Prezidentė dalyvauja Pasaulio ekonomikos forumo diskusijoje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo viena pagrindinių kalbėtojų Pasaulio ekonomikos forumo diskusijoje tema „Vidurio ir Rytų Europa: nauja darbotvarkė kontinentui“. Diskusijoje taip pat dalyvavo Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Prezidentės teigimu, Europa sugrįžta su nauja lyderyste ir nauju įsipareigojimu ateičiai. Pasaulinių iššūkių akivaizdoje mažesnėms valstybės naudinga būti kuo stipresnėje Bendrijoje, todėl Lietuva ir kitos regiono šalys remia glaudesnę integraciją – ekonomikos, kibernetinio saugumo, gynybos srityse.

Būtina kuo greičiau užbaigti Europos Sąjungos (ES) Energetinės sąjungos, vieningos skaitmeninės rinkos kūrimą. „Brexit“, ES pasienyje vykdomos karinės pratybos, situacija Ukrainoje taip pat skatina veikti ir integruotis.

D. Grybauskaitė taip pat pabrėžė, kad gynybos stiprinimas yra vienas pagrindinių prioritetų mūsų regione – rytiniame NATO flange. „Zapad“ pratybos aiškiai pademonstravo, kad susiduriame ne tik su karinėmis, bet ir hibridinėmis grėsmėmis. Todėl kibernetinio saugumo užtikrinimas tampa vis svarbesnis. Lietuva itin aktyvi ES ir NATO plėtojant naujus sprendimus kibernetiniam saugumui užtikrinti ir rengiantis artėjančiam Aljanso viršūnių susitikimui.

Apžvelgdama hibridines grėsmes, Prezidentė akcentavo, kad ES pasienyje Rusijos statoma nesaugi Astravo atominė jėgainė taip pat gali būti pasitelkta kaip nekonvencinis ginklas. Todėl ir Europos Energetinė sąjunga tampa būtina saugumui užtikrinti.

ES Energetinė sąjunga itin svarbi ir stiprinant Bendrijos energetinę nepriklausomybę. Lietuvos vadovė pabrėžė, kad „Nord Stream 2“ dujotiekis neturi ekonominio pagrindo, tai – geopolitinis projektas, kuriuo siekiama vėl padaryti Europą visiškai priklausomą nuo rusiškų dujų. Iš savo regiono patirties žinome, kad dujas Rusija naudoja kaip ekonominio ir politinio spaudimo įrankį. „Nord Stream 2“ projektas kelia pavojų, kad, užuot siekusi kuo labiau diversifikuoti energijos šaltinius ir tiekėjus, ES vėl grįš į energetinės priklausomybės kelią.

D. Grybauskaitė taip pat akcentavo, kad įvairiems iššūkiams įveikti ES turi siekti konsensusu grįstų sprendimų. Tarpusavio supratimas ir gebėjimas susitarti net ir sudėtingiausiose situacijose yra Europos stiprybė, kurią būtina išsaugoti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.28; 03:30

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Turime bėdą. Milžinišką. Galinčią lemti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimą. Kalbu ne apie karines pratybas „Zapad – 2017“. Prie pat Lietuvos sienos šiuo metu vykstančios Rusijos ir Baltarusijos puolamojo pobūdžio karinės pratybos, nors ir pavojingos, galinčios bet kada pavirsti į tikrą karą, – tik vaikų žaidimas, palyginus su bėda, kurią turiu omenyje.

Beje, tą didžiąją bėdą, apie kurią ruošiuosi išguldyti savo nuomonę, vadinama įvairiai. Vieni sako: Astravo atominė bomba, Astravo atominis monstras, Vladimiro Putino projektas. Kiti teigia: Kremliaus banditų projektas, Geopolitinis ginklas, Įtampos ir pavojaus židinys, Branduolinis terorizmas, Atominis ginklas politiniam kaimynų šantažui, Astravo apokalipsė, Grėsmė Europai Nr.1. Treti įvardina kaip klastingą ir nežmonišką veiksmą, uždelsto veikimo miną…

Agresyvios rusiškos karinės pratybos – vaikų žaidimas todėl, kad mūsų sienas saugo ir Rusijos kariauną atidžiai stebi JAV bei vos ne visa Europos Sąjunga. Ir mes patys jau nesame tokie, kokie buvome, kai visa kariuomenė tilpdavo Gedimino prospekte švenčių metu. Vakarų raketos, tankai, naikintuvai, kariniai laivai parengti galimoms provokacijoms atremti. Vladimiras Putinas, atrodo, šito nesitikėjo. Šį kartą mes nelikome vienų vieni, kaip neseniai gruzinai arba dar neseniau – ukrainiečiai.

