Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Man labai nepatinka posakis, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija. Žinia, ne visi iki koktumo nuvalkioti posakiai yra neteisingi, tačiau šis, be visa ko kito, klaidina mus savo lengvabūdiškumu, tariamu žaismingumu. 

Tikrai ne laikas dabar pasukti pokalbį apie labiau konceptualų religijos apibrėžimą (vis tik nepraleisiu progos pastebėti, kad etimologiškai lot. žodis religio nurodo į abipusį santykio tarp Dievo ir žmogaus  surinktumą), tačiau ir be didesnių įrodinėjimų akivaizdu, kad sunkiai tikėtinas yra atvejis, jog žmogus galėtų būti užsiangažavęs dviem skirtingoms religijoms iš karto, kaip ir tai, kad neįmanoma kartu būti truputėlį religingu ir truputėlį nereligingu (tai taip pat neįtikėtina kaip pranešimas apie dalinį moters neštumą, tarsi moteris galėtų būti truputėlį nėščia, o truputėlį – ne nėščia). Iš tiesų, man nesunku įsivaizduoti, kad žmogus gali tapti laimingas tik su antra ar net trečia žmona, pritariu dvigubos pilietybės įteisinimui, jeigu tai nėra Tėvynės išsižadėjimo aktas, tačiau esu įsitikinęs, kad savo ruožtu religinis užsiangažavimas negali būti padalintas į fakultatyvus, „trupučiukus“, religija nėra kažkokie pakaitomis pabarstomi trupiniai.

Tačiau krepšinis lietuviui nėra tik paprastas žaidimas, ar ne? Žaidimo teorijos išteklių čia nepakanka, siekiant paaiškinti sirgaliaus pasinėrimą į šitokį žaidimą stačia galvą, o taip pat mūsų sielų sukibimą, kolektyvinės dvasios atgimimą, stebint krepšinio rungtynes, kai žaidžia vedančios  Lietuvos komandos. Kas bent kartą matė, kaip įkvėptai susirinkusi minia gieda himną „Žalgirio“ sporto rūmuose prieš Eurolygos krepšinio rungtynes, viską supras be tolesnių įrodinėjimų.

Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip atrodo, iš tiesų krepšinis paliečia giluminius lietuviškos sąmonės klodus, užgauna net kažkokius pasąmonės klavišus, leidžia prasikalti visu gražumo lietuvio sielai, kuri paprastai tūno įkalinta laikmečio primestuose kompleksuose. Pasakysiu trumpai, netuščiažodžiaudamas, –  giluminis lietuvio būdas yra karingumas, jeigu norite, nuožmus kovingumas, o krepšinis šiandien leidžia tokiam kovingumo užtaisui atsiskleisti labiausiai lietuvišku pavidalu.

Neatsitiktinai ankstesniojo „Žalgirio“ pergalės prieš  CASK’ą (Centrinį armijos sporto klubą) įgijo mums paradigminę reikšmę, yra kažkas daugiau nei atletų pergalės sporto aikštelėje.

Krepšinio lankas

Tikriausiai nepatikėjote čia prasprūdusiomis užuominomis apie lietuviško etnoso nepaprastą karingumą, kai daugelį kartų mus bandė įtikinti, kad pagrindinis lietuvio bruožas yra jo darbštumas, taikingumas ar net nuolankumas? Nežiūrint to, kad tokios poringės apie lietuvių nuolankumą, taip akivaizdžiai, kad net ima juokas, kertasi su istorijos faktais! Ta pačia proga vertėtų perskaityti baltų gentims net labai nepalankaus metraštininko žodžius apie jotvingių nepaprastą karingumą, nuožmumą ir neįtikėtiną bebaimiškumą. Kita vertus, jeigu kas nors mums prieš akis atverstų lietuviškos sielos topografinį žemėlapį, galima daiktas, pamatytume, kad lietuvio siela yra savotiškai dvinarė, dvitaktė,  dvisluoksnė, panašiai kaip pats lietuviškasis etnosas formavosi dvisluoksniu pavidalu nuožmiems nomadų kariams užkariavus matriarchatinės kultūros žemdirbių gentis. 

Kaip bežiūrėtum, trafaretinis lietuvio paveikslas bent man pasakoja apie darbštų, bet drauge narsų žmogų, kuris sunkiai dirba, plėšia žemę, tačiau užstojus pavojui – tampa nuožmiu kariu. Galimas daiktas, tas lietuvio nuožmumas ir bebaimiškumas yra savotiškai antrasis lietuvio sielos aukštas, tačiau, kaip žinome, krepšinis iš esmės ir yra žaidimas antrajame aukšte. Krepšinyje žaidžia maždaug tokio ūgio vyrai kaip  anksčiau, tarkime, LDK laikais būdavo raitelis ant žemaituko, kartu pamatavus. Kas be ko, kai kurie „Žalgirio“ žirgai šiandien yra juodaodžiai.

