Lenkija mini 76-ąsias Varšuvos sukilimo metines. EPA-ELTA nuotr.

Lenkija šeštadienį mini 76-ąsias Varšuvos sukilimo, didžiausio pasipriešinimo pajėgų sukilimo nacių okupuotoje Europoje ir vieno tragiškiausių įvykių šalies istorijoje, pradžios metines.
 
1944 metų rugpjūčio 1 dieną, 17 val. vakaro, Lenkijos pasipriešinimo judėjimo nariai, vedami Armijos Krajovos, Varšuvoje pradėjo ginkluotą kovą prieš nacių okupantus.
 
Tikslas buvo išlaisvinti Varšuvą iš Vokietijos okupacijos gniaužtų, prieš į šalį atvykstant sovietų Raudonajai armijai, taip siekiant užkirsti kelią Lenkijoje sukurti sovietų kontroliuojamą vyriausybę.
 
Tačiau sukilimas žlugo po 63 dienas trukusios kovos, kainavusios 200 tūkst. lenkų gyvybių, kurių dauguma buvo civiliai. Likusi pusė milijono Varšuvos gyventojų buvo deportuota, o miestas buvo beveik visiškai sunaikintas.
 
Politinis sukilimo tikslas nebuvo pasiektas.
 
Ketvirtadienį prasidėję atminimo renginiai tęsis šeštadienį, nors jų mastą teko apriboti dėl koronaviruso pandemijos.
 
17 val. vietos laiku (18 val. Lietuvos laiku) Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose mirusiųjų pagerbimui skambės sirenos ir bažnyčių varpai.
 
Vokietijos ambasada Varšuvoje šeštadienį iki pusės stiebo nuleido vėliavas, taip simbolizuojant „gilų liūdesį ir gėdą už žiaurius Vokietijos okupantų veiksmus kovoje prieš Varšuvos žmones“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.01; 17:20

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

15. Tiesą ir teisingumą  paliekant istorijai

Lenkijos vadai  pamatę, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos vals­tybės, sėkmingai eina savu nepriklausomybės keliu ir kad maža vilties, jog greitai pasisektų Rytų Lietuvą paversti tik lenkų kraštu, ėmė palankiau atsiliepti ir apie būtinumą pasirašyti su Lietuva bendradarbiavimo sutartį (nors Lietuvos nepriklausomas  valstybingumas buvo jau pripažintas beveik visos Europos ir pasaulio valstybių. Tiesa, Vasario 16 – osios Lietuvos valstybingumas taip ir nebuvo Lenkijos pripažintas de jure). 1994 m. kovo 2 d. neseniai Lietuvos Prezidentu išrinktas  Algirdas Brazauskas Lenkijos Prezidentui L. Valensai rašė:

„[…] Geri ir draugiš­ki Lietuvos ir Lenkijos santykiai turi visas galimybes artimiausiu laiku būti įforminti tarpvalstybine sutartimi […]. Bet tik nuo mūsų priklausys, ar suge­bėsime atsivėrusias galimybes išnaudoti savo naudai […]. Esu įsitikinęs, kad ateina laikas mažinti mus skiriančius barjerus ir pradėti įgyvendinti laisvą žmonių, prekių, pinigų ir paslaugų judėjimą per mūsų bendrą sieną […].

Derybos su Lenkija Lietuvai buvo pačios sunkiausios iš visų, vyku­sių po to, kai buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės (Kovo 11-osios) atkūrimo Aktas. Pirmiausia, per daugelį metų į lenkų galvas kal­tas melas, jog Vilnius ir jo kraštas nuo amžių esąs „lenkų“. Lenkai dievino J. Pilsudskį, kuris Lietuvoje buvo laikomas tik vagimi ir  plėšiku, agresoriumi. Tapęs Lenkijos viršininku, diktatoriumi jis smurtu ir melu  okupavo ir aneksavo nuo amžių lie­tuvių žemes. Lenkai nelaikė, kad mūsų krašte jie tik atėjūnai, nors jų padermės židinėliai Rytų Lietuvoje ėmę atsirasti tik  nuo  XVIII a. Tokia tiesa dažnam lenkui tiek Lietuvoje, tiek pačioje Lenkijojoje buvo nepageidautina, ypač įsivaizdavusiems save kataliky­bės ir kultūros mesijais Lietuvoje, Rytų Europoje.

Dar daugiau nerimo lenkams kėlė min­tis, kad nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva nepareikalautų pasmerkti J. Pilsudskio ir Armijos Krajovos banditų nusikaltimų, nepaprašytų atly­ginti už lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei padarytas skriaudas, kad ne­imtų kelti Sūduvos (Jotvingijos) ir kitų lietuvių protėvių žemių, kolonizuotų lenkais, klausimų. Kad užčiauptų lietuviams burnas, jie visaip kėlė tariamos „lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte“ persekiojimo Lietuvoje klausimus. Tam, kad pateisintų savo pretenzijas į Lietuvą, lenkų „vanagai“ ypač mėgo žongliruoti su tariamai dviejų tautų ir valstybių – lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos istorija, žvelgiant į ją tik pro sau naudingą –  lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo prizmę.

Po ilgų derybų, susirašinėjimų daugiausia Prezidento A. Brazausko pastangomis  ir Lenkijos prezidentas L. Valensa pagaliau 1994 m. balandžio 26 d. sutiko pasirašyti „Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį “. „Broliai lenkai“ buvo tarp paskutiniųjų Europoje pripažinę ir Kovo 11- osios Lietuvos valstybingumą. Ta Sutartis buvo pasirašyta tik su sąlyga, kad susitariančios šalys lieka prie „savųjų“ istorijos vertinimų. Tai akcentuota sutarties preambulėje: „[…] atsimin­dami sudėtingą abiejų tautų istoriją, ilgaamžį lietuvių ir lenkų artumą ir atsižvelgdami į galimybes abiem tautoms vertinti bendrą abiejų valstybių istoriją skirtingai […], reiškiame apgailestavimą dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo. Po ilgos nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, nepriklausomą gyvenimą, taigi reikia smerkti smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tarpusavio santykiuose […], iškilmingai abi­pusiai patvirtinti viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavi­mosi proceso praeityje […].“

Kitaip sakant, istorijai turėjo likti visi buvę nesutarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos, paliekant teisę savaip juos aiškinti ir vertinti. Tai buvo viena keisčiausia sutartis iš Lietuvos pusės, nes atsisakymas praeities faktų vertinimo reiškė įteisinimą ir Rytų Lietuvoje gyvenančių lenkiškai, tiksliau „paprastai“ šnekančiųjų 1988 – 1992 m. rengtą sąmokslą, vadovaujant TSKP,  KGB bei Lenkijos šovinistams, kad atplėšus Vilniaus kraštą nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir pateisinti J.Pilsudskio  ir senesnių laikų lenkų agresijas ir aneksijas, lietuvių žemių šiauriau Vyslos kolonizavimą, nuožmią lenkinimo politiką net per bažnyčias ir t.t.

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toje sutartyje buvo pažynmėta, kad pripažįstama ir esamų sienų tarp abiejų valstybių kaip nekeičiamumas, nors jos buvo nužymėtos tik Lietuvos okupantų – Lenkijos ir TSRS, nepaisant Suvereno – lietuvių Tautos valios ir istorinės tiesos. Bet lenkų valdantieji visais laikais istorinius įvykius ir procesus vertindavo „pagal reikalą“ – kaip jiems naudingiau. Neatsitiktinai žinomas ir Lenkijos veikėjas Ježy Gedroicas (Jerzy Giedroys) rašo, kad „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai pasaulyje melaginga, nutylint jai nepalankias temas ir įvykius  istorija“

Buvo sutarta santykius tarp valstybių plėtoti tik geros kaimynystės dvasia, nesikišant viena į kitos vidaus reikalus, besąlygiškai gerbiant viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Abi šalys patvirtino, kad neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų, taip pat nereikš tokių pretenzijų ateityje (sutarties 12 str.). 16 straipsnio 2 paragrafe buvo nurodyta, kad „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tau­tinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, ku­rioje gyvena, ir vadovautis tik jos įstatymuose numatytomis pareigomis.“

1996 m. kovo 5 d. Lenkijos prezidento A. Kvasnievskio vizito Lietuvoje metu buvo pasirašyta sutartis dėl sienų bei tolesnio ben­dradarbiavimo, kurioje pabrėžta, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra geri. Šių dviejų valstybių suartėjimas lygintas su Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimu po Antrojo pasaulinio karo, bet užmiršus, kad Vokietija atsiprašė už jos padarytas skriaudas II pasaulinio karo metais ir kompensavo Prancūzijai  didelę dalį patirtų skriaudų. Bet Lenkija ne tik nepripažįsta savo nusikaltimų Lietuvai ir lietuvių Tautai, bet reikalauja net garbinti pačius tuos nusikaltėlius, neišsiveža jų  – Lietuvos smaugėjų paminklų, bet ir stato naujus, leidžia buvusio okupanto organizacijų ir jų įkūrėjų ir dalyvių palikuoniams marširuoti su pilsudskininkų, „krajovcų“, dalyvaujant jų „dvasios broliams“ ir iš užsienio – Lenkijos su buvusių banditų uniformomis ir vėliavomis, Vilniaus ir jo krašto gyvenviečių gatvėmis, aiškinant tai „istorinės atminties“ išsaugojimo būtinumu. Išeitų, kad lenkams reikia išsaugoti „istorinę atmintį“ apie jų tėvų ir protėvių „žygius“, smaugiant lietuvių Tautą ir jos kuriamą nepriklausomą valstybę, o lietuviams, kaip priešinosi tiems agresoriams ir atėjūnams – ne !

Nuo 1997 m. tarp Lenkijos ir Lietuvos prasidėjo „naujas strateginės partnerystės“ etapas, kurio tikslas – abiem šalims tapti Europos Sąjungos ir NATO narėmis. Tais metais buvo įsteigtos trys bendros Lietuvos ir Lenkijos institucijos: Lietuvos ir Lenkijos prezidentų konsultacinis komitetas; abiejų valstybių seimų asamblėjos; abiejų valstybių vyriausybių bend­radarbiavimo tarybos. Planuota, kad Lietuva taps pagrindine grandimi susiejant Centrinės Europos valstybes su Baltijos ir Skandinavijos valstybėmis.

1998 m. buvo pradėta akcija dėl bendradarbiavimo sutarčių tarp Lietuvos ir Lenkijos miestų pasirašymo. Tų metų balandžio 1 d. tokia su­tartis buvo pasirašyta tarp Vilniaus ir Varšuvos bei dar tarp 30 Lietuvos ir Lenkijos miestų. Vos ne kasmet Lietuvos Respublikos vadovai vykda­vo į susitikimus su Lenkijos vadovais. Vyko bendradarbiavimas ir karinė­je srityje. Bendradarbiavimo protokolai tarp Lietuvos ir Lenkijos karinių vadovybių pasirašyti 2000 m. liepos 15 d., pagal juos Lietuva galėjo siųsti kasmet po 4 specialistus nemokamai studijuoti Lenkijos karinėse instituci­jose. Buvo susitarta dėl bendro karinio dalinio LITPOLBAT tarptautiniam saugumui ir taikai palaikyti sudarymo. Junginys dalyvavo NATO vadovau­jamose operacijose Kosove ir kitur.

16. Su viltimis į naują sąjungą

2002 m. lapkričio 21 d. NATO generalinis sekretorius Čarlis Džordžas Robertsonas (Charles George Robertson) Prahoje vykusia­me Aljanso valstybių vadovų posėdyje paskelbė, kad Lietuva, taip pat Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija, yra kviečia­mos įstoti į NATO. Taigi išsipildė sena Lietuvos svajonė priklausyti Vakarų karinei sąjungai, dengtis jos skydu. Po poros dienų Lietuvą nudžiugino naujas įvykis – lapkričio 23 d. į Vilnių atvyko JAV Prezidentas Dž. V. Bušas (G. W. Buch). Kitą dieną susitikime su vilniečiais Rotušės aikštėje jis kalbėjo: „Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įstojote į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga yra pasiryžusi ginti savo narius. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu…“.

Kitas, ne mažiau malonus įvykis daugeliui Lietuvos žmonių buvo tas, kad 2003 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas R. Paksas pasirašė įstojimo į Europos Sąjungą sutartį. Lietuvai tapus ES nare, Prezidentas R. Paksas 2003 m. birželio 11 d. verslininkų forume Lenkijoje, Augustave, kalbėjo: „… Santykiai su Lenkija mūsų užsienio politikoje užėmė ir užims ypatingą vietą […]. Narystė Europos Sąjungoje taps iššūkiu ir valdžios atstovams, ir verslininkams, ir paprastiems žmonėms. Mes einame į pasaulį, kurį dar tik bandom pažinti. Lietuva ir Lenkija jau įrodė, kad yra patikimos strateginės partnerės. Mūsų bendras darbas, siekiant narystės NATO ir ES, sprendžiant dvišalių santykių klausimus ir įveikiant praeities stereotipus, atnešė rezultatų.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi visada žiūrėjome į ateitį, mus vienija bendri interesai ir bendros vertybės […]. Kol mūsų verslininkams ES rin­kos bus sunkiai prieinamos fiziškai, kol mūsų su Vakarų Europa nejungs modernūs keliai ir geležinkeliai, kol mes neįsiliesime į vieningą Europos Sąjungos energetinę erdvę, tol ES mes turėsime tik politinį statusą, tol mūsų verslininkų konkurencinės sąlygos, lyginant su kitų Europos Sąjungos ša­lių verslininkais, bus kur kas blogesnės […]. Todėl esu giliai įsitikinęs, kad tokie projektai, kaip automagistralė Via Baltica, geležinkelių Rail Baltica, energetinis tiltas, Baltijos energetinis žiedas – visa tai turi tapti Europos Sąjungos regioninės politikos dalimi. Šie projektai turi ne tik tiesioginę infrastruktūrinę, bet ir kur kas platesnę politinę, ekonominę ir socialinę reikšmę […]. Mano manymu, Baltijos jūros regionas ateityje gali tapti spar­čiausiai besiplėtojančiu regionu Europoje […].“

Lietuvos draugystės siekį su Lenkija labai  propagavo Prezidentas V. Adamkus, ypač po savo antrojo išrinkimo (prezidentą R. Paksą paša­linus iš pareigų 2004 m. gegužės mėnesį). Jis mėgdavo rodytis pro TV bučiuojantis su Lenkijos vadais, nuolat skelbti apie greitą su Lenkijos parama „strateginio pobūdžio“ problemų Lietuvai sprendimą. Tačiau praktiškai nė viena iš jų nebuvo išspręsta. Bet jeigu Lenkijos prezidentai A. Kvasnievskis, L. Kačinskis bent viešai demons­truodavo pagarbą nepriklausomai Lietuvai, to ypač pasigęsta iš prezidento Bronislovo Komarovskio (valdžiusio nuo 2010 08 06, žuvus L. Kačinskiui). Jis – istorikas, baigęs Varšuvos universiteto Istorijos fakultetą, buvęs Lenkijos gynybos ministras, Lenkijos Seimo pirmininkas. Pagal pažiūras buvo lenkų šovinistas, J.Pilsudskio šlovintojas ir įsivaizduojantis, kad tik Lenkijai turi priklausyti visos tos žemės, kuriose gyvenama lenkiškai kalbančių  žmo­nių, pirmiausia – Rytų Lietuvoje, kurią po Pirmojo pasaulinio karo buvo okupavusios Lenkijos viršininko J. Pilsudskio ordos. O svarbiausia visų Lenkijos vadų nepasitenkinimo priežastis – tariamas lenkų bendruomenės Rytų Lietuvoje nepasitenkinimas nepriklausoma Lietuvos valstybe. Apie lenkų vadų pretenzijų nepagrįstumą buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Povilas Gilys 2011 m. birželio 2 d. „Delfi“, interneti- niame puslapyje rašė:

„Buvo laikai, kai galėjome džiaugtis gerais santykiais su kaimyne Lenkija. Buvo laikai, kai man esant Lietuvos užsienio reikalų ministru, nei vienas iš mano lenkiškos pusės partnerių – diplomatijos šefų – Kšištofas Skubiševskis, Andžejus Olechovskis, Dariušas Rosatis, Vladyslavas Bartoševskis – nekėlė mums pretenzijų, nedemonstravo globėjiško elgesio iš viršaus, savo moralinio, intelektualinio ar kitokio pranašumo. Ano meto lenkų kolegos, iš kurių tik vienas priklausė tai pačiai, kaip ir aš, politinei krypčiai, visada buvo pasiruošę pagelbėti, pakonsultuoti. Buvo laikai, kai mes buvome abipusiai geranoriški, tegu ir nevienodo svorio, eu­ropinės politikos dalyviai. Buvo laikai, kai mes nebijojome pridėti – esame strateginiai partneriai. Tada mes vos ne kartu – lenkai paprastai bent vienu žingsniu priekyje – sprendėme labai panašius valstybingumo atkūrimo, įsiliejimo į pasauli­nę šalių bendruomenę klausimus. Tada buvome sutarę istorikams palikti mūsų sudėtingos, prieštaringai vertinamos, keletą šimtmečių trukusius bendro gyvenimo ir konfliktų pažymėtos tarpukario praeities klausimus. Tuo metu daugiausia orientavomės į bendro gyvenimo ATEITĮ.

Taip buvo prieš keliolika metų. Dabar padėtis visiškai kitokia. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, kalbėdamas apie Lenkijos – Lietuvos santykius, arogantiškai išbraukė iš savo leksikono terminą „stra­teginis partneris“, tuo demonstruodamas didžiavalstybiškas ambicijas. Šiandien Lenkijoje ir pasaulyje (lenkų propagandinė, norėjau pasakyti, in­formacinė, mašina žymiai galingesnė nei Lietuvos) skleidžiama žinia, kad Lietuva smarkiai nusižengia demokratijos ir žmogaus teisių standartams, diskriminuodama vietinius lenkus, norėdama prievarta asimiliuoti taria­mai AUTOCHTONINĘ lenkų mažumą ir t.t. Neva drastiškai blogėjanti lenkų padėtis Lietuvoje nėra svarbiausia pa­saulinėje žiniasklaidoje cirkuliuojanti žinia, tačiau ji pasiekė tuos, kurie bent kiek politiškai ar ekonomiškai yra susiję su regionu, domisi šiuo regionu ar jame veikia. O tuo metu lenkų kaltinimai skamba vis garsiau ir, deja, pikčiau. Tuo tarpu mūsų, atsiprašant, informacinių, žiniasklaidos ar dar kartą atsipra­šant, valdžios moterų ir vyrų balsų praktiškai nesigirdi. Jie, spėju, ne vietoj ir ne laiku vadovaujasi šiaip jau teisinga patarle „Tyla – gera byla“. Tiesa, pastarosiomis dienomis padėtis šiek tik pagerėjo – pasigirdo bent keletas, kad ir nelabai rišlių, reakcijų iš Lietuvos pusės. Tačiau pagrindiniai šalies politikai ir visuomenės veikėjai praktiškai tyli.

Ne, tyla ne visuomet yra gera byla. Tyla šiuo atveju reiškia apsileidimą, manymą, jog tos problemos kažkaip savaime išsispręs, galimybės atsisaky­mą situacijai išsiaiškinti, o išsiaiškinus – spręsti problemas. Nesolidu, kai valstybę turintys valdyti žmonės išsislapstę ar kažką nerišliai mekena apie tai, ką turėtų aiškiai pasakyti […]“.

