Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tikriausiai ne vienas esate savo kailiu išbandęs tą apmaudų nesusipratimą, kai išsiruošusį į pokylį su naujai išsinuomotu fraku ir jau žengiantį pro paradines daugiabučio duris į lauką, jus iš aukštai, drastiškai bei begėdiškai ima ir apšika koks nors paukštis. Paprastai tai būna balandžių populiacijos, įsikūrusios devintojo aukšto pastogėje, labiausiai nupiepęs atstovas.  

Ogi, žiūrėkite, kad ir koks anas būtų nupiepėlis, dabar jis, nusilengvinęs, burkuoja su paūmėjusiu intensyvumu, o vargšui žmogeliui belieka guostis nebent tik paplitusiu ne iš gero gyvenimo mūsų visuomenėje posakiu, kad neva būti apšiktam paukščio yra geras ženklas. Tačiau guoskis nesiguodęs, žala – akivaizdi, o sėkmės pažadas yra daugiau nei juokingas.

Kita vertus, visai ne juokinga būna, kai įkalinimo įstaigose su iš sovietinių laikų paveldėta ir toliau sėkmingai klestinčia kalinių subkultūra vienas iš likimo draugų yra piktavališkai ir iš aukštesniosios padėties, tarkime, nuo stalo arba iš antrojo aukšto lodžijos savo kolegų apipilamas šlapimu, tokiu būdu nustumiant nelaimėlį į patį kalinių hierarchijos dugną, kur gyvenimas su „gaidžio“ stigma tikrai nėra saldus.

Civiliniame gyvenime mūsų platumose su žmonėmis labai panašiai elgdavosi žemiausioje rango raganos, vadinamos „karvėmis“, kurios sunkiai atsiplėšusios nuo žemės ir kyburiuodamos minutę kitą virš praeivių siluetų, išnyrančių drumsto oro lietingais pavakariais, pasistengdavo pernelyg neuždelsusios, ilgai nieko kito nelaukiant, apšlapinti vyro galvą, tokiu būdu paverčiant jį savo belaisviu.

Kartais vakarais matydavosi mėnulio taku traukiančios tokių belaisvių voros. Kur jie keliaudavo, taip apiplėšti, be orumo, proto ir vilties palikti žmonės? Gal jie buvo išvedami į Skeltanagijos šalį medicininių bandymų ir organų donorystės poreikiams tenkinti, o gal paskutiniu momentu būdavo paliekami čia, neperžengiant pasienio zonos, kaip organinė trąša raganų daržininkių ūkiuose?

ragana
Ragana

Ar buvo galima kaip nors pasipriešinti, išvengti tokių žemiausiojo rango raganų, priskiriamų karvių porūšiui, išpuolių, pabėgti iš padidėjusio pavojaus zonos, laimėti akistatą su ragana pagal principą – kas greitesnis? Tokių galimybių nebuvo arba beveik nebuvo, nes būtų reikėję veikti neįtikėtinai greitai, pralenkiant raganą laike, pralenkiant patį laiką, nelegaliai išbėgant į dar tik būsimos ateities tiesę, paliekant su pakeltais padurkais nusišlapinimui sustingusią raganą dabarties praeityje.  

Žinia, žmogaus norai neišmatuojami, kitas, žiūrėk, užsimano, išbandydamas savo jėgas, pasigauti į glėbį zuikį, nurūkusį į laisvąsias ganyklas.  Ar – realu? Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad zuikį galima pasigauti jį pasivijus ir užbarsčius druskos ant jojo uodegos, tada esą ilgaausis pats iš baimės įšoka į žmogaus glėbį. Nieko daugiau nesu girdėjęs apie tokį zuikių gaudymo meną, nieko daugiau…

