Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, kuriai vadovauja įžymus Lietuvos politikas, Seimo narys Emanuelis Zingeris, neseniai, balandžio 10 d., padarė pareiškimą, kuriame, be kita ko, sakoma:

„Prieš trejus metus (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams įvertinti pakomisė Lietuvoje patvirtino pareiškimą dėl Holokausto metu bendradarbiavusių asmenų atminimo ir kitų nacių nusikaltimų: „Pakomitetis smerkia (tokių) paminėjimą viešojoje erdvėje, jei yra patikimų istorinių įrodymų, kad jie kokiu nors būdu dalyvavo žydų ir kitų aukų persekiojime ir (arba) nužudyme nacių okupacijos Lietuvoje metu nepriklausomai nuo jokios kitos veiklos, kuria jie tuo metu ar vėliau užsiėmė”.

Komisijoje dauguma – užsieniečiai, daugiausiai JAV ir Izraelio žydai. O štai Delfyje rašoma:

https://www.delfi.lt/…/po-staigaus-atminimo-lentos-nukabini…

„Kai K. Škirpos alėjos keitimo iniciatyvos autorius R. Vaisbrodas buvo Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius, Vilniuje buvo atidengta atminimo lenta Abai Kovneriui – Kaniūkų kaimo skerdynių dalyviui.”

………………….

„Iš tiesų egzistuoja atminimo lenta žydų pasipriešinimo dalyviui A. Kovneriui. Ji pakabinta Lietuvos žydų bendruomenės pastato viduje, antrame aukšte, prie vieno iš kabinetų durų. Atminimo lenta buvo atidengta 2018 m. kovą, minint jo šimtmetį. Per ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kalbėjo, kad Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, drąsų partizaną, keršytoją, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.”

Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, Izraelio premjero Benjamino Netanyahu žmona Sara, B.Netanyahu, LR URM vadovas Linas Linkevičius ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tai kaipgi minėta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti drįstų tirti Abba Kovnerio – Kaniūkų kaimo skerdynių dalyvio galimus nusikaltimus, jei juos jau įvertino Faina Kukliansky?

Iškyla ir kitas klausimas, ar Lietuvos žydų bendruomenės pastato vidus, ir apskritai, bet kokio visuomeninės paskirties ar net, pavyzdžiui, supermarketo, pastato vidus nelaikytinas viešąja erdve, apie kurią kalba Komisija, jei į ją teisėtai gali įeiti visi piliečiai ir nepiliečiai, skirtingai, negu į privačią erdvę? 

Lietuvos Prezidentas neseniai teigiamai įvertino minėtos Tarptautinės komisijos veiklą, tik pasakė kad lygiagrečiai reikia burti kitas organizacijas, istorikus ir pan. įstorinės atminties įamžinimo ar ištrynimo klausimams spręsti. Kažkodėl nepaminėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC). O juk tai vieninelė suvereni nepolitizuota Lietuvos Respublikos ekspertų valstybinė įstaiga tokiems klausimams tirti ir teisiškai spręsti. Gal tiesiog laiko dar neturėjo Prezidentas įsigilinti į šią problema. 

XXX

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Čia pridedame keletą ištraukų iš mūsų portale jau skelbtų tekstų, pasakojančių, kas gi buvo tie „raudonieji partizanai”, išžudę Kaniūkų kaimo gyventojus, bei kuo pasižymėjo Aba Kovneris ir kiti keršytojai iš gaujos „Nakam”.

Kaniūkų kaimo žūtis

Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos, kalbiniu atžvilgiu priklausė vadinamajam Dieveniškių „pusiasaliui“ – kaimų grupei, kurioje lietuviškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą. Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.

1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais buvo žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas).

Okupantų pakalikas (po karo tapęs bene pagrindiniu okupuotos Lietuvos spaudos ideologu – aut. past.) G. Zimanas 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui rašė apie Rūdninkų girios pietryčių pakraštyje esantį kaimą, kuris buvęs labai aktyvus ir „ypač įkyrėjęs“ sovietiniams partizanams, jiems „uždaręs visą rajoną“. G. Zimanas toliau gyrėsi: „Jį mes sudeginome visiškai. Operacija pavyko, savo aukų mes neturėjome, savisaugininkų keli namai supleškėjo, jie turėjo daug nuostolių. Nuo to laiko visame ano kaimo [Rūdninkų girios] pakrašty savisaugą kaip ranka nuėmė“.

Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo taip pat gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą buvo pavaldžios „Vilniaus brigados“.

„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis, kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatantsand Partisans“, papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“.

Dešinėje – raudonoji partizanė Fania Brancovskaja. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

 „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.

P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo F. Jocheles – Brancovskaja.

Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą siautėjo 11-a Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie save vadino „Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo vienetai. Brigadų būrių branduolį sudarė žydai ir rusai…

Ištraukos iš slaptai.lt publikacijos „Kur žengia karinės sovietų ordos: Klepočiai, Vabaliai, Kaniūkai, Hodžaly” (2019 metų vasario 20 diena).

XXX

Aba Kovneris – žiaurus keršytojas iš „Nakam”

Žydų keršytojų organizacijos “Nakam” lyderis Aba Kovneris (centre), siekęs nunuodyti šešis milijonus vokiečių.
Žydų keršytojų organizacijos “Nakam” lyderis Aba Kovneris (centre), siekęs nunuodyti šešis milijonus vokiečių.