17. Pilsudsuskininkų vaikų ir anūkų išdavystė

Lietuvos Prezidentas V. Adamkus ypač mėgdavo kalbėti apie kasdie­ną stiprėjančią draugystę tarp Lietuvos ir Lenkijos, apie lenkų geranoriškumą, nors tai nieko bendro neturėjo su realiu gyvenimu. Ypač su lenkais Rytų Lietuvoje, kuriųnemaža dalis, nors ir netekusisavo tiesioginių rėmėjų – LKP(TSKP pagrindu), jedinstvininkų, TSKP CK iš Kremliaus – neatsisakė savo senų siekių. Tyliai remiami „broliškosios“ Lenkijos vadų, jie toliau varė antilietuviškąveiklą, kurios tikslas – paversti Rytų Lietuvą lenkišku kraštu, įsitvirtinti lietuvių žemėse.

 Jeigu iki komunistų ir jų šalininkų minėto pučo  pralaimėjimo Rusijoje (1991 m. rugpjūčio 19-22 d.), „vadovaujančiąja jėga“ lenkųšovinistams Lietuvoje  buvo lenkiškosios savivaldybės, LKP (TSKP pagrindu) bei TSKPCK, jedinstvininkų organizacijos, tai, jų veiklą uždraudus, kurį laikąjiems vadovavo Lietuvos lenkų sąjunga. Bet išryškėjus, kad ir toje sąjungoje sprendžiamą balsą turėjo probolševikai, kagėbistai ir pilsudskininkai, kad dėjosi su Nepriklausomybės išdavikais ir patys vykdė jų nurodymus, kad išlaikius  autoritetą tarp davatkiškųjų lenkų ir laimėjus rinkimuose, LLS V suvažiavime (1994 08 14) buvo sudaryta iniciatyvinė grupė įsteigti politinę tik lenkų partiją. Jai vadovauti išrinktas buvusio Lenkų autonominio krašto Rytų Lietuvoje įkūrimo Koordinacinės tarybos, LKP (TSKP pagrindu) ir Jedinstvos komiteto narys Valdemaras Tomaševskis. Norint sudaryti įspūdį apie lenkų veiklumą,naujoji jų partija užsimojo būti tik valdančiąja ir pasivadino Lietuvos lenkų rinkimine akcija (LLRA). Po keleto metų, 1999-aisiais, partijos iniciatorius V. Tomaševskis buvo išrinktas ir LLRA pirmininku.

Lenkai žygiuoja. Slaptai.lt nuotr.

Svarbiausiu tikslu LLRA, atrodo, laikė: įgyvendinti tai, kas nepasisekė Lenkų sąjungai ir lenkų šovinistams – bolševikams 1988 – 1992 m. – paskelbti kadaise J.Pilsudskio ordų okupuotą Rytų Lietuvą tik lenkų autonominiu kraštu, o vėliau, susidarius sąlygoms, prijungti jį prie Lenkijos. Ir iš LLRA įstatų, programos matyti, kad tai vienos tautinės grupės, teritoriniu principu ir vieno ar kelių ir nežinia kieno parenkamų veikėjų partija, kurios „skyriaus prezidiumas sudaro kandidatų atrankos komisiją, kuri siūlo perspektyvius kandidatus į Seimą, savivaldybių ta­rybas bei vietos valdžios valdymo struktūras. Kandidatų atrankos komisija atlieka ir stebėjimo pasiūlymus. “LLRA valdymas – griežtai centralizuotas: vyriausioji taryba, jos pirmi­ninkas, kuris net parenka kandidatus į visus renkamus postus.Savo esme LLRA gana menkai tesiskyrė nuo TSKP – jos viršūnėlės paskirti  va­dukai irgi parinkdavo kandidatus ir  į įvairius valdžios postus.

Toliau tęsti lenkų šovinistų siekius įpareigojo ir LLRA programos „Savivaldos“ skyriaus nurodymas: „LLRA suvokia savivaldą kaip tokią valstybės gyvenimo tvarką, kai aiškiai atribojamos valstybės centrinės ir vietinės valdžios kompetencijos. Vietinės valdžios organams suteikia­ma teisė spręsti visus vietinės reikšmės klausimus: savarankiškai tvar­kyti vietos ūkį, finansus, jiems pavaldžias švietimo bei kultūros įstaigas ir kt. LLRA mano, kad vienas svarbiausių šiandienos savivaldos tikslų – sukurti ūkinį mechanizmą, kuris veiktų savarankiškai, tenkindamas pirmiausia vietos gyventojų poreikius […]. Turi būti visiškai atsisakyta centro diktato ir atliktas aiškus pasiskirstymas kompetencija (funkcijo­mis)… “.

Ir LKP (TSKP pagrindu), TSKP CK, jedinstvininkai ir kiti panašūs asme­nys, kaip rašyta irgi  norėdami panaudoti lenkus Lietuvos sugrąžinimui į TSRS, irgi siūlė  suteikti  „vietos lenkams“ kuo daugiau „demokratinių teisių“, apribo­jant Lietuvos valstybės kišimąsi į tariamai tik jų, lenkų,  „vidaus reikalus“. Bet užtat, lyg Lietuvos lenkai būtų ne Lietuvos piliečiais, pripažįstant, kad  Lenkija turi būti jiems vadove ir kelorode.  LLRA programiniuose dokumentuose nėra net tokių sąvokų, kaip „nepriklausoma Lietuva“, neminimas Lietuvos valstybės suverenas – lietuvių Tauta, ir pan. Iš tų dokumentų atrodo, kad LLRA (Akcija Wyborcza Polakowa Litwy)  yra tik Lenkijos ir lenkų šovinistų  interesų išreiškėja ir gynėja Lietuvoje. Beje, ir tos lenkų partijos gimdytoja  – LLS,  dėl tariamo lenkų persekiojimo Lietuvoje, lenkų autonominio krašto ar net respublikos įkūrimo pagalbos ieškojo ne tik pas buvusius Tarybų Sąjungos komunistus, jedinstvininkus,bet ir,  kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare – Briuselyje, ES parlamente ir kt. Susirūpinimą kelia ir tai,  kad Rytų Lietuvoje ir  daugelis lenkų bei sulenkėjusių katalikų kunigų tebesilai­ko lenkų šovinistų nuostatų, remia LLRA, nepaisydami, kad jos šaknys bolševikinės – kagėbistinės.

Tiesa, LLRA gana sumaniai  žaidė ir žaidžia su kraš­to davatkomis. Pavyzdžiui, 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuo­se reklamavo save ne tik kaip lenkų, bet ir kaip Katalikų bažnyčios gynėja, reikalaudama, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonai būtų patikėti Kristaus ka­raliaus globai. Apie tai jau anksčiau skelbė 2009 m. birželio 12 d. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigai. O Vilniaus rajono savivaldybėje visą valdžią savo rankose turintys lenkai priėmė įsakymą „Dėl Kristaus karaliaus intronizacijos akto Vilniaus rajone“. Girdi, „Kristus visada buvęs tik lenkų širdžių karaliumi.“ Beje, nors ir LLRA „tėvas“ buvo nuožmūs stalinstai ir TSRS išsaugojimo gynėjai su lenkų tariamų patriotrų kaukėmis, bet stengėsi sudaryti įvaizdį, kad esantys ir patys didžiausi katalikybės gynėjais, davatkų davatkomis. Tam dar ir sudvejino savo partijos pavadinimą, pridėdami Krikščioniškų šeimų sąjungos pavadinimą – LLRA – KŠS. Ir tos davatkas bevaidinančių partijos, pavyzdžiui, 2016 m. Seimo rinkimų progama pradedama Šv. Augustino citavimu: „Jei Dievas žmogaus širdyje, jo gyvenime yra pirmoje vietoje – visa kita savo vietoje …“.  Ir toliau: „ Mūsų partijos veiklos pagrindas yra krikščioniškos vertybės, kadangi visi žmonės yra Dievo vaikai ir prieš jį visi mes esame lygūs […]. Grįsdami savo veiklą Šventuoju Raštu […] dėl to nusprendėme ir paildyti mūsų partijos pavadinimą , kad jis kuo pilniau atspindėtų mūsų veiklos kryptį…“

Bet dievobaimingiesiems prosovietikams – tomaševininkams nepasisekė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų paskelbti ir Kristaus karalyste. Būtų tuo galėję pasipuikuoti prieš savo bendraminčius Varšuvoje. Ten Seime 2006 m. irgi norėta visą Lenkiją paskelbti Kristaus kara­lija, bet didelė dalis seimūnų paprieštaravo: juk tokie aktai buvo būdingi tik viduramžiams, inkvizicijų siautėjimo laikams. Tiesa, nemaža dalis len­kų kunigėlių Vilniaus krašte ir toliau savo pamoksluose teigia, jog Aušros Vartų Dievo motina esanti tik „Lenkijos karalienė“ ir t.t. Po minėtų rinkimų į LR Seimą, kai LLRA kandidatai laimėjo planuotas vietas, lenkai kai ku­riose bažnyčiose laikė net padėkos pamaldas Aukščiausiajam. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas savo lenkiškame pamoksle šį laimėji­mą aiškino, kaip Dievo palaimą: esą „[…] su ja LLRA pradeda savo sunkų darbą […].“

Lenkiškumą, sugrįžimą į Lenkijos glėbį savotiškai ir skatino 2013 m. gegužės pradžioje, minint Kauno arkikatedros 600-metį, iškilmingose pamaldose dalyvavęs Popiežiaus atstovas, Krokuvos arkivyskupas Stanislovas Dzivišas (Stanislav Dziwisz). Pamaldas jis laikė ir pamokslą sakė lenkiškai, teigdamas, kad Lietuva ir Lenkija turinti atsilaikyti „prieš Rytų įtaką“ ir, kad lietuviai ir lenkai gero sugyvenimo turėtų mokytis iš vyskupų tų šalių, tarp kurių santykiai itin geri.

Arkivyskupas žinojo, ką sakąs. Pirmiausia Rytų Lietuvoje lenkams ir su­lenkėjusiems kunigams ir šiandieną niekas netrukdo varyti juodos lenkini­mo politikos, būti lenkiškumo apaštalais, neretai paverčiančiais klebonijas ir bažnyčias lenkinimo štabais. Susidaro įspūdis, lyg lenkiškoji katalikų dva­sininkija nebuvo girdėjusi ir lenko Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos 1993 m. rugsėjo 3 d. vykusio vizito į Lietuvą metu. Susitikimuose su len­kų dvasininkija ir tikinčiaisiais jis sakė, kad jie yra ne lenkai Lietuvoje, o Lietuvos lenkai ir kad privalo rūpintis nepriklausoma Lietuva, būti jos patriotais. Gaila, kad nei lenkų kunigija, nei politikai neatgailavo dėl savo nusikaltimų lietuvių tautai ir jos iškovotai nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Dėl nesiliaujančios lenkų „autonomininkų“ antilietuviškos veiklos Vil­niaus, Šalčininkų ir kituose rajonuose, „Vilnijos” draugijos ir Lietuvos Są­jūdžio 2012 m. gruodžio 14 d. konferencijoje buvo priimtas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentę D.Grybauskaitę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pir­mininką. Jame sakoma:

„Lietuvių raštijos kūrėjas M. Daukša dar 1599 m. kvietė saugoti savo kalbą, kurią dabar gina ir LR Konstitucijos 14 str. Ilga­amžės valstybės vertybės ir pagrindas jai išlikti ir yra įstatymų laikymasis, valstybinė kalba, šalies vientisumas, švietimas, valstybinė kalba, tradicinės nesiliaujančios kultūros išlaikymas, istorijos žinios. Dėl to 2012-08-22 d. kreipėmės į valdančiųjų partijų vadovus, prašydami atnaujinti LR parti jų sutartį dėl Rytų Lietuvos problemų sprendimo. Jokio atsakymo į tai iki šiolnegavome.

Vyriausybės programos projekte buvo numatyta pažeisti LR  Konstituciją, įstatymus, Konstitucinio ir kitų teismų sprendimus, valstybių sutartis dėl vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose, dėl gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo, per valstybinį lietuvių kalbos egzaminą diskriminuoti abiturientus.2012-12-12 d. kreipėmės į Jus to nedaryti, bet kol kas daroma priešingai, pažeidžiant valstybės interesus.

Koalicinė sutartis su Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje (LRA) pagal Konstitucijos 7, 35 str. nedelsiant turi būti nutraukta, kadangi jos frakcijos nariai pažeidė LR Seimo nario priesaiką – būti ištikimi Lietuvos Respublikai; gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, sau-
goti jos žemių vientisumą; visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Neatsisakyta Lenko kortos su ištikimybės priesaika užsienio valstybei. LR saugumo departamento nuomone, jokių svarbių Lietuvos Respublikos postų Lenkų kortos savininkai neturėtų užimti dėl to, kad negalės adekva­čiai vykdyti Lietuvos įstatymų. Seimo narys M. Mackevičius su Lenko korta patekęs net į LR Seimo Saugumo komitetą, bandė prieiti prie įslaptintų dokumentų.Vėl pakliuvę į Seimą per nepakankamai demokratiškus rinkimus (ne­įvertinus Rinkimų įstatymo pažeidimų ir koalicijai surinkus ne 7, o tik 5 proc. balsų), LRA nariai pažeidžia Konstitucijos 8 straipsnį. Mat garbina 1920-1939 m. Lietuvos okupaciją, vyriausiojo okupacinės kariuomenės vado J. Pilsudskio atminimą, stato jam nelegalius memorialus jo okupuo­toje teritorijoje – Zalave, Vilniuje. Ignoruojamos Lietuvos Respublikos Vy­riausybės 1993-06-14 d. potvarkiu Nr. 526 sudarytos Komisijos Armijos Krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti išvados, verčiami Lietuvai būti nelojalūs pavaldiniai, mokiniai. Latvijoje ir kitur nelojalūs valstybei gyventojai ne­gauna pilietybės ir jokių strateginių pareigų negali užimti. LRA nariai neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis sie­kia įstatymais ją įteisinti dabartinėje Seimo kadencijoje. Taip pažeidžiamas LR Konstitucijos 10 str.LRA nariai reikalauja privilegijų prieš kitas tautines bendrijas ir tautos atstovus šmeižtais, dezinformacija, tautinės diskriminacijos kurstymu. Taip pažeidžiamas Konstitucijos 25, 29 straipsniai. LRA nariai palaiko ir melagingą LLRA nariai aktyviai kabina dvikalbius gatvių, vietovių užrašus, pažeis­dami Konstitucijos 14 str., Valstybinės kalbos įstatymo 14, 15 str., teismų sprendimus, t.y. užsiima antikonstitucine veikla.

Ant savo namo dvikalbį ga­tvės užrašą Maišiagaloje užsidėjo ir LRA frakcijos seniūnė R. Tamašiūnienė Lenkų sąjungos suvažiavime skelbta, jog svarbiausias tikslas esąs – sti­printi polonizaciją, gaivinti okupacijų padarinius ir Lietuvą integruoti į Lenkiją. „Mūrai griūva, kaip savo laiku sugriuvo žymiai stipresni. Taip turi būti ir mes tuo tikime. Su ta viltimi saugome jėgas“, – skelbė Seimo narys M. Mackevičius.

Lietuvos valstybę kuria Tauta ir tik jai priklauso suverenitetas. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis prieš visus, prievarta bekėsinančius į Lietuvos valstybes nepriklausomybę, į jos teritorijos vientisumą, konsti­tucinę santvarką. Valdžios galias riboja Konstitucija. Negalioja joks įstaty­mas, joks kitas aktas, priešingas Konstitucijai. LR Konstitucijos 2-7 str. šia linkme įpareigoja dirbti Lietuvos vadovus, Seimo narius, ministrus, vice­ministrus, visus piliečius.

Valdančioji koalicija ministrais ir viceministrais žadėjo skirti labai kompetentingus žmones. Bet ką apie energetiką išmano Šalčininkų rajono lenkiškų mokyklų tėvų komiteto pirmininkė R. Cytacka? Atitinkamoms jėgoms ji nusipelnė tuo, kad gerai rengė priešvalstybinius mitingus, rašė skundus, Jašiūnuose ant savo namo gatvės pavadinimą rašė tik Balinskiego.

Energetikos ministerijos viceministrė demonstratyviai su ministru kal­basi tik „po polsku“ ir ignoruoja kitus darbuotojus. Ji nekreipia dėmesio į tai, kad jos pareigas einančiam tarnautojui reikia labai gerai išmanyti spe­cialybės ir darbo specifiką, mokėti vieną iš trijų dabartinių ES kalbų, laiky­tis savo valstybės Konstitucijos bei įstatymų, Valdininkų etikos kodekso. Šį kodeksą R. Cytacka grubiai pažeidžia, demonstratyviai nesilaikydama Švietimo, Valstybinės kalbos ir kitų įstatymų bei nepagrįstai kurstydama gyventojus prieš savo valstybę.

Kuo visos Lietuvos kultūrai gali padėti Lenkų sąjungos sekretorius Trusevičius, pagal LRA programą reikalaujantis privilegijų tik lenkams ir kurstantis tautinę nesantaiką? Jo „prioritetinis tikslas“ yra pagal LRA programą Seime prastumti antikonstitucinį Tautinių mažumų įstatymo projektą („Kurier Wilenski“, 2012-12-15-17, p. 3).

Kodėl mokesčių mokėtojai turi išlaikyti į valstybinius postus pateku­sius Lenkų sąjungos sekretorius ir kitus jos darbuotojus, vykdančius lietu­vių etninės kultūros genocidą? Kam mokėti algas tiems, kurių kuruojamų sričių išmanymas ribojasi okupacijų padarinių gaivinimu, o gebėjimas ats­tovauti valstybei tarptautinėje erdvėje – melagingų skundų prieš Lietuvąrašymu? Būtent tą daro lenkų veikėjas V. Tomaševskis. Kaip į tokį Lietuvos „atstovą“ žiūri viso pasaulio lietuviai ir kokia mūsų valstybei iš to nauda?

Švietimo ir mokslo viceministre buvo siūlyta jų veikėja nusi­pelniusi tuo, kad, dirbdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, visada duodavo leidimus priešvalstybiniams mitingams, o signatarams leido rinktis tik Seimo automobilių aikštelėje. Savosios partijos mitinguose ji labai aktyviai dalyvaudavo, atsivesdama ir savo 16 metų sūnų.

