Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dabar toks metas, kai diena beveik neišaušta, todėl kaimų gyventojai paprastai tupi savo trobose, tik retkarčiais iškišdami nosį į lauką apsiliuobti arba apsiuostyti aplink artimiausius namų pastatus ir apledėjusius vaismedžius.

Mieste turėtų būti kitaip, tačiau, įvedus karantino sugriežtinimus, gyvenimas slopsta ir čia, nurimsta kaip nusibaigęs banginis ant kranto.  Be to, ėmė ir netikėtai gražiai pasnigo, todėl tiek miestai, tiek kaimai mūsų padangėje žiemos pradžioje jau pradeda po truputį priminti pomirtinio gyvenimo infrastuktūros išpuoselėtus statinius. Kai pagalvoji, tikriausiai iš dalies teisus buvo ir anas poetas, kuris kažkiek sutirštindamas spalvas andai skelbė, kad šiose lygumuose išgyventi galėtų nebent tik hermafroditai, turėdamas galvoje, kaip atrodo, krašto reto apgyvendinimo lygį ir išdidėjusias moralines distancijas tarp čionykščių žmonių. Kad ir kaip žiūrėtume, šio krašto žmonės nuo seno kultivavo uždarą gyvenimo būdą ir mėgo saugoti savo paslaptis.

Tačiau būna, kad gyvenimas ir čia staiga atgyja, virte užverda, skatina išsijudinti net didžiausią paliegėlį, priverčia atsimerkti net pašarvotą numirėlį karste. Kaip galima spėti, taip atsitinka rečiau nei to norėtųsi, tik kartas nuo karto, priešokiais, po ilgiau ar trumpiau užsitęsusios pauzės, kai susiklosto palankios aplinkybės ir susikaupia kritinė masė naujam atpirkimo ožio paieškos ir jo sumedžiojimo entuziazmo prasiveržimui. Tačiau būtų pernelyg lengvabūdiška sakyti, kad atpirkimo ožio užvaikymo malonumai čia yra tik terapiniais sumetimais toleruojamas dalykas kaip, tarkime, liaudiškos prigimties sportas, leidžiantis masiškai atsikratyti pasąmonės kompleksų. Iš tiesų, atpirkimo ožio medžioklė su varovais yra šios šalies nacionalinė idėja, puoselėjama kaip kultūrinis paveldas ir ideokratinis mobilizacinių tikslų užtaisas, yra kažkas panašaus į sausą paraką, kurį reikia deramai užlaikyti ir saugiai perduoti ateinančioms kartoms.

Ožys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

– Pagal kokius pirminius požymius galima atpažinti atpirkimo ožį, – klausiai kažkas iš salės, dar nesuspėjęs įsisąmoninti visos atpažinimo kebeknės.

Iš tiesų, pradžioje išplinta užburiantis vaizduotę gandas, kad kažkas kažkur užtiko paslaptingus atpirkimo ožio pėdsakus. Tačiau, kaip sako filosofas, mūsų laikas net ir velnias nedėvi ragų, o kvailys iš anksto neperspėja apie savo pasirodymą, pasirišdamas skambantį varpelį po kaklu. Taigi ir atpirkimo ožys gali būti įvaizdinamas vienaip ar kitaip, ne tai svarbiausia… Daug svarbiau yra tai, kad medžioklė prasideda iškart, kai tik susirenka nekantraujančių varovų minia su styrančiais virš galvų šūkiais „Išgelbėkime mergaitę“ arba, tarkime, „Apginkime kultūrą nuo Gražulio“. Taigi ne atpirkimo ožys čia yra svarbiausiasis personažas, o tokių akcijų varovas, paprastai tai – apsėstas vidinių demonų žmogus, kuris  bando sau ir kitiems įrodyti, kad grynai teoriniu požiūriu pasaulyje, kur viskas įmanoma, gali būti net ir didesnių nei jis pats atmatų.  

                                                                                  X

Garsiausieji Lietuvos kultūrininkai surašė grėsmingą laišką apie tai, kad didžiausią pavojų Lietuvos kultūrai užtraukia toks Gražulis, jau iš visur išspirtas, nieko nereiškiantis, visiškai sukvailėjęs, pusiau pamišęs žmogelis (sic). Nepagėręs to nesuprasi, ypač šalyje, kur dar yra gyvas bolševikų inspiruotų smerkiančių laiškų su kultūros žmonių parašais bjaurus atminimas.

