Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Pagaliau baigėsi ilga ir šalta žiema, pavasario saulė nutirpdė sniego pusnis, plačiai ištvinusi Šešupė išnešė ledus. Virš laukų plazdančių vyturių trelėse, kurios kitais kartais taip džiugindavo artojus, dabar, regis, virpčiojo ir nerimo gaidos. Žemė jau buvo visų. Ir jau ne pirmi metai mano kaimo žmonės save vadino kaukoznikais. Tais metais iš tiesų daug kam teko kone kaukti iš bado.

Baigiantis žiemai mūsų kolūkis, pasivadinęs Černiachovskiu, pritrūko pašarų. Žmonės gelbėjo badaujančius kolūkio gyvulius menkais savo pašarų ištekliais ir nuo šiaudinių stogų plėšiamais šiaudais. Baisu buvo žiūrėti į išliesėjusias karves, leisgyvius arklius. Kai kurie jau nebegalėdavo atsikelti, reikėjo juos kabinti ant virvių.

Ir žmonėms teko susiveržti diržus, ėmė trūkti duonos.

Nužydėjus sodams, vieną rytą mano močiutė į duonkubilį supylė paskutinius ruginius miltus, užmaišiusi tešlą sunkiai atsiduso ir pasakė:

  • Viskas! Paskutiniai miltai. Jau nebus iš ko duonutės kepti. Kaip reikės gyventi be duonutės?

Daug vargelio mačiau savo gyvenime, du karus pragyvenau, bet taip nebuvo, kad be duonutės liktume. Nesu girdėjęs, kad močiutė duoną vadintų nemažybiniu vardu, visada duonutė.

  • Jei būtume galėję į tuos savo arus rugių pasėti, tai gal duonutės turėtume, – atsiliepė dėdė Andrius.
  • Tai kodėl nepasėjom? – nustebęs paklausiau aš.
  • Tai kad valdžia uždraudė. Nevalia aruose sėti rugių. Kas pasėjo, turėjo kaukozui atiduoti.

Bet man vis tiek buvo neaišku, kodėl valdžia neleidžia žmonėms savo sklypeliuose sėti rugių. Kas gi čia  blogo? Dėdė Andrius nieko daugiau negalėjo paaiškinti, tik gūžtelėjo pečiais ir ištarė:

  • Supaisysi tu juos… Mažu nori, kad visi ubagais išeitume.

Nors ir labai taupėme močiutės iškeptą duoną, atėjo diena, kai suvalgėme paskutinius kriaukšlelius. Paskui vis prisimindavau, kokia skani buvo toji mūsų duonelė. Kepta ant kopūstų lapų, su paskrudusia plutele, kvepianti kmynais, saldžiarūgštė…

Baigėme duoną ne tiktai mes. Jau daugelis kaimiečių traukė miestelin, stovėjo išsirangiusioje eilėje, kad galėtų nusipirkti nežinia iš ko keptos, gaižios duonos kepalėlį. Norėdamas gauti tos duonos, turėjai iš namų išeiti dar naktį ir kelias valandas prastovėti eilėje. Tokiam darbui tikdavome ir mes, paaugliai.

Ne kartą yra tekę ir man dar neišaušus pėsčiuoti į Pilviškius ir gunksoti eilėje prie duonos. Prailgdavo tasai stovėjimas. Ne visada iš pat ankstaus ryto iš kepyklos į parduotuvę atveždavo duoną. Žmonės nekantraudavo, niršdavo.

  • Suskiai kolchoznykai, jau patys duonos neužsiauginat?! Apėsit jūs mus. Vyt iš eilės! – prapliupdavo kažkas iš miesčionių.
  • Nėr čia ko laidyti kakarinės! O kas, ar ne jūs, miesčionys, sutvėrėt kolchozus, iškasavojot ūkininkus? Apsispakajink… – atsirasdavo atsikertančiųjų.
Duonos šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Eilėje stovintys žmonės neapsieidavo be kivirčų, grūdalienės. Atidarius parduotuvę visada būdavo už kitus apsukresnių, įžūlių, sugebančių  nustumti kitus. Pyktis, nuoskauda, baimė, kad gali tau nelikti duonos, būsi veltui laukęs… Mano karta, praėjusi tą savotišką eilių mokyklą, įprato per visą sovietinį laikotarpį apsišarvuoti kantrybe ir gaišti laiką eilėse prie vieno ar kito pirkinio. Niūrūs belaukiančiųjų veidai, sunkiai tramdomos aistros. Būdamas tarp tų stovinčiųjų eilėse kartais pagalvodavau apie nematomą ir besijuokiantį demoną, galintį mus paversti vilktakiais…

Ta vasara buvo lietinga. Lietūs labai trukdė rugiapjūtei. Vieną dieną ir mūsų buvusioje žemėje sutarškė dviejų arklių traukiama javapjovė. Nuo kelio iki alksnyno išsirikiavo gubos, mūsuose vadinamos rikėmis. Kažkodėl  brigadininkas neragino kol giedra vežti nupjautus rugius į kluonus. Paskui vėl prasidėjo blogi orai. Pro ražienas pučiantys, rudenio vėsa dvelkiantys vėjai vis dažniau atgindavo šėmus lietaus debesis. Su širdgėla dėdė Andrius žvelgė į sumirkusius rugių pėdus rikėse. Pamatęs jau sudygusius grūdus varpose, balsiai samprotavo:

  • Šitiek duonelės būtų… O viskas perniek nueis. Iškada… Ve kas darosi, kai žemė visų. Reiks iš bendro katilo srėbti.

Vieną vakarą, kai jau pradėjo temti ir mes pavakarieniavom, dėdė Andrius atsinešė iš tvarto virvių ir pasakė:

  • Jau rikėse dygsta kaukozo rugiai. Turbūt ir liks nesuvežti. Kad ir sudygę, bet vištoms lesalui, kiaulių pašarui tiktų. Palaukim, kol visai sutems, ir parsineškim kelias rikes.

Maniau, kad močiutė prieštaraus, primins Dievo įsakymą ir pasakys: „vogti nuodėmė“. Tačiau ji tylėjo. Kiek palaukus ištarė:

  • Ale jei kas užtėmys ir paskųs?..
  • Paimk grėblį. Kai nukelsim rikę, pleikę užgrėbstysi padraikom,- ramino dėdė Andrius. – Ir kiti taip daro.

Tąvakar plušėjome iki išnaktų. Ant nugarų tempėme šlapius rugių pėdus, bet neklojome jų kluone ant prėslo, kėlėme juos ant trobos aukšto, aišku, ne tik todėl, kad geriau džiūtų. Tąsyk darbas baigėsi sėkmingai, kaip sakoma, nė šuo nesulojo. Tie kad ir sudygę rugeliai labai mums pravertė, išdžiovinti ir girnomis sumalti net tiko duonai. Bet rugiai buvo kolūkio, mes juos vogėme. Prieš eidamas išpažinties paklausiau močiutę:

  • Ar man pasisakyti kunigui, kad andai nešiau kolchozo rugius?

Močiutė neiškart atsakė. Tylėjo, matyt, mąstė. Paskui atsidususi išklojo:

  • Matai, vaikeli, ne iš gero mes… Atėmė iš mūsų žemę, arklius. Ir tuos rugius ant lauko supūdė. Anokia čia nuodėmė, mes ne vogėme, o tik šiek tiek pasiėmėme, ką būtume galėję savo žemėje išauginti.

Vėliau įsitikinau,  jog taip manė, teisino save ir kiti kaimiečiai. Progai pasitaikius, jie ką nors nugvelbdavo iš netausojamo ir švaistomo kolūkio turto. Ir tai nevadino vagyste, nelaikė nuodėme. Juk tas turtas visų…

Tais metais mūsų kaimo žmonės vertėsi kaip kas išmanė. Už visų metų darbą kolūkyje dėdė Andrius gavo pusmaišį suplėkusių grūdų, ką jis vadino zuikio ašaromis, išjuoka. Prasčiausias piemuo kur kas daugiau uždirbdavęs…

Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors ir vargiai, bet vis dėlto išgyvenome tuos sunkmečius. O močiutė dar kartais iškepdavo duonos. Pasirodo, pašiūrėje po malkomis buvo paslėpta skrynia su grūdais juodai dienai. Išsaugotais gal dar nuo karo laikų, nerastais per kratas, rekvizicijas. Prieš Kalėdas, Velykas močiutė pasisemdavo iš skrynios rugių, juos sumaldavo rūpestingai dėdės Andriaus girnakaliu iškaltomis girnomis, paskui nukeldavo nuo aukšto duonkubilį, pildavo į jį kvapnius per rėtį išsijotus miltus. Iš vakaro užplikinusi miltus ir užmaišiusi tešlą palikdavo ligi rytojaus rūgti. Kitą dieną iš pat ryto  iškūrendavo duonkepę krosnį, suformuodavo kepalus, dėdavo juos  ant kopūstų lapų. Ant pirmo kepalo močiutė nubrėždavo su šaukšto kotu kryželio ženklą, o ant kitų kepalų su aguonos galvute įspausdavo žvaigždutes. Paskui visus kepalus pašaudavo krosnin, iš kur tuoj pasklisdavo nenusakomai jaukus, šventiškai nuteikiantis  kepamos duonos kvapas.