Deja, Astravo uždelsto veikimo bombos Europos Sąjunga apsimeta nematanti, nes gal ji, matot, artimiausiu metu nesprogs. Gali juk net taip atsitikti, kad ji niekad nesprogs. O jeigu ir sprogs, tai iki Berlyno, Paryžiaus, Briuselio – toli. Minėtos sostinės ir jose gyvenantys vokiečiai, belgai, prancūzai nemato grėsmės Europai, skirtingai nei pirmasis mūsų atgimusios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Ką ten minėtos sostinės – net Ryga ir Talinas tos bombos galimo sprogimo nebijo ir dedasi mūsų, lietuvių, baimių nesuprantą. Atvirai kalbant, nusispjauna į Baltijos šalių vienybę „vienas už visus, visi – už vieną“. Šioje bėdoje bent jau iki šiol esame vienų vieni. Užjaučiami, bet tik tiek.

Astravo atominei elektrinei – NE

Tačiau kas kaltas dėl mus iškilusio pavojaus? Kalti mūsų baimių nesuvokiantys kaimynai, o mes patys – ne prie ko? Anaiptol! Jeigu būtumėme buvę įžvalgesni, vieningesni, kaip siekiant karinio saugumo, dviejų procentų šalies gynybai, šiandien, tikėtina, nereikėtų kalbėti apie Vilniaus evakuavimo planą.

Mūsų pačių kaltės neblogai atskleistos žurnale „Valstybė“ straipsnyje „Kolaborantų žemė: ar V.Adamkui pavyks pažadinti Lietuvą ir Europą?“

Viskas prasidėjo seniai, kai pardavėme „Lietuvos dujas“, kai „Gazpromas“ mus kankino didžiausiomis Europoje kainomis, kai būtent antibranduolinė kova šalies viduje atvėrė kelią Astravo atominei elektrinei. Ir kairieji mūsų politikai, ir žymūs Lietuvos žmonės, ir apie atomą nieko neišmanantys paprasti piliečiai atkakliai priešinosi naujos Visagino AE statybai“.

O besipriešindami Visagino projektui netiesiogiai rėmė gudrų ilgalaikį Vladimiro Putino projektą. Čia tiktų patarlės, „kas nenori maitinti savos kariuomenės, maitins svetimą“ perfrazavimas į panašią: „nenorite turėti savo atominės jėgainės – turėsite svetimą“.

„Belieka stebėtis, kokia stipri turi būti Lietuvos sovietinė nomenklatūra, susijusi su Rusijos įtakos grupėmis, ar tiesiog bailumu paremtas konformizmas, jei ta pati daina, kuri skambėjo Sąjūdžio metais – „Neišstokite, nes numirsite badu“, po dešimtmečio skambėjo taip: „Pirkite daug dujų, kitaip neparduosite savo agurkų“, o šiandien vėl mums primetama jau nauju pavidalu: „Norite išsvajotųjų A.Lukašenkos krovinių – draugiškai bendraukite su Baltarusija ir kultūringai prašykite, kad Astravo atominę elektrinę statytų saugesnę.“  

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Tuos, kurie dar bando stabdyti toli nuvažiavusį atominį traukinį ir laikosi griežtai konfrontuojančios pozicijos Baltarusijos atžvilgiu, politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius vadina vanagais. Neteisingai, nepagrįstai primeta šią etiketę. Besiginantys nuo pavojų nėra plėšrūnai. Būtent besiginantys ir yra pragmatikai, kuriems nesvetimas sveikas protas.

Bet K.Girniui atrodo kitaip, ir jis primeta savas etiketes. „Nereikia iliuzijų. Net pagerėjus santykiams, nebus atsisakoma Astravo. Bet jei santykiai geri, tai didėja tikimybė, kad bus galima įtikinti Baltarusiją suteikti tarptautinėms organizacijoms didesnį vaidmenį, prižiūrint jėgainės saugumą. Bet koks „perkrovimas“ būtų kuklus, bet jei jis būtų abipusiškas, jis būtų abipusiškai naudingas“, – delfi.lt portale rašo K.Girnius.

Taigi – vanagų dauguma, bet vis tik stipresni pragmatikai (taip autorius vadina tuos, kurie eina su velniu obuoliauti). Nes jų rankose žiniasklaida, jie neleis mums patiems susitarti. Ir vis dėlto yra dalykų, dėl kurių negalima derėtis, net jeigu žinai, kad jėga – ne tavo pusėje. Visi sutinkame, kad 1940-aisiais neiššautas nė vienas šūvis buvo gėdinga klaida. Panašią, gal net didesnę klaidą, mano suppratimu, daro K.Girniaus pragmatikai, tokie kaip europarlamentaras Vytenis Andriukaitis. 

vytenis_povilas_andriukaitis
Vytenis Povilas Andriukaitis

„Vytenis Andriukaitis, būdamas Lietuvos deleguotas Europos Komisijos narys, akivaizdžiai pademonstravo, kad jam Lietuvos oficiali pozicija yra nepriimtina. Taip pat pademonstravo, kad jam Kremliaus lobistų argumentai yra artimesni. Suprantama, kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti, tačiau kai tas pilietis yra Europos Komisijos narys – jo vieši pasisakymai yra žalingi Lietuvai ir labai naudingi Kremliui“, – teigė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Teisingai pareiškė. Buvo galima dar aštriau oponuoti ponui V.Andriukaičiui.