Ar žmonės pasirašė po tokia naujosios formacijos bjaurastimi tik dėl to, kad atsižegnotų nuo varovų vardan šventos ramybės, šitaip pabandę išvengti įtarimo, kad galimai kartais užjaučia atpirkimo ožį? O gal jie jaučią malonumą saugiai spardydami nusilipdytą juodą muliažą, tokiu būdu išsikraudami į išorę ir drauge atpirkdami galimus (?) sąžinės priekaištus dėl to, jog niekados neužsistojo už vargstantį žmogų ir negynė tautinių kultūros aspiracijų šiandien vis didesnį pagreitį įgaunančios neostalinistinės kultūros politikos kontekste?   

Kaip jau sakyta, Gražulio vardas čia nieko nereiškia, o greičiau yra taip, jog visa plejada tituluotų, apdovanotų, garbės ištroškusių kultūros žmonių nepraleido progos pademonstruoti savo ištikimybę pasaulio naujakalbės šeimininkams saugiausiu sau būdu. Toks iš esmės šiandien ir yra mūsų tautos kultūros žiedas, ar ne?

P.Gražulio veikla, pasisakymai, vieši konfliktai su policijos pareigūnais, nepagarba prigimtiniam kiekvieno asmens orumui ir saviraiškai, deklaruojamos vertybės ne tik neturi nieko bendra su kultūros sąvoka. Bet priešingai skaldo visuomenę, didina atskirtį ir užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei“, – nurodoma Seimo vadovybei skirtame menininkų laiške. Jį pasirašė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Autorinis kino aljansas, Lietuvos kino operatorių asociaciją…

Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarp pasirašiusiųjų yra žinomi režisieriai – Arūnas Matelis, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, Kristijonas Vildžiūnas, Yana Ross, Dalia Ibelhauptaitė, Aidas Giniotis, Audrius Stonys, Donatas Ulvydas. Kreipimąsi į Seimą taip pat pasirašė operos solistai Edgaras Montvidas, Ieva Prudnikovaitė, Viktorija Miškūnaitė, Rafailas Karpis, Giedrius Žalys, Mindaugas Jankauskas.

Skandalingojo politiko Kultūros komiteto narų gretose nenori matyti ir rašytojas Gintaras Grajauskas, baletmeisterė Andželika Cholina, dirigentai Modestas Pitrėnas ir Ričardas Šumila. Tarp pasirašiusiųjų – ir kino prodiuserė Uljana Kim, ir aktoriai – Vaiva Mainelytė, Dalia Storyk, Arūnas Sakalauskas, Nelė Savičenko, Violeta Podolskaitė, Nijolė Narmontaitė, Gediminas Storpirštis, Jokūbas Bareikis, Marius Jampolskis, Andrius Bialobžeskis ir kiti.

P.Gražulį vyti lauk iš Kultūros komiteto reikalauja ir būrys pramogų verslo atstovų: dainininkas Andrius Mamontovas, atlikėjas bei prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas, muzikos prodiuseris Deivydas Zvonkus, dainininkės – Justė Arlauskaitė – Jazu ir Jurga Šeduikytė, dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. Pasirašiusiųjų nuomone, P.Gražulio idėjos neatitinka jų idėjų bei vizijos apie kultūrą. „P.Gražulis netinkamas būti Kultūros komiteto nariu dėl kompetencijos, išprusimo, išsilavinimo, asmeninės kultūros stokos ir įvaizdžio, kurį daugelį metų kuria viešojoje erdvėje“, – rašoma šiame laiške. Anot jų, P.Gražulio skyrimas į Seimo Kultūros komiteto narius esą neatitinka kultūros bendruomenės poreikių: „Mes, kuriantys žmonės, tikimės atsakomosios reakcijos iš valdančių Lietuvą žmonių. Mūsų manymu, Kultūros komitetas nėra ta vieta, kur būtų skiriami asmenys, kurie nebuvo pageidaujami kituose komitetuose“.

Iš tiesų, jau septintą kadenciją į Seimą išrinktas P.Gražulis veržėsi į Žmogaus teisių komitetą, kuriam vadovauja homoseksualios orientacijos neslepiantis Laisvės partijos atstovas Vytautas Tomas Raskevičius, tačiau ten nebuvo pageidaujamas https://naujasis.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/12/13/news/p-grazulis-apspistas-is-visu-pusiu-prokurorai-taikosi-i-politiko-nelieciamybe-menininkai-i-kede-17492886/.

                                                                            X

                                                                       ten

                                                                       užpistas

                                                                       stalinas

                                                                       mėlynai

                                                                       augina

                                                                       vėl

                                                                       rožes —

                                                                       ožiu

                                                                       ožiu

                                                                       kvepia

                                                                       kalnai

2020.12.15; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius

Žinia, lietuvių požiūris į brolius lenkus yra, švelniai tariant, prieštaringas. Nuomonės čia svyruoja didžiausia amplitude, keičiasi zigzagais, jeigu nelaikysime už nekintančią konstantą širdperšą dėl istorinių nesusipratimų, Lietuvos šantažo prieškariu arba iš naujo keliamų bangų pavardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis klausimu mūsų dienomis.

