Atominės avarijos. Knygos viršelis

Leidykla „Briedis“ pristato buvusio amerikiečių vyresniojo mokslo darbuotojo Jameso Mahaffey knygą „Atominės avarijos.

Branduolinių sprogimų ir nelaimių istorija“. Net 25-erius metus Džordžijos technologijos institute išdirbęs mokslininkas sukaupė įspūdingą patirtį, bendradarbiaudamas su tokiomis organizacijomis kaip Branduolinės gynybos agentūra, Nacionalinis antžeminis žvalgybos centras, Karinių oro pajėgų logistikos centras ir energetikos kompanija „Georgia Power“. Tad savo gilias branduolinės inžinerijos žinias J. Mahaffey nusprendė perteikti dramatiškoje, išsamioje ir labai vertingoje knygoje apie mokslo pažangą lydėjusias didesnes ar mažesnes avarijas.

Radiacija: kas gali nepavykti? Trumpai tariant, daug kas. Nuo Marie Curie, kišenėje besinešiojusios buteliuką su radžio druska, mat ji spindi miela mėlyna spalva, iki didžiulių nelaimių Černobylyje ir Fukušimoje – XIX a. pabaigoje prasidėjęs branduolinis mokslas išsiskiria turininga inovatyvių tyrimų ir atradimų, o kartu ir klaidų, nelaimingų atsitikimų bei visa griaunančių avarijų istorija.

Savo chronologiškai suskirstytą pasakojimą J. Mahaffey pradeda nuo tų laikų, kai apie branduolinę energetiką dar nebuvo net pagalvota, kai inžinierių bendruomenė labiausiai bijojo garo variklių katilų sprogimų – ši baimė iki šių dienų išliko projektuojant branduolines elektrines. Tarp pirmųjų katilų sprogimų ir trijų didžiųjų branduolinių katastrofų – Trijų Mylių saloje, Černobylyje ir Fukušimoje–knygos autorius aprašo daugybę incidentų ir avarijų, kuriuos beveik visais atvejais lėmė žmogaus klaidos.

Apie kai kurias šių nelaimių girdėjote ne kartą. Kai kurių išvis negirdėjote. Visos jos pateikia pamokų, o kartais tam, kad pamokas išmoktume, prireikia daugybės pavyzdžių, kol žinias pritaikome realybėje. Tam, kad duomenys būtų tikslūs ar bent jau tikslesni nei iki šiol, knygos autoriui teko rasti ir ištirti užkastas ir pamirštas pradines ataskaitas bei pasakojimus iš pirmų lūpų. Dabar, valstybės lygiu išslaptinus ir vis labiau skaitmeninant senus dokumentus, tampa lengviau suprasti, kas gi iš tikrųjų vyko.

Matant visa tai tvarkingai surašyta vienoje vietoje, paaiškėja tam tikri dėsningumai. Galima pastebėti slaptas, pamatines problemas. Gal mūsų pastangos telkiamos ne toje vietoje? Ar atominę energiją galima apsaugoti nuo jos pačios, o gal visą laiką taip ir liks neišspręstų sunkumų? Ar branduolio dalijimasis ir ilgai išliekančios jo atliekos sunaikins civilizaciją, ar kaip tik ją įgalins? Juk grybo formos debesis jau yra tapęs savotišku simboliu, bauginančia atominio amžiaus emblema.

Visi klausimai, susiję su avarijų išvengimu, nėra techniniai. Kai kurie jų – iš esmės filosofiniai. Skaudu pripažinti, tačiau keletas didžiausių atominių avarijų kilo dėl reaktoriaus operatoriaus klaidų, kai mąstantis žmogus nepaisė automatinės saugumo sistemos įspėjimų. Sudėtingiausiai išsprendžiama problema yra tai, kad gerai paruoštas ir išsimokslinęs, greitai ir disciplinuotai mąstantis reaktoriaus operatorius privalo galvoti nutoldamas nuo mechaninių procedūrų ir rūpestingai suplanuotų užduočių. Operatorius nėra kompiuteris ir negali mąstyti kaip mašina, tad didelėse komercinių reaktorių avarijose, regis, visą laiką būna vienas operatoriaus veiksmas, nuo kurio viskas pradeda ristis žemyn link neatitaisomos katastrofos.

Šioje įdomiai parašytoje knygoje patyręs branduolinių mokslinių tyrimų ir branduolinės energetikos propaguotojas J. Mahaffey išnagrinėja kiekvieną incidentą, kas ir kodėl nutiko, dažnai nustatydamas praeities avarijas analizavusių mokslininkų klaidas. Visos šios avarijos, nors ir pridarė nuostolių, leido geriau suprasti visagalį atomą – nuostabų mokslo atradimą, kuriame iki šiol slypi neįtikėtina rizika ir didžiuliai lūkesčiai.

Knygą iš anglų kalbos vertė Dangirutė Giedraitytė. Leidykla „Briedis“ taip pat dėkoja dr. Andriui Juodagalviui, padėjusiam susivokti painiuose fizikos terminų labirintuose ir perteikti autoriaus pasakojimą apie sudėtingus branduolinės energetikos procesus sklandžia ir suprantama klaba.

Informacijos šaltinis – leidykla „Briedis”

2022.03.14; 11:01

Gelbėtojai, žuvę Černobylio avarijos metu. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pirmadienį paragino tarptautinę bendruomenę kartu dirbti ir užtikrinti branduolinių reaktorių saugumą, kad nepasikartotų Černobylio scenarijus. Raginimą prezidentas išsakė minėdamas 35-ąsias avarijos metines.
 
V. Zelenskis pirmadienį apsilankė Černobylio apsaugos zonoje – teritorijoje 30 km spinduliu aplink branduolinę elektrinę.
Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.
 
„Mūsų užduotis yra daryti viską, kad didintume saugumo lygį ir išvengtume panašios nelaimės ateityje pasikartojimo“, – teigė V. Zelenskis per Ukrainoje vykstantį metinių minėjimo renginį.
 
Sostinėje Kijeve vykstančiame minėjime dalyvavo ir prie Černobylio atminimo paminklo gėles nešė dešimtys žmonių, įskaitant religinius lyderius ir pagyvenusius veteranus karinėmis uniformomis.
 
„Istorija neina atgal, – televizijos transliacijos metu sakė Ukrainos prezidentas. – Šiandien Černobylis žymi iššūkį mums visiems ir bendrą atsakomybę už planetos saugumą ir ateitį.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.27; 00:01

Priekaištai A.Lukašenkai. Slaptai.lt nuotr.

Penktadienį Baltarusijos ambasadai įteikta Lietuvos užsienio reikalų ministerijos protesto nota, griežtai smerkianti Baltarusijos veiksmus, kuriais pradedamas branduolinio kuro pakrovimas į nesaugią atominę elektrinę Baltarusijoje, Astravo aikštelėje.
 
Notoje konstatuojama, kad Baltarusijos veiksmai vykdant atominės elektrinės projektą pažeidė atvirumo, skaidrumo ir geros kaimynystės principus, o elektrinės veikla dėl artumo Lietuvos sostinei Vilniui neišspręstų branduolinės saugos problemų ir saugos kultūros neužtikrinimo statybų metu sukelia tiesioginę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir gyventojams.
 
