalies rajonuose, tiek faktiškas atliekų tvarkymo sąnaudas, kurias patyrė juridiniai asmenys, tiek kitus rodiklius. Nuostatuose iš viso nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį.
Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju proporcingumo principas reikalauja, kad nustatyta rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nebūtų akivaizdžiai neproporcinga dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Teismas pažymėjo, jog atsakovas, nurodydamas, kad rinkliavos dydis yra pakankamai diferencijuojamas fiziniams ir juridiniams asmenims, priklauso nuo gyventojų skaičiaus ir turimo nekilnojamojo turto ploto, naudojimo paskirties, numatyta galimybė per metus deklaruoti pasikeitusius duomenis bei galimybė atleisti nuo rinkliavos mokėjimo nenaudojamų ir negyvenamų patalpų valdytojus, kad rinkliava tam tikrais atvejais gali būti sumažinta iki 50 procentų asmenims, neteikė argumentų nei įrodymų, kad tam tikrais atvejais galimybė numatyti deklaruotinas atliekų kiekius reikštų nepagrįstas, neproporcingas administravimo sąnaudas. Teismas pažymėjo, jog tokiu atveju lieka įstatymu neįgyvendinta atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai gali visiškai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų.
Tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, šiam tenkanti mokėtina suma turėtų būti skaičiuojama pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam proporcingumo principui“.
Šiuo aspektu pabrėžtina, kad minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotame prašyme minimas komunalinių atliekų kiekio deklaravimas yra vienas iš būdų, sudarančių prielaidas atliekų turėtojui vietinę rinkliavą mokėti pagal faktiškai perduodamų tvarkyti šių atliekų kiekį. Todėl, paisant minėtų proceso taisyklių, taip pat atsižvelgiant į individualios administracinės bylos Nr. A575-3595/2011 sprendimą, kurioje buvo nutarta kreiptis dėl norminio akto teisėtumo, medžiagą ir iš jos matomas individualaus ginčo faktines aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju turi būti vertinama Nuostatų atitiktis minėtoms Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.
Nors pirmosios instancijos teismas apeliantų skundžiamu sprendimu pripažino, kad Nuostatai tiek, kiek jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui, tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo motyvuojamosios dalies, jis (sprendimas) iš esmės buvo priimtas vertinant šio norminio akto atitiktį minėtam proporcingumo principui tiek, kiek juose nėra numatyta jokia galimybė aptariamą rinkliavą mokėti pagal faktiškai perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį. Tai nagrinėjamu atveju iš esmės atitinka prieš tai apsibrėžtas ir šios bylos nagrinėjimo ribas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog šis reikalavimas, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, aiškiai atspindi, kad pirmenybė turi būti teikiama atliekų turėtojo pareigai atlyginti atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų, o ne galinčių susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Tai lemia įrodinėjimo naštos, kad yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, perkėlimą aptariamą rinkliavą nustatančioms institucijoms (nagrinėjamu atveju – atsakovui). Šiuo aspektu pastebėtina, kad tikrinamame norminiame akte jokia tvarka, leidžianti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą kokiems nors šios rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį atliekų kiekį, nėra numatyta.
Tačiau, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovas, ginčo norminiu aktu paneigdamas bet kokią atliekų turėtojo galimybę mokėti pagal perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, iš esmės nepateikia jokių objektyvių ir pagrįstų argumentų (įrodymų, duomenų), kodėl tokia atliekų turėtojo galimybė yra sudėtinga ar ekonomiškai nenaudinga įgyvendinti. Iš tiesų vien argumentai dėl šiuo metu taikomos vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos administravimo paprastumo ir ekonomiškumo negali būti vertinami, kaip savaime pagrindžiantys tikrinamo norminio akto atitiktį proporcingumo principui. Tokio vertinimo negali paneigti ir abstraktūs apeliantų argumentai dėl galimo deklaravimo, t. y. tik vieno iš faktinio perduodamų tvarkyti atliekų kiekio nustatymo būdų, pritaikymo sudėtingumo bei įtakos atliekų tvarkymo kaštams. Atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal faktiškai iš jo surenkamą ir tvarkomą, o ne galintį susidaryti atliekų kiekį eliminavimas nagrinėjamu atveju savaime negali būti pateisinamas ir kitais apeliantų nurodomais argumentais bei byloje pateiktais (surinktais) dokumentais (duomenimis) ir kitais įrodymais. Šiomis aplinkybėmis spręstina, jog Pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti, kad atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal iš jo surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį įgyvendinimas konkretaus rajono savivaldybėje visais atvejais yra neįmanomas ir(ar) reikštų nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus.
Tai, taip pat aplinkybė, jog komunalinių atliekų turėtojai konkrečiame rajone (visiškai) neturi jokios galimybės vietinę rinkliavą mokėti priklausomai nuo iš jų surenkamo ir tvarkomo faktinio komunalinių atliekų kiekio, ne tik eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti ir pasisakyti dėl šios galimybės įgyvendinimo būdo, apimties ir tvarkos (įskaitant ir argumentus dėl diferencijuotos rinkliavos nustatymo tvarkos), o tai nagrinėjamu atveju, kiek inter alia akivaizdžiai neprieštarauja proporcingumo principui, priklauso atsakovo diskrecijai, bet ir sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą šioje byloje tikrinamą norminį aktą ta apimtimi, kuria nenumatoma jokia galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų kiekį, pripažinti akivaizdžiai prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija nutarė: „Pripažinti, kad komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X–736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui.“ Nutartis neskundžiama.
Konkretus asmuo Anupras, neigiamai žemiau vertindamas UAB RATC reikalavimus jam dėl mokėjimo už nesuteiktas paslaugas, savo ruožtu gali reikalauti, kad konkretus UAB RATC atstovas su konkrečiu asmeniu suderintu laiku atvyktų į kaimo sodybą ir žmogaus nurodytoje, suderintoje su RATC, teritorijoje pastatytų individualų konteinerį (šiukšliadėžę) bei sudarytų ad hoc sutartį su konkrečiu asmeniu, vadinamąją “vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį”. Bus šiukšlių – Anupras mokės, nebus šiukšlių – nemokės. Apie tai, inter alia savo nutartyse yra pasisakiusi jau ne viena LVAT išplėstinė teisėjų kolegija (pvz., žr. LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 143-689/2013; LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 556-334/2014; o taip pat Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011; LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 662-1480/2012, etc.).