Kaip atrodo, lenkų taip pat būna visokių, andai šią mintį esu bandęs išsakyti straipsnelyje, visiškai aiškiu pavadinimu „Didieji ir mažieji lenkai“ http://l24.lt/lt/nuomones–komentarai/item/30959-sveikinu-ep-nari-v-tomasevski-su-draugija. Dabar be didesnės pauzės pereinant truputėlį į kitą potemę, ryžtuosi tvirtinti, kad ką tik Lenkijos Seime priimtas įstatymas dėl baudžiamosios atsakomybės (iki 3 metų) už bandymus priskirti kaltę Lenkijos valstybei ar tautai dalyvavus Holokauste, be jokios abejonės, yra vienas iš didingiausių įvykių postkatastrofistinių laikų įstatymdavystės istorijoje ir puikus doros valios užderėjimo liudijimas, reikalaujant užbaigti pernelyg ilgai užsitęsusį nešvankų spektaklį su sudūlėjusiu rekvizitu.

Tiesą sakant, labai nustebino audringa Izraelio valstybės oficialių struktūrų kritinė reakcija į tokį Lenkijos Seimo apsisprendimą, neleidžiant sau net slapčiausioje sąmonės kertelėje nuodėmingai pagalvoti, kad Izraelio valstybės gyvybingumo pagrindas yra kitų tautų kaltės kompleksų forsuotas dirginimas.

Priimtas Lenkijos Seimo įstatymas nedraudžia, esant reikalui, nurodyti, jog nusikaltėlis buvo tos ar kitos tautybės žmogus, tačiau perspėja dėl nepagrįstų apibendrinimų. Galop Holokausto neigimo kaip užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę veikos traktavimas yra logiškai pagrįstas tik tokiu atveju, jeigu ne mažesniu, o galbūt dar didesniu nusižengimu yra laikomas kolektyvinės kaltės primetimas, ypač nepagrįstai apkaltinant valstybę ar tautą dalyvavimu Holokausto nusikaltimuose.

Čia kaip niekur kitur svarbi yra balanso įtampa, įvardytų pusių dermė, jeigu norite, kontrapunkto dėsnis. Be tokio abipusiškumo Holokausto neigimo kriminalizavimas yra tik gremėzdiškas  pusiausvyros pažeidimas, kurio negali paslėpti net pasaulinės konjunktūros miglos.

Izraelio pademonstruotas nepasitenkinimas Lenkijos Seimui priėmus tokį įstatymą leidžia labai tiesmukiškai paklausti – ar Izraelis laikosi nuostatos, kad Lenkijos valstybė ir tauta dalyvavo Holokauste, o, tarkime, kontroversiškas įstatymas leidžia pridengti kolektyvinę kaltę? Klausimo tiesmukiškumas čia yra didelė vertybė, nes visiems iškart tampa aišku, kad teigiamas atsakymas į taip be užuolankų suformuluotą klausimą parodytų visišką oponentų necivilizuotumą, anapusinį nepadorumą, taigi, kas ne kas, o civilizacijos forpostu teisėtai laikomas Izraelis niekados nesiryžtų tvirtinti tokios nesąmonės, juolab kad  minimu laikotarpiu Lenkijos valstybė buvo ištrinta nuo žemėlapio, šalyje siautėjo okupacinis režimas. Taigi, ne visiškai aišku, dėl ko protestuoja Izraelio valstybę atstovaujančios institucijos… 

Izraelio vėliava

Visa tai būtų galima pavadinti atsitiktiniu nesusipratimu, jeigu nematytume jau ryškėjančios tendencijos ta linkme, kad Vokietijai išmokėjus kompensacijas Holokausto aukų šeimoms, kartas nuo karto bandoma įpiršti fantasmagorinę nuomonę, jog Holokausto pagrindėja buvo Lenkija arba, dar patogesnis atpirkimo ožys, Lietuva. Kaip jau kartą esu sakęs anksčiau, jeigu būčiau žydas, man būtų truputėlį gėda dėl tokio sugebėjimo patogiai pakeisti problemos apžvalgos lauką, naujai užkerėti perspektyvas (Edvardas Čiuldė. Jeigu aš būčiau žydas; https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-jeigu-as-buciau-zydas/).

Iš tiesų, kartais užima kvapą, matant kaip Holokausto atmintis tampa paprasčiausia pinigų darymo mašina ar konkurentų kasdieninio spaudimo priemonė.

