Gintaras Visockas

Kiekvienais metais balandžio 24-osios išakarėse kyla ginčų, kaip Vakarai turėtų paminėti tragiškus 1915-ųjų metus, kai tuometinėje Osmanų imperijoje žuvo daug armėnų tautybės žmonių.

Labiausiai rūpėjo išgirsti, kaip šiemet pasielgs naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Juk Dž. Baideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas (Donald trump) vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose dėl 1915 metų įvykių. Barakas Obama (Barackas Obama), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat nevartojo šio apibrėžimo.

Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Deja, JAV prezidentas Dž. Baidenas vakar, remiantis armėniška spauda, 1915-ųjų karus oficialiai įvardino buvus „genocidu“. Šis pareiškimas niekuo neįpareigojantis. Tai – tik deklaracija. Ir vis dėlto tai – keistas 46-ojo JAV prezidento žingsnis.

Istorija – ne politika. Istorinių įvykių neperprasime skelbdami politinius pareiškimus. Kvaila, primityvu ieškoti, kas prieš šimtą metų dėjosi karo frontuose, balsuojant Kongrese, Senate ar Baltuosiuose rūmuose. Vienintelis teisingas kelias pažinti istoriją – ją atidžiai studijuoti archyvuose. O šiandieninė situacija tokia: JAV kongresmenai ir senatoriai tiksliai nežino, kas, kaip ir kodėl klojosi 1915-aisiais metais tarp turkų ir armėnų tuometinės Osmanų imperijos žemėse. Jie niekaip negali žinoti. Kad pasaulis vis dar iki šiol nežinąs tikrosios tiesos apie 1915-uosius, kalčiausias … oficialusis Jerevanas. Taip, Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol įslaptinusi savuosius archyvus šia skausminga tema. Armėnija neatsiliepė į Turkijos raginimus visoms suinteresuotoms šalims atrakinti savo archyvus, juos atidžiai peržiūrėti ir tada, susėdus prie apskritojo stalo, aptarti visas niuansus ir smulkmenas. Todėl pasakyti, kas anuomet šaudė, žudė, badu marino, tebus galima tik tada, kai JAV istorikai turės galimybę nuodugniai ištirti armėniškus archyvus (turkiški archyvai, kaip jau minėjau – atviri).

Tad Dž. Baideno skubėjimas brėžti kategoriškas išvadas nesusipažinus su armėniškais archyvais, – lemtinga klaida. Dž. Baideno skubėjimas įsiteikti Jerevanui rodo ne 46-ojo JAV prezidento padorumą, jautrumą, o jo silpnumą ir primityvumą pasiduodant gausioms lobistinėms įtakoms. Tiesiog Vašingtone – gausu armėniškų lobistinių organizacijų, kurių spaudimui jis gėdingai pasidavė. Jei Dž. Baidenui rūpėtų tiesa ir teisingumas, jam būtų užtekę vienui vienintelio klausimo: ar Amerika žino, kokias paslaptis Armėnija slepia savo archyvuose? Išgirdęs atsakymą apie aklinai užrakintas armėniškųjų archyvų duris, principingas prezidentas privalėjo atkirsti: kol Jerevanas neįsileis į savo senuosius rankraštynus, tol nebus oficialaus Vašingtono pareiškimo.

Briusas Feinas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas

Galų gale Dž. Baidenui, prieš svaidantis griežtais pareiškimais, derėjo pasidomėti, ką šia tema manantis buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas. Šis JAV prezidento R.Reigano patarėjas yra ne sykį viešai teigęs, jog Baltieji Rūmai yra bandę atidžiai analizuoti „armėnų genocido“ klausimą remdamiesi prieinama informacija. Štai kokia jo išvada, kurią šiandien primena leidiniai Turkiye ir Caucasus Online: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“.

Į 1915-aisiais armėnus ištikusią tragediją blaiviai žvelgia, mano supratimu, ir armėnų tyrinėtojas, istorikas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Štai jo komentaras, duotas slaptai.lt portalui 2020-ųjų sausio 20 dieną:

„Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”

Dėmesio verta ir blaivi, subalansuota oficialios Ankaros nuomonė: „Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.“

Deja, oficialusis Vašingtonas nusispjovė į visus Armėnijos oponentų argumentus. Ir tuo pačiu pravėrė garsiąją Pandoros skrynia. Ką turiu galvoje? Jis ne tik atstūmė savo NATO sąjungininkę Turkiją, ne tik prieš save nuteikė milijonus musulmonų visame pasaulyje, bet ir suteikė teisę dideliems ir mažiems savo kritikams nuolat teirautis: kaip vadintinas Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimas atominiu ginklu, kaip derėtų apibūdinti karą Vietname, kaip traktuotini Irako, Serbijos bombardavimai?

Galimas ir kitas Amerikos oponentų klausimas: ar verta aklai tikėti kiekvienu Vašingtono žodžiu, jei ankstesnysis JAV prezidentas savo parašu garantavo Ukrainai jos teritorinį vientisumą mainais į „atiduotas atomines bombas”, o vėlesni JAV prezidentai šį viešai, iškilmingai tartą įsipareigojimą pamiršo?

2021.04.25; 07:39