Teisingumas neturi būti selektyvus: teismo sprendimai visi privalo būti vykdomi, o ne pasirinktinai. Gal “šiukšlynų valdytojai” konkrečiam asmeniui pateiktų atsakymą į klausimą: kodėl Lietuvoje iki šiol apie 17 000 neįvykdytų teismo sprendimų ir nutarčių? Kam, kodėl ir už kiek suteikta teisė nevykdyti įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių? Manyčiau, iš dalies galima atsakyti į klausimą „kam?“: tai visi Lietuvos regionų atliekų tvarkymo centrai ir kelios dešimtys rajonų savivaldybių tarybų. Klausimas „kodėl ir už kiek?“ peržengia mano kompetencijos ribas. Esant tokiai padėčiai, norėtume išgirsti sveiko proto, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais pagrįstą LVAT sprendimą, „kodėl ir už kiek ?“ demonstratyviai nevykdoma Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiama nutartis administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“, LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 556-334/2014, kada pagaliau“ rapistai“ baigs neteisėtą Lietuvos žmonių prievartavimą ?
Mūsų nuomonė šiuo klausimu tokia: Lietuvos teismai privalo baigti toleruoti į beprasmiškas kovas įveltų žmonių ir įmonių (bendrovių) tąsymus teismuose su iš tikrųjų ir realiai paslaugų neteikiančiais regionų atliekų tvarkytojais, pridengiančiais savo verslą “teise pasinaudoti” arba kokia nors tariama “legislatyvine omisija”. Pakankamai įrodymų apie agresyvią ir neteisėtą UAB-ų RATC veiklą Lietuvoje. Nederėtų to ignoruoti, nes tai yra neteisėta ir amoralu. Vietinės rinkliavos mokėtojas turi turėti diskreciją pasirinkti dėl mokėjimo būdo. Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno dar 2010-11-18 rašte Nr. (17-2)-D8-10792,pažymėta: „Tikslinga daryti atitinkamus pakeitimus atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kad būtų sudaryta galimybė gyventojams, ypač gyvenantiems individualiuose namuose ir sodų bendrijose, mokėti ne tik pagal gyvenamąjį plotą, bet ir už šalinamų atliekų kiekį“.
LR Aplinkos viceministro dr. Aleksandro Spuogio 2010-11-18 rašte Nr. (17-2)-D8-10792, adresuotame Savivaldybei, nurodyta: „Pažymime, kad apmokestinimo už atliekų tvarkymą sistema turi būti racionali, nediskriminuojanti ir taikoma, atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Rinkliava neturi tapti nepagrįsto pasipelnymo šaltiniu, kai nepaisant fakto, kad atliekų surinkimo paslauga dėl Savivaldybės, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus ar komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančio atliekų tvarkytojo kaltės neteikiama (ar teikiama netinkamai) arba asmenys nėra atliekų turėtojai, nes atliekų objekte nesusidaro dėl to, kad jis nenaudojamas, Rinkliavą vis tiek reikalaujama mokėti.“ LVAT, išnagrinėjęs individualią bylą dėl Rinkliavos skolos, priskaičiuotos Varėnos rajono savivaldybės Rinkliavos nuostatų pagrindu, priteisimo (atsakovo duomenimis, jis nesinaudojo savivaldybės teritorijoje turimu nekilnojamuoju turtu, todėl atliekos negalėjo susidaryti), 2014-04-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1179/2014 konstatavo: (…) Nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai). (…) Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį (ex nunc), t.y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.
Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl norminio teisės akto pripažinimo neteisėtų pasekmių taikymo ex tunc (retroaktyviai). LVAT 2014-01-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (kuri yra analogiška aukščiau minėtai bylai), iš esmės sprendė, kad norminio administracinio akto, pripažinimo neteisėtu, pasekmės turėtų būti taikomos ex tunc (retroaktyviai). Teisėjų kolegija, sprendžia, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, asmenų lygiateisiškumo principu, nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai). Pažymėtina, kad “šiukšlynų valdytojai” ignoravo šias LVAT nutartis, o taip pat niekaip nemotyvavo, kodėl savivaldybei būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga tikrinti, ar deklaruojami atliekų kiekiai yra realūs, kai, e.g., asmenys naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, ir kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas.
Tokiu atveju lieka įstatymu neįgyvendinta atliekų turėtojui nustatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai gali reikšmingai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų. Mūsų nuomone, Atliekų tvarkymo įstatymas yra skirtas užtikrinti ir Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia 2006-04-05 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų taikymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 4 d.), todėl nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti skaičiuojama pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, i.e. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.
Patvirtinta nauja rinkliavos už atliekų tvarkymą nustatymo tvarka
Nuo 2017 m. liepos 1 d. Lietuvos gyventojai ir įmonės už atliekų surinkimą ir tvarkymą turėtų mokėti rinkliavą, kurios dydis būtų apskačiuotas pagal naujus savivaldybių patvirtintus nuostatus. Tai numatyta 2016 metų pavasarį priimtame Vyriausybės nutarime. Tačiau daugelis savivaldybių naujų teisės aktų dar nėra patvirtinusios. Tai nėra gera situacija, pirmiausia dėl to, kad ir gyventojai, ir verslas, ir už atliekų tvarkymą atsakingi asmenys yra palikti nežinioje.
Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 302 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnį savivaldybės, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2017 m. liepos 1 d. privalėjo nustatyti naujus arba patvirtinti esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius.
Nuo 2017 metų sausio 1 dienos rinkliava turi būti sudaryta iš dviejų dalių – pastoviosios ir kintamosios. Kol savivaldybės nėra nustačiusios, kaip šios abi dalys turi būti nustatomos, lieka neaišku, kaip rinkliavą apskaičiuoti ir kaip ją mokėti.
