Karaliaus Karolio III karūnavimo ceremoniją per BBC stebėjo 14 mln. žmonių. EPA – ELTA foto
Londonas, gegužės 7 d. (AFP-ELTA). Karaliaus Karolio III karūnavimo ceremoniją per BBC televiziją stebėjo daugiau kaip 14 mln. žmonių, sekmadienį pranešė transliuotojas.
Kaip teigiama, pagrindinį „BBC One“ kanalą daugiausiai buvo įsijungę 13,4 mln. žiūrovų, tačiau vidutinis šį kanalą pasirinkusių žmonių skaičius siekė 11,9 mln. Tuo metu karūnavimo iškilmes per kanalą „BBC Two“ vidutiniškai stebėjo 1,4 mln. žmonių.
Šeštadienį įvykusi iškilminga karaliaus Karolio III ir jo sutuoktinės karalienės Camillos karūnavimo ceremonija buvo pirmoji tokia Jungtinėje Karalystėje (JK) per 70 metų ir tik antroji parodyta per televiziją.
Nepaisant to, naujausi skaičiai liudija, kad ji pritraukė mažiau stebėtojų, palyginti su kitais svarbiais karališkais įvykiais. Praėjusiais metais vykusias Karolio III motinos karalienės Elžbietos II valstybines laidotuves per televizijos ekranus JK stebėjo vidutiniškai 26,2 mln. žiūrovų. Tuo metu Karolio III sūnaus princo Williamo vestuves 2011 m. per BBC stebėjo daugiau kaip 24 mln. žiūrovų, o princesės Dianos laidotuves 1997-aisiais JK įsijungė daugiau kaip 32 mln. žmonių.
1953 m. įvykusi karalienės Elžbietos II karūnavimo ceremonija laikoma proveržiu transliavimo srityje, nes ji buvo pirmoji, kurią buvo galima stebėti per televiziją. Anot Bakingemo rūmų, ceremoniją savo televizoriuose stebėjo 27 mln. žmonių, o dar 11 mln. klausėsi per radiją. Anuomet BBC buvo vienintelis transliuotojas.
Nors Karolio III karūnavimą transliavo daugiau kanalų, įskaitant „ITV“ ir „Sky News“, jų žiūrimumo duomenys kol kas nepasiekiami.
Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.
Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?
Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk
Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.
N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.
Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.
BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.
O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.
N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.
HARDtalk – sunkus pokalbis
Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.
Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?
Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…
Jungtinės Karalystės (JK) nacionalinis transliuotojas BBC paskelbė planus atleisti 450 darbuotojų, mažinti išlaidas ir restruktūrizuoti smulkiąją žiniasklaidą Anglijoje.
JK žurnalistų profsąjunga perspėjo, kad darbuotojų atleidimai padarys „didelę įtaką“ BBC vietos žiniasklaidos priemonėms.
Transliuotojo teigimu, „BBC England“ vietinių radijo stočių ir regioninės televizijos tinklas „bus smarkiai performuotas“, kad iki 2022-ųjų kovo būtų sutaupyta 25 mln. svarų sterlingų (apie 27,7 mln. eurų).
„Tai reikštų, kad iš 3 000 Anglijos regionuose dirbančių darbuotojų bus atleista apie 450“, – sakoma BBC pranešime.
Pasak BBC, dėl koronaviruso pandemijos bendrovė turės sumažinti išlaidas maždaug 125 mln. svarų, nes sumažėjo gaunamos pajamos.
„BBC England“ direktorė Helen Thomas teigė, kad daugelis BBC regioninių žiniasklaidos priemonių „buvo sukurtos daugiau nei prieš 50 metų, mažai pasikeitė, todėl dabar joms reikia pokyčių“.
„Gyvename „Facebook“ bendruomenės grupių ir „WhatsApp“ kaimynų pokalbių kambario amžiuje. Turime prisitaikyti, kad geriau atspindėtumėme tai, kaip žmonės gyvena savo gyvenimus, kaip jie sulaukia naujienų, ir kokio turinio jie nori“, – sakė H. Thomas.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sovietų Sąjungoje jau 1947 metų viduryje baigė surašyti ginkluotųjų pajėgų kare išeikvotą materialinį turtą – iki paskutinio šovinio ir autkojų. O kiek žmonių padėjo galvas, skaičiuojama nesuskaičiuojama iki šių dienų.
Stalinas ir Chruščovas nemėgo vienas kito. Ir teisybės nemėgo
„Neįtikėtina, bet faktas: Pergalės 65-mečio išvakarėse tebėra diskusijų dalykas tai, kiek žmonių neteko SSRS, – prieš dešimt metų rašė BBC rusiškosios redakcijos žurnalistai. Savo tyrimą jie pateikė atsiprašę dėl aritmetinių veiksmų kalbėjime apie didžiausią tragediją – bet priartėti prie tiesos teįmanoma taip, kaip sprendžiamas mokyklinis uždavinys apie baseiną su įleidžiamu ir išleidžiamu vandeniu. Iš tikrųjų – visus praėjusius septynis dešimtmečius pavieniai tyrėjai ir mokslininkų, specialistų komisijos skaičiavo skaičiavo, bet jų išvadose nurodomi skaičiai skiriasi milijonais. Kadangi visi sutinka jau niekada nepavyksiant nustatyti tikrą skaičių, pažiūrėkime, kaip buvo skaičiuojama.