Notoje Baltarusija raginama sustabdyti pradedamus atominės elektrinės paleidimo darbus iki bus įgyvendintos Europos Sąjungos (ES) streso testų proceso metu pateiktos rekomendacijos, taip pat kviečiama visapusiškai bendradarbiauti su Europos branduolinės saugos reguliuotojų grupe, Europos Komisija bei kitomis tarptautinėmis organizacijomis, siekiant užtikrinti reikiamą branduolinės saugos ir aplinkosauginių reikalavimų, įskaitant numatytų Espo konvencijoje, lygį.
 
Rugpjūčio 6 dieną, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius telefoninio pokalbio metu ES vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepą Borrellį informavo apie artimiausiu metu numatomą atominės elektrinės paleidimą Baltarusijoje. L. Linkevičius taip pat akcentavo, jog Lietuva tikisi aktyvaus ES institucijų įsitraukimo. Baltarusijos atominės elektrinės klausimas taip pat buvo aptartas su Lenkijos užsienio reikalų ministru Jaceku Czaputowicziumi.
 
„Branduolinės saugos standartų ir aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimas yra esminis tiek Lietuvai, tiek pačiai Baltarusijai. Tai yra ne tik dvišalė, bet ir regioninė bei ES problema, tai ES vadovai yra ne kartą yra pasakę. Šiais klausimais nėra vietos kompromisui ir nematome galimybės susitarti su Baltarusija“, – teigė ministras L. Linkevičius.
 
Užsienio reikalų ministerija, kartu su kitomis Lietuvos institucijomis, toliau tęs veiksmus siekiant bendrų sprendimų Europos Sąjungoje, tarptautinių konvencijų bei kituose daugiašaliuose formatuose dėl Baltarusijos padarytų pažeidimų konstatavimo ir trūkumų ištaisymo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.07; 15:00

Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Žygimantas Pavilionis, Audronius Ažubalis, Emanuelis Zingeris ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Juozą Bernatonį,  prašydami  balandžio 30 d. surengti komiteto posėdį, kuriame dalyvautų užsienio reikalų ministras Linas  Linkevičius.
 
Parlamentarai norėtų užduoti klausimus užsienio reikalų ministrui dėl Baltarusijoje statomos atominės elektrinės ir Lietuvos pozicijos Europos Sąjungoje ligšiolinio neįtvirtinimo.
 
Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai Ž. Pavilionis, A. Ažubalis, E. Zingeris bei Seimo narių grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ pirmininkas L. Kasčiūnas iš užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus laukia atsakymų,  kokių konkrečių veiksmų ministras ėmėsi  įgyvendindamas dar  2019 m. lapkričio 15 d. Seimo Europos reikalų komiteto (ERK) pareiškimą dėl tolesnio veikimo Europos Sąjungoje dėl Baltarusijos atominės elektrinės (BAE).
 
Jis teiraujasi, ar pateiktas Europos Komisijai ir narėms aiškus pageidavimas, kad į ES rinką nepatektų nesaugi elektros energija, jei būtų pradėtas eksploatuoti pirmasis BAE blokas, ar pasiekta, remiantis ES šalių solidarumu, kad būtų atsižvelgta į Lietuvos poziciją, o remiantis nacionalinio saugumo grėsme – ES galėtų riboti elektros importą iš Baltarusijos. Parlamentarą domina,  ar veikta aktyviai ieškant paramos kaimyninėse valstybėse ir visoje ES bei siekiant susitarimo su Ukraina dėl elektros importo iš BAE ribojimo, ar būsimuose susitarimuose su Baltarusija atsispindi ši Lietuvos pozicija dėl BAE bei ar kreiptasi paramos į JAV, siekiant apsisaugoti nuo branduolinių elektrinių keliamų grėsmių?
Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Nepaisant Lietuvos reikalavimų, netrukus į Astravą bus atvežtas branduolinis kuras, Baltarusijos oficiali valdžia praneša apie ketinimus paleisti pirmą Kremliaus statomą ir Kinijos remiamą reaktorių jau šiais metais. Taip pat matome Prezidento iniciatyvas prieš Rytų partnerystės viršūnių susitikimą, jo raginimus uždaryti BAE, perkelti statomą atominę elektrinę į kitą vietą, užtikrinti, kad ES nepirktų jos energijos. Atitinkami įpareigojimai Lietuvos diplomatinei tarnybai prieš penkis mėnesius buvo suformuluoti ir Lietuvos Seime, tačiau jokių apčiuopiamų rezultatų ir veiksmų tarptautinėje erdvėje kol kas nematome„, – sakė Ž. Pavilionis.
 
Jo teigimu, stebint, kaip A. Lukašenka marginalizuoja viruso grėsmę, mums  ir toliau bus meluojama dėl Astravo, jei ir ateityje nesugebėsime už savo nugarų sutelkti visų savo sąjungininkų.
 
“Artėjantis branduolinio kuro atvežimas į Astravą, Černobylio metinių kontekste, būsimas Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, taip pat artėjantys prezidento „rinkimai“ Baltarusijoje, kai po 25 metų A. Lukašenka ruošiasi įtvirtinti savo diktatūrą bei vis didėjančios įtampos Baltarusijos viduje, mums sukuria unikalias galimybes imtis vieningos ir gerai koordinuotos diplomatijos Vakaruose, siekiant sustabdyti naująjį Černobylį ir atverti baltarusiams kelius į Europą, o ne kapituliuoti prieš jungtines Pekino-Maskvos ir Minsko pastangas Astrave“, – pažymėjo Ž. Pavilionis.
 
Seimo nariai užsienio reikalų ministro klausia, ar artėjant ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui Lietuva ir toliau nepritars ES Rytų partnerystės prioritetų patvirtinimui su Baltarusija, taip pat jokioms naujoms sutartims su Baltarusija bei paramai Baltarusijos valdžiai, jeigu pastaroji nepaisys Lietuvos reikalavimų dėl Astravo AE bei nebus užtikrintas ES solidarumas šių reikalavimų atžvilgiu?
 
Domimasi, koks buvo A. Lukašenkos atsakymas į prezidento Gitano Nausėdos raginimą perkelti BAE statybą į „kitą vietą“ ir kokių veiksmų imasi Lietuvos Vyriausybė bei Lietuvos diplomatinė tarnyba siekiant įgyvendinti šį prezidento iškeltą tikslą?
 
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Taip pat teiraujamasi dėl 2016 m. užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus pritarimu atšauktų ES sankcijų Baltarusijai, nors iki šiol iš esmės nei žmogaus teisių, nei demokratijos situacija šioje šalyje nepagerėjo: „Ar Jūsų nuomone, ES sankcijų atšaukimas nepadarė neigiamos įtakos Lietuvos saugumo interesų Baltarusijoje įgyvendinimui? Ar nevertėtų kartu su sąjungininkais imtis atitinkamų priemonių prieš BAE operatorių, korporaciją „Rosatom“ ir kitas įmones bei tarpininkus, kurie dalyvauja statant ir prekiaujant BAE energija?“.
 
Galų gale prašoma pateikti pokalbių išklotines bei oficialią korespondenciją su Baltarusijos, Ukrainos, taip pat ES šalių bei institucijų, JAV atstovais po minėtos dar 2019 m. lapkričio 15 d. ERK posėdyje priimtos pozicijos užtikrinimo ir įgyvendinimo. 
 
„Seimo Užsienio reikalų komitete aptarsime ir mūsų politiką Ukrainos atžvilgiu – ne tik mūsų paramą Ukrainos transatlantiniams siekiams, bet ir mūsų prašymą nepirkti iš okupantų statomo Černobylio nr. 2 – Astravo atominės elektrinės elektros ir nedalyvauti tolesniame šios atominės elektrinės projekto vystyme“, – teigė E. Zingeris.
 
