Gruodžio 6 dieną Lietuvos Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“. Slaptai.lt skelbia prof. Rasos Čepaitienės pranešimą „Lietuvybės sampratos dabarties didžiuosiuose istoriniuose pasakojimuose”.
Videointerviu trukmė – 17 min.
2019.12.08; 09:23
„Tai ne kaltinimas, o liudijimas, būtent liudijimas, kad galiausiai viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, nes žmogus visuomet yra laisvas, visuomet turi pasirinkimą, taigi ir visuomet yra atsakingas už tai, kas vyksta aplinkui. O jeigu jau mūsų šalį ištiko toks baisus blogis, tai reiškia, kad dėl jo lašelis kaltės tenka kiekvienam. Didesnis ar mažesnis – kas pasvers?“ – savo autobiografijoje „Ir grįžta vėjas” rašė vienas žymiausių SSRS/Rusijos disidentų Vladimiras Bukovskis, miręs Kembridže šių metų spalio 27-ą dieną. Šiuos žodžius jis laikė viso disidentijos judėjimo, pačios neprisitaikėlių laikysenos šerdimi ir programa.
Kaip ir kodėl tampama disidentais? Ar disidentizmas vis dar aktualus Rusijai ir kaimyninėms, atrodytų, iš totalitarizmo seniai išsivadavusioms šalims, kuriose lyg ir gerbiamos žmogaus teisės bei laisvės, įskaitant teisę į valdžios kritiką, reformų siekį bei taikius protesto susirinkimus ar kitas nepasitenkinimo akcijas?
Sovietinių disidentų padėtis iš esmės buvo paradoksali. Jei rezistentai – ginkluoti kovotojai – laikyti atvirais režimo priešais, su kuriais kovota be gailesčio ir išlygų, tai disidentai rinkosi neginkluotą ir, dažnu atveju, legalią kovą, sumaniai išnaudodami paties režimo spragas ir silpnybes bei apeliuodami į postalininės sovietinės sistemos vaizdavimąsi esant neva tokia pat normalia, civilizuota, humaniška, kas, kad tik radikaliai kitokį socioekonominės raidos kelią nei Vakarai pasirinkusia, demokratine santvarka, kurioje esą gerbiamos pamatinės žmogaus teisės.
Jie, pradedant chruščioviniu „atlydžiu”, apsisprendė žaisti atviromis kortomis pagal sistemos sukurtas taisykles, tokiu būdu atskleisdami, kokios jos iš tiesų melagingos ir dviveidiškos, savo pačių gyvenimais, veikla ir kalėjimuose bei „psichuškėse” patirtomis kančiomis liudydami, kad tos SSRS Konstitucijoje piliečiams garantuotos teisės ir laisvės iš tiesų yra nuolat ir sistemingai pažeidinėjamos. Taigi jie žaidė su režimu formaliai lyg ir neperžengdami jo nubrėžtų ribų. Šia prasme disidentija, paradoksas, nebuvo prieštaraujanti sistemai, ko reikalautų pats neprisitaikėlių vardas (lot. dissidens, dissidentis – nesutinkantis, prieštaraujantis – asmuo, aktyviai oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nepripažįstantis ir nesilaikantis vyraujančios ideologijos), tiesiog taip iki galo atskleidė jos pagrinduose glūdintį melą.
Bolševikams per keletą dešimtmečių iš pašaknų palaužus visuomenės pasipriešinimą, matyt, tiesiog nebebuvo kito būdo parodyti, kad visa sovietinės ideologijos gražbyliaujamai kuriama tikrovė tėra iliuzija ir fasadas, kuriamas pasitelkus masinį ir nuolatinį smegenų plovimą. Disidentų apeliavimas į tai, kaip turi būti pagal sovietinius įstatymus ir sąžinę, bet kaip iš tikrųjų nėra, ne tik siutino režimą, gadino jo kruopščiai formuojamą pozityvų savivaizdį Vakaruose ir šalies viduje, bet ir paprastiems tarybiniams piliečiams leido, kaip ir miglotai, nujausti, jog esama gyvenimo anapus ideologijos ir prisitaikymo, taikoje su savo sąžine ir garbe. Todėl fizinis disidentų eliminavimas iš viešosios erdvės bei sistemingas jų reputacijos juodinimas visuomenės akyse naudojant šlykščius šmeižtus, bauginimus, insinuacijas ir iš piršto laužtus kaltinimus, psichiatrines diagnozes ar net žudymą tapo vienu svarbiausių režimo sargų uždavinių kovoje su jais.
Bukovskis rašė, kad jis su likimo draugais iš pradžių net nežinojo žodžio „disidentas”, o vieni kitus vadino ir pašalinių buvo vadinami tiesiog „kitaminčiais” (inakomysliashchije). Likusi dauguma šių kitaminčių nesuprato, laikė tai užsienio agentais, tai tiesiog nevykėliais, nesugebėjusiais prisitaikyti prie „komunizmo statytojų” visuomenės, tapti „normaliais sovietiniais piliečiais”. Valdžia ne tik juos baudė ir kalino, bet ir dažną stengėsi pavaizduoti esant tiesiog psichiniu ligoniu, kurio klejojanti sąmonė esą nepajėgi įvertinti sovietinės santvarkos kuriamo gėrio, tad jį belieka izoliuoti ir priverstinai gydyti.