V. Tomaševskio vadovaujamos partijos nariai ir dabar visaip proteguoja lenkiškas ir persekioja lietuviškas švietimo įstaigas, 2 proc. mokestį reika­lauja pervesti Lenkų sąjungai, „perka“ savo mokykloms vaikus, kai kurių švietimo įstaigų vadovus neteisėtai atleido iš darbo tik dėl to, kad, vykdydami įstatymus ir savo pareigas, jie priėmė tėvų pareiškimus į grupes vals­tybine kalba. Socialdemokratų partijos pirmininkas žadėjo neatiduoti atsa­kingų postų Švietimo ir mokslo ministerijoje LRA nariams. Bet, ministrui išvykus ar susirgus, jį pavaduoja viceministras

Į Žemės ūkio ministerijos viceministres siūloma 1995-2008 m. Vilniaus rajono mere buvusi Seimo narė L. Janušauskienė-Počikovska. Ji turėtų paaiš­kinti, kaip, gimusi Baltarusijoje, prie Žeimenos upės galėjo „paveldėti“ bran­gią žemę ir dar apie 10 sklypų (su vyru – per 20) nusipirkti. Kaip ji vykdytų Tomaševskio partijos politiką: ar pagal savų teisininkų Vilniaus rajono savi­valdybėje ir Lenkų kultūros centre nemokamai parengtus pareiškimus visada „grąžintų“ žemę partijos aktyvistams bei rėmėjams; ar pelningai atlygintų už nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste; ar V. Tomaševskiui ir jo giminėms „grą­žintų“ žemę Lazdynuose bei kitur? O gal kurtų žemės rejestrus, nurodydama, kam Lenkijos okupacijos laikotarpiu koks konkretus sklypas priklausė. Kaip būtų garantuota Lietuvos Respublikos piliečių lygybė, vienodas teisinis ap­tarnavimas žemės klausimais (LRA nemokamai konsultuoja tik lenkus)? Ar tikrai būtų laikomasi įstatymų ir žemės apiforminimas stabdomas Lenkijos kariams, iš okupacinio režimo gavusiems žemės dovanų už Lietuvos okupa­vimą? Ar būtų kritiškai vertinamos Lenkijos išduodamos pažymos?

Seimo nariai, ministrai, viceministrai, kiti valdininkai privalo mums būti pavyzdžiu, kaip reikia gerbti ir vykdyti valstybės Konstituciją, įstaty­mus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Prašome pagal LR Konstituciją ir įstatymus pakoreguoti vyriausybės programą bei viceministrų kandidatū­ras, kad piliečiams dėl to nereikėtų kreiptis į ES institucijas“.

18. Įsileisti  kiaulę į bažnyčią

Lenkų šovinistai, Tarybų Sąjungos griūties metais siekę vėl užgrobti  rytines Lietuvos žemes,  užimti lietuvių sostinę Vilnių ir jo kraštą (1988 – 1992m.) Lietuvos valstybės teismų išvengė. Tačiau nenurimo, nerimsta ir toliau. Nusikaltėliams nepažįstamos tokios vertybės, kaip garbė, gailintis dėl savo ar savo gaujos nusikaltimų. Kadangi Lietuva, kaip Lenkija, yra tos pačios Europos Sąjungos narės, nebeišeina, kaip J. Pilsudskio laikais, oku­puoti ir aneksuoti Rytų Lietuvos. Dabar, dangstantis tariama žmogaus ir tautos teisių gynėjos vėliant lenkinimo politiką ir kurstanmt  lenkų ar sulenkėjusiųjų asmenų priešiškumas nepriklausomai Lietuvos valstybei. Ypač iškeliami vietovardžių ir pavardžių rašybos lenkų kalba ir panašūs klausimai. Viskas daroma tam, kad galima būtų pagrįsti savo teises į etnines lietuvių žemes.

Kadangi, kaip ne kartą minėta, nepriklausomos Lietuvos valstybėje nėra nė lopinėlio lenkų etninių žemių, mūsų valstybės suverenas yra tik lietuvių tauta, o valstybinė kalba – jos Suvereno – lietuvių kalba, ji turi. būti vartojama ir visų mūsų valstybės piliečių. Deja, lenkų šovinistai, tarsi būtų ne atsikėlėliai į lietuvių žemes, o jų, lenkų, žemės būtų buvusios įjung­tos į Lietuvos valstybę, reikalavo ir reikalauja, kad greta lietuvių kalbos vi­sur būtų vartojama jų, lenkų. Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkų vadukų reikalavimus svarstė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas, kuris dar 1999 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą, tvirtinantį, kad valstybinės – lietu­vių kalbos statusas reiškia, jog ji yra privaloma visame viešajame Lie­tuvos gyvenime. Kadangi visi informaciniai užrašai (vietovardžiai, gatvių, įstaigų ir kt. pavadinimai) priklauso viešajai valstybinės kalbos vartojimo sričiai, tai jie ir turi būti tik valstybine kalba.

Kiek vėliau, tų pačių metų lapkričio 6 d. LR Konstitucinis teismas pri­ėmė nutarimą ir dėl nelietuviškų pavardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose. Nurodyta, LR piliečių dokumentuose pavardės bei vardai turi būti rašomi tik valstybine kalba. Tik vėliau (po įstojimo į ES) papildomame nutarime buvo pasakyta, jog paso ir kitų dokumentų ne pagrindiniuose puslapiuose gali būti ir originalo kalba įrašyti vardas ir pavardė, jei to pilietis pageidauja. Prieš tokius LR Konstitucinio teismo nutarimus buvo sukilę lenkų šovinistai, apskundę Lietuvą Europos Teisin­gumo Teismui dėl tariamo „tautinių mažumų teisių ignoravimo Lietuvoje“. 2011 m. gegužės 12 d. ES Teisingumo teismas priėmė sprendimą, kad Lietu­vos valstybėje asmenvardžių rašymo tvarka civilinės būklės dokumentuo­se neprieštarauja ES ir kitų tarptautinių institucijų nustatytoms teisinėms normoms, ir kad asmenvardžių rašymas piliečių dokumentuose – pačios valstybės vidaus reikalas. Tas pats pasakytina ir apie vietovardžių rašybą.

Vietovardžių pavadinimai negali būti keičiami pagal atskiras tautinių bendrijų ar jų mažumų užgaidas, tame tarpe ir lenkų . Tuo labiau, kad Europos Tarybos Tau­tinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje (ypač jos 20 str.), pabrėž­ta, jog tautinės mažumos privalo gerbti ir laikytis valstybės teisinių aktų, saugoti ir ginti jos palikimą. Tačiau vadinamoji lenkų tautinė mažuma stengėsi ir stengiasi sulenkinti savo apgyventas lietuviškas žemes. Ypač daug blogo padaryta, sulenkinant lietuviškus vietovardžius bei pavardes. Lenkų kunigai ir vienuoliai žmonėms piršo mintį, kad geras katalikas – tai, pirmiausia, geras lenkas. Lenkų ir sulenkėję kunigai Rytų Lietuvoje beveik nepasikeitė nuo J. Pilsudskio okupacijos metų – daug jų ir toliau per bažny­čias varo lenkinimo politiką.

Ypač daug dėmesio lenkų šovinistai skyrė ir skiria švietimui, laiky­damiesi principo: ką jaunas įgysi, tą senas surasi. Garbinama visa, kas lenkiška, ugdomas priešiškumas lietuviškumui. Propaguojama nuostata, kad tikroji jų tėvynė – Lenkija, kad Rytų Lietuva – ne etninė lietuvių žemė, neatskiriama Lietuvos dalis, o jų, lenkų, tik Antrojo pasaulinio karo pradžioje TSRS neteisėtai perduota Lietuvai. Deja, ir po Kovo 11-osios Lietuva (kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą) ilgai nepertvarkė gausaus tame krašte lenkiškų mokyklų tinklo, kad jis taptų ne Lenkijos, o nepriklausomos Lietuvos patriotų ugdymo centru. O juk tokių mokyklų (lenkiškų) Lietuvoje yra santykinai daugiausia iš visų kitų valstybių, ku­riuose lenkų ar sulenkėjusių asmenų gyvenama. Ir jose, kaip nei vienoje kitoje pasaulio šalyje, visi dalykai dėstomi lenkų kalba. Ir Lietuva kasmet joms išlaikyti skiria milijonus eurų.

Galingoji JAV neskiria nė doleria, pavyzdžiui,  lietuviškoms mokykloms. Nėra nė vienos iš jų valstybės išlaikomos, nors JAV lietuvių apie 5 kartus daugiau, negu lenkais besivadinančiųjų Lie­tuvoje. Tuo tarpu tarptautinės teisės požiūriu tiek lietuviai JAV, tiek len­kai Lietuvoje yra tokia pati „tautinė mažuma“, kuriai galioja tie patys tarptautiniai teisės aktai. Nepaisant to, lenkų šovinistai iš Rytų Lietuvos rašė ir rašo laiškus į įvairias tarptautines organizacijas apie tariamą savo­sios „mažumos“ kultūrinį ir politinį engimą nepriklausomoje Lietuvoje. Jie priekaištauja, kad lenkų kalba nėra lygiateisė lietuvių kalbai, kad pasuo­se ir kituose dokumentuose pavardės rašomos ne lenkiškomis raidėmis, kad „trukdoma“ vietovardžius rašyti  lenkų kalba.

Skundžiasi, kad lenkiškoms mokykloms mėginama taikyti tuos pačius teisinius aktus kaip ir lietuviškoms, kad lenkų gyvenamuose rajonuose vilkinamas že­mės grąžinimas. Nors pastarojoje srityje, kaip nemažai kas teigia, klaidų buvo padaryta – žemė buvo grąžinama ir po J. Pilsudskio okupacijos atsikė­lusiems lenkams kolonizatoriams.Tai pasakytina ir apie kai kurių reikšmingų lietuvių Tautos istoriajai pasatų „grąžinimą“. Taip užpernai lenkų Gdansko provincijos parnciškonų vienuoliams iš Lenkijos  Lietuvos Vyriausybė perdavė net Mindaugo laikus menančių, dar prieš Atgimimą restauruotus Lietuvos lėšomis rūmus Vilniaus senamiestyje, įvardijamus Pranciškonų, kuriuose po Spaudos draudimo panaikinimo būsimo Prezidento A.Smetonos  pastangomis buvo įkurta  pirmoji lietuviška mokyklėlė, Lietuvių mokslo draugijos ir kitų lietuviškos bibliotekos, daugelio lietuviškų draugijų centrai.

Tik Vilnių okupavus J.Pilsudskio ordoms, lietuviai iš tų rūmų  išvyti ir tik 1938 m.okupantai lenkai juose įkurdino savo pagalbininkus pranciškonus iš Gdansko. Sovietmetyje tuose rūmuose buvo archyvai, mokslo ir technikos draugijos, kuriuos ten buvo likusios ir atkūrus Nepriklausomybę. Daug kas vylėsi, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia atsižvelgs į lietuvių inteligentų siūlymus ir leis įrengti juose mūsų Tautos kovų dėl Nepriklausomybės, prieš okupantus lenkus  ir lietuviškojo švietimo ir mokslo muziejus. Bet, nors ir nepagrįstos Lenkijos pretenzijos į tuos rūmus, mūsų valdžiai, matyti, jos atrodė svarbesnės, negu Suvereno – lietuvių Tautos; tokiu „grąžinimu“ Lietuvos Vyriausybė lyg pateisno būtą Lenkijos okupaciją ir aneksij, parodydama baudžiaunišką nuolankumą engėjų šlėktų  palikoniams.

Antra vertus, Rytų Lietuvos savivaldy­bėse į postus atsisėdus daugiausia buvusiems „autonomininkams“, žemių grąžinimas ir kiti darbai buvo specialiai vilkinami, kaltinant tik nepriklau­somos Lietuvos vykdomą „antilenkišką politiką“, nors ji grąžinama net AK nariams, „pilsudskinikams“ ir „autonominikams“, kovojusiems prieš nepriklausomą Lietuvą. Beje, tie nepriklausomos Lietuvos priešai Vilniaus krašto lenkų mokyklose įvardinami kaip didvyriai. Tokiais dar daugelio lenkų ir sulenkėjusiųjų įvardinami ir minėti Armijos Krajovos banditai, Antrojo pasaulinio karo metais žudę ir persekioję tame krašte lietuvius, kad būtų galima šį kraštą, kaip lenkiš­ką, prijungti prie Lenkijos. Bet kalta ir Lietuvos valdžia, kuri vietoje  nuteisus juos  jų šlovintojus,  toliau Vilniaus krašte toleruoja,  tuo padedama  kurstyti lenkų šovinizmą ir priešišku­mą lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai  Lietuvos valstybei. Nuolaidžiaujama net Varšuvos chuliganams, su Lenkijos vėliavomis žygiavusiems Lietuvos sostinės Vilniaus gatvėmis. Lenkijos vėliavos ir kita valstybinė atributika turi būti draudžiama – kaip ir kitų valstybių, buvusių okupantų – TSRS, nacių Vokietijos – atributika. Jei pati tauta nesaugoja savo garbės, negina savo žemių ir laisvės bei nepriklausomy­bės – ji neberspektyvi, savo noru eina  išnykimo keliu.

Apie tariamą lenkų diskriminaciją, sunkią jų padėtį Lietuvoje nuolat skelbė ir skelbia lenkų radijas, televizija, laikraščiai, internetiniai puslapiai.  2011 m.lenkų  buvo organizuotas ir  pasaulio lenkų parašų rinkimą, skirtą gelbėti „broliams“ Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, taip pat ginti lenkiškas mokyklas nuo valstybinės lietuvių kalbos. Beje, į lenkų organizuojamus mitingus neretai atvyksta ir gaujos smogikų, saugumiečių iš Varšuvos ir kitų miestų, tarsi Rytų Lietu­va būtų Lenkijos valstybės dalis. Dalyvauja ir Lenkijos ambasados darbuotojai.  Įdomu, kaip sureguotų Lietuvos valdžia ir ES, jei į kokį rusų proetsto mitingą atvyktų Rusijos ambasados darbuotojai?

 Nė vienoje kitoje pasaulio valstybėje, kurioje taip pat gyvena „lenkų tautinės bendruomenės“, pačios Lenkijos valdžia nesielgia taip akiplė­šiškai, kaip su Lietuva. Kodėl Lenkijos valdžia nereikalauja iš JAV, An­glijos, Vokietijos, Prancūzijos, Baltarusijos ir kitų valstybių papildyti savo abėcėlių lenkiškomis raidėmis, rašyti vietovardžius lenkiškai, leisti mokytis vien tik lenkų kalba, eiti į paradus tik su Lenkijos vėliavomis ir pan.? Ma­tyti, daugeliui šiandienos lenkų tebėra gyvas jų protėvių siekis paversti lietuvį lenku, o Lietuvos valstybę – Lenkijos provincija.

 Žinoma, dėl to kalti mes patys, mūsų renkamoji valdžia. Tai ir  iš praeities užsilikęs nuolanku­mas atėjūnams.  Neįsivaizduojama, kad vokiečiai, prancūzai, anglai ar amerikiečiai toleruotų tokias organiza­cijas, kaip Lietuvos lenkų rinkiminė akcija, Lietuvos lenkų sąjunga ir pa­našias, kad būtų renkami į aukščiausius valstybės postus veikėjai, kurie iš tikro kovoja prieš ją (tokie, kaip buvę  Vilniaus, Šalčininkų rajonų tarybų nariai – „autonominikai“, kaip LLRA pirmininkas Voldemaras Tomaševskis ir kiti. Beje, pastarajam „lenkų autonomijos arkliukas“ buvo ypač naudingas kopiant karjeros laiptais, su juo jis buvo įjojęs ir į Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, valdy­bą, gavo LLRA pirmininko postą (1999 m.), tapęs Vilniaus savivaldybės vicemeru, LR Seimo nariu, o nuo 2009 m. – net Europos Sąjungos Parlamen­to nariu. Tie postai jam sudarė ir sudaro visas galimybes tariamai ginti lenkų interesus nuo lietuvių, spręsti lenkų kultūros ir gerovės klausi­mus, sukuriant aureolę, kad jei ne jie, ne LLRA, Lietuvos lenkų sąjunga ir kiti, lenkai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jau seniai būtų pražuvę, sugrąžinti į pagonybę. Ypač ES parlamentaro postas sudarė sąlygas ir vi­saip spausti, menkinti Lietuvą, sudaryti apie ją neigiamą nuomonę, sukurti nepasitikėjimo ja atmosferą. Turbūt nedaug yra valstybių, kurios patikėtų atstovauti ir ginti savo reikalus tarptautinėse institucijose asmenims, aiškiai pasisakantiems prieš tą valstybę ir jos Suvereną.

19. Tiesos žodžio baimė

Žinomas lenkų veikėjas ir nepriklausomos Lietuvos garbingas gynėjas Ryšardas Maceikianecas nesuabsoliuti­no LLRA ir jos pasekėjų vaidmens. Jis dar  2011 m. lapkričio 12 d. „Vorutos“ 2-ajame numeryje  rašė:

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.

„[…]. Tai, kaip elgiasi dabartinė Lenkijos valdžia, naudodama Vilnių prieš­rinkiminės propagandos tikslams, yra tik rafinuotas tęsinys (ankstesnio antilietuviškumo), kurį toleravo tuometinė mūsų krašto valdžia […]. Visai neseniai Maja Narbutt iš „Rzeczpospolitos“ vieną moksleivę iš Šalčininkų, savo rašinyje kritiškai įvertinusią Želigovskio įvykdytą Vilniaus užgrobimą, palygino su sovietų pionieriumi Pavliku Morozovu, nes jis, girdi, išdavė „saviškius“. Prieš tai ta pati žurnalistė šlovino iš Švenčionių rajono, Prienų ra­jono LLRA veikėją, buvusį „Lenino priesakų“ kolūkio pirmininką Antonijų Jundo, kaip nepalaužiamą lenkų patriotą, kuris, nors ir būdamas Lietuvos pilietis, pareiškęs, kad po Trispalve vėliava niekada nestosiąs, tik po baltai raudona (Lenkijos – A. L.). Tiesa, tai jam nesutrukdė pasinaudoti užimama padėtimi, šalies įstatymais, supirkti iš buvusių pavergtų pavaldinių sklypus ir tapti kelių tūkstančių hektarų žemės savininku […]. Visa antilietuviška – tai triukšmingos Rinkimų Akcijos (LLRA – A. L.) kampanijos vaisiai […].Šios organizacijos ir jos dabartinio lyderio veikla, oficialiai vykdoma, prisidengus partijos pavadinimu, labiau primena organizuotą nusikalstamą grupuotę, o ne partiją (žmonių ir redak­cijų užpuolimai, kitokią nuomonę turinčių žmonių persekiojimai, trukdymas veikti krašte kitoms, nepriklausomoms nuo Rinkimų akcijos organizacijoms, informacinis teroras). Be abejonės, tai jau naujas reiškinys, neturintis nieko bendra su sukompromituota autonomijos idėja. Tai greičiau demokratinė­mis pasivadinusių struktūrų panaudojimas ne pagal pavadinimą, siekiant okupuoti teritoriją, atimti iš Europos centre gyvenančių žmonių pagrindines teises ir laisves […].

Lenkų tautinė mažuma nepagrįstai tapatinama su Rin­kimų akcija ir jos lyderiu. Minėtosios triukšmingos gaujos pagrindą sudaro tie, kurių tik pirmoji ir antroji karta gyvena Lietuvoje, užėmusi vietą tų, kurie dėl vadinamosios masinės repatriacijos išvyko į Lenkiją arba, bėgdami nuosovietų „rojaus“, – į kitas šalis. Kartu su šia grupe reiškiasi buvusių sovietinių kolūkių atstovai bei individai iš socialinio dugno […]. Tipiniu minėtos grupės atstovu –  ilgametis Lietuvos lenkų sąjungos „prezidentas“, Mas­kvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis, ilgametis sovietinio lei­dinio „Czerwony Sztandar“ partinės organizacijos sekretorius, žmogus, nu­skriaustas savo kilmės ir todėl, kaip susidaro įspūdis, norintis atkeršyti lenkų bendruomenei Lietuvoje […]. Galiausiai tai žmogus, labai mielai sutinkamas ir remiamas lenkų garsenybių, kurios kartu su draugija į save panašių, sega į atlapus ordinus už „lenkiškumo puoselėjimą“.

