Režisierius Jonas Jurašas. Vytauto Visocko nuotr.

Kaunas, gruodžio 16 d. (ELTA). Legendinio spektaklio „Barbora Radvilaitė“ 50-mečio išvakarėse pristatyta paroda apie režisierių Joną Jurašą. Tarp vertingų eksponatų – nuotraukų, laiškų, rankraščių – Barboros Radvilaitės suknelė su karūna, kuria spektaklyje puošėsi aktorė Rūta Staliliūnaitė, Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija. Tai galima pamatyti Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė, kur Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kitoje aplinkoje įkurdino neeilinę parodą „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Parodos architektai – Saulius Valius ir Ona Vėliūtė, dizainerės – Ona Vėliūtė ir Jūratė Šatūnė. 
 
Anot teatro atstovės Jolantos Garnytės-Jadkauskienės, paroda skirta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, teatro režisieriui J. Jurašui, šiais metais mininčiam garbingą 85-erių metų jubiliejų, ir kitų metų sukakčiai – J. Jurašo pastatytos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ (1972), lėmusios režisieriaus likimą, 50-mečiui. Paroda teatre atidaryta vieną gruodžio vakarą prieš režisieriaus J. Jurašo spektaklį „Balta drobulė“ pagal A. Škėmos to paties pavadinimo romaną, dalyvaujant pilnutėlei salei jaunimo, – šis kūrinys traukia abiturientus pamatyti spektaklį, o nuo šiol jie daugiau sužinos ir apie jo kūrėjo asmenybę.
 
Įkurdinti parodą ne muziejuje, o teatre, pasak Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus direktorės Nidetos Jarockienės, buvo kartu iššūkis ir svajonė, kuri išsipildė. Parodos kuratorė Liucija Armonaitė teigė: „Ir šiandien J. Jurašas kai kam nepatogus, nes vadovaujasi nekintančiomis pamatinėmis vertybėmis: visur ir visada, gyvenime ir kūryboje, elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus sąžinę. Dėl to verti dėmesio J. Jurašo gyvenimas ir darbai, skatinantys mąstyti apie menininko kūrybą, jo vietą visuomenėje. Džiugu matyti tiek daug jaunų ir šviesių veidų, kurie, manau, žiūrėdami parodą, pajaus ir asmenybę, ir laikmetį.“
 
Ekspozicijoje pirmą kartą taip išsamiai pristatomas J. Jurašo gyvenimas ir kūryba. Apžvelgiant daugiau kaip penkiasdešimt J. Jurašo spektaklių, pastatytų sovietmečio cenzūros laikais Lietuvoje ir Rusijoje, Vakarų pasaulio scenose (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje), nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, skleidžiasi ryški kūrėjo asmenybė, jo darbų išskirtinumas ir svarba.
 
„Simboliška, kad per Lietuvą dvejus metus keliausianti paroda visų pirma atidaryta Nacionaliniame Kauno dramos teatre – išskirtinėje erdvėje, kur J. Jurašas patyrė svaiginamų kūrybos aukštumų, didžiulį tautos pripažinimą ir meilę, kur išgyveno tragiškų likimo momentų.
 
Tada, kai 1972-ųjų pavasarį Kauno dramos teatre J. Jurašas pastatė J. Grušo „Barborą Radvilaitę“ (dail. Janina Malinauskaitė), jis tapo Lietuvos kultūros legenda. Valdžia, susidorodama su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, griežtai nurodė spektaklio finale atsisakyti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo. Režisierius, protestuodamas prieš nuolat jo spektaklius darkiusią cenzūrą, parašė atvirą laišką tuometiniam LTSR kultūros ministrui. Tai buvo pirmas toks protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. J. Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre, 1974 m. jį kartu su šeima KGB išprašė iš Tėvynės“, – pasakojo Nacionalinio Kauno dramos teatro atstovė.
 
