Vilniuje sukčių aukomis penktadienį tapę vilniečiai neteko sąskaitose pinigų.
Apie 10 val. Vilniuje moteriai, gimusiai 1997 m., paskambino nepažįstamas asmuo ir įtikino ją esąs banko darbuotojas. Jis apgaule išviliojo elektroninės bankininkystės duomenis ir iš banko sąskaitos pasisavino 570 eurų.
Truputį vėliau, apie 10.56 val., nepažįstamo asmens skambučio sulaukė 1999 m. gimusi moteris. Ji irgi patikėjo, kad jai skambina banko darbuotojas, ir atskleidė elektroninės bankininkystės duomenis. Iš moters sąskaitos pasisavinta 3 901,10 euro.
Sukčių apgaulės auka tapo ir 1961 m. gimęs vilnietis. Penktadienį apie vidurdienį paskambinęs nepažįstamas asmuo jį irgi įtikino esąs banko darbuotojas ir apgaule išviliojo elektroninės bankininkystės duomenis. Iš vyro banko sąskaitos apgaule pasisavinta 2 080,65 euro.
Vilniaus apskrities policija praneša, kad visais atvejais pradėti ikiteisminiai tyrimai.
Estijoje registruotam bankui „Luminor Bank“ Lietuvos bankas skyrė 150 tūkst. eurų piniginę baudą už Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo pažeidimus.
Bauda Lietuvos banko valdybos sprendimu skirta po Finansų rinkos priežiūros tarnybos atlikto tikslinio patikrinimo, kurio metu buvo tikrinamos atrinktos kredito sutartys.
Nustatyta, kad „Luminor Bank“ Lietuvos skyrius dėl techninės klaidos nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d. 89 klientams taikė didesnį netesybų dydį (0,2 proc.), nei nustatyta Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme (0,05 proc.), ir tokiais veiksmais pažeidė šio įstatymo reikalavimus.
Anot Lietuvos banko, pažeidimą dėl netesybų bankas pripažino, dar patikrinimo metu nutraukė teisės aktų reikalavimus pažeidžiančią veiklą, ištaisė nustatytą pažeidimą ir atlygino nuostolius 89 klientams, todėl už šį pažeidimą poveikio priemonė nebuvo taikyta.
Be to, bankas nuo 2019 m. liepos 1 d. iki gruodžio 31 d. ne visuomet pagal įstatymą elgėsi tais atvejais, kai vartotojams, netinkamai vykdant įsipareigojimus ar jų nevykdant, buvo nutrauktos kredito sutartys.
Kredito sutarčių nutraukimo atvejais bankas nepateikė įrodymų, kad bendradarbiavo su kredito gavėjais ir panaudojo visas objektyviai įmanomas galimybes, pasiūlydamas galimas priemones, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.
Už Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo ir nuostatų pažeidimus poveikio priemonės „Luminor Bank A/S“ iki šiol nebuvo taikytos.
Eurai. Keletas kupiūrų. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva antradienį tarptautinėse kapitalo rinkose pasiskolino 1,75 mlrd. eurų, išleisdama 30 metų trukmės euroobligacijų emisiją. Metinė palūkanų norma yra kaip niekad maža, – lyginant su anksčiau išleistomis tokios pat trukmės emisijomis, jos daugiau nei triskart mažesnės, pranešė Finansų ministerija.
„Džiugu, jog turime ne tik sėkmingai pasiektą susitarimą tarp ES šalių narių, leisiantį transformuoti šalies ekonomiką, bet ir tarptautinėse kapitalo rinkose pasinaudojome itin palankiomis sąlygomis euroobligacijų emisijos išleidimui. Tai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuva laikoma itin atsakingu ir patikimu partneriu“, – sako finansų ministras Vilius Šapoka.
Anksčiau Lietuva tokios pat trukmės emisijas buvo išleidusi 2017 m. ir 2019 m., tuomet jų metinės palūkanų normos siekė atitinkamai 2,1 ir 1,625 proc. Už šį antradienį išleistą 1,75 mlrd. eurų nominalios vertės 30 metų euroobligacijų emisiją bus mokama tik 0,5 proc.
Šiomis lėšomis bus finansuojamas šių metų skolinimosi poreikis, įskaitant ir kitais metais planuojamą 1,35 mlrd. JAV dolerių euroobligacijų emisijos išpirkimą.
Euroobligacijos išplatintos 0,637 proc. pelningumu, o išleidimo kaina lygi 96,27 proc. jų nominaliosios vertės. Euroobligacijos bus apmokamos 2020 m. liepos 28 d. ir išperkamos 2050 m. liepos 28 d.