Dokumentinio filmo apie žydų keršytojus iš „Nakam” (TV kanalas „History”) pradžia – 1945- ieji metai, kai britų armijos sudėtyje dar veikė speciali žydų brigada, suformuota iš Europos ir Artimųjų Rytų žydų. 1945-aisiais ši brigada buvo dislokuota Šiaurės Italijoje. Bet kai baigėsi karas, žydų kareiviai, nieko neperspėję, skubiai dezertyravo. Kitaip tariant, apie savo pasitraukimą neinformavo tiesioginių vadų. Palikę britų kariuomenės gretas jie niekur neišsiskirstė ir, svarbiausia, nesudėjo ginklų. Dauguma jų troško keršyti visiems, kurie, jų manymu, kalti dėl Holokausto.

Slapta, spontaniška, niekieno nesankcionuota buvusių nacių medžioklė prasidėjo. Britų kariuomenės uniformą dėvintys žydų tautybės vyrai Europoje ieškojo tų, kurie Hitlerio valdymo metais išžudė jų artimuosius, gimines, pažįstamus. Įtariamuosius karo nusikaltėlius žydai savavališkai sučiupdavo gatvėje arba areštuodavo namuose. Tada susodindavo į sunkvežimius, nugabendavo į mišką ar kokią nors atokesnę vietą ir ten sušaudydavo. Be abejo, pirma suimtiesiems pasakydavo, kuo jie kaltinami. Paskui retoriškai paklausdavo, kokios bausmės jie už tai nusipelnė. Ir paleisdavo kulką į galvą. Manoma, kad iš Šiaurės Italijos dezertyravusi žydų karių brigada 1945 – 1946 metais nužudė kelis šimtus tikrų ar menamų karo nusikaltėlių. Ji daugiausiai keršijo Šiaurės Italijos ir kai kuriuose Austrijos regionuose.

Bet toji brigada buvo ne vienintelė, troškusi mirties bausme nubausti kuo daugiau tikrų ar menamų savo skriaudėjų. Keršytojų grupių Europoje būta ir daugiau. Vienai jų vadovavo iš Vilniaus kilęs Aba Kovneris. A. Kovneris jau pirmosiomis dienomis pasižymėjo kovingumu ir atkaklumu. Dar 1941-aisiais, būdamas Vilniaus geto kalinys, jis ragino žydus verčiau žūti priešinantis, nei mirti kenčiant pažeminimus. Atsakydamas į klausimą, kodėl žydai privalo į rankas paimti ginklus ir nubausti savo skriaudikus, kurie jau – nugalėti, A.Kovneris atsakydavo vaizdingai pasakodamas apie Panerių miškelio baisumus. Kas iš tiesų dėjosi Paneriuose netoli Vilniaus, A. Kovneris savo akimis nematė. Jis rėmėsi liudininko žydo Menechemo (tai – slapyvardis) pasakojimais.

A. Kovneris buvo išsilavinęs, protingas, įžvalgus. Tačiau turėjo ir savimylos bruožų. Manė esąs labai protingas ir išmintingas. Todėl užtektinai daug žydų jam nepakluso. Bet būta, žinoma, ir tokių, kuriuos sužavėjo A. Kovnerio ketinimai pralieti kuo daugiau buvusių nacistų kraujo. Išeivis iš Vilniaus surinko maždaug 200 – 300 keršytojų būrį ir ėmėsi darbo. Kruvino darbo. Jie pirmiausiai persekiojo tuos, kuriuos įtarė esant kaltus dėl savo artimųjų mirčių. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog keršto akcijos buvo atliekamos be teismo, be įrodymų patikrinimo, be liudininkų apklausų. Bausdavo tuos, kuriuos manė esant kaltus.

1945-aisiais metais dar nebuvo Izraelio valstybės. Tuometinei Palestinai vadovavo Didžioji Britanija. Prisibijodama arabų nepasitenkinimo britų vadovybė neleido žydams masiškai emigruoti iš Europos į Palestiną. Metinė kvota tebuvo tokia: dešimt tūkstančių žydų per metus. Britų elgesys asmeniškai įžeidė A. Kovnerį, ir jis intensyviai svarstė, kaip pralaužti britišką blokadą. Jis siekė, kad į Palestiną žydai keltųsi masiškai, šimtais tūkstančių kas mėnesį. Prie A. Kovnerio prisijungė ir daugiau keršto idėjos užvaldytų žymių žydų – Jahuda Maimon, Paša Raichman, Vita Kepner…

Ir vis dėlto A. Kovnerio netenkino pavienės keršto akcijos. Jis troško suburti nuosavą armiją, kuri imtųsi keršyti masiškai. A. Kovnerio būrys pasivadino “Nakam”. Išvertus į lietuvių kalbą šis žodis reiškia “kerštą”. Štai tada “Nakam” organizacijos nariams ir kilo mintis užnuodyti geriamąjį vandenį, kuris tiektas didiesiems Vokietijos miestams. “Nakam” vadovai paskaičiavo, jog sėkmingai užnuodiję vandentiekį myriop jie galėtų pasiųsti apie šešis milijonus vokiečių.