Lietuvos Anupras gali viltis, kad regiono savivaldybės atsakingai įvertins savo pareigą vykdyti Vyriausybės nutarimą ir neatidėlios sprendimų dėl naujuos rinkliavos dydžio nustatymo tvarkos. Anuprui tikrai nesinorėtų su savivaldybėmis dėl to bylinėtis teismuose ir tikiuosi, kad to neprireiks. Tačiau, savivaldybėms delsiant įgyvendinti galiojančius teisės aktus, teisminiai procesai gali tapti neišvengiami.
Nutarimą, įpareigojantį savivaldybes pasitvirtinti naujus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo nuostatus, Lietuvos Vyriausybė priėmė 2016 metų balandį. Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse, kuriomis, nustatydamos rinkliavos apskaičiavimo tvarką, turi vadovautis savivaldybės, yra įtvirtinta nuostata, kad skaičiuojant rinkliavą turi būti įvertintos bendros atliekų tvarkymo sistemos sąnaudos. Jos nepriklauso nuo susidarančio atliekų kiekio ir dalijamos visiems vienodai.
Rinkliavos dalis, reikalinga bendroms sistemos sąnaudoms padengti, sudaro pastovią rinkliavos dydžio dalį ir ją privalo mokėti visi nekilnojamojo turto savininkai už kiekvieną nekilnojamojo turto objektą, nes atliekų tvarkymo sistema yra sukurta jiems visiems. Šiuo metu galiojančio rinkliavos mokėtojų skirstymo į gyventojus ir juridinius asmenis nebeliks – bus apmokestinami visų nekilnojamojo turto objektų savininkai pagal turto paskirtį.
Pastovioji rinkliavos dalis yra nustatoma pagal vieną iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas, nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius, gyventojų arba darbuotojų skaičius. Kurį iš šių kriterijų pasirinkti, turi apsispręsti savivaldybės. Anupras ir jo teisė pasirinkti vėl pamiršta.
Antrą, kintamąją rinkliavos dydžio dalį, moka tik tie, kas atliekas „gamina”, naudojasi nekilnojamuoju turtu. Ši dalis turi būti apskaičiuojama pagal kiekviename objekte susidarančių atliekų kiekį.
Tokie reikalavimai yra patvirtinti Lietuvos Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse, jos be kita ko numato, kad kintamoji rinkliavos dalis gali būti nustatoma pagal naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičių ir dydį; skaičių, dydį ir ištuštinimo dažnį, atiduodamų komunalinių atliekų svorį arba atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio normą, jeigu ji savivaldybės sprendimu nustatoma. Kurį iš šių parametrų pasirinkti, turi apsispręsti savivaldybės. Anupras neturi teisės pasirinkti. Anupras turi tik pareigą – mokėti ir vėl nežinia už ką ir kodėl.
Tai ar toks rinkliavos dydžio skaičiavimas pagal naujus nuostatus įneš daugiau aiškumo ir skaidrumo? – Būtent tai yra vienas svarbiausių Vyriausybės patvirtintų taisyklių tikslų, siekiant, kad kiekvienas rinkliavos mokėtojas žinotų, už ką jis tą rinkliavą sumoka ir kaip ji yra apskaičiuota. Regionų savivaldybės ras optimalius apskaičiavimo variantus, maksimaliai tenkinančius gyventojų ir verslo lūkesčius bei užtikrinančius sėkmingą regioninės atliekų tvarkymo sistemos veiklą?
Nuo 2017 m. sausio 1 d. taikoma dvinarė vietinės rinkliavos už šiukšles sistema: pastoviosios ir kintamosios komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudų įvedimas. Taip pat nebėra taikomos lengvatos, tačiau metinė vietinė rinkliava negali viršyti 1 procento jos mokėtojų disponuojamų metinių namų ūkio pajamų. Pernai gruodį, pavyzdžiui, Marijampolės apskrities savivaldybių tarybos, vykdydamos Lietuvos Respublikos nutarimą, įpareigojantį suvienodinti visų atliekų turėtojų mokamus už šias paslaugas mokesčius, patvirtino naujus įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą dydžius.
Vieningų mokesčių Lietuvoje nebuvo ir nėra. Todėl labai įvairiai mokesčiai už atliekų tvarkymą skaičiuojami Lietuvos apskrityse. Esant tokiai padėčiai, Vyriausybė priėmė nutarimą ir įpareigojo savivaldybes nustatyti naujus mokesčius už atliekų tvarkymą, pasirenkant tik vieną mokėjimo būdą: arba vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą, arba mokesčius pagal sutartį.
Pavyzdžiui, Marijampolės apskrities savivaldybių tarybos nusprendė panaikinti vietinę rinkliavą. Todėl taip vadinamo mokesčio nuo nekilnojamojo turto vieneto ploto gyventojams nebeliko. Dabar sutartys dėl atliekų tvarkymo bus sudaromos tik atsižvelgiant į valdoje (name, bute, sodyboje) gyvenančių ir savo gyvenamąją vietą ten deklaravusių asmenų skaičių. Duomenis Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras mokesčiui skaičiuoti naudos iš Gyventojų registro, todėl mokesčiai bus skaičiuojami nuo valdoje deklaravusių savo gyvenamąją vietą asmenų skaičiaus.
„Nors marijampoliečiams nustatytas mažesnis mokesčio tarifas, nei buvo iki šių metų, tai nereiškia, kad visiems mokestis už atliekų tvarkymą sumažės, nes nuo 2017 metų nebeliko vietinės rinkliavos ir nebeliko galimybės pasirinkti mažiausią mokesčio dydį, – teigia Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius Algirdas Bagušinskas.
