(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)

8. Kuo silpnesnė valdžia, tuo stipresnė žiniasklaida, ir atvirkščiai

Iš G. Vainausko prisiminimų galima atsekti ištisą spaudos ir valdžios santykių naratyvą, kurio leitmotyvas – visokeriopi valdžios mėginimai pažaboti nepriklausomos žiniasklaidos galią. Ir vis dėlto klaidinga būtų mistifikuoti laisvo žodžio ir valdančiosios valdžios konfliktiškumą.

Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir valdančiosios jėgos intelektualinio pajėgumo. Kuo silpnesnė ideologinė ir intelektualinė valdžios viršūnė, tuo labiau ji pažeidžiama, tuo greičiau ima vengti demokratinėje šalyje neišvengiamos idėjų ir politinių nuomonių įvairovės. Tuo tarpu „Lietuvos rytas“ nuo pat pradžių, kaip prisimena G. Vainauskas, tapo atviras nuomonių įvairovei. „Tai turtino laikraštį, traukė skaitytojus. Net tame pačiame dienraščio numeryje leisdavome pasisakyti skirtingoms partijoms atstovaujantiems politikams, juo labiau, kad iš pradžių po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavo daug stiprių asmenybių – iškilių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų“ (p. 152). Jų skelbiamos nuomonės ir idėjos, politiniai ir ekonominiai siūlymai anaiptol ne visados sutapdavo su valdančiųjų partijų programomis ir jų įgyvendinimo būdais. Šalyje tvyrojo karštų diskusijų įtampa.

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas

To negana. Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvoje buvo kupini įnirtingos politinės kovos, kurioje dalyvavo ne tik lietuviškos idėjos ar nuomonės. Ypač aktyvios darėsi užsienio valstybių remiamos antilietuviškos – prorusiškos ir prolenkiškos – jėgos, pretendavusios sugrąžinti Rusijos įtaką šalyje ir net atplėšti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą.

Nekontroliuojama nuomonių įvairovė viešoje erdvėje ir spaudoje kartais darėsi politiškai grėsminga ir nederėtų stebėtis anuometinių konservatorių planais nacionalizuoti perdėm politiškai margą žiniasklaidą. Įžvalgiausias nepriklausomos Lietuvos politinis strategas Vytautas Lansbergis nepalaužiamai siekė sukurti ir stiprinti ką tik atgavusios nepriklausomybę Lietuvos politinį stabilumą visais įmanomais būdais, tarp jų – plačiau neviešinimais, pusiau slaptais, konfidencialiais. Ir, atrodo, neatsitiktinai.

V. Landsbergis išsiskyrė iš visų šalies vadovų pirmiausia tuo, kad dviejų epochų sandūroje jis išsaugojo gilią, beveik genetinę panieką ir priešiškumą bolševikinei sistemai, kai tuo tarpu nemaža jo amžininkų politikų vis dar jautė nostalgiją lygiavinio socializmo tvarkai buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur išaugo ir padarė daugiau mažiau įspūdingas karjeras. Tuo pačiu keliu bandė vėliau eiti ir V. Landsbergio globota prezidentė Dalia Grybauskaitė, deja, turėjusi įtartinos praeities šleifą. Pasak G. Vainausko, „vieša paslaptis, kad dažną ankstyvą rytą pas prezidentę užsukdavo V. Landsbergis. Prezidentūroje kuždėta, kad jis, o ne D. Grybauskaitė dešimtmetį buvo faktinis šalies vadovas – jo mintys neretai virsdavo prezidentės veiksmais“ (p. 331).

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paradoksas čia toks, kad teoriškai ir kategoriškai neigiant rusišką bolševizmą, V. Landsbergiui teko kurti gelžbetoninę konservatorių partiją, kurioje vyrauja daugumos priimtų sprendimų besąlygiškas vykdymas, visiškas individų paklusnumas generalinei partijos linijai ir taktikai. Iki šiolei galime stebėti įspūdingus manevrus, žaibiškai šalinant iš pareigų neklusniuosius partijos narius ir vėl maloningai grąžinant juos į ankstesnes pareigas už sumaniai pademonstruotą paklusnumą.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