Belaukiant labai svarbių „Žalgirio“ rungtynių prisiminiau vaikystėje matytus vaizdelius: labai dažnai būdavo, kad romūs, dori, net pamaldūs kaimo vyrai, visą savaitę nešę lažą, savaitgaliais užgerdavo ir žiauriai, kraupiai žiauriai susimušdavo. Tai, žinoma, nėra estetiškas vaizdelis, tačiau nemanau, kad dabar prasiplepėjęs apie savo gimtojo kaimo papročius, galiu pakenkti geram kaimo žmogaus vardui. Net iš šiandien manau, kad tokia svaigulio bakchanalija, girta sielos iškrova kartais gali pasitarnauti net ir geram reikalui, užkardindama kelią moralinės intoksikacijos, neapykantos, suktumo kaupimuisi sielos užkaboriuose.

Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daug labiau nei galimi kaimietiškos manieros snukiadaužiai šiandien liūdina kai kurių visuomenės priekyje stojančių vyrų sieliūkščių dabinimasis bizantiškais apsimetėliškumo, suktumo, dviveidiškumo rūbeliais. Toks baisu pasalūniškumas yra kažkoks užkratas iš pašalės ar nuodinga atauga. Tačiau štai šitoks toks ne lietuviškos, o bizantiškos  konfigūracijos tipažas vis dažniau šmėžuoja ne tik tarp politikų, bet ir kitur…  

2019.04.04; 14:12  

Nuo Maskvos atsišaudė rašomąja mašinėle

Vieneri metai, kai tarp mūsų nėra kolegos Jurgio Loibos (1957-2015).

Mūsų karta atėjo į redakcijas skardenant komunistinės propagandos trimitams, bet Jurgis nė iš tolo nebuvo ideologinio fronto kareivis, kaip tada vadino žurnalistus. Studentaudamas jis teikdavosi ateiti į marksizmo paskaitas, bet vakarais klausydavosi Amerikos ir kitų slopinamų balsų. Tikrąja to žodžio prasme nesiskirdavo su Marku Tvenu ir O‘Henriu (vienas ar kitas tomas visada būdavo sakvojaže). Geriausiai iš mūsų kurso išmanė Antikos literatūrą ir skaitė draudžiamus sovietinius rašytojus. Garbino bitlus ir nevengė šiokios tokios bohemos.

Draudimų sukaustytoje komunistinėje spaudoje būta dviejų gerų dalykų: žanrų ir laisvės rašyti savo stiliumi. Jurgiui niekas netrukdė sekti Marko Tveno mokymu, kad humoristiniame apsakyme svarbiausia yra ne kas parašyta, o kaip. Dar savo karjeros pradžioje „Vakarinėse naujienose“ turėjo visą laikraščio puslapį  visokioms linksmybėms, su malonumu pats jame šmaikštavo ir linksmų plaučių aktyvui leido.

Taip susiklostė, kad Jurgiui dvejus metus teko vilkėti tikro kareivio uniformą.

Šaunus buvo kareivis!

Štai mūsų Jurgis, sovietinės kariuomenės jaunesnysis seržantas, atsisagstęs viršutines seno pavyzdžio palaidinės sagas, vienplaukis, žygiuoja pagrindine Sovietų Lietuvos sostinės gatve Lenino prospektu nešinas kibiru, kuris pusiau tuščias, pusiau pilnas naminio alaus…

Jaunesniojo seržanto kalenantis „ginklas“ buvo rašomoji mašinėlė. Spausdino ataskaitas ir kitokius slaptus popierius, o „laisvalaikiu“ – sovietų nelabai mėgstamą Michailą Bulgakovą…

Tarnavo linksmai ir su daugybe nuotykių. Žinoma, tie nuotykiai neprilygo Šveiko ar kito šaunaus kareivio – Ivano Čonkino žygiams, bet buvo verti plunksnos. Raginamas jos imtis vieną kartą ir ėmėsi. Tiesa, pradėjo nuo rimtesnių dalykų, nuotykius atidėjęs kitiems kartams.

Liko tikras rankraštis, kai kur sunkiai įskaitomas, ir gali būti – dar tik juodraštis, kurio švariai perrašyti nespėjo.