Nerandu skanesnės duonos už tą močiutės keptą duonelę. Ji būdavo nepaprastai gardi gal dar ir todėl, kad kepta iš savo žemėje derėjusių grūdas į grūdą rugių.

2022.08.01; 07:00

Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda kritiškai vertina pasiūlymus Ukrainoje užaugintus grūdus gabenti per Baltarusiją. Jo teigimu, į šį klausimą reikėtų pažvelgti iš Ukrainos pozicijų ir įvertinti tai, kad būtent Aliaksandro Lukašenkos režimas prisidėjo prie brutalaus Rusijos sukelto karo Ukrainoje.
 
„Norime pasakyti, kad reikia sutvarkyti infrastruktūrą, visą judėjimą taip, kad trąšos judėtų iš Ukrainos per Baltarusiją į Baltijos šalių uostus, bet ar neatsitiks taip, kad sutvarkyta infrastruktūra vėl kažkuriame karo etape judės karinė technika į priešingą pusę“, – po susitikimo su Panevėžio regiono merais žurnalistams teigė šalies vadovas.
 
Jo teigimu, A. Lukašenka pademonstravo esąs „vienoje valtyje su Putinu“, todėl šalys negali užmerkti akių ir sumažinti vykdomą spaudimą Baltarusijos režimui.
 
„Manau, kad pirmiausia patys ukrainiečiai turėtų labai atsargiai vertinti tokią perspektyvą. Aš jau nekalbu apie tai, kad Europos Sąjunga yra labai aiškiai nustačiusi sankcijas trąšoms, Lietuva tas sankcijas pakartojusi. Tai dabar mes užmerksime akis ir sakysime, kad Lukašenka staiga tapo daug priimtinesnis lyderis ar padarė kažką gero, dėl ko mes dabar turime sankcijas atšaukti? Mano manymu, pastaruoju metu situacija tik blogėja ir Lukašenka pademonstravo esąs visiškai vienoje valtyje su Putinu vykdant šitą bjaurią agresiją Ukrainoje“, – pridūrė šalies vadovas.
 
Jo teigimu, būtina ieškoti kitų alternatyvų, vienos tokių – tai Odesos uosto atvėrimas bei grūdų gabenimas per Lenkijos teritoriją.
 
„Turime ieškoti kitų alternatyvų, jų yra ir tai yra ne tik Odesos uosto atvėrimas, bet ir grūdų gabenimas per Lenkijos teritoriją į tuos pačius Baltijos arba Lenkijos uostus ir šitą alternatyvą esame jau ir praktiškai išbandę, tik dabar būtina pasiekti, kad sąlygos eksportuoti grūdus šiuo keliu taptų lengvesnės ir kad tai neužimtų tiek laiko, kiek užėmė dabar“, – komentavo prezidentas.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
 
Iki karo pradžios Ukraina buvo viena svarbiausių kviečių gamintojų pasaulyje ir didelė kukurūzų gamintoja. Daugelis šalių yra priklausomos nuo kviečių iš Ukrainos. Grūdai taip pat labai svarbūs teikiant pasaulinę pagalbą maistu. Tačiau dėl Rusijos pradėto brutalaus karo, Ukraina negali per Odesos ir Nikolajevo jūrų uostus išgabenti milijonų tonų produkcijos. Dėl to ne tik auga maisto kainos, bet ir kyla didžiulės pasaulinės maisto krizės rizika.
 
Jungtinės Tautos gegužės pradžioje tikino, kad karas Ukrainoje daro rimtą poveikį jos gebėjimui pristatyti skubiai reikalingą pagalbą maistu viso pasaulio šalims, nes didelė jo dalis įstrigusi Ukrainos uostuose.
 
ELTA primena, kad penktadienį neteisėtas Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka telefonu kalbėjosi su Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi António Guterresu. Kaip pranešta, pokalbio metu svarstyta ir grūdų išvežimo iš Ukrainos problema.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2022.06.07; 08:46

Iš knygos „Didžiosios tremtys”

Minint pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo 80-etį  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido fundamentalią 608 psl. knygą „Didžiosios tremtys. Altajus ir Jakutija. 1941 m.“. Tai antroji serijos „Didžiosios tremtys“ knyga: 2018 m. išleista pirmoji knyga buvo skirta tremtims į Buriatiją. 

1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos į Altajaus krašto stepes ir kalnus ištremti 7278 žmonės, beveik pusė jų – 3217 – vaikai ir paaugliai. 1942 m. vasarą 2850 tremtinių iš Altajaus perkelti į Jakutiją, daugelis atsidūrė Lenos ir Janos upių deltose, Laptevų jūros pakrantėse – tolimiausiose ir atšiauriausiose tremties vietose.

Daugiausia buvo ištremta iš Kauno (1024 asmenys), Šiaulių (878), Rokiškio (618), Utenos (542) apskričių. Tarp 1941 m. ištremtų į Altajaus kraštą 5767 lietuviai (79,2 proc.), 945 žydai (12,9 proc.), 368 lenkai (5 proc.), 88 rusai, 8 vokiečiai, 2 baltarusiai, 76 asmenų tautybė nežinoma. Daugiausiai ištremta valstiečių – 1189, 405 mokytojai, 305 tarnautojai, 88 darbininkai, 76 kriminalinės ir pasienio policijos pareigūnai, 57 gydytojai ir kiti medicinos darbuotojai, 49 studentai, 43 amatininkai, 42 prekybininkai, 30 dvarininkų, po 10 karininkų, miškininkų, teisininkų, pašto tarnautojų ir menininkų, 8 agronomai, 6 dvasininkai (2 Romos katalikų kunigai, 4 rabinai), 6 inžinieriai, 5 žurnalistai, 2 geležinkelio tarnautojai ir veterinarai.

Didžiosios tremtys. Altajus ir Jakutija

1941 m. birželio trėmimas buvo daugiausia gyvybių nusinešusi Lietuvos gyventojų deportacija. Iš 12 tūkst. ištremtų žmonių tremties vietose žuvo daugiau nei 2,1 tūkst., apie 4 tūkst. žmonių likimas nežinomas.

Knygoje aprašyta daugiau kaip 200 nustatytų Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietų, tremtinių kapinių Altajaus krašte ir Jakutijoje. Gausiai naudojami pirmą kartą publikuoti tremtinių ir politinių kalinių liudijimai, autentiškos tremtinių ir ekspedicijų į buvusias tremties vietas dalyvių nuotraukos, pateikiami tremtyje, lageriuose ir kalėjimuose Altajaus krašte bei Jakutijoje žuvusių Lietuvos gyventojų sąrašai. Knygos sudarytojas – LGGRTC istorikas Benas Navakauskas, knygos kaina 15 Eur, ją galima įsigyti LGGRTC elektroniniame knygynėlyje.

Keletas knygoje spausdinamų tremtinių prisiminimų:

„Tai buvo 1942 m. rugpjūčio pabaiga, pavakarys. Pradėjo snigti. Laukas. Baisus vėjas. Pakrantėje truputis plytų, lentų ir tuščių statinių silkei. Mama pavertė ant šono dvi statines, į vieną įkišo brolį, į kitą mane, o pati apsisupusi škurliais, susiėmusi galvą balsu verkė. Mudviem buvo labai baisu, bet nei vienas neaimanavom, tik išsigandę žiūrėjom į mamytę ir ją raminom. Taip praėjo pirmoji naktis Bykov Myse. […] Žiemą – poliarinė naktis. Įsimerkę siūlą į žuvies taukus apsišviesdavom, bet kiek tada būdavo suodžių, koks blogas jurtoje oras. Čia esu bejėgė viską aprašyti, vis tiek bus labai sunku suprasti kitiems, kaip žmogus gali tiek iškentėti, kaip gali taip gyventi. […] Žmonės apsiskarmalavę, alkani, purvini, baisūs. Prasidėjo ligos, mirtys. Išmirė pirmiausia vaikai, vyrai, išmirė tiesiog šeimomis. Čia niekas neaugo, 7 metus nematėm nei bulvės, nei morkos, nei kopūsto. Atrodo keista, bet taip buvo.“ (Aldona Trečiokaitė-Gedvilienė)

Didžiosios tremtys

„Po mėnesio atvažiavimo sudarė ir vaikų brigadą, tai ir aš pradėjau dirbti, nors mano kojų blauzdos – vienos žaizdos. Iš žaizdų sunkiasi skystis, kuris džiūsta, limpa prie kelnių, pasiūtų iš maišų, trina man odą ir žaizdas. Niekam nesakau, lyg gėda skųstis. Dirbam prie lentų nešiojimo nuo pakrantės į mūsų gyvenvietę ant kalnelio. Nešiojame ir duris, kitas statybines medžiagas. Kai pakyla pūga, mes užsislepiam kur nors į užuovėją, pritupiam ir dainuojam.“ (Danutė Adelė Markevičiūtė)

 „Mes karo nematėm, jutome badą, ligas, šaltį ir beprasmį gyvenimą nuo pasaulio atskirtose salose, kur du mėnesius nematydavome saulės, o vasarą nebūdavo nakties. Tremtinių nepalikdavo mintis grįžti į Tėviškę, išsivaduoti iš poliarinių naktų. Naktimis gulint ant gultų ledo vaikus kankino įvairios mintys. Pabandyk miegoti, kai norisi valgyti, o tamsoj tenka gulėti 12−14 valandų, kai už sienų 40−50 laipsnių šalčio ir siaučia pūga.“ (dr. Jonas Rytis Puodžius).