Tačiau širdyje – didelis nerimas. Kokios paramos iš Europos Sąjungos galima tikėtis, kai tokie šulai kaip V.Andriukaitis tiesiog ragina ES vadovybę nepaisyti Lietuvos Vyriausybės, Seimo, prezidentų Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus, Atgimimo Lietuvos vadovo V.Labndsbergio ir daugumos piliečių radikalių pastangų išvengti antrojo Černobylio Vilniaus pašonėje?

Dar kartą pacituosiu minėtą straipsnį, paskelbtą „Valstybėje“: „Jau rašėme apie metų pradžioje estiškame portale 15min.lt paskelbtą Kauno technologijos universiteto (KTU) dekano Ainiaus Lašo tekstą, kuris, mūsų nuomone, skamba kaip odė nesipriešinimui Astravo elekrtinės statybai ir baigiamas nerimą keliančiomis mintimis.

Taigi kokią išeitį mano kai kurie mūsų vadinamieji pagmatikai ir realistai? „Ir dar – Astravo ekologinė grėsmė iš tiesų egzistuoja, bet ji toli gražu neatrodo tokia dramatiška, kaip bandoma kartais įteigti. Remiantis tokių energetikos ekspertų kaip prof. J.Vilemas nuomone, Astravas nekelia egzistencinės grėsmės mūsų šaliai, bet šiek tiek komplikuoja situaciją, nes, pavyzdžiui, reikia parengti Vilniaus evakuacijos planą. Nemaloni detalė, bet tai ne pagrindas tiražuoti masinę paniką.“

Kas liks iš Lietuvos, jei teks evakuoti patį didžiausią Lietuvos miestą – sostinę? Kur dėsis iš Vilniaus evakuoti žmonės? Kada mes galėsime sugrįžti – po 100 metų? Galų gale negi iš baltarusių jėgainės išsiveržęs atomas naikins tik Vilnių?

Kalbos apie pasitraukimo planą – ciniškos, išdavikiškos. Jei tokį planą mums pirštų V.Putinas, suprasčiau. Bet kai apie tai prabylame patys, nebežinau nė ką galvoti.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org

2017.09.25; 06:00

Manęs dažnai klausia, kokia galėjo būti politiko motyvacija megzti plačius ir sistemingus kontaktus su Rusijos žvalgybų žmonėmis?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) Seimas nurodė iširti, ar Seimo narys Mindaugas Bastys išdavė valstybės interesus. Kadangi esu šio komiteto narė, norėčiau paaiškinti, kodėl komitetas priėmė gana griežtą sprendimą, ir priminti svarbias laikmečio detales, kontekstą, kuriame vyko pagrindiniai tiriami įvykiai bei paanalizuoti du svarbiausius tyrimo epizodus, iš kurių komitetas nustatė, kad M. Bastys mums, atliekantiems tyrimą, melavo. Tie epizodai – tai 2006 metai ir „Rosatom“ interesai Lietuvoje. 

Centre: Rasa Juknevičienė, šio komentaro autorė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2006-ieji. Po Vyriausybės krizės atsistatydinus premjerui Algirdui Brazauskui, premjeru tampa Gediminas Kirkilas. M. Bastys paskiriamas Ministro pirmininko patarėju. Prašo leidimo dirbti su slapta informacija.

Ruošiant išvadą, Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnams kilo abejonių dėl tuometinių M. Basčio ryšių su Rusijos žvalgybininkais, tačiau leidimas po VSD pareigūnų apsilankymo ir pokalbio su M. Basčiu Vyriausybės rūmuose išduodamas.

Be VSD vadovybės palaiminimo tokie sprendimai neįmanomi. Primenu, kad VSD vadovavo Arvydas Pocius, o A. Pociui, turbūt, valstybė – kartu su visais G. Kirkilo socialdemokratais nuo užpakalinės sėdynės valdžiusi draugų grupė.

Tais pačiais metais Breste žuvus Vytautui Pociūnui, NSGK tyrė padėtį tuometiniame VSD. Tyrime teko dalyvauti. Radome iš šalies užvaldytą struktūrą. Beje, tas pačias pavardes radau ir šiame tyrime.

Todėl man dabartinis tyrimas kažkuria prasme buvo lyg antra to paties filmo serija. Ne visa informacija išslaptinta, todėl daugiau nesiplėsiu.

2006-aisiais metai dabartiniame komiteto tyrime yra svarbūs, nes M. Bastys komitetui melavo. Atsakydamas į klausimus jis teigė, kad niekada jokių VSD pareigūnų nebuvo susitikęs. Komitetas gavo M. Basčio susitikimo su VSD protokolą, abejoti pareigūnais neturime pagrindo.

Šis epizodas reikšmingai keičia situaciją, nes parodo, jog M. Bastys žinojo, ką daro, buvo informuotas, kur veda kontaktai su Rusijos slaptųjų tarnybų agentais, tačiau sąmoningai toliau plėtojo tokius ryšius.

Lietuvos piliečiai, tuo labiau – politikai, davę priesaiką, privalo padėti Lietuvos tarnyboms jų darbe prieš Rusijos žvalgybininkų ardomąjį darbą.