Bankais-platintojais buvo pasirinkti „BNP Paribas“, „Citi“ ir „Erste Group“ bankai.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Atkūrę Nepriklausomybę, mes kaip duotybę, net nepasitarę su savo piliečiais, priėmėme Vakaruose dominuojančią neoliberalią ekonominę doktriną. Jos kertiniai postulatai – valstybės vaidmens suniveliavima sūkio-ekonomikos vyksme, niekuo neįtakojama konkurencija, laisvos rinkos suabsoliutinimas, privačios nuosavybės šventumas ir daug kitų, kartais net sveiku protu nesuvokiamų ideologinių klišių. Mat dauguma atkurtos valstybės piliečių tais 1991-ais ar 1992-aisiais net nelabai susigaudė, kaip išvis reikės gyventi kapitalizme.
Tačiau tais laikais dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių jau buvo susikūrusios algoritmus ir tam tikrus ekonomikos funkcionavimo mechanizmus, kurie tenkino ne tik turtingosios visuomenės dalies interesus, bet ir sudarė galimybę susikurti stipriai viduriniajai klasei bei užtikrintino rmalų skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tie mechanizmai dalinai švelnino prigimtinę gruobuonišką kapitalizmo esmę – naudos siekimą bet kokia kaina. Deja, Lietuvoje gan voliuntaristiškai, net be didelių diskusijų buvo pereita prie šoko „terapijos“, kuri nuskurdino ir šiaip ne itin turtingus bendratautiečius ir leido iniciatyvą perimti kriminalinėms grupuotėms, kurios banditiškais metodais išgrobstė visai tautai priklausiusį sovietiniais laikais sukurtą turtą.
Šių sprendimų pasekmėje maža dalis (apie 10%) šalies gyventojų tapo pasakiškai turtinga, o didesnė pusė – nuskurdo. Todėl ir po 30-ties atkurtos Nepriklausomybės metų mes, deja, turime abejotinų galių valstybines valdžios institucijas bei bet kokių rimtesnių kataklizmų lengvai pažeidžiamą visuomenę, nes joje beveik 2/3 žmonių gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir, užuot ką nors susitaupę „juodai valandai“, turi užsiauginę skolų kuprą.
Deja, nelabai kas keičiasi ir šiuo metu, išgyvenant neregėto masto pandemiją, kuri ne tik iš pasalų kerta per žmonių sveikatą, bet ir totaliai naikina valstybėse konomiką. Jau dabar matosi, kad pasekmės, ypač skurdžiausiai gyvenantiems šalies piliečiams, taps katastrofiškos.
Gąsdina ir tai, kad, kaip teisingai pasakė Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, valstybė neturi ne tik plano, kaip kovoti su šios krizės padariniais, bet net ir elementarios analizės – o kokia gi yra reali situacija šalies ekonomikoje po skambiai pagarsintų 3,5 milijardo eurų paketo skyrimo krizei įveikti. Praėjus beveik mėnesiui, nei iš finansų, nei iš ekonimikos ir inovacijų ministerijų nieko konretaus nesigirdi, išskyrus kaip mantrą kartojamus tuos pačius pažadus, kad bus kažkas daroma.
Garsus mokslininkas markizas Pjeras Simonas Laplasas yra paskęs, kad dabartinė Visatos būsena lemia tai, kas nutiks toliau. Tik, norint įvertinti dabartinę Visatos būseną, reikia turėti tokį kompiuterį, kuris prilygtų pagal dydį pačiai Visatai. Mums gi tenka nepalyginamai kuklesnis uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime ir kas gali nutikti artimiausioje ateityje. Ir mes privalome turėti žinių ne tik apie verslą, bet ir visą valstybės ekonomikos gyvybingumą. Tai – mūsų visų išgyvenimo dilema. Ar žmonės turės iš ko pragyventi? Ar galės nusipirkti maisto ir kitų pačių reikalingiausių prekių? Kas bus, jei galutinai išseks jų turimi finansiniai ištekliai, o naujų neatsiras?.. Štai tie klausimai, kurie mums turi rūpėti pirmoje eilėje. Šiandien, turint dabartinius duomenų surinkimo ir apdorojimo metodus, nusakyti tiksliai, kokioje būklėje yra atsidūrusi Lietuvos ekonomika, nesudaro jokio sunkumo. Reikia tik dirbti. Kodėl nesinaudojama technologijų teikiamomis galimybėmis, taip ir lieka klaustukas. O gal tai buvo tik pasigyrimas, kad Lietuva daro didžiulę pažangą inovacijose? Nes, kai realiai prireikė, susidaro toks įspūdis, kad pasinaudoti tomis technologijomis nebėra kam.
Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.
Norisi paklausti finansų ministro Viliaus Šapokos: kodėl viešai neskelbiama, kiek gi realiai valstybė jau pasiskolino ekonomikai stabilizuoti? Kas šioje bei kitose ministerijose ir statistikos departamente renka konkrečią informaciją apie realią situaciją? Juk, norint priimti išmintingus ir efektyvius sprendimus, būtina žinoti:
1.Kiek reikia subsidijų smulkiam ir vidutiniam verslui, siekiant jame išsaugoti nors 80% darbo vietų; o tam, savo ruožtu, būtina žinoti, kiek gi prarandama šiuose valstybės uždarytuose versluose kiekvieną dieną;
2.Kokia reali nedirbančių nuomininkų ir jiems nuomojamų patalpų savininkų padėtis;
3.Kiek valstybės garantijų bankams prireiks stambiajam verslui, siekiant išsaugoti įmonių likvidumą ir jų apyvartinių lėšų užtikrinimą;
4.Kiek lėšų prireiks apmokėti laikinojo nedarbingumo išmokoms (pagal biuletenius) ir kompensacijoms už prastovas darbuotojams bei kitoms socialinėms išmokoms;
5.Kiek lėšų dėl ekonomikos susitraukomo praras valsybės biudžetas ir pan.
Jau pats laikas ponams ministrams suprasti, kad taip biurokratiškai „išvairuoti“ iš šios krizės, kaip tai buvo padaryta 2009 m., nebepavyks. Žmonės gerai prisimena konservatorių naktines „reformas“ ir joms nebeleis pasikartoti. Štai ponas Gabrielius Lansbergis vis tiek žada išėjimo iš krizės planą. Turbūt jame bus pasiūlyta nurėžti šios valdžios pakeltas pensijas, LSDDP frakcijos „prastumtus“ vaiko pinigus, didesnes socialines garantijas neįgaliesiems ir t.t. Taip pat tikriausiai bus siūloma ir vėl skolintis ne už 1,5% palūkanas, o mokėti 9,5% – kad valstybei būtų ir vėl padaryta ne vieno milijardo žala. Be to, atstovaujant turtinguosius, visas rėmimas tikriausiai eis tik per komercinius bankus, nes jų kandidatė į premjerus yra viešai pasakiusi, kad valstybinio banko neįsivaizduoja.
Beje, jie dar net ne valdžioje, o dabartinis finansų ministras, kuris diriguoja visam paradui, jau elgiasi taip, lyg būtų jų ministru – visą pagalbą verslui nukreipia tik per bankus. O bankai nepripažįsta skrupulų, matydami galimybę paselnyti, taip ir elgiasi. Ir taip darys, kol jų kas nors nesustabdys. Labai teisingas LR Prezidento Gitano Nausėdos paraginimas steigti valstybinį komercinį banką. Nors ir pavėluotai (dabar per jį galėtų eiti visa parama), bet, kaip liaudyje sakoma, geriau vėliau, nei niekada. Manau, tai protingiausia būtų padaryti „Lietuvos pašto“ bazėje, kaip viena iš segmentų palikus ir pašto paslaugas.
Dabar svarbiausia, kad atsirastų tas lyderis, kuris imtųsi suvienyti valstybės institucijų, verslo, mokslo ir visos pažangios šalies bendruomenės pastangas kiek galima sušvelninti prasidedančios valstybės ekonomikos griūties padarinius. Tam būtina suburti pačias geriausias intelektines pajėgas ir suprasti, kad senoviškais biurokratinias metodais čia nieko nebepakeisi. Būtinas kardinaliai naujoviškas požiūris ir modernūs veikimo metodai. Manau, būtų tikslinga prie LR Prezidento institucijos operatyviai sudaryti Aukščiausiąją valstybės ekonominės raidos tarybą, kuri visa tai koordinuotų.
Turbūt daliai mūsų tautiečių bus sunku susitaikyti su ta elementaria tiesa, kad atėjo vartotojiškos visuomenės eros pabaiga. Ir įsisąmoninti realiją, kad kuo greičiau pereisime prie naujų ne antagonistinių ir ne gobšumu, o solidarumu grindžiamų santykių ir jais grindžiamo valstybės ūkio, tuo greičiau įveiksime šios krizės padarinius. Atsisakant besaikio vartojimo, realiai pereinant prie saikingumo, žiedinės ir mainų ekonomikos, BVP nieko nereikš. Tam reikės naujų mūsų ekonominę būseną apsprendžiančių rodiklių. Ir jų turi būti ne vien jau paminėtas, o žymiai daugiau. Tam į pagalbą jau skuba „didžiųjų duomenų” technologijos. Bet su šiomis technologijomis reikia mokėti dirbti ir reikia mokėti jomis naudotis. Tam reikia ruošti jaunimą – kaip ir perkvalifikuoti visus pedagogus, kad jie galėtų bent dalį mokymo proceso vesti nuotoliniu būdu ir nesant krizei (pvz., mokiniui ar studentui susirgus).
