Ukrainos slaptosios tarnybos darbuotojai

Kyjivas, birželio 17 d. (ELTA). Įvairiatautė penkių žmonių grupuotė, vadovaujama Rusijos piliečio, kuris šiuo metu yra RF teritorijoje, planavo itin sunkius nusikaltimus Ukrainos sostinėje. Gauja dėjosi Kyjivo teritorinės gynybos savanorių formuote.
 
Tai penktadienį pranešė Kyjivo prokuratūra, kuria remiasi naujienų agentūra „Interfax-Ukraina“.
 
Per kratas įtariamųjų gyvenamosiose vietose pareigūnai rado daug šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų.
 
„Per sankcionuotas kratas paimti 29 automatai „AK-74“, 32 jų dėtuvės, trys kulkosvaidžiai, trys pistoletai, 1,2 kilogramo trotilo. Ieškoma ginklų kilmės šaltinių, tikrinamos šių asmenų sąsajos su kitais nusikaltimais“, – sakoma prokuratūros pranešime.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.06.18; 09:25

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Žurnalistai, psichologai ir kitokių pakraipų antropologai kartas nuo karto atkreipia dėmesį, kad dažnas su lietuviškos mafijos vardu siejamas kontraversiškos šlovės veikėjas („bachūras“) yra karvelių auginimo entuziastas iki švento pamišimo laipsnio, pasiruošęs, kaip sakoma panašiais atvejais, už retesnės veislės balandį atiduoti iškankintą širdį.

Be jokios abejonės, girdint tokius pasakojimus, mūsų dėmesį prikausto pats kontrasto tarp nuožmumo ir nuolankumo principas, vaizduotė per prievartą („po nevalia“) perša pakankamai koktų ir nelabai legalų, – tarsi kažką matytum pro išdidintą rakto skylutę, – mizanscenos įvaizdinimą – tatuiruotos iki pažastų, su pridžiūvusiais kraujo likučiais panagėse rankos mikliai apsisukdamos lesina, apkopia, nušluosto, po to švelniai glosto burkuojantį iš malonumo balandį, kuris gi (oho!) pagal nusistovėjusią simbolių nomenklatūrą yra laikomas taikos idėjos alegorija, simboline taikumo figūra. Kita vertus, ta pačia proga būtina pastebėti, jog, atleiskite už žodžių tiesumą, juodai baltos konsistencijos balandžio šūdas yra labiausiai akivaizdi paties kontrasto principo simbolinė manifestacija.

Dažnai raginame savo artimą matyti pasaulį labiau įvairiapusiškai, neapsiribojant tik baltai juoda spalvine gama. Nežiūrėk į viską taip supaprastintai! – kartas nuo karto primename savo bičiuliams, o ypač tiems, kurie sunkiai nusiramina, yra linkę ilgai burbėti priekaištaujančiu tonu, demonstruoja nesuvaldyto charakterio įnorį. Dabar, po čia įvykusio simbolio užgimimo aplinkybių nuodugnaus pasiaiškinimo, būtų galima panašiais atvejais pasakyti taip: nepaslysk, brolau, ant balandžio paliktos miestų aikštėse baltai juodos konsistencijos!

Balandis. Slaptai.lt nuotr.

Kažkuris iš mano jaunystės laikų pažįstamų rato žmogus, kiek prisimenu, atvykęs studijuoti į Vilnių iš kaimo, pamatęs balandžių pulkelį, visados be galo stebėdavosi neatsistebėdamas šių sparnuočių sugebėjimu totaliai apdergti aplinką, sodriai paženklinti dvispalve dvokiančia pasta savo buvojimo erdvę, kitaip tariant, viską apšikti paeiliui. Vis dar negaliu prisiminti šio prabėgusių dienų bendražygio vardo, tačiau sąmonės, sugebančios atsispirti simbolio melagingumui, vertę atpažįstu iš karto, taigi dabar jausčiausi pamalonintas, jeigu būčiau pavadintas anojo bendraminčiu.

Iš tiesų, jeigu vertintume balandžių populiacijos žemės planetoje paliekamą pėdsaką ne iškreiptoje simbolio perspektyvoje, o realistiškai, tiksliai viską pamatuodami, tai būtent šią paukščių rūšį, lot. Columba, būtų galima vadinti šikimo čempionais, tobulomis šikimo mašinomis. Kartais kyla įspūdis, jog panaikinus – neduokdie! – miestų sanitarinių tarnybų etatus, palikus viską savieigai, žemės rutulys greitai pasidengtų balandžių mėšlo patina, taigi, labai tikėtina, šios planetos sukimasis apie savo ašį laipsniškai sulėtėtų, o kada nors ir visiškai užsibaigtų.

