Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka pažadėjo, kad jo vadovaujama institucija sieks peržiūrėti prieš porą dešimtmečių priimtą Vyriausybės nutarimą, kuriuo remiantis bibliotekų darbuotojai, baigę rusų bei lenkų mokyklas, buvo įpareigoti išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Visgi A. Valotka akcentavo, kad šis nutarimas yra nukreiptas ne konkrečiai į bibliotekininkus, o į visus paslaugų sektoriuje dirbančius asmenis.
„Dabartinė situacija su bibliotekininkais, kurie dirba Lietuvoje, yra gimę Lietuvoje, augę Lietuvoje, puikiai kalba lietuviškai, neturi jokių problemų ar keblumų bendravime su savo klientais, bibliotekų lankytojais, skaitytojais. Man tiesiog kyla klausimas apie pačios kontroliuojančios institucijos veiklos principus. Ar ta kontrolė būtent tokia turėtų būti šiandien, po Lietuvos nepriklausomybės praėjus ne vienam dešimtmečiui, ar vis dar matome aktualumą“, – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų organizuotame susitikime suabejojo konservatorė Monika Navickienė.
Savo ruožtu Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas A. Valotka susitikimo metu akcentavo, kad šis Vyriausybės nutarimas nėra skirtas konkrečiai bibliotekininkams.
„Nei šis Vyriausybės nutarimas, nei kuris kitas valstybinės kalbos vartojimą ir taisykles reglamentuojantis teisės aktas Lietuvoje nėra specialiai skirtas bibliotekininkams nei bibliotekoms. Ir mes niekur specialiai jo nekreipiame į bibliotekų sektorių“, – pridūrė A. Valotka.
M. Navickienei pateikus pavyzdį, kad Vilniaus pedagoginiame universitete aukštąjį išsilavinimą gavusiai bibliotekininkei buvo pateiktas prašymas išsilaikyti lietuvių kalbos egzaminą, A. Valotka teigė, kad universitetinis išsilavinimas, įgytas Lietuvoje, dar nieko nereiškia.
„Bet kokia dėstomoji kalba buvo? Nes jeigu ji rusistė ir viskas buvo dėstoma rusų kalba, arba polonistė ir lenkų kalba, tada ne. Visais kitais atvejais visi, kas su aukštuoju išsilavinimu, nepatenka“, – teigė A. Valotka.
Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos direktorė Rima Gražienė teigė, kad šiame Valstybinės kalbos inspekcijos įpareigojime trūksta logikos. R. Gražienė akcentavo, kad egzaminą įpareigoti laikyti 8 jos vadovaujamos bibliotekos darbuotojai lietuvių kalbos egzamino nelaikys, ir prašė Valstybinės kalbos inspekcijos peržiūrėti nutarimą. Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Man jokios absoliučiai logikos nėra, jie nedirbtų bibliotekoje, jei nemokėtų lietuvių kalbos. Man čia tiesiog yra logikos trūkumas, ir mes neisime į egzaminą“, – teigė ji, akcentuodama, kad bibliotekos darbuotojai yra išsilavinę, mokslus baigę asmenys, lietuvių kalbą puikiai mokantys.
Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovas taip pat informavo, kad, remiantis galiojančiu nutarimu, lietuvių egzaminą turės laikyti ir su klientais bendraujantys mechanikai.
„Jeigu mechanikas bendrauja su interesantas, jeigu jis nuvažiuoja į serviso įstaigą, jeigu jūs kreipiatės lietuvių kalba, jis su jumis privalo kalbėti lietuviškai. Ar tai būtu gelžbetonio gamykla, ar smulkusis verslas, deja, bet taisyklės yra tos pačios. Tai yra vartotojų teisių apsauga“, – sakė A. Valotka.
Visgi A. Valotka teigė, kad egzamino siūlys nelaikyti asmenims, iki 1991 metų baigusiems rusiškas arba lenkiškas mokyklas.
„Manau, kad turėtume pradėti svarstyti, ar tikrai turime įtraukti į sąrašą tuos asmenis, kurie baigė lenkiškas, rusiškas mokyklas iki 1991 metų“, – teigė jis.
Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas taip pat davė pažadą, kad, atsižvelgiant į bibliotekininkų nepasitenkinimą, nutarimą bus siekiama peržiūrėti.