Seimo nariai mano, kad į ketvirtadienį organizuojamą posėdį būtų tikslinga pasikviesti ir Prezidentūros, Vyriausybės atstovus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 15:00

Gaisrai Černobylyje. EPA – ELTA nuotr.

Sekmadienį, per 34-ąsias katastrofos Černobylyje metines, radiacija užterštoje Černobylio zonoje kelias savaites nerimstantį didžiulį miško gaisrą gesina per tūkstantį ugniagesių.
 
Ukrainos institucijos dėl gaisrų negyvenamoje Černobylio zonoje kaltina stiprų vėją ir ekstremalią sausrą po žiemos, per kurią trūko sniego.
Gaisras Černobylio regione. EPA – ELTA nuotr.
 
Pastarąsias tris savaites su liepsnomis Černobylio zonoje kovojantys ugniagesiai sekmadienį gesina du smilkstančius gaisro židinius, pranešė Valstybės nepaprastųjų situacijų tarnyba.
 
Aplinkosaugininkai baiminasi, kad gaisrai Černobylyje gali paskleisti radioaktyvius pelenus po apylinkes, o dėl stipraus vėjo užteršti dūmai gali pasiekti net už 100 km į pietus esančią Ukrainos sostinę Kijevą.
 
Tiesa, dėl smogo Kijeve Ukrainos pareigūnai kaltina miškų gaisrus gretimame Žytomyro regione ir tvirtina, kad radiacinis fonas Kijeve neviršija saugios normos.
 
Nepaprastųjų situacijų tarnybos teigimu, radiacijos lygis Kijeve yra „stabilus ir neviršija leistinų normų“.
 
Gelbėtojai, žuvę Černobylio avarijos metu. EPA – ELTA nuotr.

Aplinkosaugos specialistas Egoras Firsovas anksčiau šį mėnesį teigė, kad dėl gaisrų radiacinis fonas Černobylio zonoje 16 kartų viršija įprastą lygį.
 
1986 m. balandžio 26 d. įvykęs Černobylio atominės elektrinės 4-ojo reaktoriaus sprogimas yra laikomas didžiausia visų laikų atominės jėgainės katastrofa. Tiesiogiai nuo sprogimo ir radiacijos mirė dešimtys žmonių, dar tūkstančiams dėl gautos radiacijos dozės diagnozuotas vėžys.
Radiacijos lygis. EPA – ELTA nuotr.
 
„Šiandien lenkiame galvas prieš šventą herojų atminimą, kurie apsaugojo ateitį nuo radiacijos pavojaus“, – katastrofos metinėms skirtame pranešime teigė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
 
Jis taip pat išreiškė gilią pagarbą ugniagesiams ir kitiems pareigūnams, kurie šiuo metu dirba Černobylio zonoje, kad „apsaugotų šias žemes nuo naujų gamtos stichijų“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 00:30

Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.

Viena didžiausių praėjusio šimtmečio katastrofų – 1986 m. balandžio 26 d. įvykusi Černobylio atominės elektrinės (AE) avarija – SSRS vadovybės keletą dienų buvo laikoma griežtoje paslaptyje ir slepiama ne tik nuo sovietinės visuomenės, bet ir nuo pasaulio.
 
Kaip praneša Lietuvos ypatingasis archyvas, pirmoji oficiali trumpa informacija SSRS masinės informacijos priemonėse paskelbta tik 1986 m. balandžio 28 d., praėjus daugiau nei dviem paroms nuo avarijos.
 
Apie įvykusią avariją nebuvo informuoti net ir periferiniai KGB padaliniai. SSRS KGB pirmininkas Viktoras Čebrikovas sovietinių sąjunginių ir autonominių respublikų KGB pirmininkus, kraštų ir sričių KGB bei sovietų armijos karinių dalinių KGB ypatingųjų skyrių viršininkus apie avariją šifruota slapta telegrama informavo tik 1986 m. gegužės 1 d.
 
Lietuvos ypatingasis archyvas pristato SSRS KGB pirmininko telegramą, kurioje pateikta informacija apie katastrofos priežastis, jos padarinių tyrimą, Pripetės gyventojų evakuaciją bei pateikti nurodymai dėl informacijos plitimo kontrolės, gyventojų nuotaikų stebėjimo ir kitų veiksmų. Dokumente pažymėta, kad įvykio aplinkybes tiria vyriausybinė komisija, o Ukrainos SSR prokuratūra „pagal avarijos faktą“ iškėlė baudžiamąją bylą. Pranešama, kad užsienio masinės informacijos priemonės „išvystė propagandinę kampaniją, kuria siekiama diskredituoti SSRS atominę energetiką“, o užsienio šalių diplomatinių atstovybių bei informacinių naujienų agentūrų darbuotojai stengiasi rinkti duomenis apie Černobylio AE avariją.
 
Plačiausia SSRS KGB vadovybės šifruotos telegramos dalis – nurodymai, kaip stiprinti sovietų valdžios atžvilgiu neigiamai nusiteikusių asmenų operatyvinį stebėjimą, užkertant kelią galimiems jų bandymams gauti informaciją apie Černobylio AE avariją bei perduoti ją Vakarų šalių atstovams. Atidžiai vykdyti užsienio valstybių diplomatinių tarnybų ir kitų atstovybių darbuotojų, korespondentų, turistų, komersantų, stažuotojų ir kitų užsienio piliečių, įtariamų „žvalgybine ar kitokia ardomąja veikla“ elgesio ir veiksmų kontrolę. Neleisti jiems rinkti informacijos apie katastrofos padarinius bei jos naudoti „prieš SSRS interesus“.
 
Slapta šifruota telegrama, kaip pažymima Lietuvos ypatingojo archyvo pranešime, baigiasi nurodymu „ramiai vertinti situaciją, laiku informuoti apie ją partinius organus ir SSRS KGB vadovybę“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.25; 14:45

Ukraina teigia, kad Černobylio zonoje užsiliepsnoję miškų gaisrai suvaldyti. EPA-ELTA nuotr.

Ukraina skelbia, kad Černobylio zonoje užsiliepsnoję miškų gaisrai, kėlę grėsmę apleistai Černobylio atominei elektrinei, suvaldyti, praneša transliuotojas BBC.
 
Ukrainos nepaprastųjų situacijų tarnybos teigimu, kai kuriose vietose dar rusena miško paklotė, tačiau atvirų liepsnų jau neliko ir gaisras didžiąja dalimi suvaldytas. Tarnyba pridūrė, „kad į pagalbą jiems atėjo liūtys, bet prireiks dar kelių dienų užgesinti teberusenančias sritis“.
 
„Foninė spinduliuotė zonoje neviršija normos ribų ir nedidėja“, – teigė nepaprastųjų situacijų tarnybos vadovas Mykola Čečotkinas.
 
Dar pirmadienį Rusijos „Greenpeace“ įspėjo, kad liepsnos yra vos už kilometro nuo atominės elektrinės, kurioje 1986 metais įvyko branduolinė avarija. Tais metais elektrinėje sprogo ketvirtasis rekatorius, buvo užteršta didelė dalis Europos. Žmonėms iki pat šios dienos neleidžiama gyventi 30 km spinduliu aplink Černobylio atominę elektrinę.
 
Nors gaisrai šioje zonoje gana dažni, „Greenpeace“ teigė, kad tai didžiausias gaisras per dešimtmečius.
 