Kremliaus valdovas Josifas Stalinas interviu pagrindiniam komunistų partijos leidiniui laikraščiui „Pravda” 1946 metų pavasarį pasakė, kad dėl vokiečių įsiveržimo Sovietų Sąjunga neteko apie 7 milijonų žmonių – dalyvavusių kautynėse, užkluptų okupuotoje teritorijoje, išvežtų į vokiečių katorgą. Ir pridūrė: Sovietų Sąjunga neteko daugiau, negu Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos kartu paėmus (tebuvo praėjusi savaitė nuo Vinstono Čerčilio kalbos Jungtinėse Valastijose, Fultone, kurioje jis įspėjo apie komunistinio totalizmo grėsmę pasauliui). 1945-ųjų vasarą kariuomenės apskaitos ir kontrolės valdyba buvo pateikusi Stalinui tokius duomenis: tik Raudonosios armijos (RKKA) karių netekta 9 675 tūkstančiai, iš jų pateko į nelaisvę ir laikomi dingusiais be žinios – 3 344 tūkstančiai; iš 13 960 tūkstančių sužeistųjų 2 576 tūkstančiai liko invalidais. Neilgai trukus Kremlius gavo ir Ypatingosios komisijos vokiečių nusikaltimams Sovietų Sąjungoje tirti ataskaitą apie okupacijos aukas: 6 716 760 civilių ir 3 912 883 karo belaisvių. Tai buvo gerokai daugiau negu Stalino pasakyta ir jų Sovietų Sąjungoje jų nepaskelbė. Tačiau jais pasinaudojo SSRS kaltintojai Niurnberge vykstančiame Tarptautiniame karo tribunole, pateikę dokumentus apie 10 845 456 sovietinių žmonių žūtį.
Kaip žinoma, 1945 metų birželio 24 d. Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, įvyko įspūdingas Pergalės paradas, bet jis nevirto kasmečiu, kaip kad gali atrodyti sprendžiant iš pastarųjų dešimtmečių (paskesnis įvyko tik 1965 metų gegužės 9-ąją, pradėjus valdyti Leonidui Brežnevui, vėliau – jubiliejiniais 1975, 1985 ir 1990 metais ir tik nuo 1995-ųjų būna kasmet). Ko džiūgauti, kai toks karo palikimas: miestuose elgetaujantys berankiai, bekojai karo invalidai, kaimai be vyrų (čia tikėtasi, bet nesulaukta kolūkių panaikinimo), 1946-ųjų badas; kai kurie vietiniai partiniai vadovai kreipėsi į Staliną su prašymu atšaukti demonstraciją 1917-ųjų socialistinės revoliucijos garbei: žmonės neturi kuo apsirengti. 1949 metais turėjo įvykti kas dešimt metų vykdomas gyventojų surašymas, bet Stalinas, matydamas išaiškėsiant tikrąjį žmonių netekties mastą, surašymo atsisakė. Diktatorius nepageidavo ir knygų su karo prisiminimais.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Nikitai Chruščiovui ir jo šalininkams nuvainikavus Stalino asmens kultą, buvo pradėta rengti 6 tomų „Didžiojo tėvynės karo istorija”. Jos autoriai ketino paskelbti naujus duomenis apie tai, kiek „žmonių gyvybių nusinešė karas” – daugiau kaip 26 milijonus. Šiuo skaičiumi pasibaisėjęs Chruščiovas, liudijama, pasipriešino: pirmam kartui užteks ir 20 milijonų. Naujoji „Didžiojo tėvynės karo istorija” perskirstė nuopelnus: antai 3 tome Chruščiovas minimas 39 kartus (jis buvo Ukrainos komunistų vadovas, frontų karo tarybos narys), o Stalinas – tik 19 (nors karo metais ėjo visas įmanomas aukščiausias pareigas; „pergalės maršalas” Žukovas paminimas vos keturis kartus, Hitleris – 76. Ar Stalino nuopelnams liaudies akyse sumenkinti (tiek žmonių pražudė!), ar taip buvo nustatyta, bet tuo „atlydžiu” vadinamu SSRS istorijos tarpsniu akademiniuose veikaluose rašyta: tik kautynių lauke (neskaičiuojant negrįžusių iš nelaisvės) krito daugiau kaip 10 milijonų karių.
Naujas Sovietų Sąjungos komunistų partijos, taigi ir šalies vadovas Leonidas Brežnevas 1965 metais, minint Pergalės 20-metį, kalbėjo: „Toks žiaurus karas, kokį patyrė Sovietų Sąjunga, nebuvo likimo lemtas nė vienai kitai tautai. Karas nusinešė daugiau kaip dvidešimt milijonų sovietinių žmonių gyvybes.” Maršalas Ivanas Konevas oficialiai paskelbė, kad šiame kare savo gyvybes paaukojo 10 milijonų sovietinių kareivių ir karininkų, įskaičiuojant mirusius nuo žaizdų ir nelaisvėje. Kitais metais buvo pradėta leisti „Antrojo pasaulinio karo istorija” (1966-1982 metais išėjo 12 tomų. Tas pats Konevas primygtinai prašė neskelbti RKKA nuostolių konkrečiose operacijose, kol jis ir jo bendražygiai gyvi (neseniai išardė paminklą šiam maršalui Prahoje). Beje, toje „Istorijoje” Brežnevas (baigė karą fronto politinės valdybos viršininku, generolas majoras) paminimas 24 kartus, Stalinas – 17, Žukovas ir Chruščiovas – po septynis).
Sovietų Sąjungos maršalą pataisė Rusijos generolai
1993 metais Maskvoje išleido knygą „Slaptumo žymės nelikus. SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostoliai karuose, koviniuose veiksmuose ir kariniuose konfliktuose: statistinis tyrimas” (Гриф секретности снят: Потери Вооружённых Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах); paskesniais dešimtmečiais šis tyrimas kitais pavadinimais buvo išleistas bent 9 kartus (naujausias – šiais metais) su papildomais ar patikslintais duomenimis, bet su ta pačia išvada, kurią padarė buvusio Generalinio štabo viršininko pavaduotojo, generolo pulkininko Grigorijaus Krivošejino vadovaujami autoriai: kare galvas padėjo 8 668 400 RKKA karių, iš viso karo negandos nusinešė 26,6 milijono sovietinių žmonių gyvybių.
