Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio įvykių paminėjimo laikas kaskart priverčia prisiminti, perversti į praeitį besitraukiančios istorijos puslapius. Vis dar skelbiami valstybei lemtinguose įvykiuose dalyvavusiųjų prisiminimai, interpretacijos, praeities šlovingų ir tragiškų įvykių spinduliuose bando pasišildyti dabarties realijų žvaigždės – politikai, valstybės ir visuomenės veikėjai.

Vis dėlto akis labiau užkliūna ne už fejerverkų, kurie nušviečia vakarinį sostinės dangų ir turėtų lyg ir įprasminti 1991-ųjų sausio įvykių reikšmę, bet už publikacijos „Respublikos“ savaitraštyje – tuomet buvusiu dienraščiu ir vienu iš visuomenės informavimo lyderių.

„Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks – tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis – ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė“, – rašo savaitraščio žurnalistė Jūratė Kielė.

Ko gero, spaudos darbininkė pataiko. Valstybė linkusi išsiaukštinti savo valdytojus, stovėjusius prie valdžios vairo tais ir šiais laikais, ir linkusi užmerkti akis prieš įvykių liudininkus, kurie ne pasakojo apie sovietinius tankus, kvietė, sprendė, ruošėsi susidūrimui, tačiau iš tiesų prieš juos atsidūrė ir atliko pareigą Tėvynei – buvo sužeisti arba žuvo.

Draugai ir priešai

Ne vienas toks tūlas A. Barysas yra. Laikas nuo laiko apie tuo metu nuo sovietų nukentėjusius piliečius ir jų vargus persiskaitome spaudos puslapiuose ir netrukus pamirštame. Tačiau norėtųsi užduoti retorinį klausimą – kas tą Lietuvos išsilaisvinimo naktį buvo pareiga, koks buvo tikslas ir kas jį pasiekė? Sąmoningai ar nesąmoningai formuojama nuomonė, kad tikslą pasiekė Lietuva, t.y. visi, vadovaujami šlovingųjų šalies vadovų, tiksliau vieno jų – Atkuriamojo Seimo pirmininko. Tiesos yra, tačiau antrame plane tokiu būdu visada atsiduria tie, kurie ne tik siekė ir ketino, tačiau kovojo taip, kaip šiuo atveju ir galėjo kovoti paprasti piliečiai, kurie bandė rankomis sustabdyti tankus ar pakliuvo į kulkų skridimo trajektorijas. Iš pilkos minios masės kulkos išplėšė tik žuvusiuosius, vyko jų iškilmingos laidotuvės, jų vardais pavadintos gatvės, dedami vainikai ant jų kapų.

Visa tai gerai, dora ir verta pagarbos, tačiau sugretinus su sausio įvykių patyrusiųjų realybe dabarties Lietuvoje, atsiskleidžia ir tam tikra šių įvykių butaforinė reikšmė jų lėmėjų galvose. Labai paprasta yra tik su mirusiaisiais – pagerbti, palaidoti jie tapo simboliais ir istorijos puslapį galima užversti. Likę gyvi – problema, nes jiems reikia valstybės pagalbos, juk už gydymą, vaistus užpuolusioji šalis nemokės, galų gale ir nebeliko tos šalies.

Dabar labai dažnai reikalaudami atlyginti okupacijos žalą iš Rusijos, pamirštamame, kad ir tos sausio 13-osios naktį tolimesnis sovietų siautėjimas buvo sustabdytas ne tik mūsų piliečių aukomis, bet ir Rusijos žmonių reakcija, pirmiausia, jų prezidento Boriso Jelcino. Nekyla abejonių, kad toks nuomonės formavimo elementas, Atkuriamojo Seimo susireikšminimas ir rusų niekinimas, į viešąjį diskursą instaliuojamas sąmoningai, kad didesni ir reikšmingesni sau atrodytume ir turėtume amžiną priešą, kuris pasitarnautų reikalui esant, kai reikia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.

Tikrovė ir jos scenarijus

Politikos pasaulyje realybė diktavo kitokias taisykles, nei atrodė mums paties dainuojantiems revoliuciją ir šokantiems liaudiškus ratelius prie Radijo ir televizijos pastato jau artėjant tankų kolonai iš Šiaurės miestelio. Persijos įlankos karu užsiėmusiai pasaulio bendruomenei įvykiai Lietuvoje nerūpėjo, tad reikėjo tikro kraujo ir čia pas mus Lietuvoje.