Šioje istorijoje viskas buvo atvirkščiai. M. Bastys ne tik kad nė karto nesikreipė į VSD kontržvalgybininkus, nors turėjo jų kontaktus po 2006 metų pokalbio, bet padėjo Rusijos žvalgybos agentams įgyvendinti Rusijos Federacijos interesus Lietuvoje.

Kaip rodo NSGK atliktas tyrimas, tie interesai buvo priešingi ir žalingi Lietuvos Respublikos įstatymais patvirtintiems interesams.

Iliustruoju citata iš VSD medžiagos po susitikimo su premjeru A. Butkevičiumi:

 „Anot A. Merteno, jis akcentavo, kad priėmusi „Rosatom“ pasiūlymus Lietuva pakeistų savo geopolitinį statusą“.

Tačiau svarbiausias NSGK atlikto tyrimo epizodas yra susijęs su Kremliaus energetiniais interesais. Juos įgyvendinti Lietuvoje ir padėjo M. Bastys.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo svarbiausias Kremliaus interesas Lietuvoje buvo energetika. Atitinkamai ta kryptimi Kremlius formulavo užduotis ir savo žvalgyboms. 2012 metų vasarą joms buvo duota užduotis pašalinti konservatorius iš valdžios (apie tai Lietuvos tarnybos informavo tuometinį NSGK ir Vyriausybę) bei sustabdyti Visagino atominė elektrinės (VAE) statybą. Mat, VAE būtų užkirtusi kelią Rusijos dviems projektams – Astravo atominei ir „Baltijskaja“ projektui Kaliningrado srityje.

Ypatingas Kremliaus pastangas matėme ir nujautėme jau tada. Gaudavome įslaptintą VSD informaciją, tačiau šiandien apie tai pirmąkart, remdamiesi mūsų žvalgybos informacija, kalbame viešai.

Visas šis tyrimas atskleidžia, kaip konkrečiai per kokius žmones ir partijas buvo veikiama. Atskleidžia tik iš dalies, tačiau platesnį paveikslą įmanoma nutapyti paanalizavus visą tų dienų kontekstą.

Iš to, ką perskaitėme VSD medžiagoje, nuotaikos „Rosatome“ 2012 metų rudenį po Seimo rinkimų ir Kremliui puikiai pavykusio referendumo buvo labai geros. Juk laimėjo savi. Prasidėjo praktiniai žygiai. Jeigu dėl Astravo „Rosatomui“ reikėjo užsitikrinti, kad Lietuva nieko nedarytų, tik paliktų veikiančias elektros jungtis, tai dėl Kaliningrado reikėjo padirbėti, nes be naujų jungčių ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės atominė Kaliningrade iš viso negalėtų veikti.

Ir čia ypač aktyviai įjungiamas Kremliaus žvalgybininkų draugas M. Bastys. MBasčio šiandieninė gynyba remiasi tuo, kad jis „Rosatom“ atstovus vedžiojo į politikų kabinetus vedinas Lietuvos interesų. Neva jam rūpėjo Ignalinos atominės uždarymas ir galimas ES pinigų sustabdymas.

Tai netiesa. A. Mertenas vadovauja dukterinei „Rosatom“ kompanijai „Rusatom overseas“. Ji nėra atsakinga už Ignalinos uždaryme dalyvaujančios kitos dukterinės kompanijos „Nukem“ darbą. „Rusatom overseas“ paskirtis – naujos atominės užsienyje.

Beje, komentuodamas susitikimą su Vydu Gedvilu, pats M. Bastys 2013 metais žurnalistams kalbėjo ne apie Ignaliną, o apie tikruosius A. Merteno tikslus statyti naujas elektrines. Tačiau šiandien atmintis sušlubavusi. Nebeatsimena nei ką kalbėjo su tuometiniu Seimo pirmininku, nei ką tada sakė viešai.

Gerai, kad bent VSD duomenys atskleidžia tikrąjį vaizdą. Iš jų yra visiškai aišku, kad M. Bastys politiniu lygmeniu atstovavo „Rosatom“ siekius statyti atomines ne tik Lietuvos kaimynystėje, bet ir pačioje Lietuvoje, vykdė jų prašymus ir nurodymus. Štai epizodas iš VSD medžiagos, kai po 2012 12 04 susitikimo su M. Basčiu „Rosatom“ atstovas A. Mertenas praneša savo viršininkui K. Komarovui, kad  „…Rezoliucija dėl Visagino bus normali (atominei energetikai – taip, projektui su „Hitachi“ – ne). Tai tiek trumpai. Smulkmenas pateiksiu susitikimo metu“.

Šioje serijoje M. Bastys, aišku,  yra tik vienas iš veikėjų. Taip jau susiklostė, kad apie jį dabar žinome daug. Atsidarė vienas langelis. Tačiau dar daug ką reikės išsiaiškinti, daug įvairių langelių lieka uždari.

Ir tai, kaip tėvui Žiemeliui 2012 metų vasarą prastūmus pro Seimą referendumą dėl Visagino AE, sūnus Žiemelis sėkmingai gavo užsakymą oro uosto statyboms prie Maskvos?