Nuo tada, kai 2000 m. Rinkimų akcija nusikalstamai ir jėga perėmė Lie­tuvos lenkų sąjungos vardą ir turtą […], taip iki šiol atkakliai, naudodamasi Lenkijos žiniasklaida, stengiasi įteigti pasauliui nuomonę, kad atstovauja vi­sai lenkų tautinei mažumai, nors iš esmės yra tik atvykėlių baltarusių, pas­taruoju metu intensyviai polonizuotų, sovietinių struktūrų ir vietinio pro­letariato derinys. Vietiniai, seniai čia gyvenantys Lietuvos lenkai skambiose minėtos triukšmingos gaujos veiklose dalyvauja nenoriai, tik priverstinai ir minimaliai. Tą įtikinamai liudija rinkimų rezultatai, rodantys, kad atskirose savivaldybėse už Rinkimų Akciją balsuoja žymiai mažiau nei pusė ten gyve­nančių Lietuvos lenkų. Ir tik Vilniaus rajone vos daugiau nei pusė, 51 proc. Ir tokia situacija Akcijos naudai nesikeičia. Neatsitiktinai Akcijos veikėjai vis dažniau ir garsiau kreipiasi pagalbos į rusų ir baltarusių prosovietiškai nusi­teikusį elektoratą, o Rinkimų Akcijos aplinka su finansine ir politine Lenkijos parama tampa akumuliacijos centru asmenims, puoselėjantiems Lietuvoje  antivalsty­bines nuotaikas ir prosovietinius polinkius. Galiausiai šiuo klausimu Akcijos lyderio pozicija yra vienareikšmiška – prieš keliolika dienų jis viešai televizi­joje pareiškė, kad prie sovietų jam buvę geriau, o iškart po išrinkimo į Euro­parlamentą dirbti savo patarėju priėmė buvusį KGB majorą, jau pensininką.

Nepaisant to, kad dirbant ambasadoriumi Janui Vidackiui, buvo imtasi praktikos valdyti ne savo valstybės piliečius, tai dar nebuvo blogiausi laikai. Varšuvos „Wspolnotos“ bei kitų įstaigų čiuptuvai nebuvo spėję pakankamai giliai įsiskverbti į Lietuvos lenkų aplinką. Kūrėsi vis naujos visuomeninės organizacijos, atsirado įvairių iniciatyvų, vyko diskusijos ir ginčai, teikdami vilties, kad lenkų bendruomenė natūraliu būdu suformuluos savo vertybes ir tikslus bei apibrėš savo ateitį tuometinėje Lietuvos realybėje.

Deja, tokia beveik idilė truko tik iki 1999 metų, kai Varšuvos „Wspolnota“, siekdama nuslėpti daugiamilijoninius finansinius iššvaistymus sta­tant Vilniaus lenkų namus, tikrąja to žodžio prasme nusamdė „akcijinių“ grupę, kad atakuotų tuos, kurie tuos namus statė ir siekė sutvarkyti lėšųapskaitą. Atsidėkojant akcijos lyderis imamas kelti į padebesius, o kai 2001 metais Lenkijos prezidentūros rūmuose sukelia skandalą ir atsisako priimti ordiną „Už Lenkijos ir Lietuvos santykių vystymą“ (matyt manydamas, kad apdovanojimas turi būti aukštesnio laipsnio), Aleksandras Kvasnievskis vei­kiai pats asmeniškai atveža ordiną į Vilnių ir įteikia. V. Tomaševskis jį maloningai priima. Daugelis tuomet galvojo, kad tai geriausias Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpis, nesuprasdami, kad nusikaltimas gali pagimdy­ti tik nusikaltimą, ir su šia žyme pradėta veikla kitaip vystytis negali.

Būtent siekimas nuslėpti tuos nelaimingus 10 milijonų zlotų ir iki galo nebaigtas „Nasza Gazeta“ redakcijos užpuolimo tyrimas, mūsų nuomone, lėmė, kad nutrūko natūralus aplinkos vystymosi procesas, o kuriant Lietu­vos ir Lenkijos santykius, ėmė dalyvauti nusikalstamas elementas.

Visai neseniai žinomas Lietuvos istorikas iš esmės pakartojo mūsų bai­mes ir abejones, teigdamas, kad, jo nuomone, dabartinė įtampų ir antivals­tybinių elgesių situacija buvo iš anksto užprogramuota tada, kai dalį Lietu­vos piliečių ėmė valdyti ir finansuoti bei remti kita valstybė.

Neginčijamas įrodymas, kad vadinamoji polonijinė Lenkijos politika patyrė visišką fiasko, yra tas, jog dabartinę lenkų antikultūrą, įskaitant ir politinę, prisimins ne viena karta ir ne tik Lietuvoje. Žinoma, tai negatyviai atsilieps Lietuvos lenkų likimams.

Būtent todėl dabartinėje situacijoje ir minėtomis sąlygomis ne savo tautos klaidų ar fobijų ieškojimas, o teigimai, ką lietuviai turi daryti, o ko ne, niekur neveda. Todėl ragintume […] visus, kurie Lietuvai linki gero, kad pradėtų analizuoti situaciją savo šalyje ir pasinaudotų teise reikalauti iš valdžios pakeisti politiką į normalią, paremtą teise bei palankumu kaimy­ninėms valstybėms ir tautoms.

Pavyzdžiui, nereikia net būti teisininku, pakanka tik pažiūrėti į lenkų kalbos žodyną, kad suprastum, jog prievartinis teikimas Lietuvos lenkams vadinamosios Lenko kortos, liudijančios apie tariamą priklausymą lenkų tautai, yra gryniausia provokacija (paskaitykite Michako Romer‘io min­tis „Dwie teorie o Polakach litewskich“. Zeszyty Historyczne, Nr. 106. Rok 1993, Paryz),o dosnus Lenkijos senato biudžeto lėšų dalinimas prieštarau­ja Lenkijos Konstitucijai. Tuo labiau, kad šiais galingais finansiniais srautais siekiama Lietuvos lenkų dezintegracijos savo Tėvynėje, o apimtis vienpu­siškos negatyvios informacijos, skleidžiamos lenkų gyventojams Lietuvo­je per postkomunistinius leidinius, radiją „Znad Wilii“ bei „TV Polonia“ atstovybę už Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigus, turi visus informacinio teroro bruožus. Tai tik kelios iš daugelio šiurkščiai akis rėžiančių temų, dėl kurių Len­kijos politikams ir veikėjams yra plati dirva pasirodyti […].

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Prieš kelias dienas savo gimtojoje gyvenvietėje stebėjau, kaip vėlų vaka­rą visai dar maži vaikai su ponia direktore priešakyje grįžta iš eilinės išvy­kos į Vilnių, kur „protestavo prieš bjaurius lietuvius“, kurie galiausiai nori gerai išmokyti oficialios mūsų šalies kalbos. Žiūrint į juos ir klausant jų kalbos, man nebuvo gaila nei per pastaruosius dvidešimt metų praleistų istorinių galimybių ir šansų kultūros srityje, nei per Akcijos teismų metus sunaikintų paminklų, nei sulaukėjusio krašto ir žmonių – o tik iki ašarų gaila tų vaikučių, kuriems nuo mažens skiepijamas nepalankumas savo Tė­vynei ir bendrapiliečiams. Ir kad štai su ta nepaprastai sunkia kupra jiems teks eiti per savo gyvenimą. Ir kad taip vyksta tik tam, kad organizuota asmenų grupė vis dar galėtų būti valdžioje ir tyčiotis iš bejėgių žmonių ten, kur yra ir mano gimtinė.

Tokioje situacijoje natūraliai lūpos veriasi retoriniam klausimui – kam išvis yra polonistikos centras ir mokyklos, jei neišugdo Žmogaus ir Piliečio, o tik vadinamąjį lenką, kurio tautiškumą dabar apibrėžia ne kultūros lygis, žinios ar tradicijos, o tik priklausymas tam tikrai partijai ar organizuotai grupei, remiamai oficialiosios Lenkijos.

Ir tai, mūsų nuomone, yra esminis klausimas, į kurį laikas duos atsakymus“.

(Bus daugiau)

2019.03.17; 22:00

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

7. Gegutės svetimame lizde

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sudaryta Valstybinė komisija ištirti lenkų „autonomininkų“ veiklai, vadovaujama jos  pirmininko R. Ozolo, 1990 m. spalio 20 d. „Tiesos“ 204-ajame numeryje paskelbė: „[…] Rytų Lietuvos autonomizacijos negalima kitaip paaiškinti kaip paramą TSRS vadovybei […]. Lietuvos Respublika niekada nesutiks su jos teritorijos vientisumo pažeidimu. Konfliktas šia­me rajone TSRS vadovybei dabar reikalingas kaip oras. Mes tikimės, kad Lietuvos lenkai nesileis daugiau išprovokuojami, netaps akmeniu Lietuvos Nepriklausomybės kelyje. Kiekvienas kivirčas dabar būtų pragaištingas ir lietuviams, ir lenkams. Lenkams jis, beje, būtų susijęs ir su jų moralinio prestižo likimu […]. Kviečiu ir siūlau nepriimti jokių skubių sprendimų, o eiti bendrų nuostatų paieškos keliu. Prielaidų draugiškam gyvenimui šiandieną daugiau negu bet kada anksčiau. Nėra neįveikiamų dalykų, jeigu tik juos norima įveikti.“

Tačiau lenkų bolševikų – šovinistų, atrodo, neveikė jokie argumentai. Ir jie 1990 m. spalio 6 d. vėl susirinko iš Vilniaus, Šalčininkų, dalies Trakų, Švenčio­nių ir Širvintų rajonų į Eišiškes, į savo suvažiavimą. Čia paskelbė įkurią Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą, tik jau … Lietuvos sudėtyje. 1989 m. gegužės 12 dieną susirinkę „autonomininkai“ – deputatai ir Lenkų sąjungos nariai Vilniaus rajone, Mickūnuose, pirmininkaujami Šalčininkų rajono tarybos vado Č.Vysockio, apsvarstė, kaip pasitarnauti „lenkų reikalui“ ir paversti vėl lenkiškomis J. Pilsudskio buvusias okupuotas Rytų Lietuvos žemes, kaip jose įgyvendinti tik lenkų valdymą. Tam susirinkusieji sudarė komisiją, kurios beveik visi nariai buvo „platformininkai“, rajono tūzai: partijos rajono komiteto sekretorius Č. Vysockis, kolūkio pirmininkas A. Aliukas, vykdo­mojo komiteto pirmininko pavaduotojai B. Daškevičius, J. Olechnovičius, Eišiškių vykdomojo komiteto pirmininkas J. Jonginas ir kiti. Kai kurie jų –  Aleksandras Davydovičius, Martynas Roscinševskis, Šinkovskis, Zygmantas Komarovskis, Ježis Dovgirdas, Genrikas Staurila, Jonušas Markovskis,  Liucija Poškovska, Adamas Rybinskis, Zygmantas Lienas, Danuta Ceselska, Marekas Stašinskis, Tomašas Radašovskis, Stanislavas Šalapokas ir kiti pasirašė ir išsiuntė  memorandumą Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui, kitiems Lenkijos vadams apie tai, kaip jie, lenkai patriotai yra engiami, skriaudžiami  lietuvių, kurie net tą savo kalbą pasiskelbę valstybine ir reikalavo, kad Lenkija nedelsdama pripažintų Vilniaus kraštą tik kaip  Lenkų autonomine sritimi. V.Jeruzelskio atsakymo nepasisekė rasti.

1990 m. gegužės 15-ąją keletas šimtų lenkų – autonomininkų, susirinkę Šalčinin­kuose apsvarstė ir savo tolimesnių diversijų planus prieš lietuvių tautą ir nepri­klausomą Lietuvos valstybę. Pirmininkaujami Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Č.Vysockio, priėmė nutarimą, jog Lietuvos Respublikos valdžia, siekdama išplėšti Lietuvą iš TSRS sudėties, kelia pavojų visai socialistinei sistemai ir pasaulio taikai ir kad  Lietuvos Aukščiausioji Taryba netu­rėjo nei moralinės, nei juridinės teisės paskelbti, kad Lietuva išstoja iš TSRS (priimti Kovo 11-osios Akto dėl nepriklausomos Lietuvos valsty­bės atkūrimo). Ir toliau savo nutarime lenkai aiškino, jog „išstoti“ buvo galima tik susitarus su TSRS vyriausybe. Ir toliau reikalavo, kad naujoji Lietuvos valdžia, visi komunistai pritartų TSRS prezidento M. Gorbačiovo ir TSRS Vyriausybės reikalavimams, kad Lietuvoje būtų laikomasi tik TSRS Konstitucijos ir užtikrinamas TSRS nedalomumas, o visiems lenkams nurodyta va­dovautis tik TSRS Konstitucija ir TSRS įstatymais ir kad visas lenkų gyvenamas kraštas turi vadintis tik Lenkų nacionaliniu kraštu, kiek vėliau – Lenkų tarybine Respublika.

Nutarimas bai­gtas nurodymu ir lenkų „ūkiniams organams“ stiprinti ekonominius ryšius tik su Baltarusijos TSR, su TSRS ir kitomis „broliškomis tarybinėmis respublikomis“. Visi „autonomininkai“ pritarė, kad „jų respublika“ pasirašytų su TSRS „Sąjunginę sutartį“. Į tą lenkų stalinistų – šovinistų „respubliką“ turėjo įeiti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono, Pabradės ir Margūnų apylinkės, Trakų, Senųjų Trakų, Paluknio, Kariotiškių apylinkės, dalis Jauniūnų apylinkės, Širvintų rajonas. Administracinis tos lenkų respublikos centru paskelbtas  Vilniaus miesto rajo­nas – Naujoji Vilnia. Pagal lenkų – autonomininkų – stalinistų reikalavimus pripažinimas faktiškai reiškė buvusios J.Pilsudskio okupuotos Rytų Lietuvos perdavimą jei ne TSRS, tai Lenkijos vanagams.

Dar daugiau planuota, kaip sakyta visai išgyvendinti lietuvius iš to krašto. Tam turėjo pasitarnauti ir 1990 m. gegužės 26 d. lenkiškos Vilniaus rajono tary­bos nutarimas „Dėl priemonių apriboti mechaninį gyventojų daugėjimą Vilniaus rajone“, pagal kurį naujiems lietuviams atsikelti į tą kraštą buvo sudaryta begalės sunkumų, o senųjų išgrūdimą turėjo priversti visokie administraciniai apribojimai, beteise paverčiant ir  lietuvių kalbą ir t.t.

 8. Pažinus „brolius“

Kolonizatorių palikuonių siekis užgrobti Rytų Lietuvos žemes, pri­versti atsisakyti nepriklausomybės sukėlė visos Lietuvos lietuvių  pasipiktinimą. Visur praėjo protesto mitingų banga prieš gresiančią naują lenkų okupaciją ir aneksiją. 1990 m. spalio 13 d. į Vilnių susirinkę Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių, Ignalinos, Zarasų rajonų lietuvių kalbos ir literatūros moky­tojai pasmerkė lenkų vadukų – bolševikų išdavystę, jų toliau vykdomą Vilniaus krašto polonizaciją, lietuvių mokytojų ir kitų specialistų persekiojimą tame krašte. Kauno miesto Sąjūdžio įgaliotinių susirinkimas 1990 m. lapkri­čio 8 d. kreipėsi į LR Aukščiausiąją Tarybą specialia rezoliucija „Dėl Pietryčių Lietuvos“:

„Aptarę Pietryčių Lietuvos reikalus dalyvaujant jos atstovams, antrą kartą kreipiamės, konstatuodami: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė privalo nu­traukti užsienio valstybių organizuotą separatistinę veiklą ir Respublikos piliečių teisių pažeidinėjimus. Paskelbti, jog š.m. spalio 6 d. Eišiškėse įvykdytas vadinamojo „Vil­niaus lenkų krašto“ sudarymas siekia legalizuoti 1920-1939 m. Rytų Lie­tuvos okupaciją, yra antikonstitucinis, negaliojantis ir nesukeliantis jokių teisinių pasekmių nuo jo priėmimo momento. Santykiai su Lenkijos Respublika turi būti tik tarpvalstybinio lygio. Turi būti pasmerkta generolo Želigovskio akcija, kompensuota padaryta žala, grąžinta užgrobta teritorija.

Kviečiame Lietuvos Respublikos miestų, rajonų savivaldybių ir Sąjū­džio Tarybas palaikyti Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos rajonų lojalius Respublikai piliečius, už Respublikos ribų gyvenančius lietuvius, teikti jiems visokeriopą pagalbą. Būtina per spaudą, radiją, televiziją platin­ti istorinę tiesą apie Lietuvos valstybės centrą, kuris yra Pietryčių Lietuva.“

1990 m. lapkričio 24 d. Vilniuje įvyko Rytų Lietuvos gyventojų atsto­vų suvažiavimas, kuris priėmė tokį nutarimą: „Mes, Rytų Lietuvoje gyvenančių lietuvių, gudų, lenkų, totorių, žydų, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių Lietuvai lojalūs atstovai, remiame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės pastangas išlaikyti Tė­vynės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, visų tautybių piliečių teises. Suvažiavimas smerkia 1919-1990 m. Lenkijos, Vokietijos bei TSRS okupacijas ir pripažįsta, jog bet kokios teritorinės pretenzijos Lietuvos Res­publikai yra nepagrįstos ir prieštarauja tiek bendrosios tarptautinės teisės, tiek Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo principams. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Ministrų Tarybai siūlome tarpusavyje daugiau bendradarbiauti ir perimti iniciatyvą, spren­džiant savo Respublikos rytinės dalies problemas. Aukščiausiojoje Taryboje išsamiai apsvarstyti Rytų Lietuvos reikalus ir patvirtinti atitinkamą programą. Papildyti valstybinę Rytų Lietuvos komisiją ir pratęsti jos darbą, pa­pildomai įkuriant atleistųjų iš darbo ir kitamanių, kitataučių persekiojimo, Armijos Krajovos nusikaltimų Lietuvoje tyrimo grupes ir išplečiant švietimo grupę. Perredaguoti vietos savivaldos, švietimo, tautinių mažumų, rinkimų įstatymus. Atsižvelgiant į vietinių tarybų, gyventojų pageidavimus naujajame Lietuvos Respublikos administraciniame paskirstyme juos sujungti į Vil­niaus apskritį (…).

Vadovaujantis Konstitucijos 16 straipsniu, Tautinių mažumų įstaty­mu, patvirtinti Šalčininkų, Vilniaus rajonų, autochtonų ir tautinių mažumų teisių gynimo komitetus. Sudaryti sąlygas pietryčių Lietuvoje pasirinkti mokyklas gimtąja kal­ba ir pamokas (lietuvių, lenkų, gudų, rusų k. ir t.t.). Išplėsti Lietuvos radijo, televizijos tautinių mažumų redakcijas ir lai­das Rytų Lietuvai bei lietuviams už Respublikos ribų, spausdinti daugiau atitinkamos literatūros. Įkurti Rytų Lietuvos institutą, Vilniuje […]. V. Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą laikome šio krašto Tėvynei lojalių piliečių valios išreiškėju, o mūsų priimtus dokumentus – vykdytinais visose įstaigose. Laikotarpiu tarp Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimų jų valios vyk­dytoja yra visuomeninė Rytų Lietuvos reikalų taryba (…). Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą prašome patvirtinti naują Visuomeninės Rytų Lietuvos reikalų tarybos sudėtį, sudaryti sąlygas Tarybai su­sipažinti su pietryčių Lietuvos savivaldybių darbu ir teikti joms pasiūlymus“.