Balandžiai. Slaptai.lt nuotr.

Karvelis pagal šikimo intensyvumą yra karvės vyras.

Jeigu kažkam pasirodys, jog sutirštinau spalvas ir balandžius užsipuoliau tendencingai, patys pagalvokite – vaizduotė neleidžia iš principo tokio pobūdžio kaltinimų kelti varnoms, ereliams, vanagams ir pan. Dar niekados negirdėjau pasakymo apie paminklą – „apšiktas erelių“. O skambėtų pakankamai didingai…

Iš tiesų, balandžiai mėgsta tuštintis ant kietų ir žvilgančių paviršių, dėl to taip dažnai nuo jų nukenčia paminklai ir obeliskai, memorialinės vietos. Kaip atrodo, paminklas balandžiams tampa tokiu įmagnetinančiu traukos centru kaip savotiškas uolos simuliakras. Tačiau pasiklydę spektaklio visuomenėje tokie paukščiai  vienodai dergia ne tiek scenoje, tiek ir užkulisiuose.

Tiesą sakant, meilės paslapties „kodėl“ dar niekam nėra pavykę atskleisti, taip pat ir psichologų pretenzijos viską paaiškinti priežastiniu būdu, regis, čia neretai patiria visišką fiasco. Tačiau galima paklausti paprastesnio dalyko – ar pagaliau balandžiai myli banditus? Kažin kažin…

Kaip atrodo bent man, balandžiai neturi laiko tokiems niekams, savo gyvenimą paskyrę tuštinimosi procesų ištobulinimui. Kai pagalvoji, vargšai tie banditai…

2018.11.07; 09:00     

Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu. 

Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?

Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.

Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.

Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos  puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.

Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.

Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.

Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.

Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.

XXX      

„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“

Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.

Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.

Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.

Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.

„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“

„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.

„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.

„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.

A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.

J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.

„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.

„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.

„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.

Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“

Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.

Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.

Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.

Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.

„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.  

„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.

„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.

„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.

„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.

„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.

„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.

Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].

„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.

„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.

„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“

„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?

(Pabaiga)

2016.11.13; 19:50

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Uodega“. Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų rugsėjo 16-ąją. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. Uodega”

Šį doneckiečio Deniso Kazanskio laišką ukrainiečių ir rusų kalba šių metų liepos 14-ąją paskelbė populiarus ukrainietiškas laikraštis „Ukrainskaja pravda“ (internetinė versija – pravda.com.ua). Portalas slaptai.lt mano, jog šį laišką turėtų atidžiai perskaityti kuo daugiau Lietuvos piliečių – tiek lietuvių, tiek rusakalbių.

Taip jau atsitiko, kad aš – doneckietis. Gyvenčiau savo namuose iki šiol, jei ne grupelei pakvaišusių fanatikų, palaikomų Rusijos, nebūtų atėję į galvą mano gimtajame mieste sukelti karą.

Continue reading „Laiškas Rusijai iš Donecko”

Dabar, kai rašau šias eilutes, sovietų marodieriai grobsto dalimis ukrainiečių ir totorių Krymą. Taip kadaise budeliai Golgotoje dalijosi skurdžius Kristaus apdarus. Sergejus Goblinovičius Aksionovas pešasi dėl bendros kasos su Ramzanu Kadyrovu ir Rusijos banditų kompanijomis.

Nes kiekvienas, kas gviešiasi svetimo gero, – banditas. Nustumdami alkūnėmis šalin smulkesnius banditus, jie tempia sau sanatorijas, vyno gamyklas, Livadijos rūmus, Lakštingalų lizdą, „Arteką“, Karadagą, Senąjį Krymą, Vološino kapą, Grino kapą, mano vaikystės Koktebelį.

Iš kur tokia skuba? Ogi jie taip pat dalijosi „JUKOS“, pasisūdydami ir žiaumodami, išplėšdami akcijas iš kitų ėdikų. Tai šalis, kuri išbuožindavo, atimdavo svetimus dvarus, svetimas trobas, svetimą porcelianą ir svetimas karves, sprausdavosi į svetimas drapanas, kaip atamanė Larisa Reisner.

