Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Birželio 3 d. Vilniaus katedros aikštėje, nepaisydami karantino draudimų, susirinko didelė minia jaunų žmonių, protestuojančių prieš rasizmo apraiškas JAV ir visame pasaulyje, užsimojusių pagerbti brutaliai policininko uždusinto juodaodžio nusikaltėlio Georgo Floydo  atminimą.

Čia dalyvavo ir kelios antrosios jaunystės politinės tetos, nepraleidusios progos pasinaudoti paauglių ir jaunuolių naivumu.

Ar sakote, kad nuodėmė būtų kvestionuoti ar šaržuoti tokį įvykį, kai neretai abejingumu bei apolitiškumu kaltinamas Lietuvos jaunimas dabar staiga pademonstravo neįtikėtinai monumentalų, besiliejantį per kraštus empatijos proveržį?  

Norėčiau ir aš džiaugtis su kitais dėl jaunimo staigaus prabudimo, tačiau negaliu atsikratyti bjaurios nuojautos, kad aptariamu atveju visa jėga pasireiškė ne tiek pratrūkusi empatijos čiurkšlė, kiek turėjome progą dar kartą pamatyti ir įsitikinti, kad beždžioniavimo užkratas, naikinantis žmogaus valią, dvasią ir protą, dar spartesniais tempais nei koronavirusas, kuris kelią pavojų fizinei senjorų su didėjančių metų kraičiu sveikatai, jau yra mirtinai pajungęs mūsų jaunimo dvasines pajėgas.   

Beždžioniavimas yra dvasinio susargdinimo virusas, dvasinis negalavimas ir pagaliau neįgalumas, dvasios sunykimas, kai išsižadant savo kūrybinio potencialo, nueinama mažiausio pasipriešinimo keliu, tikrus dalykus išmainant į klastotes ir surogatus.  

Čia tinka pasakojimas apie Hansą, kuris taip mainikaudamas už tarnybą gautą arklio galvos dydžio aukso gabalą galop išmainė į niekam nereikalingą, t. y. visiškai atšipusį galąstuvą. Tačiau dar svarbiau bus pastebėti tai, jog toks tikrų dalykų išmainymas į surogatus nėra tik paprastas, doras, jaukus kvailumas, nepakaltinamas išsiblaškymas, neatsargumas. Iš tiesų, tai yra blogis labiausiai konceptualia to žodžio reikšme.

Gintaras Beresnevičius

Jeigu norite, blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, krikščioniškuoju požiūriu, blogis yra gėrio trūkumas, būties nepakankamumas. Taigi dažnai atsitinka ir taip, kad į būtį neužsandarintas substancionalumo rėmuose blogis prasisunkia, būtiškosios pamėklės pavidalą įgyja tik dėvėdamas gėrio kauką. Neatsitiktinai garsusis  filosofas ir teologas Vladimiras Solovjovas tvirtina, kad šėtonas yra Dievo beždžionė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2014/05/07/news/rusija-kaip-dievo-bezdzione-4663347/.

Kaip ir kitus suaugusiojo mentaliteto žmones, mane labiausiai nuliūdino tai, kad Georgo Floido pagerbimo mintinguose jaunimas buvo mokomas atsiklaupti nežinia prieš ką. 

Tokia per pasaulį nuvilnijusi atsiklaupimo akcija išties įgijo neįtikėtinai šiurpų, beveik demonišką beždžioniavimo pavidalą. Kaip visi matėme, reikalavimas atsiklaupti čia neturėjo jokios mirusiojo pagerbimo reikšmės, o buvo tik apgailėtinas žmogaus sugebėjimo savanoriškai atsisakyti savo orumo testavimas, nešvanki religinio nusižeminimo karikatūra!

Immanuelis Kantas Kristijono Gotlibo Milkaus Lietuvių-vokiečių ir Vokiečių-lietuvių žodyno „Draugo prieraše“ pastebi, kad lietuviai iš kitų tautų išsiskiria savo išdidumu, jie esą nesiklaupia net prieš savo vyresniuosius. Savo ruožtu naujausiųjų laikų Lietuvos poetas, vadinamas tautos dainiumi, lietuviško mentaliteto duotybėje pabandė įžvelgti stiprią nuolankumo dozę, tvirtindamas, kad  lietuvį atsiklaupti išmokė katalikų Bažnyčia. Kaip atrodo, poetas yra neteisus net faktografiniu požiūriu, prisimenant tą aplinkybę, jog sovietmečiu katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo disidentinio judėjimo už tautos ir tikėjimo laisvę pagrindiniu šaukliu. Tačiau iš tiesų nieko nėra baisiau už tai, kai religinio kulto ir apeigų ceremonijos dalis pamėgdžiojimo būdu yra išnešama į politinio šou areną. Tai – velniškas nesusipratimas!

Nežinau Lietuvoje kito tokio universiteto dėstytojo, kurį studentai būtų taip gerbę ir besąlygiškai mylėję, kaip Gintaras Beresnevičius. Tačiau studentai nesirinko į mitingus, neprotestavo dėl to, kad jų mylimas dėstytojas buvo uždusintas policininkų, įkišusių jį į šunims vežioti pritaikytą policijos mašinos bagažinę.

Vilniuje – eisena, smerkianti rasizmą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žinia, G. Beresnevičius nebuvo nei juodaodis, nei nusikaltėlis, o tik rašytojas, talentingas mokslininkas, studentų širdis užbūręs dėstytojas, geras žmogus, nuostabus bičiulis.  