Agresyvusis lenkų erelis

Panašaus pobūdžio susirinkimų įvyko ir kitose Lietuvos vietose. Štai Panevėžio miesto demokratinių judėjimų sueigos nutarimas: „Niekas neturi teisės pažeisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Kovo 11-ąją paskelbto Akto nuostatos, jog Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma. Priešiškų Lietuvai jėgų, kurios eskaluo­ja tautinę nesantaiką Pietryčių Lietuvoje (…). Tie veiksmai privalo būti vertinami kaip anti­valstybiniai. Kadangi antilietuviška veikla Pietryčių Lietuvoje vykdoma ir toliau, šiame krašte nuolat užregistruojami faktai, kai niekinami Lietuvos Respublikos simboliai. Todėl manome, jog Lietuvos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė privalo imtis radikalių priemonių, kad būtų stabdoma anti­valstybinė veikla šiame rajone. Viena iš padėties stabilizavimo priemonių šiame krašte (…). Lietuvos Respublikos teisėsaugos organai privalo ginti lietuvybę šiame krašte propaguojančius ir nuolatos kitamanių užpuldinėjamus žmones. Kol kas įvykiai klostosi priešinga linkme, tad manome, jog būtina stiprinti Vil­niaus krašto prokuratūrų ir VRS kadrus tais Lietuvos piliečiais, kurie savo darbe pasirengę vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais. Tam nederėtų gailėti lėšų. Manome, kad Lietuvos Vyriausybė visokeriopai privalo skatin­ti vykstančiuosius ten dirbti, suteikdama jiems gyvenamąjį plotą. Padėki­me žmonėms, kurie pasiruošę viską daryti Lietuvos labui.

Deja, šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas: Pietryčių Lietuvoje apsigyvenę kitataučiai pri­imami į geresnius darbus ir savo veikla daro neigiamą įtaką lietuvybės plė­tojimui šiame krašte. Tikslinga toliau leisti laikraštį „Vilniaus balsas“, kuris būtų skirtas Vil­niaus krašto žmonėms. Šis laikraštis galėtų suvienyti „Vilnijos“ draugijos žmones konstruktyviai veiklai, plėtojant draugiškumą tarp visame šiame krašte gyvenančių tautų. Pirmieji Krašto apsaugos departamento parengti apsaugos būriai priva­lėtų būti dislokuoti Lietuvos-Baltarusijos pasienyje bei kitose Rytų Lietuvos vietovėse. Tai padėtų užtikrinti normalų ten gyvenančių žmonių gyvenimą. Nedelsiant turi būti organizuota Lietuvos Respublikos Prokuratūros ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisija, kuri ištirtų kiekvieną atvejį, kai nepaisoma Lietuvos Respublikos įstatymų. Tokie vadovai turi būti tuoj pat atleisti iš užimamų pareigų kaip nepaisantys Lietuvos Respublikos įstatymų. Vyriausybė privalo spaudoje oficialiai paskelbti, kad kiekvienas įstaty­mų nepaisymo faktas bus ištirtas, o kaltininkai nubausti įstatymų numatyta tvarka. Vyriausybė privalo imtis priemonių, kad būtų sustabdyta kitų respu­blikų gyventojų migracija į Vilniaus krašto rajonus. Tai reikia daryti nedel­siant.

Manome, kad šie pasiūlymai neliks be atgarsio. Rytų Lietuvos proble­mos turi rūpėti kiekvienam žmogui, organizacijai, o pirmiausia – Lietuvos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.“

Po pareiškimu pasirašė LS Panevėžio miesto taryba, LS Panevėžio rajono taryba, Nepriklau­somybės partija, Demokratų partija, Krikščionių demokratų partija, So­cialdemokratų partija, Žaliųjų partija, Lietuvos Laisvės Lyga, Tautininkų sąjunga, Tremtinių sąjunga, Pramonės sąjunga, Pramonės asociacija, „Vilnijos“ draugijos skyrius.

Šalčininkų rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas Juozapas Šapoka tuo metu „Atgimime“ (1990, spalio 17-24 d. 41-asis nr.) rašė: „Lenkų nacionalinio-teritorinio krašto“ paskelbimas nėra kaprizas, tai toliamatė Len­kijos valdžios  politika. Tai pirmasis žingsnis atkurti 1920-1922 m. buvusią „Litwa Srodkowa“ (Vidurinę Lietuvą), po to kartu su Baltarusijos, gal ir Ukrainos dalimis ją prijungti prie Lenkijos. Dabartiniai TSKP (LKP ant „platformos“ – A. L.) lyderiai taip toli nesiekia, tačiau apie tokį tikslą svajoja lenkų tautiniai lyderiai, inteligentai, kai kurie paprasti žmonės. Lenkų nacionalistai remia idėją įkurti atskirą lenkų darinį (nors TSRS sudėtyje), kad paskui – tegu dar ir negreit – byrant TSRS, šis darinys pareikštų, prie ko jis nori prisijungti.

Kita vertus, socializmo ir komunizmo ideologinis kuinas tiek nukaršo, kad juo jau nebepajosi, todėl KPSS ir pabalnojo lenkiškumo, lenkų autonomijos idėją […].“ Toliau „Atgimime“ aiškinama, kad Šalčininkų ir kituose svetimšalių atėjūnų valdomuose rajonuose žmonės tegali skaityti tik prokomunistinius laikraš­čius, kaip „Soviety Lenina“, „Sovetskaja Litva“ (pervadintą į „Echo Litvy“), kad iš darbo atleidžiami lietuviškai kalbantys ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakantys žmonės. Rajone keletas tūkstančių LKP (TSKP pagrindu) narių, o savarankiškos LKP – tik apie 150. Lietuvos lenkų sąjunga veikianti drauge su antilietuviškąja probolševikine „Jedinstvos“ organizacija. Tad tas, kuris išdrįsta paprieštarauti, pakritikuoti „autonomininkus“, daž­niausiai ir išvejamas iš darbo, nors ir būtų geriausias specialistas.

9. Rinktųjų išdavystė

Antilietuviška veikla užsiėmė ir kai kurie lenkai – Lietuvos Aukščiau­siosios Tarybos deputatai. Jų frakcija LR Aukščiausiojoje Taryboje 1990 m. gruodžio 1 d. rašė Lenkijos prezidentui L. Valensai (jo rinkiminiam štabui), Lenkijos Vyriausybės nariams, taip pat didžiųjų Lenkijos laikraščių redak­cijoms: „[…] Lenkai Rytuose yra lenkų tautos dalis (vadinasi, Lenkija privalo gelbėti tą tariamai savo „tautos dalį“ – A.L.) ir mes tikimės, kad būsimasis Prezidentas bei jo suformuota vyriausybė rūpinsis mūsų likimu. Lenkai Rytuose – tai daugiausia tie žmonės ir jų vaikai, kurie turi teisę į Lenkijos Respublikos pilietybę, nes Lenkijos pilietybės niekada neatsisakė ir niekas neturėjo teisės jos iš jų atimti, tai tūkstančiai Armijos Krajovos ka­reivių. Lenkai Rytuose – tai paliktosios žemės, kuri pagimdė didžių poetų ir tautinio veržlumo vadovų, sargai, tai kapų ir kapinių, lenkų kultūros ir tautinių tradicijų globotojai (…). Ko nori lenkai Lietuvoje? Turėti savo nacionalinę-teritorinę savivaldą Lietuvos sudėtyje, kad būtų išsaugotas tautinis savitumas. Nori, kad baigtų­si Vilnijos skurdinimas, neteisingai skirstant materialines gėrybes, grobuoniškas šeimininkavimas jos tėvų žemėje. Nori turėti galimybę atkurti savo tautos inteligentiją, teisę vartoti gimtąją kalbą įstaigose ir bažnyčiose, turėti savo nepakeistą vardą ir pavardę, nepakeistą gimtojo kaimo ir miestelio pavadinimą.

Tikime, jog Lechas Valensa supras ir geranoriškomis kaimyniškomis de­rybomis padės spręsti lenkų gyventojų problemas. Todėl kreipiamės į savo tėvynainius, buvusius rytinių pakraščių gyventojus, į visus, kas neabejingas mūsų likimui, paremti Lecho Valensos kandidatūrą į prezidento postą. Taip pat tikime, jog Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje (L. Valensa tuo metu gyveno Londone – aut.), kuris yra tautos dvasios tvir­tumo simbolis, tikėjimo ir vilties atrama, perduodamas valdžią į laisvuose rinkimuose išrinkto Prezidento rankas, savo istoriniu testamentu perduos ir savo pareigą rūpintis lenkų gyventojais, kurie ne savo valia atsidūrė už Lenkijos valstybės ribų.

Lenkų frakcija Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje.“

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1990 m. gruodžio 12 d. įvyko Vilniaus rajono daugiausia iš deputatų tarybos sesi­ja, kurioje buvo svarstoma visuomeninė ir politinė padėtis rajone. Dide­lį pranešimą tuo klausimu perskaitė Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis. Savo pranešime visą kaltę dėl pablogėjusios ekonominės padėties jis suvertė „lietuviams nacionalistams“, pirmiausia LR AT Pirmi­ninkui prof. V. Landsbergiui. Po to nepagailėjo kaltinimų Rytų Lietuvos lietuviams, kurie lapkričio 24 d. organizavo savo suvažiavimą ir nepa­kvietė jų, rajonų vadų, taip pat išdrįso reikalauti sau lygių teisių su kitų tautų atstovais, pirmiausia lenkais, ir t.t. Jis piktinosi LR Aukščiausiąja Ta­ryba, kuri iki šiol nėra pripažinusi Lenkų nacionalinio krašto, ir pan.

Paskui susirinkusieji patvirtino A. Brodavskio parengtą nutarimą. Jame pareikštas protestas LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui, Valstybės komisijos Rytų Lietuvos problemoms tirti pirmininkui R. Ozolui dėl to, kad lapkričio 24 d. jie leido sušaukti Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą, kuriame, girdi, įžeidžiamai buvo atsiliep­ta apie Rytų Lietuvos vadovus ir tuo „kurstyta tarpnacionalinė nesantaika“. Buvo parengtas specialus nutarimas-prašymas okupantų pasodin­tam prokurorui A. Petrauskui, kad patrauktų baudžiamojon atsakomybėn minėto suvažiavimo organizatorius ir nubaustų pagal LR baudžiamojo kodekso 72 straipsnį (dėl  tarpnacionalinės nesantaikos kurstymo).

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neapykanta nepriklausomai Lietuvai, lietuvių tautai, melu buvo persunkta lenkų vadeivos A. Brodavskio kalba 1990 m. pabaigoje  TSRS liaudies deputatų IV suvažiavime Maskvoje: „[…] Aptardami globalines ekonomines programas, mes privalome kalbėti apie opius, sudėtingus tarpnacionalinius santykius. Juk kol mes tokiojedaugianacionalinėje, unikalioje šalyje neapsispręsime dėl nacionalinės-valstybinės sandaros, jos formų ir turinio, jokia ekonominė programa, kad ir kasją bebūtų parengęs, nepradės veikti. Gali atsitikti taip, kad jos paprasčiausiai nebus kam vykdyti. Taigi mano balsas – tai balsas iš dar vieno Sąjungos kampelio, kuris pagal kitų regionų liūdną patirtį gali pavirsti taip pat karštu tašku. Taigi pietryčių Lietuvoje yra toks Vilniaus kraštas, kur tankiai gyvena per ketvirtį milijono lenkų tautybės gyventojų. […]. Suprantama, gali kilti klausimas, o čia kas per problema. Beje, tai ilga istorija, siekia ji tolimus laikus, bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Tuo pačiu tai precedento neturintis pavyzdys, kai nedidelės lenkų tautos dalies likimas daugelį amžių buvo sprendžiamas jai pačiai nedalyvaujant. Tam patvirtinti pateiksiu kad ir visiškai neseną laiko atkarpą.

Po Spa­lio revoliucijos, dvidešimtaisiais metais, Vilniaus kraštas įėjo į atsikūrusios Lenkijos valstybės sudėtį (buvo J.Pilsudskio ordų okupupotas – A.L.). Tai buvo pripažinta ir Tarybų Rusijos, ir Tarybų Lygos. Pagyvenę ne visus dešimt metų Lenkijoje, krašto gyventojai vienu plunksnos brūkštelėjimu staiga atsidūrė jau Lietuvoje, taip pat, beje, bur­žuazinėje. Pasirašydamas žinomojo Ribentropo-Molotovo pakto slaptą papildomą protokolą, 1939 m. spalio 10 d. Stalinas sutriuškintos Lenkijos Vilniaus sritį su Vilniumi perdavė Lietuvai (nuo amžių ne tik šis kraštas, bet ir lekų kolonizuotos lietuvių žemės šiauriau Vyslos – tai Lietuva. – A.L.). Dovanėlė (nemaža, taip sakant, draugiško abipusio susitarimo tvarka. O tai pusė rajono gyventojų, tarp jų – 320 tūkstančių lenkų. Na, o vėliau, 1940-aisiais mes jau atsidūrėme TSRS. Gal kai kam pasirodys gana keistas faktas, jog mes nežinome, kur, kieno įtakos sferoje esame šiandieninėje situacijoje. Iš vienos pusės, tarytum ofi­cialiai TSRS sudėtyje, kur galioja TSRS Konstitucija, sienos taip pat TSRS, ir pan. Antra vertus, nuo š.m. kovo 11-osios atsidūrėme tariamai nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Beje, ir vėl gyventojų nuomonės niekas nepasiklausė. Taigi šiuo požiūriu TSRS Konstitucija – tai jau kaimyninės, svetimos valsty­bės Konstitucija. O mūsų dalyvavimas TSRS liaudies deputatų suvažiavimo darbe – jau veiksmas, darantis žalą Lietuvos valstybės piliečiams. Žodžiu, esame kolaborantai. Pavyzdžiui, šiandien Respublikos teritorijoje veikia dvi viena nuo kitos nepriklausančios prokuratūros – TSRS ir Lietuvos, du nepriklausomi šaukimo į armiją organai. Vienas šaukia, kitas – atšaukia, dvi sienos, ir panašiai. Štai taip jau devynerius mėnesius gyvename „trumpo sujungimo sąly­gomis“. Nuotaikas, žmonių padėties vaizdą sunku perteikti, reikia patiems išvysti ir pajusti.

Vėl gali kilti klausimas: o kas gi neramina lenkus šioje situacijoje? Ko jiems bijoti gyventi nepriklausomoje Lietuvoje? Ogi jie bijo to paties, ko ir vadinamieji rusakalbiai gyventojai. Suvažiavimo dalyviai šia tema daug pri­siklausę. Krašto gyventojai, pasimokę iš karčios istorijos patirties, priėmus Kovo 11-osios aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės, šį kartą norėtų žinoti, kas jų laukia šioje valstybėje, ir nesiruošia būti vedami kažkur užriš­tomis akimis. Beje, reikia pridurti, kad lietuvių ir lenkų santykius slegia dar ilgametės istorijos krūvis. Dabar, plūstelėjus atgimimo bangai, atsirado retas istorijos šansas – padėti tašką, vadovaujantis gerai patikrintu metodu: yra tauta – yra problema, nėra tautos – nėra problemų. Pavyzdžių čia galima pateikti užtektinai. Kad nekaitinčiau ir taip įtemptos suvažiavimo atmosfe­ros, neišpūsčiau nacionalinių aistrų, susilaikysiu, tačiau pabrėžiu, kad šios kampanijos centre – lietuvinimo forsavimo politika, naudojant čia įvairiaspriemones, net tokias, kaip regionų skaldymas, kur tankiai gyvena lenkų tau­tybės gyventojai, ruošimasis įvesti šiame regione administracinį valdymą, „kitakalbių lojalumo“ tikrinimas, nelojaliųjų atleidimas iš darbo, ir pan.

Didžiausias pavojus yra tas, jog tai daroma siauro Respublikos vadovau­jančiųjų asmenų rato, kartu su tam tikrų politinių jėgų ir grupuočių lyderiais, prisidengiant, beje, lietuvių tautos vardu. Kol sąjunginiame lygyje vyksta įstatymų kova, kol politikai aiškinasi santykius ir kyla debatai dėl valstybinės santvarkos, kol tvyro tokia painiava ir nesutarimai, darbas bus padarytas.

Mes už tautų teisę apsispręsti. Paprastai ši teisė siejama su nepriklauso­mos valstybės sukūrimu, tai pas mus Lietuvoje ir įvyko kovo 11 d. Tačiau valstybės nepriklausomybė dar nėra jos piliečių laisvė. Valstybės laisvė turi tapti kiekvieno jos piliečio asmenybės laisvės garantu. Mes sutinkame ir solidarizuojamės su Rolanu Bykovu, aistringai kalbėjusiu apie tai suvažiavimo pradžioje. Deja, dar ne visi išmoko šią teisę praktiškai įgyvendinti, ir, ko gero, dar ilgai mokysimės. Taip sakant, iš karto veržiamės šokti, dar neišmokę vaikščioti. Vieną diktatūrą pakeičiame kita, kuriai esant, įsigalioja net tokia teisė, kai viena tauta tampa kitos tautos nuosavybe. Vadinasi, reikia parengti tikslų tautinių mažumų, mažų tautų gyvybiškai svarbių interesų gynimo me­chanizmą, kad daugumos valia būtų derinama su mažumos interesais.

Mūsų krašto gyventojai viena iš tokio mechanizmo realių formų laiko autonominio vieneto sukūrimą. Savo valią jie ir pareiškė 1990 metų spa­lio 6 d. krašto savivaldybių vietos tarybų deputatų suvažiavime, sukurda­mi Vilnijos teritorijoje lenkų nacionalinį-teritorinį kraštą su savo statusu. Deja, anksčiau minėtos politinės jėgos, grupuotės, kai kurie Respublikos vadovybės lyderiai po to antiautonominę kampaniją dar labiau sustiprino.

Gerbiamieji deputatai! Tai ne eilinis vienetas suverenitetų parade. Šiuo klausimu mes kalbėjome pirmosiomis savo deputatinės veiklos dienomis ir pirmajame suvažiavime, ir kituose. Mes kreipiamės su deputatų paklausi­mu į suvažiavimo prezidiumą, į Aukščiausiąją Tarybą ir į TSRS Aukščiau­siosios Tarybos Prezidiumo Pirmininką. Deja, pavydėtinai nuosekliai visa tai, apėję mus, vėl patekdavo į respublikinį centrą, tą „gimtąjį glėbį“, kurio jėga po tokio klausimo iškėlimo didėjo geometrine progresija.

Didžiai gerbiamas prezidente! Savo aktyvia užsienio politikos veikla jūs prisidėjote prie pastarųjų revoliucinių pertvarkymų vystymosi visoje Rytų Europoje. Įgyvendintas dar visai neseniai buvęs kone nesuvokiamas dvie­jų Vokietijos valstybių susivienijimas. Vakarų politikai vadina jus Europos kūrėju. Mes kreipiamės į jus su deputatų klausimu, kaip į TSRS pirmąjį Prezidentą, turintį didžiulių teisių ir įgaliojimų. Mes kreipiamės į aukštąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą: nejau Vilniaus krašto gyventojai, kaip ir praėjusiais dešimtmečiais, gyvens nuolatinės baimės dėl savo egzistavi­mo, dėl savo vaikų ateities atmosferoje, nejau, visą gyvenimą buvę kažkie­no įkaitai, ir toliau liks tame pačiame vaidmenyje? O gal, jeigu mes esame Europos centre – o geografai nustatė, jog Europos centras kaip tik ir yra mūsų krašte, – ir mūsų problemą reikėtų spręsti europietiškai?