Šiame teatre įkurdinta ekspozicija – lankytojams atvira prieš spektaklius, atėjus su bilietu arba teatro tinklalapyje užsiregistravus į ekskursiją su gidu. Paroda nemokama, veiks iki teatrinio sezono pabaigos, kitų metų gegužės 22-osios.
 
Birutė Mačienė (ELTA)
 
2021.12.16; 00:30

Augusto ir Barboros meilė įamžinta pašto ženkle. Lietuvos pašto nuotrauka

Šiais metais minimos 500-osios Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto gimimo metinės. Ta proga Lietuvos paštas šeštadienį išleidžia pašto ženklą.
 
Neatsitiktinai jame Žygimantas Augustas vaizduojamas kartu su jo gyvenimą pakeitusia mylimąja Barbora Radvilaite – jų meilės istorija garsi iki šių dienų.
 
Įkvėpti šios istorijos, savaitgalį vilniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami parašyti laišką savo mylimiesiems, skelbia Lietuvos paštas.
 
Pašto ženklą kūrė lenkų dailininkas Božydaras Grozdewas. Pašto ženklo nominalas – 0,81 euro, tiražas – 30 tūkst. vienetų. Kartu su pašto ženklu bus išleistas ir pirmos dienos vokas.
 
Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyks Vilniaus pašte šeštadienį.
 
Šis pašto ženklas – tai antras bendras Lietuvos pašto projektas su Lenkijos paštu. Su tokia pačia iliustracija, tą pačią dieną bus išleistas ir pašto ženklas Lenkijoje.
 
Pašto ženklui pasirinktas motyvas iš Jano Mateikos (1838-1893) paveikslo ,,Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilų dvare Vilniuje“, esančio Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Paveiksle jaučiama liūdesio nuotaika, pranašaujanti tragiškus įvykius ateityje.
 
Neabejotinai, su šiais įvykiais susijęs blogas ženklas – kometa ir griežtos karalienės Bonos portretinis vaizdas. Pasak legendos, ji nunuodijo Barborą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.30; 13:30

Man irgi nepatinka basanavičiai, šiuo metu eksponuojami Vilniaus Rotušėje, ir turintys pretenzijų atsistoti aikštėje priešais Filharmoniją. Kai kurie darbai – išties tarsi pasityčiojimas iš Patriarcho.

Nieko nuostabaus: iš Jono Basanavičiaus tyčiojamasi mokytų damų publicistiniuose straipsniuose, kodėl dabar nepasityčiojus skulptūra, primenančia, pavyzdžiui, kiemsargį. Neatmesčiau tokios siekiamybės, kai tyčiojamasi ne dėl neišmanymo, talento stokos, bet dėl siekimo pažeminti, pasišaipyti: štai koks jūsų Patriarchas.

Bet man nepatinka ir mokytų šiuolaikinio meno žinovių reikalavimas, kad Jono Basanavičiaus skulptūra būtų sukurta pagal XXI amžiaus meno reikalavimus. Deja, to šiuolaikinio meno yra visokio, kaip ir šiuolaikinės kultūros – net labai bjauraus, nemeniško. Vamzdis Nėries pakrantėje nėra pats blogiausias pavyzdys.

Dėl okupacijų mes neturime daugybės žymių žmonių paminklų Viniuje. Jeigu paminklas Vytautui Didžiajam būtų buvęs pastatytas prieš šimtą, du šimtus metų, jį matytumėm gal sėdintį ant žirgo, bet būtinai panašų į Vytautą, nors jo portreto neturime. Jeigu paminklas Jonui Basanavičiui būtų buvęs pastatytas Smetonos laikais, jį irgi sunkiai įsivaizduotume nepanašų į Joną Basanavičių, juo labiau, kad jo portretų turime. Gal jis stovėtų, kaip stovėjo Leninas arba Stalinas, gal sėdėtų, irgi – kaip tie kraugeriai, kurių pagrįstai taip nekenčia mokytos meno kritikės.