Kodėl socialdemokratai apie 2011-2012  metus staiga pakeitė savo požiūrį į VAE? Labai sutampa su „Rosatom“ pasiūlymu statybos bendrovėms steigti konsorciumą.

Kas ir kokiais metodais stengėsi kompromituoti dujų terminalo projektą? Juk neatsitiktinai aršiausiai M. Bastį gina socialdemokratas Artūras Skardžius.

Na, o Kremliaus žvalgybų darbas, įtakojant referendumo baigtį, matyt, bus įrašytas į žvalgybos vadovėlius kaip veiksmingai galima organizuoti informacinį karą, išgąsdinant žmones.

Šios dienos socialdemokratų frakcijos sprendimas ginti Kremliaus žvalgybininkų draugą M. Bastį reiškia tik viena – jei M. Bastys pasakytų tiesą, reiktų tirti ir kitus.

Frakcija žino, ką Bastys žino.

Tačiau grįžtu prie tyrimo.

Manęs dažnai klausia, kokia galėjo būti politiko motyvacija megzti plačius ir sistemingus kontaktus su Rusijos žvalgybų žmonėmis?

Primenu, kad visi VSD minimi M. Basčio draugai turi ryšius su Kremliaus struktūromis. Net kriminalinio pasaulio ir M. Basčio draugas Saturnas Dubininkas. Jis, beje, nuo pat Nepriklausomybės pradžios taip pat turi ne vieną Rusijos žvalgybų pėdsaką – bankas „Sekundė“, pažyma dėl apkaltos Rolandui Paksui, ryšiai su Ernestu Mackevičiumi.

Mano atsakymas dėl motyvacijos yra toks – merkantilinis interesas visose tokiose istorijose su Rusijos žvalgybomis visada yra.

Šiame tyrime atskleista įdomi konsorciumo istorija.

„Rosatomas“ siekė apjungti savo ir stambiausio Lietuvos statybų verslo interesus. Konsorciumas, kurio idėja pradėta slaptai puoselėti dar 2011 metais, turėjo gauti užsakymus Baltijskaja, Astravo ir, jei Lietuva galutinai išstumtų japonų Hitachi – Visagino atominių statybose.

Čia M. Basčio draugas J. Kostinas atliko koordinatoriaus vaidmenį.

Kaip ne kartą yra sakęs Edward‘as Lucas‘as, politinė korupcija yra prioritetinė Kremliaus eksporto rūšis.

Tam, kad per „Rosatom“ projektus pasikeistų Lietuvos geopolitinė kryptis, buvo ruošiamasi verslą ir Kremliui palankius politikus užpilti  dideliais užsakymais ir nuo jų nubyrančiais dideliais pinigais.

Tai, kad Bastys melavo, slėpė tiesą, įrodo ir šis VSD pateiktas epizodas:

„2013 vasario 23 dieną pasirodžius publikacijoms apie Merteno susitikimus su pirmininku ir premjeru, kilo sumaištis, bandant išsiaiškinti, kas paviešino informaciją. M. Bastys skundėsi, kad jį puola žiniasklaida bei teigė nesuprantąs, kaip išaiškėjo jo vaidmuo organizuojant susitikimus. M. Bastys norėjo nuslėpti J. Kostino dalyvavimą susitikime su V. Gedvilu, be to, prašė, kad J. Kostinas sugalvotų jo, t.y. M. Basčio, susipažinimo su A. Mertenu istoriją.“

Citatos pabaiga ir mano apžvalgos pabaiga, nes viskas aišku.

Visa TS-LKD frakcija balsavo  NSGK išvadas.

Informacijos šaltinis – Tsajunga.lt portalas

2017.04.21; 18:55

Leonas Kerosierius

2017-03-04  žiniasklaidoje buvo skelbiama: ,,Dėl Astravo grėsmės Pietryčių Lietuvoje 150 vietovių ketinama įrengti perspėjimo sirenas.“ Tai rimtas įspėjimas apie artėjančią katastrofą.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba, iškilus Astravo atominės elektrinės problemai, visais varpais skambino apie šio objekto keliamą grėsmę Lietuvai ir Vilniaus miestui, 2010-04-21 ir vėlesniais pareiškimais Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Prezidentams, LR Seimo ir Vyriausybės vadovams protestavo dėl šio objekto statybos.

Nesunku suprasti, kad Lietuvos ir mūsų senosios sostinės Vilniaus pašonėje statoma Astravo atominė elektrinė yra mirtinas pavojus kiekvienam Lietuvos gyventojui, o ypač  Vilnijos kraštui ir vilniečiams.

Jeigu Černobylio atominės elektrinės sprogimo situaciją perkeltume į Astravą, esant analogiškai vėjo krypčiai, turėtume tokį vaizdą: Medininkų, Lavoriškių, Vilniaus miesto, Nemenčinės, Turgelių, Pagirių, Lentvario, Grigiškių ir jų apylinkių gyventojai gauna mirtiną (daugiau kaip 100 kartų viršijančią leistiną normą) radiacijos dozę; visi, dar likę gyvi, šios zonos gyventojai dėl didelės radiacinės taršos staigiai ir neribotam laikui iškeldinami į nepavojingas zonas ir ten izoliuojami.

