Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Duomėdamasis Azerbaidžano – Armėnijos konfliktu dėl Karabacho sulaukdavau labai daug kvailų, primityvių priekaištų, kaltinimų. Per pastaruosius dešimt metų nutiko įvairiausių kuriozų. Ypač jų pabirdavo kaip iš rėčio, kai iš spaustuvės parsivežiau „Juodojo Sodo bylą“, o po kelerių metų – „Ilgą kelionę į Hankendį“. Jei visus šmeižtus sudėčiau į krūvą, o jei dar konkrečiai įvardinčiau, kas juos, kaip ir kodėl platina, – galėčiau parašyti išsamią prisiminimų knygą. Gal kada nors taip ir pasielgsiu. Intrigų ir gandų platinimas – labai įdomi tema.

Šiandien tenoriu papasakoti apie paskutinįjį nustebinusį nutikimą. Į Vilnių iš Estijos sugrįžo vienas pažįstamas žurnalistas. Nei draugas, nei bičiulis. Bet kai pakvietė pasišnekučiuoti sostinės centre, sutikau. Buvo smalsu, kuo užsiima, kuo domisi.

Tik nuoširdaus pokalbio neturėjome. Vos tik padovanojau „Ilgą kelionę į Hankendį“ bei „Didžiąją Karabacho paslaptį“, – čia pat susiraukė. Puolė akis draskyti – kaip aš drįstu palaikyti azerbaidžaniečius? Man beliko gūžtelėti pečiais. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Tokia oficiali Vakarų, įmant ir Lietuvą, pozicija. Jei esame sąžiningi lietuviai, privalome atmesti visas religines, istorines, kultūrines simpatijas ir antipatijas. Ieškokime tikrųjų tiesų. Tai, kad šiandien Armėnijoje – itin sudėtinga padėtis, nes ten tarpusavyje pjaunasi dvi kardinaliai priešingos jėgos, viena linkusi Azerbaidžanui grąžinti prieš kelis dešimtmečius užgrobtas žemes, kita – dantimis ir nagais tam prieštaraujanti, – Azerbaidžanas niekuo dėtas. Patys neteisėtai, naudodami karines priemones ir klastojimus, užgrobė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių ir, norom – nenorom, įsivėlė rimtą konfliktą. Naiviai manė, jog Azerbaidžanas susitaikys su šiomis netektimis. Naiviai tikėjo, jog atpildo nesulauks. Dabar, kai Baku beveik visą Karabachą sėkmingai susigrąžina, Armėnijoje kilęs sąmyšis. Oficialusis Jerevanas iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo rankose bent trupinius. Bet jam, regis, nesiseka. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas laviruoja. Dar nežinia, kuri armėnų grupuotė laimės.

Žurnalo „Karabachas” viršeliai

Mano supratimu, Lietuva privalo džiaugtis Azerbaidžano pergalėmis, nes tai bus dar vienas tarptautinis pavyzdys, bylojantis, kad okupantai, įsiveržę į svetimas žemes, ilgainiui atsiduria ties suskilusia gelda. Armėnija – tarsi mažoji šiandieninės Rusijos kopija.

Bet mano pašnekovas buvo kategoriškas. mane kaltino neišmanymu. Kokie jo argumentai? Kai jis kadaise tarnavo viename iš sovietinės armijos dalinių, dislokuotų Azerbaidžane, jį buvo sumušę azerbaidžaniečiai. Supratau, kad gavo lupt nuo azerbaidžaniečių net ne vieną sykį.

Štai pagrindinis ir vienintelis iš Estijos atvykusio žurnalisto argumentas: mes privalome palaikyti Armėniją, nes jį apie 1985-uosius kariuomenėje apstumdė jaunuoliai iš Azerbaidžano.

Mano argumento būta kitokio: o jei tave būtų sumušę estai, tu ir Estijos nekęstum, džiaugtumeisi, jei ją užpultų, sakykim, Rusija?

