Šiandien Lietuva mini 76-ąsias Birželio 23-osios sukilimo metines. Ši data labai simbolinė ir tikrai verta iškilmingo paminėjimo, tačiau kasmet vis mažiau prisimenama ir kontraversiškiau vertinama.

Pamėginkime pasigilinti, kodėl taip yra ir kam tai naudinga.

Birželio 23-iosios sukilimas ir bolševikų propaganda

Pagarba Lietuvos didvyriams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bolševikams kartais galima pavydėti jų sugebėjimo meluoti nuosekliai ir be jokių skrupulų. Nuo pat 1940 metais sovietinės okupacijos pradžios iki XXI amžiaus Rusijos istorijos vadovėliuose kartojasi nuolatinis ciniškas melas – kad Baltijos šalys buvo pavargusios nuo žiauraus ir tironiško autoritarinio režimo ir laukė savo utėlėtų „išvaduotojų“ iš Rytų. Tam buvo organizuojami sveikinimo mitingai, tam buvo sukurta Liaudies vyriausybė, imituojami „demokratiniai“ ir „laisvi“ rinkimai.

Tačiau labiausiai sovietų pasaką, kad nebuvo brutalios okupacijos, griauna ne pasakojimai apie tremtį, pokario rezistencinės kovos ar išslaptinti Molotovo Ribentropo pakto slaptieji protokolai, kuriuose aiškiai skelbimas Europos pasidalinimas tarp dviejų žiauriausių XX amžiaus totalitarinių režimų. Visa tai ne taip griauna tą melą kaip Birželio 23-osios visuotinis sukilimas, kilęs visoje Lietuvoje ir išvijęs sovietų banditus dar vokiečiams net neįžengus į Lietuvos miestus ir miestelius.

Birželio 23-iosios sukilimas ir Lietuvoje gyvenančios tautinės bendrijos

Sovietiniai, dabartinės Rusijos ideologai ir žmonės, kurie dėl kitų priežasčių yra nusiteikę prieš Birželio 23-osios sukilimą, naudojasi sena kliše – kad sukilėliai, vadinamieji „baltaraiščiai“ yra ne kas kitą, o žydšaudžiai ir būtent jie, o ne specialios vokiečių grupės yra kalti dėl Lietuvos žydų žudynių.

Nuo pat sovietmečio baltaraiščiai sukilėliai siejami su žymiosiomis žudynėmis Ūkio garaže ir nors jau ne vienas istorinis tyrimas įrodė, kad prie šių žudynių lietuviai beveik neprisidėjo, pasaka sekama toliau ir yra ja šventai tikinčių.

Taip pat mėgstama juodinti idėjinio sukilimo vado Kazio Škirpos ir Laikinosios vyriausybės atminimą priskiriant jiems antisemitizmą. Sukilėliai žudė tik tuos žydus, kurie buvo susiję su NKVD, LKP ir kitomis represinėmis struktūromis ir žudė ne todėl, kad jie žydai, o todėl, kad tie veikėjai parsidavė ir tarnavo sovietams. Lygiai taip pat „baltaraiščiai“ naikino ir lietuvius, rusus, lenkus, baltarusius, ukrainiečius, bet ne dėl tautybės, o dėl prisidėjimo prie Lietuvos naikinimo, tremčių, kankinimų, žudynių ir kitų baisių Raudonojo maro nusikaltimų. O jei vienos ar kitos tautinės bendrijos atstovų tose struktūrose buvo didesnis procentas, juk ne sukilėliai kalti.

Labai norisi tikėti, kad ateities istorikai plačiai nušvies šį istorijos etapą ir atskirs pelus nuo grūdų. Jei kai kurie sukilėliai vėliau susitepė nekaltų Lietuvos piliečių, kad ir kokia jų tautybė buvo, krauju, jie turi būti pasmerkti, o pats Sukilimas, jo tikslai ir vertybės turi būti apginti. Juk tarp sukilėlių buvo ne vien lietuviai, pasitaikė ir tautinių mažumų atstovų, kurie nekentė raudonųjų ir prisidėjo genant juos lauk iš Lietuvos.

Birželio 23-iosios sukilimas ir dabartis

Šiuo metu mūsų šalis su kiekviena diena netenka vis daugiau suvereniteto. Pilietiškumas, patriotizmas ir tikėjimas, kad nuo mūsų, Lietuvos piliečių, kas nors šioje šalyje dar priklauso, blėsta ne dienomis, o valandomis. Žmonės jau emigruodami ne tik „balsuoja kojomis“, bet ir „protestuoja kojomis“. Tie, kurie liko, bijo prarasti savo darbą, kurį dirba už tai, kad galėtų šiaip ne taip prasimaitinti ir pamaitinti savo šeimą, jie tikrai neprotestuos, nekovos už savo teises, neapgins savo teisės į gyvenimą, o ne apgailėtiną išgyvenimą.