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.10.23; 15:48

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai užklumpa negandos, kyla klausimas, kaip pralaukti užstojusį sunkmetį nepalūžus, neparklupus? Dėl tos priežasties tampame labiau atviri artimų (arba tolimų) žmonių pamokomosioms ištaroms, bandome užsikabint už psichologo patarimų.

Kita vertus, kaip tik šiame kontekste verta prisiminti F. Nietzsche‘s pasvarstymus apie tai, jog kartais ypatingai sunkiomis sąlygomis nevalingai pastūmėta iracionalių savisaugos impulsų žmogaus gyvastis pati savaime „užmiega rusų kareivio miegu“. Neįmanomomis išgyventi sąlygomis tai esą yra bemaž vienintelė galimybė išsaugoti būtinus galimam atgimimui resursus.

Pamėginkime ta tema paimprovizuoti drauge su F.Nietzsche. Tarkime, čia kalbama apie savotišką meškos žiemos miego porūšį, kai mirtinai išvargintas žmogus atviromis akimis pradeda sapnuoti pasaulį. Pabandykime įsivaizduoti, jog baudžiavinės Rusijos rekrūtas bado, šalčio ir nežmoniško muštro sąlygomis tik radikaliai susvetimėjęs sau pačiam, žiūrėdamas į savo paties vargus tarsi per atstumą (tarsi ne gyventų, o tik sapnuotų savo gyvenimą), galėjo demonstruoti neįtikėtinus ištvermės stebuklus.

Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Galimas dalykas, tokioje padėtyje gailestis sau pačiam, juolab kokios nors godos apie teisingumą verstų tuščiai eikvoti jėgas ir pastūmėtų tiesioginiu keliu į pražūtį, todėl užstojusio sunkmečio sąlygomis tarsi ir nelieka nieko kito kaip tik savotiškai apmirštant išplėsti nejautros zoną iki maksimaliai įmanomos ribos.                   

Įšalęs kosmosas, speigo horizontai, žiemos naktis, apšviesta šaltos mėnulio šviesos, ir paskutinė melancholijos stadija arba net melancholijos užribis – visiška nejautra. Tokioje nejautros zonoje taupomi visi judesiai, ypač vengiama sielos apsukų, blokuojamos emocijos. Šitaip užgimsta terpė miegligės užkratui. Tikėtina, jog iš tiesų organizmo savireguliacijos dėka vykstantis temperatūros numušimas padeda išlikti labiau nei tuo atveju, kai karšta emocija nutvilko kažkokį paviršių.

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Tokio sugretinimo kontekste ne pro šalį bus pajuokauti apie tai, jog amžino įšalo zonoje mamutų mėsa negenda per ištisus tūkstantmečius.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, į miegligę žmogų gali pastūmėti ne tik išorinio gyvenimo išbandymai, bet ir  užsitęsusi vidinio neadekvatumo būsena, kurią sąlyginai pavadinkime sunkio dvasia.

Kaip sunku prabusti iš tokio miego, esu jau rašęs https://kaunozinios.lt/svarbu/is-embrionu-gyvenimo_99235.html. Taip užsišaldęs žmogus dažnai neatgyja net ir stojus pavasariui, kai naujam gyvenimui staiga didingai prisikelia visa gamta, dygsta aštri kaip skustuvas žolė, jau kelia  galvas suįžūlėjusios gėlės, sualma tyras kaip vyro ašara pamiškės upelis.

Visų išsaugotų tavosios gyvasties resursų dabar geriausiu atveju užtenka tik kaukės nusilipdymui, įvaizdinant normalumo ritmiką, kad tarsi niekas nieko, neatpažintu pavidalu, gyveni šalia kitų, kasryt skubi į darbą, pelnai duoną savo prakaito garuose, kartais metiesi į pramogas, bandai išlipti iš daugiadienių, ilsiesi ir t. t. Dabar net užstojęs klaikus danties skausmas nėra toks realus, kad galėtų pažadinti iš miego, net politikų melas nuteka kažkur pro šalį, nepasiekęs gyvasties, net košmariškas Karbauskio vaizdinys iš TV neprikelia iš sapno, neįgalina prabusti vidury nakties išpiltam šalto prakaito.   

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokioje būsenoje labiausiai linksminti turėtų jaunų ar pasenėjusių doktorančių kalbos apie kažkokį emocinį intelektą, bet nebeužtenka jėgų net liūnai nusišypsoti.

Yra taip, tarsi tavo likusių biologinių jėgų pagrindu užgimsta ir jau pagal savo dėsnius vystosi vidinis zombis, kažkokia parazitinė gyvenimo atauga. Tačiau toks  likimo subendrinimas su vidiniu negyvėliu nėra toks baisus prakeikimas, kaip galėtų atrodyti, pastebint, kad tave supantys aplinkiniai personažai gyvena pagal tą patį principą, neišeidami už kapinių tvoros.

Gal tąkart vis dėlto reikėjo palūžti, tragiškai užlaužus rankas, tokiu būdu ne tokią jau baisią kainą užmokant už teisę išlikti gyvųjų pasaulyje?..

2019.12.18; 19:00

Šiaurės Korėja įspėja dėl bado šalyje. Čia trūksta 1,4 mln. tonų maisto produktų, sakoma Šiaurės Korėjos pranešime Jungtinėms Tautoms, kurio data nenurodyta, praneša agentūra „Reuters“.

Maisto produktų stygius esą susijęs su aukštomis temperatūromis, sausrų periodais, potvyniais ir JT sankcijomis šaliai. Dėl to vyriausybė Pchenjane, anot pranešimo, priversta beveik perpus sumažinti maisto racioną gyventojams.

Kitą savaitę Hanojuje (Vietname) įvyks antrasis Šiaurės Korėjos vadovo Kim Jong-uno ir JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimas. Pirmasis buvo surengtas Singapūre praėjusį birželį. Per jį D. Trumpas ir Kim Jong-unas pažadėjo, kad Korėjos pusiasalis taps teritorija be branduolinio ginklo. Tačiau derybose šiuo klausimu, JAV duomenimis, iki šiol pažangos praktiškai nepasiekta – dėl to JAV išlaiko sankcijas Pchenjanui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.24; 03:00

Holodomoras

Sekmadienį, lapkričio 11, Lietuva prisijungs prie tarptautinės akcijos, skirtos  vienos didžiausių Ukrainos katastrofų – Holodomoro – 85-osioms metinėms.

Akcija „Uždekime atminties žvakutę“ prasidėjo rugsėjo 1 dieną Kijeve ir vyksta 85 dienas 85-iose šalyse. Jos metu dalyviai kasdien vis kitoje pasaulio vietoje uždega simbolinę žvakę ir perskaito 85-ių iš bado mirusių vaikų vardus.

Vilniuje ši žvakė bus uždegta sekmadienį, 11 val., prie sovietų okupacijos aukoms skirto paminklo (Gedimino pr. ir Aukų g. sankirta).

J. Stalino nurodymu 1932-1933 m. Ukrainoje sąmoningai badu numarinta milijonai žmonių: kas minutę dėl alkio mirdavo dešimtys ukrainiečių, labiausiai nukentėjo vaikai. Todėl ši jubiliejinė atminimo akcija pradėta mokslo metų pradžios dieną ir skirta vaikams, kurie 1933 m. rugsėjo 1-ą nebegrįžo į mokyklas.

23 šalys pripažino, kad sovietų valdžios sąmoningai sukeltas badas, žinomas kaip Holodomoras, yra ukrainiečių tautos genocidas.

Atminimo akcijos Lietuvoje organizatoriai – Ukrainos ambasada, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Vilniaus ukrainiečių bendrija. Akcijoje dalyvaus Ukrainos ambasadorius Lietuvoje V. Jacenkivskis, LGGRT centro gen. direktorė B. Burauskaitė, Ukrainiečių bendrijos vadovė V. Šertvytienė.

Informaciją pateikė Dalius Egidijus Stancikas (LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS)

2018.11.10; 08:50

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Didžiausius visuomenės ir valstybės skaudulius atveria vaikų mirtys, jos priverčia susimąstyti, kokioje situacijoje yra visuomenė, šeima, socialinė sistema.

Norėtųsi tikėti, kad tokie visuomenę sukrečiantys, rezonansiniai įvykiai ne tik iššaukia nevalingą ašarą dažno iš mūsų akyse, bet pasiekia ir tuos, nuo kurių priklauso sprendimai, galintys pakeisti padėtį.