Likusi Lietuvos dalis (apie 90% teritorijos) – Molėtai, Ukmergė, Panevėžys, Šiauliai, Kėdainiai, Kaunas, Marijampolė, Lazdijai, Jurbarkas, Tauragė, Šilutė, Klaipėda, Palanga patenka į zoną, kurioje radiacija 40–100 kartų viršija leistinas normas ir taip pat turi būti evakuoti į nepavojingą arba mažiau pavojingą zoną. Ta mažiau pavojinga zona turbūt būtų: Ignalina, Utena, Zarasai, Rokiškis, Kupiškis, Pasvalys, Biržai.

Suprasdami prof. Vytauto Lansbergio ir kitų valstybės veikėjų susirūpinimą šiuo klausimu turime paklausti savęs ir visų Lietuvos žmonių – ar mes galime tylėti, ar mes galime nieko neveikti, ar mes galime ramiai laukti, kol ši giltinė pasibels į mūsų duris. Teisingi prof. V. Lansbergio  žodžiai: ,,Pakilkime dar sykį į Baltijos kelią, nuo Pakūtuvėnų iki Astravo. Jei pajudėtų išties milijoninis Baltijos kelias iš Vilniaus į Astravą, tai pasaulis pamatytų. Sakytų, pasiuto lietuviai, kaip anąsyk, reikia ką nors daryti. Tai tegul šūkis „Darom“ būna tikras ir nuolatinis. Laiko nebėra.

Tačiau prabėgo pora savaičių ir … nieko. Tyla. O laiko, kaip buvo pasakyta, nebėra. Tai gal Lietuva jau apkurto? Ir apkurtus jau seniai, nes nuo  2010 metų mūsų taip pat niekas negirdėjo.

Gal mes be reikalo šaukiame, gal pavojus neturi realaus pagrindo? Gal čia tik bereikalinga panika? Pasižiūrėkime atidžiai į žemėlapį ir nesunkiai suvoksime, kad Astravo atominės elektrinės projektas – tai projektas sunaikinti ne tik Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet ir visą Lietuvą. Tai šėtono projektas! Nebūkime ramūs, manydami, kad „tai manęs neliečia“. Nebūkime išdidūs.

Mokytis turėtume ir iš istorijos. Tuoj – 2017-04-13 – minėsime ,,Titaniko“ žūties 100 – ąias metines. Didingiausias to laikmečio laivas sudužo todėl, kad laivo kapitonas nekreipė dėmesio į perspėjimus ir manė, kad laivas nepažeidžiamas. Nepakartokime kapitono Smito klaidos. Mes tikime, kad mūsų valstybės vadovai darys viską, kad šio mirtinai pavojingo objekto – Astravo atominės elektrinės – statyba būtų sustabdyta. Negalima delsti. Delsimas turi būti įvardintas kaip nusikaltimas Lietuvai.

Kai į šį objektą bus patalpintos kapsulės su atominio kuro kasetėmis, Lietuvos likimas pakibs ant plauko. Mūsų Tėvynės, mūsų žmonių, mūsų ir mūsų vaikų bei anūkų likimas atsidurs nenusakomo atsitiktinumo rankose. Be techninio gedimo (į kurį mes daugiausiai orientuojami), galimų pavojų apimtis kur kas platesnė – tai ir tektoniniai žemės plutos lūžiai, ir politinis šantažas, teroristo, provokatoriaus, psichinio ligonio ir t.t. veiksmai tiek pačioje elektrinėje, tiek ir už jos ribų. Fukušimos atveju matėme, kad nuo tragedijos negali apsaugoti net geriausios statybų technologijos.

Kalbos „nuo kada turi būti stabdoma statyba“, „būtina reikalauti aiškių saugumo garantijų“, „reikia visuotinio susitarimo nepirkti“, „reikia statyti sirenas“ yra tuščias laiko vilkinimas.

Šiandien priimami pareiškimai ir deklaracijos, mūsų nuomone, nėra pakankamos priemonės grėsmei pašalinti.

Mūsų gražus, apšviestas iliuminacijomis Baltų Civilizacijos laivas, kurio vardas ,,Lietuva“, sparčiai artėja prie ledkalnio, kurio vardas – „Astravas“.

Stabdykime šiandien, nes rytoj jau bus per vėlu.

