Lietuvoje gegužės 30-ąją viešėjo Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris. Dėmesio vertas susitikimas. Vokietija – svarbi Lietuvos partnerė gynybos srityje. Visi puikiai žinome, jog vokiečiai vardan bendrojo saugumo sutiko Lietuvoje nuolat laikyti savo karių. Tik dar iki galo neapsispręsta, kokio dydžio būtų vokiškasis kovinis vienetas.
Vienas variantas – visa vokiečių karių grupuotė Lietuvoje dislokuojama nuolat. Tai, beje, būtų pats palankiausias mums sprendimas. Mes tikrai jaustume rimtą karinę paramą. Antrasis – ne toks palankus Lietuvai. Berlyne esama jėgų, kurios į Lietuvą atgabenti norėtų tik dalį brigados. Esą didžioji, smogiamoji, brigados dalis liktų Vokietijoje, tačiau, „esant poreikiui, brigados dydžio karinis vienetas greitai būtų permestas į Vilnių, Klaipėdą ar Šiaulius“. Jų teigimu, visos brigados nėra reikalo laikyti Kazlų Rūdos ar Pabradės miškuose.
Balandžio pabaigoje Berlyne viešėjęs G. Nausėda tvirtino, kad su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu sutarta Bundesvero brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui – priklausomai nuo Lietuvos progreso plėtojant specialiąją infrastruktūrą. Vis tik Vokietija oficialiai šio sutarimo kol kas nepatvirtinusi. Dėl Vokietijos brigados dislokacijos Lietuvoje jau senokai kilusios intensyvios diskusijos. Jos trunka pusę metų. Beje, Lietuvoje nėra vieningos nuomonės, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada į Lietuvą atvažiuos ne skyrius, ne būrys, ne kuopa, o skaitlinga, iki dantų moderniausiais ginklais aprūpinta Vokietijos karių brigada.
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus
Šių metų gegužės 30-ąją mūsų prezidentas Gitanas Nausėda susitikimo su Vokietijos prezidentu metu teigė, kad Vokietijos vaidmuo yra esminis tiek remiant už laisvę kovojančią Ukrainą, tiek užtikrinant regiono saugumą. Be to, ilgalaikis Vokietijos įsipareigojimas Lietuvos saugumui yra reikšmingas visam NATO rytiniam flangui. Prezidentas, kaip parašyta oficialiame Prezidento Gitano Nausėdos internetiniame lrp.lt puslapyje, pabrėžė, kad Lietuva aktyviai investuoja į karinės infrastruktūros plėtrą, kad sukurtų sąlygas priimti vokiečių brigadą savo teritorijoje.
„Lietuva iš savo pusės pasirengusi padaryti viską, kad Vokietijos kariai mūsų žemėje jaustųsi kaip namuose. Sąjungininkų pajėgos būtinos Lietuvos saugumui ir apginamumui užtikrinti. Turime stiprinti NATO Aljanso rytinį flangą. Tai – priešakinė linija, kuri turi būti itin stipri, įskaitant oro ir priešraketinės gynybos elementus bei didesnį sąjungininkų pajėgų buvimą regione“, – kalbėjo šalies vadovas (citata – iš Prezidento Komunikacijos grupės parengto oficialaus pranešimo).
Taigi oficialiuose lietuviškuose pranešimuose pasigedau svarbiausio komentaro: mūsų teritorijoje bus dislokuota visa Vokietijos brigada ar tik, vaizdžiai tariant, štabas ir keletas vokiečių sargybinių.
Jei man būtų leista tarti savo žodį, kalbėčiau kategoriškai – vokiečius būtina spausti. Mums reikalingi raštiški vokiečių įsipareigojimai, jog į Lietuvą atvyks visa brigada, o ne vien brigados vadovybė.
Bet net jei išpešime iš besimuistančių vokiečių politikų oficialią sutartį, tai dar nereikš, jog artimiausiu metu tikrai turėsime vokišką brigadą. Skaudi gyvenimiškoji patirtis byloja, jog, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, laužomos net pačios solidžios sutartys. Nusispjaudami į savo pačių pasirašytus dokumentus politikai dažnusyk net neraudonuoja iš gėdos, net neatsiprašo. Puikiausias pavyzdys – liūdnai pagarsėjęs Budapešto memorandumas, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas drauge su Didžiosios Britanijos premjeru Džonu Meidžoru ir Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu pažadėjo saugoti atominio ginklo atsisakiusią Ukrainą. Neprabėgo nė trys dešimtmečiai, ir puikiai matome, ko vertas 42-ojo JAV prezidento Bilo Klintono parašas saugoti Ukrainos nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą. 46-asis JAV prezidentas Joe Bidenas nė sykio niekur Budapešto Memorandumo viešai neprisiminė. Tarsi jo nė nebūtų. O šios politikos šalininkai puolė įrodinėti, jog Budapešto memorandumas – nieko nevertas, jis neįpareigoja nei Vašingtono, nei Londono ginti Ukrainą. Tiesiog gražus popiergalis. Be to, turėtume suvokti, jog memorandumas nėra amžinas (tai kas trukdė ponui Dž. Baidenui tapus JAV prezidentu tuoj po inauguracijos slapta informuoti Kijevą, jog amerikiečiais oficialiai atsisako savo įsipareigojimų ir todėl Ukrainai … grąžina atominį ginklą).
Tad jei Vokietija ypač garsiai ir iškilmingai įsipareigotų Lietuvos poligonuose nuolat dislokuoti savo karių brigadą, net jei toji brigada tikrai atvyktų į Lietuvą, tai dar nėra jokių garantijų, jog, sakykim, galimos Rusijos agresijos išvakarėse Berlynas neišsigąs, nekapituliuos. Paties blogiausio varianto neatmeskime – karo išvakarėse Kremliaus šantažuojamas Berlynas skubiai išveža savo karius iš Lietuvos teritorijos. Vaizdžiai tariant, vokiečiai paaukoja Rytų Europą vardan taikos ir ramybės centrinėje, vakarų ir pietinėje Europoje.
Taip, šiandien ponai Frankas Walteris Steinmeieris ir Olafas Scholzas tarsi linkę saugoti rytinį NATO flangą, kaip kadaise B. Klintonas – Ukrainą. Bet po kelerių metų į valdžią Vokietijoje galbūt ateis Angelos Merkel sukirpimo politikai, kurie nusispjaus į savo pirmtakų pažadus, ir tuomet Lietuva liks apgauta, išduota, parduota, kaip Ukrainą pirmaisiais 2022-ųjų karo mėnesiais išdavė 46-asis JAV prezidentas J. Bidenas (dabar, žinoma, Baltieji rūmai pakeitė nuomonę, ukrainiečius šiek tiek remia ginklais, bet 2022-ųjų vasario mėnesį oficialusis Vašingtonas juk elgėsi išdavikiškai; šito nepaslėpsi, neužtušuosi).
Tad visi tarptautiniai susitarimai – paguoda tik lengvatikiams. Pafantazuokime: jei sutartyse būtų numatyta, pavyzdžiui, kokia bausmė laukia politikų, nesilaikančių sutartyse numatytų įsipareigojimų, būtų kita šneka. Sakykim, J. Bidenui už tai, kad iš karto pirmosiomis karo dienomis neįgyvendino savo kolegos B. Klintono įsipareigojimų Ukrainai, taikoma apkalta – garbusis senolis po viešo teismo ir pasmerkimo išvežamas į kalėjimą. Arba: F. W. Steinmeieris tupdomas į kalėjimą vien už tai, kad dar visai neseniai rengė Ukrainą išduodančius vadinamuosius „Minsko susitarimus“. Tuomet sutartys, žinoma, taptų solidesnėmis, svaresnėmis.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Bet taip niekad nebuvo ir niekad nebus. Gyvenimas klostosi pagal kitokias taisykles. Tokia skaudi realybė. Sutartį sulaužęs verslininkas, banko klientas, policininkas, kavinės virėjas, mobilųjį telefoną nusipirkęs vaikinas, girtas teisėjas sulaukia griežtų bausmių už tai, kad pažeidė bent vieną kokios nors sutarties punktą. Tik pamėgink kur nors suklupti. Tuo tarpu ištisas valstybes agresoriui aukojantys politikai džiaugiasi pagarba, turtais, neliečiamybe bei visokiausio plauko imunitetais. Ponia A. Merkel ir Gerhardas Šrioderis taip ir numirs, nesulaukę deramo atpildo už flirtus su Vladimiru Putinu. O juk turėtų, žvelgiant giliau, sėdėti kalėjimuose iki gyvos galvos.
Žodžiu, turime ne itin džiugią realybę, kurios nepastumsi į šoną, kurios neapeisi iš už nugaros. Vienintelė išeitis – su partneriais kalbėtis bent kiek atviriau, drąsiau. Pavyzdžiui, kokiais sumetimais vedinas į Lietuvą gegužės 30-ąją buvo atsibeldęs Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, jei, remiantis vieša informacija, nieko konkretaus neištarė apie Lietuvoje dislokuojamos vokiečių brigados dydžius? Atskrido mūsų paguosti, mėgina patiklius lietuvius užliūliuoti saldžiais pažadais, panašiais į 1994-ųjų metų Budapešto memorandumą? Apsimeta, kad jam itin rūpi Lietuvos likimas, Lietuvos nepriklausomybė, Lietuvos teritorinis vientisumas?
Oficialiai: tikiu kiekvienu Vokietijos prezidento ir Vokietijos premjero žodžiu. O širdies gilumoje kirba didžiulis nerimas.
Gegužės 25-ąją dieną youtube.com erdvėje buvo paskelbtas naujas ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo komentaras. Jokiu būdu netvirtiname, esą tądien A. Ilarionovo išdėstytos prognozės – neginčijama tiesa. Tačiau Aleksandrui Šelestui duotą A. Ilarionovo analizę apie tai, kaip jis vertina Ukrainos perspektyvas dar šiais metais sumušti į šalį įsiveržusias Rusijos karines pajėgas, vertėtų atidžiai išklausyti. Ypač išgirsti ją praverstų entuziastingiems optimistams. Vos tik išgirdę Vašingtono ar Briuselio šūktelėjimus, jog Kijevas bus gausiai remiamas iki pergalės, naivieji optimistai puola džiūgauti lyg maži vaikai. Šventai tiki kiekvienu Vakarų žodžiu. Nors verta tikėti tik tais žodžiais, kuriuos patvirtina konkretūs darbai.
Tad atsargiai vertinkime visus be išimties pareiškimus. Karo analizė – sudėtingas užsiėmimas. Gausybė nežinomųjų. Daug dezinformacijos siekiant suklaidinti priešininką. Apstu pastangų pagražinti keblią padėtį. Todėl vienintelė išeitis – lyginti optimistų ir pesimistų išvadas. Gretinkime Ukrainą mylinčių ir jos nekenčiančių priešų komentarus. Tik tuomet išryškės aštrūs kampai, tik tuomet į paviršių išlįs vienas kitą paneigiantys skaičiai, faktai. Mūsų supratimu, ekonomistas A. Ilarionovas taip ir elgiasi – lygina, gretina. Todėl jo pastabos – vertingos.