Lietuvoje tokie įvykiai nėra dažni, bet jie nutinka ir kaip žemės drebėjimas supurto visuomenę, po supurtymo atsakingos institucijos suūžia kaip apdūmytas širšių lizdas, prasideda kaltų ieškojimas, tarnybiniai patikrinimai, įvyksta vadovaujančių kėdžių turinio rokiruotė, koks nors žemiausio rango tarnautojas tampa atpirkimo ožiu, politikai garsiai šūkauja, o interesų grupes atstovaujantys lobistai pritempia įstatymo projektą, kuris, neva, bus panacėja ir su audringais aplodismentais, apkvaitę, kaip musės rudenį, seimūnai, jį priima.

Prieš dešimtmetį viena socialinių ir psichologinių problemų prispausta moteriškė nužudė du savo sūnus. Prieš pusantrų metų, Kėdainių rajono Saviečių kaime, socialiai degradavusi šeima sumetė savo mažamečius vaikus į šulinį. Prieš pusmetį Lietuvą sukrėtė 4 metukų Mato istorija, kai nuo narkotikų apsvaigę, socialinių įgūdžių stokojantys, vaiko motina ir patėvis jį kankino ir šaltakraujiškai nužudė už tai, kad jis negalėjo taisyklingai ištarti skaičių pavadinimų. Šie įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, visuomenė, apsiginklavusi šlapiomis nuo ašarų nosinaitėmis, baltų gėlių puokštėmis ir pliušiniais meškučiais dalyvaudavo vaikučių pakasynose, politikai priiminėdavo ne padėtį gerinančius, bet kaip tik bloginančius įstatymus, kurie dar ateityje sukels ne vieną tragediją. 

Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O reali, radikali pagalba šeimoms taip ir dulka abejingų valdininkų stalčiuose, teisinantis pinigų stygiumi biudžete ir „pagalbos didinimu“ socialinės atskirties šeimoms. Tos iki skausmo įgrisusios frazės labai susišaukia su sovietinių laikų veikėjų lozungais apie „greitai ateisiantį šviesaus komunizmo rytojų“ ir „tarybinės liaudies prašymu pakeltas maisto produktų kainas“… O kaip sakė dar senovės arabai „šunys loja, o karavanas juda tolyn…“ 

Ivano Berladino iš Liepojos istorija  – tai vienas skaudžiausių šių metų Latvijos įvykių. Liepos 1-osios dienos rytą, Ivanas, berniukas iš vienos daugiavaikės  Liepojos šeimos išėjo žaisti į lauką. Prabėgus parai jo motina kreipėsi į policiją, kad dingo vaikas. Pradžioje buvo apklausti visi kaimynai, giminaičiai, patikrintos ne toli esančios žaidimų aikštelės, žalieji masyvai, apleistos statybvietės, bet pastangos buvo bevaisės. Tada buvo sukeltos papildomos policijos pajėgos, kariuomenė, savanoriai ir daugybė aktyvių piliečių, vaiko paieškos buvo vykdomos visoje Latvijos teritorijoje, buvo kreiptasi pagalbos ir į Lietuvos institucijas.

Deja, vaikas atsirado tik liepos 11 dieną, po dešimt dienų trukusios paieškų operacijos, miręs. Jo atšalusį kūnelį gelbėtojai rado maždaug 12 km nuo jo namų esančiame Liepojos priemiesčio miške, nors oficialūs medicininės ekspertizės rezultatai dar nepaskelbti, pirminė versija – vaikas mirė iš bado ir išsekimo. Sunku protu suvokti, Europoje XXI amžiuje randamas iš bado miręs vaikas, bet tai yra tiesa.

Pasirodo vaiko paieškos vyko ne ta linkme ir tik ištyrus daugiau kaip 250 GB video duomenų iš Liepojos autobusų parko pateiktų autobusų kamerų įrašų buvo pastebėta berniuko kepurė, kai jis įlipa į autobusą, netoli nuo savo namų esančioje stotelėje Liepojos centre ir išlipa miškingame, menkai apgyventame priemiestyje. Kyla natūralus klausimas – kokioje visuomenėje gyvename, jei 5 metukų berniukas vienas įlipa į miesto autobusą, važiuoja keliolika stotelių ir vienas išlipa priemiestyje, kur stotelėje jo niekas nepasitinka. Norisi paklausti autobuso vairuotojo ir kartu važiavusių keleivių – iš kur toks abejingumas?

Kitas, ne mažiau svarbus klausimas, kodėl mama apie vaiko dingimą pranešė tik praėjus parai? Vėliau tyrimas parodė, kad Vania (mažybinis vardo Ivanas trumpinys) dažnai vienas keliaudavo autobusu, į darželį jis irgi važiuodavo miesto autobusu keletą stotelių. Ivanas buvo savarankiškas ir bendraujantis vaikas, jis mėgdavo lankytis įvairių labdaros ir religinių organizacijų renginiuose, ten gaudavo saldainių, namie su alkoholio priklausomybės kamuojama motina ir smurtauti bei nusikalsti linkusiu patėviu jis beveik nebūdavo. Remiantis preliminaria informacija, kurią nustatė ekspertai, vaiko gyvybė užgeso liepos 7 dienos vakare, o liepos 5-ą netoli vaiko kūno radimo vietos esančio vienkiemio gyventojai girdėjo miške vaiką šaukiantis mamos, bet nekreipė į tai dėmesio.

Motina su kūdikiu ant kelių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos policijos viršininkas Intas Kiuzis tą dieną, kai buvo rastas Ivano kūnelis, surengė spaudos konferenciją ir sunkiai tramdydamas ašaras, šis pusamžis vyras pasakė: „Vania gyveno vienas ir mirė vienas…“ Ir po to pasidalino mintimi, kad situacija tikrai stebinanti, kad užsitęsus paieškoms, kai buvo kreiptasi pagalbos į visuomenę 4000 žmonių, metę savo kasdieninius reikalus prisijungė prie visuotinės paieškų operacijos, o kasdien vieną miesto autobusais važinėjantį keturių metukų (tik prieš porą savaičių iki savo dingimo dienos jis buvo atšventęs savo 5-ąjį gimtadienį)  vaiką neatkreipdavo jokio dėmesio.

Šio įvykio atgarsiai dar netyla Latvijos viešojoje erdvėje, parlamente svarstomi įstatymų pakeitimai dėl vaikų nepriežiūros, Ivano mamai ir patėviui pareikšti įtarimai, tiriama ar policija dirbo efektyviai ir kaip sužadinti Liepojos miesto autobusų vairuotojų socialinę atsakomybę ir pastabumą. Bet tam, kad būtų pasiektas rezultatas neužtenka lozungų ir vienadienių tyrimų, tam reikia radikalių sprendimų, nes mirštantys vaikai tai radikalus iššūkis visuomenei ir valdžiai.

Šio straipsnio autoriui praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje teko keletą metų savanoriauti visuomeniniuose projektuose, teikiant pagalbą vaikams iš gatvės. Organizuodavome jiems keletą stovyklų per metus, kur jie galėtų žaisti ir pabūti vaikais. Gatvės vaikai, tai vaikai, kurie bijodami girtų tėvų ir patėvių smurto nakvodavo bananų dėžėse, jie būdavo reikalingi tik savo jaunesniems broliukams ir sesutėms, kuriuos dažnai gelbėdavo nuo šalčio ir bado.

Šie vaikai rūkyti pradėdavo 4 metukų, vietoje mamos pasakų ir lopšinių įtakotų sapnų, mėgaudavosi acetoninių gumos klijų sukeltomis haliucinacijomis, jų vaikiškas išradingumas atsiskleisdavo ne dėliojant „puzzle“ dėliones, bet kraustant nuo girtumo „nulūžusio“ benamio kišenes, o sudėtingesnius garsus ištarti jiems padėdavo ne logopediniai pratimai, bet vyresnių draugų parodyti būdai riebiai nusispjauti arba dar riebiau nusikeikti. Tais laikais, mes, moksleiviai ir studentai iš visuomeninių organizacijų, negalėjome įtakoti esminių pokyčių, mes tik suteikdavome gatvės vaikams tam tikras atostogas, kurio būdavo atokvėpis nuo žiaurios kasdienybės, tos minutės, kuriose jie galėdavo pasijausti vaikais, pasvajoti, pabūti tikroje vaikystėje, kurią iš jų atėmė likimas, norisi tikėti, kad tos stovyklos liko jų atmintyje ir suteikė jiems jėgų nežmoniškose sąlygose išlikti žmonėmis.