Leonas Jurša

XXX

Jurgis LOIBA

Kaip aš tarnavau politotdele

Taip jau atsitiko, kad tolimaisiais 1981-1983 metais man teko tarnauti sovietų armijoje, ir ne bet kur, o LSSR karinio komisariato politiniame skyriuje – politodele (rus. Политотдел военного комиссариата Литовской ССР). Buvau jaunesnysis seržantas, spausdinau krūvas įvairiausių popierių, idiotiškų ir visai įdomių.

Jurgis Loiba
Žurnalistas Jurgis Loiba (1957 – 2015).

Respublikinis karinis komisariatas buvo ten, kur dabar įsikūrusi KAM. Jį sudarė 4 valdybos ir 4 skyriai – nuo 1-o iki 4-o, taip pat 7-as slaptasis ir politinis skyriai. Respublikiniam komisariatui buvo pavaldūs LTRS civilinis gynybos štabas ir 41 rajono karinis komisariatas.

Komisariate tarnavo du generolai ir 65 karininkai – visi pulkininkai ir papulkininkiai, be vieno majoro ir vieno kapitono. Taip pat mes – nelabai aiškus (gal papildomas?) ryšių mazgas (rus. нештатный узел связи). Ten buvo 4 radiotelegrafistai, du specialų ryšį aptarnaujantys vyrukai („засовцы“, nuo засекреченная связь), 2 braižytojai (чертежники) ir du raštininkai – 2-oskyriaus ir aš – politinio skyriaus (писарь в политотделе).

Dvi pastarosios tarnybos buvo kiečiausios. Apskritai, kiekvienas šauktinis ir kareivis svajojo tarnauti komisariate, gerai ten buvo ir karininkams.

Komisariate tarnavo 23 kareiviai, juos vadino „negrais“. Tai – juodadarbiai, reikalingi remonto darbams (tuo metu kaip tik vyko komisariato patalpų remontas) ir kitoms užduotims vykdyti. „Negrai“ neretai plušėdavo karininkų soduose, remontuodavo jų butus ir panašiai.

Jeigu aš anais laikais tiktai tiek būčiau išplepėjęs, to per akis būtų pakakę pasodinti mane ilga-a-am…

Tokia įžanga būtina, kadangi dabar jaunimas, o ir ne tik jis, ne ką žino apie šią gana svarbią bet kurios šalies gynybos sistemos grandį.

Na, o dabar apie patį politinį skyrių.

Sovietinių karių skulptūra, dar taip neseniai bjaurojusi istorinį Žaliąjį tiltą Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sovietinių karių skulptūra, ilgai bjaurojusi istorinį Žaliąjį tiltą Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Skyriaus viršininkas, generolas majoras Konstantinas Gaurylius, vadovavo savo pavaduotojui – pulkininkui ir trims papulkininkiams, politinio skyriaus vyriausiesiems instruktoriams. Dar du civiliai tvarkė partinius popierius, ir galiausiai aš – visuomet apsmurgęs ir susivėlęs jaunesnysis seržantėlis.

Sėdėjau kambaryje vienas su keturiomis spausdinimo mašinėlėmis rusišku ir lietuvišku šriftais, dar man priklausė dauginimo aparatas.

Visas skyriaus personalas buvo tikrai neblogas (bent man), nebuvo justi nė kiek soldafoniško kvapo (kaip, beje, ir visame komisariate).

Įsikūrę mes buvome pastato antrame aukšte, ilgo kiliminiu taku padengto koridoriaus gale, šešiuose kabinetuose. Į mūsų „valdas“ praktiškai niekas neateidavo, išskyrus 2-o skyriaus viršininką pulkininką Pranevičių ir jo pavaduotoją papulkininkį Radzevičių (šių karininkų vardus, deja, per šitiek laiko pamiršau) – irgi puikius, linksmus žmones, didžiulius krepšinio fanus, nepraleidžiančius ne vienerių Kauno „Žalgirio“ krepšininkų rungtynių, nekalbant jau apie įnirtingas kautynes su CASK (Centrinio armijos sporto klubo) komanda.

Štai aš jau ir priėjau prie reikalo.

Jeigu ne šiedu 2-o skyriaus karininkai, na, suprantama, ir politotdelo viršininkas generolas Gaurylius, dar nežinia, ar būtų išvengęs mūsų krepšinio megažvaigždė Arvydas Sabonis sovietinės armijos kareivio batų, tiksliau CASK sportbačių ir uniformos su raudona žvaigžde. 

O buvo taip.