Toks keršto akcijos dydis A. Kovnerį tenkino. Jo nebaugino sąžinės priekaištai, jog pasisekimo atveju žus ir šimtai tūkstančių tikrai žydams nieko blogo nepadariusių žmonių, įskaitant vaikus, senelius, moteris. A. Kovneris buvo nusiteikęs ryžtingai. Išeivis iš Vilniaus siekė, kad vokiečiai pajustų mirties baimę, kai žudoma nesirenkant aukų, kai žudomi ir tikrai niekuo dėti asmenys. Pavyzdžiui, vaikai. A. Kovneris ir jo artimiausi bendražygiai buvo įsitikinę, jog keršija ne asmeniškai, o už visos žydų tautos kančias. Jie manė, jog turi teisę atstovauti visą žydų tautą ir keršyti visos žydų tautos vardu.

Abba Kovner iš „Nakam”

A. Kovneris nusprendė užnuodyti geriamąjį vandenį keturiuose didžiuosiuose Vokietijos miestuose – Niurnberge, Miunchene, Hamburge ir Frankfurte. Savo planą jis pavadino raide “A”. Netrukus į šiuos miestus buvo pasiųsti “Nakam” atstovai išsiaiškinti, kaip ten įrengti vandentiekiai. Žydai iš “Nakam” apsimetė esą inžinieriai ir netrukus grįžo pas A. Kovnerį su būtinais detaliais brėžiniais.

1945-ųjų rugpjūtį A. Kovneris buvo pasiruošęs įgyvendinti siaubingą sumanymą. Laimė, paskutiniuoju momentu jis vis tik pradėjo abejoti, ar teisingai elgiasi. Abejonių kamuojamas jis paliko savo grupę – išvyko į Palestiną pasitarti su to meto įtakingiausiais žydų politikais. Pati įtakingiausia to meto grupė buvo “Hagana”. Būtent “Haganos” lyderiai piktinosi britų valdymo metodais ir ketino, britams pasitraukus, nedelsiant įkurti Izraelio valstybę. “Hagana” pasižymėjo ir tuo, kad turėjo savo karines struktūras, sudarytas iš savanorių.

Pats įtakingiausias žydas “Haganoje” buvo Davidas ben Gurionas. Manoma, kad A. Kovneris pirmiausiai susitiko būtent su juo. Tačiau Davidas ben Gurionas, regis, nepritarė keršto planui. Būtent ponas Davidas ben Gurionas pareiškė, jog jam labiau patiktų, jei A. Kovneris šešis milijonus vokiečių paverstų žydais arba bent jau žydų draugais. Visi kiti planai jo nedomina.

Šis atsakymas – smūgis A. Kovnerio planams. Bet jis nenuleidžia rankų. Tada jis pradėjo ieškoti užtrarimo pas kitus įtakingus žydus. Pavyzdžiui, pas Chaimą Veicmaną. Nors šis žydas nebuvo toks įtakingas kaip D. ben Gurionas, jo įtaka buvo ženkli (jis vėliau tapo pirmuoju Izraelio valstybės prezidentu). O tuo metu, kai A. Kovneris atvyko į Palestiną, Ch. Veicmanas garsėjo kaip žymus chemikas, dirbęs moksliniame tyrimų institute “Zifa” netoli Tel Avivo.

A. Kovneris yra tvirtinęs, jog sulaukė Ch. Veicmano pritarimo. Esą jo planui buvo ne tik pritarta, bet dar ir nuodų parūpinta. Stiprių, greitai veikiančių. Bet ar tikrai Ch. Veicmanas pritarė masiniam vokiečių nuodijimui? Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad Ch. Veicmano tuo metu net nebuvo Palestinoje, kai ten lankėsi keršytojas iš “Nakam”.

Žodžiu, A. Kovneris greičiausiai nesulaukė pritarimo nė iš vieno ano meto įtakingo žydo. Bet jis negalėjo grįžti pas ginklo draugus nesulaukęs pritarimo. Tiesiog negalėjo prisipažinti, jog planas “A” – žlugęs. Juolab kad keršytojams iš “Nakam” buvo sunku gyventi tarp vokiečių – savo priešų. Žydai buvo priversti slėpti savo tikruosius vardus ir tikruosius ketinimus. Todėl juos laikė esant vokiečiais. Ir jie puikiai girdėjo, kaip to meto vokiečiai koneveikia žydus.

1945-aisiais metais gruodį A. Kovneris gavo nuodų ir buvo pasiruošęs grįžti į Vokietiją. Aleksandrijos uoste sėkmingai įlipo į britų minininką. Bet Vokietijos nepasiekė. Dėl priežasčių, kurios iki šiol nėra aiškios. Britų minininke jis buvo suimtas. Tiesa, po to, kai į jūrą išmetė nuodus. Kas iš tikrųjų atsitiko laive, – niekas deramai nežino. Egzistuoja versija, jog A. Kovneris lemiamu momentu prisipažino britams. Tačiau turint omenyje šio išeivio iš Vilniaus atkaklumą, kryptingumą ir užsispyrimą, tokia versija vis dėlto mažai tikėtina.