Pradėkime nuo bendrųjų frazių. Kiek sykių girdėjome, esą Ukrainai jau pavyko persilaužti, jog pergalė – čia pat, jog gausios ukrainiečių pajėgos tuoj pereis į kontrpuolimą. Gal taip ir nutiks. Duok Dieve, kad taip nutiktų kuo greičiau. Bet, kalbėdamas su A. Šelestu, analitikas A. Ilarionovas atkreipė dėmesį: nuo praėjusių metų antrosiosios pusės, kuomet ukrainiečių kariai išlaisvino keletą svarbių didelių teritorijų, šiandien Ukraina neturi kuo pasidžiaugti. Po 2022-ųjų antrosios pusės laimėjimų Ukraina iki šių metų gegužės 25-osios neturi nė vienos reikšmingos pergalės. Teturi keletą nuostolių. Prarastas Bachmutas ir Solidaras. Iš viso neteko maždaug 600 kvadratinių kilometrų teritorijos. Mažytis pralaimėjimas, bet vis tik – pralaimėjimas. Kas dėl to kaltas – Ukrainos karių silpnumas ar Vakarai, nesugebantys Ukrainai duoti tiek ginklų ir sviedinių, kiek iš tiesų Kijevui reikia? A. Ilarionovo priekaištai skirti Vakarams.
Žinoma, Rusijos laimėjimų įspūdingais nepavadinsi. Tačiau net ir mažas Rusijos laimėjimas yra jos laimėjimas. Be to, nepamirškime, jog rusų kariškiai ir jiems vadovaujantys generolai pramoko kariauti, nebedaro ypač kvailų klaidų (Rusijos kariuomenės profesionalėjimą pastebi britų analitinis centras RUSI). Prisiminkime ir kitą svarbią aplinkybę: rusai 1000 kilometrų besitęsiančiame fronte per pastaruosius metus daug kur įrengė rimtus gynybinius įtvirtinimus. Ar jais sugebės deramai pasinaudoti, ar ukrainiečių kariai pergudraus rusų kariauną, – dar viena svarbi tema.
Taip pat aišku, kad Ukraina neabejotinai ruošiasi rimtam kontrpuolimui, lemiamiems mūšiams. Ji kaupia iš Vakarų gaunamus ginklus, Vakaruose apmoko savo karius. Bet ko iš tiesų verta Vakarų pagalba? A. Ilarionovas pirmiausia už atlapų griebia JAV. Jis akcentuoja, jog apie milžinišką Amerikos paramą Ukrainai sukurta daug mitų. Vienas iš jų: esą Ukraina iš Vašingtono sulaukė net 113 milijardų dolerių vertės pagalbos. A. Ilarionovas įrodinėja, kad šie milijardai skirti ne tik Ukrainai. Iš šio maišo „žaliųjų“ bus atseikėjama kovai su badu pasaulyje, kovai su klimato kaita, JAV ambasados statybai Kijeve… Tad tikrasis skaičius – tik 49 milijardai. Būtent tiek JAV Kongresas leido atseikėti konkrečiai nuo Rusijos agresijos besiginančiai Ukrainai. Bet būtina žinoti dar ir tai, kad JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) administracija iš 49 milijardų palaimino tik 37 milijardus. Vadinasi, realiai nuo karo pradžios (2022-ųjų vasario mėnesio) iki šios dienos (2023 metai, gegužė) Ukraina sulaukė tik 22 milijardų. Tad iki šių metų rudens, kai bus tvirtinamas naujasis JAV biudžetas, liko itin mažai dolerių. Kaip klostysis įvykiai šių metų rudenį Amerikoje, kurią vis labiau krečia finansinė krizė, sunku prognozuoti. Neatmestina, jog mažytė parama Ukrainai kitais finansiniais metais dar labiau sumažės.
Šia proga verta prisiminti nuolatinius Vašingtono perspėjimus, ko Ukraina neturi teisės daryti, naudodamasi amerikietiškais ginklais (apšaudyti Rusijos teritorijos ir t.t.), dar prisiminkime gėdingąjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais, kuomet JAV prezidentas Bilas Klintonas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduotus atominius ginklus, o 2022-ųjų vasario mėnesį JAV prezidentas Džo Baidenas nepajudino nė pirštelio, ir turėsime dar liūdnesnį vaizdelį. Ar Ukraina pajėgi pereiti į rimtą kontrpuolimą teturėdama tik tokią JAV paramą? Gal nuo šių metų birželio mėnesio viskas pakryps gerojon pusėn? Galbūt. Bet šiuo metu džiugesio – ne itin daug.
Tuomet laidos vedantysis A. Šelestas pasiteiravo A. Ilarionovo apie Europos Sąjungos paramą Ukrainai. Girdi, ES diplomatijos vadovas Džozefas Borelis (Josephas Borelis) džiūgavo, esą Briuselis skiria Ukrainai net 65 milijardus eurų. A. Ilarionovas pabrėžė, jog tiek numatyta duoti ateityje. O kol kas per paskutiniąsias derybas nesugebėta atseikėti nė 500 milijonų eurų. Derybos buvo nesėkmingos. Tad sunku patikėti, jog derybos bus lengvos dėl 65 milijardų. Reali ES parama Ukrainai per 15 mėnesių trunkantį karą – greičiausiai tebus 34 milijardai eurų.
Tad kokios A. Ilarionovo prognozės? Karas greičiausiai užsitęs. Taip, Ukrainos padėtis gerėja. Taip, Vakarai tiekia vis daugiau ginklų. Ačiū jiems už tai. Bet gerėjimas labai lėtas. Ukrainai vargu ar užtenka šiandieninės paramos, kad pajėgtų greitai ir įtikinamai laimėti. Pasak A. Ilarionovo, neleistina nuvertinti Rusijos pajėgumų. Jis taip tvirtina nenorėdamas nieko įbauginti. Tiesiog reikia numatyti visus variantus, net pačius blogiausius. Tiek JAV, tiek Europoje esama įtakingų politinių jėgų, kurios trokšta įšaldyti konfliktą. Joms nusispjaut, kad, įšaldžius šiandien karą, Ukraina ilgam praras daug savų teritorijų ir nebus apsaugota nuo Rusijos įsiveržimo ateityje.
Pagal Aleksandro Šelesto ir Andrėjaus Ilarionovo pokalbį youtube.com erdvėje parengė Saulius Kizelavičius
Esama reiškinių, įvykių, tendencijų, kurių užmiršti nevalia. Ar galima atleisti padariusiems klaidas? Žiūrint – kokie klystkeliai. Grubios klaidos – nedovanotinos. Jas padariusieji turi būti baudžiami. Bent jau moraliai.
Šiandieninė JAV, vadovaujama Džo Baideno, nuo 2022-ųjų vasario daug pagelbėjo Rusijos agresiją patyrusiai Ukrainai (kaip nutiks šiais, 2023-aisiais, metais – dar nežinome, dar anksti brėžti išvadas). Jei ne proukrainietiška Vašingtono politika, Kijevui šiandien būtų daug sykių sunkiau. Nes Baltiesiems rūmams palikus ukrainiečius bėdoje kitų NATO bei Europos Sąjungos šalių pagalba greičiausiai taip pat būtų kur kas kuklesnė, nei dabar. JAV – tarsi vedlys.
Tačiau ar Džo Baideno (Joe Biden) administracija padarė viską, ką privalėjo ir ką galėjo nuveikti stiprindama Ukrainos kariuomenę? Kol kas teprisimenu nuolatinius Dž. Baideno verkšlenimus, kokių ginklų jis Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms neatgabens. Tai neatveš oro gynybos sistemų, tai nedovanos toliašaudžių pabūklų, tai nelinkęs perduoti kelių šimtų tankų. Dabar senasis Džo ožiuojasi dėl modernių naikintuvų F – 16. Džo Baideno administracija, remiantis viešais pranešimais, ragina Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį pereiti į kontrpuolimą … be stiprios aviacijos.
Joe Bidenas – itin garbaus amžiaus vyriškis. EPA-ELTA nuotr.
Dar būtinai pridėkime faktą, kad Dž. Baidenas nuo Rusijos puolimo didvyriškai besiginančios Ukrainos sostinę Kijevą aplankė vienas iš paskutiniųjų Vakarų lyderių. Lietuvos viešojoje erdvėje kaip iš gausybės rango tuomet pasipylė džiūgavimų – štai koks drąsus Amerikos lyderis. Bet, jei lyginsime, kada ir kokiomis aplinkybėmis karo metu Kijeve svečiavosi Baltijos šalių, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos vadovai, būsime priversti konstatuoti, jog šis JAV prezidentas – bailys. Koks didvyriškumas, koks pasiaukojimas, jei tu – paskutinis?
Taigi kirba rimtas galvosūkis. Gal Dž. Baidenas kažin ko bijo, kad taip nenoriai, taip lėtai padeda į bėdą pakliuvusiai Europos valstybei? Štai dėl Taivano, Pietų Korėjos šis Amerikos vadovas pasiruošęs panaudoti visas savo galias, visus savo ginklus, kad tik išgelbėtų demokratiją. Net branduolinio karo nebijo. Gins šias šalis visomis rankomis ir kojomis. O štai dėl Ukrainos – kardinaliai priešingas požiūris. Kiek sykių per pastaruosius pusantrų metų Dž. Baidenas viešai, garsiai šaukė: ginsime kiekvieną NATO teritorijos centimetrą, neleisime Kinijai užpulti Taivano salos (nors, kaip bežiūrėsi, Taivanas – tai Kinija), bet štai dėl Ukrainos mūsų kariai tikrai nesivels į karą su Rusija. Ekonomistas, analitikas Andrėjus Ilarionovas viešojoje youtube.com erdvėje ne sykį komentavo, jog tokie Dž. Baideno patikinimai – tai tarsi skatinimas Kremlių dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainą.
Joe Bideno kritimai
Šių eilučių autorius nėra toks kategoriškas, kaip A. Ilarionovas, bet meluočiau, jei tvirtinčiau, jog manęs nekamuoja keisti įtarimai. Visus pastaruosius tris dešimtmečius dirbdamas žurnalistu visur ir visada gyriau, liaupsinau „savo mylimą Ameriką“. Nuo 2022-ųjų pradžios – vis labiau abejoju. Nuo aštresnių pareiškimų sulaiko tik tai, kad ginklų tiekimai – sudėtinga, paini tema. Neleistina atmesti gudravimų. Gal oficialusis Vašingtonas užtektinai dovanoja Ukrainai ir tankų, ir naikintuvų, ir toli lekiančių sviedinių, tik apie tai garsiai nešneka, slepia tikruosius skaičius? Jei taip iš tiesų, – labai šaunu, labai gražu.
Bet viešojoje erdvėje paskelbti ir nerimą keliantys faktai: Ukraina sulaukė ginkluotės iš Vakarų partnerių dešimt sykių mažiau, nei jai šiuo metu reikėtų. Kaip tai suderinti su NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo tvirtinimu, jog Ukraina iš Vakarų gavo net 98 proc. to, ko jai reikia pergalingam kontrpuolimui? Kas meluoja?