CASK – anais laikais svarbiausias krepšinio klubas Sovietų Sąjungoje – imdavo į savo gretas kokį panorėjęs krepšininką. Klubo treneris Aleksandras Gomelskis, legendinis „Papa“, garsėjo savo ryšiais ir neribotomis galimybėmis. Turėjo, suprantama, nemažų galių ir Sovietų armijoje.

Taigi, „Tėtušis“ sumanė paimti į CASK „Sabą“. Dėjo nemažai pastangų, bet nepavyko. Tada nutarė veikti per SSRS gynybos ministeriją. Į karinio komisariato politotdelą pradėjo plūsti laiškai, pasirašyti paties Sovietų armijos politinės valdybos viršininko armijos generolo Aleksandro Jepiševo – lietuvių tiesioginio viršininko Maskvoje. Laiškuose buvo reikalaujama nedelsiant pašaukti į kariuomenę Arvydą Sabonį.

Man teko spausdinti atsakymus, tiksliau, kuo mandagiau atsirašinėti. Atsakymus kurpdavome trise – pulkininkas Pranevičius, papulkininkis Radzevičius ir aš.  Galutinį mūsų variantą skaitydavo generolas Gaurylius, išbraukdavo ką arba prirašydavo, ir paskutinę termino dieną laiškas iškeliaudavo į Maskvą.

Maskvos vadai, pamatę, kad susirašinėjimu nieko nepeš, griebėsi sunkiosios artilerijos. Iš Maskvos atvyko grėsminga komisija mūsų politotdelo veiklos tikrinti. Svečiai  nedviprasmiškai leido suprasti, kad tikrinimo išvados priklausys nuo to, ar šauktinis Sabonis bus atiduotas jiems. Jie netgi buvo pasirengę jį išsivežti kartu, be jokių biurokratinių vilkinimų.

Lietuva prieš šiuos veiksmus turėjo savo priešnuodį, savo „sunkiąją artileriją“. Tai buvo, suprantama, 2-o skyriaus viršininkas ir jo komanda. Jie turėjo tam tikrų svertų maskviečiams paveikti. Tam reikalui buvo pasitelkiami ir rajonų komisariatai. Žodžiu, komisijos būdavo priimamos labai vaišingai ir išvykdavo į Maskvą su lagaminais, kurių bendras svoris būdavo ne mažesnis nei „Sabo“, o gal net ir gerokai didesnis.

2-as skyrius kuravo visus naujokų šaukimo į kariuomenę reikalus, jo realios (nors ir neoficialios) galios buvo labai didelės, praktiškai neribotos.

Rajonuose naujokų šaukimas – tai juodas darbas, o „respublikoje“ – galutinis vadinamųjų komandų formavimas ir siuntimas į karinius dalinius. Nuo 2-o skyriaus tiesiogiai priklausė, kur vaikinukas tarnaus – ar Lietuvoje, Latvijoje, Kaliningrade, ar kur Šiaurėje prie poliarinio rato, ar kokioje dykumoje. Ar ant vandens, ar po vandeniu. Ar 2, ar 3 metukus. Ar, baisiausia, Afganistane – tada gi vyko tas gėdingas karas. Tiesa, iškart į Afganą neapsiplunksnavusių nesiųsdavo, nukreipdavo paprastai į Kazachiją, Alma Atą…

Suprantama, tėvai norėjo, kad jų sūnūs bent jau nepakliūtų į karą. Anuo metu į kariuomenę „ėmė“ ir studentus, baigusius pirmą kursą. Šio kontingento tėvai, tiksliau mamytės, buvo pasiruošusios didelėms aukoms, kad tik jų brangiausieji sūneliai tarnautų kuo arčiau namų.

Prisipažinsiu – ne vieną ir ne du, ir net ne vieną dešimtį sūnelių esu įkišęs šiltesnėn vieton. Pinigų nė karto neėmiau, nors siūlė, netgi įkyriai. Restoranai, lauknešėliai, baliukai – taip, buvo, bet ne aš juos iniciavau. Tėvai būdavo labai patenkinti viską taip pigiai sutvarkę. Juk sklido kalbos, ir pagrįstos (politotdelas gaudavo nemažai skundų), kad komisariatų darbuotojai prašo didžiulių sumų už savo „paslaugas“. Rajonų komisariatų darbuotojai vietose nedaug ką galėdavo padaryti, nes viskas priklausė nuo 2-o skyriaus, todėl jie lydėdavo savo šauktinius į Vilnių, suprantama, ne tuščiomis rankomis.

Įdomu, kaip būtų pakrypusi Kauno „Žalgirio“ ir viso Lietuvos krepšinio istorija, jeigu…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.10; 06:54