Lietuvos Vyriausybės parengtose taisyklėse yra numatoma, kad mokesčiai už atliekų tvarkymą turi būti skaičiuojami iš dviejų dalių: pastoviosios dalies, kuri visiems mokėtojams bus vienoda, ir kintamosios dalies, kuri bus skaičiuojama atsižvelgiant į tai, kiek per metus atliekų sukaupiama. Mokesčiai įvertinant atliekų kiekius turės būti perskaičiuojami kasmet. Mokesčių už atliekų tvarkymą dydžiams didelę įtaką turi tai, kiek mišrių komunalinių atliekų apskrityje yra sukaupiama, kiek jų tenka surinkti, išvežti, perrūšiuoti mechaninio biologinio atliekų apdorojimo įrenginių gamykloje, kiek jų laidojama sąvartyne.
Atliekų tvarkytojai pastebi, kad vis dar yra gyventojų, kurie visiškai nerūšiuoja arba labai mažai rūšiuoja atliekas. Mokesčiai rūšiuojantiems atliekas ir nerūšiuojantiems jų gyventojams privalės skirtis. Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro kontrolieriams nustačius atliekų nerūšiuojančius atliekų turėtojus (jų konteineriuose radusneišrūšiuotų atliekų), tokiems atliekų turėtojams bus nustatyti dvigubai didesni nei jiems suskaičiuoti mokesčiai už atliekų tvarkymą.
„Mes raginame visus rūšiuoti atliekas, tuomet išlaidos jų tvarkymui, o ir kintamoji mokesčių dalis, mažėtų, – sako A.Bagušinskas. – Nerūšiuotų atliekų tvarkymas kainuoja brangiau, todėl ir mokesčiai jų nerūšiuojantiems bus dvigubinami“.
Daug politikų diskusijų ir gyventojų pasipriešinimo sulaukusi nauja rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą sistema – palaiminta. Nors ir gerokai pasiginčiję, sprendimui patvirtinti naują tvarką pritarė dauguma Alytaus, Tauragės, Jurbarko miesto politikų. Siūlymas šį klausimą atidėti dar kartą palaikymo nesulaukė.
Antai, Alytaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Vida Mačernienė, pristatydama klausimą akcentavo, kad paskutinį kartą rinkliavos už atliekų tvarkymą nuostatai buvo patvirtinti prieš devynerius metus, per tą laiką atliekų tvarkymo sąnaudos išaugo, surenkamų lėšų nepakanka apmokėti susidarančių atliekų tvarkymo sistemos išlaidų.
Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus nuo 2017 metų sausio 1 d. Marijampolės regione (Marijampolės savivaldybėje, Kazlų Rūdos savivaldybėje, Kalvarijos savivaldybėje, Vilkaviškio rajono savivaldybėje ir Šakių rajono savivaldybėje) įvesta dvinarė mokesčių už atliekų tvarkymą sistema, kurioje mokesčius sudaro dvi dalys: pastovioji dalis ir kintamoji dalis. Pagal savivaldybių tarybų nutarimus pastovioji dalis, kurią sudaro atliekų tvarkymo sistemos išlaikymo kaštai, skaičiuojama kiekvienai gyvenamajai valdai pagal joje deklaruotų asmenų skaičių.
Kintamoji dalis skaičiuojama pagal deklaruotų ir šiuo metu valdoje gyvenančių asmenų skaičių. Į šią dalį įskaičiuojami kaštai, kurių reikia einamaisiais metais atliekoms surinkti bei sutvarkyti. Asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą būste (bute, name), bet ten negyvenantiems ilgiau kaip 3 mėnesius, pateikusiems dokumentus apie laikiną išvykimą , kintamosios dalies mokėti nereikia ir ji neskaičiuojama.
UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras mokesčiams skaičiuoti naudojosi Gyventojų registro duomenimis apie būste deklaruotus asmenis . Šiuos duomenis suderinti arba patikslinti reikia seniūnijose pagal gyvenamąjį adresą.
Pastoviosios dalies tarifas 1 asmeniui (su PVM) – 1,03 eur/ mėnesiui.
Kintamosios dalies tarifas 1 asmeniui (su PVM) – 1,08 euro/ mėnesiui.
Mokesčiai dabar skaičiuojami gyvenamajam būstui (butui, namui) nepriklausomai nuo jo dydžio tik pagal jame deklaruotų asmenų skaičių. „Atliekų tvarkymo išlaidos solidariai paskirstomos visoms savivaldybėms, visos jos mokės vienodą pastovią ir kintamą dalį, kurių dydis priklausys nuo surenkamo atliekų kiekio. Šį sprendimą jau yra pasitvirtinusios Prienų rajono ir Birštono savivaldybės“, – teigia V. Mačernienė.
Anot jos, nuo 2017 m. liepos 1 d. bus taikomas rinkliavos modelis, pagal kurį pastovioji dalis ir toliau bus mokama nuo ploto dydžio, o kintamoji – nuo realiai išvežamų šiukšlių. „Nauja sistema turi pasitarnauti žmonėms ir paskatinti juos labiau rūšiuoti atliekas. Tvirtindami metodiką turime į tai atsižvelgti, kad žmogus suprastų rūšiavimo naudą ir kiek jis gali laimėti rūšiuodamas: kintamos dalies nemokėti arba mokėti. Nuo liepos 1 dienos pastovioji dalis visiems bus vienoda – 0,5576 Eur už kvadratinį metrą (metams), skirsis kintama dalis. 50 kv. m. buto gyventojams mokestis už šiukšles didės pusantro euro per mėnesį, individualių namų gyventojams nuo 1,16 iki 1,75 Eur.
Naudojantiems 0,12 m3 konteinerio ištuštinimas kainuos 1 eurą, 0,24 m3- 2 eurus. Be to, jaunoms šeimoms su mažais vaikais iki 1,5 metų bei seneliams, antras konteineris bus išvežamas nemokamai. Socialiai jautriausia miesto gyventojų grupė – apie 2000 būstų su mažiausiomis pajamomis (250 Eur/mėn) mokės ne daugiau 2,50 eur. Daugiabučių gyventojai, vasarą praleidžiantys sodybose ar užsienyje, t.y. nesinaudojantys turtu, pateikę deklaraciją galės nemokėti kintamos rinkliavos dalies, kuri vidutiniam butui sudaro apie ketvirtadalį kainos.