Kita vertus, buvo atsargių pasakojimų apie tai, kad didesnį ar mažesnį imunitetą raganų nuodams suteikia įsiskaitymas į Plutarcho „Biografijų“ tekstus, žadinančius likutinę vyrų savigarbą, kad neva tokie tekstai yra nelyg savotiška detoksikacijos priemonė, padedanti susigrąžinti žmogišką orumą laikais su išplitusia raganų prievarta. Tačiau, kaip jau buvo užsiminta, apmyžtajam raganos savo likimą reikėdavo gelbėti labai greitai, panašiai kaip ir įkandus gyvatei, kol nuodai dar  nepasiekė  kraujo latakų, o Plutarcho „Biografijų“ budinantis poveikis net ir aukštųjų technologijų amžiuje nebuvo įgijęs cheminio preparato, kurį kaip priešnuodį būtų galima nedelsiant įšvirkšti po oda, pavidalo. Be to, kalbamuoju momentu jau visos Plutarcho „Biografijos“ buvo sudegintos, paliekant jaunosios kartos auklėjimui tik privalomą V.T. Raskevičiaus biografijos pavyzdį.  

Siaubūnas. Vytauto Visocko nuotr.

Bėgant laikui, raganų karvių veikla įgijo sisteminį pobūdį, patobulėjusios karvės jau buvo išmokusios savo nuodus platinti per švietimo įstaigas, remiantis žinomu centrifugos principu, papildomą dėmesį dabar sutelkiant į atskirus užsispyrėlius, nepasiduodančius raganų karvių sukeltam isteriškam entuziazmui. Dar buvo gyvas ir įtarimas, kad visuomenėje iš rankų į rankas keliauja bent vienas Plutarcho „Biografijų“  egzempliorius arba kas nors deklamuoja senovės autoriaus tekstus atmintinai savo  pasidrąsinimui, todėl raganų karvėms tarnaujančios slaptosios tarnybos plušėjo dieną naktį, siekdamos atskleisti laisvės dvasios užkrato pėdsakus.

Karvizmas šioje šalyje jau buvo tapęs įsitvirtinusia, tvirtai kaip kirviu į galvą įkirsta naujosios edukologijos doktrina. Filosofijos kursai universitetuose buvo pakeisti Lyčių lygybės studijų kursais su praktiniu lyginimo priemonių išbandymu ir ritualiniais Platono apipjaustymais. Išties, čia nebuvo apsiribojama tik Prokrusto lovos vieninteliu išbandymu praktinių užsiėmimų metu, išlygintieji taip pat būdavo testojami ir dėl pagiežos laipsnio  suvešėjimo Platonui, kuris neva taip ir nesugebėjo, bėgant amžiams, iki galo atsikratyti homofobijos prietarų.

Ten papuolęs ir aš, laikmečio liudininkas, buvau užmanęs parašyti mokslinį traktatą apie raganų tarpusavio santykius, – mane ypač domino jų tarpusavio hierarchijos principų teorinis pagrindimas, – tačiau kažkokie burtai dar ir dabar neleidžia tinkamai susikaupti, nukreipia dėmesį pro šalį. Nepadeda tokiam tyrinėjimui tinkamai nusiteikti taip pat ir tai, kad dar nežinome  – kokiai mokslo krypčiai būtų galima priskirti sudėtingos raganų hierarchijos subtilumų tyrinėjimus, t. y. demonologijai ar greičiau sociologijai? Jeigu kalbame apie atskirą raganų karvių atvejį, tai čia, manding, praverstų taip pat ir zoologo kompetencija.

Žinai, aukščiausiojo rango raganos vis dėlto buvo tikros damos. Apie jas kartas nuo karto prasisunkdavo nuogirdos ir į žmonių gyvenimą, nes raganų aukštuomenės reprezentantės nevengdavo subtilių seksualinių žaidimų su tam reikalui atrinktais tinkamos fizinės ir intelektinės formos vyrais. Štai su taip išsirinktaisiais jos leisdavosi į kontaktinį pabendravimą, skirtingai nei žemiausiojo rango raganos, vadinamos karvėmis, kurios seksualinį pasitenkinimą patirdavo išimtinai tik nuotoliniu būdu per atstumą apšlapindamos vyriškos padermės asmenis.