G. Vainauskas prisimena savo iškalbingą susitikimą su naujuoju konservatorių partijos lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu, kai šis paskambino 2016 –ųjų vasarą. „Atsiliepiau – jis pasiūlė susitikti prie pietų stalo ir pasišnekėti. – Apie ką? – pasiteiravau. – Šiaip, be jokių išankstinių įsipareigojimų, – išgirdau atsakymą, ištartą tvirtu, neįsiteikiančiu balsu. Susitikome ir abu maloniai nustebome. Pasirodo, daugeliu atvejų – apie politinius procesus, verslą, migraciją, socialinius iššūkius mudviejų požiūriai sutapo [ …] G. Landsbergiui užsiminiau, kad Tėvynės sąjunga, kurios vairą jis perėmė, per visą savo gyvavimo istoriją nė karto neužsakė reklamos „Lietuvos ryte“. “Pats esi jaunas žmogus ir turbūt nežinai, kad konservatoriai – vienintelė Lietuvos partija, kuri niekada nesireklamavo mūsų laikraštyje, reklamą stengiasi užsakyti tik jiems palankiuose, gerokai mažesnio tiražo leidiniuose. Tačiau jų skaitytojai ir taip balsuos už Tėvynės sąjungą. Jums būtų daug naudingiau save pristatyti pas mus, nes gal jus išgirs ir liberaliau mąstantys rinkėjai“, – pasiūliau G. Landsbergiui. – Negali taip būti! – nusistebėjo jis. – Grįžęs į štabą pasakysiu, kad užsakytų mažiausiai du puslapius jūsų laikraštyje“ (p. 347).

Deja, pažadas liko tik pažadu. Ir, G. Vainausko manymu, ne dėl jaunojo G. Landsbergio, kuris redaktoriui pradžioje „pasirodė esantis klastingojo senelio priešingybė“, kaltės: „Neabejoju, G. Landsbergis kalbėjo nuoširdžiai. Tačiau prabėgo visa Seimo rinkimų kampanija, o konservatoriai taip ir neužsakė „Lietuvos ryte“ ne tik dviejų, bet ir vieno politinės reklamos puslapio. Kaip tai galima paaiškinti? Pasirodo konservatorių sukurta sistema stipresnė už jų naują lyderį ir jam, matyt, buvo griežtai paaiškinta, kad dar jo senelio nubrėžtų raudonųjų linijų nevalia peržengti. Nors finansiškai „Lietuvos rytui“ ta reklama – labai menkas praradimas, man rūpėjo išsiaiškinti tikrąją padėtį. Tai būtų tarsi signalas, kad keičiantis konservatorių vadovybės kartoms Lietuva bus mažiau priešinama. Pažadas liko netesėtas. Supratau: G. Landsbergis nėra savo žodžio šeimininkas, ir jam bus nelengva tapti tikru partijos lyderiu“ (p. 348).

Beje, dera patikslinti, kad „senelio nubrėžtos raudonosios linijos“ pačiam braižytojui nebuvo dogma. Strategiškai mąstantis Vytautas Landsbergis dalykiškai rinkdavosi tinkamiausią taktiką konkrečiomis aplinkybėmis konkrečiu momentu. G. Vainausko knygoje randame epizodą, kai prabėgus kelioms dienoms po to, kai sovietų desantininkai išvarė žurnalistus iš Spaudos rūmų, „Lietuvos ryto“ redaktorių pasikvietė pasikalbėti Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.

„Tai mane nustebino, – prisimena redaktorius – tada jau nebuvo jokia paslaptis, kad jis įtariai žvelgė  tiek į mane, tiek į „Lietuvos rytą“. Pokalbis truko gerą pusvalandį. Labiausiai įsiminė V. Landsbergio žodžiai, kad mes, žurnalistai, per lengvai pasitraukėme iš Spaudos rūmų: „Reikėjo rimčiau priešintis. Pasaulis turėjo pamatyti daugiau kraujo“. Ir vis dėlto išsiskiriant G. Vainauskas išgirdo esminį taktinį tikslą: „po tokių įvykių suvienyti jėgas turime visi – politikai, žurnalistai, medikai, verslininkai, darbininkai, – žodžiu, visa tauta“ (p. 87-88).