Tai reiškia, kad nesinaudojantiems butu rinkliavos kaina nedidėtų išvis. Kai kurioms verslo įmonėms, lyginant su dabartine, rinkliava, skaičiuojama pagal naują tvarką, didės, kai kurioms – mažės. Teisinis pagrindas: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatytmo taisyklių patvirtinimo“ 2013 m. liepos 24 d. Nr. 711, Nauja redakcija nuo 2016-04-23:, Nr. 384, 2016-04-20
Pažvelkime į kitas Lietuvos Respublikos apskritis. Kaip ten vyksta atliekų tvarkymas?
Antai, Saulius Lapėnas, Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys, kreipėsi į LR Generalinę prokuratūrą su prašymu išsiaiškinti, ar nėra nusikaltimo sudėties bandymuose patvirtinti naujus atliekų rinkliavos tarifus gyventojams? (Pagal meslaisvi arba gruodžio 19 d. , 2016 į Aktualijos ).
Dvinarė apgavystė? Atviras laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentei, Vyriausybei ir Seimui, LR Aplinkos ministerijai, LR Prokuratūrai, savivaldybių tarybų nariams, Lietuvos savivaldybių asociacijai, žiniasklaidai ir visiems suinteresuotiems piliečiams
Dvinarės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą jaudina daugelį. Kaip teigiama Respublikinėje spaudoje, jei iki šiol Lietuvos gyventojams galvos skausmą kėlė šildymo sąskaitos, greitai dar vienu skauduliu taps šiukšlių išvežimo kainos. Net patys optimistiškiausi autoriai gąsdina, kad dėl naujos tvarkos, kai kur kaina gali didėti dvigubai. Štai ką apie tai rašė „Tauragės žinios“: „Šalies žiniasklaidoje pasirodžius informacijai, kad pritaikius dvinarę rinkliavą, įmokos gyventojams už komunalinių atliekų išvežimą turėtų padidėti kone dvigubai, Aplinkos ministerija suskubo tai neigti ir aiškinti, kas tai yra dvinarė rinkliava. Dvinarę rinkliavą sudarys pastovioji dalis, nepriklausanti nuo atliekų kiekio ir kintamoji dalis, kuri priklausys nuo to, ar bus teikiama atliekų tvarkymo paslauga. Į rinkliavos dydį negalės būti įtrauktos išrūšiuotų pakuočių ir bešeimininkių atliekų tvarkymo sąnaudos.“ (Apie dvinarę rinkliavą – http://www.taurageszinios.lt/naujienos/aktualijos/2016/04/tratcas-mes-ne-labdaringa-organizacija )
Spaudoje kartais buvo formuojama nuomonė, kad naujos sistemos priešininkėmis yra pačios savivaldybės.
„Nežinau kaip kituose rajonuose, – sako S. Lapėnas, tačiau aš, būdamas Jurbarko rajono naujos tvarkos už atliekų surinkimą ir tvarkymo metodikos parengimą atsakingos darbo grupės nariu, susidūriau su pasipriešinimu šiai naujai tvarkai būtent iš Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (UAB TRATC) pusės“. S. Lapėno nuomone, be viso to, kad jie iki šiol nepateikė savivaldybės patikrinimui ekonominiais skaičiavimais pagrįstų pastovių ir kintamų sąnaudų, tai dar naudodamiesi tuo, kad laiko iki sekančių metų pradžios lieka vis mažiau, bando savaip interpretuoti Vyriausybės nutarimą. Ir jei jų siūloma tarifų skaičiavimo metodika bus priimta „buldozeriniu“ būdu (o tai priklauso ne tik Jurbarko, bet ir dar nuo trijų kaimyninių savivaldybių Tauragės apskrityje apsisprendimo), tai bus padaryta milžiniška žala atliekų tvarkymo sektoriui, „teršėjas moka“ programai ir gyventojų gerbūviui.
Situacija labai rimta ir neatidėliotina, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau LRV taisyklės) nuo 2017-ųjų metų sausio pirmos dienos savivaldybėse privalo būti įgyvendintas. Ir labai tikėtina, kad panašūs bandymai klaidinančiai interpretuoti reformos esmę, vyksta ir kituose Lietuvos kraštuose.
Prieš išdėstydamas faktus, S. Lapėnas pateikė savo pareiškimą Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei: prašydamas apginti piliečių interesus, pristabdant naujos sistemos diegimą, kol įmonės atsakingos už atliekų surinkimą ir sutvarkymą pateiks tikslią ir ekonomiškais skaičiavimais pagrįstą informaciją apie pastovias ir kintamas sąnaudas ir kai Aplinkos ministerijos atsakingi specialistai savo išvadomis patvirtins, kad sprendimų projektuose siūlomos rinkliavos metodikos atitinka LR Vyriausybės patvirtintų taisyklių reikalavimus ir galiojančius įstatyminius aktus; LR Aplinkos ministerijai: prašydamas duoti ekspertinę išvadą – ar Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (UAB TRATC) siūloma metodika ir nuostatai atitinka LRV nutarimu patvirtintas taisykles; Kreipėsi į LR Generalinę prokuratūrą su prašymu, ginant viešą interesą, išsiaiškinti ar nėra nusikaltimo sudėties, šiuo metu vykstančiuose aktyviuose bandymuose, verčiant savivaldybes patvirtinti naujus rinkliavos tarifus gyventojams, pagal projekto iniciatorių, autoriaus ar autorių grupės – Tauragės RATC metodiką, kurioje vietoje Vyriausybės nutarimu (LR Vyriausybės nutarimas „Dėl vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2013 m. liepos 24 d. Nr. 711. II skyrius. „Būtinųjų su komunalinių atliekų tvarkymu susijusių sąnaudų nustatymas“. Patvirtinta būtinų sąnaudų paskaičiavimų formulė: „pastoviosios sąnaudos plius kintamosios sąnaudos“, be jokių motyvų, pakeičiama formule – „šalinimo sąnaudos minus šalinimo pajamos“ (III. „Būtinųjų sąnaudų skaičiavimas“ (Jurbarko rajono savivaldybės dvinarės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodika“. Projekto iniciatorius, autorius ar autorių grupė – Tauragės RATC). Atkreiptinas dėmesys, kad būtinųjų sąnaudų paskaičiavimo formulė ne tik tiesiogiai įtakoja tarifus gyventojams, bet ir turi esminę įtaką įgyvendinant LR Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje numatytą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodarą (1998 m. birželio 16 d. Nr. VIII-787. https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.8D38517814F1/OBTLfwVtul), kur nurodoma, kad „Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis.“ Neteisingos ir neteisėtos formulės naudojimas gali atnešti milžinišką žalą Lietuvos Respublikos gyventojams.
