Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Žmona  triūsė virtuvėje nuo pat ryto, ruošdama tradicinę Kūčių vakarienę. Tiesa, dėl įvestų judėjimo apribojimų pandemijos metu šventė negalėjo būti tokia tradicinė kaip įprasta, kai už stalo susėsdavo visa šeima, tačiau žmona stengėsi, kad valgių, įgaunančių ritualinę prasmę Kalėdų išvakarėse, netrūktų, taigi bent tokiu būdu būtų galima susikurti šventės iliuziją ir prisiminti – kaip švęsdavome Kūčias būryje anksčiau, t. y. iki pandeminės eros metais.

Į mano klausimą dėl kažkokios smulkmenos, ji nekantraudama atšovė, kad tai man yra aiškinusi šimtus kartų. Žinia, toks nekantrumas nežadėjo nieko gero, nesunku buvo nuspėti, kad žmona su manimi jau kalbasi tramdydama įniršį, iškilusį į paviršių dėl nuovargio, visą dieną sukantis apie puodus, arba nesugebėjus įveikti subjurusios nuotaikos, atsiradusios dėl šventės ribojimų, neleidžiančių mamai pamatyti savo vaikų.

Kalėdų eglutė. Slaptai.lt
Kalėdų eglutė. Slaptai.lt

Staiga kažkas krito, trenkėsi, nuriedėjo virtuvėlėje ar kažkur netoliese. Žmona įlėkė į saloną nešdamasi rankose kilimėlį iš tualeto, išpūtusi akis ir, drimbant nuodingoms seilėmis, rėkdama, kad šitas kilimėlis yra sumyžtas iki pamatų, kad jai esą bjauru kaskart jį plauti, kad tiek metų sulaukus reikėtų išmokti pataikyti į klozeto skylę ir pan. Toks kalėdinis išpuolis, nieko nepasakysi… Tačiau labiausiai įskaudino priekaištų fantasmagoriškumas, kvapą užgniaužė neteisybės jausmas, prisiminus, kad šitas kilimėlis šlapimu buvo prisodrintas, šlapalo rūgštimi impregnuotas dar prieš keletą mėnesių, mums švenčiant žmonos gimtadienį su dideliu būriu svečių iš jos darbovietės, tarp kurių šlaistėsi ir keli, jau iš pažiūros viską darantys pro šalį, vyriokai, į tualetą be perstojo lakstė draugių vaikai, prakiurę nuo naminio limonado ar kažkokio kito kvailo marmalo. Aš čia, viskį tyliai siurbčiojantis kamputyje, buvau mažiausiai kuo dėtas!

Jau temo ir žmona pagal seną ir gerą tradiciją užsidarė vonioje apsiplauti, kad galėtų sėsti prie Kūčių stalo švari ir naujai atgimusi kaip ta antikos deivė, kuri po maudynių kaskart atgaudavo nekaltybę, drauge palikusi nešvankųjį kilimėlį įmerktą į didelį dubenį su muiluotu vandeniu virtuvės viduryje ant akių kaip, tarkime, savotišką konflikto neužbaigtumo instaliaciją ir savo nesugebėjimo nusiraminti liudijimą.   

Nežinau, kas man tada užėjo, iš esmės ramiam žmogui, dažniausiai linkusiam nusileisti moteriško pavidalo žmogystai iš principo, bet pykčio pagautas griebiau tą nelemtą kilimėlį, mirkstantį dvokiančiose putose, ir, lašindamas aplinkui, nusitempęs jį į žmonos kambarį prikaliau su didžiule vinimi prie sienos, šalia mano brangiausiosios mėgstamiausiojo paveikslo, pavadinto „Švelnumas“. „Tegul šis naujasis postmodernistinių intencijų vaizduojamojo meno kūrinys bus vadinamas „Neteisingumu“, – pagalvojau sau, jau bėgdamas pro duris kaip nuplikytas į kiemą.

Koks nors atsitiktinis praeivis galėjo tuomet viena akimi užmatyti vienmarškinį, be batų, su šlepetėmis skubantį žmogelį kiemais, nors tikriausiai tokių atsitiktinių stebėtojų tą vakarą jau nebebuvo, nes visi sėdėjo šiltuose namuose, dalindamiesi Dievo duona ir kalbėdami pirmąsias maldas.