Beje, Lietuvoje sutikau ne vieną kolegą, kurie barė mane dėl neva per didelės meilės Ukrainai. Aš jiems atkirsdavau, jog meilė Ukrainai čia niekuo dėta. Aš labiausiai myliu Lietuvą. Man atrodo, jog Vladimiras Putinas turėjo ypač bjaurų planą: greitai okupuoja Ukrainą, tuomet prie rusiškųjų resursų prijungia jau senokai pavergtos Baltarusijos ir ką tik suvalgytos Ukrainos jėgas, iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos sulipdo vienalytį kumštį ir tuomet drąsiai, įžūliai klibina Baltijos šalių bei Lenkijos vartus. O NATO, išvydusi iš trijų valstybių sulydytą brutalią jėgą, iš baimės bejėgiškai skėstelna rankomis – dėl šventos ramybės Kremliaus banditui paaukoja Lietuvą, Latviją bei Estiją. Taigi šiandien Ukraina, mano įsitikinumu, gina ne tik savo, bet ir Lietuvos laisvę. Toks mano požiūris.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas lankėsi Generolo Silvestro Žukausko poligone. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tai, kad Lietuvoje dislokuotas Vokietijos karinės brigados štabas, – tai dar nieko nereiškia. Jau šiandien matome, kaip oficialusis Berlynas muistosi, nenorėdamas į Lietuvą permesti visos brigados. Mums nuolat priekaištauja dėl kažin kokių „neparuoštų namų darbų“, tarsi būtume nesusipratę mokinukai. O juk slepia tikrąsias priežastis: vokiečiai nenori dėl mūsų susikibti su Rusija ginklais. Net nesvarbu, kodėl – dėl istorinių klaidų ar dėl nepilnavertiškumo kompleksų. Svarbiausia, kad nenori ir artimiausiu metu, regis, nenorės.
Na, pastatysime vokiečių brigadai reikalingas kareivines, sandėlius, garažus, saugyklas. Nenoriu tapti juodu metraštininku, tačiau įtariu, jog galimos Rusijos agresijos prieš Lietuvą išvakarėse vokiečių brigada kukliai spruks iš mūsų žemių sukurpusi neįtikėtinų pasiteisinimų. Mūsų pastatyti angarai, kareivinės, sandėliai tuomet liks tuštutėliai. Būkime atidūs, atsargūs: Vokietijos kanclerio, Vokietijos užsienio reikalų ministro ar Lietuvoje reziduojančio Vokietijos ambasadoriaus pažadai galbūt tėra … pažadai. Neverti nė sudilusio skatiko. Nenorės – negins. Mes jų nepriversime laikytis duotų pažadų, mat už sulaužytą garbės žodį – jokios atsakomybės. Jei susitarimuose būtų numatyta, kokia griežta bausmė laukia Vokietijos prezidento ir Vokietijos kanclerio, šiems išdavus Lietuvą, net tuomet abejočiau.
Kodėl toks pesimistas? 1994-aisiais metais JAV, Didžioji Britanija ir Rusija pasirašė Budapešto memorandumą. Šios trys valstybės įsipareigojo gerbti bei saugoti Ukrainos teritorinį saugumą mainais į Kijevo pažadą nusiginkluoti atiduodant atominį ginklą. 2022-aisiais metais šį savo įsipareigojimą Kremlius labai grubiai, bjauriai ir ciniškai sulaužė. Bet 2022-ųjų vasarį ir JAV bei Didžioji Britanija pamynė savo įsipareigojimus. JAV prezidentas Dž. Baidenas nepuolė vykdyti JAV prezidento Bilo Klintono maždaug prieš tris dešimtmečius iškilmingai duotų įsipareigojimų globoti Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę. Sakydamas, jog šiandieninė Baltųjų rūmų administracija šauniai padeda Ukrainai, – mintyse neturiu liūdnai pagarsėjusio Budapešto memorandumo. Jeigu prisimenu Budapešto memorandumą, tuomet JAV prezidento Dž. Baideno pagalba Ukrainai šiandien man atrodo niekingai menka. Labai panaši į išdavystę.
Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.
Jei man primesite, jog esu Donaldo Trampo (Donald Trump) gerbėjas, – būsite neteisūs. Peržvelkite ankstesnius mano straipsnius apie D. Trampą, kai šis bandė bičiuliautis su Šiaurės Korėjos lyderiu, Suomijos sostinėje Helsinkyje liaupsino V. Putiną ar viešame renginyje grubiai nustūmė šalin mažos pagal teritoriją valstybės prezidentą, ir pamatysite, kaip anuomet vertinau D. Trampą. Bet šiandien neįmanoma nepripažinti tiesos: kol Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo D. Trampas, tol V. Putinas niekur nežvangino ginklais – nei Sirijoje, nei prieš Gruziją (Sakartvelas), nei prieš Ukrainą. Vos tik į valdžią Amerikoje įžengė Dž. Baidenas, Kremliaus banditas netrukus pradėjo plataus mąsto karą prieš Ukrainą. Sutapimas? Tegul bus sutapimas. Leistina net taip svarstyti: jei vis dar prezidentautų D. Trampas, būtų dar blogiau. Galbūt.
Bet Lietuvai nedera pamiršti, ko kartais verti net JAV įsipareigojimai. Dar pridėkime karčią tiesą, kokio garbaus amžiaus yra antrosios kadencijos siekti sumanęs Dž. Baidenas, kaip dažnai jis klupinėja lipdamas lėktuvo trapu, užmiega konferencijose ar pamiršta, kur einąs, tuomet turėsime tragikomišką situaciją. Antrasis Leonidas Brežnevas. Skirtumas tik toks, kad nepuola bučiuotis.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ką jau bekalbėti apie Angelos Merkel laikais nusikalstamai nuginkluotos Vokietijos įsipareigojimus. Drįstu manyti, jog Lietuvai labai nepasisekė, jog būtent vokiečiai įpareigoti saugoti mūsų teritoriją. Jausčiausi kur kas ramiau, jei mūsų apsauga būtų patikėta valstybei, kuri, skirtingai nei Berlynas, pati baiminasi Kremliaus agresijų. Vokietija nebijo Rusijos, per toli, todėl ir gudrauja dėl tos brigados. Vokiški priekaištai, esą patys lietuviai kalti, nes neatliko visų jiems skirtų užduočių, – primityvi demagogija. Tegul pirmiausia Vokietija ištaiso visas savo klaidas. Lietuvos klaidos – kur kas menkesnės. Lengviau ištaisomos.
Sakote, rašau per daug aštriai? Jei gyvename demokratinėse šalyse, jei esame partneriai, sąjungininkai, kolegos, tai ir ginčykimės atvirai, sąžiningai. Mūsų partnerių pikti šantažai verčiau prikąsti lietuviškąjį liežuvį, nes neužsičiaupus Lietuvoje nebus ne tik vokiškos brigados, bet ir vokiško štabo, – nepriimtini. Jei aš, NATO aljansui priklausančios šalies pilietis, neturiu teisės piktintis naikintuvų F-16 į Ukrainą nesiunčiu JAV prezidentu Dž. Baidenu, tai liaukimės pliurpę apie pagarbą ir ištikimybę demokratijos principams. Jei aš negaliu viešai pareikšti, kad Briuselio ir Strasbūro vinguriavimai, esą Ukraina dar nenusipelnė narystės NATO ir ES struktūrose, yra tik niekingi sapaliojimai, tai ko tada vertos šios organizacijos?
Jei atvirai, labai noriu, kad šių metų liepos mėnesį Vilniuje organizuojamas NATO viršūnių susitikimas išsklaidytų visas mano abejones. Bet pesimizmas kol kas stelbia optimizmą.
Šlovė Ukrainai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kyjivas, balandžio 7 d. (ELTA). Ukrainos kariškiai ir žvalgybos tarnybos prašė prezidentą Leonidą Kravčuką ir parlamentą palikti bent dalį branduolinės ginkluotės, kad būtų galima apsisaugoti nuo galimos Rusijos grėsmės.
Tai interviu UNIAN pareiškė Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Mykola Malomužas. Pasak jo, tuo metu šiuo klausimu vyko didžiulė diskusija.
„Dirbdami su Ukrainos saugumo tarnyba mes aiškiai rašėme prezidentui Kravčukui ir Aukščiausiajai Radai, kad turėtume palikti dalį strateginės ir taktinės ginkluotės. Darėme prielaidą, kad Rusija kels grėsmę. Tuo labiau, kai mes atiduosime jiems branduolinį ginklą. Žinoma, spaudimą darė JAV, Rusija, kitos „branduolinio klubo“ šalys“, – sakė generolas. Atominis ginklas
Anot jo, Ukrainos pareigūnai žadėjo nepritarti tokiam sprendimui, tačiau kiekvienam iš jų buvo daromas spaudimas, ir jie galiausiai nusileido.
M. Malomužas įsitikinęs, jog jei Ukraina turėtų branduolinį ginklą ir atnaujintą armiją, Rusija niekada nebūtų išdrįsusi pradėti karo. Pasak generolo, žvalgybos darbuotojai kiekvieną Ukrainos prezidentą įspėdavo, kad Rusija rengia šalies užgrobimo scenarijų, o Ukrainos armija tam nepasirengusi. Bet jiems būdavo atsakoma, kad karas tarp šių dviejų šalių yra neįmanomas.
UNIAN primena, kad iki 1991 metų Ukraina buvo viena iš trijų galingiausių šalių pagal turimo branduolinio arsenalo dydį. 1994 metais Kyjivas pasirašė Budapešto memorandumą, kuriame įsipareigojo sunaikinti turimą ginkluotę. Tuo pat metu Ukraina pasirašė Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį.
Neseniai interviu Airijos transliuotojui RTÉ buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas sakė apgailestaujantis dėl savo vaidmens raginant Ukrainą atsisakyti branduolinio ginklo.
Pirmiausia turiu prisipažinti, jog esu Lietuvos pilietis, todėl niekaip negaliu įtakoti rinkimų JAV. Net ir šis mano tekstas skirtas ne Amerikos, o Lietuvos skaitytojams, nes surašytas lietuvių kalba.
Tačiau jei gyvename demokratinėje šalyje, man regis, turiu teisę diskutuoti, kas ir kodėl man nepatinka ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ypač JAV, kurios elgesys mums, lietuviams, – gyvybiškai svarbus.
Taigi: Joe Bidenas (Džo Baidenas) man atrodo prastas prezidentas vien dėl savo garbaus amžiaus. Tai kas, kad jis visur giriasi puikia sveikata. Tačiau 1942-ųjų metų gimimo žmogus, tegul ir geležinės sveikatos, vis tik neturėtų imtis prezidento pareigų, nes prezidentavimas – labai sunkus darbas. Ypač sunku būti JAV prezidentu, nes Amerikos įtaka pasauliui – akivaizdi, nenuginčijama. Pasiteisinimai, esą 46-asis JAV prezidentas turįs užtektinai patarėjų, padėjėjų, konsultantų, – niekam tikę pasiteisinimai. Rimtai į savo pareigas žvelgiantis žmogus negali remtis vien padėjėjų ar patarėjų pagalba. 80 metų ribą peržengęs žmogus juolab neturėtų svajoti apie antrąją prezidentavimo kadenciją.
Būtent dėl šios priežasties man nėra patrauklūs ir demokratai, prezidento rinkimams tesugebėję surasti 80-ies metų senolį. Demokratams turėtų būti velniškai gėda, kad į prezidento postą nerado bent kiek jaunesnio, žvalesnio žmogaus.