„Mes imsimės iniciatyvos peržiūrėti šį Vyriausybės nutarimą“, – patikino jis. Visgi A. Valotka akcentavo, kad, siekiant peržiūrėti nutarimą, tam turi būti rastas teisinis pagrindas.
Kovo mėnesio pabaigoje savaitraštyje „Ūkininko patarėjas“ pasirodė Juozo Skripkausko straipsnis „Kaimo bibliotekos kapanojasi mirusių sielų voratinkliuose“.
Nustebino ir, atvirai kalbant, papiktino tendencinga, pagiežinga jau pati straipsnio pradžia. Spręskite patys: „Gyventojų skaičiaus mažėjimas ne visiems yra blogai, kai kas tuo išmaniai naudojasi. Kaimuose dar sovietmečiu įsteigtos bibliotekos turėtų neatsidžiaugti mažu darbo krūviu, nors savo ataskaitose deklaruoja nuveikiančios milžiniškus darbus“.
Užbaigiamas straipsnis irgi panašiu irzliu, demaskuotojišku tonu: „Ant kokių pamatų suręsta Lietuvos kaimo švietimo sistema, jeigu dažnas apie ją nieko nežino, o jei žino – negali pasinaudoti? Gali būti, kad ji egzistuoja pati dėl savęs: vidaus aplinkraščių, planų, ataskaitų, formalių renginių ir garsių šūkių, kokie jie reikalingi“.
Beje, bibliotekos, ir kaimo, ir miesto, pagal dabartinį funkcijų paskirstymą priklauso kultūros sistemai; švietimo sistemai priklausytų mokyklinės ir ikimokyklinės įstaigos, bet ūkininkams skirto laikraščio autorius, matyt, nematė reikalo vargintis dėl tokių smulkmenų. Pakalbino tris – keturias 90-ties metų senutes, apibendrino, jog potencialios skaitytojos nieko nežino apie „švietimo sistemą“ – ir apkaltino, jog bibliotekos egzistuojančios pačios dėl savęs!..
Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.
Taip ir norisi pasiteirauti, ar nemėgino autorius su jomis pasirokuoti dar ir apie vegetarizmą, depiliacijas ir kalnų slidinėjimo Alpėse privalumus? Būtų galėjęs nustebinęs skaitytojus dar originalesnėmis išvadomis…
Tiek to, retorinius klausimus paliksime ateičiai. J. Skripkauskas – žemaitis, kilęs iš to paties Kretingos rajono, kurio bibliotekas kartu su Klaipėdos rajono bibliotekų tinklu jis ištyrinėjo su padidinamuoju stiklu, tad realią padėtį galėjo pamatyti ir įvertinti geriau nei kokie nors biurokratai iš Vilniaus, kurie dažniausiai tiek ir tedaro, kad skaitinėja ataskaitas, kurias jiems siuntinėja kaimų ir miestų bibliotekos.
Pamatyti tai pamatė. Kaip pamato vanagas, višta, fotografas, o ką jau kalbėti apie visokius dronus. Bet KĄ būtent pamatė, ar pavyko įvertinti tai, kas pamatyta, ar pavyko užčiuopti priežastis bei numatyti pasekmes ne tik abejotinos išminties sostinės biurokratinių sprendimų, bet ir savo parašytų žodžių ir išvadų? Vargu…
Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.
Pamatė: kai kuriuose kaimuose nėra net kasdienių prekių parduotuvės, o „renovuota biblioteka žibėte žiba“ – ir pasmerkė, išvadino tokias bibliotekas „išmintingai sukonstruotų mirusių sielų voratinkliu“.
Nepamatė: parduotuvės priklauso privataus kapitalo ir laisvos rinkos veikimo sferai. Parduotuvių savininkai eina ten, kur pinigai, o kaimų gyventojai – ne pats mokiausias šiandien gyventojų sluoksnius. Bet skaityti dar (vis dar!) moka visi, o valstybė – vis dar! – suinteresuota išsaugoti kuo civilizuotesnį ne tik jauno, bet ir pagyvenusio žmogaus pavidalą, tad nors ir vangiai, bet rūpinasi bibliotekomis, kultūros namais bei centrais, sveikatos įstaigomis ir net
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
keliais, net jeigu jais autobusas į gyvenvietę iš rajono centro atvažiuoja 1 – 2 kartus per savaitę.
Tik čia iškyla problemėlė: vienai daliai Lietuvoje gyvenančių žmonių atrodo, kad valstybė, valdžia per mažai rūpinasi regionais, kaimų ir miestelių Lietuva, numesdama jiems tik mažą dalį to, ką pasiskiria sau ir poros didesnių miestų reikmėms.