Kiek toli buvau nubėgęs nuo namų, kai įkritau į neišmatuojamai gilią tų niekados, net žiemą nesibaigiančių statybų išraustą duobę, – dabar nepasakysiu. Atsimenu tik tai, kad kritimas užtruko nepaprastai ilgai (užteko laiko pagalvoti apie visą prabėgusį gyvenimą, tačiau galvoti nesinorėjo), o nutūpiau ant kojų plastiškai, be didesnių ekscesų.

Kiškis. Wikipedia.org

Iš karto buvo akivaizdu, kad patekau į kažkokią biologinių rūšių įvairovės susitikimo ir išsiskyrimo vietą, kur viskas judėjo keitėsi, viršun apačion cirkuliavo eskalatoriai, atvykdavo ir išvykdavo, trumpai stabtelėdami perone, pagreitintų kadrų tempu traukiniai, į kuriuos savo ruožtu braudavosi ir išvirsdavo, pasipylę minia, įvairiausio plauko padarai – dažniausiai graužikai, jau išmokę tipenti ant dviejų kojų, pasispiriant uodega,  paprastai su XIX a. madingais katiliukais ant galvų (jau pastebimai mutavusios, didesnės nei įprasta, saboninio tipo žiurkės, neoninių šviesų nesibaiminantys saloniniai kurmiai, turtingieji medkirčiai bebrai?), tačiau nemažą dalį keleivių ar keliautojų sudarė individai, neabejotinai priklausantys žinduolių hieparchijai, matėsi vienas kitas hominoidinio pavidalo padaras arba beveik žmogus.

Visi ir tenai skubėjo, vedami tikėjimo, kad galima atvykti laiku, savo ruošto toje kažkur lekiančių, bėgančių, nekantraujančių padarų minioje labai reljefiškai išsiskyrė ant suoliuko sėdintis, jau niekur neskubantis, atletiškas, bet visiškai nusiplūkęs jaunuolis su chitonu ir senovės Graikijos stiliaus sandalais pastorintais padais. Labai panašu, kad tai ir buvo greitakojis Achilas, taip ir nepavijęs vėžlio. Visiškai šalia po peroną blaškėsi taip pat nerandantis vietos ir nežinantis išvykimo krypties titano arklys nebalnotas.

Skubėk neskubėjęs, vis tiek nesuspėsi, sakydavau andai aš, pašiepdamas niekados laiko neturinčius mano kartos žmones, tačiau dabar buvo akivaizdu, kad neskubėdamas gali pavėluoti net ir nežinia kur!

Čia tikriausiai taip pat buvo Kalėdos, aukštai dangaus palubėse matėsi sukabintos girliandos, perone per atstumą vieną nuo kitos sustatytos puikavosi dirbtinės eglutės su kukliais papuošimais.

Jau tarsi ir buvo galima pripažinti, kad šventinė nuotaika užtvindo net požemius, prasisunkia į atokiausius rūsius, netgi į rūšių sambrūzdžio vietas, jeigu ne ta aplinkybė, kad iš viršaus aidėjo ne vietoje ir ne laiku iš dangaus prasikalęs baisaus gręžimo keliamas triukšmas, toks baisus, tarsi daugiabučio kaimynas iš viršutinio aukšto būtų nusprendęs pasidaryti remontą per Kalėdas, o deformuotas, prailginto torso grąžtas, lengvai perskrodęs aukštus skiriančią pertvarą, jau butų nusitaikęs įsigręžti į mano smegenis. Kraupiai skaudėjo galvą, norėjosi vemti, tačiau sutirštėjusiame požemių pasaulyje nebuvo vietos, pritaikytos tokios fizinio kūno negalios tenkinimui, labai panašiai kaip personažas, nori to, ar nenori, tačiau negali pasielgti kitaip nei yra surašyta scenarijuje. Jeigu, tarkime, tik užsimanę kaprizingi personažai imtų ir pradėtų vemti, net jeigu tik po trupučiuką, nutaikę progą, vimčiotų pašaliais, joks scenarijus to neatlaikytų.

– Ar sekančiame sustojime išlipate, – manęs paklausė tupinti dirbtinėje palmėje višta, mandagiai mostelėjusi rankinuku.

Ir ką aš galėjau atsakyti tai elegantiškai vištai, stovėdamas dabar ten įbestas kaip mietas ir tąsomas iš vidaus tuščiąja eiga?!?