Šią tarpinę disidentų buvimo sistemoje ir tuo pat metu anapus jos būklę mums geriau padėtų suvokti filmas „Matrica”. Jo pagrindinis veikėjas netikėtai atranda gyvenantis skaitmeninėje iliuzijoje, ar, tiksliau, regintis nuolatinį sapną, už kurio slypi išties kraupi realybė. Ir jei Matricos valdomoje visuomenėje žmonės, jų kūnai, tėra tik energijos šaltinis visa užvaldžiusioms mašinoms, tai sovietinėje visuomenėje žmonių sąmonė ir kūnai turėjo būti pajungti visagalės Valstybės ir jos valdančiosios klasės grupinių interesų tenkinimui. Kaip eiliniam sistemos sraigteliui – kompiuteristui Tomui Andersonui – tikrovę anapus Matricos atskleidžia sukilėlis Morfėjas, taip sovietiniai disidentai (kaip ir dabarties idėjiniai opozicionieriai) savai visuomenei bandė atverti akis į tai, kas paprastai buvo nuo jos kruopščiai slepiama.
Kitaminčiais tapdavo ir kitus iš ideologijos spąstų vaduoti dažniausiai pasiryždavo asmenys, daugiausia inteligentai, netikėtai atradę, kad deklaruojamos moralinės normos ir principai iš tiesų tėra šydas, už kurio slypi vien melas ir grubi galia, naudojama režimo aptarnavimui bei stiprinimui. Tik patys kaktomuša susidūrę su akivaizdžia neteisybe ir įžūlia neteise jie savo kailiu patirdavo ciniškai taikomus dvigubus standartus ir neatitikimą tarp prakilnių žodžių ir realių darbų ne kaip atsitiktinį nuokrypį nuo sistemos, bet kaip pačią jos esmę. Opozicijos fenomeną šiandien tiriantys sociologai pastebi, kad dažnas kovotojas su režimu tokiu tapdavo, ir tebetampa, būtent labai asmeniškai patyręs šį egzistencinį sukrėtimą, iš vidaus susprogdinantį iki tol turėtą „saugaus ir sotaus gyvenimo normalybėje” jausmą, kitaip tariant, staiga pažadintas iš ideologinio sapno.
Žinoma, anaiptol ne kiekvienas su neteisybe ir traiškančia valstybės galia susidūręs žmogelis automatiškai pavirsdavo opozicionieriumi. Didžioji jų dalis arba palūždavo, arba rinkdavosi užgniaužti beviltišką nuoskaudą ir prisitaikyti, apsimesdami lojaliais valdžiai ir tiesiog stengdamiesi kažkaip išgyventi. Dar kiti jų sąmoningai stengėsi gyventi taip, kad su valstybe turėtų kuo mažiau reikalų, net jei tai reikštų egzistavimą ant žemiausio socialinio laiptelio – tai B. Grebenščikovo apdainuota „kiemsargių ir budėtojų karta“. Ir tik išties labai menkas nuošimtis nepatenkintųjų išdrįsdavo atvirai „išsišokti“.
Kas juos gynė pirmyn, nepaisant puikiai suvokiamos asmeninio saugumo ir socialinio kapitalo praradimo kainos, nujaučiant neišvengiamas bausmes, žeminimus ir viešas patyčias? Kas buvo tas vidinis moralinis stuburas, neleidęs jiems nusilenkti didesnei ir galingesnei jėgai, atrodytų, nepaisant savisaugos ir net sveiko proto? Matyt, nepaliaujamas troškimas gyventi pagal savo sąžinę – tiesoje, – kad ir ką tektų dėl to paaukoti. Jei Matricai sukilėlius išdavęs kovotojas teisinosi tuo, kad jam pabodo alkis, skurdas ir purvas tikrovėje, ir jis, mainais į bendražygių išdavystę, pasirinko verčiau kirsti sultingą kepsnį, kad ir puikiai žinodamas, jog jis netikras, taip disidentai verčiau rinkosi kalėjimus, persekiojimą, skurdą ir visuomenės atmetimą, bet nesutiko atsižadėti savo įsitikinimų. Jie tikėjo, kad būtis anapus ideologinio sapno yra įmanoma ir egzistuoja ne tik sovietiniuose kalėjimuose ar psichiatrinėse ligoninėse, bet ir tikrą, autentišką gyvenimą tebegyvenančiuose Vakaruose. Neprisitaikėliai labai anksti suprato ir naudojosi tuo, kad vienintelis jų, kad ir efemeriško, bet kada pažeidžiamo, saugumo garantas tėra viešumas ir ypač SSRS baimė prieš Vakarus pasirodyti ne tokia „balta ir pūkuota“, kokia buvo įpratusi vaizduotis.