Kitai daliai, priešingai, toji kaimų Lietuva – akmuo po kaklu, trukdantis sau, savo reikmėms susišluoti ir tą varganą biudžeto dalį, kuri šiandien dar patraiškoma regionų kultūrai, švietimui, sveikatos apsaugai. Nežinau, kurių daugiau, bet tie, kurie svajoja sunaikinti kaimą, rėksmingesni, įtakingesni, ir jiems uoliau tarnauja armija rašančių, įrodinėjančių, agituojančių.
Olego Poliakovo knygos apie lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vieni jų, pasitelkdami visą modernią liberaliąją terminologiją, dejuoja, kiek nedovanotinai daug kvadratinių metrų tenka moksleiviams mažėjančių miestelių tuštėjančiose mokyklose, kiek jų, tų gražių mokyklų būtų galima privatizuoti (įdomu, kokiam reikalui), o kiti paprastesni, žemiškesni, nuo gimtųjų dirvonų netoli teatsiplėšę, paprastos liaudies terminais ir socialistiniais argumentais niekina ir trypia dar teberusenančius kaimų ir miestelių kultūros (sveikatos, švietimo) židinėlius.
Pamatė: galimą skirtumą tarp darbo krūvio, kuris, viena vertus, tenka keliasdešimt pacientų per dieną priiminėjantiems gydytojams ir, kita vertus, lengvai (taip, sprendžiant iš teksto, bibliotekininkų darbą įsivaizduoja autorius) knygeles kilnojančioms ištuštėjusių kaimų bibliotekininkėms.
Nepamatė: skirtumo tarp gydytojų ir bibliotekininkų pajamų. Būtent – pajamų, o ne algų, nes labai ir labai dažnas gydytojas be teisėtos algos į namus parneša dar ir neoficialių pajamų – labai apčiuopiamų pacientų dėkingumo apraiškų. O bibliotekų darbuotojai iš savo keliskart mažesnių algų dar papildomai „finansuoja“ savo pačių veiklą. Čia ir gėlės, arbata bibliotekų svečiams, atvykstantiems į susitikimus su skaitytojais, dailiai apiforminti pakvietimai, be kurių į bibliotekos renginius įdomesnių svečių neprisikviesi, o kur dar saldumynai ar vaisiai vaikams, moksleiviams, kurie dažnai savo žodžiu paįvairina, pagyvina rimtą renginį. O kur dar išlaidos, apnešiojant/apvežiojant knygomis neįgalius skaitytoju, nes nei transporto, nei komandiruotpinigių šiai tauriai misijai valdžia neskiria?
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”. Apie lietuvių ir žydų tarpusavio santykius.
Svarbiausia, nepamatė, nepajuto to degininančio nepilnavertiškumo, kurį patiria bibliotekininkai, kai, ruošiantis įdomesniam renginiui, bet negavus pakankamo finansavimo iš „valdžios“, tenka su ištiesta ranka apeiti vietos „mecenatus“, kuriais paprastai tampa smulkieji verslininkai – pagarba ir padėka jiems.
Bibliotekininkus suprasti gali nebent mažųjų miestelių ir kaimų kultūros centrų, skyrių vadovai, besistengiantys iš debesų nuvyti kultūros „virvę“ – prisikviesti įdomesnį atlikėją, koncertuojančią grupę ar, su didžiausiu vargu subūrus šaunesnę kapelą, šokėjų grupę, kur nors nuvežti juos savęs parodyti, žmonių pasižiūrėti. Nieko keista: jie irgi priklauso tam pačiam ujamam, Vilniaus ir vietos valdžios dažnai peikiamam kaimų kultūros židinėlių kurstytojų sluoksniui.
Pamatė: „kitame rajone nuo centrinės bibliotekos įsikūrę net trys kaimų filialai – einant tiesiai nebus nė trijų kilometrų“.
Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nepamatė: šiais laikais nei tiesiai, nei aplinkui trijų ar daugiau kilometrų nors į biblioteką, nors į mokyklą ar į kultūros centrą pėsčias jau niekas nebeis, ypač pensininkai, tie aktyviausieji skaitytojai. Kilometrus pėstute beskaičiuoja nebent grybautojai. O autobusai po gyvenvietes važinėja retai ir ne kiekvieną dieną.