Kaip atrodo, mūsų tyruose tuomet nesigirdėjo nė  vieno jauno žmogaus protesto balso tik dėl to, kad nebuvo patogaus masiniam pamėgdžiojimui pavyzdžio, o savarankiškos mintys labai retai veisiasi ne tik jauno, bet ir seno žmogaus galvose.

Nemoku angliškai keiktis, todėl apie G. B. žudikus policininkus lietuviška maniera pasakysiu taip: šūdvabaliai!

(Bus daugiau)

2020.06.10; 14:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Apie blogą analogijų taikymo praktiką, vertinant skirtingus reiškinius, andai jau esu kalbėjęs, tąkart bandęs įrodyti, kad užsižaidimas analogijomis įsivyrauja kaip tik tada, kai pritrūksta dėmesio ir susikaupimo, kai vardan neteisingai suprastos mąstymo ekonomijos, taupant laiką ir energiją, nueinama lengviausiu lėkšto apibendrinimo keliu, pražiopsant tai, jog gyvenimas kartas nuo karto pateikia naujus iššūkius, sukuria situacijas, kurių unikalumo nesugebėsime įžvelgti žiūrėdami į įvykius ,,senomis akimis”, be išlygų pasitikėdami jau susiformavusiais refleksais https://www.alfa.lt/straipsnis/50203630/apie-analogiju-nepakankamuma.  

Žodžiu, toks nekritiškas analogijų taikymas gali atsirasti dėl neįsisąmoninto sąmonės automatizmo, mąstymo inercijos, slinkimo reiškinių paviršiumi, pasiduodant išorinio panašumo žabangoms. Tačiau šįkart noriu atkreipti dėmesį į piktnaudžiavimą analogijomis, kai, siekiant diskredituoti kokį nors reiškinį, sąmoningai nurodomas blogas pavyzdys kaip neva labai panašus į gretinamąjį. Štai tokios piktavališkos redukcijos į blogą pavyzdį atvejis šiandien iškyla mums prieš akis, kai matome bandymus įpirši nuomonę, kad neva žmonių pasipiktinimas dėl institucijų vykdomo šeimų užpuolimo, įsisiūbavę protestai prieš neteisėtą vaikų grobimą labai primena liūdnus Garliavos įvykius.

Nesunku pastebėti, tokių nesugretinamų, kaip šiuo atveju, įvykių gretinimas atsiranda ne dėl įprasto paviršutiniškumo ir išsiblaškymo, o greičiau  dėl  piktavališkų vieno ar kito veikėjo su nešvankumo išvarža užmačių diskredituoti pilietinio sąmoningumo pasireiškimą, suniekinti savo orumą stojusius ginti žmones.

Nežiūrint atskirų niuansų, Garliavos istorijos varomoji jėga buvo banditų keršto akcija, nukreipta prieš principingą teisėją. Savo ruožtu Lietuvos žmonių, žurnalistų, o ypač Tėvų forumo susitelkimas, ginant šeimos vertybes, yra širdį glostantis pavyzdys, kviečiantis įsisąmoninti faktą, kad mūsų  tauta yra gyva ir lemiamais momentais sugeba pareikšti savo valią. Būtent šie žmonės, jų sąmoningumas – visų pirma yra valstybė, jie yra valstybė, regis, nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei ne vienas iš tų, kurie šildo savo sėdynes Seime.

Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip atrodo bent man, kosmetinių pataisymų, bandant gelbėti padėtį, neužteks, nes priimtas Seime vaikų teisių gynimo įstatymas arba, greičiau, jį lydėję poįstatyminiai aktai, bernavernetiškos instrukcijos išlaisvino blogį, kurį vėl suginti į pogrindį taip lengvai, kaip galėtų atrodyti, nepavyks. Klausiate – ar autorius nesutirštino spalvų, kalbėdamas apie kažkokį blogį, kai iš tiesų visi deklaruoja tik pačius geriausius tikslus, tarkime, prokuroras, dalyvavęs priimant sprendimą atimti vaiką iš niekuo dėtos mamos, sako, kad jų, prokurorų, aukščiausiasis tikslas yra vaiko interesai ir pan.?  

Žinia, kaip  vaizdingai pastebi Arthuras Schopenhaueris, blogis mūsų laikais nevaikšto pasidabinęs ragais ant kaktos ir užsikabinęs skambalą, pranešantį apie blogio priartėjimą, blogis šiandien dėvi labiau civilizuotą rūbą ir kartais įgyja sunkiai atpažįstamus pavidalus. Jeigu norite,  slibinas šiandien gali dėvėti tvarkingą kostiumą arba puošnų mundurą. Tačiau niekaip kitaip neišeina pavadinti tos nešvankios situacijos, kai į vieną krūvą susibėga kraupus vaizduotės trūkumas, žiaurus biurokratinis bukumas, nesuvaldytas noras rodyti savo viršenybę, karštligiškas dalyvavimas  galios dalybose.

Taigi šiandien jau pats laikas pagalvoti ir apie tai, kaip būtų galima užvirinti tas skyles, pro kurias slibinas tik ir taikosi išsiropšti į paviršių. Mano pirmas pasiūlymas yra toks: tarnybų sprendimas paimti vaiką iš šeimos gali būti laikomas teisėtu tik tokiu atveju, jeigu tokiam drastiškam sprendimui pritaria Tėvų forumo atstovas, paskirtas šio forumo sprendimu iš saviškių tarpo.

Galop nevalkiokite žiauriai nukankinto vaiko vardo visiškai nešvankioje situacijoje net po jo mirties, Seime priimtą kontroversišką įstatyminį aktą vadindami Matuko įstatymu.   

2018.11.16; 06:00