Tegu krašto gyventojai savo referendumu, kurio, beje, šiuo klausimu, esant dabartinei Lietuvos vadovybei, mes niekada nesulauksime, patys nusprendžia, kaip jiems toliau gyventi. Turimas galvoje jokiu būdu ne pokario metais nusta­tytų sienų tarp valstybių pakeitimas, o šio krašto gyventojų ypatingo statu­so ir teritorinės savivaldos įtvirtinimas. Jie turi teisę į tokį statusą, nes patys niekada neperžengė savo valstybinės sienos. Tik pati siena ne kartą juos peržengdavo, prieš jų valią atimdama iš jų pilietybę.Vadinasi tas, kuris sienas kilnojo anksčiau, dabar turi atstatyti teisin­gumą. Mes tikime, jog Jūsų pagalba, Aukščiausiosios Tarybos pagalba bus sukurta speciali deputatų komisija ir ši paradoksali istorinė neteisybė bus ištaisyta, tuo pačiu užtikrintas šiame regione gyvenančių žmonių ramus gy­venimas ir normalūs bendražmogiški santykiai mūsų bendruose namuose…“.

Skaitant šio ir kitų „autonomininkų“ mintis prieš nepriklausomą Lietuvą, gali su­sidaryti nuomonė, kad nepriklausomos Lietuvos vyriausybė buvo abejin­ga kėsinimuisi į valstybės teritorinį vientisumą ir nesigilino, kiek teisingos lenkų, rusų pretenzijos. Bet tada atsikuriančiai Lietuvos  valstybei buvo šimtai kitų pro­blemų. Tarp jų ir valstybės pripažinimas, jos valdymo organizavimo, ekonominė blokada ir t.t.

10. Bedantė teisė

Nepaisant visa to, dėta nemažai pastangų apraminti lenkų šo­vinistams, užsimojusiems, pasinaudojant atsikuriančios nepriklausomos valstybės sunkumais, įgyvendinti savo aneksinius tikslus – vėl prijungti prie Lenkijos nuo amžių buvusias lietuvių žemes. Lietuvos Aukščiausioji Taryba, tarp pirmesnių savo nutarimų, 1990 m. kovo 20 d. iš lietuvių ir lenkų parlamentarų sudarė Laikinąją Rytų Lietuvos komisiją. Jos nariais išrinkti: Stanislovas Akanovičius, Zbignevas Balcevičius, Julius Beinortas, Leonas Jankelevičius, Česlovas Juršėnas, Egidijus Klumbys, Stasys Kropas, Česlovas Kudaba, Ryšardas Maceikianecas, Česlovas Okinčicas, Vytautas Paliūnas, Vidmantas Povilionis, Stanislovas Peško, Eugenijus Petronis, Liu­dvikas Narcizas Rasimavičius, Romualdas Rudzys, Benediktas Vidmantas Rupeika, Valentina Subač, Rimvydas Raimondas Survila, Aurimas Taurantas, Edvardas Tomaševičius ir Kazimieras Uoka. Po mėnesio iš Komisijos išstojus S. Kropui, į ją įtraukti Juozas Dingelis, Petras Giniotas ir Serge­jus Pirožkovas. Pirmininkais išrinkti Ryšardas Maceikianecas ir Rimvydas Survila.

1990 m. gegužės 15 ir gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukš­čiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybes dėl skatinimo kurti lenkų autonominius rajonus, toliau vadovaujantis TSRS Konstitucija ir kitais okupacijos metais veikusiais teisiniais aktais. Nutarime dėl Šalčininkų tarybos veiklos buvo pasakyta: „[…]. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės Konstitucija […].“ Ir toliau AT nurodė, kad „[…] rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konstitucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti […].“

„Autonomininkams“ ir toliau nerimstant, o Komisijos darbą paralyžiuojant kai kuriems jos nariams – lenkų šovinistams, Lietuvos Respublikos Aukš­čiausiosios Tarybos prezidiumas 1990 m. liepos 6 d. sudarė naują 17 narių Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms ištirti. Jos pirmi­ninku išrinktas vicepremjeras Romualdas Ozolas, pirmuoju pavaduoto­ju – AT vicepirmininkas Kazimieras Motieka, Komisijos pirmininko pava­duotojais – Vidmantas Povilionis ir Rimvydas Survila, nariais – deputatai Irena Andriukaitienė, Medardas Čobotas, Zenonas Juknevičius, grupė Vy­riausybės atstovų – Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, Kultūros ir švietimo ministro pavaduotojas Aurimas Juozaitis, Žemės ūkio ministro pavaduotojas Antanas Sviderskis, Socialinės apsaugos ministerijos Gyven­tojų užimtumo skyriaus viršininkas Leonas Perkumas, Tautybių reikalų departamento direktorė Halina Kobeckaitė, Krašto apsaugos departamen­to patarėjas Artūras Merkys, taip pat – Vilniaus miesto tarybos deputatas Gintaras Songaila bei keletas visuomenininkų – Lietuvių kalbos instituto skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazas, Baltarusių kultūros draugijos na­rys Steponas Dušanskas-Duš ir Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis Arūnas Eigirdas.

Valstybinė Komisija, ištyrusi lenkų bolševikų-šovinistų keliamo triukš­mo Rytų Lietuvoje priežastis, padarė išvadas, kad jis keliamas vietos val­džios pagal nurodymus iš Varšuvos ir Kremliaus, žinoma, kiekvienam jų turint savus tikslus. Komisija greitai įsitikino, kad visa Vilniaus, Šalčinin­kų rajonų ir apylinkių tarybų veikla nesuderinama su nepriklausomos Lietuvos teisiniais aktais, yra nusikalstama, tad rekomendavo nušalinti lenkų tarybas ir jų vadovybes nuo pareigų, o vietoj jų įvesti tiesioginį valdymą. Tarp kitko išvadose nurodyta, kad „Lenkų nacionalinio“ teritorinio darinio leidimas centrinėse Lie­tuvos valstybės žemėse dar nepasiekus jos, kaip valstybės tarptautinio pripažinimo, būtų aiškinamas tik kaip istorinių Lietuvos teisių į šias savo žemes atsisakymas ir kaip pačios Lietuvos valstybės paneigimas. Be to, teigta, „Lenkiškos teritorinės autonomijos“ kūrimas, šalia egzistuojant Lenki­jos valstybei, ateityje gali sudaryti sąlygas jai pretenduoti į šias teritorijas. Juolab, kad Lenkija iki šiol nėra oficialiai pasmerkusi J.Pilsudskio – L.Želigovskio agresijos ir jų įvykdytos tos Lietuvos dalies aneksijos ar kita forma atsisakiusi preten­zijų į šį kraštą.

Kol Lenkija nepripažįsta Lietuvos Respublikos (ir jos teritorijos), nepasmerkia agresorių yra pavojus, kad egzistuojančiuose Lenkijos-TSRS santykiuose gali būti neatsižvelgta į Lietuvos teises bei interesus.Tuo labiau, kad tame krašte ypač didelį vaidmenį tebavaidina Kremliaus padalinys – stalinistinė  LKP (TSKP pagrindu) ir jos  nariai sudaro absoliučią daugu­mą Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybose bei užima daugelį vadovaujan­čiųjų postų Rytų Lietuvos rajonuose, turi daug savo etatinių darbuotojų. Lenkų sąjunga Lietuvoje (LSL) taip pat remia „lenkų nacionalinio“ teritorinio darinio sukūrimą. Savo doku­mentuose LSL reiškia lojalumą Lietuvos Respublikai, tačiau ir šioje organiza­cijoje, ypač Vilniaus rajone, didelę įtaką turi LKP (TSKP pagrindu) nariai.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas

1990 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino įstatymą „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo.“ Jame nurodyta, kad „[…] tiesioginis valdymas įvedamas paleidus atitinkamos teritorijos savivaldybės Tarybą, atleidus iš pareigų Tarybos skirtus ar rinktus vadovaujančius savivaldybės darbuotojus ir sustabdžius čia vietos savivaldos įstatymų galiojimą“. Pagal tą įstatymą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai priėmus nutarimą dėl tiesioginio valdymo įvedimo), Vyriausybė nedelsdama skiria šiai teritorijai savo įgaliotinį tiesioginio valdymo funkcijoms įgyvendinti, kuris „ […]. Jis atitin­kamoje teritorijoje vykdo būtinas valstybinės valdžios ir valdymo organų funkcijas, tiesiogiai vadovauja savivaldybės organų žinioje buvusių bei jų reguliavimo sferai priskirtų įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklai […]. Pra­dėdamas eiti pareigas, Vyriausybės įgaliotinis turi teisę atleisti iš pareigų ki­tos savivaldybės darbuotojus ir priimti naujus […]. Vyriausybės įgaliotinis turi teisę naikinti atitinkamoje teritorijoje esančių žemesnės pakopos savi­valdybių Tarybų bei jų valdymo organų aktus, o prireikus gali sustabdyti šių organų įgaliojimus ir vykdyti jų funkcijas arba ten paskirti savo atstovą […]. Administracinio teritorinio vieneto tiesioginis valdymas pasibaigia, kai įstatymo nustatyta tvarka išrenkama ir pradeda veikti nauja savivaldy­bės Taryba.“

(Bus daugiau)

2019.03.07; 05:00

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos mėnesį vienas su Lietuvos lenkų bendruomene susijęs įvykis buvo nepelnytai ignoruojamas, o kitas – dirbtinai paverstas skandalu. Ignoruotasis įvykis buvo liepos 7-13 dienomis su Lenkijos ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. Bet skandalu virto kelių Seimo konservatorių siūlymas 60 procentų mokomųjų dalykų kitakalbių mokyklose mokyti valstybine kalba.

Nors mokymas vien valstybine kalba yra savaime suprantama visų išsivysčiusių Vakarų šalių praktika, šis siūlymas sukėlė pasipiktinimo audrą. Prieš jį sukilo ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (šito reikėjo tikėtis), bet ir kaip opozicija jai lenkų bendruomenėje save pozicionuojančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) nariai bei VU TSPMI politologai. Būtent Lietuvos visuomenės reakcijos ir jų nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.

Kas ignoruojama?

Liepos 7 dieną Vilniaus Rasų kapinėse vyko Lenkijos Armijos Krajovos (AK) prieš 74 metus įvykdytos karinės operacijos „Aušros vartai“ (lenk. Ostra Brama) minėjimas. Jo metu šlovinti operacijos dalyviai. Armija Krajova Lenkijoje buvo iš tiesų didingos kovos prieš sovietinę ir nacistinę okupacijas pavyzdys, antinacinės koalicijos dalyviai. Tačiau Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos, istorinėje literatūroje vadinamoji „vilniškė AK“, buvo ne laisvės kovotojai, bet Vilniaus kraštą reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos valstybės pajėgos. Minimas AK žygdarbis, operacija „Ostra Brama“, buvo nesėkmingas bandymas okupuoti Lietuvos sostinę Vilnių, prieš į jį įžengiant artėjančiai Raudonajai Armijai. Trumpai tariant, nepriklausomoje Lietuvoje įvyko jos sostinę okupuoti siekusių karių pagerbimas.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“. „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.

Visa tai Lietuvai ne tik nepasirodė skandalas, bet net verta paskelbti žinia. Minimas citatas skelbė tik nieko blogo jose nematanti lenkiška žiniasklaida ir pavieniai susirūpinę piliečiai socialiniuose tinkluose. Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.

O juk šis minėjimas buvo beprecedentiškai atviro revanšizmo protrūkis. Nuo R. Sikorskio laikų esame įpratę girdėti, kad niekada nebuvo Vilniaus okupacijos, bet lietuvišku papratimu sėdėjome suglaudę ausis, nes tai bent jau nebuvo atviros pretenzijos peržiūrėti sienas. Galima tikėtis, kad skeptikai ir visas šias oficialių Lenkijos vadovų frazes sumenkins kaip bereikšmes, kartodami nuvalkiotą argumentą, kad Lenkija yra NATO partnerė ir yra pripažinusi esamas Lietuvos sienas. Tačiau istorija moko, kad sienų pripažinimas nieko negarantuoja. Vokietija 1923-1938 m. taip pat buvo pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai, bet – su Hitleriu ar be jo – laukė palankių geopolitinių aplinkybių ir progos jį susigrąžinti. Visi suprantame, kad toks pat šiandien ir Rusijos požiūris į Lietuvą, kurios sienos taip pat pripažintos. Tariamai esminis skirtumas, kad Lenkija yra taiki šalis, mūsų partneris. Tačiau jos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai verčia tuo abejoti. Lenkija taip pat niekaip nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.

Vienintelė vieša organizuota reakcija į šį Lietuvos okupantų pajėgų minėjimą buvo Tautos forumo pareiškimas, kuriame pasmerkti minėjimo organizatorių veiksmai, istorijos perrašinėjimas ir Lietuvoje įsivyravęs skirtingas sovietinių ir kitų okupantų traktavimas. Taip pat iškelti reikalavimai valdžiai: 1) ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus; 2) paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas; 3) Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo; 4) nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius; 5) užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą; 6) peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Kas virto skandalu?

Kaip tik su paskutiniuoju Tautos forumo reikalavimu iš pažiūros susijęs pastarųjų dienų politinis skandalas. Liepos pabaigoje Seime užregistruotas siūlymas kitakalbių mokyklose 60 procentų mokomųjų dalykų dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tendencija didinti ugdymo valstybine kalba dalį kitakalbių švietimo programose natūrali ir suprantama. Visame regione išsiskiriame ypatingai segregacine kalbos politika. Visos išsivysčiusios Vakarų šalys laikosi švietimo vien valstybine kalba principo, pavienės išimtys patvirtina taisyklę. Masinės imigracijos šalyse kaip, tarkime, Norvegijoje atvykėliams duodamas metų ar poros terminas išmokti valstybinę kalbą. Būtų galima teisinti, kad Vakarų istorinė tradicija yra asimiliacinė, o mūsiškė LDK tradicija verčia pripažinti tautinių bendrijų kalbinę autonomiją. Tačiau ir tai netiesa. Visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba. Buvusios LDK žemėse, visų pirma pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos – visiška priešingybė šiandien Lietuvoje galiojančiai segregacinei tvarkai. Taigi siūlymas savaime suprantamas, viso labo rodantis, kad Lietuvoje 30 metų vėluoja integraciniai procesai.

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Siūlymui aršiai pasipriešinta. To ir reikėjo tikėtis iš LLRA atstovų, kurie seniai kartoja, kad a) tai lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte; b) lenkai niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios; c) tad ir lietuvių kalbos mokymo programos bei egzaminai jų ir lietuvių mokyklose niekada neturi būti suvienodinti. Šios principinės LLRA nuostatos labai svarbios, norint adekvačiai reaguoti (t.y. neapsigauti), klausantis dažnų pasakų apie būtinybę „duoti laiko pasiruošti“. Niekas nežada ruoštis. Apie būsimą lietuvių kalbos egzamino vienodinimą Lietuvos kitakalbės mokyklos buvo informuotos dar 2002 m., tačiau niekas tam nesiruošė, mokyklos sąmoningai neskyrė daugiau valandų lietuvių kalbos mokymui, o 2009 m. pradėjus įgyvendinti vienodo egzamino principą prasidėjo masiniai protestai ir ašaros, kad suvienodinimui reikia laiko, vargšai lenkų vaikai mokosi mažiau valandų ir pagal kitokią programą. Vaikai tikrai vargšai, bet juos skriaudžia tautybe manipuliuojantys lenkų politikai ir jų klausantys švietimo funkcionieriai, o ne integruoti norinti valstybė.

Skamba vienas kitam prieštaraujantys leitmotyvai, kad, viena vertus, lenkai ir taip puikiai moka lietuvių kalbą, kita vertus, kad jie niekada negalės jos išmokti kaip gimtosios, todėl ir mokyti gamtos mokslus ar matematiką lietuviškai esą yra diskriminacinė idėja, mat dėl to nukentės dalykinės žinios. Pirmoji tezė („ir taip moka“) yra faktiškai klaidinga, antroji („niekada neišmoks“) – klaidinga iš principo. Visame pasaulyje, o ypač kitakalbių mokyklų nepripažįstančiuose Vakaruose, tautinių bendrijų vaikai sėkmingai išmoksta valstybinės kalbos kaip gimtosios ir visavertiškai dalyvauja šalies gyvenime kalbėdami be akcento ir rašydami be klaidų (ar bent be daugiau klaidų nei įprasta visuomenėje). Tai jokia diskriminacija, priešingai, kitakalbių privilegija ir privalumas. Tačiau Lietuvoje LLRA ir jos bendraminčiai skelbia, kad tai neįmanoma. Neįmanoma, nes nepriimtina iš principo. Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų.

Platesnis kitakalbių ugdymas valstybine kalba jokia prasme nepablogintų padėties, o ilgalaikėje perspektyvoje ir santykių su šalies lenkakalbiais. Kaip vien tik mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai neišmoks(ta) kaip gimtosios, kas turėtų būti švietimo politikos siekiamybė. Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tad svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas. Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu Vilniuje, antivalstybiniais autonomijos projektais, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš jų pačių tėvynę Lietuvą. Istoriškai jie turi tapatintis su okupacijų aukomis, o ne su okupantais. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena artima kalba kalbantys, bet, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti mykolus riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingi ne tik dėstomosios kalbos, bet ypač mokymo programų pokyčiai.

Pastarieji, beje, šiandieninėje situacijoje greičiausiai liktų tik popieriuje. LLRA valdomuose Pietryčių Lietuvos rajonuose egzistuoja unikali simbiozė tarp mokyklų direktorių, švietimo skyrių ir savivaldybių administracijų. Nepatinkančios švietimo programų nuostatos čia tiesiog nėra vykdomos, tad istorija daug kur mokoma pagal lenkišką pasakojimą, taip pat ir lenkų kalba (nors jau dabar įpareigota istorijos mokyti lietuviškai). Jeigu Švietimo ministerija užsuka ir randa pažeidimus, apgina rajono švietimo skyrius. Jeigu pažeidimams kartojantis spaudimo nebeatlaiko ir švietimo skyrius, jį gina rajono savivaldybė. Taip ir sukasi užburtas autonomiško švietimo ratas, niekais paverčiantis švietimo sistemą ir jos auklėtinius integruoti turinčias įstatymų leidėjų iniciatyvas. Paraleliai su mokymo lietuvių kalba plėtimu Seimas ir Vyriausybė privalo rasti būdus užtikrinti šio ar bet kurių kitų Pietryčių Lietuvai aktualių švietimo pokyčių įgyvendinimą prieš LLRA ir jai lojalių veikėjų valią.

Separatizmas kūdikio veidu? Istorinė perspektyva

Teksto pradžioje minėta, kad reikšmingiausias faktas šioje Lietuvos lenkų istorijoje yra viešumoje (ne)kilusi reakcija. Ypač įdomu tai, kaip reagavo dvi siauros ekspertinės grupės: opoziciją LLRA lenkų bendruomenėje vaizduojantis Lenkų diskusijų klubas (LDK) ir šalies politologai. Ir vieni, ir kiti greitai pasmerkė pataisas kaip asimiliacines ir tylėjo kaip burnas prisisėmę Armijos Krajovos pašlovinimų akivaizdoje.