Policija sulaikė 27 metų amžiaus vyrą ir apkaltino jį gaisro sukėlimu. Gaisras įsiplieskė balandžio 4 d., kai sulaikytas vyras degino sausą žolę netoli draudžiamos Černobylio zonos, o dėl stiprių vėjų liepsnos greitai išplito.
 
Daugiau kaip savaitę liepsnojančio gaisro gesinti buvo pasiųsta šimtai ugniagesių, lėktuvai ir sraigtasparniai.
 
Informacijos šaltiis – ELTA
 
2020.04.14; 19:36

Prezidentas susitiko su Nobelio literatūros premijos laureate Svetlana Aleksijevič. R. Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, susitikęs su Lietuvoje viešinčia Nobelio literatūros premijos laureate iš Baltarusijos Svetlana Aleksijevič, aptarė jos kūrybą, skatinančią iš naujo įvertinti skaudžių istorinių pamokų – karinių konfliktų, politinio persekiojimo, nusikaltimų žmogiškumui, Černobylio tragedijos – prasmę.
 
„Už kiekvienos tragedijos slypi tragiški žmonių likimai. Ar mokame įvertinti skaudžią patirtį ir deramai iš jos pasimokyti? Visai šalia Lietuvos, Baltarusijoje, kyla šiuolaikinis Černobylis – Astravo atominė elektrinė. Tai – grėsmė ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. S. Aleksijevič knyga „Černobylio malda”, kuri inscenizuojama Lietuvoje ir Baltarusijoje, yra žadintuvo skambutis Astravo atominės elektrinės grėsmių neįvertinančioms valstybėms. Turime stengtis, kad niekam netektų parašyti kronikos „Astravo malda”, – prezidentą cituoja jo komunikacijos grupė.
 
Lietuvos vadovas išreiškė padėką rašytojai už jos kūrybinį indėlį, įamžinant skaudžias, bet itin prasmingas Rytų Europos šalių žmonių patirtis sunkiausiais regiono istorijos etapais. Prezidentas kartu su Nobelio literatūros premijos laureate kalbėjosi apie kultūrinės diplomatijos prioritetus Rytų Europos valstybėse, aptarė istorinės atminties svarbą bei istorijos perrašymo grėsmes, su kuriomis susiduria Lietuva bei kaimyninės šalys.
 
Susitikime kalbėta apie iniciatyvą 2022 metus paskelbti garsaus Europos švietėjo, leidėjo Pranciškaus Skorinos metais. Išreikštas palaikymas S. Aleksijevič iniciatyvai atidaryti moterų rašytojų knygų leidyklą, skatinti bei puoselėti moterų rašytojų, moterų karuose ir kituose konfliktuose temas.
 
S. Aleksijevič Nobelio literatūros premija suteikta 2015 metais. Rašytoja savo knygose nagrinėja karinių konfliktų, Holokausto ir Gulagų, moterų likimų Antrojo pasaulinio karo metais, Černobylio, SSRS imperijos subyrėjimo pasekmių posovietinėje erdvėje temas. S. Aleksijevič knygos „Černobylio malda” motyvai panaudoti garsiame „HBO” seriale „Černobylis”, filmuotame Lietuvos teritorijoje.
 
Kovo 5-6 dienomis S. Aleksijevič dalyvauja Užsienio reikalų ministerijos kartu su Andrejaus Sacharovo tyrimų centru ir Vilniaus universiteto Psichologijos institutu rengiamoje tarptautinėje konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai”.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.06; 00:30

Vasario 15-ąją Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akto salėje surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimas.

Skelbiame Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus komentarą. Marius Laurinavičius sako, jog Astravo AE monstrą stabdyti nėra per vėlu. Analitikas taip pat pabrėžia, kad į Astravo AE jau sukišta 10 milijardų dolerių mafijos pinigų, ir tie pinigai, beje, mesti į su ekonomika visiškai neusisijusį projektą Lietuvos sostinės pašonėje, vos už 40 kilometrų nuo Vilniaus.

2020.02.16; 09:22

Šalies vadovas Gitanas Nausėda, su darbo vizitu viešėdamas Tokijuje, susitiko su Japonijos Ministru Pirmininku Shinzo Abe. Susitikime aptartas Lietuvos ir Japonijos politinis, ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas, akcentuoti branduolinės energetikos saugos klausimai.

„Japoniją laikome pagrindine Lietuvos partnere Azijoje regione tiek politiniu, tiek ekonominiu atžvilgiu. Vertiname šios tolimos kaimynės lyderystę, puoselėjant globalią taiką ir demokratines vertybes pasaulyje. Mūsų šalys tolimos, bet jas sieja skaudi patirtis. Išgyvenome atominių elektrinių katastrofas ir susidūrėme su jų padariniais. Mūsų patirtis yra pamoka visam pasauliui, kad būtina deramai įvertinti branduolinės energetikos grėsmes. Pasaulis turi pasimokyti iš Fukušimos ir Černobylio tragedijų, turime tobulinti priemones, užtikrinančias branduolinės energetikos saugą, ir aktyviai veikti tarptautinėje erdvėje, atstovaudami ne tik mūsų regiono, ES, bet ir viso pasaulio žmonių teisei į saugią kaimynystę“, – teigė Prezidentas. Šalies vadovas pasinaudojo proga informuoti Japonijos Ministrą Pirmininką apie Lietuvos energetinio saugumo iššūkius ir Astravo atominės elektrinės keliamą grėsmę.

Prezidentas išreiškė užuojautą Japonijai dėl netekčių, patirtų prasiautus taifūnui „Hagibis“, ir padėkojo Shinzo Abei už lyderystę, siekiant glaudaus Japonijos ir Lietuvos bendradarbiavimo bei aktyviai reiškiant paramą Lietuvos elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europa projektui.

Susitikime kalbėta apie Japonijos ir ES santykius tvarios rinkos iššūkių akivaizdoje. Pasidžiaugta, kad, ES ir Japonijai sutarus stiprinti sujungiamumo partnerystę, atsivėrė naujų galimybių drauge plėtoti energetikos ir transporto infrastruktūros projektus.

„Jaučiame sustiprėjusį Japonijos verslo ir finansinių struktūrų dėmesį Baltijos šalims ir ypač Lietuvai. Tam didelę paskatą turi politinis bendradarbiavimas tiek parlamentiniu, tiek vyriausybiniu lygmeniu bei šiais metais įsigaliojęs Europos Sąjungos ir Japonijos susitarimas dėl laisvosios prekybos. Šios aplinkybės lemia naują mūsų šalių santykių etapą, ekonominio bendradarbiavimo perspektyvas. Siekiame, kad pasauliniuose konkurencingumo reitinguose aukštyn kylanti Lietuva Japonijos įmonėms taptų patraukli kryptis investuoti“, – teigė Prezidentas. Šalies vadovas pasidžiaugė bendromis šalių pastangomis puoselėti mokslo, technologijų ir inovacijų sektorius.

Susitikime sutarta ir toliau aktyviai plėtoti dvišalius lazerių, finansų, gyvybės mokslų technologijų ir inovacijų projektus. Siekiant glaudesnio bendradarbiavimo šiose srityse, vizito Japonijoje metu pirmoji ponia apsilankė Keio universiteto Medicinos mokykloje, ligoninėje ir Japonijos medicininių tyrimų ir plėtros agentūroje. Šios institucijos plėtoja glaudžius medicinos tyrimų ir diagnostikos projektus su Lietuva.