Tik neturintis nė lašelio vaizduotės žmogus galėtų nesižavėti Izraelio valstybės sėkme, atstovaujant savo tautos idėjai, herojiška tautos istorija, tvirta populiacijos dvasia, žydų tautybės žmonių išmintimi. Kartas nuo karto net sakoma, kad reikia sekti žydų pavyzdžiu. Tačiau – šiukštu – nereikėtų sekti tokiu pavyzdžiu, kai siekiama pelnyti papildomai taškų kitų tautų  moralinio prievartavimo  pagrindu, o ypač nuvilia tie atvejai, kai  į spaudimo procedūras yra įpainiojama nelygstama Holokausto atmintis.

2018.01.31; 03:30

g.visockas-portretas

Praėjusią savaitę įtakingas, didelį tiražą turintis internetinis leidinys www.15min.lt paskelbė mano publikaciją “Gintaras Visockas: Apie FNTT skandalą nuomonės neturiu, bet Vytauto Landsbergio, Tomo Dapkaus ir Dariaus Kuolio pareiškimai keisti”.

Publikacija sulaukė nemažo atgarsio. Net prof. Vytautas Landsbergis  reagavo. Netrukus tame pačiame 15min.lt leidinyje pasirodė jo atsakymas. Savo repliką profesorius pavadino “Turbūt profesionalumo stoka”.

Continue reading „Reikalas per daug rimtas, kad būtų galima juokauti”

karve_sventoji

Sovietmečiu Televizijos ir radijo komitete pirmadieniais būdavo aptariamos praėjusios savaitės televizijos ir radijo laidos. Komiteto darbuotojai, jas stebėję, jų specialiai su pieštuku rankoje klausęsi, referuodavo: pasakydavo savo nuomonę, pastebėtas klaidas, netikslumus.

Nežinau, kaip dabar Lietuvos radijuje ir televizijoje, bet turėtų būti kažkas panašaus. Žinoma, nepalyginamai geriau, profesionaliau, juk esame laisvi ir demokratiški, jokie cenzūros pančiai mūsų nevaržo! Ką norime, tą sakome, o tik paskui pagalvojame. Jeigu pastaruosiuose žodžiuose pajutote šiek tiek ironijos – neapsirikote: ironizuoju remdamasis žinomos televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės nesėkmingu pokalbiu apie “šventas karves”, o gal “atpirkimo ožius”, įvykusiu pačiame “Europos vidury”.

Continue reading „Be jokios atsakomybės ir išmanymo”

Paris-Eiffel-Tower

Majoras Pjeras-Anri Biunelis pirmą sykį areštuotas 1998 metų spalio mėnesį. Jis apkaltintas tuo, kad serbams perduodavo slaptus duomenis prieš pat NATO bombardavimus (šios išdavystės padėjo serbams ir toliau smaugti Kosovo albanus, o amerikiečius, sumaniusius jėga sutramdyti karinguosius serbus, pastatė į keblią padėtį).

Pasaulis ėmė rėkti, kad amerikiečiai nemoka kariauti ir bombarduoja ne tiek karinius, kiek civilius serbų objektus). Mjr. Pjeras-Anri suėmimo išvakarėse priklausė Prancūzijos delegacijai, dirbusiai karinėje NATO komisijoje. Manoma, kad slaptus duomenis apie numatytus karinius amerikiečių veiksmus prieš Serbiją prancūzas perduodavo Briuselyje veikusiam serbų agentui majorui Jovanui Milanovičiui.

Continue reading „Majoras Pjeras-Anri Biunelis: “Išduoti NATO paslaptis mane vertė Prancūzijos vadovybė””

gintaras_portretas_2

Gegužės 11-ąją Vilniaus Apygardos teismo kolegija, vadovaujama teisėjos Sigitos Bieliauskienės, skelbs nuosprendį istorinėje Medininkų byloje. Pažįstami kolegos žurnalistai vis dažniau teiraujasi, koks, mano manymu, bus nuosprendis.

Atsakymas toks: vilčių, jog buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną išteisins, beveik nėra. Sprendžiant iš kai kurių vos ne dvejis metus trunkančio teismo proceso ypatumų, nuosprendis buvusiam Rygos omonininkui K.Michailovui – Nikulinui skambės itin nepalankiai. Šios bylos nagrinėjimą atidžiai stebiu pusantrų metų. Todėl turiu rimtų priežasčių manyti: lietuviškosios Temidės verdiktas mažai kuo skirsis nuo prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko pareikalautos bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos.

Continue reading „Kodėl ginu buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną”