Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Saulius Kizelavičius

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (emmanuel macron) – silpnas prezidentas. Ambicijų – daug, pasipūrimo, arogancijos – iki kaklo. Kitus moko sąžiningumo, padorumo, tvarkos, o pats elgiasi – priešingai.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Štai paskutinysis nederamos prancūziškos diplomatijos atvejis. Alžyras apkaltino Prancūziją ne tik neatsiprašius už kadaise vykdytą žiaurią okupaciją, bet ir šią skaudžią temą iškraipant. Demonstruodamas pasipiktinimą Alžyras atšaukė savo ambasadorių, rezidavusį Paryžiuje, ir uždraudė Prancūzijos karo lėktuvams įskristi į šalies teritoriją, kol nebus paskelbtas specialus potvarkis, atšaukiantis visus draudimus.

Kodėl ponas E. Makronas užsitraukė alžyriečių pyktį? Ar pagrįstas Alžyro pyktis? Alžyriečiai įsižeidė, kad diskusijų dėl kolonializmo palikimo metu Prancūzijos prezidentas ironiškai pasiteiravo: „O ar egzistavo alžyriečių tauta iki prancūziškos invazijos?“ E.Makronas taip pat pabrėžė, kad Prancūzijai privalu deramai pagerbti harkių atminimą. Harkiai – tai Alžyre gyvenusi maždaug 200 tūkst. musulmonų bendruomenė, 1954 – 1962 metais stojusi Paryžiaus pusėn (kai įsiplieskė patys didžiausi kariniai susirėmimai tarp alžyriečių ir prancūzų, jie gynė Prancūzijos interesus).

Alžyro vėliava. EPA-ELTA nuotr.

Turint omenyje, jog Prancūzijos prezidentas vos prieš keliolika mėnesių karštligiškai siekė, kad jo šalis ypatingai gerbtų vadinamąjį „armėnų genocidą“, dėl kurio esą kalta tuometinė Osmanų imperija, tuo keistesnis prancūziškas nenoras  atisprašyti už savas, prancūziškas, nuodėmes. Juk dėl to, kas 1905-aisiais dėjosi turkų kontroliuojamoje Osmanų imperijoje, Prancūzija, kad ir kaip giliai žvelgsime, formaliai niekuo dėta. O štai dėl to, kad 1954 – 1962 metais Alžyre dėl prancūzų karių siautėjimų žuvo beveik 6 milijonai arabų, – Prancūzija tikrai kalta. Jos rankos – kruvinos iki pat alkūnių. Todėl prancūziška dviveidystė – tarsi ant delno. Kitus kritikuoti – pirmoji, o atsiprašyti už savus nusikaltimus – niekada, niekuomet? Leiskite paklausti, kuo tada E.Makronas skiriasi nuo Sovietų Sąjungos žlugimą katastrofa laikančio Vladimiro Putino? Skirtumas – nebent dėl dydžių.

Žodžiu, bjauriai nuskambėjo E.Makrono tvirtinimai, esą tuomet, kai Alžyre siautėjo prancūzų desantininkai, alžyriečiai dar nebuvo susiformavę kaip tauta. Netaktiškai E.Makronas elgėsi ir ragindamas deramai pagerbti prieš alžyriečius kariavusių harkių atminimą. Žinoti harkių istoriją – taip, privalu, būtina. Bet ar būtina juos liaupsinti? Juolab kad ir šioje istorijoje prancūzai – nuodėmingi. Iš Alžyro traukdamiesi jie pasiėmė tik 42 tūkst. (dar apie 40 tūkst. harkių nelegaliai nuvyko Prancūzijon), o 100 tūkst. paliko likimo valiai. Pasmerkė juos žūčiai. Išdavė juos.

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Štai kaip gudrauja mūsų sąjungininkė Prancūzija, nors NATO ir Europos Sąjungos valstybės privalo vadovautis sąžiningumo, padorumo principais, nors NATO ir ES teritorijoje neturėtų galioti dvigubi ar net trigubi standartai.

Prancūzijos ambasada. Slaptai.lt nuotr.