Balandžiai. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, aukščiausiojo rango raganos  taip pat buvo beširdės būtybės, tačiau empatijos trūkumą ir teisingumo jausmo nepakankamumą joms atstodavo sugebėjimas kvatotis kaip užsivedus ir gilus ironijos jausmas. Ironijos užtaisas aukščiausiojo rango raganoms buvo duotas kaip savotiškas neišsivysčiusios širdies protezas, kaip kompensacinis užuojautos neturėjimo mechanizmas, kaip žmogiškos šilumos simuliakras, o teisingumo trūkumą galiausiai imdavo pavaduoti abipusis raganos ir žmogaus pasitenkinimas kontaktinio susidūrimo metu, kai jokių pretenzijų vienas kitam nelieka. Koks dar gali būti teisingumas seksualiniuose žaidimuose, a? Galiausiai aukštosios raganos suprato bent tai, kad normalus seksas yra elito privilegija. Kita vertus, mums, žmonėms, kartais vis dėlto būdavo gaila aukštesniojo rango raganų niekinamų raganų-karvių, t. y. tų spuoguotų ir labai negražių, liesų kaip kartys, kvailų per visą pilvą furijų, dažniausiai tarnaujančių iki begalybės pasidauginusiose po paskutinės pasaulinės katastrofos žmogaus teisių gynimo visuomeninėse organizacijose.

Tai išties buvo labai ironiškas metas, kai žmogaus teisių gynėjai iš esmės buvo beteisės būtybės. Todėl ir mes, vedami pačių geriausių užmanymų, pradėjome raginti pažangiąsias visuomenės jėgas imtis iniciatyvos ir pradėti steigti raganų teisių gynimo institucijas visuose pasaulio pakraščiuose. Kaip žinote, iš pradžių kilo nedidelė techninė problema dėl to, kad ne visos raganos buvo linkusios prisipažinti esančios raganomis! Įsivėlėme į koliziją – kaip gali būti užtikrinamos ir ginamos prigimtinės subjekto teisės, jeigu anas nepripažįsta savo tapatybės net kaip objektas? Tačiau viskas stojo į savo vietas, kai praktinės savo veiklos pagrindu pasirinkome iš naujo atverstą fundamentalųjį Renesanso epochos veikalą „Raganų kūjis“, kur yra detaliai aprašytos pagrindinės tardymų ir kankinimų procedūros, įgalinančios per trumpiausią laiką nustatyti raganos raganišką prigimtį ar net užuomazginės stadijos proraganišką polinkį į raganavimą.

Dabar jau esame beveik tikri, kad anksčiau ar vėliau visų raganų visos teisės bus apgintos.

2021.03.15; 13:41

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Žurnalistai, psichologai ir kitokių pakraipų antropologai kartas nuo karto atkreipia dėmesį, kad dažnas su lietuviškos mafijos vardu siejamas kontraversiškos šlovės veikėjas („bachūras“) yra karvelių auginimo entuziastas iki švento pamišimo laipsnio, pasiruošęs, kaip sakoma panašiais atvejais, už retesnės veislės balandį atiduoti iškankintą širdį.

Be jokios abejonės, girdint tokius pasakojimus, mūsų dėmesį prikausto pats kontrasto tarp nuožmumo ir nuolankumo principas, vaizduotė per prievartą („po nevalia“) perša pakankamai koktų ir nelabai legalų, – tarsi kažką matytum pro išdidintą rakto skylutę, – mizanscenos įvaizdinimą – tatuiruotos iki pažastų, su pridžiūvusiais kraujo likučiais panagėse rankos mikliai apsisukdamos lesina, apkopia, nušluosto, po to švelniai glosto burkuojantį iš malonumo balandį, kuris gi (oho!) pagal nusistovėjusią simbolių nomenklatūrą yra laikomas taikos idėjos alegorija, simboline taikumo figūra. Kita vertus, ta pačia proga būtina pastebėti, jog, atleiskite už žodžių tiesumą, juodai baltos konsistencijos balandžio šūdas yra labiausiai akivaizdi paties kontrasto principo simbolinė manifestacija.