Žodžiu, pokalbis neužsimezgė. Atvirai kalbant, dar tokio idiotiško argumento, kodėl Lietuva turėtų remti Armėnijos pastangas išlaikyti savo rankose Karabachą, nesu girdėjęs. O juk mano pažįstamas nėra kvailas. Ir aukštuosius mokslus krimto, ir daug rimtų knygų perskaitė. Ir vis tiek asmenines nuoskaudas laiko svarbiausiu argumentu narpliojant tarptautinius reikalus. Pavojingi tokie išminčiai… 

Naudodamasis proga šiandien skelbiu nedidelę ištrauką iš neseniai dienos šviesą išvydusios knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“. Ten aprašomas panašus nutikimas.

XXX

Gintaras Visockas

„Zagonščikas“ – nebūtinai KGB agentas

Jau kitą rytą, deramai neatsigavęs po kelionės įtampų, Mikis sėdėjo namuose prie rašomojo stalo ir bandė visa tai, ką sužinojo Azerbaidžane, paversti įdomiais, patraukliais straipsniais. Židinyje linksmai traškėjo pliauskos, ant stalo kampe garavo puodelis su kava. Mikis dirbo. Kasdien rytais – po šešetą ar net aštuonetą valandų barškino kompiuterio klavišais. Po pietų pertraukos peržiūrėdavo, ką prirašęs. Ir taip beveik mėnesį. Jokių pramogų, pasilinksminimų. Kol nebrūkštelės paskutinio sakinio, tol, nusprendė, niekur nevaikščios. Neblaškys minčių. Gyvens tarsi asketas.

Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija

O Mikio priešai, patyrę, jog vaikinas grįžo iš beveik dvi savaites trukusios kelionės, ir, analizuojant pranešimus azerbaidžanietiškoje spaudoje, toji kelionė buvo sėkminga, net perbalo iš pykčio. Nepaklusnusis blondinas, nepanorėjęs perbėgti pas armėnus, vis dar neišvoliotas purve. Šūkaliojimai, esą žurnalistas tapo Azerbaidžano draugu susigundęs azerbaidžanietišku konjaku, atrodytų neįtikinamai, primityviai. Taip prikibti galima prie bet ko.

Beje, šie priekaištai kenktų lietuviams, kurie išsijuosę gina Lenkijos, Izraelio, Armėnijos, Gruzijos, Baltarusijos interesus, domisi, pavyzdžiui, Indija ar Brazilija. Jei anie nuoširdžiai, be užkulisinių interesų, viešojoje erdvėje pasakoja lenkiškas, žydiškas, armėniškas, gruziniškas, baltarusiškas, indiškas istorijas, kodėl negalima tvirtinti, jog ir Mikis pasirinko azerbaidžanietiškąją temą natūraliai? Giedriui Drukteiniui leidžiama išleisti knygą „Izraelis, žydų valstybė“, Rimvydui Valatkai – „Jogailos akmenį“, Virginijui Savukynui – autorinėse televizijos laidose ieškoti lenkiškų, žydiškų argumentų, kuriais neva perspjaunami lietuviškieji argumentai, o štai Mikio susidomėjimas Azerbaidžanu – įtartinas? Žvelgiant atidžiau – jokio įtartinumo. Vaikinas turi nenuginčijamą alibi – tai 1994-ųjų kelionė į Grozną pas čečėnus. Po pusmečio, 1995-aisiais, parsiradęs iš Šiaurės Kaukazo vaikinas lietuviškiems leidiniams pateikė ilgoką „Čečėnijos dienoraštį“ apie šaunius Džocharo Dudajevo čečėnus. Dabar atėjo metas atidžiau pasižvalgyti po Pietų Kaukazą. Akivaizdu, jog Mikis nuoseklus.