Tapę tradicija, kad į LDK žurnalistai kreipiasi kaskart, kai reikia pakomentuoti su Lietuvos lenkais susijusias iniciatyvas. Tai – šios grupės pergalė ir įvertinimas. Nuo pat atsiradimo ji prisistatė kaip atsvara LLRA, nesiekianti politinės valdžios, o kviečianti dialogui ir supratimui tarp lenkų ir lietuvių. Ne taip seniai su pasididžiavimu sakyta, kad jeigu būtų išpildyti LDK siūlymai, Tomaševskio partija Lietuvoje tiesiog nebeturėtų prasmės. Tai tiesa, tačiau ne ta prasme, jog lenkai būtų sėkmingai integruoti. Tiesiog LDK siūlymai iš esmės yra LLRA siūlymų aidas. Lenkų diskusijų klubas yra pateikęs stiprių Lietuvos lenkų situacijos analizių, tačiau savo siūlymais lenkų bendruomenės tema iš esmės kartoja LLRA reikalavimus. Tomaševskiui šis klubas tėra sisteminė opozicija, kaip Žirinovskis Putinui.

Vienintelis akivaizdus jų pažiūrų skirtumas yra geopolitinė orientacija. LLRA išsiskiria atvira parama Kremliaus agresijai, Georgijaus juostelėmis ir net raginimais NATO bombarduoti Kijevą. Lenkų diskusijų klubas yra nuoseklus euroatlantinės integracijos šalininkas. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos lenkų problemas, diskusijų klubo receptas lyg nurašytas iš LLRA programų. Jie pritaria ir vietovardžių užrašams lenkų kalba, ir paso įrašams lenkų kalba vietoje valstybinės, ir lenkų pozityviai diskriminacijai (nuolaidoms) švietimo sistemoje. Nesmerkia jie ir Lenkijos vykdomos kresų politikos bei okupacijas neigiančio istorijos pasakojimo. Galiausiai pritarta ir radikaliems socdemų siūlymams Pietryčių Lietuvoje įteisinti faktinę dvikalbystę (viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis).

Abu ryškiausi Lenkų diskusijų klubo veidai – VU TSPMI doktorantas Marijušas Antonovičius ir Vyriausybės teisės grupės vyriausiasis patarėjas Aleksandras Radčenko – griežtai pasmerkė iniciatyvą plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba. Pastarojo teigimu, konservatorių projektas neatsitiktinai užregistruotas prieš savivaldos rinkimus ir labiausiai pasitarnaus LLRA mobilizuojant savo rinkėjus – lenkakalbių moksleivių tėvus. Daug kategoriškiau iš esmės tą patį aiškino ir VU TSPMI dėstantis M. Antonovičius. Socialiniuose tinkluose šią iniciatyvą jis lygino su carinės okupacijos politika, platesnį mokymą lietuvių kalba atmesdamas ne tik kaip taktiškai naudingą LLRA, bet ir ydingą iš principo. Kaip ir LLRA. Paradoksalu, jog pats idėjos kritikas yra baigęs lietuvišką mokyklą.

Dar įdomiau siūlymą pasmerkė jo kolega VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius, parašęs, kad siūlymas siekia lietuvinti lenkus ir, versdamas vietos bendruomenes mokytis nemėgstama valstybine kalba, prieštarauja krikdemiškajai ideologijai ir jai esminiam subsidiarumo principui. Tai tobulas pavyzdys, kaip teorija aklai taikoma visiškai netinkamam atvejui. Autorius neva pamiršta, kad Lietuvos lenkų bendruomenė jokia prasme nėra laisva savivaldi bendruomenė, o jos narių „pasirinkimai“ yra prievarta formuojami per LLRA sukurtą institucinės kontrolės tinklą. Jeigu žiniasklaidoje nebūtų plačiai aprašyta, o visiems krašto gyventojams puikiai žinoma, kaip seniūnijos prievartauja gyventojus leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir apskritai formuoja vieningą apgultos tvirtovės atmosferą lenkų bendruomenėje, būtų galima patikėti, kad J. Dementavičius minėtą tekstą parašė „iš nežinojimo“. Tačiau visos institucinio teroro priemonės socialiai pažeidžiamiems krašto gyventojams (grasinimai atimti į lietuvišką mokyklą leidžiamus vaikus, jų tėvų darbą savivaldybės įstaigose, paramą maistu, malkomis ir t.t.) jam turėtų būti gerai žinomos arba rodo dalykinę nekompetenciją. Rimtai kalbėti apie „lenkų bendruomenės“ savivaldžius sprendimus nėra įmanoma.

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

AK operacijos „Ostra Brama“ minėjimas ir siūlymai plėsti mokymą lietuvių kalba yra esmingai susiję. Būtent XX a. istorijos ignoravimas ar net sąmoningas ištrynimas iš savo ir visuomenės atminties leidžia naujajam šalies elitui šiandien vadinti „liberalia“ ir „gerbiančia mažumų teises“ politiką, kuri paprasčiausiai aidu kartoja autonomininkų reikalavimus ir sovietinius „tautų klausimo“ sprendimo principus.

Tokio požiūrio į tautinių bendrijų integraciją esmę nusako formulė „valstybė turi įtikti savo kitataučiams“ ir vadintina „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija. Jeigu jiems nepatinka (arba politiškai vaizduojama, kad jiems nepatinka), sprendimai esą blogi. Faktinė Lietuvos politika kitakalbių atžvilgiu šiandien grindžiama sovietmečio nuostata, kad nacionalinis klausimas SSRS (dabar – Lietuvoje) išspręstas kartą ir visiems laikams, o jį dirbtinai kursto tik pavieniai (buržuaziniai) nacionalistai. Lietuvoje ši nuostata reiškiasi kaip faktais paneigta prielaida, esą tautinės bendrijos yra besąlygiškai lojalios Lietuvos valstybei. Bet juk apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai, rusų ir lenkų dienos faktiškai virsta gausiomis ir atviromis lojalumo Rusijai ir Lenkijai manifestacijomis, su šių šalių valstybiniais (ne tautiniais!) simboliais. Tačiau, užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai. Tarp eilučių vis lieka nuostata, kad gerai jie galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė. Tai giliausia prasme yra Valdemaro Tomaševskio svajonių scenarijus – Lietuva, kurioje lenkai gali pasakyti, kad Vilnija yra lenkiška, Klaipėda – rusiška ir t.t.

Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai” ginant šiaip neva teisingą ir pagrįstą segragacijos politiką. Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai kartoja 1988-1991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien – tai būtina skatinti ir plėtoti – visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos lenkų atstovų monopolio. LLRA reikalavimai, 2016 m. Seimo rinkimų programoje išaugę iki atviro autonomijos siekio Suomijos švedų pavyzdžiu, yra absoliutus platforminių autonomininkų tikslų atkartojimas. Tada, dar egzistuojant SSRS, lenkų įžūlumas neturėjo ribų. Komunistų partijos veikėjai skelbė autonomijas net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje net ir 1991 m., po bergždžių Lietuvos valdžios bandymų nupirkti lenkų lojalumą Lietuvai ir šiandien taip trokštamų lenkakalbių pasų ir lentelių įrašų įteisinimu. Net tariamai nuosaikūs lenkų politikai, kaip Česlavas Okinčicas, tada atvirai siūlė įteisinti antrąją oficialiąją lenkų kalbą. Nuolaidžiavimas ir „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija jokios integracijos nepaskatino.

Tada Sąjūdžio bangos pagauta Lietuva piktinosi ir baisėjosi tokiais reikalavimais. Šiandien, po europietiškumo, liberalumo ir žmogaus teisių lozungais paslėpti tie patys reikalavimai įgauna respektabilumo kaukę. Nei politikai, nei politologai nebegeba, kaip prieš 30 metų, pavadinti jų radikaliais ir nesuderinamais su lojalumu valstybei. Priešingai, ardomąja penktosios kolonos veikla VU TSPMI dėstytojas drįsta įvardyti integracinius projektus, nors niekada taip neįvardija segregacinių reikalavimų. Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų rankomis.

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios. Taip iškyla jau trečioji – po platformininkų ir LLRA – autonomininkų kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne visada formaliai valdantis elitas. Stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.08.07; 12:07

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Liepos 7 – 13 dienomis, Vilniuje ir apylinkėse buvo minimos Armijos Krajovos (AK) 74-osios bandymo perimti nacių okupuotą Lietuvos sostinę metinės.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Besidomintiems istorija skirtumai tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinomi. Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943 -1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis.

Lietuvos visuomenei reikia priminti, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“. Nužudyta per 1000 (kai kuriais šaltiniais – iki 4000) beginklių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, vien už tai, kad jie kalbėjo lietuviškai ar meldėsi iš lietuviškos maldaknygės.

Ne vienas lenkų ir vokiečių  istorikas pastebi, kad AK Vilniaus užėmimo operacija „Ostra Brama“ („Aušros Vartai“) neatnešė nei politinės, nei karinės naudos. 1944 m. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, AK, neturėdama net sunkios ginkluotės, nepaisydama, kad Lietuvos sostinę gynė keliolika kartų gausesnės ir apgulčiai pasiruošusios okupantų pajėgos, bandė demonstratyviai tik savo jėgomis atimti miestą iš vokiečių. Vos pradėjus puolimą prieš nacius, po kelių valandų  į Vilnių pradėjo veržtis rusų tankai, ir Raudonoji Armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Šiandien iš šių AK kovų bandoma susikurti propagandinių dividendų vos ne dešimteriopai didinant vokiečių kariuomenės nuostolius mūšyje ir ties Kriaučiūnų kaimu, tą liepos 13-ąją vadinant Triumfo diena.

Savaitės trukmės renginiuose Petro ir Povilo bažnyčioje, Lenkų kultūros namuose, kino teatre „Pasaka“, Rasų kapinėse buvo pagerbiami žuvusieji ir sakomos kalbos su palinkėjimais gyviesiems. Minėjimus, ceremonijas, meninius renginius padėjo organizuoti ir juose dalyvavo visuomeninių organizacijų nariai iš Lenkijos, tarp jų nemaža dalis uniformuotų ir ginkluotų, tikėkimės, šaunamųjų ginklų padirbiniais. Ypatingą nerimą kelia oficialių Lenkijos pareigūnų iš Kultūros ir Gynybos ministerijų dalyvavimas; Lenkijos ambasada prie panašaus pobūdžio renginių prisideda visada.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Tautos forumas atkreipia dėmesį, kad ambasados parama tokiam renginiui (per organizaciją „Vilniaus patriotinis jaunimas“), jos darbuotojų (ambasadorės pavaduotojo, karo atašė, generalinio konsulo) dalyvavimas tokiuose renginiuose iš esmės reiškia oficialios Lenkijos Respublikos pozicijos demonstraciją. Neabejotina, kad aukščiau išdėstyti istoriniai faktai vadovaujantiems strateginio partnerio politikams yra žinomi.

Revanšistinio pobūdžio nuotaikos ganėtinai ryškios ir oficialių pareigūnų pasisakymuose (citatos imamos iš spaudos ir internetinių portalų lenkų kalba):

– „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“, – Marija Koc (Maria Koc), Lenkijos Respublikos vicemaršalka.

– „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“, – Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Marek Poznański), ambasadorės pavaduotojas.

– „Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,- V. Sbastjanovič (W. Sebastianowicz), viena iš AK draugijos vadovų  Baltarusijoje.

Tokie pareiškimai tampa buvusio Lenkijos užsienio ministro R. Sikorskio retorikos tęsiniu. Prisiminkime jo repliką į teiginį, jog Vilnius buvo okupuotas L. Želigovskio kariuomenės: „Mes taip nemanom!“

Akivaizdžiai matoma revanšistines nuotaikas skatinanti Lenkijos pozicija kelia nerimą Lietuvos visuomenei. Keletas pavyzdžių:

– AK būrio vadas Dubingių moterų ir vaikų žudikas Zygmuntas Šendželiažas-Lupaška (Zygmunt Edward Szendzielarz) Lenkijoje paskelbtas didvyriu, apdovanotas ordinu po mirties, jo vardu vadinamos gatvės, statomi paminklai; 

– Lietuvos teritorijoje su Lenkijos parama statomi paminklai ir teikiami Lenkijos apdovanojimai Lietuvoje kaip okupacinei kariuomenei veikusiai Armijai Krajovai ir atskiriems jos kovotojams, taip pat ir dalyvavusiems lietuvių žudynėse;

– beveik trisdešimt metų mūsų strateginis partneris spaudžia Lietuvą dėl lenkiškų pavardžių rašymo, abėcėlės keitimo, lietuvių kalbos dėstymo ir egzaminų palengvinimo bei kitų akivaizdžiai dirbtinai eskaluojamų „skriaudų“ lenkų bendruomenei;

– neslepiama finansinė ir propagandinė įtaka lenkų bendruomenės vaikams, moksleiviams, kurie tampa didžiausia statistų mase tomaševskininkų renginiuose, daro sunkiai ištaisomą žalą jauniems piliečiams integruojantis į šalies kultūrą, dirbtinai lenkinant Vilnijos baltarusius, rusus ir lietuvius;

– Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija Seime nuolat dalyvauja ir organizuoja tokio pobūdžio propagandinius renginius, prisidėdama prie Lietuvos visuomenės skaidymo tautiniu pagrindu, be to, juos nuolat palaiko ir patys rodo iniciatyvą kai kurie Seimo nariai iš kitų frakcijų;

– šiuo metu Lenkijos valstybinė monetų kalykla pradeda kaldinti Lenkijos Respublikos šimtmečio atminimo medalį, kuriame 1920 metais užgrobtas Vilniaus kraštas vaizduojamas kaip dabartinės Lenkijos teritorija, o J. Stalino ir V. Čerčilio pokarinei Lenkijai dovanotos  rytinė Vokietijos dalis vaizduojama neapibrėžtos priklausomybės.

Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Tokie strateginio partnerio veiksmai pagrįstai kelia įtarimų, kad tęsiama istoriškai netolima politika tik švelnesnėmis priemonėmis nei XX amžiaus pradžioje.

Oficiali Lietuvos pozicija šios nepagarbios kaimynės elgsenos atžvilgiu yra nepaaiškinama. Vien šiemet lenkų vienuoliams buvo perduotas vienuolynas Vilniaus senamiestyje, tuo iš esmės pripažįstant želigovskinės valdžios sprendimų teisėtumą; J. Pilsudskio metinių minėjimas-konferencija Vilniaus rotušėje surengiama su Lietuvos premjero nuoširdžiu pasveikinimu; vienašališkas Lenkijos TV kanalų transliacijų į mūsų teritoriją apmokėjimas; „lenkiškų“ problemų iškėlimas aukščiau kitų tautinių bendrijų reikalų; nuolaidžiavimas Lenkų rinkimų akcijos reikalavimams ir kita.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Šie klausimai iš esmės nutylimi visos Lietuvos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį transliuotoją.

Tautos Forumas siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ryžtingai spręsti įsisenėjusius klausimus ir:

  1. Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.
  2. Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.
  3. Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo. 
  4. Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.
  5. Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.
  6. Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Tautos forumas atkreipia Lietuvos respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų, o vengiant tiksliau apibrėžti kaimyninių valstybių santykius, Lietuvos visuomenė šiuo metu paliekama vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės.

Pareiškimo autorius – Tautos Forumas

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.07.29; 11:00

Turbūt dar iki šiol Lietuvos kino teatruose galima pamatyti Pavelo Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“, sukėlusį šiokias tokias diskusijas žiniasklaidoje. Reagavo kai kurie politikai, meno žmonės. Filmo nemačiau ir neketinu pamatyti, nebent būtų parodytas per televiziją.

Taigi, ar galima rodyti talentingai pastatytą ir suvaidintą filmą (ne tik filmą – dramą, komediją), kuriame iškraipoma istorinė tiesa? Kai kas sako, kad galima. Menas yra menas ir jo nevalia painioti su politika. Štai juk dešimtis kartų rodytas ir rodomas meniškai neblogas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, jame vaidina talentingiausi mano kartos aktoriai, nors iki istorinės tiesos jam labai toli, kaip ir kai kuriems kitiems lietuviškiems filmams, pastatytiems sovietmečiu apie pokarį. 

Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tada atvirai tiesos sakyti negalėjome, todėl dabar džiaugiamės, kad bent Sovietų Lietuvos herbą nufilmavome kreivai pakabintą. Vis šioks toks protestas, jeigu tikrai tas herbas buvo sąmoningai „išniekintas“. Filmų aktoriai ir režisieriai randa daugiau detalių, bylojančių, kad stribus garbinome, o partizanus niekinome sukandę dantis.

Aš visai nesistebiu, kad rusų režisierius pastatė filmą, kuriame lietuviai – žydšaudžiai, žydų turto perpardavinėtojai, partizanai – banditai, o rusų kariai – didvyriai, Lietuvos išvaduotojai. Pastatykime filmą pagal lietuvių istoriko Henriko Šadžiaus knygą „Tautos drama“ (2-rą tomą) – ir jis bus istoriškai žymiai „tikroviškesnis“ už Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“. Toks filmas labai patiktų ir rusams, ir žydams; manau, ir vieni, ir kiti kokio milijono tokiam reikalui nepagailėtų. Plačiai nuskambėtų ir filmas pagal entuziastingai įvertintą žinomą Sigito Parulskio romaną arba Rūtos Vanagaitės kūrinius, labai tinkamus ekranizavimui.

Vienas režisierius, girdėjau, aiškino, kad ne nuodėmė talentingai suvaidinti, pavyzdžiui, Staliną. Kokį Staliną? Tą, kuriam dabar Putino Rusijoje statomi paminklai? Staliną –  Lietuvos išvaduotoją? Toje šalyje sukurta ir tebekuriama daug stalinų, visai nepanašių į tikrąjį, todėl jam ir tebestatomi paminklai.

Pats savęs klausiu: ar gali aktorius sukurti tikrovišką, pavyzdžiui, stribo paveikslą, jeigu jis mano, kad stribas yra tautos išdavikas, prasigėręs menkysta? Turbūt negali. Tokių suherojintų stribų, kokius matome minėtame filme, vaidmens save gerbiantys aktoriai tiesiog nesiimtų. O jeigu ėmėsi, vadinasi, jie buvo naivūs, sovietinės propagandos suklaidinti, nežinojo tikrosios komunistinės Rusijos ir Vasario 16-osios Lietuvos istorijos, dar nebuvo skaitę tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, negirdėję liaudies dainų apie stribus ir partizanus… Todėl jų sukurti stribai ir drąsūs, ir gražūs, ir taurūs. Ne iš knygų žinau, kaip sunku mums buvo suprasti, kur tiesa, o kur melas, jeigu mokykloje (ir aukštojoje) garbinome Leniną ir Staliną, o namie tėvai nedrąsiai sakė visai ką kita.