Mes tikime, kad Lietuvoje bus išgirstas pavojaus signalas ir Lietuvos žmonės pakils į lemiamą šturmą prieš mirtiną pavojų. Tam turi būti sutelkti visi dvasiniai, moraliniai ir materialiniai ištekliai, į šią kovą turi įsitraukti visi.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos nuomone, šiandien būtinos skubios  ir efektyvios  priemonės:

  1. Per savaitę suorganizuoti tūkstantinį visuomenės pasipriešinimo renginį prie Baltarusijos sienos ir reikalauti nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  2. Per savaitę organizuoti masinius mitingus visuose Lietuvos miestuose ir reikalauti nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  3. Remdamosi p. 1 bei p. 2 atitinkamos valstybės organizacijos turi kreiptis į  svarbiausias, įtakingiausias Europos ir pasaulio organizacijas ir reikalauti nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  4. Vyriausybė turi paraginti visas mokslo, verslo, prekybos, tiekimo, transporto ir kt. organizacijas, turinčias ryšių su įmonėmis Baltarusijoje, Rusijoje ir kitose užsienio valstybėse, kad jos siųstų protestus ir reikalavimus nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  5. Siūlyti, nutraukus Astravo atominės elektrinės statybą, visas likusias lėšas ir galimas subsidijas panaudoti šiuolaikiniam, moderniam pramonės ir kultūros centrui įrengti Astrave.
  6. Vilniuje, matomoje vietoje, Kudirkos aikštėje ar prie Katedros (o gal abiejose vietose) įrengti stendus, kur būtų kiekvieną dieną fiksuojama, kiek liko dienų iki atominio kuro pakrovimo Astravo atominėje elektrinėje. Šiuos duomenis  kiekvieną dieną skelbti žiniasklaidoje.
  7. Apie šiuo klausimu vykdomas priemones nuolat Lietuvos žmonės turi būti informuojami žiniasklaidos priemonėmis.

2017.03.18; 04:55

Energetikos ministras Rokas Masiulis kalbėdamas mūsų organizuotoje tarptautinėje konferencijoje apie Astravo AE grėsmes, tarp kitų išsakytų teiginių, pirmą kartą viešai paskelbė jau seniai tarp ekspertų žinomą tiesą – vėjo ir saulės energetikos plėtra Lietuvoje dabartinėmis sąlygomis vis labiau Lietuvos elektros energetikos sistemą pririša prie Rusijos. 

Vėjo malūnai - didina ar silpnina Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos?
Vėjo malūnai – didina ar silpnina Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos?

Ministro žodžiai (2016-08-23, tarptautinė konferencija „Baltarusijos ir Rusijos statomos atominės elektrinės Astrave keliamos geopolitinės ir branduolinės saugos pasekmės Europai“):

„Mums labai svarbu kuo daugiau stiprinti dialogą su Lenkija šio klausimo sprendimui. Dar pridėčiau, kad tikrai nepakenktų dar vienas kabelis į Švediją (…). Sustiprinus jungtis su Vakarais, mes galėtume jaustis žymiai ramiau.

Pavyzdžiu galėčiau pasakyti žaliosios energetikos plėtrą ir vėjo energetikos statybą. Europos Sąjunga padengia dalį kaštų, vėjo energetika su kaštų padengimu yra konkurencinga rinka.

Bet šiuo metu didžiąją dalį rezervų sisteminių paslaugų mes gauname iš Baltarusijos, per Baltarusiją iš Rusijos. Jei norime sistemines paslaugas /kurios yra būtinos, plėtojant vėjo ir saulės energetiką – aut. pastaba/ perkelti ant kitų linijų, turime energetines jungtis stiprinti pirmiausia su Lenkija.

Jei manęs paklaustų, koks didžiausias darbas dabar yra energetikoje, tai – antra jungtis su Lenkija ir sinchronizacija su kontinentine Europa. Tokiu būdu išsprūsime iš Rusijos glėbio ir jau patys galėtume savo energetikoje tvarkytis 100 procentų ir vystyti žaliąją energetiką, kuri kuo toliau, tuo labiau bus konkurencinga. Bet dabar kiekvienas mūsų pastatytas vėjo malūnas teoriškai didina mūsų priklausomybę nuo Rusijos“.

Tam, kas supranta, ministro žodžiai yra iškalbingi, – vėjo energetikos plėtra Lietuvoje reikalauja vis didesnių sisteminių balansavimo pajėgumų, kuriuos įprastai gauname iš rusiškos BRELL sistemos.

Taigi šiuo metu vėjo energetikos plėtra Lietuvą vis labiau klampina į priklausomybę nuo Rusijos ir mažina galimybes atsijungti nuo BRELL sistemos, o tuo pačiu ir užkirsti kelią Astravo AE elektros patekimui į Lietuvos energetinę sistemą ir rinką. Norint prisijungti prie europinės sinchronizacijos sistemos, pirmiausia reikia įrodyti, kad besijungiantieji yra pajėgūs tam tikrą laiką veikti savarankiškai. Kuo daugiau Lietuva plėtos vėjo energetiką, tuo sunkiau jai bus išpildyti šią sąlygą, ir galimybės atsijungti nuo BRELL bei persijungti prie vakarietiškos sistemos bus vis sunkiau realizuojamos.

Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius.
Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius.

Jeigu būčiau Kremliaus strategas, tai ne tik statyčiau Astravo AE Lietuvos pašonėje, bet ir patyliukais, „po kilimu“ skatinčiau Lietuvoje plėtoti vėjo energetiką bei tuo pačiu metu uždarinėti savo termofikacines jėgaines (kurios kritiniu atveju galėtų energetikos sistemai teikti rezervavimo paslaugas).

Tai ilgam pririštų Lietuvą prie BRELL sistemos, per kurią į Lietuvą bus pumpuojama ir Astravo nešvari elektra.