Tai, beje, puikiai suprato ir tuometiniai šalies vadovai, tačiau toli gražu ne visuomet suvokė eiliniai piliečiai, juk juos Vytautas Landsbergis kvietė ne žūti, bet „apginti“. Nors juk kiekvienai su tikrove nesusipykusiai galvai buvo aišku, kad objekto, kuris saugomas, jeigu jis bus puolamas, apginti nepavyks, galima tik atlikti pilietinę pareigą – žūti arba būti sužeistam. Iš esmės planas pasirodė teisingas, kai tik žuvo pirmieji žmonės, atsidūrėme pasaulio žinių tarnybų dėmesio centre, pirmoji Lietuvą pripažino Islandija, Nepriklausomybės byla iš mirties taško pajudėjo.

Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai Lietuvai ir daugumai kitų šalių, kurios vadavosi iš sovietinės valstybės gniaužtų, viskas bemaž pavyko, galima tik pasidžiaugti istorijos sėkme ir išmintingais šalies valdytojų sprendimais. Tačiau niekada nederėtų pamiršti tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne kabinetuose, bet gatvėse, sąmoningai ar atsitiktinai pakliuvę į tankų ir kulkų trasas. Šiuo atveju, nebetinka pagraudenimas – „jeigu pamiršime“, nes iš tiesų mes jau pamiršome. Tai padarėme jau ne šiandien, o tuomet, kai pamiršome, kad svarbus šaliai – kiekvienas žmogus, koks jis menkas, gyvas ar sužeistas bebūtų.

Piliečiai savo valstybei jaučiasi nebereikalingi, pasiklauso liudininkų, pasižiūri istorijų ir užduoda sau klausimą – jeigu tuomet mes tebuvome tik „patrankų mėsa“, kaip elgtumėmės dabar, jei vėl koks Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis mus tapti „patrankų mėsa“ paprašytų? Klausimas labai paprastas, sąžiningas ir tiesmukas. Atsakymas taip pat. Kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais, tapusiais „patrankų mėsa“, kai to reikėjo, taip ir piliečiai elgsis, jei valstybės vadai pašauktų.

Žinoma, tai teorinis pasamprotavimas, nes nei S. Skvernelis, kuris save „pozicionuoja kaip premjerą“, nei R. Karbauskis, kuris savi pozicionuoja kaip „pilkąjį kardinolą“, niekur nešauks, nelaimės atveju, jie taip pat greičiau jau paims pavyzdį iš Lietuvos istorijos, prisimins prezidento Antano Smetonos nuotykius kertant Lietuvos – Vokietijos sieną. Piliečiai irgi elgsis skirtingai – kaip ir 1940 metais įžengus sovietų armijai – neišgirdome nei vieno šūvio, 1944–1956 m. – niekas tautos realiai nebešaukė, nes ir vadų nebebuvo, bet piliečiai ėjo kovojo ir žuvo, 1987–1990 m. – Sąjūdis buvo visuotinis šalies piliečių sukilimas, 1990–1991 m. – kova, kuri ne tik sujungė, bet ir atskyrė, be to, ji jau turėjo scenarijus.

Vyresnės kartos piliečiai puikiai prisimins tuo metu kino teatruose, berods ir per televiziją, nuolat transliuotą filmą apie taikų indų tautos išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos – 1982 m. sukurtą režisieriaus Richardo Atenboroungh epinį biografinį filmą apie Mahatma Gandį. Kad Lietuvos projektas pavyktų, jis turėjo atitikti „Gandis“ filmo scenarijų. Atitiko ir pavyko. Įdomu, kad tą patį filmą matė ir tie, kurie sausio 13-ąją gynėsi, ir tie, kurie puolė – filmas buvo populiarus ir Rusijoje.