9. Dvi politinės sferos – „aukštoji“ ir „žemoji“

Kada ir kodėl taktika pasikeitė, jei prisiminsime, kad naujai išrinktas konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis jau nebegalėjo įvykdyti savo duoto pažado „Lietuvos rytui“? Po minėto susitikimo su G. Landsbergiu G. Vainauskas pastebėjo: „Jis gali greičiau sulaukti palankaus vertinimo tarptautinėje arenoje, nes yra jaunas, gabus, išsilavinęs, bet sunkiai taps savas senajai konservatorių gvardijai“ (p. 348).

Ir štai G. Vainausko prognozė pildosi, šiandien jau turime žinią, kad G. Landsbergis kartu su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda yra pakviestas dalyvauti 2023 m. pradžioje garsiajame Davoso susitikime, kur įtakingiausi planetos žmonės svarsto žmonijos problemų optimaliausius sprendimus.

Kai kam gali pasivaidenti, kad kartojasi niekieno nepatvirtinti gandai apie dar mažai kam anuomet žinomo Vytauto Landsbergio lemtingą pakvietimą prieš keletą dešimtmečių į Bilderbergo forumą (JAV), kur įtakingi veikėjai ir ekspertai iš Europos ir Šiaurės Amerikos neformaliose diskusijose aptaria abiejų kontinentų problemas, nors oficialiai neatskleidžiamos nei pranešėjo, nei bet kurio kito dalyvio tapatybė ar pareigybė. Visi pakviestieji dalyvauja kaip asmenys privataus susitikimo formate ir jokios rezoliucijos nesiūlomos, jokie politiniai pareiškimai nedaromi. Galime šiandien didžiuotis, kad joks Lietuvos politikas nėra susilaukęs tokios rimtos tarptautinės paramos ir pripažinimo kaip Vytautas Landsbergis.

Kaip seksis Gabrieliui Landsbergiui? Iš kavos tirščių buriant, vaidenasi įvairūs scenarijai…

G. Vainauskas po susitikimo su G. Landsbergiu ėmė įtarti, kad šis „pradeda blaškytis, kai atsiduria išankstinių nuostatų ir noro keisti pasaulį kryžkelėje“ (p. 348). Politologijos terminais galima būtų sakyti, kad kryžkelė šiuo atveju reiškia pasirinkimą tarp aukštosios politikos ir žemosios politikos. Kryžkelėje stovi ne tik dabartinis konservatorių lyderis, bet ir jo vadovaujama partija. Utopinis variantas: Gabrielius Landsbergis oriai tęs Vytauto Landsbergio „aukštąją politiką“ (šalies ir tarptautinis saugumas), o praktiškesnieji konservatoriai imsis „žemosios politikos“, ūkiškai tvarkydami mūsų krašto ekonominės, materialinės, kultūrinės ir socialinės gerovės reikalus mieste ir kaime.

Ar taip nutiks? Nežinia, nors vis labiau aiškėja, kad ne itin perspektyvu ir dora vardan tarptautinės vieno asmens karjeros aukoti žemiškuosius partijos pažadus tautai ir pačios tautos ūkiui naudingus tarptautinius ryšius (ne tik su Kinija…). Visa tai be reikalo kenkia konservatorių reitingams. Nors kas tie reitingai? Kasdien kintantys skaičiukai…

Šiandien belieka tik stebėti ir stebėtis, kaip laikui bėgant, keičiantis kartoms, gelžbetoninė konservatorių partijos vienybė nuolatos stiprėjo ir stiprėja. Jeigu D. Grybauskaitė stiprino savo poziciją, dalindama lojaliems saviškiams atsakingas valstybines pareigas, tai naujai atėjusi į valdžią po valstiečių pralaimėjimo konservatorių partija su savo koalicine „Laisvės partija“ galimai dalina lojaliems saviškiams stabilias materialines pozicijas ir pajamas iš sparčiai privatizuojamos valstybinės nuosavybės akcijų bei dividendų naujai steigiamose bendrovėse.

Pridėjus prie to vis dar tekančius iš Briuselio piniginius srautus, tvarkomus konservatorių pareigūnų įvairiose ministerijose, neverta stebėtis, kad Seimo pozicija, užsitikrinusi daugumą Seime, gali linksmai pasišaipyti iš susiskaldžiusios opozicijos purkštavimų.