Tačiau gebėjimas kiaurai permatyti totalitarizmo esmę ir atsisakymas bijoti apie tai viešai prabilti daliai kitaminčių, kurie buvo SSRS valdžios nusikratyti išsiunčiant juos į Vakarus, veikiai sudarė sąlygas patirti naują sukrėtimą. Tas pats Bukovskis, po dvylikos kalinimo ar laikymo psichiatrijos ligoninėse metų, 1976 m. išmainytas į Čilės komunistų partijos generalinį sekretorių ir apsigyvenęs Jungtinėje Karalystėje, aštria ir neklystančia akimi dar geras dešimtmetis iki SSRS žlugimo ėmė vis labiau pastebėti komunistinių idėjų reeksporto ir atgimimo naujais pavidalais požymius. Jo tekstai ir viešos paskaitos, perspėjantys, kad išsivysčiusiose Vakarų šalyse beįsigalintis politkorektiškumas savo esme yra labai panašus į leninizmą, o ypač 2004 m. kartu su Pavelu Stroilovu išleista knyga EUSSR. The Soviet Roots of European Integration šiandien galėtų būti lengvai, kaip dabar įprasta, nurašyti kaip „putiniška Vakarų kritika“ ar „Kremliui naudingas idiotizmas“, jei ne šio žmogaus biografija ir ilgametė dorovinė laikysena.
Neveltui bandyta jo reputaciją sugriauti vienu smūgiu, diskredituojant moralinį autoritetą kaltinimais vaikų pornografijos laikymu savo kompiuteryje. Šie kaltinimai, britų prokuratūros pareikšti Bukovskiui 2014 m., kurie, po kruopštaus tyrimo, buvo atsiimti, savo stiliumi labai primena analogiškus kaltinimus „Memorialo“ aktyvistui, žurnalistui ir kraštotyrininkui Jurijui Dmitrijevui, kartu su bendražygiais aptikusiam ir ištyrusiam masines stalinizmo aukų kapavietes Karelijoje – Sandarmoche ir Raudonajame šile. Pastarojo byla, pradėta 2016 m. po nuolatinių neabejingos visuomenės dalies protestų ir sąžiningų ekspertų liudijimų, visgi buvo neseniai nutraukta.
Panašus šlykščių inkriminuojamų kaltinimų pobūdis keltų pagrįstus įtarimus abiem atvejais veikus Rusijos spectarnybas. Išgalvoti itin rimti nusikaltimai, metantys šešėlį apkaltintajam – Rusijoje paplitęs reiškinys. Prisiminkime visai neseną istoriją, kai žinomam nepriklausomam, stambiosios korupcijos atvejus tyrusiam žurnalistui Ivanui Golunovui buvo pakišti narkotikai, o jis pats prievarta verstas prisipažinti juos gaminęs ir platinęs. Šią, plačiai nuskambėjusią absurdišką bylą pavyko nutraukti tik kilus valdžiai netikėtiems masiniams protestams, kuriuos parėmė ir intelektualų elitas.
Tačiau šias „sėkmės istorijas“ galima būtų skaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Šiandienos Rusijoje opozicija, kaip žinia, vis labiau spaudžiama griebiantis ištiso „priemonių komplekso“. Besiruošiantys į protesto mitingus bauginami demonstratyviu policijos smurtu ir realiomis kalėjimo bausmėmis. Vis labiau varžoma interneto prieiga, cenzūruojamas jo turinys. Internautai gali būti nuteisti kalėti (!) ar sulaukti stambių baudų vien už parašytą ar tik pasidalintą įrašą socialiniuose tinkluose. Lapkričio pradžioje teismas likvidavo seniausią šalyje, Levo Panomariovo vadovaujamą, žmogaus teisių gynimo organizaciją. Artimai su ja susijusi, daugelį metų stalinizmo nusikaltimų ir aukų tyrimu bei įamžinimu besirūpinanti visuomeninė organizacija „Memorialas” verčiama prisipažinti esanti „užsienio agentas”, o to nesutikus padaryti, sekinama teismų skiriamomis didžiulėmis baudomis (RF veikia įstatymas, skirtas iš esmės likviduoti nepriklausomas, valdžios nekontroliuojamas NVO, kurios, nebegaudamos vietinio finansavimo, kartais yra palaikomos iš užsienio fondų arba tuo nepagrįstai apkaltinamos. Žinant Rusijos XX a. istoriją, vertimas prisipažinti esant „užsienio agentu” daug ką pasako…).
Rugsėjo pabaigoje Jekaterinburge vykusioje tarptautinėje stalinizmo istorijai skirtoje konferencijoje teko klausytis Irinos Flygės iš Sankt-Peterburgo pranešimo, skirto stalininių nekropolių fenomenui ir apsaugai aptarti. Lygindama rusų ir lietuvių tremtinių santykį su mirusiaisiais tyrėja pastebėjo ryškų skirtumą tarp to, kaip šiose bendruomenėse buvo suvokiama „gera mirtis“. Jei etapuojant ar tremties vietoje mirusiųjų slavų kūnai būdavo tiesiog paliekami vietoj ar užkasami kur papuola, o jų atminimu praktiškai nesirūpinta, tai lietuviai iš paskutiniųjų stengėsi savo artimųjų laidotuvėms suteikti civilizuotą pavidalą, uoliai prižiūrėdavo jų kapus.
Įdomu, kad žlugus Sovietų sąjungai tik lenkai ir lietuviai pasirūpino ir tremtinių palaikų išsivežimu į tėvynes. Ši kova su atmintimi, prasidėdavusi represuojamų asmenų vaikų biografijų ir pavardės ištrynimu ir pasibaigianti visiškai dehumanizuojančiu santykiu su nuteistojo ar perkeltojo žuvusiojo kūnu, SSRS nebuvo atsitiktinė ar lokali. Priešingai, tai buvo sistemingas ir visuotinis siekis ištrinti konkrečių režimo priešininkų, ištisų šeimų, giminių ir net tautų tikrąsias istorijas, kartu su jiems padarytais žiauriais nusikaltimais.