Tam, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau privalo būti vykdomi esminiai pokyčiai šeimos politikoje. Turi augti normalios šeimos autoritetas visuomenėje, pagarba tėvystei ir motinystei. Valstybė turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų darbo ir galėtų išlaikyti savo šeimas, reikia ryžtingai nutraukti bet kokią piniginę paramą savo vaikais nesirūpinantiems asocialiems asmenims. O mes, paprasti piliečiai turime nebūti abejingi ir tapti bendruomenės dalimi, domėtis kas darosi aplinkui. Stipriose bendruomenėse nemiršta vaikai, o tai daug didesnis pasiekimas, nei BVP augimas ar MMA augimas…

2017.07.27; 07:14

Lietuva, kaip ir visas pasaulis, neseniai išgyveno pieno sektoriaus krizę: supirkimo kainos krito, dalis ūkininkų pasitraukė iš pieno gamybos, vyko mitingai, o vyriausybė turėjo įsikišti ir biudžeto pinigais paremti sudėtingoje situacijoje atsidūrusią verslo šaką.

Bet kaip tai galėjo nutikti? Juk jau esame įpratę prie kalbų apie vis augantį Žemės gyventojų skaičių ir būsimą maisto trūkumą? Tokios kalbos jau praeitis! Žmonių populiacijos augimas lėtėja, o ateityje maisto ne tik netrūks, bet jo bus gerokai per daug.

Kaip atsiranda kainos?

Maisto kainas lemia daug veiksnių. Vidinė situacija kiekvienoje šalyje yra skirtinga: mokestinė aplinka, valstybinis reguliavimas, konkurencija, atstumas nuo maisto gamintojų. Išorinės priežastys lemia trumpalaikius maisto kainų svyravimus: derliaus dydis, stichinės nelaimės, valiutų svyravimai, karai, naftos kainų pokyčiai. Tačiau žvelgiant į ilgalaikę kainų perspektyvą dešimtmečiui ar dar ilgesniam periodui, pagrindiniai kainų faktoriai, kaip teigia Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angliškai OECD), yra du: gyventojų skaičiaus augimas ir jų perkamoji galia. Trečias faktorius, kuris irgi yra svarbus, tačiau laikomas neišvengiamu, yra žemės ūkio produktyvumo augimas. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Atskirose šalyse dėl vietos specifinės situacijos galima matyti kainų pokyčius, kaip atsitiko Lietuvoje po euro įvedimo 2015 m., tačiau apskritai maisto kainos, atmetant infliaciją, pasaulyje nekilo net 7 metus. Tik 2016 m. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (angliškai FAO) pagaliau fiksavo maisto brangimą, kurio buvo laukiama nuo 2009 m. balandžio.

Bendros pasaulinės kainų tendencijos toli gražu nerodo, kad maistas visame pasaulyje kainuoja vienodai. Anaiptol, brangiausiame pasaulio mieste Singapūre tų pačių produktų kainos bus visiškai kitokios nei Lietuvoje ar Akros turguje (Gana, Afrika), tačiau pakilus pasaulinėms kainoms tai atsilieps ir Singapūre, ir Lietuvoje, ir Akroje.

Derliai bus 80 proc. didesni

Kanados finansų ministro patarėjas ekonomikos plėtrai Dominicas Burtonas sako, kad Kanados niša pasaulinėje globalioje ekonomikoje turėtų būti žemės ūkis, todėl būtina sparčiai diegti inovacijas. Būdama penkta didžiausia pasaulio žemės ūkio produkcijos eksportuotoja, Kanada išgyvena technologinę revoliuciją. Geresniam ūkininkavimui pasitelkiami dronai, kosminiai palydovai, robotai, mobilusis ir GPS ryšys. Aukštosios technologijos užtikrina, kad kiekvienas augalėlis gautų subalansuotą vandens ir mineralinių medžiagų derinį, o genetiškai modifikuotos veislės pritaikytos augti sausoje, šaltoje ar akmenuotoje dirvoje ir duotų didžiausią derlių. Kanada ne vienintelė tokia išmani šalis, ją seka Australija, JAV, Izraelis, Naujoji Zelandija ir Europos šalys.

Tarptautinės organizacijos OECD ir FAO prognozuoja, kad augantis produktyvumas leis 80 proc. padidinti dabartinį žemės ūkio derlių. Atsirandant naujoms atsparesnėms augalų ir gyvulių rūšims, žemės ūkiui bus galima skirti naujus žemės plotus Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, o aukštos gerovės šalys didesniems derliams gauti pasitelks aukštąsias technologijas. To pakaks patenkinti augantį maisto poreikį.

Gyventojų skaičiau augimas lėtėja

Pagrindinis faktorius kodėl maisto kainos gali augti net augant produktyvumui yra žmonių skaičius Žemėje. Maistas yra pagrindinis gyvybės šaltinis, todėl žmonės jo tiesiog negali atsisakyti. Gyventojų skaičiaus dinamika yra svarbi prognozuojant ateities maisto kainas. Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad 8 mlrd. žmonių Žemėje gyvens 2024 m., 9 mlrd. 2038 m., o 10 mlrd. 2056 m. Tai jau daug konservatyvesnės prognozės nei tos, kurios buvo daromos 1960 m.

Gyventojų skaičius pasaulyje dabar auga ne dėl to, kad moterys statistiškai gimdo daug vaikų, bet todėl, kad didelė visuomenės dalis yra tokio amžiaus, kai susilaukiama vaikų. Yra šalių, kaip Nigeris, Somalis, Malis ar Čadas, kur moterys vidutiniškai dar gimdo po šešis vaikus, tačiau tai jau išimtys. Net ir šiose šalyse vienos moters gimdymų skaičius su kiekviena karta sparčiai mažėja. Dauguma pasaulio moterų dabar gimdo vidutiniškai po 1–3 vaikus per gyvenimą. Vos tik pagerėja gyvenimo sąlygos, šeimos renkasi turėti mažiau vaikų, o daugiau laiko ir išteklių skirti savo pačių poreikiams. Kasmet vis padaugėja regionų, kuriuose gyventojų ima mažėti.

Gyventojų skaičiaus augimo tempai lyginant su 1965–1970 m. jau sumažėjo du kartus ir toliau mažėja. Taigi jau galima prognozuoti, kada žmonija pasieks savo maksimalią populiaciją ir ims trauktis.

Maisto perteklius ir maisto trūkumas

Kitas faktorius, lemiantis maisto kainas yra žmonių perkamoji galia. Žmonių populiacija pasaulyje auga, bet netolygiai. Turtingiausiuose pasaulio regionuose Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje ar Okeanijoje gyventojų skaičius ir ateityje išliks panašus arba kils labai pamažu, o didžiausias gyventojų prieauglis prognozuojamas Afrikoje ir Azijoje. Iki 2050 m. Afrikoje atsiras 1,5 mlrd. naujų gyventojų, Azijoje 900 mln. Šių regionų ekonomika turėtų augti, tačiau nepanašu, kad per artimiausius kelis dešimtmečius pasivytų Europos ar JAV gerovės lygį, ypač jei kalbama apie Afrikos šalis. Taigi besivystančių šalių gyventojai negalės pirkti tiek daug ir tokio įvairaus maisto, kaip turtingųjų šalių gyventojai, o tai svarbi aplinkybė maisto gamintojams.

Nepaisant to, kad maisto ir ateityje bus pakankamai, o kainos neturėtų didėti, vis tiek išliks iššūkis, kaip panaikinti badą.

Apie 20 proc. pasaulio gyventojų vis dar valgo nepakankamai. Būtent tokiuose nepriteklių regionuose, kaip arabų šalys ir užsachario Afrika, gyventojų daugėja sparčiausiai. Šie regionai išsidėstę sudėtingose gamtinėse sąlygose: didelis karštis, vandens trūkumas, dykumos, o prie to prisideda politinis nestabilumas, žemas raštingumas, radikalizmas, todėl vyriausybėms sunku skatinti ekonomiką ir pritraukti investicijų. Arabų šalys, be to, dar yra labai priklausomos nuo naftos eksporto. Naftos kainoms laikantis žemumoje, vyriausybės susiduria su dideliais iššūkiais. Maisto kainos ir dabar yra per aukštos didelei arabų visuomenės daliai, todėl Šiaurės Afrikos ir Persijos įlankos valstybių vyriausybės išleidžia net 5,8 proc. BVP subsidijoms, kad maistas būtų pigesnis. Taigi nepasiturinčių šalių gyventojams siekiant išvengti skurdo vis dar išliks kaip vienas pagrindinių sprendimo būdų – emigracija į turtingesnius regionus, tokius kaip Europa.

2017.04.15; 09:14

Imperatorė Jekaterina II savo 1783 metų manifeste dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės žemių pavergimo žadėjo totorius laikyti lygiais su kitais Rusijos valdiniais, saugoti ir ginti juos pačius, jų turtą, šventyklas ir neikėsinti į laisvą tikėjimo išpažinimą. Po 135 metų Rusijos bolševikai musulmonus vadino savo broliais ir skelbė neliesią jų tikėjimo ir kultūros, gerbsią tautų apsisprendimo teisę…

Raudonasis teroras Kryme

Per visą pilietinį karą, istorikų tvirtinimu, bolševikai labiausiai siautėjo Kryme, kur įžengė 1920 metų rudenį, traukiantis iš pusiasalio generolo Piotro Vrangelio vadovaujamai Rusų kariuomenei. Spėjo pasitraukti toli gražu ne visi, kiti nė neketino bėgti, nes bolševikai žadėjo ginklus sudėjusiųjų nebausti.

