Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jeigu prisikeltų iš mirusių visos Vilniaus universitetą (VU) kada nors baigusios žmonių kartos, tie prisikėlėliai iš naujo išmirtų masiškai, dabar jau iš gėdos dėl to – kuo tapo jų buvusi alma mater. Naujas skandalas VU dėl priimto čia lyčiai jautrios kalbos gairių dokumento neparodė nieko naujo, o tik paliudijo jau kiek anksčiau pasirinktos veiklos strategijos dominavimą, kai didesniu ar mažesniu laipsniu yra kvestionuojamas  žmogaus lietuviškas nusiteikimas, minties ir diskusijų laisvės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava, drauge įsisąmonintai pasirenkant užsiangažavimą sofistinei sąmonės trivializacijos užduočiai mainais už sokratinės dvasios išsižadėjimą.

Net sunku patikėti, kad tokie liūdnoki universiteto veiklos pokyčiai yra siejami su  žmonių gražiomis lietuviškomis pavardėmis, o būtent Artūro Žukausko ir Rimvydo Petrausko, pastarojo dešimtmečio universiteto vairininkų, – su dviejų paskutinių VU rektorių vardais. Todėl taip sunku atsikratyti įspūdžio, prikibusio nuo pat pradžių, kad minėtieji rektoriai su lietuviškomis pavardėmis yra neįtikėtinai keisti personažai, tokie, tarsi jie būtų skaudžiai nugenėti, apkapoti ar apipjaustyti lietuviai. Kita vertus, jeigu pirmasis savo užsiangažavimus parodė, siekdamas apriboti lituanistikos veiklą, lietuvių kalbos tyrinėjimus, tai antrojo  antilietuviškas nusiteikimas įgyja net dar labiau išreikštą panoraminį pobūdį, yra perkeliamas į istorinės refleksijos sferą –  dar šviežiai mus tebedilgina įspūdis apie tai, su kokiu užsidegimu dabartinis VU rektorius V. Petrauskas dalyvavo Genocido tyrimų centro sunaikinimo intrigose.

O dabar minties eksperimento teisėmis pabandykime įsivaizduoti – ko dar trūksta šiam universitetui, pasukusiam Sokrato dvasios išsižadėjimo keliu, iki, kaip kartais sakoma, pilno tobulumo arba loginės pabaigos? Be jokios abejonės, šis universitetas, likdamas ištikimas pasirinkto kelio gairėms, jau netrukus, nieko nelaukdamas, tiesiog  privalės išvyti visus filosofijos dėstytojus iš universiteto, filosofijos katedras pakeisdamas lyčių lygybės tyrimo ar panašiais centrais. Tai, siekiant vientisumo, yra neatidėliotinas uždavinys, kitu atveju – dar neaišku kuo viskas gali baigtis. Be jokių faktinių nuorodų ar nuogirdų, vedamas tik vaizduotės sparnų plazdėjimo, esu visiškai tikras, kad šio universiteto dėstytojai ir mokslininkai, ariantys filosofijos dirvonus, yra tylioji (?) opozicija pasirinktam dabartinės VU administracijos keliui, nes, kas ne kas, o jie žino, koks rizikingas yra sofistų pusės prioretizavimas, mainais už tobulą Sokrato užmarštį, kaip ir tai, kad galiausiai mirties subkultūros kelio pasirinkimas veda į kraupią aklavietę.

Kritimas. Slaptai.lt nuotr.

Būdamas šio universiteto Istorijos fakulteto absolventu, be visa ko kito, bėgant metams domėjausi ir dabar noriu paryškinti vieną kraštutinai įdomią lietuviško etnoso ypatybę, dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuviškoje dirvoje paprastai neprigyja beždžioniavimo pavyzdžiai. Tai bent iš dalies žinojo net kai kurie odioziniai komunistai, kurių valstietiškas protas bandė pasufleruoti, kad nėra jokio reikalo visą mūsų kraštą apsėti kukurūzais, tokiu būdu išstumiant tradicines kultūras, kai yra galimybė išvengti didesnių nuostolių įdirbant laukus kaip įprasta  ir tik apsimetant sėjančiu tuos kvailus kukurūzus. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, dabartinio VU ideologai bando apsėklinti visus lietuviško peizažo horizontus kukurūzais, tai darydami su maniakiniu pasišventimu arba pabėgusio iš psichiatrinės ligoninės bepročio užsidegimu.

