Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Paskaitos vaizdo transliacijos modulyje yra Žinutės rubrika, kur, kaip suprantu, dėstytojas turi progą palikti studentams kokį nors įasmenintą palinkėjimą ar užrašyti mintį, nebūtinai susisiejančią su paskaitos tematika. Praeitą kartą savo nuostabiesiems studentams šioje labiau sužmoginto bendravimo grafoje palikau įkėlęs Albero Kamiu (Albert Camus) ištarą, užrašytą jo maždaug tuo metu, kai brendo pirmieji  garsiojo romano „Maras“ apmatai: „Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems.“

Taigi, tegul ir lieka ši ištara neišpakuota studentų akivaizdoje, žadinanti jiems neaiškius lūkesčius, arba, kitaip tariant, nesiruošiu tarpininkauti jaunam žmogui, pastūmėdamas į vieną ar kitą pusę, ieškant šių žodžių supratime siūlo galo, tačiau pasilikęs pats su savimi  jaučiu pareigą pratęsti pokalbį su savo anima, kaip dar neradęs vienareikšmio, ramybę atnešančio, užganėdinančio atsakymo.

Iš tiesų, šis skulptūrinį pavidalą įgyjantis A.Kamiu palinkėjimas yra be galo ambivalentiškas, t. y. gali būti suprantamas iš skirtingų galų. Tarkime, jaunas žmogus čia visų pirma išgirsta raginimą neišbarstyti visokiems niekams duoto laiko, dėmesį koncentruojant į laimės paieškas. Tokį pasirinkimą sugebu suprasti ir pateisinti, nes kažkada pats toks buvau (esu įsitikinęs, kad moralinius užkeikimus turiu teisę dauginti tik prieš akis turėdamas savo paties pavyzdį, kitu atveju esu tik profesinis išsigimėlis). Galiu prisiminti ir tai, kad didžiosios laimės akimirkos vienaip ar kitaip yra susijusios su depersonalizacija, paklūstant beribių stichijų ritmikai. Žinia, buvimas atskira būtybe riboto „aš“ pavidalu visados yra skaudi, nerimastinga patirtis. Kita vertus, šiandieninė pandemijos patirtis prikišamai rodo, kad tikrąjį savo „aš“ ir savo artimą (tolimą) pradedi pažinti pagreitintu tempu tik užstojus nelaimės stichijai, prasidėjus visuotiniam kaukių praradimo metui.

Iš kito galo žiūrint, kyla klausimas – kam išvis yra reikalingas ir gali pasitarnauti netramdomos laimės proveržis, jeigu tu dar nesi pribrendęs tapti savimi? Tokiu atveju tu esi tik įrankis kitos būtybės potyrių paieškose, esi demonų maitintojas arba net –  prabangiai nukrautas vaišių stalas demonams!

Man truputį gaila savo gentainių, kurie patiria saviizoliacijos nepatogumus. Jaučiuosi tarsi būčiau kažką apgavęs, neteisėtai privilegijuotas, nes man saviizoliacija ir yra pats didžiausias patogumas, nepasakius, malonumas. Kalbu apie moralinę saviizoliaciją, taigi čia, siekiant didesnio tikslumo, reikėtų kalbėti apie kokonizaciją, kaip apie kraštutinio laipsnio saviizoliaciją, nukreiptą ne tiek į fizinį, kiek į metafizinį (atsiprašau už patetiką, tačiau tikslesnio žodžio nėra) apsiribojimą. O kas gi belieka tavo ribotam „aš“, kai tavo geriausieji draugai žuvo, prasigėrė ar išprotėjo, a?.. Tokia kokonizacija nėra pati laimė, o greičiau yra patogus laimės ekvivalentas pasaulyje, kur laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas.

Baigdamas dar kartą priminsiu Aristotelio teikiamą laimė sąvokos paaiškinimą, tokiu būdu bandydamas išpirkti savo nešvarią sąžinę dėl labai subjektyvaus įsiterpimo į pokalbį apie laimę mus ištikusios nelaimės aplinkybėmis.

Aukštyn galva. Šokis Arkikatedros aikštėje. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Aristotelis kritikavo Platono anapusinę gėrio sampratą, teigdamas, jog gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu, susiejamas ar net tapatinamas gėrį su žmogui realiame gyvenime iškylančiais tikslais (žmogus siekia to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, yra jam gėris). Tačiau čia pastebima ir tai, jog žmonių tikslai yra įvairūs, vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni. Aukštesni esą yra tie tikslai, kuriems žemesni yra priemonės (pavyzdžiui pinigai, sveikata).

Kita vertus, tokia tikslų ir priemonių grandinė negali tęstis iki begalybės, ją esą turi užbaigti aukščiausias tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra savipakankamas tikslas. Pagal Aristotelį toks aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas, kuris nėra priemonė kitam tikslui pasiekti yra laimė (eudaimojija). Esą toks aukščiausiasis tikslas drauge yra ir aukščiausiasis gėris.

Tačiau, žinoma, čia dar iškyla klausimas – kaip žmogus paprastai supranta tai, kas yra laimė. Pavyzdžiui, I. Kantas vėliau įrodinėjo, jog laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas. Pagal Aristotelį laimė yra žmogaus prigimtį atitinkanti veikla. Dar kitaip tariant, laimė – tai ne būsena, o gyvenimo būdas. Parfrazavus galėtume sakyti, jog laimę gali užtikrinti profesinė žmogaus veikla, kuri leidžia įgyvendinti prigimtį, realizuoti prigintiems potencialą. Kiekviena būtybė siekia užimti savo prigimtinę vietą, kurioje randa savo užbaigimą. Laimingas žmogus yra žmogus savo rogėse.

                                      X X X

          kaip kraujas ūmai pargrįžtąs į kūną

          staigus neramus nepažįstamas

          (į veidą ligonio jau muša raudonis)

          nugriaudžia iš karto triukšmingai perkūnas

          įaitrinęs tolyje temstančius klonius

 

          pargrįžusios bitės užmigusios vėlei

          kur ankšta tarp pertvarų kvepia medus

          (pūkuotam sapne taip žiedadulkėm sninga)

          dabar jau ir aš savoj kamarėlėj

          žinau kad kadaise buvau laimingas

(Bus daugiau)

2020.04.02; 15:10