Tačiau ilgai netrukus ta pati aplinka vienu ypu nušvito ir persimainė taip radikaliai, tarsi smėlio užpustytoje dykumoje netikėtai būtų pažiręs sniegas. Ogi žvairos gražuolės žvilgsnis ir yra dykumoje iškritęs sniegas, – taip aš galvoju. Kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, iš kito perono į mane žiūrėjo įbedusi degančias akis neprilygstanti niekam gražuolė. Dėmesį atkreipė ir tai, kad ji buvo įsisukusi į baltus kaip išpurentas dirbtinis sniegas kailinius.      

– Tai –  jauniausioji Triušio dukra, – burbtelėjo išgąstingai ir drauge nesugebėdama nuslėpti susižavėjimo vėžlienė, prabėgusi su savo vėžliukais pro šalį.

Tos akys traukė kaip magnetas, o kai aš, sklęsdamas oru, priartėjau, pradžioje išgirdau nepiktą priekaištą, kad trupučiuką vėluoju. Tačiau ji prisitraukė mane dar arčiau ir pabučiavusi sodriai į lūpas, pranešė, kad tokiu būdu mes dabar būsime pasižadėję vienas kitam per amžius. Dėl tokios skubos aš pernelyg neprieštaravau, pajutęs, kad tik lengvi, be jokių įmantrybių kailiniai, daugiau jau niekas nedengia liepsnojantį nuogos gražuolės kūną. Žiūrėdamas į mūsų nueitą kelią galiu prisipažinti, kad užvis labiausiai bet kokiu oru skubėdavau išvilkti ją iš tų kailių, tačiau dėl teisybės turiu pastebėti ir tai, kad nukailinti iki galo likimo bendražygės man taip niekados ir nepavyko, nes ten – apačioje visados užsilikęs dūlėjo mažas švelnus kailiukas.

– Tuoj išvykstame, – pranešė ji. – Kelionė gali būti labai ilga ir sunki.

– ?

– Mums taip jau lemta, – pridūrė anoji, – pakeliui patirti iškylančius nežmoniškus sunkumus, tačiau jeigu pavyktų prasiveržti į tavo tėvynę, mūsų vaizduotės turiniai galėtų įgyti objektyvų pavidalą.

Taip ir buvo, kelionė užsitęsė iki begalybės, nors iš pradžių optimizmo netrūko dviem įsimylėjusiems, turintiems vienas kitą. 

Keliavome pagal sudulkėjusį nykų geležinkelio pylimą, tačiau iškart sužydėdavo gėlės ir vėl čiulbėdavo paukščiai, kai aš du kartus per dieną nuvildavau nuo likimo bendrakeleivės jau surūdijusius kelionėje kailinius ir abu atsiduodavome meilės malonumams.

Paukštelis. Slaptai.lt nuotr.

Truputėlį neramino tik ta aplinkybė, kad ir mūsų palyda didėjo ne dienomis, o valandomis, iš paskos jau sekė visa minia palikuonių, pasekėjų arba kažkokių prisiplakėlių.

Kartą skilus kiaušiniui, į plynę pasipylė visa nestilingoji kariauna – dramblotos pabaisos ir maži piktadariai, vabalų, primenančių vienaakes musytes spiečius, skraidantys atvirkščiai palydovai, uodegų demonai, šalia išprotėjusio grybo tupėjo ir niekuo dėtas triušiukas. Labiau pokštaudami nei užkariaudami, visa mase jie veržėsi, kilo, kol greitai pranyko kaip momentinis, neturintis dar trukmės ir psichinės energijos chaoso proveržis neįmanomai karštą dieną.

Jau buvo akivaizdu, kad prasiveržti į tėvynę žengiant haliucinacijų keliu kažin ar bus įmanoma. Taigi reikėjo paieškoti labiau tvirto tėvynės idėjos pagrindo, atrasti naują postūmį, sustojus kryžkelėje. Staiga dingtelėjo į galvą, kad tai galėtų būti loginis raktas, leidžiantis atrakinti užtrenktus kelius į tėvynę. Jeigu logine prasme pasaulis yra vienas ir nedalomas, taigi ir  mes trumpiausiojo kelio į tėvynę turėtume ieškoti loginiu būdu, taip nužengdami paskutinįjį žingsnį iki tėvynės mažiausiojo pasipriešinimo iš inertiškos materijos pusės dėka.