Kita priežastis, kodėl nemėgstu 46-ojo JAV prezidento, tai jo … menka parama Ukrainai. Per pastaruosius devynerius mėnesius J. Bideno administracija perdavė Ukrainai tiek mažai rimtų ginklų, kad toks oficialiojo Vašingtono elgesys man labiau primena slaptą sabotažą, nei nuoširdžią pagalbą. Apie tai, kad Ukrainai trūksta rimtų ginklų, visus pastaruosius mėnesius šaukte šaukia visi pagrindiniai Ukrainos vadovai, pradedant prezidentu Volodymiru Zelenskiu ir baigiant prezidento ofiso patarėjumi Aleksejumi Arestovičiumi.
Kokia menka JAV karinė pagalba Ukrainai, savuose video komentaruose ne kartą analizavo ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, lygindamas, sakykim, JAV paramą Afganistanui su parama – Ukrainai. O juk Talibanas ir Rusijos kariauna – du nepalyginami vienetai. Kaip diena ir naktis, kaip žiema ir vasara. Kai lyginame amerikietiškąją paramą Kabului ir Kijevui, matome, jog Ukrainai … beveik nieko neduodama. Duodama tik tiek, kad nepralaimėtų. O apie laimėjimą negali būti nė kalbos.
JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA – ELTA foto
Tiesa, lapkričio 4 d. JAV gynybos departamentas pranešė, kad Ukrainai bus perduotas naujas karinės pagalbos paketas, kurio vertė – 400 mln. dolerių. Kaip papasakojo Pentagono atstovė Sabrina Singh, šį paketą sudarys oro gynybos sistemos „Hawk“, suremontuoti sovietų gamybos tankai Т-72, taip pat 250 pėstininkų kovos mašinų M1117, 40 šarvuotųjų katerių, 1100 dronų „Phoenix Ghost“.
Labai gražu, pagirtina. Tačiau šis ELTOS pranešimas nors ir nuteikia optimistiškai, tačiau įtariu, jog tai greičiausiai susiję su naujaisiais JAV rinkimais į Kongresą. Tokiu savo žestu J. Bideno administracija greičiausiai siekia privilioti Amerikos rinkėjus, kurie norėtų, kad jų šalis labiau nei iki šiol padėtų narsiai besiginančiai Ukrainai. Žodžiu, turiu įtarimų, jog prabėgs rinkimai, ir Baltieji rūmai vėl ims Ukrainai tiekti ginklų, vaizdžiai tariant, lašindami pipete.
Ambasadorius Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tokių miniatiūrinių lašinimo pipete pavyzdžių – daug. Prieš keletą savaičių JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas surengė parodamąjį mitingą Vilniuje, esą Ukrainai duota net dvidešimt reaktyvinės artilerijos sistemų HIMARS ir dar 18-a sistemų bus perduota papildomai! Apie tai rašė visi pagrindiniai Lietuvos leidiniai. Bet kurie iš jų rmtai svarstė: daug tai ar mažai? Ačiū, žinoma, ir už šią pagalbą. Bet, žvelgiant atidžiau, 38-ios sistemos HIMARS – juokingai mažai, ši dovana labiau primena ne paramą, o – pasityčiojimą. Jei JAV skirtų Ukrainai bent keturis šimtus HIMARS, – būtų visai kita šneka. Juk Ukrainos – Rusijos siena tęsiasi apie tūkstantį kilometrų. Dar pridėkime Ukrainos – Baltarusijos sieną, ir matysime, jog Amerikos Ukrainai perduoti 38-eri HIMARS – lašas jūroje.
Dar prisiminkime nuolatinius J.Bideno viešus pareiškimus, esą ginsime kiekvieną NATO teritorijos centimetrą, o štai į Ukrainos – Rusijos karą amerikiečių kariai tiesiogiai nesivels, kaip į šį konfliktą tiesiogiai nesikiš ir visų kitų NATO šalių kariai. Kas tai – tramdomieji marškiniai Vladimirui Putinui ar vis tik kapituliacija prieš agresyviai besielgiantį Rusijos diktatorių? O gal senolis J.Bidenas pamiršo 1994-aisiais pasirašytą Budapešto memorandumą, kuriuo JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukrainiečių atsisakymą turėti branduolinį ginklą?
Dar pridėkime, ką J.Bidenas pirmosiomis karo valandomis siūlė V.Zelenskiui (bėk į Ameriką, mes suteiksime politinį prieglobstį) bei kitiems aukšto rango Ukrainos pareigūnams (pirmiausia rūpinkitės savo vaikais), – ir turėsime užtektinai keistą vaizdelį.
O ką byloja paskutinieji J.Bideno prašymai? Prezidento J. Bideno administracija privačiai ragina Ukrainos vadovus parodyti, kad jie yra pasirengę derėtis su Rusija bei atsisakyti viešos pozicijos, jog nedalyvaus taikos derybose, kol prezidentas Vladimiras Putinas nebus nušalintas nuo valdžios. Šią naujieną paskelbė „Reuters“, remdamasi laikraščiu „The Washington Post“ (ją pateikia ir ELTA). Esą Amerikos pareigūnų prašymo tikslas nėra priversti Ukrainą sėsti prie derybų stalo, o tik apskaičiuotas bandymas užtikrinti, kad Kyjivas išlaikytų kitų valstybių, kurių rinkėjai baiminasi, jog karas užsitęs dar daug metų, paramą.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
Kas čia per nesąmonė? Vašingtonas baiminasi, jog kai kurie JAV partneriai iš tiesų jaučia nuovargį dėl Ukrainos? Taip, nuovargis – neišvengiamas. Kuo karas ilgiau tęsis, tuo nuovargio bus daugiau. Tad duokite Ukrainai, po velnių, daugiau rimtų puolamųjų ginklų, ir karą ukrainiečiai greitai laimės. Bet kad neduodate. Kodėl neduodate?
JAV nacionalinio saugumo patarėjas Jake Sullivanas, neseniai lankydamasis Kijeve, sakė, kad Vašingtono parama Ukrainai išliks „tvirta ir nepajudinama“ ir po ateinantį antradienį vyksiančių Kongreso kadencijos vidurio rinkimų.
Deja, Amerikos nacionalinio saugumo patarėjas nepatikslino, kokia parama turima omenyje – rimta ar popierinė?
Tad kol kas nerandu nė vienos priežasties, kodėl man šiandien turėtų patikti J.Bidenas ir jo komanda. Pakeisiu požiūrį į J.Bideną ir jo padėjėjus tik tuomet, kai JAV ims siųsti Ukrainai tikrai skaitlingą puolamąją karinę pagalbą.
Turiu prisipažinti klydęs: netikėjau, kad Vladimiras Putinas pradės plataus pobūdžio karinę invaziją į Ukrainą. Iki paskutinės minutės maniau, jog, žvangindamas ginklais, Kremlius tik blefuoja: manipuliuodamas didelio karo pabūgusiais Vakarais prievartauja Ukrainą politiškai kapituliuoti.
Nutiko priešingai: nebuvo nei smulkių provokacijų, nei teroro aktų. Vasario 24-ąją po skatlingų apšaudymų iš oro rusiškoji kariauna ankstų rytą pradėjo veržtis į Ukrainą beveik iš visų pusių be jokių formalių pretekstų.
Tačiau dėl kitų aspektų, regis, būsiu teisus. Rusijos kariuomenė Ukrainoje stringa. Ukrainiečiai šauniai priešinasi. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis, į kurį anksčiau žvelgdavau skeptiškai, pasirodė esąs tikras vyras.
Volodimyras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. Slaptai.lt foto
Taip pat esu maloniai nustebęs dėl Vakarų reakcijos. Po Rusijos invazijos nepraėjus nė kelioms dienoms Vakarai puolė remti Ukrainą. Remia ne tik skelbdami užtektinai rimtas ekonomines sankcijas, bet ir tiekdami Ukrainai tai, ko labiausiai jai reikia, – modernius ginklus. Net Vokietija, iš pradžių vapėjusi, jog ukrainiečiams tegali padėti siųsdama medicininę įrangą ir šalmus, šiandien siunčia siuntas, kuriose – tikri ginklai, naikinantys rusiškus tankus ir rusiškus lėktuvus.
Džiugina ir visuomenės reakcija: tiek Lietuvoje, tiek kituose Europos miestuose – gausūs protestai prie Rusijos ambasadų ir konsulatų. Į protestus susirenka ne dešimtys, o šimtai, tūkstančiai žmonių. Net Rusijos miestuose spontaniškai kyla protestai: rusai smeria karą prieš Ukrainą (tiesa, represinių struktūrų smogikai juos čia pat suima).
Džiugina ir tai, kad tiek JAV, tiek kitos NATO valstybės į Baltijos šalis suskubo siųsti kovinius pastiprinimus. Dabar Lietuvoje – dar daugiau NATO lėktuvų, tankų ir kariškių. Lietuvos vyriausybė net skuba padidinti išlaidas, skiriamas karinėms reikmėms. Vis mažiau tikėtina, kad V. Putinas, bepuldamas Ukrainą, sumanys tuo pačiu užimti dar ir Vilnių, Rygą bei Taliną.
Laimė, Vakarai atsikvošėjo. Bet ar ilgam šis prablaivėjimas? Kremliaus psichopatas jau žvangina branduoliniu ginklu. Tai dar vienas pretekstas, kuomet Vašingtonas ir Briuselis gali išsigąsti. Tikiuosi, jog taip neatsitiks – neišsigąs. Ukrainos kariai demonstruoja, kad rusų karinės armados nėra ko bijoti.
Ir vis tik įsiminė buvusio Lietuvos saugumo vadovo, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Mečio Laurinkaus prisiminimai, kaip 2008-aisiais nutiko po Rusijos invazijos į Gruziją (Sakartvelą). Vakarai pirmosiomis dienomis itin garsiai piktinosi Kremliaus karine avantiūra, bet vėliau jų pasipiktinimas išblėso.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Todėl klausimas, ar buvo įmanoma sustabdyti Kremliaus beprotį kur kas anksčiau, – išlieka aktualus. Tai, kad dabartinis Vokietijos kancleris tapo aršiu Vladimiro Putino kritiku, – sveikintina. Bet tai – tik pusė darbo. Vokietijos intelektualams, politologams, žurnalistams, politikams privalu atidžiai peržvelgti dešimtmečius trukusius buvusios kanclerės Angelos Merkel flirtus su V. Putinui. Jei ponia A.Merkel būtų rečiau bučiavusi V.Putiną, gal šiandieninės invazijos į Ukrainą nebūtų buvę? Gal gi dabar Vokietija pasmerks savo gerhardus šrioderius, atimdama iš jų Europos Sąjungos pilietybę, įšaldydama jų asmenines sąskaitas, – nešdinkitės į Rusiją, jei jau taip patinka V.Putinas? Sakote, išvijus gerhardus šrioderius iš Europos Sąjungos būtų nusižengta demokratinėms normoms?
Tokį patį klausimą knieti pateikti ir Prancūzijos intelektualams. Ar galų gale supratote, kokią kvailą, primityvią, idiotišką politiką kurpė jūsų emanueliai macronai, nuolaidžiaudami V.Putinui? Kodėl būtina patirti milžinišką katastrofą, kad suprastumėte – savo pokalbiais, savo maniera pataikauti jūs skatinote V.Putiną elgtis agresyviai.