Dabar žinome, kad dar 1988-ųjų pabaigoje tuometis Gynybos ministras maršalas Dmitrijus Jazovas buvo pateikęs slaptą pažymą su šiais skaičiais Michailo Gorbačiovo vadovaujamam SSKP politiniam biurui: esą žmonės reikalauja, o ir nedraugai iškraipo, todėl siūlome paskelbti viešai. Biuro nariai nelinko skubėti ir visiškai slaptu nutarimu pavedė Valstybiniam statistikos komitetui, Gynybos ministerijai, Mokslų akademijai suburti mokslininkų grupę ne tik ginkluotųjų pajėgų, bet ir civilių gyventojų netekčiai Didžiojo tėvynės karo metais patikslinti (dabar žinome ir tai, kad ministro pateikti duomenys buvo anaiptol ne nauji, o dar 1966-1968 metais Generalinio štabo komisijos atlikto tyrimo išvadų kiek pataisytas variantas).
Michailo Gorbačiovo archyvai
Praėjus beveik pusantrų metų, Gorbačiovas, jau SSRS prezidentas, Aukščiausiosios tarybos (tuomečio parlamento) iškilmingame posėdyje Pergalės 45-mečiui paminėti pranešė: „Karas nusinešė beveik 27 milijonus sovietinių žmonių gyvybių.” Kitą dieną, gegužės 9-ąją, maršalas Jazovas paskelbė RKKA, karinio laivyno ir NKVD vidaus kariuomenės kovinių operatyvinių negrįžtamų nuostolių dydį: 11 444 100 karių; demografinis nuostolis – apie 8 700 tūkstančių (koviniai negrįžtami nuostoliai – tai kritę kautynėse, mirę nuo žaizdų, ligų, dingę be žinios, patekę į nelaisvę, nepriklausomai nuo jų tolesnio likimo; koviniai demografiniai nuostoliai – atėmus grįžusius iš nelaisvės ir atsiradusius laikytus dingusiaisiais be žinios).
2010-ųjų pavasarį, Pergalės dienos išvakarėse, Gynybos ministerija kreipėsi į šalies vyriausybę su prašymu oficialiai pripažinti nurodytą žuvusiųjų kare skaičių – 8,7 milijono ir 26,6 milijono – tačiau pritarimo nesulaukė. Vis dėlto šių duomenų tvirtai laikosi daugelis vadinamųjų Kremliaus istorikų. „Mes netekome 27 milijonų žmonių. Ir jeigu kas pamėgins padaryti ką nors panašaus, mes pakartosime”, – neseniai, kovo pradžioje, pasakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas interviu valstybinei naujienų tarnybai TASS. Ir pridėjo, gal suvokęs paleidęs dviprasmybę: „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo kardo ir kris.” Studijoje susirinkę klaustojai karštai plojo.
Klastingas profesoriaus Overmanso skaičius
Prie pirmojo skaičiaus nė vieneto nebuvo pridėta ar atimta ir naujame generolo Krivošejino statistinio tyrimo leidime, „Netekčių knygoje”, pasirodžiusiame 2009 metais (Великая Отечественная без грифа секретности: Книга потерь). Tačiau specialistams knygoje” negalėjo nekristi į akis kai kas skirtinga nuo ankstesniuose leidimuose skebta. Antai autoriai pridėjo pastabą, kad vokiečių mokslininkai, vadovaujami istoriko Riudigerio Overmanso, po kruopščių tenykščiuose archyvuose esančių dokumentų tyrimo nustatė Vermachto kovinius negrįžtamuosius nuostolius siekus 5,3 milijono kareivių ir karininkų. Autoriai rašo atsižvelgę į tyrimo išvadas ir atitinkamai patikslinę fašistinio bloko šalių nuostolius.
Iš tikrųjų – juk dar 2001 metais jie teigė, kad sovietų-vokiečių fronte žuvo 4 270 700 Trečiojo reicho karių. O dabar rodoma jau kita: nukauta mūšiuose, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios 5,3 milijono Vokietijos karių (RKKA – 6 885 mln.). Raudonosios kovinis negrįžtamasis nuostolis liko toks pat (11444,1 tūkst.), tuo tarpų vokiečių (8 876,3 tūkstančio) parodytas 1,8 milijono didesnis negu buvo 1993 metų leidime. Vokietijos su sąjungininkais ir RKKA demografinis nuostuolis (išskaičiavus grįžusius iš nelaisvės) sudaro atitinkamai: 6771,9 tūkstančio ir 8 744,5 tūkstančio; santykis – 1:1,29 . „Kaip matome, – parašyta, – Vokietijos ir jos sąjungininkų koviniai negrįžtamieji nuostoliai buvo milžiniški – 10,3 milijono žmonių.” Lentelėje nurodomas šių „milžiniškų” ir RKKA nuostolių (11,5 milijono) santykis – 1:1,1 (1993 m. buvo 1:1,3).
Karinis paradas Maskvoje
Kuris iš „Netekčių knygoje” pateiktų miriado skaičių jos autoriams – ir dar daug, daug kam – buvo svarbiausias? Ar tik jos pabaigoje pateiktasis – 1:1,1. Iš operatyvinių kovinių nuostolių didžiąja dalimi sprendžiama apie valstybėje pasiektą karo meno lygį, vadų kompetetingumą, asmeninės sudėties išmokymą. Kokia kaina sumokėta – pagal tai nustatoma valstybės politinės ir karinės vadovybės atsakomybė, klostosi šalies reputacija pasaulio visuomenės akyse.
