Klaidinantys Krėvos akto vertimai iš lotynų kalbos

Stengiuosi, kaip minėjau, remtis pirminiais istorijos šaltiniais. Tai nėra toks paprastas užsiėmimas, kaip gali atrodyti iš šalies.

Šiek tiek liūdna, šiek tiek gėda, bet ir viltinga, kad bent XXI šimtmečio pradžioje lietuvių istorikai galėjo atvirai, nepriklausomos Lietuvos Prezidento rūmuose, pristatydami pirmąją naujos serijos Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­kos do­ku­men­tai knygą (1385 m. rug­pjū­čio 14 d. Krė­vos ak­tas., Vil­nius, Ža­ra, 2002), prisipažinti, kad iki tol neturėjome to­kio šal­ti­nių rin­ki­nio, ku­rį bū­tų pa­ren­gę pa­tys lie­tu­vių is­to­ri­kai.

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Net tą patį Krėvos aktą, saugomą Lenkijoje, lietuviai istorikai žinojo ir galėjo interpretuoti tiktai iš lenkų paskelbtų fragmentų ar lenkiškų vertimų. Situaciją pagerino ir kitas pradėtas leisti serijinis leidinys Istorijos šaltinių tyrimai (redkolegijos pirmininkas A.Dubonis), kurio pirmasis tomas (sudarytas Dariaus Ananavičiaus ir Dariaus Barono) pasirodė 2008 m.

Tačiau kartoju, nežinai žmogus, ar verkti, ar džiaugtis, kai skaitai optimistinius mūsų spaudos pranešimus, jog XXI šimtmetyje pagaliau pir­mą kar­tą per vi­są mū­sų ša­lių is­to­ri­ją lie­tu­vių moks­li­nin­kai ga­lė­jo ty­ri­nė­ti Krė­vos ak­to per­ga­men­tą, savarankiškai at­lik­ti teks­to ver­ti­mą iš ori­gi­na­lo į lie­tu­vių kal­bą ir t.t.

Ir ką gi mes gavome?

Naujausias Krėvos akto vertimas, pažymėtas moksliniu Lietuvos istorijos instituto leidinio indeksu, teikia labai keistą itin svarbios Lietuvos istorijai  teksto vietos vertimą.

Ten, kur lotyniškai rašoma apie Jogailos įsipareigojimą iš savo turtų kompensuoti galimus „abiejų karalysčių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos“ – nuostolius (regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae), kažkokiu stebuklingu būdu išnyksta titulas „karalystė“. Vertime vietoje „abiejų karalysčių“ atsiranda šiaip sau „dvi valstybės“, atseit žadama padengti „abiejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – nuostolius“[1]).

Jau minėjau, kad man tokie teksto vartimai nesuvokiami ir nepateisinami nei tekstologiniu šaltiniotyros požiūriu, nei šaltinių vertimo akademinės praktikos normomis. Ypač kai kalbame ne apie kokią nors savo išmanymu istoriko išsiverstą šaltinio citatą kokioje monografijoje ar laikraštiniame interviu.

Čia juk susilaukėme kruopščiai parengto pirmojo leidinio daug žadančioje serijoje „Lietuvos užsienio politikos dokumentai“, galime džiaugtis, kad leidinyje paskelbti dokumentai smulkiai aptariami visais įmanomais aspektais: nurodoma, kad Krėvos akto tekstą sudaro 26 eilutės, kuriose tilpo 560 lotyniškų žodžių, ir visas tas tekstas surašytas tamsiai rudu rašalu ant neišvaizdaus vidutinės kokybės pergamento (op. cit., p. 39). Specialistai kruopščiai ir kantriai aptarė dokumentą ir jo  nuorašą paleografiniu požiūriu. Aiškinosi rašto grafinę išvaizdą ir estetinį jo vaizdą, lyginant su įvairiais kitais epochos dokumentais, siekiant ką nors konkretesnio pasakyti apie aktą surašiusį asmenį ir aplinką, iš kurios jis galėjo būti“.

Atidžiai išnagrinėta mažųjų ir didžiųjų raidžių rašyba, atskirų raidelių užrašymai ir net raidžių pradžios užrašymo ypatybės ir t.t., svariai įrodant, kad dokumentas nėra vėlesniųjų laikų falsifikatas ir tikrai „neprieštarauja XIV a. paskutinio ketvirčio dokumentų puošybinėms tendencijoms.