Bet juk nebūtina žvalgytis į Grūto parką. Pasižvalgykime po Vakarų Europos sostines – kiek ten aikštėse jojančių, stovinčių, sėdinčių valdovų, mokslininkų, menininkų, panašių į save (ir į leninus, stalinus), bet nepanašių į, pavyzdžiui, Barborą Radvilaitę Vilniuje, pastatytą šalia Rotušės.

Ką tuo noriu pasakyti? Kažkada nepastatytus paminklus, skirtus žymiems mūsų tautos žmonėms, sąmoningai sukurkime tokius, kad jie nebūtų šiuolaikiški, t.y. nepanašūs nei, pavyzdžiui, į Barborą Radvilaitę, nei į Vamzdį Nėries pakrantėje. Sukąskime dantis ir Basanavičių pastatykime prisilaikydami fotografinio panašumo, kurio taip memėgsta, kurį taip niekina šiuolaikiniai menininkai ir meno kritikai, bet kurį tik taip įsivaizduoja didžioji tautos dalis. Atiduokim duoklę, gal skolą, atlikime pareigą ne dėl mūsų kaltės nepadarytiems darbams. O jau antrą Vytautą, antrą Basanavičių ir kt. Vilniuje leiskime sukurti pagal šiuolaikinio meno principus, kad XXI a. meno kritikės būtų patenkintos. Kitaip mūsų kultūros istorijoje paliksime spragą. Jeigu būtų gyvas skulptorius Stanislovas Kuzma, aš jam patikėčiau Joną Basanavičių, jis rastų kompromisą, primtiną ir vyresniems, ir jaunesniems. Jo „Lozoriau, kelkis“ Santariškių ligoninės lankytojai nepeikia.

Kai Vilniuje buvo pastatyta Respublikinė (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo) biblioteka, vienas užsienietis, vedžiojamas po Vilnių, nusistebėjo: o, kaip puikiai jūs restauruojate senus pastatus! Tegul ir dabar užsieniečiai mano, kad paminklai žymiems tautos žmonėms pastatyti ne pavėluotai, dabar, o seniai, laiku.

Valdovų Rūmus atstatėme, prikėlėme iš pelenų irgi prisilaikydami kiek įmanoma portretinio panašumo, nešiuolaikiškus. Ypač istorijos ir meno žinovai tada labiausiai priešinosi tokiam sprendimui. Tikiuosi, dabar jiems gėda. Ir šlovė tiems, kurie, nepaisydami nieko, užgydė Vilniui okupantų padarytą didžiulę žaizdą. Skeptikų pykčiui dar reikėtų atstatyti Gedimino pilį, Verkių rūmus…

Labai gaila, skaudu ir pikta, kad skulptoriai ir meno kritikai (tie, kurie nesityčioja iš Basanavičiaus ir konkurse nedalyvavo) visai neketina paisyti viešai paskelbtų įsipareigojimų paminklą Jonui Basanavičiui pastatyti Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Esą bloga tradicija įvairiom datom kurti paminklus. Reikia įkvėpimo, kursime, kol sukursime tobulą, todėl ir šio paminklo lauksime tiek, kiek Lukiškių aikštėje laukiame nežinia ko: gal vaikų žaidimų aikštelės, gal vejos, kur galėtumėm pagulinėti, alutį pagurkšnoti. Norėtųsi priminti, kad beveik visų didžiųjų praeities menininkų kūriniai sukurti vykdant karalių, didikų terminuotus užsakymus.

Tad tinkamo paminklo Laisvei jau nesitikime, neliko jokios vilties. Supratome, kad bus lūkuriuojama, kol išmirs Kovo 11-osios Laisvę iškovojusi karta – atsilikusi, nieko neišmananti apie XXI a. meną. Tada jokių datų ir valstybės interesų nepaisantys mūsų menas – menui genijai turės laisvas rankas.

2017.02.01; 05:20