LR Vyriausybės patvirtintos taisyklės nenumato skaičiavimo „nuo antrojo galo“
S. Lapėnas teigia, o taip pat ir mes, Lietuvos Anuprai, kad pilnai pritariame Aplinkos ministerijos viešai platinamai nuomonei „Pritaikius dvinarę rinkliavą, mokesčiai už komunalinių atliekų išvežimą neturi didėti”: „Vadovaujantis specialistų skaičiavimais, teisės aktuose numatomas reikalavimas aiškiai ir detaliai reglamentuoti, kas sudaro komunalinio mokesčio už atliekų tvarkymą kainą bei sudaryti galimybes mokėti mažesnius mokesčius atliekas rūšiuojantiems gyventojams, nedidins atliekų sutvarkymo kainos. Tokio reikalavimo įgyvendinimas užtikrins skaidrumą skaičiuojant kainas už komunalinių atliekų tvarkymą bei užkirs kelią nepagrįstai didinti mokesčius gyventojams.“ (http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=17023 )
Tačiau, pavyzdžiui, UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro (TRATC) siūloma metodika ir jos pagrindu paskaičiuojami detalūs tarifai, prieštaraujantys sveikai nuovokai ir Aplinkos ministerijos nuostatoms, taps skaudžiu smūgiu mūsų žmonių kišenei. Bandant objektyviai išsiaiškinti UAB TRATC skaičiavimų subtilybes, jų siūlomuose tekstuose pastebimas akivaizdus noras, neįvardinus ekonomiškai pagrįstais skaičiavimais komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo pastovių ir kintamų sąnaudų, patvirtinti pastovų ir kintamą rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą tarifus. Susidaro įspūdis, kad skaičiai paimti „iš lubų“.
S. Lapėnas toliau pateikia tris konkrečius faktus, į kuriuos nori atkreipti Lietuvos Prezidentės, Generalinės prokuratūros, Vyriausybės ir visuomenės dėmesį.
Pirmasis faktas. Visuose teikiamuose savivaldybei tvirtinti metodikos projektuose, UAB TRATC būtinųjų sąnaudų nustatymui, skaičiavimams naudojama iškreipta formulė. Kas tai – nekompetencija, ar noras pudruoti smegenis ir vilkinti būtinus sprendimus iki Vyriausybės numatyto savivaldybėms termino? Juk Vyriausybės nutarime aiškiai pasakyta – iš pradžių nustatomos realiai patiriamų sąnaudų suma ir tik po to ji padalinama, formuojant tarifus, visiems gyventojams ir juridiniams asmenims.
Į nekompetenciją tai nepanašu, nes metodikos autoriai, prieš tai esančiame įrašo Vyriausybės nutarimu patvirtintą formulę, tačiau tarifų skaičiavimui, yra linkę naudoti savo interpretaciją.
Nors savivaldybei siūlomos metodikos tekste niekur nepateikiami konkretūs pastovių ir kintamų sąnaudų kiekiai skaičiais, tačiau „pastovi“ ir „kintama“ sąnaudų dalys, formaliai ir be jokių argumentų, įvardinamos (padalinamos) procentais:
„18. Mišrių komunalinių atliekų apdorojimo ir šalinimo sąnaudų paskirstymas į pastoviąją ir kintamąją dalis:
Sąnaudų kategorija
Pastovi dalis
Kintama dalis
Darbo užmokesčio sąnaudos
100%
Ilgalaikio turto nusidėvėjimas
100%
Elektros energijos sąnaudos
70%
30%
Ryšių sąnaudos
100%
(Jurbarko rajono savivaldybės dvinarės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodika“. Projekto iniciatorius, autorius ar autorių grupė. Tauragės RATC)
Procentai nuo ko (nuo kokios sumos)? Nuo visų išlaidų ar nuo visų pajamų? Ir kaip galima iš anksto nuspėti, kokia bus kintama dalis, jei ji, priklausydama nuo atliekų kiekio, gali didėti arba mažėti?
Tačiau naudodami tokias keistas formules, jie sugebėjo paskaičiuoti, kiek gyventojų privalės mokėti ir reikalauja skubiai patvirtinti tarsi „iš dangaus nukritusius“ tarifus: Nuostatų 1 priedas „Jurbarko rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai“.
S. Lapėnas neabejoja, kad atsiras ir tokių, kurie nesigilindami į šias formules ir galiojančius teisės aktus bei įstatymus, lengvai balsuos net ir už tai, kad 2×2=5. Bet neužmirškime, kad būtent tokie skuboti sprendimai pakerta pasitikėjimą Lietuvos įstatymų leidėjų priimtais įstatymais ir Vyriausybės nutarimais.
Būtent todėl S. Lapėnas kreipėsi kviedamas sustabdyti naujos sistemos įvedimą ir patikrinti tokių skaičiavimų teisėtumą.
Antrasis faktas. Reguliariai pasikartojantys, kiekvieną kartą naujai atsiunčiamuose į savivaldybę dokumentų redakcijose (Projekto iniciatorius, autorius ar autorių grupė. Tauragės RATC), Vyriausybės nutarimo teksto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl vietinės rinkliavos“ Nr. 711) iškraipymai svarbiausiame „Būtinųjų su komunalinių atlieku tvarkymu susijusių sąnaudų nustatymas“ skyriuje.
