Gintaras Visockas

Analizuoti Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius nėra lengva, nes Europoje vis dar gajus mitas, esą krikščionys armėnai – visuomet teisūs, o musulmonai azerbaidžaniečiai – ne.

Kubos „Memorialinio genocido komplekso” direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.

Todėl kiekvieną pasakojimą apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus derėtų pradėti nuo mažytės eksursijos į praeitį. 

Pirma, ką būtina žinoti – tai šiandieninėje Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Akivaizdu, kad Armėnija – klusni kaimynines šalis puldinėjančios dabartinės agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Armėnija dabar visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų. 

Dar verta žinoti, kad rusišką bazę Armėnija įsileido savo noru. Armėnų niekas neprievartavo įsileisti rusų kareivius kaip mus, sakykim, 1940-aisiais. Armėnai patys linkę bendradarbiauti su Maskva ne tik ekonominiuose, politiniuose, bet išskirtinai ir kariniuose reikaluose. Tad nereikia būti naiviems, kad nesuprastume: Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano 1991 – 1994 –aisiais armėnai atėmė išskirtinai rusų kariškių padedami. Būtų kvaila manyti, kad mažytė Armėnija be Rusijos pagalbos būtų pajėgi įveikti kur kas didesnį, galingesnį Azerbaidžaną.

Antrasis mitas – esą armėnai Kalnų Karabache gyveno nuo seniausių laikų. Į azerbaidžaniečių žemes jie buvo dirbtinai perkeliami keliais etapais dar tais laikais, kai dėl įtakos Turkijai (Osmanų imperijai), Azerbaidžanui ir Gruzijai galynėjosi carinė Rusija, Iranas ir kai kurios Europos valstybės, neišskiriant ir JAV. Rusijos carai ir imperatoriai, o paskui – ir bolševikinės Rusijos generaliniai sekretoriai, buvo suinteresuoti tuometinius Azerbaidžano regionus atskiesti sau palankiais, ištikimais armėnais, atkeliamais, pavyzdžiui, iš Osmanų imperijos ar Irano. Kad Kalnų Karabachas ilgus šimtmečius nebuvo matęs daug armėnų, byloja toks faktas – buvęs Irevanės chanatas (dabartinis Jerevanas) dar 20 amžiaus pradžioje buvo išskirtinai azerbaidžaniečių apgyvendintas kraštas.

Belieka išsiaiškinti, kodėl iš Osmanų imperijos ar Irano į Azerbaidžaną masiškai perkeliami armėnai buvo ištikimi Rusijos imperatoriams ir sovietinės Rusijos sekretoriams. Už ištikimybę armėnams Rusija pažadėjo teritoriją, kurioje jie esą galės įsikurti amžiams įkurdami savąją valstybę. Kad armėnai troško turėti savąją valstybę, – nieko smerktino. Smerkina tik tai, kad jie sumanė įkurti savo valstybę akivaizdžiai svetimose teritorijose. Smerkina ir tai, kad savąją valstybę jie kūrė naudodami klastą, intrigas ir jėgą – išstumdami vietinius gyventojus. Ne tik išvydami, bet ir žudydami…    

Skaitytojų dėmesiui – vienas iš tokių pavyzdžių. 1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė pogromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose būta informacijos. To meto azerbaidžaniečiai priešinosi okupantams ne tik ginklu, bet ir informuodami Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė informaciją, ją vertė į Europos tautų kalbas, bandė kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto lūžio. Būtent tais metais Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais pralietą kraują.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti toje teritorjoje muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek iškils į paviršių. Paslėpti tiesos neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų. Santūrumas dar labiau išryškina to meto tragizmą.

XXX

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir žurnalistui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Vilnius – Baku – Kuba – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

(Bus daugiau)

2016-12-14; 06:10