Nederėtų nuvertint jo reikšmės, juk ir prieš krepšinio varžybas žaidėjams neretai demonstruojami kovinę dvasią pakeliantys filmai. Priemonė – efektyvi. Skirtumas toks, kad po to, kai Nepriklausomybė buvo iškovota, vis vien sunku būtų įsivaizduoti, kaip Mahatmą Gandį audžiantį kuklaus audeklo gabalą kūnui apsisiausti, V. Landsbergį su smuikeliu Gedimino prospekte renkantį pinigėlius pietums. Nieko nepadarysi – L. Landsbergis – ne Gandis, ne tos svorio kategorijos, nes vieno jų idėjos buvo tikros, patikėtos, asmeniniu pavyzdžiu pademonstruotos, kito – nusirašytos ir geriau ar blogiau aktoriaus atlikos.

Taikus piliečių ir karinis valstybės pasipriešinimas

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar galėjo būti kitoks Lietuvos išsivadavimo scenarijus? Ko gero, taip. Galima būtų prisiminti su V. Landsbergiu dėl lyderio vaidmens Sąjūdyje konkuravusio Romualdo Ozolo prisiminimus, skelbtus dar 1999 metais žurnale „Naujasis židinys“. R. Ozolo sąžiningumu, skirtingai nuo jo konkurento, sąjūdžio bendražygiai nei karto nesuabejojo (nepainiokime sąžiningumą ir klaidas), tad tvirtinimu galima pasikliauti: „Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją“, – prisiminė šviesios atminties signataras.

riauses_seimas
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ekonominiai sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

Ar reikėjo Lietuvai gintis kaip valstybei ir koks likimas būtų šalį ištikęs? Klausimas nevienareikšmis. Tačiau iš tiesų, tuo metų valstybė galėjo jau ne tik demonstruoti nuoširdų, kad ir beginklį pasipriešinimą, tačiau ir kovoti. Ginklų buvo pakankamai, savanorių – taip pat. Tai, kad tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis nenorėjo gynėjams perduoti 3000 policijos turėtų kovinių ginklų, tebuvo techninis klausimas, kurio rimtai, net svarstyti nederėtų. Ginklų tuo metu jau buvo galima įsigyti ir iš tų pačių sovietinių kariškių, kurie anaiptol nedegė noru už kažką kovoti.

Buvo galima ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Kad tai nėra jokia fantazija, puikiai pademonstravo pirmasis Čečėnijos karas, kur saujelė ryžtingų idealistų laimėjo prieš daugiamilijoninę armiją. Nepriklausomai nuo to, į ką jų kova išvirto nužudžius teisėtą čečėnų lyderį Džoharą Dudajevą, tačiau pavyzdys atskleidžia, kad tuo metu Sovietinės šalies milžinės kojos jau buvo molinės.

Pirmoji nepriklausomybė, kurios 100-etį minėsime, buvo iškovota ginklu. Per 22 metus šalis sugebėjo tapti lygiaverte Europos valstybe ir pamatus antrajai nepriklausomybei, kaip parodė istorija, paklojo labai tvirtus. Antroji nepriklausomybė iškovota dainuojančios revoliucijos priemonėmis, su kraujo prieskoniu, kuris laiku ir sėkmingai „ištransliuotas“ į Europą.

Tik aplinkybės taip sutapo ar išties Nepriklausomybė pelnyta? Atsakymas nevienareikšmis, nes jei būtų pelnyta – tai gal nesileistų tie, kurie Nepriklausomybę pelnė, tapti tik skudurais po kojomis tiems, kurie iš Nepriklausomybės tik pasipelnė.

Kiek iškovota, kiek dovanota?

Realūs, skaudūs, subtilūs, kad neįžeistų tų, kurie už Lietuvą jau padėjo galvas (ne tik sausio 13-ąją) klausimai, tačiau jie turi būti apsvarstyti, nes manipuliavimo piliečių jausmais, padorumu, vertybėmis, šioje istorijoje akivaizdžiai esama.

Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.