Yra tik būtis, o nebūties nėra, – tvirtino dar Parmenidas. Iš tiesų patektume į loginės katastrofos spąstus, jeigu, ieškodami būties kelio į tėvynę, pradėtume tvirtinti, kad yra tai, ko nėra. Kaip matėme dar anksčiau, kraštutinai užkrautame pasaulyje niekas neturi išankstinės tuščios vietos, kur ištiktas kolapso galėtų iki soties išsituštinti, rezervacijos.

Uolos. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, pripažinus pagristu teiginį, jog yra tik būtis, o nebūties nėra, tolesnės išvados dauginasi savaime. Jeigu yra tik būtis, o nebūties nėra, tai reiškia, jog būtis yra neatsirandanti ir neišnykstanti, taigi amžina, o, be to, esą tokia būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje.

Sekant Parmenido logika, būtis negali atsirasti iš nebūties, kurios kaip tokios nėra, nes iš nieko niekas neatsiranda. Tiesa, mūsų laikų fizikai bandė įpiršti išvadą, kad pasaulis galėjo atsirasti iš didžiojo sprogimo, apeidami klausimą – o kokios yra paties didžiojo „Bumpt“ prielaidos. Dar tiksliau tariant, toks klausimas apie beprielaidinį visa ko pradą fizikoje, vengiančioje teologinių implikacijų, net ir nekyla, taigi negaiškime laiko ir mes, susitelkę į tėvynės paieškos uždavinį, drauge griežtai laikydamiesi mąstymo ekonomijos reikalavimo.

visata_1
Visata

Didžiausią optimizmą mums žadina būtiniausioji išvada, kad būtis negali kažkur pradingti, nes, pirma, neįmanoma, jog būtis galėtų išnykti į nebūtį, kurios kaip tokios nėra, o, antra, dar mažiau tikėtina, kad būtis galėtų pasimesti pačioje būtyje. Ypač svarbi mums yra antroji pastabos dalis, įgalinanti manyti, kad ir tėvynės neįmanoma pamesti ar išbarstyti kažkur pakeliui, kaip kartais yra pametami raktai nuo namų arba  vieną kartą pradingsta mus lydėjusi sėkmė ir gera nuotaika.

Būtis yra nedali laike, nes yra visa iš karto kaip tobulai išreikšta pilnatvė. Kita vertus, pradinis teiginys, kad yra būtis, o nebūties – nėra, įpareigoja pripažinti, jog būtis yra nedali ne tik laike, bet ir erdvėje. Kaip, kokiu būdu? Nebūties nėra niekur, net būties „išorėje“, juolab neįmanoma, kad nebūtis, kuriuos nėra net už būties ribų, padalintų būtį iš vidaus. Taigi būtis neturi dalių taip pat ir erdvine to žodžio reikšme.

Drauge tarsi išgirdęs garsiai plerpiantį perspėjimo skambutį atsitokėdamas pastebėjau, kad jau tikriausiai peržengiau visas raudonąsias linijas, užsimojęs pasiaiškinti net tokį neįtikėtiną klausimą – kur nėra nebūties, tačiau tėvynės paieškose nepasistūmėjau nė per milimetrą.  Tai iš dalies leidžia giliau perprasti ir ankstesnį  vaizdelį – koks nusivaręs buvo ne per seniausiai  matytas greitakojis Achilas.  

Ilgai keliavę dykynėmis kartą priėjome užšalusį ežerą:

                                    stulpas

                                     gulbės

                                     o

                                     pro ledą

                                     sėblug

                                     sapluts

Tai iš naujo žadino neaiškius lūkesčius, užminė mįslę apie šventinį malonumo, atvirkščiai proporcingą dabartiniam pasiklydusio žmogaus kartėliui, pojūtį, vertė prisiminti kažką panašaus į pūkuotą ir saldų vaikystės meduolį. Nieko nepasakysi, tai buvo užuomina. Tada dingtelėjo šiaip ar taip išganinga mintis, kad į paviršių dar būtų galima pabandyti ropštis, žengiant atminties iš vaikystės keliais.

Valdovas. Slaptai.lt nuotr.