Japonijos Ministras Pirmininkas pasveikino Lietuvos Prezidentą laimėjus rinkimus ir lankantis Japonijoje. Jis pasidžiaugė bendromis vertybėmis grįsta Lietuvos ir Japonijos draugyste, aktyviu ekonominiu bendradarbiavimu. Ministras Pirmininkas teigė laukiąs puikaus Lietuvos sportininkų pasirodymo Tokijo olimpinėse žaidynėse ir palinkėjo Prezidentui sėkmingo vizito Gifu mieste.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.10.21; 10:43

Rusiškas žvilgsnis
Rusiškas žvilgsnis
Rusijos valstybinė televizija NTV netruko atsakyti į didžiulio pasisekimo sulaukusį, Vilniuje ir Ignalinoje filmuotą JAV televizijos HBO serialą „Černobylis“.
 
NTV paskelbė kursianti serialą apie didžiausią pasaulio istorijoje branduolinę katastrofą, tiesa, su fantazijos prieskoniais.
 
Kaip skelbia BBC, NTV serialas nukryps ne tik nuo amerikietiškojo „Černobylio“, bet ir nuo realybės, nes jame bus rodoma, esą prie katastrofos prisidėjo ir JAV Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA).
 
Serialo režisierius Aleksejus Muradovas tikina, kad serialas parodys, „kas iš tikrųjų tada nutiko“.
 
„Yra teorija, kad amerikiečiai buvo infiltruoti į Černobylio atominę elektrinę. Daugelis istorikų neatmeta galimybės, kad sprogimo dieną jėgainėje dirbo priešo žvalgybos tarnybų agentai“, – interviu Kremliaus laikraščiui „Komsomolskaya Pravda“ sakė A. Muradovas.
 
„Hollywood Reporter“ duomenimis, serialui kurti Rusijos kultūros ministerija skyrė 30 mln. rublių (408 tūkst. eurų).
 
Serialas „Černobylis“ sulaukė itin puikių žiūrovų įvertinimų tiek „IMdB“ platformoje, tiek ir jos rusiškame atitikmenyje „Kinopoisk“.
 
Ketvirtasis Černobylio atominės elektrinės reaktorius sprogo 1986-ųjų balandžio 26 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06;08; 09:00

Seksualioji Vilniaus reklama. „Go Vilnius“ nuotr.

Kodėl ir ką siekia nutylėti skambios ir skandalingos viešosios kompanijos? O gal priešingai – nori bet kokiomis priemonėms atkreipti dėmesį ir tuomet pasakyt: „visa tai gerai, gražu ir tikra, bet yra viena problema…“ Nesinorėtų minėti trečio varianto, bet ir nutylėti būtų nesąžininga – problema yra, bet kai nežinoma, kaip ją išspręsti – įkišama galva į smėlį ir visai gražiai pasaulio sandarai parodoma subinė. Gal patiks?

Kontekstas kalbai apie Astravo atominės elektrinės (AE) atsiradimą Vilniaus kaimynystėje ir dėlto mūsų šalies sostinei iškylančias problemas galėjo būti kitas. G taškas arba „Vilnius-G-spot of Europe“ – sutapimas. Iš esmės, kontekstu galėjo būti bet kas, nes problema jau yra, laikas jau prarastas ir toliau prarandamas, problemų dėl to nesumažėja, o kaip ir visada nutinka vėluojant, jų daugėja ir jų sprendimas kainuos brangiau.

Tačiau apie G tašką padiskutuoti būtina, kadangi šiuo metu – tai pagrindinė viešosios opinijos žinia apie Lietuvą pasauliui. Todėl Astravo AE žiniai tenka su G-spot konkuruoti. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes iš tiesų yra priešingai – šios dvi žinios labai gražiai viena kitą papildo, padeda atsiskleisti abiejų žavesiui ir siaubui.

Kaip paneigti subinės įvaizdį?

Po to, kai Vakarų europiečiams per pastaruosius du dešimtmečius pačių atvykėlių iš Lietuvos perduotas mūsų krašto apibūdinimas jau tapo skiriamuoju mūsų šalies simboliu, esą Lietuva  – tai tokia vieta šiaurėje, iš kurios norima kuo greičiau bei toliau pabėgti ir todėl personalizuotai pradėta pravardžiuoti mielą Tėvynę Europos subine, kiekvienas vietinis  politikas, kuris toj vietoj šiaurėje pasiliko, bandė šį niekinamą įvaizdį neigti.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius – ne išimtis. Priežasčių, kodėl „subinė“, o ne kita kūno vieta – daug, jos banalios. Užtenka palyginti kitų valstybių ir Lietuvos socialinius rodiklius ar šalies saugumo užtikrinimo problemą ir t.t. Tiksliai tai iliustruoja emigracijos mastas, kuris geriausiai ir atspindi šioje vietoje gyvenančių žmonių sąlygas, savijautą ir būseną. Nemalonios mūsų krašto piliečius ištikusios problemos tik gilėjo, buvo priimamos ir konstatuojamos (tai ypač būdinga nūdienai), taip ir nepradėtos spręsti. Tiesa, odioziniais vadinami veikėjai kartais išdrįsdavo paklausti –  kas dar turi nutikti, kad būtų susivokta?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasirodo, gali – trūko „tik uogelės“, kuri ir taps Astravo AE. Bet gali ir netapti, nes įteisinti neodioziniai politikai laikėsi ramiai (dėl Astravo – taip pat), oriai pareikšdami, kad viskas tik gerai arba tik dar geriau. Tačiau tokie paaiškinimai nuleisdavo garą tik vietiniam garų katilui, eilinį kartą išmesdami tolyn nuo krašto aktyvesnių, savarankiškesnių, drąsesnių žmonių porciją. Kartu su ja į Europą pakliūdavo ir naujas priminimas, kad gyvenimas toje subinėje malonesnis netapo.

Kai realių sprendimų nerasta, neieškota ar tiesiog susitaikyta, nes išvykstant tiems, kurie dar ieško, išdrįsta ir gali – neliko kam ieškoti ir kam ieškotojus išrinkti, vis dėlto norint pelnyti nors kokią vietą po Europos saule figos lapelių priraškyta, prisidangstyta ir išmesta panaudojus – pilnos šiukšliadėžės.

Infantiliausios buvo tos, kurios neigė pačios mūsų šalies, kaip Europos subinės pripažinimo faktą. Problemų nėra: „Mes esame drąsi šalis!”, “Mūsų BVP auga greičiausiai!“ , – ir jau blaivesni šūksniai: „Pas mus pigiausia darbo jėga!“, „Atvykite ir jums atiduosime savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą!” Jeigu pirmieji – apie drąsą ir BVP augimą kėlė tik šypseną ir nepasitikėjimą, nes ekonomistai suvokė, kas už to BVP „augimo“ paslėpta – tai nuosaikieji šūksniai buvo Europoje išgirsti: kilnojamąjį turtą – pinigus išties atėjo ir pasiėmė Skandinavų bankai, o nekilnojamąjį, tarkim, Mažeikių naftą, po ilgo turgavojimo – pasiėmė lenkai, į miškus žengia švedų baldų koncernas ir t.t. Todėl vieno iš gražesnių liberalų viešojo veido idėja, kad nors vieta gyventi čia ir netinkama, tačiau gali būti tinkama trumpam pasibuvimui – atrodo išties išmintinga. Tačiau, kad tuo trumpu pasibūvimu suviliotų, reikėjo kažką pasiūlyti.