Tačiau netesėjo: kelias dešimtis tūkstančių karininkų ir kareivių bolševikai paėmė į nelaisvę ir daugelį nužudė. Netrukus po 1920-ųjų rudens teroro išeivijos spauda Sevastopolį pavadino pakaruoklių miestu – tiek daug buvo pakartųjų karininkų, kareivių ir pusiau išrengtų civilių pagrindinėse gatvėse: ant stulpų, medžių ir net paminklų. Apskritai, Krymo miestuose 1921 metais gyventojų buvo 106 tūkstančiais mažiau negu 1917-aisiais, daugelis kaimų liko tušti (Быкова Т. Б. Красный террор в Крыму. – Киев, 2002). Amžininko liudijimas apie vieną totorių kaimą: Sužinoję artėjant bolševikų gaujas, sėjančias visur smurtą, visi kaimo gyventojai, su seniais, moterimis ir vaikais, patraukė į kalnus (Оболенский В.А. Крым в 1917–1920-е годы // Крымский архив. Симферополь. 1994. №1).

Oficialiais sovietų duomenimis, tik didžiausiuose pusiasalio miestuose bolševikai sušaudė, nuskandino ir kitais būdais nužudė daugiau kaip 56 tūkstančius klasinių priešų (nepagailėjo sužeistųjų ir gydytojų su gailestingosiomis seselėmis, uosto darbininkų – proletarų…). Kiti autoriai, įvykių amžininkai, kaip antai išeivijos istorikas Sergejus Melgunovas, nurodo buvus 120 tūkstančių aukų. Šis istorikas 1923 metais Vokietijoje išleistoje savo knygoje „Raudonasis teroras Rusijoje“ rašė, kad tai buvo pasaulyje neregėto masto žudynės ir neįmanoma pralieti daugiau žmonių kraujo, negu jo praliejo bolševikai. Vėlesniais laikais šią knygą du kartus išleido Niujorke, kitur, o 1990-aisiais ji pirmą kartą išėjo ir Sovietų Sąjungoje; pastarąjį kartą Rusijoje ji pasirodė 2008 metais (Мельгунов С.П. Красный террор в России (1918-1923). – М.).

Baronas Vrangelis su maištaujančiais jūreiviais susidūrė dar 1918 metais, kai bolševikai čia pasirodė pirmą kartą. Į jo namus Jaltoje atėję jūreiviai tikino: Mes kitų neliečiame, tik tuos, kurie su mumis kariauja. Ir paaiškino: Mes tik su totoriais kariaujame, motinėlė Jekaterina Krymą prijungė prie Rusijos, o jie nori atsimesti (Врангель П. Н.Воспоминания. В 2 т. – М., 1992). Baroną suėmė ir vos nesušaudė. O štai 1918 metų vasario pabaigoje (trys žudynių naktys buvo pavadintos Baltramiejaus naktimis) vieną Krymo totorių nacionalinio sąjūdžio vadovų, nacionalinės vyriausybės (direktorijos) pirmininką Čelebijevą – sušaudė. Čelebijevas linko suburti Kryme visoms tautybėms atstovaujančią demokratinę respubliką (įkurti žaviojoje Krymo saloje tikrą civilizuotą Šveicariją). 1917 metų spalio 26 d. Krymo totorių suvažiavimas (kurultajus) įteisino nepriklausomą valstybę – Krymo Liaudies Respubliką. Nacionalinė vyriausybė turėjo dragūnų eskadronus, šie netgi mėgino išlaisvinti iš bolševikų Sevastopolį.

Jūreiviai kariavo su totoriais pagal savo kažin kokius įstatymus, nes patys bolševikų vadai kalbėjo priešingai. Bolševikų laikraščiuose kelios savaitės po 1917-ųjų rudenį įvykdyto valstybės perversmo išspausdintame atsišaukime į visus darbo žmones musulmonus (taip pat ir Krymo totorius) rašyta, kad carai, Rusijos tautų engėjai, griovė mečetes ir šventyklas, o nuo šiol jūsų tikėjimas ir papročiai, jūsų nacionalinės ir kultūrinės įstaigos skelbiami laisvais ir neliečiamais. Tautų teises gina revoliucija ir jos organai, tad palaikykite šitą revoliuciją ir jos visateisius atstovus! Pasirašė liaudies komisarų tarybos pirmininkas Uljanovas (Leninas) ir tautybių reikalų liaudies komisaras Džiugašvilis (Stalinas). Vėliau platino lapelius su kreipimusi į brolius totorius, kuriame tikino bolševikus esant ne jų priešus, kaip meluoja buržujai ir karininkija, o draugus. Bolševikai nori, kad nei viena tauta neengtų kitos, pripažįsta tautų apsisprendimą, tikėjimo, kalbos laisvę.

Bolševikams galiausiai užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metų rudenį buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų. Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo (К провозглашению Крымской республики// Жизнь национальностей. № 23, 25.10.1921). Kryme vietinėmis tautomis ((kоренными национальностями) sovietų valdžia pripažino Krymo totorius ir karaimus. Tačiau šios tautos jau nebebuvo šeimininkėmis savo namuose.

Retino badas ir represijos

Kaip sakyta, raudonąjį terorą Kryme lydėjo badas, siautėjęs iki 1923 metų vasaros. Maskva nesiteikė išgirsti Krymo ASSR vadovų maldavimų pripažinti Krymą badaujančiu regionu ir nutraukti pusiasalyje maisto produktų nusavinimą (iš Krymo 1922-ųjų pavaar įvežė net sėklinius grūdus; kaip rašė Kryme visus tuos metu gyvenęs poetas Maksimilijanas Vološinas, valstiečiai sėti važiuodavo naktimis). Anksčiausiai, 1921 metų rudenį, badas užklupo romų varguomenę, o netrukus užpuolė kalnuose gyvenančius Krymo totorius, teturinčius menkus žemės rėželius ir beveik neauginančius javų. 1922 metų vasarį-balandį badą kentė apie 400 tūkstančių žmonių – 6 iš 10 pusiasalio gyventojų.

Iš Krymo Autonominės Respublikos valstybiniame archyve esančių dokumenų matyti, jog žmonės alkiui numalšinti gaudė šunis ir kates, mito odomis, įprastu reiškiniu tapo kanibalizmas; siautėjo plėšikai, žmogžudžiai, sukčiai. Nuo bado mirė daugiau kaip 100 tūkstančių pusiasalio gyventojų, iš jų – apie 75 tūkstančiai Krymo totorių. Aukų galėjo būti dar daugiau, tačiau galiausiai katastrofos mastą suvokė ir Maskvoje, nors ji viena nedaug būtų padariusi be paramos iš užsienio (ypač padėjo ARA – Amerikos paramos administracija, 1922 metų rudenį palaikiusi daugiau kaip 160 tūkstančių pusiasalio gyventojų, suaugusių ir vaikų, ligonių, gyvastį. 1921-1923 metais Krymo gyventojų smažėjo nuo 720 tūkstančių iki  570-580tūkstančių (3арубин А. Г., Зарубин В. Г. Без победителей. Из истории гражданской войны в Крыму. -Симферополь, 1997).

1928 pavasarį į Simferopolį atvykusi Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo kolegija teisė buvusį Krymo ASSR centrinio vykdomojo komiteto pirmininką, galima sakyti, respublikos prezidentą, Veli Ibraimovą. Badmečiu Krymo valdžia jį paskyrė kovoti su valdžios priešininkais ir vėliau pripažino, kad tik jo lanksti politika padėjo išvalyti pusiasalį nuo politinių priešininkų ir banditų gaujų. Dabar buvusį aukštą bolševikų partijos veikėją patį kaltino priklausius banditų gaujai ir įvykdžius teoristinį aktą. Nuosprendis – mirties bausmė. Ibraimovo palaikus slapta užkasė vietinio sovchozo (valstybinės žemės ūkio įmonės) lauke, kurį skubiai užarė traktoriais. 1928 metų pabaigoje teisė dar 63 asmenis, kaltinamus kontrrevoliuciniu veikimu politinėje partijoje „Mili Firka“, 58 nuteisė,  iš jų vienuolika – mirties bausme. 1990 metų vasarą Rusijos Federacijos aukščiausiasis teimas reabilitavo Ibraimovą. 1993 metais Odesos karinės apygardos prokuratūra nustatė, kad „63-ų proceso“ dalyvių kaltė nebuvo įrodyta, juos reabilitavo kaip politinių represijų Ukrainoje aukas.

Ibraimovo kaltė prieš bolševikus buvo ta, kad jis esą veikė nacionalistiniais interesais priešingai klasiniams. Kartu su Ibraimovu sušaudė jo bendražygį Mustafą Abdulą, buvusį Krymo draugijos totorių perkėlimui ir įkurdinimui remti sekretorių. Krymo ASSR vadovybė 1925 metais pateikė totorių emigrantų grąžinimo į pusiasalį planą, tačiau Maskva šiai repatriacijai nepritarė. Tada Krymo vadovybė ėmė kelti kaimiečius iš kalnų srities ir kurdinti tuščiose stepių žemėse. Tačiau šis žygis buvo priešingas Maskvos ketinimui atkraustyti į Krymą žydų šeimas iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos, telkti šiuos atsikėlėlius naujose žemės ūkio gyvenvietėse, kurios laikui einant galėtų išvirsti į žydų nacionalinę-teritorinę autonomiją.