Apie lyderio areštą netrukus sužinojo “Nakam”. Keršytojams tai buvo smūgis žemiau juostos. Tačiau jie nusprendė imtis kito plano – plano “B”. Keršytojai iš “Nakam” nutarė išnuodyti Niurbergo kalėjimuose ir sulaikymo stovyklose kalinčius vokiečių karininkus ir kareivius. “Nakam” vadovybė žinojo, jog senuosiuose Niurnbergo Teisingumo rūmuose teisiami aukščiausio rango vokiečių karo nusikaltėliai. Tačiau žydų netenkino tos ilgai trunkančios teisinės procedūros. “Nakam” planavo įsiveržti į rūmus ir savo rankomis iššaudyti suimtus nacistus. Bet šio sumanymo netrukus atsisakyta, nes išsiaiškinta, kaip kruopščiai saugomas pastatas.

“Nakam” nutarė imtis nuodijimo. Visame Niurnberge tuo metu būta kelių kalėjimų ir stovyklų, kuriose buvo kalinami nacistinės Vokietijos karininkai ir eiliniai. Žydų keršytojai baiminosi, jog kai kurie belaisviai gali būti paleisti namo arba sulaukti švelnių įkalinimo bausmių. Jie nutarė juos nunuodyti. Siekiant šio tikslo tereikėjo su nuodais patekti į kepyklą, kurioje buvo kepama duona suimtiesiems.

Žydų keršytojai ne tik gavo nuodų iš vieno Paryžiaus chemiko, bet ir turėjo pramokti kepėjo amato bei įsidarbinti pagrindinėje Niurnbergo duonos kepykloje. Planas “B” klostėsi kuo puikiausiai. Nuodai buvo saugiai paslėpti kepykloje. Sutartą naktį į kepyklą patekę keršytojai užnuodijo tūkstančius duonos kepalų. 1946-ųjų balandžio 13-ąją “Nakam” keršytojai nuodais ištepė tris tūkstančius duonos kepaliukų. Turint omenyje, kad kepaliukas dalinamas keturiems belaisviams, mirti privalėjo apie 12 tūkst. kalinių. Beje, baisiose kančiose.

Bet ir šis planas nepasisekė. Tiksliau tariant, viskas buvo atlikta tiksliai, kruopščiai, be sutrikimų. Tačiau vokiečių belaisviai mirties vis dėlto išvengė. Jie tik patyrė laikinų negalavimų. Niurnbergo ligoninėse jiems praplovė skrandžius. Nė vienos mirties. To meto spauda nieko nerašė apie šį incidentą. Tikroji informacija buvo slepiama nuo visuomenės. Visuomenė tesužinojo, kad Niurnberge susirgo maždaug tūkstantis vokiečių belaisvių. Kituose šaltiniuose teigta, jog ūmia skrandžio liga susirgo 2300 vokiečių kareivių. Bet visi laikraščiai akcentavo, jog mirčių išvengta.

Mossad emblema

Žodžiu, žydų keršytojai iš “Nakam” neįgyvendino nė vieno savo plano. Kai kurie šiandien gyvi “Nakam” atstovai tvirtina, jog nesigaili planavę masines vokiečių žudynes kaip keršto akciją už savųjų mirtis. Jie tenorėjo pasakyti tiek vokiečiams, tiek kitoms pasaulio tautoms, jog neįmanoma pralieti žydų kraujo ir nesulaukti atpildo. Jie taip pat siekė parodyti, jog visiems, kurie praliejo žydų kraują, teks labai brangiai sumokėti. Pats A.Kovneris yra sakęs, kad jei tik būtų turėtų atominę bombą, ją numestų ant pralaimėjusios Vokietijos. Jį įkvėpė amerikiečių sprendimas su žeme sulyginti japonų miestus Hirosimą ir Nagasaki.

Prabuvęs britų kalėjimuose maždaug vienerius metus A. Kovneris išėjo į laisvę ir vėl ketino imtis keršto akcijų. Tačiau tuo metu iš Palestinos pasitraukė Didžiosios Britanijos kariuomenė ir žydams pavyko įkurti Izraelio valstybę, kurią čia pat užpuolė kelios priešiškai nusiteikusios arabų kariuomenės. A. Kovneris teturėjo du kelius: arba grįžti į Vokietiją ir keršyti vokiečiams už Antrojo pasaulinio karo baisumus, arba atvykti į Izraelį ir padėti savo valstybei gintis nuo arabų. A.Kovneris pasirinko Izraelio valstybę. Izraelio nepriklausomybės karuose jis buvo vienas iš aktyviausių karininkų.

Tačiau pavienių keršytojų Vokietijoje vis dar buvo likę. 1949-aisiais automobilio avarijoje žuvo aukšto rango nacistų karininkads Vilhelmas Štugartas. Manoma, kad avarinę situaciją parengė žydų keršytojai. 1954-aisiais metais savo nuosavame automobilyje sudegė kitas aukšto rango vokiečių karininkas – Foto Abec. 1976 metais Prancūzijoje buvo nužudytas Joachim Peiper – žymus vokiečių tankų kariuomenės karininkas. Į jį mesta padegamoji bomba, ir jis tiesiog sudegė gyvas. Tačiau vardijant šiuos atvejus, nėra šimtaprocentinių garantijų, jog tai – būtent žydų keršto akcijos.