Gal todėl kuriems generolams ir tokio santykio pasirodė maža. Antai minint Pergalės 70-metį per TV nuskambėjo naujiena: Gynybos ministerijos naujausi duomenys nuvainikuoja Vakarams pataikaujančių liberalų mitą, neva SSRS gyvosios jėgos nuostoliai buvo didesni negu nacistinės Vokietijos. Laidos svečias generolas Aleksandras Kirilinas (Gynybos ministerijos valdybos viršininkas, „Netekčių knygos” redaktorius) pareiškė: jeigu skaičiuotume tik kritusius sovietinių ir hitlerinių kariuomenių kautynėse, tai hitlerininkų ir jų sąjungininkų žuvo 207 900 daugiau negu sovietinių kareivių ir karininkų. Išbraukus iš kovinių nuostolių skilties vokiečių koncentracijos stovyklose numarintus 2,7 milijono sovietinių belaisvių (vokiečių belaisvių mirė nepalyginti mažiau) kariavusių pusių nuostolių santykis susilygintų… Tą patį apie vokiečių nuostuolius generolas pakartojo ir vienai federalinei naujienų tarnybai: „naujausiais duomenis, viršijo sovietinės kariuomenės nuostuolius.”
Tuo tarpu nepriklausomi istorikai vėl sukilo. Atkakliausiai su generolais tada susikovė ir dabar tebekariauja buvęs Karo mokslų akademijos docentas Levas Lopuchovskis (tarnavo SSRS raketinėse pajėgose, vadovavo pulkui, o brandžių metų sulaukęs istoriku tapo, jo paties žodžiais, norėdamas kadaise sužinoti kariavusio tėvo likimą ir išgirdęs jam sakoma: „Kapitone, neprasidėk, nes gali surasti visai ne tai, ko ieškai, ir tada gailėsies visą gyvenimą”). Net rašė abiems Rusijos prezidentams – Dmitrijui Medvedevui ir Vladimirui Putinui: „Neleiskite klastoti!” Skelbė atvirus laiškus. Jį kaltino kėsinimusi įžeisti kai kurių Gynybos ministerijos pareigūnų garbę ir orumą…
Trumpai sakant, Lopuchovskis atskleidė, kad „Netekčių knygoje” pateiktas vokiečių profesoriaus (laikomas autoritetingiausiu šios srities tyrėju) skaičius 5 318 000 rodo ne Vokietijos kare su SSRS žuvusiuosius, o Vokietijos kovinius demografinius nuostolius visuose Antrojo pasaulinio karo teatruose (Rüdiger Overmans. Deutsche militärische Verluste im Zweiten Weltkrieg). Profesoriaus duomenimis, Rytų fronte Vokietija neteko 3,5-4 milijonų karių (įskaičiuojant ir mirusius nelaisvėje). Oficialiais Vokietijos vyriausybės duomenimis, ginkluotosios pajėgos neteko 4 192 tūkstančių karių.
Lopuchovskis nuogąstavo, kad ši klastotė nepakliūtų į pradedamą rengti 12-os tomų „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istoriją”. 2015-aisiais jis atsivertė pirmąjį tomą ir perskaitė: „Tyrimais nustatyta, kad bendri vermachto negrįžtamieji nuostoliai sovietų-vokiečių fronte nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. sudarė 8 876,3 mln. (taip tekste – Lopuchovskio pastaba) kareivių ir karininkų (kai kurių vokiečių istorikų duomenimis – 5,3 mln.)…” Kaip generolo Krivošejino knygoje: sovietų-vokiečių fronte Vermachto patirti demografiniai nuostoliai (5 965,9 tūkstančio) yra 666 tūkstančiais… didesni negu visi vokiečių nuostoliai Antrojo visuose pasaulinio karo frontuose.
„Netekčių knygoje” skaitome: palyginę Vokietijos su sąjungininkais ir Sovietų Sąjungos patirtus visus – karių ir civilių gyventojų – demografinius nuostolius (atitinkamai 11,9 mln. ir 26,6 mln. žmonių), matome, kad SSRS karo metais prarado žmonių 2,2 karto daugiau, negu Vokietija ir jos sąjungininkai. Fašistinėje Vokietijoje iš visų kare žuvusiųjų daugiau kaip pusė buvo kariai. Tuo tarpu SSRS koviniai demografiniai nuostoliai (8,7 mln.) sudaro vieną trečdalį visų netekčių, o likusią dalį (17,9 mln.) sudaro netektis civilių gyventojų, kurių daugumą hitlerininkai numarino jų vykdyto genocido metu.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tiesiai nepasakoma, bet juk ir skaitytojai – nemaži. Kaip primena BBC žurnalistai, nepriklausomi istorikai seniai atkreipė dėmesį į SSRS, o vėliau Rusijos vadovybės politinį suinteresuotumą mažinti kovinius nuostuolius („ne taip blogai vis dėlto kariavome”) ir didinti bendruosius („štai kokią kainą sumokėjome už žmonijos išgelbėjimą nuo fašizmo”. Nepriklausomi istorikai neigia kovinius demografinius nuostuolius – 8,7 milijono ir SSRS bendrąjį demografinį nuostolį – 26,6 milijono (kaip jis buvo apskaičiuotas – atskira kalba). Viktoras Zemskovas manė, kad šių skaičių paskelbimu prasidėjo „propaganda apie ypatingą Didžiojo tėvynės karo pobūdį, karą, kuriame gyventojų prarasta nepalyginti daugiau negu karių”.