G-spot – bailumo apraiška

Antroji idėja – pardavinėti Lietuvą kaip Europos vyrų pasitenkinimo vietą, nors atsižvelgiant į liberalų propaguojamus laisvos rinkos moralinius dėsnius ir nuosekli, tačiau labai išmintinga jos nepavaidinsi. Nueita lengviausiu keliu. Seksas ir skandalai – perkamiausios viešojo dėmesio sulaukiančios prekės, viena jų ir išstatyta į aukcioną. Kad ši banali tiesa trumpalaikėj perspektyvoj teisinga – patvirtina Vilnius G-spot skelbiama statistika. „Vos prasidėjus reklamos kampanijai per pirmąją parą svetainėje www.vilniusgspot.com apsilankė daugiau nei 25 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai užsienio lankytojų sulaukta iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV, iš viso – iš 130 šalių. Ypač daug dėmesio sulaukė vaizdo klipai, kurių peržiūrų skaičius internete vien per pirmąją parą jau viršijo 100 tūkstančių“, – šaukė ir plojo katučių idėjos autoriai.

Kad su seksu susijęs išpardavimas sulaukė dėmesio – nuoseklu, tačiau pristabdant kūrėjų entuziazmą ir savigyrą, dera priminti, jog nieko originalaus ir naujo jie nesugalvojo. Panašių situacijų istorijoje apstu – seniausios jų aprašytos dar žydų Torose ir krikščionių Senojo Testamento knygose. Pvz., Teisėjų knygos epizodas: „Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įėjo į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir jiems tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Kadangi tas vyras yra mano svečias, nedarykite jam to šlykštaus smurto. Štai čia yra mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums išvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite to šlykštaus smurto šiam vyrui“.

Bet tie vyrai nenorėjo nė girdėti jo žodžių. Vyras tad, pagriebęs savo sugulovę, išvarė ją pas juos. O jie prievartavo ją, ištvirkaudami su ja per visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido“. Citata susijusi su žydų tradicijos svetingumo kanonu, nustatančiu pareigas priimtam svečiui (vyrui). Vienas iš XII a. prieš Kristų epizodas, taikliai atskleidžia ir XXI a. R. Šimačiaus išmonės originalumą. Moterų išstatymas į aukcioną – ne pirmas toks ir ne 20-as kartas istorijoje. Jos buvo atiduodamos gelbėjant savo (vyro) gyvybę, dėl naudos, pinigų ir t.t. Tiesa, dabartinė G taško reklama paneigia ankstesnę skambiai išreklamuotą Lietuvoje ir nepastebėtą Europoje „Lietuvos drąsios šalies“ idėją. O viena ciniškiausių Biblijinė istorija pacituojama ne tik dėl panašių moralinių „šeimininko“ ir Vilniaus mero moralinių sąsajų.

Vėliau dėl sumaitotos viešnios Izraelyje prasidėjo religinis karas, nusinešęs tūkstančius gyvybių ir beveik sunaikinęs vieną žydų giminę. Tai buvo keršto akcija, tačiau ji nepanaikino bailumo apraiškos, kurios šventraštis nenutyli. Ne pats vyras stoja mirti gindamas savo bendrakeleivės gyvastį ir garbę (ar atsiduodamas užpuolikų „pažinimui“), bet ją atiduoda išsaugodamas savo gyvybę ir po to keršija.

Išmintingas, tačiau vis dėlto – tai bailumas. Taip ir R. Šimašiaus idėja išstatyti į aukcioną ne save, bet moterį, komerciškai pagrįstas, tačiau tenka konstatuoti, kad Vilniaus meras su šia savo idėja atskleidė ir savo bejėgiškumą, ir pasirodė besąs paprasčiausias bailys.

Kas yra drąsu?

Žinoma – siūlydamas „pažinti“ save, tokios auditorijos nesuburtų, tačiau galimybių skandalui (antrai perkamai idėjai) R. Šimašius turėjo, tuo pačiu, galėjo išsaugoti jei ir ne orumą, tai bent garbę bei pademonstruoti asmeninę drąsą. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti, yra jų net tarp tautiečių, tarkim, Bogotas meras Antanas Mockus. Kolumbija, kaip ir Lietuva, be nusikalstamų sindikatų siautėjimo sukurto įvaizdžio (kaip ir įsikerojusios korupcijos mūsuose), netūrėjo ką pasauliui pasiūlyti – tai ir parodė meras visiems pliką subinę. Apie Kolumbiją rašė vos ne visa pasaulio spauda. Kadangi idėja ne nauja – pasaulio ja niekas nebenustebintų.

antanas-mockus12303061
Antanas Mockus, buvęs Bogotos meras

Tačiau, tarkim, galėjo R. Šimašius ne tik pliką užpakalį parodyti per miesto savivaldybės tarybos posėdį, bet susikvietęs į posėdį žurnalistus  – pakakoti ant stalo. Garantuotai būtų už dyka rašę visi ir net gerokai daugiau, plačiau ir dažniau, nei rašė apie Vilniaus kaip savo sekso miesto įvaizdžio formavimo sumanymą, kuris dar nemažai ir kainavo. Viešai apsikakojančio sostinės mero, kiek siekia kuklios mano žinios, pasaulis dar nematė.

Kėlė abejonių žmogaus su nuo veido nedingstančia šypsena adekvatumas, bet dabar tiesiog jis nuvylė. Parodyti užpakalį ir apsikakoti būtų buvę drąsu, rezultatas būtų buvęs dar didesnis ir, be abejonės, būtų prisiima asmeninė atsakomybė už sostinės garbę ir orumą pasaulyje. Tikros asmeninės istorijos „veža“ labiau, net jei būna vulgarokos ir neskoningos, nes tradicinis pigus sekso išpardavimas – ir tėra tik išpardavimas ir daugiau nieko.

Nuo tarpkojo iki stogo

„Kuo čia dėtas Astravas?“, – geras klausimas. Tuo ir dėtas, kad jei politikai žiūrėtų ne į tarpkojį, o pakeltų akis ir pažiūrėtų į tolumas, mes nebūtume Europos subinė. Kadangi sostinės meras – politikas, tai tokia išvada po R.Šimašiaus Vilniaus garsinimo kampanijos naudotina nebe perkeltine prasme.

Žvilgsnio pakėlimas nuo žemės – taip pat nėra metafora. Iš 19-ojo Vilniaus savivaldybės aukšto, kuriame yra mero kabinetas, matyti, tiesa, tik pro šalį tekantis Astravo AE aušinimo kanalas, tačiau užkopęs į greta esančio grakštaus „Europos“ dangoraižio ant stogo sumontuotą telekomunikacijų antenos apžvalgos aikštelę ir radęs smailę, kur  pasidėtų savo G tašką, galėtų jis dienų dienas žvalgytis į rytų pusėje sparčiai kylančius Astravo AE monolitus. Kai monolitai bus išbaigti ir virš atominės kaminų pasirodys dūmelis – galėtų net suorganizuoti apžvalgos bokšto Vilniuje statybas, iš kurio atvykę į Vilnių pasismaginti europiečiai, nebijantys, kad gaus radiacijos doze per kiaušinius, turėtų kuo pasigėrėti. Tam, tiesa, ir šiuo metu galėtų pasitarnauti veikianti Vilniaus televizijos bokšto apžvalgos aikštelė – kavinė. Tiesioginė transliacija iš Astravo AE statybos darbų irgi galėtų tapti „patraukliu“ reportažu, o pati kavinė – ekstremalaus turizmo objektu.

