Rusijos prezidento padėjėjas Sergejus Jasteržemskis dar 2000 m. buvo pareiškęs, kad, operatyviniais duomenimis, „banditų formuotėse Čečėnijoje buvo samdinių iš Lietuvos“. Jis teigė, kad didžiąją dalį jų sudarė lietuviai inžinieriai, kurie „padėjo banditams išmokti dirbti su karo technika ir statyti įtvirtinimus“.
Tokių kaltinimų Lietuvai pasigirsdavo ir per pirmąjį Čečėnijos karą. Tiesa, tuomet buvo teigiama, kad čečėnų pusėje kovoja snaiperės iš Lietuvos, žinomos „baltųjų pėdkelnių“ vardu. Kadangi tie lietuvių inžinierių ir „baltųjų pėdkelnių“ būta pakankamai miklių, jų sugauti ir priversti prisipažinti darius „teroristinius“ išpuolius prieš Čečėniją okupavusią rusų armiją nepavyko, paskleistas mitas subliuško, nes tokių „teroristų“ tikrai nebuvo. Beliko juos „pagaminti“, o tam sąlygos po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolio Amerikoje radosi palankios. Kovai su terorizmu JAV skyrė milžiniškas lėšas, o Rusija, čečėnų kovotojų priešinimąsi okupacijai įvardijusi teroristiniai veiksmais, iš savo vargano biudžeto taip pat pinigų negailėjo. Lietuvos valstybės saugumo departamentui (VSD) pakvipo lengvai prieinami pinigėliai iš Rytų ir Vakarų.