Nepamatė ir kito naujųjų laikų reiškinio: kadangi, kaip žinia, skaitoma ne kojomis, šiandien rūpinamasi ir visai nevaikštančiais, tik specialiuoju transportu važinėjančiais skaitytojais, įrengiant jiems specialius įvažiavimus ar keltuvus.
Ką padarysi, straipsnio autorius, sprendžiant iš visko, tebežiūri į gyvenimą socializmo statytojo akimis. Neberasdamas kaime jam suprantamesnio sovietmečio šurmulio su trankiais kolūkiečių chorais ir nieko kito neveikiančiomis, tik knygas „mainančiomis“ bibliotekininkėmis, bet užtat ataskaitose paskaitęs jam neįprastų renginių pavadinimus ir nepasivarginęs į juos įsigilinti, korespondentas smarkiai susirūpino: „Ar tik bibliotekos neuzurpuoja kultūros specialistų veiklos?“
Demeniškiuose poeto Viliaus Baltrėno knygos pristatymas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lyg anekdotus J. Skripkauskas cituoja renginių pavadinimus, nuo kurių, kaip pats prisipažino, jam suka vidurius: “Versk knygelės lapus ir raidelės pabus“, „Aš tau pasaką seku“, „Smagūs skaitymėliai“ ir pan.
Nieko keisto: jei gerai įmitusiam vyrui, įpratusiam prie kavos (su brendžiu ar be…), prie alkoholinio ar bealkoholinio alučio, pasiūlytume iš buteliuko patraukti kūdikių mišinėlio, ko gero, irgi vidurius susuktų.
Tačiau negi senokai mišinėlių nebevartojančiam žurnalistui neaišku, jog cituotieji renginiai skirti ne suaugusiems ir net ne vyresnių klasių moksleiviams, o patiems mažiausiems, tik tik pradedantiems sklaidyti pirmąsias knygeles, ir tik didelio didžiausio „Ačiū“, o ne pašaipos nusipelno bibliotekininkės, nuoširdžiai ugdančios būsimuosius skaitytojus, knygų mylėtojus?!
O gal kažkam kaip tik ir nepatinka tokia į ateitį nukreipta veikla, nes gali sutrukdyti uždaryti paskutines bibliotekas?
Knyga. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadangi aš nuo pat mažumės daug laiko esu praleidusi ir tebeleidžiu bibliotekose, tad remdamasi faktais, sukaupta patirtimi (o ne tendencingai atrinkta statistika) drįstu teigti, jog šiandieninė biblioteka nuo sovietinės skiriasi kaip diena nuo nakties, nes bibliotekininkai šiandien dirba ne tik ir ne tiek su knyga, kiek su knygų SKAITYTOJAIS. Šiandien skaitytojams negana parsinešti-perskaityti-grąžinti knygą, bet rūpi su bibliotekininkų profesionalia pagalba bendraminčių būrelyje naujai pamatyti, išjausti, aptarti, įprasminti supantį pasaulį, kartu įprasminant ir savo – šios žemės gyventojo, šio krašto puoselėtojo, valstybės kūrėjo, pasaulio suvokėjo gyvenimą. Ir šita, nauja misija, išryškina, kuo kultūros centrų, skyrių veikla, turiniu ir uždaviniais orientuota į pramogą, skiriasi nuo šiuolaikinių bibliotekų funkcijų…
Sunku patikėti, kad kaimui, – ūkininkams, valstiečiams – skirto laikraščio redakcijoje neatsirado žmogaus, kuris sulaikytų ranką, botagu užsimojusią ant žmonių, iš paskutinių jėgų tebesupančių – ne, ne saldybių, kaip rašo J.Skripkauskas, – brutaliai „optimizuojamų“ regionų, jų kaimų ir miestelių kultūros lopšį.
Šiandien, kai mūsų liko taip mažai, ir dar tebemažėja, atrodo, turėtume labai atsargiai, jautriai vertinti kiekvieną žmogų, kuris yra šalia mūsų ir dirba mums. Dar jautriau reikėtų kalbėti apie tuos žmones, kurie tebelaukia stebuklo, kurie tiki, kad pagaliau ateis į valdžią protingi žmonės ir sugalvos kažką, padarys kažką, kad nebetirptų Lietuvos kaimas lyg sniegas pavasarį, kad išvykusieji sugrįžtų ir rastų čia jų tebelaukiančius – su meile, su knyga, su gimtuoju žodžiu…