Continue reading „Krymodieriai”

Kaniūkų skerdynių 70-osioms metinėms

Žinomas partizaninio karo teoretikas Carlas Schmittas knygoje „Theorie des Partisanen“ yra suformulavęs pagrindinius skirtumus tarp partizanų ir teroristų: partizanai veikia priešo okupuotoje savo Tėvynės teritorijoje, siekdami su minimaliais nuostoliais išvyti okupantą ir kurti gyvenimą savo Tėvynėje. Teroristai vykdo svetimos, trečiosios, valstybės įsakymus, sabotažo veiksmais žlugdydami ūkinę veiklą, provokuodami okupacinės valdžios baudžiamąsias akcijas. Vėliau teroristai pasitraukia iš kruvinųjų savo veiksmų teritorijos.

Vykdydami tokios trečiosios valstybės  ‒ stalininės Sovietų Sąjungos ‒ įsakymus, 1943 m. rudenį ir 1944 m. žiemą teroristai ypač siautėjo Vilniaus krašte. Sprogindami elektros tiekimo linijas, kelius, vandentiekio įrenginius, telefono stulpus, iš pasalų žudydami pavienius nacionalsocialistinius okupantus ir įstaigų tarnautojus, banditai ne tik ligonines ir įmones, bet ir tūkstančius civilių gyventojų palikdavo be šviesos ir ryšio, išprovokuodavo žiaurias okupantų baudžiamąsias akcijas.

Continue reading „Įsakymas ‒ kaimą sudeginti iki pamatų”

draka_ukrainskaja

Ukrainoje susirinko naujos sudėties Aukščiausia Rada, ir dabar kartu su kitais į ją įeina kraštutinių dešiniųjų partijos „Svoboda” frakcija, praneša žiniasklaida. Ministras pirmininkas išrinktas vėl po tradicinio Ukrainos parlamente santykių aiškinimosi. Tiksliau tariant – išrinktas tik po muštynių.

„Praėjus šešioms savaitėms po parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo Regionų partija, trečiadienį į posėdį susirinko naujos sudėties Aukščiausioji Rada, ir dabar kartu su kitais į ją įeina kraštutinių dešiniųjų partijos „Svoboda” frakcija, rašo “Le Figaro” korespondentė Ariel Tedrel.

Continue reading „Peštynės Ukrainos parlamente nesiliovė”

londonsirai3

Sirija pernai buvo paskutinė šalis, kurioje sužydėjo vadinamasis „Arabų pavasaris“. Respublikoje vos ne prieš metus prasidėjusias demonstracijas vargiai buvo galima vadinti masinėmis.

Tokiomis jos tapo vasarai slenkant į pabaigą. Demonstrantai reikalavo demokratinių reformų ir prezidento Bašaro Asado atsistatydinimo.

Įtampa nuolat didėjo, prasidėjo ginkluoti susirėmimai, teroro aktai, iki šiol žūva žmonės. Sustabdyti kraujo liejimą, palaikydamos opozicijos reikalavimus, ėmė reikalauti didžiosios vakarų Europos, JAV ir kitos valstybės, taip išryškėjo Sirijos Arabų Respublikoje susikertantys pasaulio ir regioninių žaidėjų intersai – JAV (Izraelio), Rusijos, Kinijos, Prancūzijos, Irano, Irako, Kataro, Jordanijos, Saudo Arabijos Karalystės… ir tikriausiai tai dar ne visas sąrašas.  Situacija Sirijos respublikoje dažnai piešiama kaip nevaldoma, tačiau į Damaską atvyko ir kurį laiką netrukdomai dirbo Arabų lygos stebėtojų delegacija, nėra požymių, kad centrinė valdžia nekontroliuotų pagrindinių savo institucijų ir regionų.

Continue reading „„Arabų pavasaris“ – made in USA?”

nukauti

Televizijos laidoje teko išgirsti, kaip vienas save “politiku” vadinantis veikėjas jaunuolius, paaukojusius savo gyvybę ant laisvės aukuro, apšaukė banditais ir fašistais.

Tai buvo skaudžiausias tų didvyrių įžeidimas!Kažin, ar yra pasaulyje tokių tautos judų, kurie šmeižtų savo didvyrius…

Baisu, kad iki šios dienos palikuonys tų, kurie 1940 metais iš tribūnų didžiuodamiesi šaukė: “Mes Lietuvai parvežėme Stalino saulę”, turi teisę toliau šmeižti ir juodinti mūsų didvyrius.

Continue reading „Kas klastoja istoriją?”