Nes ką gi realiai gali pasiūlyti savo rinkėjams ir šalininkams opoziciniai veikėjai? Turiu galvoje ne tik Seime sėdinčius politikus, bet ir skaitlingus filosofinių bei moralinių vertybių gynėjus, įvarytus į opozicines susiskaldžiusių ambicingų asmenybių stovyklėles, sunkiai begyvuojančias alternatyvioje žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, iš kurių nuolat skamba narsi publicistinė valdžios kritika. Net triukšmingai vykdomos Seimo opozicijos parodomosios apklausos atskiriems ministrams pavirsta beprasmiais farsais, iš anksto žinant, kad visus ministrus nūdienė valdančioji partija demonstratyviai paliks savo postuose net po garsiausių jų „prisidirbimų“, po viešai matomų interesų konfliktų ir net apsijuokimo tarptautiniu mastu.

Konservatorius išrinkusi tauta dabar gali tiktai tylėti ir laukti, kada viskuo apsirūpinusi ir galutinai įsiviešpatavusi Lietuvoje konservatorių partija su visa savo koalicija, diegiančia universalias Briuselio rekomendacijas be jokio atsižvelgimo į Lietuvos specifiką, vis dėlto atsigręš į savo silpstančią dėl emigracijos ir ekonominių krizių tautą. Atsigręš ir imsis konkrečios „žemosios politikos“.

10.  “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje“

Kol kas, deja, mus valdančios partijos neretai susitapatina Lietuvos piliečių akyse su kitataučių geopolitinių galių ir instrukcijų vykdytojomis Lietuvos padangėje. Žvelgiant iš šalies, retkarčiais susidaro įspūdis, kad nemaža politikų dalis jau nebegirdi nei laisvo žodžio, skambančio žiniasklaidoje ir interneto erdvėje, nei tautiečių mitinguose skelbiamų reikalavimų.

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet ko norėti iš mūsų politikų? G. Vainauskas dalijasi įtarimu, kad „greitai šiuolaikinis žmogus gal išvis nenorės girdėti apie prasmę ir beprasmybę, tiesą ir melą ar kitas tariamas atgyvenas. Jis geis viską tik kuo greičiau išmesti iš galvos. Juk šiais laikais neretai išlaisvina pinigai ir advokatai, o ne tiesa [ …] Jau tampa nebesvarbu, kas iš tiesų dedasi pasaulyje – pilasi melagingos informacijos srautai, jie užtvindo socialinius tinklus, televizijas. Kai nelieka kritinio mąstymo, galima žmonėms įpiršti bet kokią mintį – svarbu ją patraukliai įpakuoti“ (p. 149). Kalbant apie madingiausias iliuzijų pakuotes, dažnai verta atkreipti dėmesį į glamūrinėje žiniasklaidoje ir provincinėje televizijoje šlovinamą idealą „Gera ten, kur mūsų nėra“. Kitaip sakant, globalizmo laikais gera visur, tik ne Lietuvoje. Negana to, peršama pranašystė su globalistų ūbavimais apie greitą ir neišvengiamą Europos tautų nykimą.

Ką jau čia bekalbėti apie mažytę Lietuvėlę!.. Jai reikia kuo skubiau pritaikyti nutautintos valstybės be istorinės praeities modelį. Kas gali būti patraukliau – jauki valstybėlė su visais šabloniškais šiuolaikinės civilizacijos teikiamais malonumais, kurie „trupinių politikos“ principu bus sumaniai paberiami nuo turtingųjų stalo varganiems Lietuvos piliečių sluoksniams. Paberiami ne iš kažin kokios atgyvenusios krikščionybės „artimo meilės“, o vien tiktai tam, kad netikę piliečiai nemitinguotų ir nekeltų riaušių iš nevilties dėl gyvenimo ant skurdo ribos, dėl nepakeliamų mokesčių už elektrą ir šilumą, dėl varganų, antisanitarinių savo būstų ar neįperkamų butų, dėl savo kasdienio juodo triūso ir nepajėgumo suteikti savo vaikams geriausią sveikatos priežiūrą, aukštesnį išsilavinimą, įdiegti jiems kilnesnę kultūrą ir t.t.