Iš tiesų, tik pagalvojus apie tokią galimybę, iš dugno gelmių skaidriai atsišviesdamos pasimatė nuo seniausių laikų pažįstamos vietovės: Viduklė, Nemakščiai… Kelias savaime vedė, pakopomis kildamas vis aukštyn, link Taubučių, kur prabėgo mano vaikystės metai, o dabar vasaromis, grįžęs iš miesto, ūkininkauju išlikusioje kaimo sodyboje. Staiga kaip žaibas trenkė supratimas ir apie tai, kodėl šią vasarą man taip beprotiškai, tarsi dirvonai jau būtų pamišę, užderėjo morkos, kuriomis užkroviau ne tik visus rūsius, bet ir antžemines patalpas, net didžiąją virtuvės dalį.

Atminties žemėlapyje Taubučiai yra pažymėti kaip pagoniško tikėjimo senovės lietuvių garbinta šventųjų pelkių vietą. Žinoma, numelioravus laukus, pelkių liko. Tačiau aš jau  buvau palytėtas žinojimo, kad pamiškėje netoli namų ten dar žioravo anga, pro kurią išvesiu savo tautą į tėvynę. Pirmai pradžiai morkų netrūkstą, o toliau prisitaikysime prie aplinkybių, įsimaišysime tarp kur ne kur išlikusių senųjų gyventojų ir ištuštėjusiuose tėvynė laukuose pradėsime veistis kaip triušiai.

2020.12.30; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Būtis yra ne mažiau didingai rimtas išbandymas nei mirtis.

Žinia, mirtyje sustoja laikas, taigi negalima būtų sakyti, kad pasimirė žmogelis su vakarykštės dienos nuolaida ar rytojaus sąskaita.

Taip pat ir būtis yra nedali laike, kaip ir erdvėje. Nėra būties vakarykštės dienos ar būties rytojaus. Kaip sako Parmenidas, būtis yra visa iš karto kaip tobulai išreikšta pilnatvė, įpareigojanti kažką padaryti dabar, nenukeliant užduoties komplikuotumo į „vakar“ ar „rytoj“. 

Niekas nenorėtų gauti tokį atlyginimą už savo darbą, kokį Karalienė siūlė Alisai: šaukštą uogienės vakar ir šaukštą uogienės rytoj, bet niekados – dabar, tačiau lenktyniaujame su laiku, bandydami pasivyti vakarykščią dieną ir pralenkti  rytojų.

Istoriniu  požiūriu svarbus dalykas yra praeities pamokos ir ateities lūkesčiai (nepadaryti darbai pasiveja, o nepamatuoti lūkesčiai prislegia, priverčia prabuksuoti), tačiau ontologiniu požiūriu gaisrą reikia gesinti dabar, o ne vakar ar rytoj.

Ąžuolo mirtis. Slaptai.lt nuotr.

Nedalumo stichija yra būtis, o pasidauginimo stichija – virusinis užkratas.

Mirties karantinas nepadaugina būties, o būties garantija neatšaukia mirties.

Dabar didžiausia veidmainystė būtų, pasinaudojus proga, be leidimo stoti į besirikiuojančią mirties karavano eiseną, tokiu būdu tampant mirties kontrabandininku. Tokius gudručius pažįstu, ne vieną esu sutikęs, kai žmogus jaučiasi pavargęs gyventi, bet tempia savo dienas, sukandęs dantis, bijodamas net įsivaizduoti tai, kokį vargelį galėtų užtraukti jo paskutinio kvapo išleidimas artimiesiems, privalėsiančiais pasirūpinti – kur padėti jo kūną po mirties? Jeigu galėtum spragtelėdamas pirštais pranykti be jokio pėdsako, viskas būtų daug paprasčiau, ar ne?

O dabar, baisu net pagalvoti, kokia sumaištis gali kilti ir organizaciniai rūpesčiai pristoti dėl iš esmės niekam nereikalingo mirusio kūno. Nesmagiai nuteikia, net nupurto mintis, kad į tavo šermenis būtinai atsivilks didžiausias neprietelius, kuriam pagal paprotinę teisę bus leista stebėti tavo ontologinį pralaimėjimą, išstatytą viešai.