Turėtume didžiuotis tikrais laimėjimais ir tikrais pasiekimais, atpažinti tikrovę ir tiesą, tuomet ji būtų pamokanti, turėtų vertės ateities Lietuvai, o kai mokomės iš filme „aprašytos“ istorijos, išmokstame kažką, ko realybėje netgi neegzistuoja, t.y. beverčių dalykų – kokia to prasmė? Verta šiuo atveju priminti ir tai, kad Lietuva tikrą Nepriklausomybę pelnė pusmečiu vėliau, kai Maskvoje žlugo 1991-ųjų rugpjūčio pučas, subyrėjo Sovietų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija. Neturėtume užmerkti akių ir aiškiau suvokti, kad Lietuvos byla sprendėsi anaiptol ne tik Nepriklausomybės aikštės Rūmuose Vilniuje. Dėl to mažesni netapsime, tačiau – tai leistų ir šiandien įvardinti bei atpažinti ir tikrus draugus, ir tikrus priešus.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip šioje vietoje nepaminėti jaunojo konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergiuko iniciatyvos, pervadinti Latvių gatvę Boriso Nemcovo vardu. Iš vienos pusės, idėja lyg ir linksmai – pilietiškai atrodanti – Rusijos ambasada išvengusi Džocharo Dudajevo skvero adreso, pelnytų kitą reikšmingą priminimą, kurį tektų fiksuoti oficialiuose ambasados rekvizituose. Tačiau, kaip ir eilinių Lietuvos žmonių atveju – jie pamirštami, taip ir čia – pamirštamas pats B. Nemcovas, kuris po mirties tampa tik manipuliacijos įrankiu politikų rankose. Su Putino Rusija bendradarbiauti galėtų nebent Saulius Skvernelis tik jam žinomu būdu, galbūt paklausęs prezidentės patarimo, kad įmanoma tik atsiklaupus ant kelių. Gal jis ir pasiryžo lenktis, nors jo kolegos iš įkalinimo įstaigų priežiūros tarnybų to daryti ir nepatartų, nes pas mūsų kaimyną galioja zekiškos taisyklės.

Vis dėlto turime suvokti, kad Rusiją pakeisti galės tik patys rusai. Tad būtų geriau toje šalyje turėti daugiau draugų ir mažiau priešų, ir nesisvaidyti beprasmiškais demaršais tais atvejais, kai reikia dialogo, ypač su ta Rusijos žmonių grupe, kuri tikisi, kad ir jų šalis anksčiau ar vėliau taps demokratine. Todėl ir sausio įvykių kontekste derėtų pažvelgti į istoriją ne per peršamų tautiškai vaivorykštinių, tačiau, kad ir tamsių, tačiau tikrovės neslepiančių akinių stiklus. Deja, Lietuvos politinio elito terpėje įsigalėjo veidrodžių karalystė, kur patys sau labai gražūs, o savo ir svetimų šalių piliečiai – pamirštami.

Pagarba 100-ečio senjorams

Kadangi idėjos Lietuvai vis dar ieškoma, tad galima rimtai pasiūlyti dar vieną nekonformistinę, kuri galima tik kartą per 100 metų – Valstybė galėtų rasti būdą, tarkim, skirti vienkartinę, kad ir nedidelę premiją, ir pasveikinti pirmosios Nepriklausomybės liudininkus, kuriems šiuo metu nuo 78 iki 100 (ar daugiau) metų. Tai būtų prasminga, nes būtų pažvelgta į eilinius šalies piliečius, prisiminta, kad jų būvimas, gyvenimas šioje šalyje yra reikšmingas, suteiktų, kad ir trumpalaikio, bet tikro džiaugsmo visoje šalyje.

Suprantamas toks sprendimas būtų ir jaunesnėms kartoms, o valstybės finansams – tai taip pat yra pakeliama, nes ne tiek jau daug tokių žmonių ir belikę. Tai būtų žymiai prasmingiau, nei paleisti į padangę naują porciją kiniškų fejerverkų, surengti „N“-ąją konferenciją su tais pačiais valdžios žmonių veidais ir pasidabinti šviežia europinių neužmirštuolių kolekcija. Valstybei laikas susirūpinti savo piliečiais, kol jie dar yra, nors tai atsieitų ir truputį brangiau nei šventiniai žaidimai ir linksmybės danguje bei žemėje, nes fejerverkų dūmai išsisklaido, o žmonės išlieka, net ir išėjusieji yra prisimenami.