Tėra užfiksuotas vienas vienintelis atvejis, kai keršto akciją tikrai organizavo ir tikrai įvykdė valstybinės Izraelio struktūros už žydų mokesčių mokėtojų pinigus. Tai nutiko 1964 metais Brazilijos San Paulo mieste, kur, žydų manymu, slapstėsi kadaise su fašistine Vokietija tampriai bendradarbiavęs latvis Gerbertas Cukursas. Nors esama versijų, kad G. Cukursas viso labo dirbo aukšto rango vokiečių karininko vairuotoju, jį žydai įtaria dalyvavus masiškai žudžius žydus Latvijos teritorijoje. Pasibaigus karui šis latvis sėkmingai persikėlė į Braziliją, kur užsiėmė turizmo verslu. G. Cukursas buvo labai atsargus ir įtarus. Bet “Mossad” agentui Antonui Kiunceliui pavyko apsimesti Austrijos verslininku ir įgauti latvio pasitikėjimą. G. Cukursas buvo nuviliotas į Urugvajų ir Montevidėjo mieste nušautas.

Įvykdant mirties nuosprendį G. Cukursas priešinosi kaip įmanydamas. Nedaug trūko, kad jis būtų pasprukęs, nes pistoletas su garso slopintuvu, kurį turėjo “Mossad” agentas, pirmą kartą užstrigo. Urugvajaus policija kūną aptiko tik po vienuolikos parų. Ant dėžės, kurioje buvo paslėptas kūnas, gulėjo raštelis su užrašu: “Cukursas nubaustas rankomis tų, kurie niekada nepamiršta”. Atsakomybę už šią operaciją oficialiai prisiėmė Izraelio valstybė ir jos slaptoji tarnyba “Mossad”. Dėl kitų keršto akcijų Izraelio valstybė tvirtinanti niekuo dėta. Nors tokių atvejų, kaip G. Cukurso mirtis, būta ir daugiau – Čilėje, Argentinoje…

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Beveik neabejojama, kad po Antrojo pasaulinio karo “Mossad” po visą pasaulį, vaizdžiai tariant, ne tik medžiojo, bet ir sumedžiojo mažiausiai keliasdešimt aukšto rango nacistų.  Bet persekiojo slaptai. Dokumentiniame filme kalbėjusi viena žydė svarstė: kokia prasmė keršyti, jeigu niekas nežino, kad tai – būtent kerštas?

Ištraukos iš slaptai.lt publikacijos „Žydų keršytojai iš “Nakam” – TV kanalo “History” akimis” (20111 metų liepos 31 diena).

2019.08.06; 07:30

Kai kurie nusikaltimai žmoniškumui iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinės bendruomenės įvertinimo. Šiurpių nusikaltimų nacistinės vokiečių okupacijos metais raudonieji partizanai yra įvykdę Lietuvoje. Protu sunkiai suvokiamos skerdynės gerokai vėliau, ties XXI amžiaus slenksčiu, sukrėtė azerbaidžaniečių tautą.

duboviciene_irma-k
Irma Dubovičienė, šio teksto autorė

Turėtų kilti klausimas: ar, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tai negalėtų pasikartoti ir mūsų dienomis?.. Turbūt atsakymas yra vienintelis. Nors tokių nusikaltimų tyrimai ypač sudėtingi, o tiesa labai neparanki kam nors iš gyvųjų, ji neturi būti pamiršta.

Kaimo tragediją primena kryžius

Kaniūkų kaimo pakraštyje Šalčininkų rajono savivaldybės bei Kovos ir kankinių atminimo apsaugos tarybos iniciatyva 2005 metais pastatytas kryžius. Jis primena tai, apie ką ištisus dešimtmečius vietos žmonės galėjo kalbėti pašnibždomis.

Užrašas byloja: „Kaniūkų kaimo gyventojams vyrams, moterims, vaikams, kuriuos 1944 metų sausio 29 naktį antpuolio metu nužudė sovietiniai partizanai iš Rūdninkų girios, atminti”. Išvardytos 38 aukų pavardės. Sąraše ne tik vyrai, bet ir 19 moterų, 7 vaikai: dvejų, ketverių, aštuonerių, devynerių metų…

Buvo sudeginti trobesiai (iš 50 liko tik keturi), išžudyti gyvuliai. Kaniūkų kaimo žudynės – didžiausias raudonųjų partizanų įvykdytas nusikaltimas Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais.

Tuometės Eišiškių apskrities, Jašiūnų valsčiaus kaimo gyventojų pavardės lenkiškos, o gal sulenkintos – juk iki Vokietijos okupacijos tai buvo Lenkijos teritorija. Tautybė išties nėra svarbi, nors, pasak tyrėjų, Kaniūkai priskirtini lietuviškajai Dieveniškių salai.

Kaimo žudynės įvykdytos kaip baudžiamoji akcija, nes valstiečiai buvo ne itin palankiai nusiteikę raudonųjų partizanų atžvilgiu.

Pietryčių Lietuvoje buvo paplitusi ginkluota kaimų savisauga. Norėdami apginti užaugintą derlių, kitas ūkio gėrybes, valstiečiai priešinosi raudonųjų partizanų plėšikavimui. Kaip pastebi ginkluotos savisaugos temą bei Kaniūkų tragediją išsamiai tyręs istorikas dr. Rimantas Zizas, ginkluotos valstiečių savigynos formuotės buvo būdingos ne tik šiose vietovėse, veikė ir Vakarų Baltarusijoje.