Istorikas archyvininko, karo archeologijos žurnalo („Военная археология”) redaktoriaus Sergejaus Sadovnikovo nuomonė: „Tikrieji koviniai nuostoliai yra daug didesni – gali būti, net du kartus.” Net nuo valdiškųjų istorikų labai nenutolstantis Aleksandras Isajevas pripažįsta, kad Grigorijaus Krivošejino vadovaujamų autorių pateikti duomenys (jis vadina juos oficialiais) „deja, yra sumažinti” ir linksta pasikliauti dviem autoriais, nurodantiems „labiau pagrįstą tų nuostolių dydį” – 10,9 milijono. O štai trys autoriai – Viktoras Zemskovas, Igoris Ivlevas ir Levas Lopuchovskis vienu balsu teigia, esą Raudonosios armijos negrįžtamieji nuostoliai yra nuo mažiausiai 11,5 milijono iki daugiau kaip 16,5 milijono karių.
(Karo istorikas generolas pulkininkas Dmitrijus Volkogonovas (sovietinės kariuomenės vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, vėliau SSRS gynybos karo istorijos instituto viršininkas, Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas ir kita, mirė 1995 metais) turėjo galimybę valstybiniuose archyvuose šeimininkauti kaip namų bibliotekoje (beje, joje sukauptus dokumentus duktė perdavė JAV kongreso bibliotekai). Parašė apie 30 knygų, tarp jų visų SSSR vadovų politines biografijas. Volkogonovas teigė, kad SSRS karo metais negrąžinamai prarado 16,3 milijono karių (3,2 karto daugiau nei Vokietija), o pridėjus žuvusius taikius gyventojus, partizanus, pasipriešinimo kovotojus žuvo ne mažiau kaip 25-26 milijonai žmonių.)
Rusiško skaičiavimo naconaliniai ypatumai
Rusijos tyrėjams iš tiesų keblu rasti tiesą, nes Sovietinėje kariuomenėje apskaita, kaip pripažįstama, šlubavo ir karo pabaigoje. O vadinamuoju pradiniu karo periodu, RKKA traukiantis prie katastrofos krašto, buvo visiškai padrika. 6 dešimtmetyje buvo sunaikinti beveik visi RKKA eilinių ir atsargos prievolininkų įskaitos dokumentai, iki šiol tyrėjams neleidžiama susipažinti su archyvuose slepiamais kitais dokumentais. Antai po karo liko duomenys apie daugiau kaip apie 7 milijonu dingusių be žinios karių asmens duomenys – karinių dalinių vadų pranešimuose (1 720 951) ir karinių komisariatų įskaitos dokumentuose (5 435 311).
Generolas Kirilinas (tas – siūlęs išbraukti mirusius nelaisvėje iš kovinių demografinių nuostolių) prieš dešimt metų interviu „Echo Moskvy” tvirtino, kad dingusieji be žinios neabejotinai įtraukiami į kovinius negrįžtamuosius nuostuolius. Bet ne demografinius. Kai 937 tūkstančiai dingusiųjų išlaisvintose nuo okupantų teritorijose buvo pašaukti antrą kartą, tokiu skaičiumi buvo sumažinti demografiniai nuostoliai.
„Netekčių knygos”(2009) autorių pateiktame abiejų kariavusių šalių nuostolių palyginime esama skilties „nukauta, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios, nekovinis nuostolis” (6 885,1 tūkst.). Kaip sužinoti, kiek vienų, nukautųjų ir mirusiųjų, ir kiek kitų, dingusiųjų be žinios? Iš 1993 metų generolo Krivošejino „Slaptumo žymės nelikus” sužinome: nukauta, mirė nuo žaizdų 6 329,6 tūkstančio; mirė nuo ligų, dėl nelaimingo atsitikimo, nuteisus mirties bausme – 555,5 tūkstančio, iš viso – 6 885,1 tūkstančio karių. Taigi dingusiųjų be žinios – 0. 1993 metų leidime matome skiltį „dingo be žinios, pateko į nelaisvę, nebuvo įtraukti į nuostolių apskaitą pirmaisiais karo mėnesiais” – 4 559 tūkstančiai. 2009 metų leidime randame tik „pateko į nelaisvę” – 4 559 tūkstančiai, iš jų 2 723 tūkstačiai mirė, 1836 tūkstančiai išgyveno (pastarųjų 180 tūkstančių liko svetur); nurodoma ir 937 tūkstančiai antrą kartą pašauktųjų, bet jų prie nieko nereikia pridėti). Dingusiųjų be žinios nėra.
2009 metais tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad dingusiais be žinios laikomi 2,4 milijono karių. Kitais metais „Netekčių knygoje” rasta vietos ir 1 783,3 tūkstančio dingusių be žinios karių. „Daugelis nepriklausomų istorikų mano, kad iš tikrųjų dingusių be žinios karių skaičius gerokai didesnis už oficialiai skelbiamą”, – teigia jiems pritariantis Sergejus Sadovnikovas.
Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.
2011 metais Budapešte vykusioje tarptautinėje konferencijoje Antrojo pasaulinio karo aukų apskaitos dalyku vienas Rusijos federalinės archyvų tarnybos vadovų paaiškino, kaip buvo nustatytas civilių gyventojų netekties SSRS mastas – 26,6 milijono. Kadangi karo metais neįmanoma buvo surinkti duomenų apie civilių gyventojų netekimą, specialistai pasitelkė tam reikalui sukurtą metodiką. Pagal ją nustatė, kad 1941 metų viduryje šalyje gyveno 196,7 milijono žmonių,o 1945 metų pabaigoje gimusių iki karo pradžios buvo 159, 5 milijono. Šalis neteko 37,2 milijono gyventojų. Buvo apskaičiuota, kad pagal 1940 metais buvusį žmonių mirtingumą 1941-1945 metais bus numirę 11,9 milijojo žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjo karo metais gimusius ir jo eigoje mirusius vaikus (1,3 mln.).