Tačiau pramogos šioje vietoje ir baigtųsi. Yra pagrįstas įtarimas, kad nei pirmasis, nei antrasis preambulėje paminėtas G taško populiarinimo motyvas – neteisingas. Teisingas – trečiasis. Problema į tolumas pasižvalgius matyti tokia, kad geriau apsimesti, jog nieko nesimato, ir apskritai Vilniaus problemoms suteikti žabų kirtimo Neries pakrantėje, rūdžių ant vamzdžio ir konkurencijos su Ryga (uostas turi neabejotinų privalumų) dėl pigaus sekso vartotojų iš Europos, prioritetus.

Nes toliau kalbant apie Astravo AE, prasideda dalykai, už kuriuose atsakomybė tenka būtent dabartinei Vilniaus valdžiai su meru priešakyje.

Žinoma, kad dėl tokios situacijos susiklosčiusi atsakomybė tenka ne tik R. Šimašiui. Bet kai Rytų kaimynas (iš esmės abi Rytų valstybes šiuo atveju galima tapatinti), priėmė sprendimą dėl Astravo, Lietuvos politikai užsiėmė tikrų ir tariamų pedofilų bei jų žudikų gaudynėmis, kurios baigėsi, kai ir vieni, ir kiti skendo vandens stiklinėse. O Astravas tuo metu kilo.

Kai šaukštai po pietų

Dabar sprendimų dėl Astravo AT pražios „nepastebėjimas“ tapo vengtina tema. Nes „pražiūrėtojai“ ir toliau vaidina išmintingų politikų vaidmenis dabarties politikos arenoje. Problema ir yra ta, kad tą vaidmenį tebevaidina ir galva smėlyje tebėra iki šiol. Tiesa, Seime yra sudaryta Laikinoji Veiksmų dėl Astravo atominės elektrinės (AE) koordinavimo grupė, kuri iš esmės užsiima ne problemos sprendimu, bet indų plovimu, kai pietūs jau suvalgyti. Grupės sudėtis verčia galvoti apie tai, kad jos tikslas ir nėra spręsti problemas, o tik plauti – ne indus, o mundurus, kuriuos savu laiku nepadaryti darbai sutepė: Grupės sudėtis marga: Virgijus Poderys, Linas Balsys, Kęstutis Bartkevičius, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Dainius Kreivys ir Juozas Olekas. Valdantiesiems valstiečiams atstovauja tik pats pirmininkas V. Poderys, tad kokią politiką vykdo šį grupė ir kokia jos politinė atsakomybė – mįslingas klausimas.

V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tiesa, komisija vieną kartą per du metus kalbėjosi apie pasirengimą galimoms ekstremalioms situacijoms avarijos Astravo AE atveju, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės atstovų ten nei kvietė, nei tie patys rado motyvų pasirodyti, užtat buvo pakviestas ir dalyvavo Šalčininkų miesto ligoninės direktorius. Tad taip ir sprendžiami pas mus, ligoninių direktorių lygmeniu, Valstybinės reikšmės klausimai.

Kol kas įstatymais Astravo AE netgi nėra įvardinta kaip grėsmė. Jos išvestinį pavojų galima palyginti nebent remiantis jau uždarytos (arba nepastatytos) Ignalinos – Visagino AE kelto pavojaus išvardinimu, 2012 m. Vyriausybės nutarimu įteisintu Valstybiniu gyventojų apsaugos planu branduolinės avarijos atveju. Iš esmės – visa civilinė sauga kol kas vadovaujasi teisės aktais, kai Astravo AT statybos dar nebuvo tapusios net teorine grėsme Lietuvai.

Įvaizdis yra viskas

Tačiau pagal analogiją su Visaginu, galima konstatuoti, kad  Vilnius nepakliūna nei į pirmąją (visiškai negyvenamą), nei į antrąją (skubių apsaugomųjų veiksmų, kurioje avarijos atveju vykdoma visiška evakuacija, o žmonėms privalu turėti namuose radiacijos poveikį mažinančias priemones) zoną, tačiau atsiduria ant trečios zonos ribos – Vilnių nuo Astravo skiria ne 25-30, o 35-40 km. Jaučiate skirtumą! 5 km branduolinės avarijos atveju!

R. Šimašius gal ir nejaučia, bet jaučia investuotojai, o vilniečiai jaučia tiek, kiek apie pačią problemą žino. Kad problema sąmoningai nutylima ir mėgaujamasi G taškais ir panašiu opiumu už dyka (o tiksliau iš tos pačios mokesčių mokėtojų kišenės, tik per mokesčių politikos manipuliacijas) dalinamu liaudžiai – atsakomybė tenka Vilniaus miesto vadovui.

Kol G taško kompanija ir ta užsimiršimo orgazmo ekstazė peršama, R. Šimašius kaip niekas kitas geriausiai disonuoja su tuo, kad Lietuvos sostinė, o todėl ir visa šalis susiduria su labai rimtu iššūkiu ir, kad kol kas politikų elgsena demonstruoja, jog už susidorojimą su problema atsakingų politikų galvose – vėjai švilpauja. Stengiamasi problemos nepastebėti ir juolab jos neeskaluoti, nes „sugadinsime patrauklaus miesto įvaizdį“. Tačiau šiuo atveju – įvaizdis yra niekas. Tiems, kurie planavo investicijas į Lietuvos sostinę, nedraugiškos ES valstybės branduolinės jėgainės statybos greta Vilniaus nėra jokia naujiena, o kai tik problema atsirado, tapo svariu vietos, kur nukreipti savo investicijas patrauklumo vertinimo kriterijumi. Tai ir viskas. Grėsmė yra reali, realiai ir blaiviai įvertinama, paskaičiuojama ir pasirenkama. Gražių ir paguodžiančių iliuzijų nematyti.

Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ką gali Lietuva realiai padaryti, kad nenutiktų, kaip su Černobylio arba su Fukušimos AE? Atsakymas paprastas – rugsėjo mėnesį Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus, – tai galima nueiti ir pasimelsti, paprašyti, kad pats popiežius pasimelstų už šio miesto gyventojų saugumą.

Deja, daugiau galių nėra. Visi kiti samprotavai tebus manipuliavimas viešąja nuomone dėl pragmatinių tikslų, pvz., siekiant išlikti ar ateiti į valdžią, arba išlaikyti aukštas nekilnojamojo turto kainas ir pan. Tačiau amžinai neprimanipuliuosi. Realybė tokia, kad iš palyginti ramaus ir saugaus Europos užkampio, dėl atsiradusio rizikos veiksnio, Vilniaus investuotojams iškyla grėsmė, kad čia esančio turto vertė taps lygi nuliui. Investicijos tampa galimomis tik į informacines technologijas telpančias kompiuterio kietajame diske, t.y. darbo vietos su/ant lagaminų, kurioms ateiti pakanka mažų įsikūrimo sąnaudų ir patogių evakuacijos iš miesto būdų.

Tiesa ir jos kaina

Tačiau argumentų bei viešinimo – ne G taškų, o realių problemų – kurias turime Europai pristatyti yra, viešumo reikia ir jau seniai reikėjo.

Pirma  – kiek milijardų Lietuva praras ne dėl pačios branduolinės avarijos, o dėl jos rizikos atsiradimo? Rodiklių, kuriais remiantis galima išskaičiuoti tam tikrus skaičius yra, nes yra tendencijos, vadinasi, galimos ir apytikrės prognozės. Tai pirmoji sąskaita, kurią pagrįstai galima pateikti europiečiams primenant ES solidarumo idėjas. Ši sąskaita, ko gero, didžiausia, tik ji, suprantama, nebus Europos apmokėta.