Sąnaudų paskaičiavimui skirtos formulės iškraipymai, tik viena iš problemų, neteisingai interpretuojant Vyriausybės patvirtintas taisykles. Tačiau tai dar ne paskutinis „povandeninis akmuo“.
Regis, kas galėtų būti paprasčiau, – paimti Vyriausybės patvirtintose taisyklėse esamas originalias formuluotes ir perkelti jas į savivaldybės sprendimų tekstus. Tačiau šių sprendimų autoriai, žutbūtinai stengiasi savaip interpretuoti sąvokas, susijusias su „sąnaudų nustatymu“.
Kaip tai vyksta, galime akivaizdžiai pamatyti, palyginant pateikiamus tekstus ir jų evoliuciją, keičiant formuluotes, teikiamuose savivaldybei dokumentuose.
2016 12 02 metodikos teksto redakcijoje autoriai dar daugiau nutolsta nuo Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse naudojamų sąvokų, nes eliminuoja ne tik formuluotę „faktinėmis komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudomis“, bet ir 16.4 punkte įrašytą formuluotę „atliekų susikaupimo normas“.2016 12 13 metodikos teksto redakcijoje, jau po darbo grupės (kurią sudarė Jurbarko rajono meras) posėdžio, kuriame buvo išsakytos ne tik kritinės pastabos, bet ir reikalavimas naudoti identiškas Vyriausybės nutarimu patvirtintų taisyklių formuluotes, daugelis prašymų liko be atsako. Ir nors matomi pataisyti du punktai, tačiau lieka iškraipytas trečiasis punktas ir lieka neįrašytas ketvirtasis punktas apie atliekų susikaupimo normas. Vien šiuose pavyzdžiuose galima pamatyti kaip projekto autoriai „lygioje vietoje“ vilkina savivaldybės tarybos sprendimo rengimą, įgyvendinant Vyriausybės nutarimą ir naujos sistemos įgyvendinimą. Jei tai tęsis ir toliau, tai savivaldybė bus prievartaujama priimti prieštaraujančią Vyriausybės patvirtintoms taisyklėms metodiką (t. y. neteisėtą metodiką), arba po kažkurio laiko, teks ištaisyti grubias klaidas ir prisipažinti, bandžius suklaidinti ir tarybos narius ir mokesčių mokėtojus.
Tai tęsiasi, neatsižvelgiant į tai, kad ir Jurbarko rajono savivaldybės teisininkė savo vizos tekste (kurios beje, savivaldybės tarybos nariams pateiktuose projektuose nesimato) pastebėjo, kad metodika neatitinka Vyriausybės patvirtintoms taisyklėms!
Trečiasis faktas. 2016 m. gruodžio 16 dieną vykusiame Jurbarko rajono savivaldybės Ūkio komiteto posėdyje, kaip praėjusiais kartais, man vėl pareikalavus pateikti pagrįstą informaciją apie faktiškas pastovias ir kintamas sąnaudas UAB Tauragės RATC už praeitą laikotarpį, kaip tai reglamentuojama Vyriausybės nutarime Nr. 711, komiteto nariams buvo įteiktas dokumentas: „Komunalinių atliekų tvarkymo būtinosios sąnaudos ir sutvarkymo kaina“.
Šiame dokumente, tarsi tyčiojantis iš savivaldybės tarybos narių ir sveiko proto, pateikiamos – būtinosios UAB Tauragės RATC sąnaudos būsimais 2017 metais! Tai ne tik prieštarauja Vyriausybės patvirtintoms taisyklėms, bet ir neįmanoma patikrinti, ar savivaldybė turi specialistų – aiškiaregių, galinčių nuspėti ateitį.
Be to, nėra jokios informacijos apie UAB TRATC patiriamas pastovias ir kintamas sąnaudas. O vietoje to, kaip ir iškraipytoje formulėje, pateikiamos „šalinimo sąnaudos“ ir „šalinimo pajamos“, kurių pagrindu bandoma pagrįsti būtinųjų sąnaudų ir sutvarkymo kainos žymų padidėjimą 2017 metams.
Lentelėje „10. Visos Tauragės regiono komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudos“ be jokių argumentų ir konkrečių paaiškinimų apie pastovias ir kintamas sąnaudas, 2015 metais parodomos bendros sąnaudos 1 746 246 Eur be PVM, o jau 2017 metams jos išaugs iki 2 286 564 Eur be PVM.
Paskutinėje lentelėje „11. Komunalinių atliekų sutvarkymo kaina Tauragės regione“ visos sąnaudos bus 2 766 743 Eur su PVM.
Tokiu būdu, pagal šį „dokumentą-pranašystę“ Jurbarko rajono gyventojai privalės 2017 metais sumokėti daugiau kaip pusę milijono Eur be PVM (653 784,78 Eur su PVM) daugiau nei 2015 metais?
Saulius Lapėnas retoriškai klausia, ar įmanoma, kad gyventojai metodikos autorių skaičiavimų dėka, naudojant neteisėtą formulę (žiūrėkite dalyje: 1 faktas) ir iškraipytą LRV taisyklių tekstą (žiūrėkite dalyje:2 faktas) privalės 2017 metais UAB TRATC sumokėti 653 784,78 Eur su PVM daugiau nei 2015 metais (žiūrėkite dalyje: 3 faktas)?
Ar įmanoma, kad savivaldybei primetamos metodikos autoriai net negirdėjo apie Aplinkos ministerijos daugkartinių viešų pareiškimų apie tai, kad įvedus dvinarę rinkliavą, tarifai neturi didėti?
Savivaldybė neturi jokių realių įtakos svertų UAB TRATC metodikos autoriams, kaip ir pačiai įmonei, iš kurios nepavyksta išsireikalauti duomenų apie pagrįstas skaičiavimais pastovias ir kintamas sąnaudas, sutvarkant 1 toną mišrių atliekų. Vyriausybės nutarimas Nr. 711 veikia jau nuo 2013 metų, tačiau tokių duomenų nebuvo ir nėra teikiama iki šiol.