Todėl pandemijų metu gali pasitaikyti ir tokių, kurie pabandys įsimaišyti į mirusiųjų minią nelegaliai, puoselėdami viltį būti palaidotiems anonimiškai masiniame kape valstybės sąskaita. Tačiau jiems neišdegs, mes, budrieji, to neprileisim. Niekam nebus leista pasprukti, neatidavus visos skolos būčiai.

Prie kapinaičių. Slaptai.lt nuotr.

Paradoksaliai tariant, mirtis paryškina būtį, o būna ir taip, kad būtis prisijaukina mirtį. Tačiau į parmenidiškai dėliojamą būtį būtų galimą pažiūrėti dar ir taip, kad dabar, būties pilnaties metu, daug kartų atidėliojęs savo ketinimus  jaunuolis tiesiog privalo pasipiršti savo išrinktajai. Mes to tikimės, nes kito karto gali nelikti. Kad ir kaip ten būtų, nenoriu įtikinti tūlo piliečio, jog niekas nenukentėtų, jeigu pirmoji jaunųjų naktis įvyktų nuotoliniu būdu.

Apskritai karantino laikas yra pasitikrinimas, ar mes, užsidarę savo narveliuose, pradedam pasiilgti tų žmonių, su kuriais anksčiau dažnai prasilenkdavome.

Demokritas yra sakęs, kad jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, mes lengvai galėtume matyti tai, kaip mėnulio paviršiuje ropoja skruzdė.

Tačiau dabar aktualesniu lieka klausimas – ar Demokritas sugebėtų matyti ir tai – ant kokių paviršių tupia ir tupia, tupia ir tupia tie virusai, – jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta…

(Bus daugiau)

2020.03.25; 15:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jaunystėje, kuri prasidėjo ir užsibaigė dar praeitame tūkstantmetyje, man visas kosmosas skambėjo kaip muzika, o su parskridusiais pavasarį paukščiais, netvyrodamas savo kailyje, akis į akį kalbėdavausi  eilėmis.

Todėl žiūrint iš šiandienos taško labai keista, kad pirmasis eilėraštis, kurį tąkart, t. y. praeitame tūkstantmetyje jau dėliodamas žmogaus kalbos žodžius sukurpiau ir įsisąmoninęs išklojau ant popieriaus lapo kaip savotišką būties prisilėtimo liudijimą, vadinosi „Žiemos melancholija“:

                                        tarsi geltlige sergant kepenys

                                        nepaprastai išdidėjęs

                                        geltonas mėnulis

                                        virš apsnigtos plynės

                                        nuodija sielą

 

                                         menkai primindamas

                                         tavo dvasios tėvą

                                         po sidabrine egle

                                         stovi

                                         apsnigtas

                                         brangių kailinių

                                         šakalas

 

                                         keistos vežimo liekanos

                                         kyšo iš sniego

                                         neprimindamos

                                         nieko iš praeities

 

                                         tik

                                         dabar

                                         iš mėnulio išlindusios

                                         vėžio žnyplės

                                          prakerpa

                                          debesį

                                          tačiau

                                          kur veda

                                          apsnigtos

                                          vėžės

                                          pro išretėjusį mišką

                                          niekas nežino

Senosios graikų kalbos atodangos leidžia forsuoti hipotezę, kad žodis „būtis“ visų pirma nurodo į surinktumo užduotį žmogui kaip būtybei, kuri yra linkusi viską pamesti, išbarstyti, paleisti vėjais. Mums sunku sukaupti dėmesį, užmirštame daugiau nei prisimename, bėgant metams pasidalijame į nesurenkamas dalis, išbarstome savo plaukus, dantis, sveikatą, prarandame draugus ir artimuosius. Tačiau net ir žinodamas pirmapradę žodžio „būtis“ reikšmę nežinau to, kur veda pirmapradės melancholijos įspūdžio praradimas, gerai ar blogai yra ta nauja padėtis, kai melancholija jau nebetyko už kiekvieno kampo, išsibarsčiusi kažkur kasdienybės vingiuose, nematydamas reikalo priekabiauti prie žmogaus, grįžusio iš mirtinos kelionės.

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ankstų prasidėjusios žiemos rytą išvesdamas savo šunis pasilaukinėti kaskart matau ne tik atbundančius namus, pradedant mirksėti šviesoms languose, bet viename lange atitrauktomis užuolaidomis – visados dar su voratinklio rašto apatinukais po kambarį šmirinėjančią grakščių judesių moterį, – nors greičiau ji tenai plaukioja dar palaidais plaukais arba šoka su baldų šešėliais.