Kodėl V. Putinas per susitikimą Kremliuje pasodino E. Macroną kelių metrų atstumu nuo savęs. EPA-ELTA nuotr.
O su Vašingtono ir Londono politikais – ypatinga šneka. Kai „žalieji žmogeliukai“ įsiveržė į Krymą, JAV ir Didžioji Britanija privalėjo į Ukrainą nedelsiant permesti savo karinius dalininius. Daug dalinių. Toks drastiškas amerikiečių ir britų žingsnis būtų pademonstravęs, jog šios dvi įtakingos pasaulio valstybės laikosi Budapešto memorandume užfiksuotų įsipareigojimų saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Bet tuomet Vašingtone ir Londone sėdėję politikai šitaip nepasielgė, ir tuo pačiu paskatino V.Putiną elgtis dar bjauriau, dar įžūliau.
Net paskutinėmis dienomis, kai iki rusiškos invazijos buvo belikusios kelios ar keliolika valandų, dabartinis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas), man regis, elgėsi neatsakingai. Jis neturėjo teisės garsiai sakyti, jog amerikiečių kariai tikrai negins Ukrainos, nes Ukraina, tik pamanyk, nėra NATO narė. JAV prezidentas turėjo kalbėti taip, jog V.Putinui nebūtų aišku, kaip iš tikrųjų pasielgs amerikiečiai. Kaip vertinti tokį Baltųjų rūmų vadovo akibrokštą – kaip V.Putino tramdymą ar kaip V.Putino skatinimą pulti?
Džo Baidenas
O kaip derėtų apibūdinti Amerikos, Jungtinės Karalystės, kitų Vakarų šalių ambasadų evakuavimą iš Kijevo? Ar taip nebuvo skatinamas V.Putinas pulti Ukrainą? Ar V.Putinas būtų ryžęsis bombarduoti Kijevą, veržtis į Kijevą, jei visi Vakarų diplomatai būtų drąsiai pasilikę savo ambasadose Ukrainos sostinėje? Vakarų šalių diplomatai – bailiai? Jie drąsūs tik prašmatniuose restoranuose, tik prabangiuose penkių žvaigždučių viešbučiuose?
Man patinka, kai Vakarai reikalauja, jog V.Putinas būtų teisiamas tarptautiniuose teismuose už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Tai padaryti privalu. Tačiau visąlaik pirmiausia analizuokime savas, o ne svetimas klaidas. Taigi: ko nepadarė Vakarų pasaulis trokšdamas išvengti didelio karo Ukrainoje? Kokios asmeninės Vakarų lyderių klaidos? Pavyzdžiui, lygindami Rusijos ir Šiaurės Korėjos vadovų nusikaltimus turime akivaizdžius dvigubus standartus: svetimų teritorijų nepuolantis, tik saviškius žudantis Šiaurės Korėjos išsigimėlis sulaukė beveik viso pasaulio izoliacijos, o su ukrainiečius, moldavus, gruzinus, čečėnus dešimtmečiais žudančiu Kremliaus diktatoriumi dar prieš keletą dienų veržte veržėsi pasišnekėti JAV, JK, Vokietijos, Prancūzijos politikai.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Žodžiu, Vakarai labai bijojo didelio karo, visomis išgalėmis stengėsi jo išvengti, tačiau karas į Ukrainą atėjo.
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org
Iš atminties neišdyla per delfi.lt partodyta buvusio Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio ir filosofijos profesoriaus Alvydo Jokubaičio diskusija, kurioje keltas svarbus klausimas – ar įmanoma lietuviams tarpusavyje susitarti? Laidoje „iš esmės“ kalbėta ir apie Lietuvos, ir apie Vakarų ateitį.
Ar lengva susitarti
Į klausimą – ar įmanoma susitarti – nėra atsakymo. Tiksliau tariant, atsakymas tik toks: susitarti taip sunku, kad greičiau neįmanoma nei įmanoma. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime šių metų Vasario 16-ąją, kai švilpimais ir šūkaliojimais prof. V.Landsbergiui buvo trukdoma iš Signatarų namų balkono tarti keletą žodžių. Jau seniai nesu konservatorių gerbėjas (už socialdemokratus, liberalus, paksininkus ir darbiečius niekad nebalsavau). O ir prof. V.Landsbergis – ne šventasis. Tačiau klykavimais bei dirbtinais plojimais trukdyti garbaus amžiaus sulaukusiam tuometiniam Lietuvos vadovui pareikšti keletą savo įžvalgų Vasario 16-osios šventės metu, – nemandagu, niekšiška, kiauliška.
Prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip, mūsų valdžia – pasipūtusi, arogantiška, daro klaidų, netęsi duotų pažadų, godi, nuolaidžiauja svetimiems. Bet ar tie, kurią ją kritikuoja, – žymiai geresni? Ar jie nuoširdžiai tiki, jog pajėgtų šalį valdyti kur kas išmintingiau? Valstybę kurti – sudėtingas užsiėmimas. Nejaugi tikrai įsikalė į galvas, jog kiekviena melžėja pajėgi vadovauti valstybei (prisimemant liūdnai pagarsėjusį Vladimirą Leniną)?
2022-ieji Lietuvai – liūdnai unikalūs metai. Nusivylusieji valdžia jau išniekino Sausio 13-ąją trukdymi kalbėti parlamento, Vyriausybės, prezidentūros atstovams. Dabar – išniekinta Vasario 16-oji. Jei taip nekenčiate pirmojo Lietuvos vadovo, kad nepajėgiate suvaldyti pykčio, kas jums trukdė susirasti savąjį balkoną kur nors netoliese ir ten surengti alternatyvų mitingą! Bijojote, kad beveik niekas pas jus nesusirinks, visi skubės išgirsti prof. V.Landsbergio kalbos? Būtent! Lietuvoje gausu tokių, kurie patys nieko rimto sukurti nepajėgia, užtat turi smarvės smulkioms kiaulystėms.
Vokietijos ir Prancūzijos laikysena
A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.
O juk darbų – iki kaklo. Būtina rimtai imtis rimtų bėdų, rimtų temų. Kai kurie nesusikalbėjimai net gyvybiškai svarbiais klausimais, pasirodo, – ne tik neišvengiami, bet ir amžini. Kol kas pamirškime lietuviškuosius nesutarimus dėl, pavyzdžiui, Kinijos ir Taivanio (prieš imantis šio galvosūkio Lietuvai pirmiausia derėjo peržiūrėti, ką byloja mūsų pačių 1991-aisiais su Kinija pasirašyta sutartis). Žvelkime dabar plačiau. Europos Sąjunga – puikus, gražus, prasmingas darinys. Bet tik tuomet, jei ES gyvuoja šiltnamio sąlygomis. Vos tik greta ES sienų ima siautėti chuliganas, europietiškos vienybės nebelieka. Kad ir kaip tarptautinei teisei bjauriai nusižengtų Vladimiras Putinas, dvi svarbiausios, įtakingiausios ES šalys kaip įmanydamos puola pataikauti agresoriui. Vokietija ir Prancūzija tapusios agresyviosios Rusijos advokatėmis. Tad ar įmanomas susitarimai tarp ES šalių?
Budapešto išdavystė
Imkime JAV ir Didžiąją Britaniją, kurios Budapešto memorandumu mainais už atiduotą atominį ginklą garantavo Ukrainai teritorinį vientisumą. Šiandien nei Vašingtonas, nei Londonas apie savo įsipareigojimų, 1994-aisiais duotų Kijevui, nenori nė prisiminti. Tad man vis dažniau kyla abejonių dėl amerikiečių ir britų padorumo. Nesu aklas, puikiai matau, kiek daug JAV ir Didžioji Britanija padarė ir tebedaro, kad apsaugotų Ukrainą nuo didelės Rusijos agresijos. Ir vis tik niekur negirdėjau aukščiausių JAV ir Jungtinės Karalystės lyderių atsiprašymo dėl išniekinto Budapešto memorandumo. Tad ar tikrai nepalaužiama NATO vienybė, jei dvi didžiausios, įtakigiausios NATO narės nesilaiko duoto žodžio – neapsaugojo Ukrainos nuo teritorinių praradimų?
Atominė bomba
Šiuos pavyzdžius teikiu ne tam, kad dar sykį įgelčiau šviesia NATO ir ES ateitimi tikintiems lietuviams. Tiesiog pasakoju, kodėl, mano supratimu, taip keblu pasiekti vienybės net sarbiausiais klausimais. Galima iki užkimimo kasdien kalbėti po keliolika valandų per parą ištisus metus su Vokietijos kancleriu ar Prancūzijos prezidentu, o šie vis tiek vardan gerų santykių su Kremliumi aukos Ukrainą.
Esama situacijų, kai žodžių nebeužtenka, reikia konkrečių veiksmų, konkrečių darbų. „Saugumo policijos centro Vašingtone“ (Center for Security Policy) vyresnysis mokslinis bendradarbis Andrėjus Ilarionovas įvardino: svetimas teritorijas grobiančio bandito taikiomis priemonėmis nesutramdysi! Ukrainos karinės žvalgybos atstovas Aleksejus Arestovičius, iki šiol dirbęs Ukrainos prezidnto aparate, duodamas interviu įvairiems Ukrainos portalams, džiaugėsi, jog atsargiai, po truputį formuojasi mažasis NATO „aljansas“: Jungtinė Karalystė, Lenkija, Ukraina, Turkija (Baltijos šalių neminėjo). Jo manymu, jei šioms keturioms valstybėms pavyktų rimčiau susidraugauti, Ukrainai nebereikėtų vokiečių ir prancūzų.
Įspūdinga Azerbaidžano pergalė
Kitas pavyzdys – Turkijos ir Azerbaidžano draugystė. ES beveik tris dešimtmečius gėdingai laužė galvas, kaip derėtų išspręsti konfliktą dėl Karabacho. Pliurpt – pliurpė, o naudos iš diskusijų, pasitarimų – jokios. Kaip iš ožio – pieno.
Šušos išlaisvinimo diena
Beje, prieš keletą metų iš trijų Lietuvos parlamentarų ėmiau interviu būtent dėl Karabacho ateities. Visi trys parlamentarai prišnekėjo po valandą. Supynė tokį sudėtingą mazgą, jog nė nesuprasi, kas teisus, kas kam privalo nusileisti. Vaizdžiai tariant, niekus tauzijo, sapaliojo didžiausias nesąmones. Šiandien tie trys videointerviu – puikus pavyzdys, kokie kvaili ir primityvūs gali būti politikai. Laimė, Azerbaidžanas nesiklausė idiotiškais patarimais besisvaidžiusių europarlamentarų. Baku pasielgė vyriškai, taip, kaip minėjo A.Ilarionovas (agresorius iš okupuotų žemių gera valia nepasitraukia). Padedami Turkijos azerbaidžaniečiai jėga susigrąžino maždaug tris ketvirtadalius 1992 – 1994 metais prarastų tetitorijų (ne tik Karabachą, bet ir gretimus septynetą rajonų). Atkūrė savo teritorinį vientisumą (tarptautinė teisė byloja, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Atkūrė drąsiai, ryžtingai. Todėl jam – didžiausia pagarba.