Ši, iš pirmo žvilgsnio protu nesuvokiama ir beprasmė, kova tęsiama iki šiol. Antai jau antri metai RF nebeįsileidžia „Misijos Sibiras“ dalyvių, kurių tikslas – tiesiog tvarkyti nuošaliose vietovėse likusių apleistų lietuvių tremtinių ir politkalinių palaidojimų vietas. Kokią politiką ar priešiškumą šiuose veiksmuose galima būtų įžvelgti? Tačiau tai akivaizdžiai kai ką erzina. Kaip erzina ir Rusijos lietuvių pastangos prižiūrėti savo artimųjų kapavietes. Antai vienas jų – Eugenijus Baliukevičius iš Permės krašto Komių-permiečių apskrities, – daugelį metų su bičiuliais atliekantis šį kilnų darbą, socialiniame tinkle ką tik parašė būsiąs teisiamas už neva RF įstatymų pažeidimus. Betvarkydami apleistas kapines jie išvalė teritoriją nuo prižėlusių sąžalynų, kas buvo teisėsaugos traktuota kaip neteisėtas miško kirtimas. Žmonės iki šiol verčiami nusikaltėliais vien dėl to, kad vykdo šventą pareigą svetimos valstybės nukankintiems savo artimiesiems, o ta valstybė, iki šiol nerodanti nei noro pareikšti atgailos ar bent užuojautos aukoms, nei kaip nors pasmerkti šiuos nusikaltimus žmogiškumui, juos ir toliau persekioja…
Nors mūsų „demokratinėje” Lietuvoje kitaminčiai formaliai dėl savo pažiūrų lyg ir nėra baudžiami, tačiau jų eliminavimo iš viešosios erdvės, išjuokimo ir marginalizavimo praktikos paplitusios ne ką mažiau nei pas Rytų kaimynus. Lietuviškoji disidentija antisisteminių SSRS grupių tarpe turėjo didelį autoritetą, išsiskyrė savo tvirta krikščioniška laikysena, galėjo remtis, nors ir ateizmo propagandos nuolat dusinamu bei varžomu, tačiau dar gyvu liaudies, ypač kaimo, krikščionišku tikėjimu. Dalis jos narių liko kovotojais su neteisybe ir atgavus nepriklausomybę, nepaisant veikiai atsinaujinusio persekiojimo. Antai sesuo Nijolė Sadūnaitė yra prisipažinusi, kad posovietinėje Lietuvoje po teismus buvo tampyta jau net daugiau kartų, nei sovietinėje… Nūnai tiesos, pelnytos kritikos, protesto žodis ar akcija valdžios atstovų dažniausiai abejingai ignoruojami, sulaukia formalaus atsirašinėjimo arba apliejami išmoningomis infliuencerių patyčių pamazgomis. O jų dalyviams vėliau demonstratyviai arba slapta keršijama siekiant piršti mintį, kad jie nieko nepasieks.
Bandymai žadinti iš neoliberalaus ideologinio sapno – dirbk, pirk, mirk, – kaip ir siekis kalbėti apie kertines Lietuvos dabarties problemas užtrenkiami beprasmiu medijų triukšmu, paskandinami mažareikšmių naujienų ir kasdienių skandalų sraute. Tuo tarpu kova už nuolat pažeidinėjamas žmogaus teises ir laisves privatizuojama egocentiškų „mažumų“, kalbėjimą apie socialinę atskirtį, skurdą ir sisteminę neteisybę nustūmusių į šalį vardan „teisės“ į begalinį lytinių tapatybių dauginimą, uoliai naudojančių „diskriminacijos“ bei „homofobijos“ vėzdą kitaminčių užčiaupimui. Beje, šis kokybinis žmogaus teisių diskurso pokytis Vakaruose, iš esmės jo suklastojimas ir monopolizacija siaurų, ir taip jau privilegijuotą padėtį įgavusių grupių interesams tenkinti, Rusijos Stačiatikių Cerkvės vadovybei dabartinį šalies disidentų ir opozicionierių juridinį persekiojimą leidžia pateisinti būtent tuo, kad neva jų vykdoma kova už žmogaus teises tėra priedanga šios sodomitinės bacilos invazijai, su kuo, esą, būtina negailestingai kovoti.
Tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, neturėtų mūsų palikti abejingų dėl daugelio priežasčių. Abiejose šalyse desovietizacija, ypač jėgos struktūrose, kaip žinia, taip ir neįvyko. „Buvusieji“ išlaikė savo galią ir įtaką, leidžiančią jiems ir toliau demonstruoti viršenybę, įžūliai juokiantis į veidą sovietinio režimo aukoms ir jų palikuonims, ką mūsuose neseniai atskleidė Vilniuje vasarą kilęs vadinamasis „lentų karas“.
Panašūs ir opozicijos užgniaužimo metodai, ypač „švelnieji“. Tad poreikis kitamintei ir kitaminčiams niekur nedingo. Atrodytų ramioje ir snūduriuojančioje Lietuvoje žmogaus asmens tikslų ir vertybių sugrūdimas ir uždarymas siaurame materialių siekių, buitinio patogumo horizonte, nepalieka alternatyvų. Juolab, kad nebelieka nuorodos į anapus ideologijų slypintį autentišką gyvenimą. Nebėra ir „Vakarų”, į kuriuos, kaip į laisvės salą, dar būtų įmanoma pabėgti, nors daug kas ir stengiasi. Tad belieka laisvės ieškoti savyje ir čia.