Ne, ne, nesu joks vojeristas, juolab – futuristas, nesu atgailaujantis marksistas ar bankrutavęs kapitalistas, tačiau neįmanoma nežvilgtelėti bent akies krašteliu, kai išbudinto džiaugsmo grožybės yra išstatomos brėkštančio ryto vitrinoje. Būtų didelis nejautrumas praeiti pro šalį užsimąsčius apie būties paslaptį ir nieko čia nepamačius.

Net jeigu priverstų kokia gyvenimo būtinybė, niekados nesurasčiau šio buto ne tik dėl to, kad tarp namų ir butų pasiklystu greičiau nei miške, bet dar labiau dėl tos aplinkybės, jog šis langas mirksi taip ypatingai, suspindi ir vėl temsta, tarsi būtų užkilęs virš visų langų ir atspindėtų dangaus gyventojų įpročius. Žinoma, grakščiosios nimfos nepažinčiau, jeigu sutikčiau ją gatvėje šią žiemą stipriai apsimuturiavusią, – savo ruožtu iš veido nesu dar matęs, galiu tik bandyti nuspėti, vaizduotėje dėliojant viliokės fotorobotą. Daug geriau buvo tam personažui (fetišistui?), kuris turėjo pamestą kurpaitę ir, išmatavęs visų pasaulio moterų pėdas, po ilgų vargų atpažino paslaptingą nepažįstamąją.

Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi net tada, kai viską prarandi, tau dar lieka erotinė būties įtampa, ar ne? Daug kartų esu bandęs paaiškinti klausiančiajam, kas tai yra, bet niekados nepavykdavo. Kaip atrodo, čia trukdo žinojimas, kad pradininkas Parmenidas visa ko išeities tašku laikė būties ir mąstymo tapatybės dėsnį, tokiu būdu tarsi įgalindamas harmonizuoti būties duotybę minties kelyje ir klystkeliuose, palengvinti jos naštą. Tačiau minties kelias ne kartą buvo tik būdas apeiti būtį, kai pati būtis didingai stūksodavo nepajudėjusi iš vietos. 

Tai nebūtinai yra perteklinis gamtos grožis, šiandien tai yra žiemos dienos prieblanda, drėgna migla su mėlynais ornamentais pakraščiuose, į kurią įsistebeilijau kaip išdžiūvęs vabzdys už akinių stiklų. Būtis priartėjo, supratus, kad ilgiau žiūrint išdegtų akys, kaip volframo siūlelis perdegtų vadinamoji siela, nežiūrint to, kad būties siužetai kartais būna truputėlį pabodę arba buvinys vėl pridengia būtį.

Žinia, nepridengtumas taip pat vargina, vargina kaip besikartojanti žiema be sniego https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kol-nepasnigo/   

Jau laukiu, kada pradės snigti  didžiuliais kąsniais!

2019.12.11; 05:41

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ankstyvosios jaunystės metais apie mirtį kartas nuo karto pagalvodavau labai romantiškai kaip apie paslaptingą nepažįstamąją, taigi, jeigu norite, nederamai, net nepateisinamai naiviai. Žinia, tai buvo įsikalbėtas mirties įvaizdis, atėjęs, galimas daiktas, iš spiritistinės pakraipos poetų ir įvairiausio plauko simbolistų tekstų.

Dabar, prabėgus daugybei metų, jau būčiau linkęs manyti, – kaip ir dera pusamžiui vyriškiui, – kad nepalyginamai didesnė paslaptis nei mirtis yra pati neišsakoma būtis.

Kita vertus, būtis kaipo neišsemiama paslaptis išnyra mūsų akivaizdoje tik tada, kai visą tai, kas yra, jau sugebame pamatuoti nebūties galimybės įvaizdinimu, tardami, kad to galėjo ir nebūti, nes labiau tikėtina būtų, jeigu nieko nebūtų, nei tai, jog kažkas pagaliau neįtikėtinu būdu yra. Tačiau mirtis nėra tik paprasčiausia nebūtis, nes numirti gali tik tas, kas ilgiau ar trumpiau užsibuvo būtyje, kam galėjo prisisapnuoti pati būtis. Taigi išvada peršasi savaime, kad mirtis vis tik yra kažkokia akistata.