Pastaruoju metu, staigiai paūmėjusius situacijai, net ir aš, visados labai rezervuotai vertinęs idėją, kad Romos imperija pražuvo dėl išplitusių pederastinių papročių, tarsi  iš naujo bandau permąstyti tokią nuvalkiotą ir kraštutinai išdėvėtą ištarmę. Kad ir kaip ten būtų, vis tik nedidelė garbė liktų, jeigu didžiųjų jėzuitų įsteigtas, Seniausias Rytų Europos universitetas galiausiai pataptų moderniu, bet vienpusišku, be jokių išlygų sutapusiu su lėkščiausiaisiais laikmečio pasirinkimais, nusususios dvasios užutekiu, gėjiško mentaliteto puoselėjimo šiltadaržiu. Jeigu  jūs tai vadinate progresu, tai aš jums nepavydžiu. Apskritai žengiant taip suprantamos pažangos magistraliniu keliu paspartinto žingsnio tempu, tikriausiai ne už kalnų mus pasitiktų laikas, kai net labiausiai tvari, demokratinė imperija privalėtų susivynioti savo meškeres.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toks E. Swedenborgas mums sako, kad pasaulio pabaiga įvyko 1757 m., o toliau  bėgantis laikas esą yra skirtas tik galutiniam falšo išryškinimui. Tą datą įsidėmėjau, nes lygiai po 200 metų Vilniau gimdymo namuose baisiai klykdama užgimė mano būsimoji žmona Violeta (aš gimiau dar vėliau). Metodologiniais tikslais būtų galima pastebėti ir tai, kad apie dabartinio VU peripetijas čia kalbėjome falšo krešulių atpažinimo fenomenologijos kontekste.

Ar pastebėjote tai, koks pozityvus yra „politinio lavono“ pavadinimas, leidžiantis tikėtis, kad atgyvenę ir menkaverčiai politinio gyvenimo reiškiniai yra patraukiami į šoną. Kita vertus, kaip atrodo bent man, dabartinio Vilniaus universiteto modernizavimo ideologai yra užstrigę laike gyvieji lavonai, kurie užkemša pasaulį, pridengia istorijos perspektyvos vaizdinį ir neleidžia nieko gero tikėtis…

2021.10.20; 17:01

Artūras Žukauskas eis į Seimo rinkimus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kadenciją baigęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas tapo Laisvės partijos nariu ir planuoja kelti savo kandidatūrą 2020-ųjų metų Seimo rinkimuose. Lietuvos mokslo, Nacionalinės pažangos premijas bei kitų apdovanojimais per savo karjerą ne kartą įvertintas mokslininkas kaip prioritetą Lietuvoje įvardina švietimą.
 
„Švietimo ir mokslo sėkmė yra mūsų šalies klestėjimo laidas. Su Laisvės partija esu pasiryžęs inicijuoti ir realizuoti pokyčius, kurie tai užtikrintų. Manau, kad lyderystės patirties sukaupę mokslo žmonės turi rodyti pavyzdį visai Lietuvai bei prisiimti atsakomybę už tai, kad švietimas ir mokslas taptų pirmuoju prioritetu mūsų valstybėje,“ – sako 2015-2020 metais Vilniaus universitetui vadovavęs A. Žukauskas.
 
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė teigia, kad A. Žukausko prisijungimas partijai svarbus visuomenės telkimo prasme ir leis sustiprinti partijos programą 2020-ųjų Seimo rinkimams.
 
„Po Laisvės partijos vėliava susibūrė daugybė žmonių, visuomenininkų, savo sričių profesionalų. Didelis ratas ekspertų dirba kartu su mumis ruošdami pasiūlymus, kaip pasiekti proveržį Lietuvai ekonomikos, švietimo, sveikatos, žmogaus teisių ir kitose srityse. Labai džiaugiuosi, kad A. Žukauskas ne tik tampa mūsų bendražygiu, bet ir žengia dar toliau, prisiimdamas atsakomybę kandidatuoti Seimo rinkimuose.“
 
Pirmadienio vakarą vyks Laisvės partijos Vilniaus skyriaus susirinkimas, kuriame numatoma patvirtinti kandidatus vienmandatėse Seimo rinkimuose.
 
Didelę dalį kandidatų sudaro Vilniaus savivaldybės taryboje politinę patirtį įgiję žmonės: vicemeras Vytautas Mitalas (pretenduoja kandidatuoti Pašilaičių apygardoje), IT specialistė ir kovotoja už neįgaliųjų teises Monika Ošmianskienė (Žirmūnų apygarda), renginių, televizijos bei radijo laidų vedėja Donalda Meiželytė (Lazdynų apygarda), teisininkė Evelina Dobrovolska (Naujosios Vilnios apygarda), miestų ekonomikos analitikas, Laisvės partijos Vilniaus skyriaus lyderis Kasparas Adomaitis (Antakalnio apygarda), savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Rita Balčiūnienė (Panerių apygarda).  
 
Prie jų jungiasi įvairių sričių profesionalai: inovatyviausiu mokytoju tituluojamas Algis Bitautas iš Taikos progimnazijos (Justiniškių-Viršuliškių apygarda), narkotikų politikos ekspertė Morgana Danielė (Šeškinės-Šnipiškių apygarda) bei habilituotas fizikos mokslų daktaras, buvęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas (Fabijoniškių apygarda). 
 
Naujamiesčio-Naujininkų apygardos kandidatais pretenduoja tapti trys politikai: inžinierius ir Lietuvos Olimpinio komiteto generalinės asamblėjos narys Vytautas Kukarskas, žmogaus teisių aktyvistas, Vilniaus miesto Tarybos narys Tomas Vytautas Raskevičius ir politinių akcijų iniciatorius Donatas Staneika.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 12:02