Kam nepatinka, gali jau dabar nešdintis iš Lietuvos. Aktyvioji tautos dalis taip ir daro, o pasyvioji jau nebeturi jėgų ir ryžto nei emigruoti, nei eiti į protestų mintingus, juo labiau kelti riaušes dėl valdančiųjų savivalės. Nuolatiniais mokesčių kaitaliojimais ir didinimais sukaustyta vidurinioji klasė retėja ir G. Vainauskas, ko gero, tiktai kaip gražų prisiminimą galėtų puoselėti JAV žiniasklaidos vadovų jam kažkada duotą patarimą „Žurnalistai visuomet turi ginti viduriniosios klasės interesus, nes ji yra visuomenės stuburas“ (p. 93). Besipučianti Lietuvos biurokratija ex oficio yra ir liks besielė instrukcijų administratorė, besimėgaujanti savo stabilia padėtimi ir asmenine gerove.

Betgi visos lazdos turi du galus. Mūsų valdančiųjų ir verslo žmonių viltys, esą nenuoramas lietuvius emigrantus pakeis paklusnūs ir pigesni imigrantai iš dar skurdesnių šalių, deja, yra neilgalaikės. Praktika rodo, kad jos pasmerktos maždaug dviejų-trijų generacijų gyvavimui. Europos Sąjungos patirtis akivaizdžiai patvirtina, kad aktyvūs atvykėliai iš skurstančių šalių ne tik sugeba kelti vandališkas riaušes, kurias sunkiai malšina daug efektyvesni nei Lietuvos policijos būriai. Jau antroje kartoje imigrantai ima perimti daugumą įvairiuose rinkimuose, palaipsniui įsitvirtina aukščiausioje šalies valdžioje ir pradeda teisiškai išradingą senųjų šalies šeimininkų nuosavybės perėmimą į savo rankas. Nuo aukščiausių postų, nuo dailių ofisų ir jaukių apartamentų senamiesčiuose iki sodybų sodybėlių ir restauruotų dvarelių prie ežerų ežerėlių… Dabartinė valdžia džiaugsmingai ruošia sau ir savo vaikams baltos duonos sumuštinį, netikėdama, kad jau antroje ar trečioje kartoje gardus sumuštinis nukris apsivertęs sviestu žemyn. Apsivers visa patrauklaus turto ir verslo sistema anaiptol ne buvusių šalies šeimininkų ir jų atžalų džiaugsmui.

Ir ką tada lietuviai? Ogi nieko. Gal tik mūsų protėviai dausose atsidus: o juk buvo pasakyta – nepjauk šakos, ant kurios pats sėdi…

Kelias į laisvę. Slaptai.lt foto

Kas aukštai, o kas žemai – istorinės akimirkos klausimas. Belieka laukti, kad mūsiškės partijos vis dėlto nepersipjaus tarpusavyje, gelžbetoninės koalicijos nesubyrės, kaip subyrėjo ir išsilakstė, kur šilčiau, buvusieji socdemai, valstiečiai, įvairiausi liberalai ir kiti vienkartiniai reformatorių sambūriai. Blaiviai ir tolerantiškai suderinus „aukštąją“ ir „žemąją“ politikas, kiekviena viešpataujanti partija tikrai suklestės ir atsigręš, jei kada nors atsigręš, į visų okupantų iškraipytos lietuvių tautos istorijos restauravimą, lietuvių kultūros rėmimą ir laisvų orių Lietuvos piliečių švietimą bei ugdymą bent kultūriškai nepriklausomoje šalyje.

Tokį lūkestį, beje, labai trumpai ir aiškiai išsakė G. Vainauskas, kuomet pirmą kartą susitiko su ką tik prisiekusiu naujuoju Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, kuomet Prezidentūros kieme buvo surengtas priėmimas kone tūkstančiui svečių. “Pasitaikė proga pasikalbėti ir su pačiu prezidentu. Tada išgirdau: „Visi man kažko linki, o ko jūs iš manęs laukiate?“ Tariau vieną sakinį: “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje – ko pasigedau jūsų pirmtakės laikais“ (p. 335).

(Bus daugiau)

2023.03.19; 09:00