Dabartiniai valstybės išlaikomi propagandistai stengsis apeiti bet kokio sukilimo temą, nes stichiškas, galingas ir šluojantis viską sukilimas yra visų pirma grėsmė, kad tauta supras savo jėgą, savo galią ir valią, savo galimybes.

Kitas dalykas – tai dabartinės Europos sąjungos viršūnėlių koketavimas su komunistiniu režimu, tas bukas nenoras suprasti, kad tarp nacių ir bolševikų ideologijos ir žalos civilizacijai galima drąsiai dėti lygybės ženklą. Europa į komunizmą žiūri atlaidžiai ir net su tam tikru vaikišku, naiviu smalsumu, sovietiniai simboliai nėra prilyginami nacistiniams ir kairieji banditėliai, vadinamieji „antifa“ Vakarų Europos saugumo struktūrų nedomina arba jei kartais sudomina, tai labai menkai.

Todėl užsiminimas apie sukilimą, kuris 1941 metais iš karto po to, kai Hitlerio vadovaujamo Trečiojo reicho kariuomenė užpuolė Sovietų Sąjungą, smogė bėgančiai sovietinei kariuomenei ir kalbant tiesiai, išvalė kelią pergalingam Vokietijos kariuomenės maršui link Maskvos, dažnam Vakarų Europos veikėjui atrodo neteisingas, kolaboracinis, išdavikiškas ar bent jau mažų mažiausiai neetiškas. Juk jiems per istorijos pamokas pasakojo tik apie holokaustą ir sudegintus rusų kaimus, tačiau veidmainingai tylėjo apie tūkstančius Lietuvos, Latvijos ir Estijos inteligentų, žiauriai ir žvėriškai nukankintų vien per pirmuosius sovietinės okupacijos metus. Apie sadistiškai išpjaustytus mokytojų, kunigų ir karininkų kūnus, kuriuos po keleto savaičių ekshumavo vokiečių okupantai trijose Baltijos valstybėse, paskelbdami apie tai visam pasauliui. Tačiau tai buvo priskirta nacių propagandai ir net dabar nėra populiaru apie tai kalbėti Vakarų Europoje, diskutuojant apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.

Kartais susidaro toks jausmas, kad statistinis europietis, kalbėdamas apie karo žiaurumus, vis dar jaučiasi sąjungininkais su utėlėtų azijatų ordomis, taigi, nesistebėkime, kad mūsų tautos sukilimas jiems nesuvokiamas ir kartais atrodo vertas pasmerkimo ir užmiršimo. Tačiau mes neturime pamiršti jo, šviesti ne tik savo piliečius, bet skleisti sukilimo faktą visai Europai, įrodyti, kad tai nebuvo kolaboravimas su naciais, kad tai buvo tautos veržimasis į laisvę, okupanto išvijimas ir tikėjimas artėjančia nepriklausomybe.

Apibendrinat galima pasakyti, kad mes patys privalome apginti savo istoriją, savo teisę į neiškraipytą tautos atmintį. Niekas neturi jos iš mūsų atimti, ir niekas, išskyrus mus pačius, jos neapgins. Nes istorija, kaip ir žmogaus atmintis yra labai individuali ir šiek tiek subjektyvi gerąja prasme. Kiekviena tauta istorinius įvykius atsimena, supranta ir interpretuoja skirtingai, nes iš skirtingų prizmių ją matė. Jei mes perimsime ne savo, o kitų surašytą istorinį naratyvą, mes prarasime save, mes prarasime savo praeitį ir tapsime, kaip tie praradę atmintį amžinų meksikietiškų muilo operų herojai, tada nebeliks tautos, nebeliks ir šios valstybės prasmės.

Todėl belieka pasveikinti Seime sudarytą, profesoriaus Arūno Gumuliausko vadovaujamą, Valstybinės atminties komisiją, kuri, tikėkimės, atims iš bumblauskų ir nikžentaičių istorijos interpretavimo ir monopolio teisę ir tada mes turėsime savo, lietuvišką istorijos matymą, kuris padės mums išlikti savimi.

Gal pradėkime nuo teisingo ir pagarbaus 1941 metų Birželio 23-iosios sukilimo ir jame dalyvavusių didvyrių įvertinimo?

2017.06.23; 06:35