Sudervės kapinės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau buvo užsiminta, būtis yra užtvenkiama su paslapties nuojautos pagalba, dar daugiau, nesunku įsivaizduoti, kad savo ruožtu akistata su mirtimi paslaptingos nepažįstamosios veidu yra toks niekam neprilygstantis nuotykis, kai pozityvas čia galop viršija pačios mirties teikiamus nepatogumus kaip uždelsto ir tolimo veikimo padarinį.  

Tačiau šiandien, prabėgus daugybei metų, ryškėja išvada, kad mirties paslapties ištuštėjimas, radikali desakralizacija yra ne mažiau triumfališkas įvykis nei būties pilnatvės pagava, atsispiriant nuo paslapties tramplyno, kaip buvo daroma žengiant diametraliai priešingu keliu. Toks įvykis gali būti sąlyginai pavadintas triumfu dėl to, kad transcendencijos ženklai dabar priartėja taip betarpiškai, kad yra lengvai apčiuopiami pirštais, būties paslaptis tampa pernelyg buitiška, įkyriai kasdieniška, taip lengvai atpažįstama, kad nelieka jokios įtampos ir pretenzijų. 

Tai paprastai įvyksta spalio pabaigoje arba pirmosiomis lapkričio dienomis, kai, įkyriai lašnojant už lango, pasijunta, kad tavo mirtis susigyveno su tavimi ir iš kitos lango pusės per užlietą stiklą dabar stebeilija tave visai nesigėdydama pagyvenusios damos su, tarkime, didele karpa ant nosies veidu, akimis. Tau nedraudžiama prabėgomis dar pagalvoti, kad tokiam mirties įvaizdžiui yra  reikalinga plastikos chirurgo pagalba.

 

                              Keturi didaktiniai mišių momentai

                                                    I

               kūrėjui žvakės tai kaip žmogui gėlė

               o žmogui gėlės kaip kūrėjui žvakės

               kur dar dvasia pažįsta gėrį

               o grožį mokosi pažinti akys

                                                      II

                išmoksi kada nors matyti viską naiviai

                su nuostabos prakiurusiu žvilgsniu naiviu

                kada matysis iki dugno pakeleiviai

                iš žuvusių nakties laivų

 

                ir žuvę mums nebus daugiau jau žuvę

                o išsisklaidę nuo gyvųjų pašaliais

                kaip slenkančios per gelmę būna žuvys

                paliečiančios akis tuščias purslais žaliais

 

                 kaip žuvys sutvėrėjo žodžiai gilūs

                 ir svaigsta nuo gelmės žmogaus lengva galva

                 tuštėja prasmės žodžio „infantilas“

                 ir jau žinai: naivumas – meilės dovana

 

                                                      III

 

                 kai nyksta tarp akių nelygstamas kažkas

                  neturintis pavidalo dalumo net kiaurymės

                  prasmės pasaulis praplečia ribas

                  nusitrina ankstesnės to pasaulio žymės

 

                 per viršų lekia užtaisas petardos

                 tuščiai be triukšmo ir be dūmų žydi gėlės

                 nusistovėję kontūrai dienos yra išardomi

                 į rojų grįžta dieviškasis kūdikėlis

 

                                                     IV

               dar nesupratęs ar esu jau nusikaltęs

               vėl patikėjau kad manęs tu neapleidai

               žinojau kad tai atspaudas tiktai per kalkę

               bet meile spinduliavo susapnuotas tavo veidas

 

                net žodžiai į tave iškart įsišaknijo

                netyčia tik per sapną ištarti

                nedomino manęs stebuklo orgijos kai nukirsta šaka prigyja

                tik būtį pilnatį nakties norėjosi patirti iš arti

 

                 kažkam kitam tačiau ji atsivėrė

                 ne man tiktai ne mano valiai

                kai krūpteli visa žmogaus esmė prieš gėrį

                ir švysteli pro tuštumą ugnies ovalas

1990 m. lapkričio 1 d.

 

                                               XXX

                 iškrito visi puikieji medžių lapų karpiniai

                 tik karpovas

                                       vis dar masažuoja

                 savo mirtinos sugyventinės karpas

                 nuobodžiai krapnojant už lango

2019 m. spalio 30 d.