Tačiau net dėl šito Lietuvoje nėra absoliutaus sutarimo. Net garsūs politologai, istorikai, profesoriai vadovaujasi dvigubais standartais: jei jiems svarbu, ką apie Kinijos ir Taivano tarpusavio santykius sako tarptautinė teisė, tai Karabacho atveju jiems kažkodėl nusispjaut, ką byloja teritorinį vientisumą apibrėžiančios tarptautinės taisyklės.
O juk ne veltui Ukrainoje vis dažniau prisimenama karinė Azerbaidžano operacija, kuomet 2020-ųjų rudenį per keletą mėnesių azerbaidžaniečių kariai atsiėmė beveik visas žemes, kurias iš jų maždaug prieš tris dešimtmečius buvo atėmę armėnų separatistai. Tiksliau tariant – vadinamasis Karabacho klanas.
Karabacho klanas tebesiautėja?
Sakydamas „Karabacho klanas“ omenyje pirmiausia turiu tuos armėnų politikus, kariškius, verslininkus, kurie kilę iš šio Azerbaidžanui priklausančio regiono. Būtent jie visąlaik kurstė separatistines nuotaikas: išsiveržę iš Azerbaidžano įtakos jie norėjo valdyti šį turtingomis iškasenomis garsėjantį regioną tarsi savo nuosavus namus. Būtent jiems buvo gyvybiškai svarbu išlaikyti Karabachą savo rankose: priešingu atveju jie tampa niekuo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Štai kodėl per pastaruosius kelis dešimtmečius Karabacho klano žmonės baugino tuos savo tautiečius, kurie tvirtino, jog Karabachas – tai „iskonno azerbaidžanskije zemli“, kurie nuoširdžiai norėjo draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais.
Karabacho klanas
Šiandien, po 2020-ųjų rudens karo, šio klano įtaka susvyravo. Bet per pastaruosius tris dešimtmečius jie savo žmones daug kur sukaišiojo – į ambasadas užsienyje, paskyrė bendruomenių pirmininkais Rusijoje, paskyrė Armėnijoje teisėjais, kariškiais, bankininkais, jų gausu net tarp šventikų.
Viešojoje erdvėje vis daugiau paskelbiama armėnų pasakojimų, kaip Karabacho klanas siautėjo, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas arba Robertas Kočarianas. Karabacho klanui priklausantys šventikai grobdavo verslininkus, juos kankindavo, reikalaudami išpirkos, duoklių. Jei šie atsisakydavo, būdavo nušaunami. Karabacho klanui priklausę armėnų šventikai būdavo ginkluoti, važinėdavo prabangiausiais užsienietiškais automobiliais.
Būtent jie šiandien – didžiausi vandens drumstėjai Pietų Kaukaze. Jie kursto armėnus naujam karui. Ragina rengti karinius išpuolius, provokacijas, teroro aktus. Tiems, kurie atsisako paklusti, grasina net … mirties bausme. Savo bjaurius darbus dangsto gražiais lozungais – neva reikalauja teisingumo, sąžiningumo. Ypač dažnai tarsi mantrą jie kartoja žodį „demokratija“. Neva jie – patys didžiausi humanistai ir demokratai. Savo kalbomis apie demokratiją jie apkvailino ne vieną vakarietį, ne vieną lietuvį.
Štai koks sudėtingas šiandieninis pasaulis. Kaip lengva suklysti vertinant, analizuojant, stengiantis padėti. Būkime budrūs. Nebūkime naivūs, esą susitarti – paprasta.
Nebesuprantu šiandieninio Pasaulio. Galite mane pravardžiuoti kaip tik norite, tačiau nebijau prisipažinti – nebesuvokiu, kur galėčiau rasti bent vieną padorią valstybę?
Praėjusiuose komentaruose daug dėmesio skyriau Amerikai. Šiame komentare žvilgtelėsiu į Didžiąją Britaniją. Gal ji – sąžininga ir principinga?
ELTA praneša štai ką: Jungtinė Karalystė ir kitos Didžiojo septyneto (G7) šalys įspėjo Maskvą apie „sunkias pasekmes“, jei ši įsiverš į Ukrainą. Iš tų įspėjimų kaip iš ožio – pieno. Bet tegul. Geriau tiek, negu visai nieko. Juolab kad JK premjeras Borisas Džonsonas (Johnsonas) energingai teigė ieškosiąs „diplomatinių ir ekonominių“ pasipriešinimo Rusijos „agresijai“ priemonių. Ar jų ras – nežinia, greičiau neras. Bet tegul ieško. Juk reikia imituoti, jog dirbi. Reikia apsimesti, jog ieškoma išeičių. O JK gynybos sekretorius Benas Wallace’as leidiniui „Spectator“ net priminė, kad „ji (Ukraina) nėra NATO narė, tad mažai tikėtina, kad kas nors į Ukrainą nusiųs karių“.
„Neturėtume meluoti žmonėms, kad imsimės tokių veiksmų. Ukrainiečiai tai žino“, – kalbėjo britų gynybos sekretorius.
Borisas Johnsonas. EPA – ELTA nuotr.
Taip, meluoti – negražu. Bet juk Londonas gudrauja. Tiksliau tariant – meluoja. Ukraina nėra NATO narė. Tačiau oficialusis Londonas yra įsipareigojęs saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Jeigu Ukrainą užpuolė – ginkite ją visomis priemonėmis, taip pat ir jėga. Kodėl neprisimenate 1994-ųjų metų gruodžio 5-osios dienos, kai buvo pasirašytas garsusis Budapešto memorandumas? Kas jame brūkštelėta, pone gynybos sekretoriau? Ukrainos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos lyderiai saugos Ukrainos teritorinį vientisumą, jei Kijevas atsisakys branduolinės ginkluotės. Tą dokumentą nuo britų, beje, pasirašė premjeras Džonas Meidžoras (John Major), nuo JAV – prezidentas Bilas Klintonas (Clinton). Tad kodėl nesaugojate Ukrainos?
Man regis, Londonas ne tik išdavė Ukrainą, bet gėdingai slepia savo išdavystę. Jei Didžioji Britanija būtų padori valstybė, britų kariai drauge su amerikiečiais būtų permesti į Ukrainą dar tą pačią dieną, kai „žalieji žmogeliukai“ veržėsi į Krymą. Ar ne taip, pone gynybos sekretoriau? O gal Londonas viešai prisipažino atšaukiantis 1994-ųjų įsipareigojimus? Tuomet grąžinkite Ukrainai iš jos išviliotus branduolinius ginklus ir dar išmokėkite milijardines baudas su milžiniškais procentais už sulaužytus įsipareigojimus. Juk taip nutinka padorių kompanjonų draugijose, kai vienas iš sandorio atstovų sulaužo duotą žodį?
Neseniai BNS paskelbė Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento Edvardo Lukaso (Edward Lucas) straipsnį „Kalbėtis su Rusija reikia, tačiau būtina turėti aiškų tikslą“. Ką šiose pastabose akcentavo britų politikos apžvalgininkas? Tekstas svarbus, nes svarstoma, kaip reaguoti į Kremliaus ultimatumus, jog NATO privalantis ne tik atsisakyti plėtros į Rytus, bet ir, vaizdžiai tariant, susitraukti iš savo gretų išmetant Baltijos šalis ir Lenkiją. Britas E. Lukasas retoriškai klausia, kodėl Sovietų Sąjungą garbinantis V. Putinas laužo Helsinkyje 1975-aisiais metais tos pačios SSRS pasirašytus susitarumus, bylojančius, jog sienos tarp valstybių gali būti keičiamos tik taikiu būdu, sutarus abiem pusėm. Gyvybiškai svarbus brito argumentas. Tačiau kodėl britų apžvalgininkas nė žodeliu neprisimena dar vieno svarbaus argumento – 1994-aisiais pasirašyto Budapešto memorandumo? Gėda prisipažinti, jog Londonas labai panašus į Kremlių: tiek vieni, tiek kiti nesilaiko savo įsipareigojimų. Tik vienas piktas, agresyvus, kandžiojasi, kitas – kaimynų šiandien neterorizuoja…
O dabar noriu pacituoti štai tokius žodžius: “Privalote suprasti, kad Vakarų politikai – pragmatikai, ir aš Jums garantuoju, kad dėl Lietuvos jie su atominį ir bakteriologinį ginklą turinčia Rusija nekariaus. Būtent todėl visų pirma reikia pasikliauti savo jėgomis ir neturėti iliuzijų – “mūsų tai nepalies” arba “Vakarai mums padės”. Gerai pažįstu Rusiją ir tuos, kurie dabar yra Kremliuje, ir aš Jums sakau: “Jus tai palies”. Aš šiek tiek pagyvenau Vakaruose, ir man pakako, kad suprasčiau: “Vakarai jums nepadės”.
Taip šių eilučių autoriui 2003-aisiais atsakė Londone prieglobstį gavęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka.
Aleksandras Litvinenka ligoninėje. Paskutinės gyvenimo dienos. AP, ELTA
Su Aleksandru Litvinenka nebuvau susitikęs. Tačiau jo kaip į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo veikla susidomėjau tuomet, kai šis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas ėmė tvirtinti, jog gyvenamieji namai Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske 1999-ųjų rugsėjo mėnesį susprogdinti ne čečėnų, bet tuometinės Kremliaus vadovybės užsakymu, kad V. Putinas formaliai galėtų pradėti naują karinę kampaniją prieš čečėnus. O kai viena čečėniška internetinė svetainė 2003-aisiais metais paskelbė, jog Londone nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino keršto besislapstantis perbėgėlis A. Litvinenka viešai atsakinėja į jam elektroninio pašto pagalba atsiųstus klausimus, nedelsdamas nusiunčiau savuosius. Po kelerių valandų sulaukiau atsakymo, kuris paliko gilų įspūdį. A. Litvinenka tvirtino, jog, iškilus bėdai, Vakarai tokioms valstybėms kaip Lietuva nepadės. Tiksliau tariant, padės tik kalbomis, tik žodžiais.
A. Litvinenka atkreipė dėmesį dar į tokį argumentą: “Reikia suprasti, kad net įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos nuo agresijos ir kišimosi į vidaus reikalus iš Rusijos pusės, jeigu pačioje Rusijoje situacija plėtosis pagal blogiausią variantą”.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
2006-ųjų metų lapkričio mėnesį A. Litvinenką Londone nunuodijo radioaktyviuoju poloniu (nebepriminsiu, kas yra šios žmogžudystės užsakovai; visi puikiai žinome). Labai atidžiai sekiau, kaip Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos ir teisėsauga narpliojo šią rezonansinę bylą. Iš Didžiosios Britanijos politikų tribūnų skambėjo daug grasinimų, perspėjimų, raginimų: Kremlius privalo būti griežtai nubaustas, turės patirti rimtų nemalonumų, britų Karalystė nedovanos tokio išpuolio…
Gražiai kalbėjo Londonas. Bet juk melavo. Apart kelių smulkių sankcijų iešmininkams britai nedrįso rimtai pamokyti pono V. Putino. Po bandymų Solsberyje 2018-aisiais metais nunuodyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarybų karininką Sergejų Skripalių, – vėl jokių rimtų pasekmių nepajuto nei V.Putinas, nei jo aplinka. Nors patikinimų, jog štai dabar Didžioji Britanija tikrai duos rimtą atkirtį, – vėl būta. Bet Londonas ir vėl melavo.