Slėpta ir vis dar nepatogi tema

Sovietiniais metais raudonųjų partizanų nusikaltimai buvo slepiami. Juk nekaltų civilių gyventojų žudymas, žiaurumas būdingas tik „fašistiniams okupantams“.

Tikroji tiesa ėmė aiškėti laisvėjant Lietuvai, prasidėjus tautiniam Atgimimui. Dienraštyje „Respublika“, paskui ir kitur pasirodė pirmosios publikacijos. Pasiekė informacija apie užsienyje publikuotus žudynių dalyvių prisiminimus.

Paminklinė lenta sovietinės okupacijos aukoms atminti. Vilnius. Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Užmarštyje skandintas įvykis sulaukė milžiniško susidomėjimo, bet istorikų, politikų vertintas atsargiai. Kaimų ginkluota savisauga gali būti įvairiai interpretuojama. Iki šiol jautri nusikaltimo vykdytojų tema. Tai, kas buvo nutylėta sovietmečiu, nelabai norima garsinti ir šiandien.

Faktų apie raudonųjų partizanų kovą su kaimų savisauga analizės ir vertinimo spragų priežastis ta, kad tuose įvykiuose aktyviai dalyvavo žydai, pabėgę iš Vilniaus, Kauno getų.

„Maždaug antrą valandą po vidurnakčio Kaniūkų kaimas buvo visiškai sudegintas. Nesimatė nė vienos trobos, nebesigirdėjo nė garso. Matyt, bus sudegę visi žmonės – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, užmušti jų pačių saugotų sproginėjančių šovinių arba pribaigti mūsų vyrų, kai bandė pabėgti iš šio pragaro“, – atsiminimuose apie baudžiamąją akciją 1988 m. Izraelyje rašė vienas iš įvykio dalyvių Paulius Bagrianskis. Tame kaime iki tol jam neteko lankytis, nebuvo girdėjęs net jo pavadinimo.

Kaimo tragedija vietos bendruomenėje prisimenama, aukos pagerbiamos kasmet.

Taip pat ir šiemet Butrimonių bažnyčioje aukotos šv. Mišios už žuvusius Kaniūkų kaimo gyventojus. Atminimo vietoje padėti vainikai, uždegtos žvakės. Į minėjimą atvyko Lenkijos Seimo ir Senato Parlamentinės Asamblėjos delegacija.

Tačiau nieko nebuvo iš Lietuvos Seimo. Tai ženklas, kurį galima išsiaiškinti dvejopai: nesidomėjimą tuo, kas vyksta Šalčininkų rajone, kaip nelabai lietuviškame krašte (štai jums ir regioninė politikai praktiškai); nenorą veltis į jautrias temas – neva tegul aiškinasi Lenkijos pusė…

Šalčininkų rajono meras Zdislavas Palevič minint 75-ąsias kaimo tragedijos metines apgailestavo: „Gaila, kad tyrimas šiuo klausimu buvo nutrauktas, gaila, kad neturime rašytinių leidinių apie Kaniūkų kaimą, nors yra išsaugoti gausūs šaltiniai“.

Įtarta, bet neįrodyta

2017 m. kilo skandalas, kai Prezidentė Vasario 16-osios proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanojo buvusią Vilniaus geto kalinę, holokausto metraštininkę 94-erių Fanią Jocheles-Brancovskają.

Įtarta, kad ji galėjo dalyvauti Kaniūkų kaimo žudynėse. Išgyvenusi Vilniaus getą moteris prieš jo likvidavimą pabėgo, prisidėjo prie sovietinių partizanų būrio „Keršytojas“.

Žiniasklaidoje pasirodžius šiuos įtarimus sustiprinančių publikacijų, Tautininkų sąjunga kreipėsi į Prezidentę su raginimu atšaukti valstybės apdovanojimą, teigė: „Apdovanotoji yra tikriausiai susitepusi lietuvių krauju“.

Galimai žudynėse dalyvavusių žydų pavardės buvo įvardytos ir anksčiau, kai daugiau nei prieš dešimtmetį prokurorai pradėjo tyrimą. Užsienio spaudoje pasirodė smerkiančių straipsnių apie tai, kaip Lietuvoje persekiojami holokaustą patyrę žydai. Nepasitenkinimą reiškė tarptautinė žydų bendruomenė, dešinieji politikai.

Apdovanojimo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi skandalas greitai nurimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Tautininkų sąjungai pateikė oficialų raštą ir patikino, kad archyviniuose šaltiniuose nerasta duomenų, kurie patvirtintų F. Jocheles-Brancovskajos dalyvavimą nusikalstamoje Kaniūkų akcijoje.

Yra įrodymas, kad žudynėse dalyvavo jos būsimasis vyras, to paties būrio partizanas Michailas Brancovskis. Tai specialus įsakymas, kuriuo pareikšta padėka už Kaniūkų akciją. Tarp tokių įsakymų F. Jocheles-Brancovskajos pavardė nerasta.