Dažnai raginame savo artimą matyti pasaulį labiau įvairiapusiškai, neapsiribojant tik baltai juoda spalvine gama. Nežiūrėk į viską taip supaprastintai! – kartas nuo karto primename savo bičiuliams, o ypač tiems, kurie sunkiai nusiramina, yra linkę ilgai burbėti priekaištaujančiu tonu, demonstruoja nesuvaldyto charakterio įnorį. Dabar, po čia įvykusio simbolio užgimimo aplinkybių nuodugnaus pasiaiškinimo, būtų galima panašiais atvejais pasakyti taip: nepaslysk, brolau, ant balandžio paliktos miestų aikštėse baltai juodos konsistencijos!

Balandis. Slaptai.lt nuotr.

Kažkuris iš mano jaunystės laikų pažįstamų rato žmogus, kiek prisimenu, atvykęs studijuoti į Vilnių iš kaimo, pamatęs balandžių pulkelį, visados be galo stebėdavosi neatsistebėdamas šių sparnuočių sugebėjimu totaliai apdergti aplinką, sodriai paženklinti dvispalve dvokiančia pasta savo buvojimo erdvę, kitaip tariant, viską apšikti paeiliui. Vis dar negaliu prisiminti šio prabėgusių dienų bendražygio vardo, tačiau sąmonės, sugebančios atsispirti simbolio melagingumui, vertę atpažįstu iš karto, taigi dabar jausčiausi pamalonintas, jeigu būčiau pavadintas anojo bendraminčiu.

Iš tiesų, jeigu vertintume balandžių populiacijos žemės planetoje paliekamą pėdsaką ne iškreiptoje simbolio perspektyvoje, o realistiškai, tiksliai viską pamatuodami, tai būtent šią paukščių rūšį, lot. Columba, būtų galima vadinti šikimo čempionais, tobulomis šikimo mašinomis. Kartais kyla įspūdis, jog panaikinus – neduokdie! – miestų sanitarinių tarnybų etatus, palikus viską savieigai, žemės rutulys greitai pasidengtų balandžių mėšlo patina, taigi, labai tikėtina, šios planetos sukimasis apie savo ašį laipsniškai sulėtėtų, o kada nors ir visiškai užsibaigtų.

Balandžiai. Slaptai.lt nuotr.

Karvelis pagal šikimo intensyvumą yra karvės vyras.

Jeigu kažkam pasirodys, jog sutirštinau spalvas ir balandžius užsipuoliau tendencingai, patys pagalvokite – vaizduotė neleidžia iš principo tokio pobūdžio kaltinimų kelti varnoms, ereliams, vanagams ir pan. Dar niekados negirdėjau pasakymo apie paminklą – „apšiktas erelių“. O skambėtų pakankamai didingai…

Iš tiesų, balandžiai mėgsta tuštintis ant kietų ir žvilgančių paviršių, dėl to taip dažnai nuo jų nukenčia paminklai ir obeliskai, memorialinės vietos. Kaip atrodo, paminklas balandžiams tampa tokiu įmagnetinančiu traukos centru kaip savotiškas uolos simuliakras. Tačiau pasiklydę spektaklio visuomenėje tokie paukščiai  vienodai dergia ne tiek scenoje, tiek ir užkulisiuose.

Tiesą sakant, meilės paslapties „kodėl“ dar niekam nėra pavykę atskleisti, taip pat ir psichologų pretenzijos viską paaiškinti priežastiniu būdu, regis, čia neretai patiria visišką fiasco. Tačiau galima paklausti paprastesnio dalyko – ar pagaliau balandžiai myli banditus? Kažin kažin…

Kaip atrodo bent man, balandžiai neturi laiko tokiems niekams, savo gyvenimą paskyrę tuštinimosi procesų ištobulinimui. Kai pagalvoji, vargšai tie banditai…

2018.11.07; 09:00