Taigi naujieji tyrimai neneigia akto parašymo datos (1385), tačiau chronologiškai griežtai jos ir neapriboja. Likdama mokslinio tikslumo stovykloje, paleografinę analizę Rūta Čapaitė užbaigia išvada, jog rašto tyrimas „neneigia akto parašymo datos (1385 m.), tačiau chronologiškai griežtai jos ir neapriboja. Tokia rašto grafika ir estetika šaltiniuose sutinkama ir anksčiau, ir vėliau“(op. cit., p.). Maža to leidinyje pateikiam nuodugni Rimšos studija, kurioje aptariami neišlikę, bet buvę prie dokumento prikabinti aktą pasirašiusių Vytauto, Kaributo, Skirgailos, Lengvenio, Jogailos antspaudai ir užrašai juose pagal išlikusius piešinius etc.

Ir štai toje, kaip sakoma, mokslinio  medaus statinėje akį rėžia deguto šaukštas – konkreti lotyniškai užrašyta titulinė formulė „regnum“ (karalystė) išverčiama į lietuvių kalbą, išmetus karalystės titulą

Kitaip sakant – abi karalystės – tiek  Lietuvos karalystė, tiek Lenkijos karalystė netikėtai paverčiamos valstybėmis… be jokio titulo!

Šitoks istorinio dokumento teksto vertimas niekaip nepateisinamas. Bet vėlgi, nebūčiau linkęs kuo nors kaltinti puikios vertėjos Eugenijos Ulčinaitės, juoba kad ir čia už jos pečių stovi, ko gero, vis ta pati  anachronistinė tradicija, kurią jau esame aptarę, kalbėdami apie karalių titulus dalinančius arba atimančius istorikus.

Čia būtina pastebėti, kad šitaip Krėvos aktas dažniausiai verčiamas į lenkų kalbą nuo seno. Beveik visuose Lenkijos mokyklų vadovėliuose ir interneto svetainėse pateikiamas senasis, XX a. pradžios H.Mosnickio vertimas iš jo 1919 m. išleistos knygos „Unia Litwy z Polską. Dokumenty i wspomnienia“ (Warszawa- Lublin- Lodz), kur matome jau standartu paverstą Lenkijos ir Lietuvos karalysčių „perdirbimą“ į šiaip sau valstybes“, nors Mosnickis išsisuko iš viso be jokio titulavimo ir net be žodžio „valstybė“, atseit, „kaip Lenkija, taip ir  Lietuva“ (tak Polska, jak Litwa ), ir… amen…

Jokių karalysčių – nei Lietuvos karalystės, nei Lenkijos karalystės.

Krėvos aktas –  Lietuvos karalystę liudijantis dokumentas

Sunku suprasti tokias ir panašiais šaltinių vertimo machinacijas.

Kiekvienas vertimas, mano galva, tėra vertėjo sąžinės, kompetencijos ir talento kūrinys, negalintis atstoti originalo. Anksčiau, kaip minėta, lietuvių istorikų tyrimus greta visokiausių cenzūrų pančiojo dar ir tas faktas, kad tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje jiems tekdavo neretai rašyti Lietuvos istorijos puslapius be realios galimybės pamatyti istorinių šaltinių ir dokumentų originalus, o Krėvės aktas lietuviams iš viso nebuvo rodomas, tad visi versdavosi lenkiškais vertimais.

Dabar gavome prieigą prie originalo, o nusenusių vertimo standartų neatsikratome.

Nežinia, kiek ilgai lenkų ir lietuvių istorikams tradicionalistams pavyks blokuoti savo leidiniuose teisingus šaltinių vertimus, ir jų vietoje brukti nusenusias arbai tendencingai palaikomas klišes, verčiant Lithuanian regnum (Lietuvos karalystė) į Lietuvos „valstybę“, „kraštą“ ar „kunigaikštystę“ ir pan.

Galima tik karčiai pasiguosti, kad teisingi ir adekvatūs originalui Krėvos akto vertimai jau ima vis dažniau rodytis kitomis kalbomis.

Antai, lenkų teisės istorikas Grzegorz Kazimierrz Walkowski neseniai paskelbė Krėvos akto naują vertimą tiek į lenkų kalbą, tiek į anglų. Ir abiem atvejais išvertė mus dominančią akto pastraipą korektiškai, neatsižvelgdamas į jokią politinę ar istoriografinę konjunktūrą Lenkijoje ar svetur.