Istorikas Viktoras Zemskovas paliko ainiams (mirė 2015 metais) skaičiavimą, kurį galima pavadinti jo paties parašytais žodžiais „Ylos maiše nepaslėpsi”. Palyginęs gyventojų surašymo 1939 ir 1959 metais duomenis: „Ylos maišė nepaslėpsi.” 1939 metais SSRS moterų gyveno apie 7,2 milijono daugiau negu vyrų (visų amžių). Pokariu gyventojų skaičius šalyje didėjo labai smarkiai – po 3 milijonus ir daugiau per metus ir berniukų gimė daugiau (bendras prieaugis – beveik 50 milijonų), bet 1959 metais moterų ir vyrų skaičiaus skirtumas siekė 20,7 milijono, tai yra palyginti su prieškario surašymu padidėjo 13,5 milijono žmonių. Paskesnių surašymų duomenimis, prie 1939 metais buvusio moterų ir vyrų skaičiaus skirtumo (7,2 milijono) kiek priartėta, bet 1989 metais to skirtumo padidėjimas dar buvo 8,8 milijono žmonių.
Istorikas skaičiavo toliau: patikėję oficialiai skelbiamu 8 668 400 karių netekimu ir turėdami galvoje nurodomą visą SSRS demografinį praradimą – 26,6 milijono žmonių, turėtume pripažinti, kad šalis karo metais nustojo apie 18 milijonų civilių gyventojų. Akivaizdu, kad vyrams kariaujant tarp likusiųjų namuose didesnę dalį sudarė moterys, tad ir tarp civilių aukų jų turėtų būti ne mažiau kaip pusė, leiskime, 10 milijonų. Jeigu jų iš tikrųjų būtų tiek netekta, o karių būtų prarasta tiek, kiek oficialiai skelbiama, tai moterų ir vyrų skirtumas ir po 1945 metų būtų išlikęs daugiau mažiau toks pat kaip ir prieš karą (7,2 milijono). Tuo tarpu tas skirtumas 1959 metais siekė 20,7 milijono. Iš to istorikas daro išvadą: akivaizdu, kad civilių gyventojų nuostoliai buvo mažesni negu karių arba bent apylygiai, o ne du kartus didesni, kaip oficialiai teigiama.
Zemskovas padarė išvadą, kad SSRS per karą neteko apie 16 milijonų žmonių, iš jų 11,5 milijono karių ir 4,5 milijono civilių gyventojų. Jo skaičiavimu, 1945 metų pabaigoje iki karo gimusių gyventojų skaičius buvo sumažėjęs apie 38 milijonų žmonių (su emigravusiais), įskaičiuojant karo metais gimusius, tačiau jo pabaigos nesulaukusius vaikus. Kitas istorikas, Igoris Ivlevas, apskaičiavo, kad karo metais šalis neteko 52 milijonų gyventojų.
2017 metų vasarį Rusijos valstybės dūmoje buvo pristatytas pranešimas dėl dingusių be žinios Tėvynės gynėjų likimo nustatymo projekto, kurį rengiant buvo atliktas gyventojų skaičiaus mažėjimo 1941 – 1945 metais tyrimas. Išslaptintais SSRS valstybinio plano komiteto duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais šalies gyventojų skaičius sumažėjo 52 812 tūkstančių žmonių (Ivlevas). Tais metais, skaičiuojama, savo mirtimi mirė iš viso 10 833 tūkstančiai žmonių (iš to skaičiaus – 5 760 tūkstančių vaikų iki 4 metų amžiaus). Dėl karo veiksnių netekta 41 979 417 žmonių; Iš jų negrąžinami nuostoliai – daugiau kaip 19 milijonų tarnavusių kariuomenėje ir apie 23 milijonai civilių gyventojų.
Kremliaus bokštai
„Kiek tau, Rusija, kainavo 1945 metų Pergalė, – klausia pasaulinio garso menotyros profesorius iš Sankt Peterburgo Nikolajus Nikulinas savo „Karo prisiminimuose”, parašytuose 7 dešimtmetyje (išleista 2008) – Oficialiais duomenimis – 20 milijonų žuvusių, nedraugų duomenimis – 40 milijonų ir dar daugiau. To neįmanoma įsivaizduoti! Paguldyti petys į petį jie gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko.” Jaunas seržantas nužygiavo iki Berlyno, buvo keturis kartus sužeistas, daug matė ir girdėjo. Antai Leningrado fronte vieno korpuso vadui pasakę: „Generole, negalima atakuoti šitos aukštumos, mes paguldysime galybę žmonių ir nieko nelaimėsime. Tas atkirtęs: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės, pirmyn!” Šitas generolas, autoriaus žodžiais, nugyveno ilga gyvenimą ir pasimirė savo lovoje.
Paprastų kareivių tiesa kitokia nei generolų, bet tai – atskira tema.
BBC generalinis direktorius Tony‘is Hallas pirmadienį netikėtai paskelbė apie savo atsistatydinimą. Po septynerių darbo metų jis vasarą paliks postą, pranešė BBC.
Jis vasarą atlaisvins postą naujam žmogui, kuris su vyriausybe derėsis dėl BBC ateities, teigė T. Hallas, kurį cituoja agentūra „Reuters“. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas pastaruoju metu aštriai kritikavo visuomeninio transliuotoji finansavimo modelį.
Laiške darbuotojams T. Hallas atkreipė dėmesį į derybas dėl BBC chartijos su vyriausybe iki 2027 metų. Nesutarimų su B. Johnsono vyriausybe jis nepaminėjo. Valdančiųjų torių ir BBC santykiai jau kurį laiką yra sudėtingi, nes premjeras atsisakė dalyvauti stoties debatuose ir interviu. B. Johnsonas, be kita ko, kaltino transliuotoją kritiškai pranešinėjant apie „Brexitą“. T. Hallas tai kategoriškai paneigė.