2019.11.19; 09:30
RRNors ir planavau rašyti filmo „Purpurinis rūkas“ recenziją, tačiau bebaigdama jį žiūrėti likau tiek suglumus, kad jau norėjau šito sumanymo atsisakyti… Neatrodė, kad čia išvis būtų apie ką rašyti. Fabulai vystantis filmas vis labiau stebino keistais siužeto vingiais, nelogiškumais, nemotyvuotais ar net absurdiškais veikėjų poelgiais. To paties pavadinimo Felikso Rozinerio apysakos ekranizacija aiškiai stokojo tvirtesnio siužetinio stuburo bei pagrindinės minties. Filmui pasibaigus šalia sėdėjusios pagyvenusios poros net paklausiau, kokie jų įspūdžiai, ar jie iš viso čia ką nors suprato?
Šie netikėtai atsakė, kad jiems tai nesudarė sunkumų, mat anksčiau buvo skaitę minėtą apysaką. Iš pradžių net ketinau ją susiieškoti, tačiau veikiai prisiminiau, ko mus kažkada mokė semiotikos dėstytojai: kad kūrinio tekstas yra uždara ir savipakankama reikšmių sistema, kuri gali būti dešifruojama ir neperžengiant jo semantinių rėmų, neišeinant į kitus literatūrinius, kinematografinius ar gyvenimiškus kontekstus. To nepaisant, mintyse vis paburnodama ant silpno scenarijaus, galiausiai užmečiau akį į filmo recenzijas. Tačiau jos visos buvo linkusios išryškinti trūkumus, kuriuos ir pati mačiau, nevengiant detaliau perpasakoti vienus ar kitus filmo epizodus, tad tenkinančio atsakymo jose neradau, jau nekalbant apie raktą, padėsiantį „atrakinti“ šį kino kūrinį. Jau net buvau linkusi jį nurašyti ir pamiršti, kaip netalentingą ir nepavykusią pretenziją pasikapstyti po žmogaus prigimties užkaborius sudėtingos ir dramatiškos istorijos fone, jei ne po kelių dienų, gražų sekmadienio rytą kepant kotletus, atsakymai nebūtų atėję patys.
Bet kol kas palikime intrigą nuošalyje, pradėdami nuo to, kad filme besirutuliojančią dramą būtina žiūrėti pagrindinio veikėjo akimis, kitaip nepavyks jos adekvačiai suvokti. Tai sufleruoja jau pati filmo pradžia, kurioje pasenęs Jozefas nenorom leidžiasi į lyg rūke skendinčius skaudžios praeities prisiminimus. Taigi pokario istorija pasakojama ir rodoma būtent iš jo žiūros taško, kitus veikėjus matant per jo suvokimo (todėl čia ir tokie keisti, veikiau banditus, nei laisvės kovotojus primenantys partizanai be skiriamųjų ženklų) ir emocijų – meilės, baimės, prielankumo, nepasitikėjimo, įtaraus apdairumo ir t.t. – prizmę.
Pagrindinis veikėjas, kitų personažų šaukiamas ir Josele, Joške, Juozu – jaunas žydų vaikinas, karo pradžioje likimo nublokštas į SSRS gilumą, jam pasibaigus keliauja namo, į (tikrovėje neegzistuojantį) Rukų miestelį Šiaurės Aukštaitijoje, nepaisant visų galimų tokios kelionės pavojų siekdamas sužinoti apie savo tėvų, iš kurių negavo jokios žinios jau keletą metų, dalią. Ši asmeniška perspektyva leidžia mums pažvelgti į XX a. vidurio Lietuvos istoriją Holokaustą išgyvenusiojo akimis. Akimis žmogaus, priversto iš šukių vėl bandyti susirinkti tiek savąjį tapatumą, tiek ir iš naujo sunkiai ir galiausiai nesėkmingai megzti bendrystės su kitais saitus. Tačiau ši perspektyva komplikuotą ir tragišką pokario laiką su reokupacijos žiaurumais ir nuožmia pasipriešinimo kova galiausiai paverčia nuistorinta ir nupolitinta pastanga žūtbūt išlikti susidūrus su dviem negailestingai tarpusavyje kariaujančiom pusėm, kurioms abiems pagrindinis herojus jaučiasi vienodai svetimas, tačiau kurių kiekviena siekia jį panaudoti savo reikmėms. Veikiausiai todėl, jei į kino salę neatsineštume jokių istorinių žinių apie dramatišką XX-ojo amžiaus vidurį, tai filmas jų ypatingai daug ir nesuteiktų, nebent atkartodamas mūsų kinematografe jau chrestomatiniais tampančius to, koks gi turi būti pokaris, įvaizdžius: nušautų miškinių kūnus, padriektus miestelio aikštėje, į sunkvežimį sodinamus tremiamuosius, ar į pasalą pakliuvusių partizanų susišaudymo su NKVD būriu sceną…