Šykštu informacijos, pagrįstos archyviniais dokumentais. Kitų šaltinių žinios fragmentiškos, neišsamios, nesutampa. Skiriasi duomenys dėl akcijoje dalyvavusių raudonųjų partizanų, aukų skaičiaus, net dėl žudynių laiko – pasak vienų liudininkų, tai buvo tuoj po vidurnakčio, o pasak kitų –anksti rytą.

Patikimų duomenų stinga ne tik apie nusikalstamos akcijos vykdytojus, bet ir organizatorius.

Paversti sovietinių nusikaltimų įrankiais

Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininką Antaną Sniečkų 1944 m. sausio 31 d. Maskvoje pasiekė Genriko Zimano siųsta radiograma apie baudžiamąją akciją Rūdninkų girios pietryčiuose. Ją įvykdė Vilniaus būriai (iš Vilniaus geto kalinių suformuoti būriai „Keršytojas“ ir kt.), „Mirtis okupantams“, Margirio būrių ir Generalinio štabo specialiosios grupės jungtinė grupė.

Šiai užduočiai vykdyti buvo sudarytas jungtinis būrys maždaug iš 120-150 kovotojų. Kiekviena grupė veikė pagal duotus įrodymus, kitų nepažinojo. Taip į baudžiamąją akciją sumaniai buvo įtraukti daugelis Rūdninkų girios būrių, atsakomybę padalyta kuo platesniam kovotojų ratui.

Pagrindinį vaidmenį atliko, veiksmus kovinių veiksmų dienoraštyje užfiksavo „Mirtis okupantams“, sudarytas daugiausia iš Kauno geto žydų ir sovietinių karo belaisvių. Manoma, jog būriui vadovavo kapitonas Michailas Ceiko.

Istoriko dr. R. Zizo vertinimu, dalis tų žmonių tapo sovietinių nusikaltimų vykdymo įrankiais ir bendrininkais. Galėjo lemti ir tragiška holokausto aukų patirtis: tam tikromis aplinkybėmis žmonės neatsispyrė pagundai keršyti ir žudyti, nepajėgė skirti tikrus priešus nuo netikrų.

Ar jie suvokė kaltę, buvo kamuojami sąžinės priekaištų, nakties košmarų? Atsakymų jau nesužinosime, nors iš kai kurių dalyvių publikuotų prisiminimų galima numanyti, jog raudonųjų partizanų patirtis juos slėgė.

Pasak dr. R. Zizo, nutarimą vykdyti baudžiamąją operaciją galėjo priimti 1944 m. sausio pradžioje įkurtas vadinamasis LKP(b) Pietų srities pogrindinis komitetas.

Radiogramų Sniečkui siuntėjai

Iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro 2005 m. buvo išbrauktas sąrašas paminklų, susijusių su sovietinių veikėjų atminimu. Tarp jų Genriko Zimano, Motiejaus Šumausko kapai Antakalnio karių kapinėse.

G. Zimaną (1910-1985) vyresnioji karta prisimena kaip įtakingą žurnalistą, dienraščio „Tiesa“, žurnalo „Komunistas“ redaktorių, o M. Šumauską (1905-1982) – kaip aukštą partinį veikėją.

Sovietiniai nusikaltėliai. Pirmas iš dešinės – Antanas Sniečkus. LGGRTC ekspozicija

Jiems tenka Kaniūkų akcijos organizavimo kaltė. Tuo metu jie vadovavo LKP(b) ir raudonųjų partizanų judėjimo štabo operatyvinei grupei. Zimanas buvo Šumausko pavaduotojas, o netrukus, pastarąjį perkėlus į kitą sritį, tapo Lietuvos raudonųjų partizanų vadovu.

Buvę partizanai, partiniai nomenklatūrininkai nugyveno ilgus gyvenimus, mėgavosi jiems suteiktomis privilegijomis. Tamsiąją partizanavimo puse su niekuo nesidalijo suvokdami savo nusikaltimus. Ar tik ne todėl, kad ieškojo pasiteisinimo pats sau,  Zimanas buvo paniręs ir į filosofijos studijas?..

…1944  m. žiema raudoniesiems partizanams buvo sunki, trūko amunicijos. Zimanas Sniečkui siuntė radiogramas nekantraudamas, kada bus atsiųstas lėktuvas (jo sulaukė tik pavasarį). Juo labiau nervinę įtampą ir pyktį kėlė laisvai judėti ir terorizuoti gyventojus trukdžiusi kaimų savisauga – „banditai“.

Ant jų sąžinės ne vien Kaniūkų kaimo aukos. Rūdninkų sovietiniai partizanai sudegino ir Daržininkų kaimą prie Valkininkų, per 1944 m. Velykas – Onuškio vlsč. Bakaloriškių kaimą. Pastarojoje akcijoje dalyvavo pats G. Zimanas.

Kaime pastatytas biustas Gruzijai sukėlė nemalonumų

2017 m. valstybinis apdovanojimas buvusiai Vilniaus geto kalinei ir raudonųjų partizano būrio „Keršytojas“ kovotojai F.Jocheles-Brancovskajai paskatino naujai prisiminti skaudžią, iki galo neišgvildentą Kaniūkų tragediją.

Tokie precedentai šiuolaikiniame pasaulyje tebevyksta. Nes vis dar yra šiurpių nusikaltimų žmoniškumui, nesulaukusių tinkamo įvertinimo.