Dabartinė Lietuvos valdžia ir elgiasi taip, kaip Kremlius turėtų norėti, todėl nenuostabu, kad per 4 metus jokių žingsnių, kurie Lietuvą priartintų prie atsisveikinimo su rusiška BRELL sistema nebuvo padaryta. Priešingai – „žalioji“ energetika Lietuvą vis labiau pririša prie „raudonosios“ energetinės sistemos.

Klausimas tik vienas – ar tai Lietuvoje vyksta tik todėl, kad turime tokią valdžią, kuri pati nesupranta, ką daro, ar tai vyksta dabartinei valdžiai sąmoningai siekiant tokio rezultato, kuriuo Kremlius turėtų būti labai patenkintas?

Tai, kas iš išorės yra žalia, o viduje raudona, yra gerai, kai tai yra sunokęs arbūzas, tačiau „arbūzinė energetika“ – iš išorės žalia, tačiau viduje raudona, Lietuvai yra visai netinkama. Laikas tai baigti!

Informacijos šaltinis – www.tsajunga.lt.

2016.08.25; 13:35

Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.

Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.

Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.

Gintaras Visockas
Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.

Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.

Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.

Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai  kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.

O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.

 XXX

Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.

Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.

Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.

Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.

Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.

XXX

Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.

Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?

Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?

Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?

Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?

Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?

Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.

XXX

Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?

Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.

O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.  

XXX

Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų  – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.

Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo:  „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.

Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.

Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.

Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.

Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?

Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.

XXX

Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?

„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“

Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…

O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai  jų vis tiek nesupras.

Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.

Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.

O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.

Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.

Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…

Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.

Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.27; 08:59

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko darbo vizito į Vašingtoną, kur JAV Prezidento Baracko Obamos kvietimu dalyvaus Branduolinio saugumo viršūnių susitikime.

Pasaulio lyderių susitikimas prasidės darbo vakariene Baltuosiuose rūmuose, kur valstybių vadovai aptars, kaip užkirsti kelią branduolinio terorizmo grėsmėms. Šalies vadovė taip pat dalyvaus pasaulio lyderių diskusijose, kur bus tariamasi, kaip užtikrinti branduolinių medžiagų ir objektų apsaugą bei saugą, skatinti branduolinio saugumo kultūrą ir stiprinti valstybių įsipareigojimus pasaulio branduoliniam saugumui.

Continue reading „Prezidentė dalyvaus Branduolinio saugumo viršūnių susitikime Vašingtone”

Žemiau skelbiame Eduardo Eigirdo straipsnio „Naujas pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas“ ištrauką iš žurnalo „Valstybė“ (2016, nr.2).

Straipsnio autorius čia dar nemini profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbos, susirinkusiųjų miniai pasakytos nuo Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją. Jis dar nebuvo matęs žurnalistės Rūtos Janutienės laidos, siekusios žūt būt neutralizuoti tos kalbos poveikį plačiajai visuomenei. Juk ją girdėjo ne tik pilnutėlė Pilies gatvė, bet ir visa Lietuva (transliavo LRT televizija).

Continue reading „Tikslas – neleisti kilti pasipriešinimui Astravo atominei elektrinei”

Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius penktadienį dalyvavo interviu „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“.

Komentuodamas Astrave vykstančias atominės elektrinės statybas Andrius Kubilius pabrėžė: "būtina labai aiškiai pasakyti, jog ši elektrinė negalės naudotis Lietuvos elektros sistema, o šį sakymą būtina palydėti labai konkrečiais veiksmais".

Continue reading „Andrius Kubilius: „Būtina konkrečiais veiksmais įrodyti, kad Astravo atominė elektrinė negalės naudotis Lietuvos elektros sistema””

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis atkreipia visuomenės dėmesį, kad vieša valdančiųjų reakcija į jungtinį buvusių valstybės vadovų ir opozicinių jėgų kreipimąsi dėl Astravo atominės jėgainės statybų Lietuvos pasienyje yra pagrįsta išsisukinėjimais ir melu.

„Šiandien tiek Užsienio reikalų ministras, tiek Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas melagingai teigia negalintys niekaip paveikti Baltarusijos nesaugaus atominio projekto vykdymo eigos ir už pradėtas statybas kaltina tariamą praėjusios Vyriausybės pasyvumą. Tačiau dar prieš penkerius metus tas pats G. Kirkilas mūsų vyriausybę viešai apkaltino dėl per didelio aktyvumo – esą kodėl „grūmojame kaimynams baltarusiams įstatymais ar gąsdiname juos ES, ESBO, TATENA ir kitokiais tarptautiniais baubais“ (2011 03 25).

Continue reading „Audronius Ažubalis: „Kas meluoja dėl Astravo – G. Kirkilas, L. Linkevičius ar Google?“”

Du buvę valstybės vadovai ir trijų partijų pirmininkai kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę dėl Baltarusijos pasienyje su Lietuva statomos atominės elektrinės.

Kreipimąsi pasirašė Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.

Continue reading „Buvę valstybės vadovai ir politinės partijos reiškia susirūpinimą dėl Astrave statomos atominės elektrinės”