Vis tik intrigantai aptiko silpnąją Mikio pusę. Jie iššniukštinėjo, kuo vaikinas užsiėmė 1984–1986 metais, kai tarnavo viename iš Maskvos karinėje apygardoje dislokuotų statybos pulkų. Taip, Mikis beveik iškart buvo įdarbintas pas vieną majorą raštininku. Kiek vėliau – raštininku pas darbų vykdytoją statybose. Tarnybos nepavadinsi labai sunkia. Plytų netampė, griovių nerausė (sunkiau tebuvo sugrįžus vakarais į dalinį ir savaitgaliais, kai neveždavo į darbus; tuomet kuopos vadas Diadko atsigriebdavo prigalvojęs įvairiausių nesąmonių – žygių, treniruočių, krosų).

Žvelgiant priekabiai – įtartina. Prisiminkime: į lietuvius anuomet žiūrėta nepatikliai – vakariečiai, tik ir laukiantys, kada pasitaikys proga sprukti iš Sovietų Sąjungos. Tačiau analizuojant objektyviai, šauktiniai iš Baltijos šalių garsėjo kaip darbštūs, pareigingi, sąžiningi vaikinai. Jei draugiškai paprašysi, atliks kokybiškai ir nė minutės nepavėluos.

Tačiau priešai išsiaiškino, kad, be vadinamųjų „pisoriaus“ užduočių, Mikiui atiteko dar vienos svarbios pareigos. Drauge su kitais kareiviais iš trečiosios kuopos išsiųstas lenkti nugarą į milžinišką slaptą mokslinį institutą beveik pačiame Maskvos centre Mikis stebėtinai greit, vos po kelių savaičių, ten tapo dar ir „zagonščiku“.

Net neaišku, kaip tiksliai į lietuvių kalbą išverčiamas žodis „zagonščik“. Tiesiog kiauras paras lindėdamas ankštoje darbų vykdytojo būdelėje prie telefono Mikis karts nuo karto sulaukdavo skambučių iš instituto teritoriją saugojusių KGB karininkų. Civilių švarkus dėvintys, pistoletais ginkluoti KGB karininkai pranešdavo, prie kurių vartų Mikiui būtina atlėkti – vakarinių, rytinių ar pietinių. Instituto teritorija – milžiniška. Sparčiu žingsniu Mikis tik po pusvalandžio pasiekdavo atokiausius vartus. Atėjęs į sargybinio postą pasirašydavo specialiame žurnale, jog savo žinion perima į teritoriją įvažiuojantį sunkvežimį su plytomis, vamzdžiais ar skiediniu. Tada įsitaisydavo greta vairuotojo. Mikio pareiga – prižiūrėti, jog šoferis nieko nefotografuotų, nieko nefilmuotų. Pagal instrukciją Mikis privalėjo vairuotoją sekti net tuomet, jei šis užsimanydavo į tualetą.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Sunkvežimį iškrovus, Mikis palydėdavo vairuotoją atgal prie vartų, pro kuriuos įvažiuota. Sunkvežimiui išvingiavus iš teritorijos, žurnale suraitydavo parašą, jog incidentų neužfiksuota. Suprask, šoferis elgėsi taip, kaip jam liepta: neišlipo iš automobilio kabinos, nesišnekėjo su kareiviais, nesidomėjo, ką veikia žmonės baltais chalatais jau įrengtuose 12–14 aukštų korpusuose.

Tokių reisų per dieną pasitaikydavo keliolika. Mikis vos spėdavo lakstyti nuo vienų vartų ligi kitų. Bet kareiviui – tai prestižinis užsiėmimas. Svajonė. Mikio nedraugai, suuodę apie „zagonščiko“ pareigas, puolė šią žinią platinti visoje Lietuvoje. Esą tokias pareigas KGB skirdavo tik labai patikimam, patikrintam kareiviui.

Ir vis tik, kodėl instituto vadovybės akys pakrypo Mikio pusėn? Intrigantai nutylėjo, jog vaikinas, be sąžiningumo, dar turėjo aukštąjį išsilavinimą. Būtent dėl šios priežasties jį pasirinko. Jaunuolis lengvai nurungė armėnų tautybės kareivį, taip pat pretendavusį tapti „zagonščiku“. Darbų vykdytojui labiau patiko aukštąjį išsilavinimą turintis atviras, nuoširdus „pribaltas“, nei itin suktas, slidus, tinginiauti mėgstantis Ara iš aukštosios mokyklos Jerevane. Tas Ara visur gudraudavo, visur ieškojo naudos. Darbų vykdytojui tai nepatiko. Štai tokia buitinė paslaptis.