Taigi, ar meninėmis priemonėmis suklastota, nutylėta pusiau istorija gali turėti neigiamo poveikio mūsų jaunimui? Dar ir kaip! Visi kartais pasiklausome atsakymų į lrt.lt televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus klausimus (laida „Klausimėlis“). Ir gėda, ir pikta, ir nuostabu. Sunku patikėti, kad yra palyginti dar jaunų žmonių, kurie kaip iš dangaus nukritę: nežino elementariausių faktų ne tik iš Lietuvos istorijos. Tokie žmonės – tikras lobis Rusijos propagandos kūrėjams, siekiantiems bet kokia kaina mus, tris Baltijos valstybes, dar kartą pavergti. Neprisimenu: baltagvardietis admirolas Aleksandras Kolčiakas ar baltagvardietis generolas Antonas Denikinas yra pasakęs, kad Rusija niekada nesusitaikys su 1918-ųjų netektimi, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ir raudonieji, ir baltieji rusai tada, ir rusai intelektualai, politikai, eiliniai Rusijos piliečiai dabar negali susitaikyti, kad jau esame Vakaruose, kad dar kartą ištrūkome iš meškos glėbio. Kalbu apie vyraujančias tendencijas ir nuotaikas, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Neabejoju – ne vienas Rusijos intelektualas, dabar kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, kalbantis apie demokratiją, pripažįstantis mūsų teisę į laisvę, pasiekęs valdžios viršūnę, prabils kaip baltagvardiečių generolas arba režisierius Čiuchrajus.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesistebiu, kad ir melu, ir menu mus visaip žemina, šmeižia svetimieji. Stebiuosi kai kurių savųjų pastangomis visaip jiems talkinti. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Maskvos kino teatruose būtų demonstruojamas, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Laisvės kaina. Partizanai“?! Bet Rusija juk nedemokrašiška šalis, ten kalinami ir žudomi žurnalistai! Gerai, tada pažvelkime į demokratinę Lenkiją. Ar Varšuvoje galėtų būti demonstruojamas meninis arba dokumentinis filmas apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje arba Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje. Negalėtų, nes jokios okupacijos nebuvo, tokias nuostatas  perša net kai kurie mūsų istorikai, o filmas “Šlovės dienos” lrt televizijoje rodomas jau antrą ar trečią kartą (kažkodėl be pabaigos). Nebuvo ir okupacijos 1940-aisiais – skelbia čia jau minėtas istorikas, – sovietų karius kauniečiai juk pasitiko su gėlėmis.

Tai kuris pavojingesnis: režisierius Čiuchrajus ar istorikas Šadžius? Vienareišmiškai atsakyti sunku, nes meninėmis priemonėmis brukamas melas paveikesnis, “Klausimėlio” išminčiai tą melą vargu ar pastebėtų.

Kai man sako, kad mūsų žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, aš tuo abejoju, nes sovietmečiu mes, mano karta, (o jai priklauso ir minėto lietuviško filmo aktoriai) neretai žavėjomės įžūliu melu pagrįstais filmais, romanais, eilėraščiais. Žinoma, tada buvome okupuoti, gyvenome žiaurios cenzūros sąlygiomis, tačiau šiandien esame glušinami gal net labiau, nes rafinuočiau, ne taip tiesmukiškai, primityviai.

Matau didelį dalies inteligentų, valdžių nenorą stiprinti jaunosios kartos (ir ne tik) patriotiškumą. Prie to priskirčiau gėdingą Lukiškių aikštės tvarkymo istoriją. Prisidengus meniškumo reikalavimais, atkakliai siekiama, kad nebūtų pastatytas paminklas Laisvei. Tyčia brukami grynojo meno projektai, visai nepriimtini plačiajai visuomenei.

Piktybiškai nestatomi filmai, ne tik meniškai, bet ir tikroviškai atspindintys skaudžiausius mūsų istorijos faktus. Galima būtų rodyti ir čiuchrajų klastotes, jeigu jas paneigtumėm savo ne mažiau įtaigiais darbais. Bet jų neturime, ir ne dėl pinigų stygiaus. Kuriamas filmas “Laisvės kaina. Partizanai” – maloni išimtis, bet tik išimtis.

O Gedimino kalno griūtis – puiki “dovanėlė” Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Švęsdamas 80-mečio jubiliejų, poetas Justinas Marcinkecičius sielojosi, kad pavojingai netvarkomas šis didingas paminklas, ragino susirūpinti, bet jo balsas buvo šauksmas tyruose. Atrodysim gražiai, kai kitąmet, švęsdami valstybės jubiliejų, didžiam Putino Rusijos džiaugsmui, ramstysime griūvančias pilies sienas.

Kaltų nėra. Kalta lietinga vasara.

2017.07.13; 09:30

Tautininkų sąjunga (TS) išplatino pranešimą, jog vasario 24 d., penktadienį, 11 val., Lietuvos Respublikos Prezidentei ketinama įteikti kreipimąsi, raginantį Jos Ekscelenciją atšaukti dekretą, kuriuo Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi „už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje“ buvo apdovanota pilietė Fania Jocheles–Brancovskaja (Brantsovsky).

„Apdovanotoji yra galimai susitepusi lietuvių krauju, kuomet sovietinių partizanų būrys, kurios nare ji buvo, 1944 metų sausio 29-osios naktį išžudė visus Šalčininkų rajono Kaniūkų kaimo gyventojus, tame tarpe ir 22 vaikus“, – sakė kreipimąsi pasirašęs Kovo 11-osios Akto signataras, einantis TS pirmininko pareigas dr. Audrius Rudys.

„Tautininkų Sąjunga reiškia įsitikinimą, kad toks kontraversiškas ir tautinę nesantaiką kurstantis sprendimas gali būti naudingas nebent Lietuvos priešams. Todėl mes tikimės, kad Jos Ekscelencija ištaisys šią klaidą ir atšauks savo sprendimą dėl minėto apdovanojimo skyrimo“, – kalbėjo išrinktasis TS pirmininkas Sakalas Gorodeckis.

Jis prisiminė savo tėvo Stasio Gorodeckio pasakojimus apie jo senelių išgyventus tarybinių ir „Armijos krajovos“ partizanų siautėjimus prieš lietuvius Vilnijoje karo metu: „Seneliai iš tėvo pusės karo metu dirbo miškininkais ir gyveno girininkijoje prie Jašiūnų, dėdė ir tėtis mokytojavo lietuviškose mokyklose šalia. Sodybą ne kartą lankė ir sovietiniai, ir lenkų partizanai. Kartą akovcų būrys visą mūsų šeimą buvo sustatęs egzekucijai sušaudyti vien dėl to, kad kalbėjo lietuviškai. Tik mano seneliams pabendravus su jų lenkų vadu ir išsiaiškinus, kad tas vadas yra sulenkėjęs žemaičių bajoras, pastarasis susigėdo dėl savo veiksmų. Taip mano tėvai liko gyvi per stebuklą ir šiame pasaulyje galėjau atsirasti aš ir mano vaikai“, – pasakojo S. Gorodeckis.

Tautininkai kreiptis į šalies Prezidentęnusprendė po to kai žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie jau ankščiau prieštaringai vertintos sovietinės kovotojos „prieš buržuazinius nacionalistus“ pamaloninimą garbingu nepriklausomos Lietuvos valstybiniu apdovanojimu.

Savo dalyvavimo raudonųjų partizanų gaujoje įvykdžiusioje Kaniūkų kaimo gyventojų skerdynes F. Jocheles–Brancovskaja neslepia:

Prieš dešimtmetį Kaniūkų žudynių bylą tyrusi Lietuvos Generalinė prokuratūra nustatė, kad Kaniūkų kaimo gyventojų šeimos su vaikais buvo iššaudytos ir išsprogdintos granatomis, nes atsisakė atiduoti savo paskutinį maistą raudoniesiems žydų partizanams. Prokuratūros žiniomis, žiaurų išpuolį įvykdžiusiam būriui priklausiusi F. Brancovskaja tuo metu esą buvo „kažkur kitur“, todėl baudžiamojoje byloje figūravo tik kaip specialioji liudytoja.

XXX

Pageidaujantys gauti daugiau informacijos žiniasklaidos atstovai laukiami vasario 24 d.10.45 val. prieš įteikiant pareiškimą prie Lietuvos Respublikos kanceliarijos įėjimo iš Universiteto gatvės prie VU pagrindinių korpuso greta K. Donelaičio paminklo.

2017.02.24; 01:56

Aną dieną gatvėje sutinku seniai matytą kurso draugą. Kur leki kaip akis išdegęs? – klausiu. Skubu namo. Devyniolika penkiolika – daugiaserijinis meninis lenkų filmas „Šlovės dienos“.

Aš irgi žiūriu šį filmą. Ne nuo pradžios, gal nuo kokios dvidešimt penktos serijos, ir tai su pertraukomis. Labai vėlai rodomas, lyg atliekant privalomą, bet nemalonią prievolę. Ne iš karto pastebėjau, kad kitą dieną kultūros kanalas tą seriją pakartoja patogiu laiku.

Continue reading „Nejaugi mes tokie silpni?”

Pastebima, kad sutana prisidengę politiniai verteivos (kai kurie lenkų kunigai bei rusų batiuškos) tarnauja ne Dievui, bet imperinei politikai. Jie, spjaudami į Dekalogą patys ir ragindami tai daryti parapijų tikinčiuosius bei jų vaikus, vykdo destruktyvią veiklą.

Tikintieji, matydami imperinei politikai pritariančius dvasiškius ar net skatinančius ir laiminančius tokią destruktyvią veiklą tampa tokios veiklos įkaitais, išpilietinta, politinių verteivų manipuliuojama mase. Ta išpilietinta masė lengvai panaudojama rinkimams į valdžias laimėti, kad vėliau galėtų valstybėje kelti sumaištį, siekti imperinių kėslų realizacijos.

Continue reading „Su religine kauke”

Praėjusių metų gegužės mėn. skyriuje „Biblioteka“ įdėjome Piotro Kovnackio knygelę „Jeigu senelis gyvas būtų…“, išleistą 1940 m.

Tačiau stebėdami nūdienos įvykius priėjome prie išvados, kad prie šios temos reikia grįžti apimant plačiau ir priminti, kad netrukus po to, kai buvo išleista P. Kovnackio knygelė, tais pačiais 1940 metais pasirodė ir kur kas didesnės apimties leidinys, pavadintas „Sąžinės sąskaita. Keli žodžiai apie neseną mūsų praeitį“, kurios autorius buvo Vilniuje nežinomas Boleslavas Niemčikas.

Tačiau tada buvo laikoma, kad „Sąžinės sąskaitos“ autorius taip pat yra P. Kovnackis, Vilniuje leidžiamo laikraščio „Dziennik Wileński“ bendradarbis. Bet vėlesnės publikacijos ir diskusijos parodė, kad antrojo leidinio autorius yra kitas, tai Tadeušas Severinas Pizlo, Vilniaus polonistas.

Continue reading „Apie praeities įtaką dabarčiai”

Nuo Sąjūdžio įsikūrimo ir Lietuvos Respublikos atkūrimo pradžios Pietryčių Lietuvos piliečiai sovietinių ir reakcingų Lenkijos jėgų veikiami pateko į autonomijos kūrėjų pinkles, siekiančias atskirti šį kraštą nuo Lietuvos.

Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose kūrėsi įvairūs lenkų teritorinės autonomijos, apylinkės, komitetai, plevėsavo virš administracinių pastatų Lenkijos valstybės vėliavos, iš darbo buvo atleidžiami lietuvių tautybės pareigūnai, mokytojai ir kitų specialybių žmonės, persekiojami tėvai, kurie leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas ir darželius, niekinami lietuviški simboliai, ignoruojamos valstybinės šventes.

Todėl šiuose rajonuose buvo įvestas tiesioginis valdymas, antivalstybinės veiklos organizatoriams buvo iškeltos baudžiamosios bylos, kaltininkai nubausti. Atšaukus tiesioginį valdymą antivalstybinė veikla nenutrūko – savivaldybėse ir seniūnijose valdžia išliko nesutramdytų asmenų rankose. Prie to prisidėjo ir mūsų buvusių prezidentų, valstybės pareigūnų nepagrįsti pažadai, nuolaidžiavimas.

Continue reading „Dėl nepateisinamo nuolaidžiavimo Lenkijos siekiams”

Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.

Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie  dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.   

Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas. 

Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu

Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.

Senatas svarstė pareiškimo projektą porą mėnesių.

Continue reading „Senos žaizdos gyja sunkiai. Ukraina, Lenkija”

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.23

Gal būt ne visi Lietuvos žmonės žino, kad Lietuvoje yra istorinių leidinių „Lietuvių tauta“ tęstinė serija. Ją leidžia Mokslotyros institutas. Šioje serijoje yra išleista jau 18 knygų. Paminėsiu keletą iš jų: Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22-08 05), Lietuvių tautos – lietuvių kalbos likimas“ 3 tomai, Juodieji Lietuvos istorijos  puslapiai“ 2 tomai ir kiti.

Daugumos šių leidinių autorius ir vyr. redaktorius yra dr. Algimantas Liekis. A. Liekis yra parašęs apie 40 knygų ir per 1400 mokslo ir populiarių straipsnių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės raidos klausimais autorius. Jo plunksnai priklauso tokios knygos kaip „LKP agonijos kronika“ 2 tomai, „Nenugalėtoji Lietuva“ 5 tomai, „Lietuvos respublikos prezidentai“, „Vasario 16 signatarai“ ir kitos.

Dabar „Lietuvių tautos“ serijoje A. Liekis išleido naują  862 puslapių knygą „Prezidentinė Lietuva“ (1919-1920, 1926-1940). Tai knyga apie Lietuvos prezidento A. Smetonos prezidentavimo metus. Šią knygą pats autorius pavadino tautos išlikimo vadovėliu, kuriame labai preciziškai aprašomas visas A. Smetonos prezidentavimo laikotarpis.

Continue reading „Tautos išlikimo vadovėlis”

Apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitą pas kaimynus lenkus taip pasakytų Šviesios atminties Amžinybėje pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos šulai Petras Klimas, Jurgis Balrušaitis, Oskaras Milašius.

Akibrokštui prilygstantis Lenkų rinkimų akcijos (LRA) pirmininko atviras pareiškimas, kad lietuviai turi integruotis į lenkų bendruomenę, o ne lenkai į Lietuvos, yra jau ne užuomina, o siekio kurpti lenkišką autonomiją nuostata.

Continue reading „Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas”

garsva_visockas

„Vilnijos“ draugijos ir Lietuvos Sąjūdžio konferencijos kreipimasis dėl Konstitucijos ir valstybės gynimo

Šis laiškas adresuotas Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui

Lietuvių raštijos kūrėjas M. Daukša dar 1599 metais kvietė saugoti savo kalbą, kurią dabar gina ir LR Konstitucijos 14 str. Ilgaamžės valstybės vertybės ir pagrindas jai išlikti yra įstatymų laikymasis, valstybinė kalba, šalies vientisumas, švietimas valstybine kalba, tradicinės kultūros išlaikymas, istorijos žinios. Dėl to 2012 m. rugpjūčio 22 d. kreipėmės į dabar valdančių partijų vadovus, prašydami atnaujinti LR partijų sutartį dėl rytų Lietuvos problemų sprendimo. Jokio atsakymo į tai iki šiol negavome.

Continue reading „Kaip gerbti ir vykdyti valstybės Konstituciją?”

lenku_rinkimu_akcija

Lap­kri­čio 2 die­ną „Vil­ni­jos“ drau­gi­ja ir Lie­tu­vos Są­jū­dis krei­pė­si į Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos pir­mi­nin­ką Al­gir­dą But­ke­vi­čių ra­gin­da­mi ne­su­da­ry­ti ko­a­li­ci­jos su Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos (LLRA) at­sto­vais iš­rink­ta­me Sei­me.

Spa­lio 30 die­ną prie tri­jų par­ti­jų for­muo­ja­mos val­dan­čio­sios ko­a­li­ci­jos bu­vo pa­kvies­ti pri­si­jung­ti ir Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos at­sto­vai. To­kį val­dan­či­ą­ją ko­a­li­ci­ją sie­kian­čių su­da­ry­ti Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų (LSDP), Dar­bo par­ti­jos (DP) ir „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo“ (TT) par­ti­jų ap­si­spren­di­mą są­jū­di­nin­kai bei „Vil­ni­jos“ drau­gi­jos na­riai įver­ti­no kaip vals­ty­bės ir rin­kė­jų iš­da­vys­tę.

Continue reading „Sąjūdininkai ir „Vilnijos” draugija ragina nekviesti į valdančiąją koaliciją Lenkų rinkimų akcijos atstovų”

garsva_visockas

Lapkričio 2 d.  „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos Sąjūdis kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių ragindami nesudaryti koalicijos su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovais naujai išrinktame Seime.

Kaip žinia, spalio 30 d. prie trijų partijų formuojamos valdančiosios koalicijos buvo pakviesti prisijungti ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai. Tokį valdančiąją koaliciją siekiančių sudaryti Lietuvos socialdemokratų (LSDP), Darbo partijos (DP) ir „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partijų apsisprendimą sąjūdininkai ir „Vilnijos“ draugijos nariai įvertino kaip valstybės ir rinkėjų išdavystę.

Continue reading „Sąjūdininkai ir „Vilnijos“ draugija socialdemokratus ragina nekviesti į valdančiąją koaliciją lenkų rinkimų akcijos atstovų”

copy of lenkai_veliavos

Kau­ne vy­ku­sia­me Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio vi­suo­ti­nia­me su­va­žia­vi­me pri­im­tas pa­reiš­ki­mas, ad­re­suo­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tei, Sei­mo Pir­mi­nin­kei ir Mi­nist­rui Pir­mi­nin­kui, ku­ria­me at­krei­pia­mas dė­me­sys į Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos (LLRA), va­do­vau­ja­mos mū­sų vals­ty­bės nie­kin­to­jo V. To­ma­šev­skio, veik­lą.

Gau­da­ma pa­lai­ky­mą iš Len­ki­jos val­dan­čių­jų, ji vis la­biau įžū­lė­ja, agi­tuo­da­ma ne­si­lai­ky­ti Lie­tu­vos įsta­ty­mų, nie­kin­da­ma mū­sų vals­ty­bę tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je, nau­do­ja­si va­di­na­mą­ja „len­ko kor­ta“ – įsi­pa­rei­go­ji­mu Len­ki­jai. LLRA na­riai, vyk­dy­da­mi sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus Len­ki­jai, ne­pa­klus­da­mi Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­jai ir įsta­ty­mų rei­ka­la­vi­mams, skleis­da­mi me­lą Eu­ro­po­je ir net JAV apie len­kų ma­žu­mos ta­ria­mas skriau­das Lie­tu­vo­je, tam­pa ne­lo­ja­lūs Lie­tu­vos vals­ty­bės at­žvil­giu.

Continue reading „Panašėja į 1923-aisiais J. Pil­sud­skio su­kur­tą an­ti­lie­tu­viš­ką or­ga­ni­za­ci­ją POW”

g.visockas-portretas

“Gerb. Gintarai Visockai, įsikandote tą savo K.Michailovą – Nikuliną ir valkiojate kaip katė pūslę. Nejau nesuprantate, kad taip save kompromituojate ir kuriate savo kaip priešiškoms Lietuvai jėgoms tarnaujančio žurnalisto įvaizdį”.

Šį komentarą aptikau Fecebook puslapyje. Jis buvo paskelbtas po manąja publikacija “Ko siekia atsarginio advokato institucijos šalininkai”. Komentaro autorius – Gediminas Kontrimas.

Nesiruošiu polemizuoti su šiuo Facebook erdvėje savo nuomonę dažnai reiškiančiu komentatoriumi. Beprasmiška. Tuščia laiko gaišatis. Lietuvoje itin daug primityviojo patriotizmo apraiškų. Lietuvoje gausu triukšmautojų, šūkautojų, mitinguotojų, kuriems visuomet viskas aišku. Su jais keblu ginčytis būtent dėl to, kad jiems “visada viskas suprantama, akivaizdu”.

Continue reading „Istorinio teisingumo paieškas krečia primityvaus „patriotizmo“ drugys”