Beje, Alžyras – užtektinai savarankiška valstybė, nepasiduodanti destabilizacijai, kovojanti prieš terorizmą, religinį fanatizmą. Alžyras – tai musulmoniška valstybė, kuri niekam negrasina okupacijomis, nestoja į jokius karinius aljansus, prieš ką jie bebūtų nukreipti. Tad ponas Makronas atsumia valstybę, kuri galėtų būti solidžia Europos sąjungininke.

Kai Prancūzija ims mokyti mus, lietuvius, kaip mes privalome elgtis bendraudami su kaimyninėmis valstybėmis, Paryžiui būtinai priminkime nusikaltimus Alžyre. Gal tai derėtų padaryti net kuo skubiau, nelaukiant specialios progos. Kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui nepasikvietus ant kilimėlio Prancūzijos ambasadoriaus? Privataus pokalbio metu galėtų paklausti, kada gi Paryžius liausis kvailiojęs – ims elgtis padoriau, sąžiningiau?

2021.10.17; 10:30

Turkijos žvalgybos būstinė
Turkijoje suimti du įtariami šnipai, kurie prisipažino šnipinėję arabus Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) naudai. Aiškinamasi, ar vieno iš įtariamų šnipų atvykimas į Turkiją buvo susijęs su Saudo Arabijos žurnalisto Jamalo Khashoggio nužudymu, skelbia „Reuters“.

Vienas iš vyrų atvyko į Turkiją 2018-ųjų spalį, netrukus po J. Khashoggio nužudymo Saudo Arabijos konsulate Stambule. Kitas suimtas asmuo vėliau atvyko padėti savo kolegai.

Vyresnysis Turkijos pareigūnas sakė, kad bandoma išsiaiškinti, ar jo atvykimas buvo susijęs su žmogžudyste, ir pridūrė, kad tas asmuo buvo stebimas paskutinius šešis mėnesius.

„Gali būti, kad buvo bandoma surinkti informaciją apie Turkijoje gyvenančius arabus, įskaitant politinius disidentus“, – sakė pareigūnas, prašęs neatskleisti jo tapatybės. 

Kaip pranešama, įtariami šnipai pirmadienį buvo suimti Stambule. 

Saudo Arabijos žurnalistas, kronprinco Mohammedo bin Salmano kritikas, J. Khashoggis spalio 2 d. nužudytas savo šalies konsulate Stambule. Jo nužudymas išprovokavo tarptautinį pasipiktinimą.

Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA) ir kai kurios Vakarų šalys mano, kad Saudo Arabijos sosto įpėdinis princas M. bin Salmanas užsakė įvykdyti žurnalisto žmogžudystę. Saudo Arabijos pareigūnai tai neigia. Saudo Arabijos prokuroras pareiškė kaltinimus 11 įtariamųjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.20; 16:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas antradienį pavadino Izraelį „labiausiai fašistine ir rasistine“ pasaulio valstybe. Tai prezidentas pareiškė reaguodamas į Izraelio parlamento priimtą įstatymą, apibrėžiantį Izraelį kaip tautinę žydų valstybę.

„Šis žingsnis, nepalikdamas nė menkiausios vietos abejonei, parodė, kad Izraelis yra labiausiai sionistinė, fašistinė ir rasistinė pasaulio valstybė“, – savo vadovaujamai valdančiajai partijai kalbėjo R. T. Erdoganas.

Tęsdamas vieną griežčiausių pastarojo meto išpuolių prieš Izraelį R. T. Erdoganas pridūrė, kad nėra „jokio skirtumo tarp Hitlerio pamišimo dėl arijų rasės ir Izraelio įsivaizdavimo, kad šios senovinės žemės skirtos tik žydams“.

„Hitlerio dvasia, atvedusi pasaulį prie didelės katastrofos, atgimė kai kuriuose Izraelio lyderiuose“, – teigė R. T. Erdoganas.

Minėtuoju įstatymu, priimtu po audringo Kneseto posėdžio, hebrajų kalbai suteiktas nacionalinės kalbos statusas, o žydų bendruomenių kūrimas įvardytas nacionaliniu šalies interesu.

Tuo metu arabų kalbai, anksčiau laikytai oficialia, suteiktas tik specialus statusas.

Šis teisės aktas – naujausias įtampą tarp Izraelio ir Turkijos – vienos iš nedaugelio žydų valstybės partnerių musulmonų – pakurstęs šaltinis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.24; 15:20