Būtent Jozefo, prievarta įsukto į šią istorijos mėsmalę ir žūtbūt linkusio joje išlikti pasyviu bei neangažuotu stebėtoju, akimis sekame filmo veiksmą, kas nejučia skatina su juo susitapatinti, pajusti jam empatiją ir, galiausiai, nuoširdžią simpatiją. Tai literatūroje ir kine gerai žinomas „pirmojo asmens“ efektas. Tačiau toks vizualinio pasakojimo kampas ne visuomet padeda paaiškinti gluminančius filmo nelogiškumus ar nenuoseklumą. Nei filmo laikas, šokinėjant net per tris lygmenis (senasis Juzefas dabartyje filmo pradžioje ir pabaigoje, jaunuolis pokaryje ir vaikas padrikuose vaikystės prisiminimų epizoduose), nei vietos bei atstumai, kuriais juda personažai, nėra pakankamai konkretizuoti, kas apsunkina siužeto suvokimą. Kita vertus, filmas nestokoja ir akivaizdžių režisūrinių bei scenografinių riktų. Rukų kaimo gyventojai kalba šiaurės aukštaičių skerslatvių tarme, kas jam suteikia daugiau įtaigumo ir autentiškumo, tačiau tarp jų užaugęs Jozefas – kažkodėl tik bendrine kalba, nors jį įtaigiai vaidinančiam aktoriui Severinui Norgailai, gimusiam ir augusiam būtent Pakruojo krašte, tai veikiausiai nebūtų sudarę jokių sunkumų. Veiksmas vyksta suvalkiečių stuboje, o ne, kaip kad turėtų, aukštaičių gryčioje. O miestelio aikštėje nesunkiai atpažinsime Rumšiškių muziejaus erdves… Rimtų abejonių kelia ir stiklinėmis ar net tiesiai iš butelio maukiamas samagonas, nes juk Šiaurės Lietuva garsėja savo alumi, o ne namine…
Apskritai, nemažai filmo vietų stokoja įtikinamumo ar raiškos. Antai svarbioje scenoje, per vakaro išgertuves, kurioje išgirstame partizanų vadą Vladą lyg ir prisidėjus prie Juzefo tėvų nužudymo, aktoriai, vaizduodami įkaušusius, taip sumala žodžius, kad net man, šios tarmės nešėjai, jų šnekta liko ne visuomet suprantama. O juk šioje, kaip ir gretimoje, ryto, scenoje buvo pasakyti itin svarbūs, partizaninės kovos esmę atskleidžiantys žodžiai. Partizanas Vladas kaimyno Daugėlos troboje kažkodėl jaučiasi lyg namie po darbų ramiai atsipūsti nusipelnęs ūkininkas, o ne totalitarinio režimo kaip žvėris persekiojamas laisvės kovotojas… Milicijos viršininkas rusas vienas, be ginkluotos apsaugos, leidžiasi į pamiškę, atlydėdamas Daugėlos namuose įkurdinamą Juzefą, o tuo tarpu kitame kambaryje su šautuvu pasislėpęs Vladas jį paleidžia gyvą. Iš viso, tiek partizanai, tiek ir sovietiniai milicininkai elgiasi itin neapdairiai, lyg jiems blogiausiu atveju grėstų į kaktą gauti sprigtą, o ne kulką… Daugėlos namuose Juzefas pastebi tėvų daiktus – indus, sieninį laikrodį – tačiau lieka neaišku, ar šie daiktai tiesiog liko nuo kažkada „ant kampo“ pas šį valstietį apsigyvenusios žydų šeimos, ar buvo prisigrobti juos nužudžius… Visiškai neaiški ir įtariamo partizanų išdaviko siužetinė linija ar veikiau trūkčiojantis punktyras – nors Juzefas su jų tarpe buvusiu atgrasiu tipu nevienąsyk susidurs jau po miškinių užpuolimo, net pastebės jo prie milicijos pastato pririštą arklį, galiausiai jo negyvas kūnas irgi parodomas patiestas miestelio aikštėje… Tad kas buvo šis žmogus – partizanas ar saugumo agentas? Tremiami į Sibirą žmonės elgiasi taip, lyg būtų susiruošę Pakruojo turgun, o ne į nežinią ir mirtį… Galiausiai, visiškai neaiškūs lieka Janės motyvai nunuodyti Juzefą… ir t.t.
