41. Sakraliniai ir profaniniai laikai

Sakralinė literatūra, o labiausiai – viduramžių sakralinė literatūra, kuriai priklauso dauguma tekstų, skelbiamų ir nagrinėjamų „Seniausios lietuvių literatūros istorijoje ir chrestomatijoje“, kardinaliai skiriasi nuo mums įprastos pasaulietinės (grožinės, pramoginės) literatūros. Galima net kalbėti apie bedugnę, atsivėrusią Naujaisiais laikais tarp archajiško sakralinio pasaulėvaizdžio ir modernios pasaulietinės kasdienybės.

Nūdienis sakralinio pasaulio atsitraukimas, o teisingiau – jo išstūmimas iš kasdienio žmogaus akiračio šiuolaikinėje civilizacijoje patį žmogų pamažu paverčia profaninės erdvės belaisviu. Jis nemato aplink save jokių Dieviškos Teisybės apraiškų ir neturi nei paskatos, nei noro artėti prie Dievo Pavidalo savyje. Šios pamatinės viduramžių sąvokos dabartiniam žmogui skamba tuščiai. 

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXVI )”

36. Klajojantis viduramžių literatūros siužetas XIII a. Lietuvoje

Įsižiūrėkime į dvi Laurušavo evangelijos miniatiūras. 38-ame lapo atvarte matome keistą piešinį: medyje tūno jaunikaitis, čia pat senolis ir vienaragis, o 50-ame lape vaizduojami karalius, vienuolis ir trimituojantys angelai.

Evangelijose tokių siužetų, atrodo, nėra. Specialistai nustatė, kad pirmasis piešinys iliustruoja viduramžiais labai populiarų alegorinį pasakojimą apie vienaragį, o pats alegorinis pasakojimas tėra epizodas iš didžiulio kūrinio „Barlamas ir Josafatas“, kuris įvairiuose Rytų bei Vakarų kraštuose buvo įgavęs apysakos ir net romano pavidalus bei apimtis.

Europiečiams mįslingą pavadinimą aptarsime vėliau, o pirmiausia prisiminkime patį pasakojimą apie vienaragį XIII a. lietuviams prieinamoje verstinėje senovės slavų literatūroje.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXII )”

24. Pirmapradis „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ etiketas

Pirmapradis literatūrinis kūrinio etiketas oficialiai remiasi Vaišvilko, kaip ktitoriaus, tai yra – vienuolyno įkūrėjo statusu.

Ktitoriumi senovės graikų kalba (κτίζω – statau, sukuriu) Bizantijoje vadindavo žmogų, kuris savo lėšomis pastatydavo arba išpuošdavo šventovę. Graikų ortodoksinė bažnyčia perėmė ir išlaikė graikišką terminą, o Vakaruose katalikai bažnyčių bei vienuolynų įsteigėjus ėmė vadinti lotyniškos kilmės žodžiu donatorius (donator – dovanotojas).

Ktitoriaus asmenybę savaime apgaubdavo visuotinės pagarbos aureolė, o jis pats tarsi įgydavo sakralinę sąsają su jo rankomis arba lėšomis pastatytu vienuolynu arba šventove.

Viduramžių Bizantijos, Balkanų, Rusios, Kaukazo bažnytiniame mene ktitorių atvaizdus neretai nutapydavo jų pastatytos šventovės freskose pagal tradicinį kanoną: žmogus su miniatiūriniu bažnyčios ar cerkvės modeliu rankose. Bizantišką tradiciją tapyti ktitorių atvaizdus katedrų ar bažnyčių erdvėje vėliau perėmė ir Europos viduramžių bei Renesanso dailininkai.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XVII)”