Štai kokie liūdni šiandien mano prisiminimai bei sugretinimai. Belieka viltis, jog A. Litvinenka vis tik klydo, pesimistiškai žvelgdamas į Vakarus…
Lietuva nėra nei labai drąsi, nei itin principinga. Taip, mūsų politikų elgesys kritikuojant didžiąsias Pasaulio galybes, pavyzdžiui, nedemokratišką Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, – ne tik žavingas, bet ir teisingas. Tiesos sakymas – geriau nei nutylėjimai ir dviveidystės. Tardami karčią tiesą mes rūpinamės pirmiausia savais interesais. Kalbant atvirai, viliamės, kad demokratiškosios šalys įvertins mūsų sąžiningumą – gelbės mus, lietuvius, kai ištiks bėda. Rašydamas žodį „bėda“, omenyje dažniausiai turiu galimą Rusijos agresiją.
Lietuvos bailumas ir neprincipingumas
Tačiau drąsiai priekaištaudami Maskvai, Pekinui ir Minskui mes tarsi turėtume be baimės vertinti ir partnerių iš NATO ir Europos Sąjungos elgesį. Taip būtų logiška: jei drąskome akis oponentams ir priešams, kodėl nekritikuojame savųjų, kai šie elgiasi neteisingai?
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Štai čia įžvelgiu bjaurųjį niuansą. Ar drįstame atvirai šnekėtis su savo sąjungininke Vokietija? Ne, nekalbame be užuolankų. Pats naujausias pavyzdys – masiškai į Lietuvą plūstantys nelegalūs migrantai. Kiekviena normali šalis nelegaliai valstybės sieną kertančius asmenis traktuotų kaip rimtus nusikaltėlius. Juolab kad jie veržiasi per tą Lietuvos sieną, kuri dar traktuojama kaip NATO ir ES siena. Tačiau mes išprievartauti elgtis taip, tarsi nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys, vaizdžiai tariant, turėtų kur kas didesnes „žmogaus teises“ nei mes, vietiniai. Dėl šiandieninės nelegalių migrantų krizės Lietuvoje … labiausiai kaltos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sukurpusios neteisingas žaidimo taisykles. Tad kai mūsų užsienio diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Turkiją ir Iraką tartis dėl migrantų krizės sureguliavimo, derėtų bent sykį nuskristi ir į Berlyną pas ponią Angelą Merkel. Tegul šią košę užvirusi ponia dabar priglaudžia savo asmeninėje viloje visus alei vieno nelaimėlius, atsidūrusius Dieveniškėse ir Rūdininkuose, tegul pasidalina su jais savo asmeninėmis santaupomis.
Štai ką turkų užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovas Tandžu Bilgičas atkirto Austrijos kancleriui Sebastjanui Kurcui, kai šis viename interviu Turkiją pavadino „šalimi, kurioje būtų patogiausia priglausti afganų pabėgėlius“. Turkijos diplomatai atšovė, jog Austrija, užuot kalbėjusi apie bendras pastangas valdyti nelegalią migraciją, šiandien tapusią viso Pasaulio problema, elgiasi egoistiškai. Turkija nesaugos ES sienų (Turkija – NATO narė) ir netaps pabėgėlių stovykla. Austrijai, kaip ir kitoms šalims, 1951-aisiais pasirašiusioms Vienos konvenciją dėl nelegalių migrantų teisių, privalu ne bėgti nuo atsakomybės, o dalytis nelegalių migrantų keliama našta. Taigi Turkija niekad neprisiims trečiųjų šalių įsipareigojimų…
Vokietijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Nesu naivus; puikiai suprantu, jog užsienio politika taip, kaip norėtųsi šių eilučių autoriui, – nekonstruojama. Bet kodėl bent mažumėlę nepasvajojus!
Kiek sykių per pastaruosius kelerius metus pačiu aukščiausiu lygiu priekaištavome Vokietijai, jog ši susimokė su Rusija – Baltijos jūros dugnu tiesia dujotiekį „Nord Stream 2“? Kiek kartų ant kilimėlio į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Vokietijos ambasadorius – tegul paaiškina tikrąsias flirto su Kremliumi priežastis? Galų gale kiek valandų mūsų visuomenininkai protestavo prie Vokietijos ambasados Vilniuje: už karius, kuriuos mums Berlynas atsiuntė į pagalbą atgrąsant agresorių – ačiū, o už tai, kad puoselėjate „Nord Stream 2“, – didžiausia gėda. Ar ne taip turėtume elgtis?
Kodėl nė sykio neprotestuota prie JAV ambasados?
Dabar jau pats metas ant raudonojo kilimo J.T.Vaižganto gatvėn (ten – mūsų URM) kviestis Vilniuje reziduojantį JAV ambasadorių. Tegul paaiškina, kodėl naujasis Amerikos prezidentas atšaukė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekį tiesiančiai Vokietijai? Tegul pakomentuoja, kaip Baltųjų rūmų vadovas drįso Vokietijai skirtus ekonominius suvaržymus atšaukti nepasitaręs su Vilniumi, Ryga, Talinu ir Varšuva? Jeigu jau NATO aljanse esame lygūs, vienodai gerbiami ir mylimi, tai ir elkimės taip, kaip elgiasi džentelmenai solidžiame klube. O jei politinio etiketo žinovams atrodo, jog tai būtų nedovanotinas sąjungininkės Amerikos įžeidimas, – prisiminkime Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštą, tėkštą Barakui Obamai. Man regis, Vašingtonas tik dar labiau pradėjo gerbti mažytę Lietuvą. O ir visi kiti didieji NATO nariai įsidėmėjo – D. Grybauskaitės stumdyti negalima, kils skandalas.
Pavojingas užmaršumas
Kita tema – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos dar 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas. Jį pasirašydami amerikiečiai ir britai (apie Maskvos garbės žodį šnekėti – tuščiai burną aušinti) įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą. 2014-aisiais nuo Ukrainos vis tik buvo atplėštas Krymas. Šiandien – 2021-ieji. Ar kur nors girdėjote oficialius Vašingtono ir Londono paaiškinimus, kodėl JAV ir Didžioji Britanija nesilaiko duotų pažadų Ukrainai?
Beje, Ukrainoje nūnai kilusi diskusija, ar prezidentas Volodymiras Zelenskis, rugpjūčio 30-ąją pakviestas į susitikimą su JAV vadovu Vašingtone, turėtų Dž.Baidenui priminti 1994-ųjų memorandumą? Mano supratimu, – privalo, nors ši tema Dž. Baidenui, be abejo, nebus maloni. Jau vien tai, kad nei Barakas Obama, nei Donaldas Trampas, o dabar ir Dž. Baidenas nepaskelbė oficialios Vašingtono pozicijos dėl Budapešto memorandumo, – gėdinga Amerikos laikysena. Mano supratimu, amerikiečiai su britais turėjo viešai visam pasauliui senų seniausiai paaiškinti, kas atsitiko: Budapešto memorandumas išmestas į šiukšlių kibirą, Amerika ir Britanija laužo duotą žodį, vos tik iškyla nenumatytų keblumų, Vašingtonas ir Londonas tokie ištižę, kad paniškai bijo Rusijos?
JAV ambasadorius Lietuvoje ponas R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Kokia šiuo klausimu turėtų būti Lietuvos laikysena? JAV ambasadorių privalome karts nuo karto kviestis ant raudonojo kilimėlio – kur oficialūs paaiškinimai! Ypač derėtų užvaikyti dabartinį JAV ambasadorių Vilniuje poną Robertą S. Gilchristą. Jei jam leista atlėkti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimų centrą ir jo direktoriui teikti primygtines rekomendacijas, kaip Lietuvos istorikams privalu vertinti lietuvių ir žydų tarpusavio santykius Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva juo labiau turinti moralinę teisę tardyti poną ambasadorių, kodėl Amerika pamiršo savuosius tarptautinius įsipareigojimus (teritorinis vientisumas ir atominis ginklas – ne juokai). Drįstu manyti, jog jei Lietuva turėtų susiformavusią brandžią, pilietinę visuomenę, kuriai rūpi ne tik siauri asmeniniai interesai, kaip, sakykim, tapti Seimo nariu, prie JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų sienų seniausiai būtų surengta protesto akcijų: už amerikiečių ir britų karius Lietuvos poligonuose – nuoširdžiausia padėka, visi gražūs Vašingtono ir Londono žestai iškilminga pagerbiami, o už tai, kad apgavote Ukrainą – didžiausia gėda.
Taip turėtų tarpusavyje bendrauti kolegos iš NATO aljanso. Ten, kur teisinga ir gražu, kelkime šampano taures, renkime prabangius banketus, bet jei matome klaidas, išdavystes ir gudravimus, – kibkime į atlapus. Tikri partneriai dėl kritikos neįsižeidžia.
Išdavystė ar pagalba?
Ukrainietiškuose internetiniuose portaluose dabar itin gausu svarstymų, ar tik JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) nebus pardavęs Ukrainos, kai su Vladimiru Putinu šnekučiavosi Ženevoje. Peržiūrėjau dešimtis videointerviu pradedant tais, kurie įsitikinę, jog Dž. Baidenas rūpinasi Ukraina net labiau nei derėtų (Jurijus Švecas, Dmitrijus Galkinas), ir tais, kurie įžvelgia amerikietiškąją išdavystę (Andrėjus Ilarionovas, Garry Tabaxas, Alfredas Kochas), ir net tuos, kurie atvirai nereiškia savo nuomonės (sakykim, Dmitrijus Gordonas iš leidinio Gordonua.com).
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Buvęs Rusijos prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis JAV, pastebi, jog, Dž. Baidenui įžengus į Baltuosius rūmus, Ukrainos padėtis ženkliai pablogėjo. A. Ilarionovas įsitikinęs, jog, nepaisant grąžių Dž. Baideno žodžių, JAV prezidentas atrišo rankas V. Putinui terioti Ukrainą. Pasak A. Ilarionovo, didelė tikimybė, jog šį rudenį Rusija pradėsianti plačią karinę kampaniją prieš Ukrainą. Nes Dž. Baidenas nebeduoda Ukrainai nieko: nei pinigų, nei ginklų, nei vilties, jog Ukraina taps bent jau strategine JAV partnere kaip Pietų Korėja ar Japonija.
Paskutinysis kantrybės lašas – ekonominių sankcijų atšaukimas išdavikiškąjį „Nord Stream 2“ tiesiančiai Vokietijai. Verta atkreipti dėmesį į aplinkybę, kada numatytas D. Baideno ir V. Zelenskio susitikimas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, kai didžioji dauguma politikų atostogauja, ir Ukrainos vadovas neturėsiąs galimybių susitikti su Ukrainai palankiais JAV senatoriais bei kongresmenais.
Begėdiškas Dž. Baideno elgesys, be kita ko, pridengiamas priekaištais, esą Ukraina – baisiausiai korumpuota šalis, esą Kijeve knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų, tad didžioji parama, atkeliaujanti iš Vakarų, neva nusėsianti sukčių kišenėse. Dujotiekio netekimas Ukrainai, suprask, net bus ilgainiui naudingas, mat iš jo pelnydavosi korupcionieriai. Taip, Ukrainoje esama korupcijos, esama Rusijos šnipų. Bet, pridėję ranką prie širdies, pasakykite, kur gi nėra korupcijos ir rusiškų agentų? Amerika, Didžioji Britanija juos visus demaskavusi, išvaikiusi, susodinusi į kalėjimus?