Vertime į lenkų kalbą skaitome „królestw obu, tak Polski, jak i Litwy“.

Analogiškai anglų kalba – „both Polish and Lithuanian Kingdoms.[2]

Mūsų artimiausi kaimynai baltarusių istorikai taipogi vis dažniau atsisako lenkiško vertimo kalkių ir patys verčia Krėvos tekstą iš lotyniško originalo. Anksčiau baltarusių istorikai teikdavo vertimus iš lenkų kalbos ir, žinoma, juose nebuvo vietos „Lietuvos karalystei“, „Lietuva“ ir tiek.[3].

Džiugu, kad mūsų dienomis Baltarusijos istoriografijoje teises įgauna korektiškas Krėvos akto vertimas, kur skaitome apie „abi karalystes, tiek lenkų, tiek lietuvių“ (абодвума каралеўствамі, як Польшчай, так і Літвой[4])…

Kada mūsų nepriklausomoje Lietuvoje bus atsisakyta klaidingų vertimų ir atstatyta tekstologiškai teisinga, neiškraipyta Krėvos akto tekste užfiksuota Lietuvos karalystės titulatūra šiuolaikinės Lietuvos leidiniuose, elektroninėse enciklopedijose ir įvairių mokyklų vadovėliuose bei rekomenduojamų skaitinių publikacijose, deja, sunku pasakyti ir net įsivaizduoti.

Kol kas ir Lietuvos istorijos instituto akademiniuose leidinuose, ir viešoje erdvėje dauginamas tas pats nekorektiškas Krėvos akto vertimas, kur atkakliai nutylima ir slepiamas „Lietuvių karalystės“ titulas, teikiant vietoje jo nieko nesakančią abstrakčią klišę „Lietuvių valstybė“.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.24; 15:00

[1] 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.22.

[2] Union in Kreva 1385 A.D. Translation from Latin into English Walkowski Grzegorz Kazimierz, 2013. Cit. pagal: http://polishkingdom.co.uk/unionkreva.html

[3] Pvz., Minske  rusų kalba 2012 m. pradėtoje leisti chronologinėje  monografijų serijoje „Istorija velikogo kniažestva litovskogo ot  roždenija do liublinskoj uniji (1236 -1569), ili 333 goda borjby za vozvyšenije i vyžyvanije“ pateikiami dokumentų priedai. Penktoje serijos knygoje „Jogailo i vitovt – borjba za vlastj (1382 – 1392) radame Krėvos akto  tekstą lenkiškai, žinoma, be „Lietuvos karalystės“, ir vertimą į rusų  kalbą pagal tradicinę lenkišką klišę (lenk. „tak Polska jak Litwa“ =  „как Литва, так и Польша“ rusiškai), p. 154-155.

[4] Naują vertimą speciai internetinei svetainei padarė A. Lickevičius (А. Ліцкевіч).Cit. pagal: starbel.narod. ru. http://archive.today/baDH

savukynas_gera_m

Ukrainos ir Lenkijos santykiai įvairiais istoriniais laikais paliko daug nuoskaudų: jau nuo kazokų sukilimo XVII amžiuje buvo kovojama tarpusavyje, o II Pasaulinis karas paliko daug randų šiose tautose.

Vienas bičiulis ukrainietis nusprendė įgyvendinti tokį projektą: kai dauguma kalba apie tarpusavio ukrainiečių ir lenkų kovas, jis nusprendė istorijoje paieškoti, o kada ir kur kartu kovojo lenkai ir ukrainiečiai. „Ir žinai, sako jis man, koks buvo nustebimas, kai tose kovose atradau ir lietuvius“.

Tikrai tiesa, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikotarpiu kovojome kartu prieš bendrus priešus. Tačiau tiesa ir tai, kad nors didžiuojamės savo istorine praeitimi, bet mūsų istorijos žinojimas apsiriboja dabartinės Lietuvos valstybės teritorijoje nutikusiais įvykiais. Tad bendros pergalės rytuose, kultūros pasiekimai mums nėra svarbūs. Juk kiek žmonių žino apie Oršos ar Chotino mūšius?

Continue reading „Mūsų istorijos iššūkis”