Dabar belieka paklausti, kodėl Jerevane gyvenantis Ara paskambino į Vilnių? Armėnas, su kuriuo Mikiui teko tarnauti toje pačioje kuopoje ir pusantrų metų beveik kasdien važinėti į kompleksą „Iks“, jį atpažino iš publikacijų, pasirodžiusių rusų kalba azerbaidžanietiškuose leidiniuose. Arai, žinoma, nepatiko proazerbaidžanietiška Mikio laikysena. O gal užantyje laikė pyktį, jog Mikiui, o ne jam kadaise atiteko prestižinės „zagonščiko“ pareigos. Todėl pasiteiravo Vilniuje gyvenančių tautiečių, gal galėtų kuo pagelbėti. Taip Vilnius sužinojo apie prestižinę „zagonščiko“ tarnybą. Ara atsiuntė net specialų laišką armėnų ir rusų kalbomis. Vilniuje tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą. O vienas ypač bjaurus Mikio nedraugas, eidamas, sakykim, į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, Seimo Užsienio reikalų komitetą ar Prezidentūrą, su savimi visuomet pasiimdavo ir lietuviškai išguldytą Aros pasakojimą apie neva Maskvoje dar sovietinių saugumiečių užverbuotą blondiną. Jei tik pasitaikydavo proga, tą laišką intrigantas visuomet kyšteldavo Mikio knyga „Juodojo Sodo tragedija“ susidomėjusiam parlamentarui ar diplomatui – tegul susipažįsta ir su liudininko Aros įtarimais.

Bet Mikio galva tuo metu plyšo visai nuo kitų rūpesčių. Priešiškais šmeižtais jis neturėjo kada domėtis. Negi užčiaups jiems burnas? Tegul loja. Protingi atsirinks, o patikliems, naiviems – aiškink neaiškinęs, vis tiek nesupras. Svarbiausia kuo greičiau, kuo tiksliau, kuo įdomiau surašyti azerbaidžanietiškas istorijas. Vaikinas dirbo pasiraitojęs rankoves: kas dvi–tris paras dienos šviesą išvysdavo nauja publikacija.

Kai jau buvo paskelbta dešimtoji, Mikis netikėtai sulaukė žinios, jog vėl yra kviečiamas į Azerbaidžaną. Kaip visuomet: 2–3 dienas truks oficialioji konferencija, o po jos Mikis turi teisę pasirikti specialiąją kelionę į bet kurį Azerbaidžano regioną, kur tik panorės.

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija

Mikis iškart sutiko. Tik kokį regioną pasirinkti? Jis labiausiai norėjo keliauti į Karabachą – pamatyti garsiąją Šušą, kultūrinę Azerbaidžano sostinę, bei pasisvečiuoti Hankendyje, oficialiojoje Karabacho sostinėje. Tačiau 2017 metais Karabache dar šeimininkavo okupacinės Armėnijos pajėgos. Į Karabachą patekti proazerbaidžanietiškai nusiteikusiems žurnalistams buvo neįmanoma.

Mikis vylėsi, jog laisvą Karabachą anksčiau ar vėliau pamatys. Juk tiesa – ryžtingai nusiteikusių azerbaidžaniečių pusėje. Kad ir kaip būtų sunku, jie būtinai susigrąžins prieš kelis dešimtmečius prarastas žemes.

Azerbaidžaniečiai negali gyventi be Karabacho. Tai – gyvybės ar mirties klausimas. Kaip kadaise lietuviai dainavo „mes be Vilniaus nenurimsime“, taip ir azerbaidžaniečiai turi savo posakių apie Karabachą. Tiesiog reikia truputį luktelėti. Tuomet jį būtinai pakvies pasisvečiuoti…

Ištrauka iš knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“

2022.06.23; 07:25