Nesuprantamas Vakarų pataikavimas Armėnijai
Imkime kitą pavyzdį. Štai Rusijos karinę bazę turinti Armėnija. Nejaugi kas nors iš mūsų tiki, jog ten nerastume nė vieno nesąžiningo valdininko? Bet kažin kodėl Vakarai šiai Pietų Kaukazo valstybei skiria milijonines dotacijas nereikalaudama „pirmiau išnaikinkite korupciją, tada mes jums jau atseikėsime pinigėlių“. Armėnijai atleidžiama net tai, kad ji keletą dešimtmečių laikė okupavusi jai nepriklausantį Kalnų Karabachą (Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija).
Karabachas. Šuša. Chano rūmų griuvėsiai
Prisiminkime ir gėdingą kelių Vakarų šalių ambasadorių akibrokštą, kai šie atmetė oficialiojo Baku kvietimą aplankyti nuo okupacinių pajėgų išlaisvintą Šušą. Šie išvaduoto Kalnų Karabacho neaplankė sąmoningai, mat Azerbaidžanas būtų jiems parodęs, kaip barbariškai šiame krašte pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi armėnai, naikindami azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros paminklus (pavyzdžiui, mečetėje įrengta kiaulidė), teršdami ir niokodami gamtą (iškirstos sengirės, užteršti vandens telkiniai, iškastos beveik visos naudingosios iškasenos). Kaip, sužinojusi šį faktą, privalėjo elgtis Lietuva? Lietuvos diplomatai privalėjo sugėdinti bent jau Prancūzijos diplomatus – kiauliškai elgiatės, ponai prancūzai; jūs kompromituojate Europos Sąjungą musulmoniškų valstybių akyse.
Taigi Vakarų nuolatiniai pabrėžimai, kad Ukraina privalo pirma išvaikyti kyšius imančius pareigūnus, – tėra dūmų uždanga. Šį Vakarų gudravimą puikiai apibūdino JAV gyvenantis atsargos karininkas G. Tabaxas. Ukrainai, pasak G. Tabaxo, sakoma: „Kol neišmoksite plaukti, tol į baseiną nepripilsime vandens“. Šį kalambūrą verta prisiminti ir tuomet, kai omenyje turime Ukrainoje verslininkavusį Dž. Baideno sūnų. Tik nereikia įrodinėti, jog oficialusis Kijevas turįs absoliučią laisvę nepriekaištingai, sąžiningai tirti visas galimas finansines machinacijas, kur minima Dž. Baideno sūnelio pavardė.
Kinijos faktorius
Kita sudėtinga tema – kodėl Dž. Baidenas išdavė Ukrainą? Šią versiją neigiantys komentatoriai įrodinėja, jog Amerika privalanti į Pasaulio reikalus žvelgti plačiau, globaliau, todėl matanti kylančią Kinijos karinę ir ekonominę grėsmę. Vašingtonui, norim ar nenorim, reikalinga Rusijos parama. Neprieštarauju, Kinija yra kietas riešutėlis. Jos kepurėmis neužmėtysi. Gal tikrai nėra kitos išieties – vardan bendros Pasaulio gerovės dabar reikia paaukoti Ukrainą, nes priešingu atveju ilgainiui tapsime tautinėmis mažumomis Kinijos valdomoje imperijoje.
Kinijos karys. Youtube.com
Bet kodėl tada siuntate, kai Ukraina karštligiškai ieško išeities? Vos tik Ukrainos prezidento administracijos ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, jog Vakarų išduota Ukraina tuomet bus priversta sąjungininkų ieškoti kitur, kilo baisiausias triukšmas, esą tai – provokacija. Mat V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius buvo prakalbęs apie sąjungininkių paieškas Rytuose, atsargiai užsimindamas ir apie galbūt draugiškesnius nei iki šiol santykius su Pekinu. Pats A. Arestovičius, komentuodamas jam metamus priekaištus, pabrėžė, jog oponentai iškraipė jo žodžius. Jis kalbėjęs ne tik apie Kiniją. Nors Kinija, jo teigimu, labai griežtai elgiasi su Rusija. Kaip didysis brolis, nekenčiantis savo jaunesniojo brolio. Todėl Rusiją priešu laikančioms šalims antirusiška Kinijos politika turėtų patikti.
Kinijos pavyzdį prisiminiau specialiai. Nėra tokios lazdos, kuri neturėtų dviejų galų. Jei JAV, burdama plačiąją koaliciją prieš kinus, tikrai leido V. Putinui tvarkytis Ukrainoje kaip geidžia širdis (tai turėtų labiau paaiškėti po rugpjūčio 30-osios, po Dž. Baideno ir V. Zelenskio susitikimo Vašingtone), kodėl oficialusis Kijevas neturi moralinės teisės išduoti Amerikos, susidėdamas su komunistiniu Pekinu? Nejaugi išduota Ukraina vis tiek privalo nusižeminusi klūpėti ant kelių, maldaudama Vakarų pagalbos? Amerikai ir Vokietijai tikriausiai labai patiktų: mes į Ukrainą nusišluostėme kojas, o ji vis tiek kaip ištikimas šunelis laižo mums rankas!
Azerbaidžanietiškas pavyzdys
Čia vėl derėtų prisiminti Azerbaidžano elgesį. Kelis dešimtmečius laukęs tuščiai posėdžiavusių Vakarų pagalbos, Baku vieną gražią dieną prarado kantrybę. Susiradęs partnerių (omenyje turima Turkija) 2020-ųjų rudenį per 44 paras susigrąžino tai, kas iš jo buvo neteisėtai atimta 1988 – 1994 metais. Įvairios Minsko grupės, sudarytos iš Vakarų šalių derybininkų, pasirodė esančios niekam tikusios rimtiems darbams. Gražiai papliurpti iš tribūnų, pasiimti solidžius honorarus, išsimiegoti prabangiuose viešbučiuose jie moka. O štai padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinį vientisumą – per skystos blauzdos. Todėl Lietuva, nebijodama pirmiausia Prancūzijos susierzinimo, privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną su puikia politine – karine pergale. Galėjo net pareikalauti, jog Briuselis viešai paskelbtų visų tų vakariečių derybininkų, kurie dešimtmečiais nesėkmingai narpliojo Kalnų Karabacho galvosūkį, – pavardes ir atlyginimus, kiek gi tie nevykėliai uždirbo honorarų imituodami derybas.
Rugsėjo mėnesį – galima Rusijos karinė invazija
Taigi Ukraina, pasak A. Ilarionovo, privalanti skubiai ieškoti partnerių ne vien Vakaruose. Pasak A. Ilarionovo, Ukrainos reikalus puikiai išmano Baltijos šalys, Lenkija, čia galimas ir Turkijos supratimas. Jei Kijevas nesuskubs, šį rudenį, jau rugsėjo mėnesį, galimas plataus masto Rusijos puolimas. Visi ženklai (pradedant Dž. Baideno elgesiu, „Nord Stream 2“ ir baigiant naujuoju V. Putino straipsniu, jog nėra jokios Ukrainos) byloja apie Kremliaus pasiruošimą dideliam kraujo praliejimui.
Kur važiuoja šie tankai
Tiesa, A. Ilarionovas yra kalbėjęs, jog puolimo Ukrainai derėtų laukti pietuose, o štai D. Gordonas vienoje laidoje užsiminė turįs žinių, jog puolimą Kremlius suplanavęs iš Baltarusijos – tiesiai į Kijevą. Bet, pagarsinęs turimas žinias, jog Rusija šį rudenį tikrai puls Ukrainą iš Baltarusijos miškų, D. Gordonas pridūrė, jog jis asmeniškai netikįs, esą V. Putinas ryžtųsi plačiai karinei ekspancijai.
Pagyvensime – pamatysime. Kaip rašė buvęs Rusijos ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, jis labai džiaugtųsi, jei jo prognozės dėl didelio karo rugsėjo mėnesį neišsipildytų. Gal vis tik aplinkybės susiklostys taip, kad V. Putinas nedrįs pradėt didelio karo? Gal įvykiai pakrypsią Ukrainai naudinga linkme? Gal Dž. Baidenas dar atsikvošės?
O jei vis tik rudenį įsiplieks didelis Rusijos – Ukrainos konfliktas, dėl karo kalčiausi bus ne Kremliaus diktatoriai (ko iš jų benorėt), o dabartiniai JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, nesugebėję pažaboti V. Putino agresijų.
Rusijos žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Ksenija Sobčiak antradienį pareiškė laikanti Krymą Ukrainos teritorijos dalimi, praneša „RIA Novosti“.
„Ukraina neabejotinai yra labai svarbi Rusijos partnerė. Ir, mano manymu, svarbiausias Rusijos uždavinys – atkurti normalius dvišalius santykius“, – sakė ji per spaudos konferenciją, pirmąją po to, kai K. Sobčiak paskelbė ketinanti dalyvauti Rusijos prezidento rinkimuose.
„Tarptautinės teisės požiūriu Krymas yra Ukrainos teritorija“, – pabrėžė K. Sobčiak.
„Mes nesilaikėme duoto žodžio. Mes pažeidėme 1994 metų Budapešto memorandumą. Mes žadėjome ir neįvykdėme šio pažado. Tai didelė problema“, – pridūrė televizijos laidų vedėja.
35 metų K. Sobčiak yra pirmojo demokratiškai išrinkto Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako duktė.
Rusijos prezidento rinkimai įvyks 2018 metų kovo mėnesį. Rinkimų kampanija turėtų prasidėti jau gruodį.
Budapešto memorandumas – Ukrainos, JAV, Rusijos ir Didžiosios Britanijos sutartis dėl saugumo garantijų Ukrainai, jai prisijungus prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, – buvo pasirašytas 1994 metų gruodžio 5 d.
Ukrainietiškame interneto portale www.gordonua.com šiandien paskelbtas įdomus interviu su maždaug prieš 40 metų į Didžiąją Britaniją pabėgusiu Sovietų Sąjungos GRU karininku Viktoru Suvorovu (tikroji pavardė – Vladimiras Rezunas).
Kas nežino, kas yra Vladimiras Rezunas – trumpam priminsime. Jis – buvęs GRU karininkas, prieš keturis dešimtmečius sėkmingai pabėgęs į Vakarus. Rusijoje jam iki šiol paskelbtas mirties nuosprendis. Už tėvynės išdavimą. Bet Viktoras Suvorovas savęs nelaiko išdaviku. Jis mano esąs Rusijos patriotas.
Buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas leidinyje „Gordon“ savo skiltyje aiškina, kodėl konfliktas Donbase neturi karinio sprendimo, o Vladimiro Putino Rusiją galima ir reikia nugalėti ekonomiškai.
Jeigu spręstume pagal paskutines įtakingos amerikiečių žiniasklaidos publikacijas, konfliktas, sąlyginai vadinamas „Novorossija“ („Naujoji Rusija“, – red.) neva artėja į pabaigą. Kita vertus, sakydamas kalbą verslo atstovams forume „Dalykinė Rusija“, RF prezidentas Putinas išsakė viltį, kad netrukus Vakarų sankcijos Rusijai bus nuimtos.