SSRS vadovybė 1924 metais įkūrė žydų aprūpinimo žeme komitetą. 1926 metų pavasarį buvo patvirtintas planas per 10 metų naujose vietovėse apgyvendinti 100 tūkstančių žydų šeimų (500-600 tūkstančių žmonių). Pusę šių žmonių turėjo priimti Krymo ASSR 1927-1936 metais. Žydų perkėlimą į Krymą ir įkurdinimą rėmė Niujorke įsikūrusi didžiausia žydų labdaros organizacija „Džoint“ (Joint, American Jewish Joint Distribution Committee). Rusijoje jai nuo 1924 metų atstovavo korporacija „Agro-Džoint“, sutartyje su Rusijos Federacijos vyriausybe įsipareigojusi iki 1953 metų suteikti 9 mln. dolerių paskolą (doleriai tada buvo nepalyginti su dabartiniais). Tačiau „Krymo Kalifornijos“ projekto įgyvendinimas sekėsi šiaip sau, nors žydai pinigus mokėjo. 1932 metais Kryme gyvavo 86 žydų žemės ūkio gyvenvietės su 5 tūkstančiais šeimų, tačiau jų ne daugėjo, o mažėjo, nes žydų jaunimas patraukė geresnės dalios ieškoti  į miestus. „Krymo Kalifornijos“ projektą gaivino po Antrojo pasaulinio karo (irgi rezgėsi intrigos ir liejosi kraujas, bet tai – atskira tema).

Krymo neaplenkė prievartinė kolektyvizacija (1934 metais pavieniai valstiečiai tevaldė 3,8% ariamos žemės). 1930-1931 metais iš Krymo ištremta 4325 buožių šeimos (25-30 tūkstančiai žmonių), jų ūkius naikino ir kelerius paskesnius metus. 1937-1938 metais represijas patyrė dvasininkai, mokslo, kultūros, švietimo veikėjai. 1925 metais į Jevpatorijos rajoną iš Jeruzalės atvykusios 25 šeimos įkūrė komuną „Naujas kelias“, ten gyveno apie šimtas žydų ir visus juos 1939 metais sušaudė kaip sionistus – liaudies priešus (Бережанская Б.Б. Еврейские колхозы в Крыму // Евреи Крыма; очерки истории. – Симферополь-Иерусалим, 1997).

1917 metais Kryme gyveno 749 800 žmonių (41,2 % rusų, 28,7 % Krymo totorių, 8,6 % ukrainiečių, 6,4 % žydų, 4,9 % vokiečių, 2,9 % graikų, 1,6 % armėnų, 1,4 % bulgarų, 0,8 % lenkų, 0,7 % turkų).). 4 dešimtmetyje pusiasalyje iš 20 rajonų 6 buvo Krymo totorių nacionaliniai, 2 – vokiečių, 2 – žydų, ir 1 – ukrainiečių. 1939 metais Kryme buvo 1 123 800 gyventojų (49,6 % rusų, 19,4 % Krymo totorių, 13,7 % ukrainiečių, 5,8 % žydų, 4,5 % vokiečių, 1,8 % graikų, 1,4 % bulgarų, 1,1 % armėnų, 0,5 % lenkų). Kaip matome, Krymo totoriai jau nesudarė nė 1/5 pusiasalio gyventojų. Užtat rusų buvo pusė.

Vienus ištrėmė, kitus – atvarė…

1939 metais pusiasalyje gyveno 218 tūkstančių Krymo totorių. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, į Raudonosios armijos gretas buvo paimta apie 20 tūkstančių. 1944 m. gegužės 18-20 d. Stalino įsakymu iš Krymo ištrėmė visus ten likusius totorius – daugiau kaip 191 tūkstantį žmonių. Nukentėjo ir kitų tautybių žmonės: birželio 26 d. ištremta 15 tūkstančių graikų, 12 tūkstančių  bulgarų, beveik 10 tūkstančių armėnų ir karaimų; kiek vėliau išsiuntė dar 2 000 vokiečių (52 tūkstančius vokiečių iš pusiasalio deportavo dar 1941-ųjų rugpjūtį). Praėjus pusei metų nuo to, kai Krymo totorius atvežė į Uzbekiją, mirė 16 052 tremtiniai (Бекирова Г. Крымские татары. 1941—1991. Том 1. –  Симферополь, 2008). Mažiau žinoma badą SSRS buvus ir 1946-1947 metais, tada žuvo iki 1,5 mln. žmonių, tarp jų – apie 16 tūkstančių Krymo totorių (Эллман М. Голод 1947 г. в СССР// Экономическая история. Вып. 10. –  М., 2005). Skirtingais duomenimis, tremtyje iš viso žuvo nuo 15-25 % iki 46 % tremtinių; negausiai tautai – tikra katastrofa, genocidas.

Netrukus po Antrojo pasaulinio karo neliko ir autonominės respublikos – tik Krymo sritis. Per kelerius paskesnius metus neliko ir totoriškų, graikiškų, armėniškų, vokiškų vietovardžių. Pirmiausia pervardijo 11 rajonų centrų iš 26 ir 327 kaimus. Rinkinio „Krymo vietovardžiai“ (Санжаровец В., Бекирова Г. Топонимика Крыма 2011) autorių teigimu, 1948 metais pervardijo į rusiškus dar 1 062 gyvenamųjų vietovių pavadinimus ir ėmėsi gamtos objektų – kalnų, slėnių, upių, ežerų, įlankų, kyšulių, kuriems davė daugiau kaip 1 000 naujų vardų. Tik Juodosios jūros karo laivyno vadui, admirolui, įsikišus, paliko jūrlapiuose įrašytus pavadinimus, nes jų pakeitimas grėsė tarptautiniu skandalu… Paliko ir Sevastopolį su Simferopoliu – Jekaterina II teikė pirmenybę graikiškiems vardams (juk pagal vadinamąjį „Graikų projektą“ rusai turėjo nueiti iki buvusio Konstantinopolio, užimti sąsiaurius); vietoj Krymo chanato Jekaterina įsteigė Tauridės sritį, tačiau sovietams šis vardas netiko. Iš viso iš Krymo žemėlapio buvo pašalinta 1400 senųjų miestų ir kaimų vardų (devyni iš 10).

Dėl karo, nacistinės Vokietijos okupacijos ir sovietinių trėmimų Krymo gyventojų palyginti su prieškariniu laikotarpiu sumažėjo tris kartus – 1944 metų rudenį čia gyveno 379 000 žmonių. Kai kurios sritys – kalnai ir ir pietinė pakrantė, kur iki tol daugiausia gyveno Krymo totoriai, liko beveik tuščios; išnyko 184 kaimai (pridėjus vokiečių sunaikintus kaimus, iš viso neliko 311 gyvenviečių). 1944 m. rugpjūčio 12 d. Kremlius priėmė nutarimą „Dėl kolūkiečių perkėlimo (переселении) į Krymo rajonus“; planingas perkėlimas (paprasti žmonės jį vadino priverstiniu laisvanorišku) turėjo būti baigtas iki spalio 1 d. Sąžiningi ir darbštūs kolūkiečiai (kolektyvinių ūkių darbininkai) turėjo paspartinti derlingų žemių, sodų ir vynuogynų įsavinimą. Tačiau pirmiausia jie turėjo nuimti derlių, subrendusį be darbo rankų likusiuose pusiasalio laukuose ir soduose. Nutarimu buvusias totorių, bulgarų ir kitų iškeltųjų kolūkių žemes su esamais pasėliais ir želdiniais perdavė naujakurių kolūkiams amžinam naudojimui. Perkeltieji kūrėsi tremtinių sodybose dykai, tačiau jose likusius namų apyvokos reikmenis ir padargus turėjo… pirkti.

Iki 1945 metų pavasario iš Krasnodaro ir Stavropolio kraštų, Voronežo, Kursko, Orlovo, Tambovo, Rostovo, Kijevo, Vinicos, Žitomiro ir Podolsko sričių į Krymą persikėlė 17 tūkstančių šeimų – planą net šiek tiek viršijo. Kai kurie naujakuriai čia nepritapo ir grįžo, tačiau važiavo nauji kolonistai – priverstinai ir savo noru. Iš viso 1944-1960 metais į Krymą persikėlė 100 tūkstančių darbiningų naujakurių (История Крыма с древнейших времен до наших дней. – Симферополь, 2006). Įsteigta 200 naujų kolūkių.