Iš viso mažiausiai tikėtini pasirodė Daugėlos dukters Janės poelgiai, paradoksas, talentingai ir įtikinamai perteikti jaunos aktorės Giedrės Mockeliūnaitės (beje, būtina pabrėžti, kad, skirtingai nuo daugumos lietuvių meninių filmų, dažnai pasižyminčių perspausta vaidyba ir dirbtiniais dialogais, šiam pagrindiniai aktoriai buvo parinkti puikiai ir vaidino išties įtaigiai). Ypač stebino jos nežabotas gašlumas – užsiimti seksu, nors puikiai žinai, kad kambaryje yra ir kitas asmuo (Juzefas) arba netgi daryti tai vidury dienos kone tėvo akivaizdoje. Labai abejotina, ar itin konservatyvioje, patriarchalinėje, katalikiškoje visuomenėje tai galėjo išvis būti įmanoma, tiesą sakant, sunkiai tikėtina net ir šiais laikais. Pastaroji scena apskritai sujuokino. Ne tik dėl to, kad dejonės ir atodūsiai sklido per visą sodybą ir buvo puikiai girdimi tėvo Daugėlos ir Juzefo, bet ir todėl, kad tuo metu juos aplankęs paštininkas galėjo paklausti: o ką gi ir su kuo ten daro tavo netekėjusi dukra?, o gal ir pranešti kam nereikia. Tačiau šioje scenoje visi trys vyrai elgiasi taip, lyg nieko negirdėtų, arba lyg šie garsai būtų įprastinis vištų kudakavimas ar svirplio čirpimas…
Ilgainiui susidarė įspūdis, kad visi kiti veikėjai vaizduojami pobjauriais tik tam, kad jų fone Jozefas atrodytų geresnis, labiau mylintis ir besirūpinantis, sukeltų daugiau žiūrovų simpatijų. Bet kuo gi jis iš tiesų rūpinasi? Filme stebime lyg ir klasikinį meilės trikampį. Pagrindinis veikėjas įsimyli merginą, kuri jam neprieinama, ir dėl to yra priverstas slėpti savo jausmus. Juos galės netiesiogiai išreikšti tik ją išgelbėdamas nuo Sibiro. Bet ar tai darydamas jis kuo nors rizikuoja pats? Veikiausiai ne itin, juk būdamas sovietinių struktūrų užverbuotu ir dar kitos tautybės, jis lieka apsaugotas nuo patekimo į įtariamųjų pasipriešinimu ratą. Kitas geras jo poelgis – atsitiktinai (?) užnuodyto vaiko gelbėjimas (čia vėl įsiterpsiu pasakydama, kad veikiau atrodė, jog motina tai padarė tyčia, o ne per nelaimingą atsitiktinumą), irgi, gerai pagalvojus, sukels daugiau abejonių, nei susižavėjimo. Juk jis šį nuo gimimo augintą vaikelį, sėkmingai ligoninėje atgaivintą, tiesiog paliks likimo valiai pabėgdamas, nesidomės ir nesirūpins jo tolesniu likimu, veikiausiai jam tekusia našlaičio dalia. Pagaliau trečias „geras“ jo poelgis – senatvėje, po ilgų dvejonių, jau pusiaukelėje priimtas sprendimas neliudyti teisme prieš Holokaustu įtariamą Vladą. Bet ką Juzefas iš tiesų galėjo prieš jį paliudyti – gandus? Juolab, kad jo paties sąžinė šio vyro atžvilgiu nebuvo pernelyg švari… Tad jo per gyvenimą išsiugdytas įprotis nesikišti, svarbių sprendimų akivaizdoje likti „stovėti po medžiu“ ir šįsyk jam padiktavo tiesiog geriau nieko nedaryti…
Taigi Jozefas filme dažniausiai rodomas kaip reaguojantis į kitų poelgius, o ne aktyviai veikiantysis. Jis beveik visais atvejais lieka pasyvus. Antai jis sugeba griebtis realaus veiksmo – pabėgti iš kaimo – tik patyręs tiesioginį pavojų savo gyvybei, o iki tol nuolankiai susitaiko su priverstiniu buvimu, savotišku įkalinimu jame, jausdamasis nelemtai susiklosčiusių aplinkybių įkaitu. Tokia jo laikysena paaiškintina ne tik patirtų išgyvenimų trauma sužinojus baisią tiesą apie tėvų lemtį bei patyrus partizanų grasinimus nužudyti, jeigu juos išduos, bet ir psichologinės atramos nebuvimu. Jis jaučiasi svetimas visiems ir viskam, kas jį supa, tad gali pasikliauti tik savimi. Tokiu būdu šis jaunas žydas renkasi maksimaliai prisitaikyti prie aplinkybių, kurias tuomet patyrė ir daugelis lietuvių – „naktį vieni, dieną kiti“. Kitaip tariant, filme stebime tobulo prisitaikėlio gimimą, tačiau jo bendrininkavimas su abiem kariaujančiomis pusėmis daromas ne sava valia. Joškė sąžiningai stengiasi niekam nedaryti blogio. Tačiau ar jo pasirinkta pozicija leidžia siekti gėrio?
Filmo pagrindinio herojaus egzistencinė nuostata niekur nesikišti, išlikti nuošaly mus atveda prie itin svarbaus klausimo apie kolaboravimo su svetimu totalitariniu režimu ir prisitaikymo prie jo skirtį, kuri galėtų padėti paaiškinti daugumos Lietuvos žmonių, gyvenusių sovietmečiu, tuomet pasirinktą išlikimo strategiją ir dėl to neišvengiamai suskilusią jų sąmonę – viena galvoti, kita sakyti, o trečia daryti. Tikrasis filmo trikampis – pasipriešinimo–kolaboravimo-prisitaikymo drama. Tačiau pastarosios dvi bendradarbiavimo su okupantais būsenos anaiptol nėra tapačios. Kolaborantas sutinka bendrininkauti su priešu laisva valia dėl romantinių paskatų, pavyzdžiui, tikėjimo šviesiu komunistiniu rytojumi, arba pragmatiniais, naudos (pinigų, karjeros, statuso, valdžios…), sumetimais. Tuo tarpu prisitaikėlis tik nuolankiai nusileidžia galią turinčiųjų psichologiniam spaudimui ar fizinei prievartai, tačiau stengiasi vengti inicijuoti ar aktyviau prisidėti prie jų planų. Jis sutinka būti dvasiškai palaužiamas mainais į tai, kas jam beliko – savo gyvybę ir/ar savo gyvybinę erdvę, suskliaudžiamą iki šeimos, artimųjų. Tačiau, esant reikalui, toks nesunkiai išduos kitus – draugus, bendradarbius ar pan. Tad kuri iš šiųdviejų pozicijų sąžiningesnė?