B. Johnsonas jau per rinkimų kampaniją reiškė abejones dėl BBC finansavimo modelio. Jis teigė neturįs planų visiškai panaikinti televizijos ir radijo licencijos mokesčio. Tačiau esą reikia kelti klausimą, ar toks finansavimo būdas ilgainiui turi prasmę.
75 proc. finansų BBC gauna iš šio mokesčio – tai yra beveik 3,6 mlrd. svarų per metus. Likusi suma surenkama iš TV produkcijos pardavimo. Reklama BBC yra griežtai reguliuojama, kad transliuotojas nerizikuotų savo neutralumu ir reputacija. BBC kas savaitę pasiekia per 420 mln. žmonių visame pasaulyje.
Pasak britų žiniasklaidos, T. Hallas apie savo žingsnį BBC darbuotojus informavo elektroniniu laišku. Jame jis kalba apie sunkų, tačiau BBC svarbų žingsnį.
Jaunoji klimato aktyvistė Greta Thunberg vienai dienai taps Didžiojoje Britanijoje labai populiarios radijo laidos vyriausiąja redaktore.
16-metė švedė laikotarpiu nuo Kalėdų iki Naujųjų metų vieną dieną bus atsakinga už „Radio 4“ rytinę laidą, pranešė britų transliuotojas BBC.
G. Thunberg yra viena iš penkių asmenybių, kurios šiam laikotarpiui pasiriktos laidos vyriausiaisiais redaktoriais. „Radio 4“ ryto laida nuo Kalėdų iki Naujųjų metų visad yra ypatinga ir klausoma daugelio britų.
G. Thunberg, anot duomenų, jau turi konkrečių planų dėl savo laidos. Ji ketina kalbinti kelis klimato aktyvistus ir kovotojus už čiabuvių tautų teises. Be to, ji pasiūlė reportažus iš Antarktidos ir Zambijos. Kitais vyriausiaisiais redaktoriais šiais metais tapo menininkas Graysonas Perry‘is, reperis „George The Poet“, žurnalistas Charlesas Moore‘as ir Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo teismo pirmininkė Brenda Hale.
Laidos redaktoriais, be kitų, jau yra buvę princas Harry‘is, aktorė Angelina Jolie ir astrofizikas Stephenas Hawkingas.
BBC redakcijos pavadinimas
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Didžiosios Britanijos nacionalinį transliuotoją BBC dėl jų interneto svetainėje pasirodžiusio straipsnio, kuriame atspindimi Jeruzalėje įsikūrusio Simono Wiesenthalio centro vadovo Efraimo Zuroffo kaltinimai brigados generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Lietuvos partizanų vadui, 1957 m. žiauriai nukankinam KGB. Tokius pačius kaltinimus, kaip E. Zuroffas, išsako ir Rusijos ambasada JAV.
Parlamentarė atkreipia transliuotojo dėmesį, kad neteisinga suteikti platformą melagingiems teiginiams, jog A. Ramanauskas-Vanagas kaip nors prisidėjo prie žydų genocido ar kolaboravo su naciais, nes ši informacija buvo ypač išsamiai ir detaliai ištyrinėta mokslininkų ir paneigta. Šį faktą patvirtina teismų sprendimai dėl šmeižto. Tai pripažino ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje p. Amiras Maimonas, susitikdamas su A. Ramanausko-Vanago dukra A. Ramanauskaite-Skokauskiene ir išreikšdamas jai paramą. Kreipimesi taip pat primenama, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog Lietuvos partizanai vaidino ypatingą vaidmenį gindami Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ir kad jų žudymas sovietų okupacijos laikotarpiu yra vertintinas kaip genocidas.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
„Gaila, kad tokie kaltinimai 2018 m Seimo pripažintam Lietuvos valstybės vadovui A. Ramanauskui-Vanagui randa kelią į BBC, pelniusį Lietuvos auditorijos pasitikėjimą dėl žinių objektyvumo, – pabrėžia R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. – Todėl šiuo laišku noriu atkreipti BBC dėmesį į platesnį kontekstą, kad šias melagingas žinias kartoja Kremliaus propaganda, kurios tikslas – pasėti abejonę, diskredituoti rezistencinę kovą prieš sovietų režimą, stengiantis pateisinti represijas okupuotose šalyse“.
Britų nacionaliniam transliuotojui Seimo narė išsiuntė leidinių anglų kalba apie Lietuvos laisvės kovas, okupacijos metu vykdytas sovietines represijas Lietuvoje. Ji taip pat paragino BBC žurnalistus, rašančius šiomis temomis, giliau pasidomėti A. Ramanausko-Vanago biografija bei apsilankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje Vilniuje, susitikti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro mokslininkais, Laisvės kovų dalyviais.
Opozicijai priklausantys Seimo nariai parengė ir įregistravo naujos redakcijos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlo racionaliai koreguoti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybos sudarymo principus pagal britų nacionalinio transliuotojo BBC analogiją.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Projektą teikia Seimo nariai konservatoriai Andrius Kubilius ir Andrius Navickas bei su tam tikromis išlygomis liberalė Aušrinė Armonaitė.