Pirmaisiais posovietiniais metais sovietinis žurnalistas, vieno pagrindinių SSRS laikraščio „Izvestija“ redaktorius (1959—1964) Aleksejus Adžubėjus aprašė savo uošvio, Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo (valdė 1953-1964) kelionę į Krymo pusiasalį 1953 metais. Chruščiovas ten sutiko būrius atsikėlėlių. Žmonės skundėsi, kad čia neauga bulvės ir kopūstai vysta, trūksta maisto ir būstų. Tai ko važiavote? – klausė Chruščiovas. Atvarė. Apgavo, – dūsavo žmonės (Новое время. – 1992,  №6).

Sunkus ir ilgas grįžimas į tėvynę

1959 metais Krymo srityje gyventojų skaičius šiek tiek viršijo prieškarinį lygį – 1 201 500 žmonių (71,4 % rusų, 22,3 % ukrainiečių, 2,1 % žydų, 1,8 % baltarusių, 0,5 % bulgarų, 0,3 % lenkų). Krymo totoriai surašyme net neminimi, didžiąją gyventojų dalį sudaro rusai; kaimo vietovėse žmonių buvo vis dar mažiau negu prieš karą (100 tūkstančių). 7 dešimtmečio viduryje prasidėjusi dar viena migracijos banga buvo daugiau stichinė, važiavo geresnio gyvenimo ieškoti. Tas pats vyko ir devintajame dešimtmetyje, kai Rusijoje gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Važiavo jaunesni žmonės, energingesni ir įžūlesni – materialistai.

Pokarinės realijos, rašo mokslininkai savuoju stiliumi, iškėlė sovietinei vyriausybei būtinybę rinktis naują Krymo atstatymo strategiją. Ideologinių ir karinių doktrinų spaudžiami sovietiniai vadovai nutarė Krymą vystyti kaip karinį-strateginį regioną su dideliu teritorijos militarizavimo lygiu ir išvystyta karine – pramonine infrastruktūra (Шевчук А.Г., Швец А.Б. Политико-географический фактор эволюции крымской системы расселения населения в ХХ – начале XXI в.в. //Геополитика и экогеодинамика регионов. 2010. Вып.1). Be regimo Juodosios jūros laivyno, Kryme atsirado daug slaptų objektų. SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkams Krymas patiko kaip vieta, kur galima likti išėjus į atsargą.

1989 metais Kryme gyveno 2 430 500 žmonių (67,1 % rusų, 25,8 % ukrainiečių, 2,1 % baltarusių, 1,6 % Krymo totorių, 0,7 % žydų…). Kaip matome, pusiasalyje randasi Krymo totorių. Kitos ištremtos tautos ėmė grįžti į tėvynę 6 dešimtmečio pabaigoje, o Krymo totoriai – tik  nuo 1989-ųjų. Nors dar 1967 metais SSRS aukščiausiosios tarybos įsakas „Dėl totorių tautybės piliečių, gyvenusių Kryme“ pripažino, kad po Krymo išlaisvinimo iš fašistinės okupacijos 1944 metais tam tikros Kryme gyvenusių totorių dalies aktyvaus bendradarbiavimo su vokiečių grobikais faktai buvo nepagrįstai priskirti visiems Krymo gyventojams totoriams, tačiau Kryme jų niekas nelaukė. Tik po to, kai 1989 metais SSRS aukščiausioji valdžia Krymo totorių deportaciją pripažino neteisėta ir nusikalstama, nusikalstama, prasidėjo totorių grįžimas į savo istorinę tėvynę. 2001 metų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 243 tūkstančiai totorių, arba 45% mažiau nei jų ten buvo XVIII amžiaus pradžioje.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

1990-ųjų birželio 12 d. Rusijos Federacija, tada dar vadinta socialistine, priėmė deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto; praėjus mėnesiui, nepriklausoma valstybe pasiskelbė ir Ukraina. Tų pačių metų rudenį abiejų valstybių vadovai, Borisas Jekcinas ir Leonidas Kravčukas, pasirašė susitarimą, kuriame sakoma, jog abi pusės gerbia viena kitos teritorinį vientisumą eančiose sienose. 1991 metų pabaigoje Ukrainoje įvykusiame referendume piliečiai turėjo atakyti į klausimą: ar pritariate Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktui? Kryme dalyvavo 67,7% rinkėjų, teigiamai atsakė  54,2%. Sevastopolyje dar daugiau — 57%. Įdomiausia, jog iš referendume dalyvavusių 97% Juodosios jūro laivyno žmonių 72% pasisakė už Ukrainos nepriklausomybę.

1999 metais įsigaliojo dar vienas Rusijos ir Ukrainos valstybių suitarimas. Abi pusės įsipareigojo gerbti viena kitos teritorinį vientisumą, taikiai spręsti ginčus, netaikyti jėgos ir negrasinti, nesiimti ekonominių ir kitokių spaudimo būdų, vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir visuotinai laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų.

Krymas nėra jokia ginčytina teritorija. Rusija seniai pripažino dabartinės Ukrainos sienas, – Rusijos tuometis ministras pirmininkas Vladimiras Putinas 2008 metais. Prezidentai Jelcinas, Putinas, Medvedevas nuosekliai pasisakė dėl Krymo statuso, – pasakė 2011 metais Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. – Kiekvienas atsakingas politikas ir bet kuris normalus žmogus, gyvenantis Rusijoje ar kitoje šalyje, turi suprasti, kad Krymo priklausomybės klausimo reanimavimas – tai kraujas. Tai niekam nereikalinga.

2017.03.27; 14:01

Solidarizuojantis su Ukrainos tauta Lietuvoje minima Ukrainos Holodomoro aukų atminimo diena,  renginiai vyks 2016 lapkričio 26 d. Kaune  ir  lapkričio 25 – 27 d.d. Vilniuje.

Holodomoras (ukrainiečių kalba – Голодомор) – 1932 – 1933-ųjų metų badas, viena didžiausių nacionalinių katastrofų Ukrainos valstybės istorijoje.

Holodomoras
Holodomoras

Badą specialiai ir tikslingai organizavo sovietų valdžia, kad pažabotų ukrainiečių išsivadavimo iš okupacijos troškimą. Kiti įsitikinę, jog Holodomorą nulėmė ekonominės problemos, kurias sukėlė sovietų kvailai diegiama kvaila industrializacija.

2008-ųjų metų kovo mėnesį Ukrainos parlamentas ir kai kurių kitų šalių vyriausybės Holodomorą pripažino genocidu.

Aukų skaičius – milžiniškas. Manoma, kad Holodomoro metu mirė nuo 7 iki 10 mln. žmonių. SSRS valdžia nustatė labai aukštas grūdų rekvizicines normas, kurias Ukrainos valstiečiai turėjo atiduoti valdžios organams. Kaimuose žmonėms nebepakako maisto, todėl jie badavo neturėdami ką valgyti.

Sovietų valdžia ilgai niekšiškai  neigė, kad šis badas apskritai buvo, o vėliau Rusijos slaptosios tarnybos NKVD, vėliau – KGB, labai nenoriai atidarė savuosius archyvus, kuriuose esama informacijos apie šią tragediją. Šiandieninė Rusija taip pat visais būdais mėgina neigti egzistavus Holodomorą arba bent jau stengiasi aukų skaičių sumažinti iki 3 milijonų.

Šiandien, lapkričio 25-ąją, rengiama akcija „Uždek žvakę“ prie paminklo sovietų okupacijos aukoms Gedimino pr. Ir Aukų g. sankirtoje.

Informacijos šaltinis – Slaptai.lt portalas.

2016.11.25; 06:16

Vilniuje dešimt dienų viešėjo Kazachstano istorikė Šolpan SMAILOVA. Ji baigusi L. Gumiliovo nacionalinį universitetą Astanoje. Istorikė Šolpan Smailova šiandien dirba memorialiniame politinių represijų ir totalitarizmo muziejuje “Alžir”, įrengtame netoli Kazachstano sostinės Astanos.

Muziejų “Alžir” ir Kazachstano sostinę skiria vos 35 kilometrai. Muziejus įkurtas 1937–1953-aisiais metais veikusio sovietinio lagerio teritorijoje. Tame lageryje sovietmečiu buvo kalinamos vadinamosios “liaudies priešų” žmonos, seserys, dukterys. Tarp kalėjusių būta ir lietuvių tautybės moterų.

Su Kazachstano istorike Šolpan SMAILOVA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pokalbio tema – tiek Kazachstano praeitis, tiek Kazachstano nūdienos aktualijos.

Continue reading „Istorikė Šolpan Smailova: “Kazachstano visuomenė domisi savo šalies praeitimi””

tumaviciute_slaptai

Vilnius. Šviečia fakelai.  Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, kariai, savanoriai, jaunieji šauliai, visuomeninių organizacijų atstovai lapkričio 22-ąją po vakarinių Mišių Bernardinų bažnyčioje iškilminga eisena pagerbė 1942 m. bolševikų nužudytų aštuonių Lietuvos ministrų atminimą.

Pagerbti žuvusiųjų neatvyko nė vienas buvęs ar esamas ministras.

Nei radijo, nei televizijos, nei dienraščių žurnalistai nepanoro papasakoti Lietuvai apie iškilius Tėvynės sūnus.

Continue reading „Kam dirba ministrai (žuvusių ministrų pagerbimas be ministrų)”