Vienintelis svertas, likęs savivaldybei, ginant gyventojų interesus ir įgyvendinant Vyriausybės nutarimo reikalavimus – nesutikti su teikiama metodika, kuri atneštų žalą savivaldybės gyventojams daugiau kaip pusę milijono Eur. Tačiau čia iškyla kita problema.
Vyriausybės atstovė Tauragės apskrityje Irena Ričkuvienė 2016 m. gruodžio 14 dieną vykusiame Tauragės regioninės plėtros tarybos posėdyje, dalyvaujant Tauragės, Jurbarko, Šilalės ir Pagėgių savivaldybių merams, vicemerams ir administracijų direktoriams, viešai išsakė raginimą dar ši mėnesį patvirtinti dvinario tarifo metodikas, nes, vykdydama savo tiesiogines pareigas, ji bus priversta rašyti teikimus dėl nevykdomo Vyriausybės nutarimo. Tai reiškia, kad savivaldybės nenorėdamos bylinėtis teismuose su Vyriausybės atstove, yra skubinamos patvirtinti metodikas ir tarifus. Gal, būtent tokią situaciją bando išnaudoti metodikos ir naujų tarifų autoriai, siūlydami metodikos formules ir formuluotes, kurios prieštarauja Vyriausybės taisyklėms ir sveikai protui?
S. Lapėno nuomone, jei savivaldybei teikiama metodika neteisinga, tai pagal ją paskaičiuoti tarifai irgi neteisingi; metodika privalo pilnai atitikti Vyriausybės nutarime Nr. 711 patvirtintas taisykles ir Lietuvos įstatymus; negali būti net kalbos apie tarifų nustatymą, kol nebus pateikti savivaldybei duomenys apie skaičiavimais pagrįstas pastovias ir kintamas sąnaudas, surenkant ir sutvarkant 1 toną mišrių atliekų UAB TRATC-e; kol tai nebus padaryta, ginant gyventojų interesus, būtina pristabdyti dvinario tarifo įvedimą.
Pabaigai reikėtų prisiminti išvadas, suformuluotas Valstybinio audito ataskaitoje – „Regioninių atliekų tvarkymo sistemų veikla“ (2013 m., Nr. VA-P-20-9-11) ir kurios buvo įtvirtintos Lietuvos Respublikos 2013 m. Vyriausybės nutarime „Dėl vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“:
„Išanalizavę regioninių atliekų tvarkymo centrų duomenis nustatėme, kad šalyje nėra duomenų apie atliekų tvarkymo sąnaudas tenkančias vienam gyventojui ar vienai tonai atliekų. Tokia situacija leidžia pagrįstai abejoti, ar faktiškai veikia principas „teršėjas moka“, o tuo pačiu – ar nesudaromos prielaidos atliekų tvarkymo veikla užsiimančioms įmonėms gauti pelną atliekų turėtojų permokų už atliekų tvarkymą sąskaita. Informacija apie tai, kokios yra atliekų tvarkymo sąnaudos, leistų nustatyti, kiek atliekų sutvarkymas kainuoja vienam atliekų turėtojui ir leistų kontroliuoti atliekų tvarkymo sąnaudas“.
Minėtoje Valstybinio audito ataskaitoje pateiktos ir šiuo metu nepraradusios savo aktualumo rekomendacijos: užtikrinti tikslią ir patikimą atliekų turėtojų ir atliekų apskaitą; pasiekti, kad viešoji komunalinių atliekų tvarkymo paslauga būtų teikiama sąnaudomis pagrįstomis kainomis, taikant vienodus metodus ir principus, ir skatintų atliekų turėtojus rūšiuoti atliekas; numatyti priemones, užtikrinančias savivaldybių, regioninių atliekų tvarkymo centrų ir kitų atliekų tvarkytojų priežiūrą ir kontrolę“.
Baigdamas šį straipsnį apie nesibaigiančią lupikišką atliekų tvarkymo „šiukšlių valdovų“ rinkliavų epopėją Lietuvoje, manyčiau, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojanti tvarka, toli gražu nesuteikia vilties Lietuvos Anuprams ir teisės valstybės institucijoms, savivaldybėms bei teismams pareikšti: res judicata. (Klausimas išspręstas). Matyt, dar ne kartą teks grįžti prie šios problemos – aukso gysla tapusia ne žmonėms, bet besipuikuojantiems savo pajamomis ir viršpelniais Lietuvos šiukšlių valdovams. Taigi, šiuo konkrečiu atveju Lietuvos visuomenei tebėra aktualus klausimas: ar ji gali toliau pasikliauti Lietuvos valdžia in corpore, tokiomis savivaldybėmis, tokiais teismais bei pasyviai stebėti priimamus ydingus sprendimus, ar vis dėlto žmonės privalo patys imtis iniciatyvos ir prisiimti atsakomybę keisti turtingiesiems turtėti sutvertą šalies mokesčių sistemą, kuri šiuo atveju įvardinta „rinkliava“. Už nieką. Už nesuteiktas paslaugas. Vardan geresnio gyvenimo šiukšlynų valdovams ir jų apologetams. Todėl tokia eilinė a le atliekų tvarkymo reforma vėl bus imitacinė.
Mes, Lietuvos Anuprai, turime siekti, kad valdžia įgyvendintų ne imitacinę, o realią ir teisingą, pilietinę sanglaudą tvirtinančią, o ne žlugdančią mokesčių reformą.
Trumpalaikiai interesai žvejoti Maskvai pasirodė svarbesni už aplinkos apsaugą viename iš paskutinių planetos regionų, išsaugojusių pirmapradį pavidalą. Rusija suabejojo Antarkties jūrų gyvųjų resursų išsaugojimo komisijos (ANTKOM) įgaliojimais.
Visi planai įsteigti jūrų draustinį Antarktyje pasirodė esą beprasmiški. Vokietijoje Bremerhafero mieste vykusios Antarkties jūrų gyvųjų resursų išsaugojimo komisijos (ANTKOM) derybos žlugo, praneša Akselis Bojanovskis laikraštyje Der Spiegel išspausdintame straipsnyje „Rusija trukdo steigti jūrų draustinį Antarktyje“.