Šventės pamirštamos – kraujas atmenamas

Tekstas, ne apie šventes, o apie kraują, tad dera atlikti dar vieną santykių tarp valdžios ir piliečių pjūvį, kurį sieja sausio mėnuo. Kraujas Lietuvoje piliečiams susidūrus su jėgos struktūromis pralietas 2 kartus: 1991 m. sausio 13-ąją ir 2009-ųjų sausio 16-ąją. Pirmuoju atveju jėgos struktūros buvo svetimos, antruoju – savos. Tačiau piliečiai ir vienu, ir kitu atvejų buvo tie patys, nors kovoti ar protestuoti rinkosi ir dėl skirtingų priežasčių. Antrajai Lietuvos nepriklausomybei sausio 13-osios įvykiai visada išliks reikšmingi, kol šalis, antroji Nepriklausomybė, gyvuos. Tačiau – tai, kas šiuo metu šalyje vyksta, susiję labiau su 2009-ųjų įvykiais, net ir jų priežastys neišnykę, daugelis šalies gyventojų dar verčiasi iš ekonominės krizės metais sumažintų atlyginimų.

Įvyko sąmonės pokytis. 2009 m. patyrę, kad į protestus šalies valdantysis elitas atsakys brutalia jėga, už elito ribos atsidūrusi gyventojų dalis, nors jų ir dauguma, paniro į apatiją – „nieko pakeisti negalime“. Sunku būtų tikėtis iš šių piliečių patriotiškumo, susirūpinimo savo šalimi, jos ateitimi. Jeigu tokių intencijų ir esama – tai jau prilygsta didvyriškumui – „nepaisant nieko mes Tėvynę mylime“. Toks požiūris gražus, tačiau neteisingas ir nesąžiningas jų pačių atžvilgiu.

Šalyje kuriama sistema, kuri puikiai verstųsi su tais 30 proc. šalies gyventojų, kurie, jei ir nėra elitas, tačiau skurdo kartelę perkopia. Jiems priimtinos šalyje įsivyravę laisvos rinkos padiktuotos „teisingos“ kainos, mokesčiai, prekės, paslaugos ir teisės. Tačiau kur dėti tuos 70 proc.? Atrodo, kad tokios mintys labiausiai ir neduoda ramybės dabartiniam premjerui S. Skverneliui, jo globėjui oligarchui R. Karbauskiui ir tylinčiajai gražuolei Daukanto aikštėje Daliai Grybauskaitei.

Geriau – blogiau

Būtų ir antra idėja Lietuvai. Kadangi senjorų pasveikinti už tai, kad jie yra pirmosios Lietuvos nepriklausomybės liudininkais neapsimoka, premijas jie pravalgys ir vis vien numirs, reikia premijuoti tuos 30 proc. elitinių – tai būtų (dabar labai populiarus šūkis) „investicija į šalies ateitį“. Mažiausia, ką derėtų – tai įvesti Sodros lubas, sumažinti mokesčius daugiau uždirbantiems bei įteisinti viešą eutanaziją. Valdantysis elitas galėtų džiūgauti, kad viskas šalyje gerėja ir būtų iš daleis teisus, nes daliai žmonių iš tiesų viskas pagerėtų, o likusiesiems liktų „žaidimai“ – galėtų stebėti realybės šou laidas „Eutanazija“ per Lietuvos televiziją. Laidos būtų verksmingos, graudžios, pamokančios ir, ko gero, labai tikroviškos. Galbūt taip ir įvyks jei, kaip teigia LRT direktorius Audrius Siaurusevičius, Karbauskio – Skvernelio ir Co grupuotė visuomeninį transliuotoją perims į savo rankas.

Šis sausis – apatiškas, nieko reikšmingo jau nenutiks. Politikai pro Seimo langus gali drąsiai žvalgytis, net ir į veidrodžius žiūrėti laiko turės. Tačiau jei ir nenori pasižvalgyti po mūsų palengva šąlančios Tėvynės apylinkes, vis dėlto į statistiką pažiūrėti jiems nepakenktų. Moralas paprastas – laikas nusiimti rožinius akinius, patiems per juos žvalgytis gal ir gražu, bet juokingai jau net iš šalies žiūrinti tokie akiniuoti ilgaausiai žvairiai atrodo.

2018.01.14; 07:00