Ar į sudėtingas aplinkybes pakliuvus įmanoma išlaikyti bent lašelį pasirinkimo laisvės – tos vidinės laisvės, apie kurią kalbama filmo anonse? Taip. Ar prisitaikėlis yra blogio bendradarbis, ar tik nekalta auka? Ir taip, ir ne. Aplinkybių auka, tačiau visuomet turinti pasirinkimą, tik meluojanti sau ir besiteisinanti, kad jo esą neturėjo. Kaip kad senasis Jozefas užsimaukšlinanti menamo teisuoliškumo kepurę tam, kad nutildytų sąžinės balsą ir „išlaikytų veidą“. Kaip skiriasi ši jo laikysena nuo žmonių, kurie išties išdrįsta stoti į akistatą su savo sąžine ir pripažinti klaidas! Filme esama bent dviejų tokių epizodų, kuomet, netyčia sužeidęs paauglį Jozefą, Daugėla puola ant kelių melsdamas jo tėvą atleidimo. Ir kuomet Vladas taip pat atsiklaupia prieš Jozefą, atgailaudamas už tai, kad jį buvo nepelnytai apkaltinęs išdavyste…
Drąsa yra pagrindinė laisvo žmogaus dorybė. Šia prasme nei filmo herojai (nors jo anonsai ir sakytų ką kita), nei dauguma iš mūsų dar nesame „vidujai laisvi“, nors gyvename laisvoje šalyje. Visur, kur nuolankiai nunerčiame galvas, kai matome akivaizdžią neteisybę, kai bijome ištarti žodį galią turintiems, jiems pasipriešindami ar bent perspėdami dėl jų juodų darbų, nes baiminamės keršto, persekiojimo ar kolektyvinio tokių pat prisitaikėlių išjuokimo, kai stebime pjudomą bičiulį, kolegą ar šiaip nepažįstamąjį, iš kurio viešai tyčiojamasi, apsimesdami, kad mūsų tai neliečia, visur, kur tik stengiamės išvengti blogio, bet ir nedarome to, ko reikia, kad jo vieton neštume gėrį, nes tai pernelyg rizikinga mūsų brangiausiojo kailio saugumui, mums po oda tyliai tupi Joškė. Prisitaikėlis yra lyg chameleonas, įgaunantis galios pozicijoje esantiems tuo metu reikiamą spalvą. Jis nė neturi savojo tapatumo, tad neturi ko ginti (Joškei iš esmės nesvarbu, kokiu vardu jį šauks aplinkiniai). Jo egzistencinė paskata – zoologinė kova už fizinį išlikimą nepaisant nieko.
Ši prisitaikymo drama išveda mus toli už rėmų filmo, kurio antrajame, giluminiame lygmenyje, po paviršiniu simpatiško žydų jaunuolio luobu, galbūt kūrėjams to nė neplanavus ir nenorėjus, atsiskleidžia nuožmus žmogaus dvasios sulaužymo mechanizmas ir jo pasekmės, leidžiantis jo herojų sprendžiamas moralines dilemas laikyti tik žymiai platesnių totalitarinės sąmonės eksporto ir sklaidos Lietuvoje procesų ištakomis. Tačiau net to pakanka, kad galėtume konstatuoti: ilgalaikio fizinio bei dvasinio traumavimo paliesta, baimės ir įtarumo persmelkta, viduje susvetimėjusi ir susipriešinusi sovietinės (kaip o ir postsovietinės) Lietuvos visuomenės didžioji dalis yra užsikrėtusi „Joškės sindromu“, jai toli iki sveikimo.
Tai supratus galime sakyti, kad šis filmas išties vertingas ir svarbus, kaip paliečiantis jautrų nervą, kaip dingstis akistatai su savo sąžine ir atviram bei skausmingam pokalbiui tarp tų, kurie nuo mažų dienų buvo pratinami tyliai „stovėti po medžiu“, kai skriaudė kitą. „Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos“ – sako šv. Raštas (Apr 3,15-16). Prisitaikėlis atrodo kaip normalus ir geras žmogus, tačiau jo viduje glūdi kirminas, baisesnis už atvirai blogiui tarnauti apsisprendusiojo sielą, – nelemtai susiklosčius aplinkybėms, kai tektų gelbėti savo kailį, jis išduos ir parduos bet ką.
Prisitaikėlio perspektyva, tas Joškės sindromas, mums atrodo toks artimas ir savaime suprantamas, kad nesiduoda lengvai atpažįstamas. Visi mes, išgyvenusiųjų totalitarizmą palikuonys, kažkiek esam joškės, ir tautybė čia niekuo dėta.
***
Kai paskambinsiu mamai, ji tikriausiai pokalbio pabaigoje vėl primins: „tik ginkdie nelįsk į jokią politiką“. „Nelįsiu“ – kaip kad daugybę kartu anksčiau, mechaniškai atsakysiu. Bet argi paklausysiu?
2019.02.27; 19:00