Šių metų sausį Gruzijos užsienio reikalų ministerijai teko teisintis Azerbaidžanui dėl pietiniame Samcchė-Džavachetijos regione, Achalkalakio rajono Bugašeno kaime, atidengto paminklo tokiam iš čia kilusiam Michailui Avagianui.

Provokacija, kurios rengėjai sumanė supriešinti gruzinus su azerbaidžaniečiais

Sausio 20 d. vyko paminklo atidengimo iškilmės. Raudoną juostelę perkirpo Armėnijos pasiuntinys Gruzijoje Rubenas Sadojanas ir to kaimo mecenatas Gagikas Avagianas. Ceremonijoje dalyvavo rajono administracijos ir vietos savivaldos vadovai, taip pat du Gruzijos parlamento atstovai iš valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“.

„Tokių narsių patriotų, kaip Michailas Avagianas, dėka mūsų tauta sugebėjo laimėti svarbias pergales“, – pareiškė Armėnijos pasiuntinys.

Biustas vietos armėnui (Bugašeno kaimas, kaip ir visas Samcchė-Džavachetijos regionas, kompaktiškai gyvenamas armėnų) Gruzijai tapo galvos skausmu.

Baku nepasitenkinimą sukėlė tai, kad Gruzijoje pagerbtas Kalnų Karabacho karo aršus kovotojas, o paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo vietos valdžios atstovai. Azerbaidžaniečius giliai įžeidė ceremonijai pasirinkta data. Sausio 20-oji yra viena svarbiausių ir sakraliausių dienų Azerbaidžanui. Kaip tik tądien 1990  m. Baku sovietų daliniai žiauriai susidorojo su taikia piliečių demonstracija, nužudė daugiau kaip du šimtus žmonių. Azerbaidžanas sausio 20-ąją mini kaip gedulo dieną.

„Pastatė paminklą budeliui“

Armėnams jis karo didvyris, o azerbaidžaniečiams – karo nusikaltėlis.

Jis galėtų būti paprastas šeimos žmogus ir vidaus tarnybos statutinis pareigūnas. Jeigu ne Kalnų Karabacho karas – kruviniausias konfliktas Pietų Kaukaze, kuriam įsiplieskus Armėnijos ginkluotosios pajėgos, palaikomos Rusijos, nuo Azerbaidžano atplėšė penktadalį jos teritorijos.

Avagianas, pramintas Kobra, buvo vertintas kaip žvalgas, mat mokėjo azerbaidžaniečių kalbą. 1994 m. mirė nuo patirtų žaizdų.

Tai veikėjas, dalyvavęs ne tik įvairiuose karo veiksmuose, bet ir masinėse taikių gyventojų Chodžali skerdynėse.

Žinia apie Gruzijoje atidengtą biustą aktyviai aptarinėtas žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. „Gruzijoje pastatė paminklą Chodžali budeliui“, – skelbė viena iš antraščių.

Chodžaly aukoms atminti

„Azerbaižanas yra strateginis Gruzijos partneris, ir tarp mūsų nėra temų, kuriomis nebūtų komunikuojama. Ir kelti ažiotažą aplink šią temą nereikia“, – situaciją švelnino Gruzijos URM.

Išsiaiškinta, kad Avagiano biustas tame kaime, senos mokyklos kieme, buvo pastatytas dar 1994 m., o dabar jis tik atnaujintas, ir tai padaryta privačiomis kaimo bendruomenės nario, Avagiano giminaičio, lėšomis.

Siekia pripažinimo, kad tai buvo azerbaidžaniečių genocidas

Tragiški įvykiai Chodžali, kuriuose dalyvavo Avagianas, yra vienas kruviniausių Kalnų Karabacho karo epizodų.

Azerbaidžanas siekia, kad Chodžali tragedija pasaulyje nacionalinių parlamentų būtų pripažinta kaip azerbaidžaniečių tautos genocidas. Už tai pasisako vis daugiau politikų net Rusijoje. Vienas jų yra Rusijos Dūmos deputatas, Rusijos ir Azerbaidžano tarpparlamentinės grupės vadovas Dmitrijus Saveljevas.

Pernai spalio mėnesį Turkijoje, šalies centrinėje dalyje esančiame Kaiserio mieste, buvo atidengtas paminklas ir parkas Chodžali tragedijai atminti. Tarp svečių, atvykusių pagerbti aukų atminimo ir taip pareikšti savo poziciją, buvo ir Rusijos Dūmos deputatas D. Saveljevas.

1992 m. vasario 26-26 d. ginkluoti armėnų daliniai, palaikomi sovietinio motorizuotojo šaulių pulko, įvykdė protu sunkiai suvokiamą nusikalstamą aktą. Chodžali mieste, kurio daugumą sudarė azerbaidžaniečiai, buvo surengtos kraupios skerdynės. Nužudyta 613 taikių gyventojų, 487 sužeista, 1275 paimta į nelaisvę, apie jų likimą iki šiol nieko nežinoma.

Netrukus po žudynių lėktuvu atvykę užsienio žurnalistai spėjo fotojuostoje užfiksuoti sukrečiantį vaizdą, kiek akys užmato dryksančius, išniekintus palaikus…

2019.02.21; 15:00