O svarbiausia – mokinti, kaip susirasti informaciją, kaip sužinoti, kas yra pažangiausio vienoje ar kitoje gyvenimo srityje ir kaip tuo pasinaudoti. Ir lai nekarksi juodieji apokalipsės pranašai, kad nuotolinis mokymasis ar darbas kenkia sveikatai. Jeigu kompiuterio ekranas tikrai silpnina regėjimą, privalome sukurti tokius ekranus, kad taip nebūtų. Tik pereidami prie pažangesnių ir lankstesnių veiklos formų sugebėsime pakilti į žymiai aukštesnį savo ir bendruomenės lygmenį.
Žaizda. Slaptai.lt nuotr.
Šiame kontekste bene svarbiausias, o kai kam ir skaudžiausias bus godumo instinkto reguliavimas. Turime pradėti drąsiai kalbėti apie tai, kad aukštosios technologijos ir mokslo pažangos suteikiamas gėris yra ne vien turtingiausiųjų privilegija. Tai – visos žmonijos nuoplenas ir veiklos vaisius, kuriuo reikia sąžiningai ir solidariai pasidalinti. Pandemija mums priminė, kad nelaimė nesirenka, turtingas jis ar vargšas, ir kapinėse visus sulygina.
Todėl, atsisakydami besaikio vartojimo, neišvengiamai privalome kalbėti ir apie teisingesnį naujai sukuriamos vertės pasidalinimą. Kuo toliau, tuo didesniu mastu nauja vertė tampa ne individų, o kolektyvinio darbo vaisiumi. Be to, nei iš etikos, nei iš logikos pozicijų neįmanoma paaiškinti, kam kai kuriems asmenims reikia dešimčių namų, gausybės automobilių, jachtų ir šiaip daugybės kitų bereikalingų daiktų, kai nemaža dalis žmonių nebesugeba sudurti galo su galu ir net kokybiškai maitintis. Bet čia kalba ne apie asocialų elementą.
Noriu būti teisingai suprastas: aš nesiūlau lygiavos. Aš siūlau XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsisakyti feodalinės santvarkos liekanų ir užbaigti žmones skirstyti į luomus, nes neoficialiai tai toliau vyksta. Vien ką reiškia žiniasklaidos pamėgtas „elito” ir „paprastų” žmonių sąvokų vartojimas! Šiandien kaip niekad akivaizdu, kad, tik iš esmės sumažinus socialinę atskirtį, įmanoma konsoliduoti bendruomenę.
Todėl ateina laikas daug ką persvarstyti ir pagaliau atsisakyti XIX amžiaus atgyvenos – ideologizuotos politikos ir visuomenėje jau palaidotos partinės sistemos. Čia vėl gi noriu aiškiai pabrėžti, kad tai, apie ką kalbu, neįvyks per vieną dieną – kalbu apie tai kaip apie siekiamybę, strateginį tikslą. Norime to ar ne, tačiau gyvenime bet kokia ideologija anksčiau ar vėliau virsta dogma. O dogmos gimdo fanatizmą, nemąstančius fanatikus. Jeigu norime turėti aktyvią, kūrybiškai veikiančiąvalstybės bendruomenę, privalome pereiti prie naujų valstybės valdymo formų. Svarbiausia iš jų būtų kuo didesnis bendruomenės narių įtraukimas į sprendimų ruošimą ir jų priėmimą. Vėlgi čia į pagalbą ateina šiuolaikinės technologijos. Jų dėka galima ne spekuliatyviai, o dalykiškai bendrauti, diskutuoti ir surasti geriausius sprendimus. S
uprantama, tam reikia kantraus ir ilgo aiškinamojo darbo bei suvokimo, kad gyvenimas kelia mums visiems reikalavimą keistis.
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybosnarys, LPK Garbės Prezidenetas, Politikos ir verslo ekspertas
Jungtinių Valstijų investicinis bankas „Morgan Stanley“ kitų metų pradžioje pateiks formalią paraišką Rusijos centriniam bankui dėl bankinių operacijų veiklos nutraukimo, sakoma „Morgan Stanley“ Rusijos padalinio metinėje finansų ataskaitoje. Tokio žingsnio priežastimi nurodomos tarptautinės bendruomenės 2014-aisiais įvestos sankcijos Rusijai.