„Valdančiajai daugumai siūlome neskubinti Seimo valstiečių ir žaliųjų frakcijos atstovų vienašališkai parengto LRT įstatymo svarstymo, o siekti plataus politikų ir ekspertų sutarimo. Taip buvo elgiamasi iki šiol, svarstant su LRT veikla susijusius įstatymus. Nors nematome jokio skubaus reikalo keisti dabar galiojantį LRT įstatymą, tačiau suvokiame, kad „valstiečių“ lyderių ambicijų bent ką nors keisti LRT įstatyme mes nebūsime pajėgūs sustabdyti. Tokiu atveju, mūsų įsitikinimu, jei tikrai nuoširdžiai norima padėti LRT dar labiau pagerinti savo veiklą, tada reikia imti pavyzdį iš aukščiausios kokybės standarto, iš BBC veiklos organizavimo, o ne „išradinėti dviratį“ asmeninių ambicijų tenkinimo ar siaurų politinių tikslų vardan“, – sakė įstatymo projekto vienas iš iniciatorių Seimo TS-LKD frakcijos narys Andrius Kubilius.
„Matydami valdančiųjų bandymus politizuoti LRT veiklą iš esmės keičiant jos valdymo modelį, siūlome racionaliai spręsti visuomenėje kylančius ginčus, parengėme LRT įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo bandoma racionaliai atkartoti BBC valdymo nuostatas. LRT veiklos derinimas prie BBC standartų leistų Seimo diskusijose atmesti daugelį politinių fantazijų“, – pažymėjo Seimo narys Andrius Navickas. Jis atkreipia dėmesį, kad remiantis analogija su vadinamuoju „BBC įstatymu“ yra paliekama tokia pati LRT Tarybos sudarymo tvarka, dabartinę Tarybą papildant 4 vykdančiaisiais nariais.
Didžiojoje Britanijoje veikianti BBC korporacija yra visam demokratiniam pasauliui ryškiausias pavyzdys valstybės įsteigtos žiniasklaidos priemonės, kuri pasižymi aukščiausia produkcijos kokybe, profesionalumu ir nepriklausomumu.
„Nors, mūsų įsitikinimu, dabartinė LRT veikla atitinka jai keliamus reikalavimus, o įstatymu apibrėžta LRT vadovybės struktūra ir įgaliojimai yra racionalūs bei leidžiantys LRT veikti nepriklausomai, efektyviai įgyvendinant LRT misiją, tačiau, remiantis geriausia tarptautine praktika, visada galima siekti dar aiškesnio ir skaidresnio LRT veiklos reglamentavimo, nekeičiant pagrindinių LRT valdymo struktūros nuostatų. Toks naujos kokybės reglamentavimas leistų LRT veiklą padaryti dar skaidresnę bei sumažintų galimybes nepagrįstiems įtarimams, kaltinimams ar siekiams LRT paversti priklausoma nuo valdžios žiniasklaidos priemone“, – teigiama aiškinamajame projekto rašte.
Pasak A. Kubiliaus, BBC valdymo modelis yra panašus į dabar galiojantį LRT valdymo modelį, tačiau jis yra tiksliau ir detaliau reglamentuotas: BBC aukščiausias valdymo organas yra BBC Taryba, kurią sudaro 10 nevykdančiųjų narių ir 4 vykdantieji nariai (įskaitant generalinį direktorių). BBC Taryba sudaro specializuotus Tarybos komitetus, skiria BBC generalinį direktorių, tvirtina detalius metinius veiklos planus ir detalias metines ataskaitas, kurių tikslias nuostatas aprašo įstatymas. BBC veiklą reglamentuojantis įstatymas taip pat nustato BBC veiklos misiją, visuomeninius tikslus ir bendrąsias pareigas, už kurių įgyvendinimą yra atsakinga BBC Taryba. BBC Taryba taip pat yra atsakinga už tvarkos, kaip turi būti nagrinėjami skundai dėl BBC veiklos, nustatymą.
Visas šias BBC veiklą reglamentuojančias nuostatas siūloma perkelti į naują, LRT veiklą reglamentuojantį įstatymą.
Remiantis geriausia korporatyvinio valdymo praktika ir „BBC įstatymo“ pavyzdžiu, LRT veiklą reglamentuojančiame įstatymo projekte apibrėžiami LRT veiklos tikslas, misija ir visuomeniniai tikslai. Taip pat apibrėžiama LRT veiklos nepriklausomumo samprata bei LRT Tarybos narių prievolė ją ginti bei puoselėti.
LRT šiuo metu yra valdoma Tarybos, sudarytos iš 12 asmenų, visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų, kuriuos deleguoja prezidentas, Seimas ir įvairios nevyriausybinės organizacijos. LRT taip pat veikia Administracinė komisija, kurios atsakomybė ir funkcijos nėra pakankamai aiškios ir racionalios. Įstatyme nėra apibrėžta LRT misija ir visuomeniniai tikslai bei nėra reglamentuota atsakomybė už jų įgyvendinimą. LRT metinių planų ir ataskaitų privalomas turinys taip pat nėra detaliau apibrėžtas. Dabartinis įstatymas taip pat nenumato LRT prievolės turėti aiškią skundų nagrinėjimo tvarką.
Siūlomame įstatymo pakeitimo projekte būtų nustatyta, kad LRT Taryba sudaro Tarybos komitetus, iš kurių 3 yra privalomi: Audito ir Rizikų vertinimo komitetas, Nominacijų komitetas ir Kompensacijų komitetas. LRT Taryba paskirtų LRT ombudsmeną, patvirtintų LRT Etikos kodeksą ir nustatytų tvarką, kaip nagrinėjami skundai dėl LRT veiklos.
Bulgarų rašytojas Georgijus Markovas, gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, vienu metu buvo Bulgarijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Todoro Živkovo protežė. Pabėgęs į Angliją, G.Markovas pradėjo dirbti BBC radijuje užsienio laidose ir dažnai rašė spaudoje, demaskuodamas T.Živkovo režimą. KGB techninės valdybos specialistai sukonstravo ypatingą „lietsargį – šautuvą“, šaudantį smulkučiais metaliniais šratukais, didumo sulig adatos galvute, prikimšta itin stiprių nuodų, pagamintų iš ricinmedžio sėklų.