Pagal valdomą turtą, siekiantį 850 mlrd. dolerių, šeštas didžiausias JAV bankas taip pat atsisakys ir finansų brokerio bei depozito banko licencijų. Bendrovė nuo 2020-ųjų Rusijoje teiks tik konsultavimo paslaugas, kurioms nereikia centrinio banko licencijos, skelbia „Reuters“.
Pasak „Morgan Stanley“, 2014 m. Rusijai įvestos sankcijos apsunkino šalies verslo prieigą prie tarptautinių kapitalo rinkų. Banko padalinys taip pat nurodė, kad Rusijos įstatymai, reglamentuojantys verslo padėtį šalyje, gali greitai pasikeisti, taip pat įmanomos „nevienareikšmiškos jų interpretacijos“. Taip pat teigiama, kad Rusijos ekonominės situacijos pokyčiai gali reikšmingai paveikti „Morgan Stanley“ veiklą ateityje.
„Ekonomikos pokyčių poveikis banko finansų rezultatams ateityje gali būti reikšmingas“, – teigiama „Morgan Stanley“ Rusijos padalinio ataskaitoje.
„Morgan Stanley“ nėra pirmas didelis užsienio bankas, pastaruoju metu nutraukiantis veiklą Rusijoje. 2015 m. iš šalies išėjo „Royal Bank of Scotland“, o 2016-aisiais – „Barclays“. Be to, „Deutsche Bank“ ir „Credit Suisse“ gerokai sumažino veiklos apimtis Rusijoje.
Apie „Morgan Stanley“ planus pasitraukti iš Rusijos bankų sistemos žiniasklaidai rašė jau pernai gruodį. Skelbta, kad bendrovė planuoja perkelti dalį savo personalo iš Maskvos į Londoną.
„Morgan Stanley“ bankinę licenciją Rusijoje gavo 2005-aisiais. JAV bankas Rusijoje atliko valiutos keitimo operacijas, vykdė veiklą valiutos ir vertybinių popierių rinkose, teikė klientams investicijų paslaugas, kaip pirminis viešas akcijų siūlymas (IPO), bei padėjo verslui sujungti bendroves.
Vakarų Europoje ir toliau keistomis aplinkybėmis iš šio pasaulio iškeliauja įtakingi, turtingi bankų vadovai.
Beje, bankininkai žudomo kartu su žmonomis ir net mažamečiais vaikais. Nuo šių metų sausio mėnesio pardžios jau nužudyta 14-a įtakingų bankininkystės verslo atstovų.
Nė vienas iš šių nusikaltimų dar neištirtas. Nesurasti nei vykdytojai, nei užsakovai. Jei bankų vadovai ir toliau bus žudomi tokiais tempais, tai jiems nieko kito nebeliks, kaip tik pasirinkti Prancūzijos aktoriaus Žeraro Depardje kelią – prašyti politinio prieglobsčio Rusijoje. Žinoma, šis palyginimas turi ironišką potekstę.
„Jeigu tarptautinė finansų politika imtų pavyzdį iš Disnėjaus personažo Skrudžo Makdako, mes būtume išvengę kelių pastaraisiais metais mus užklupusių krizių”.
Bent jau šitaip mano Peras Štainbriukas, buvęs VFR finansų ministras ir kandidatas į kanclerius nuo VSDP.
„Reikėjo įsigyti daugiau didelių seifų, kaip turėjo Skrudžas Makdakas, ir laikyti juose pinigus, o ne užtvindyti jais rinkas ir pūsti finansinius burbulus“, – cituoja “Tagesspiegel” pernykštį politiko interviu leidiniui.
„Netrukus Skrudžui oficialiai sukaks 65 metai. Jis pirmą kartą pasirodė viešai 1947 metų gruodį Walto Disney‘aus komiksų serijoje “Donald Duck”.
Portalas Slaptai.lt ragina atkreipti dėmesį į regnum.ru paskelbtą publikaciją “Ekspertai: bankroto paskelbimas “Latvijas krajbanka” neturėjo pagrindo”.
Straipsnyje pateikiamos pirmosios parlamentinės komisijos „Latvijas krajbanka“ bankroto aplinkybėms tirti išvados, kuriose teigiama, kad banko bankroto skelbimui nebuvo pagrindo, o bankrotui sąlygas sudarė neatsakinga bankų sistemą prižiūrinčios institucijos veikla. Kaltę dėl banko bankroto, anot straipsnio, turėtų prisiimti Finansinių rinkų ir kapitalo komisijos (FRKK) pirmininkės pavaduotojas Janis Brazovskis.