Netgi priešingai – argumentų viešinimas paspartins investicijų atitraukimą iš Lietuvos sostinės. Tačiau, kai jau yra tokia situacija, reikia suvokti viena – gero sprendimo jau nėra (nors reziumuodamas vieną pasiūlysiu), tad teks rinktis iš dviejų blogų geresnį. Apsimetinėjimas ir prieš vilniečius, ir prieš europiečius, kad viskas gerai ir problemos nėra, t.y. jos nutylėjimas – blogiausias pasirinkimas. Tačiau panašu, kad šiuo pasirinkimu ir vadovaujamasi, nors branduolinės grėsmės pavojaus ignoravimas yra ciniškiausia manipuliavimo priemonė, nes tiesa, kokia ji karti bebūtų, vis dėlto geriau nei, kad ir labai saldus ir konkretiems personažams pelningas melas.

Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.

Įkaitai

Antroji sąskaita, dėl kurios į ES fondus galėsime pretenduoti visiškai pagrįstai – tai priemonės, kurių reikės AE grėsmei sumažinti. O jų vis dėlto reikės. Pirma, todėl, kad tikėtis iš Baltarusijos objektyvios ir savalaikės informacijos apie didesnius ar mažesnius incidentus Astravo AE mes galim tik tais atvejais, kai baltarusiams bus patiems naudinga informuoti. Kaip ir afrikinio kiaulių maro atveju – ar daug kas atkreipė dėmesį, kad Baltarusijoje buvo nustatyti 2 (!) AKM židiniai, o šernų šioje šalyje tiesiog nebėra (!) – 100 proc. išmedžioti. Užklysta, tiesa, paliegėlių knyslių iš Lietuvos ar Lenkijos, kur tų AKM židinių jau virš 1000. Jei dėl tokios smulkmenos kaip AKM informacija nuo tikrovės skiriasi ne 100, o 1000 kartų, kokios objektyvios informacijos gali ES šalys tikėtis kalbant apie Astravo AE?

Tiesa, baltarusiai, tais atvejais, kai avarijos negrės jiems patiems, t.y. bus valdomos, tikėtina, kad labai noriai informuos. Baltarusių AE statybos vietos ekonominis pagrindimas juk toks ir buvo – statyti AE kuo arčiau ES sienos, kad keltų kuo pastebimesnę grėsmę. Vienos iš ES valstybių sostinės buvimas arčiausiai tokį vietos parinkimo prioritetą Astravui ir suteikė. Baltarusija geresnio pasirinkimo ir neturėjo, nes kuo AE kels didesnę grėsmę, tuo daugiau bus galime melži iš išpaikusių europiečių pinigėlių skylėtam Baltarusijos biudžetui, kurių reikės „investicijoms į Astravo AE saugumą“, o kad jų reikės ne mažiau nei, tarkim, Ignalinos AE, nėra jokių abejonių.

Europiečiai, tikėtina, kad tas lėšas baltarusiams duos, nes tai bus laikoma ne režimo rėmimu, o rūpinimusi savo pačių saugumu. Baltarusija laimi dar daugiau – gauna nemokamą advokatą ES, kuris tų pinigėlių jiems ir kaulys – Lietuvą su savo sostine priešakyje. Tačiau manipuliavimas avarijų grėsme dėl finansinio išskaičiavimo yra kas kita, nei pačios avarijos.

Todėl ir lieka toks pasirinkimas, kad vilniečiai sužinos apie incidentus Astravo AE tiek, kiek patys juos užfiksuos. O tai reiškia, kad Baltarusijos pasienyje, taip pat sostinėje turės veikti  radiacinės spinduliuotės stebėjimo stotys bei teks pirkti žemės radiacinio fono stebėjimo palydovinius duomenis. Visa tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir Europai, nes radiacijos debesėliai įveikia didelius atstumus, tad kuo anksčiau incidentus Astravo AE fiksuos arčiausiai jos esanti Lietuva, tuo anksčiau apie juos sužinos likusios Europos šalys, kurioms galimai irgi kils radiacinės grėsmės pavojus. Tai reiškia, kad Europa noriai reikalingų objektų įrengimą ir jų veiklą finansuos.

Slėptuvės ir evakuacija

Kiti dalykai – „arčiau kūno – vilniečių saugumas, kuris buvo pateikiamas kaip argumentas, kad AE nebūtų statoma, tačiau kai statybų jau niekas nebestabdo, dera apsižvalgyti, kas gi dėl jų saugumo daroma. Panašu, kad nieko. Niekam tie miesto gyventojai be jų pačių nerūpi, bent jau nerūpi vilniečių išrinktajam lyderiui. Vien jau tai, kad nėra paprasčiausių sociologinių duomenų, kiek vilniečių žino apie jiems pasiekiamas slėptuves, kur avarijos atveju tektų slėptis, neatsakyta į klausimą, kiek tų slėptuvių reikėtų. Deja, nieko naujo, kaip spręsti šią problemą nesugalvosi – prireiks realių pratybų. Nes popierinis vadovavimas, popierinė dokumentacija ir popierinės slėptuvės, avarijų atveju – ir saugos tiek pat, kiek saugo fizinis popierius. Tokių pratybų reikia dabar, o ne tuomet, kai AE pradės veikti, nes kai pradės veikti, reikės, kad tos slėptuvės jau egzistuotų, o ne būtų pradėta jų ieškoti.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena įdomi dalis – evakuacija. Ir čia vilniečių laukia staigmena. Kadangi Astravas rytuose, tad logiška, kad su Vilniaus vadovų pagalba ir jų vadovaujami, ar patys panikos apimti ir vadovaudamiesi „laukinio turizmo“ taisyklėmis miestelėnai evakuosis vakarų kryptimi. Tačiau pakanka 17 val. nuvykti į Lazdynų transporto mazgą, jog suprastų, kad niekur jie nepabėgs – tai neįmanoma, Vilniaus gyventojai yra maiše. Ties ta Vilniaus vieta „butelio kakliukas“, kelininkų žodžiais tariant, užsidaro, ką labai vaizdžiai demonstruoja darbo dienos pabaigoje susidarančios automobilių spūstys, nereikia ir jokių ekstremalių situacijų.

Tai dar viena sąskaitą, kurią galėtume ES pateikti. Be abejo – taip ir nutiks, nes ką jau ką, o įsisavinti ES lėšas statyboms ir kelių infrastruktūrai Lietuva moka. Galbūt ir dabar vykdomas įdomus procesas savaip motyvuotas, kad statom, statom, jei ne į plotį, tai bent į aukštį, kad tik daugiau personažų maiše sutilptų, kad vėliau būtų galima prašyti ES daugiau lėšų tam atvejui, kai reikės bėgti, bėgti…

Kuris astrologas klydo?

Skeptikai ir optimistai aiškins, kad niekada nei slėptuvių, nei evakuacijos nereikės, kad visos šios kalbos tėra bereikalingas panikos kėlimas, kuris tik kenkia Lietuvos ekonomikos progresui. Tačiau tiems, kuriems progresas ypatingo pelno neneša, o jiems priklauso ne mažiau nei 70 procentų šalies gyventojų, svarbi jų sveikata, ne tik likusios progresyvios dalies ekonominė gerovė. Lygiai taip pat Gediminas Vagnorius aiškino, kad nebus Rusijos krizės, bet ji atėjo, Rimantas Šadžius – kad nebus 2007–2011 m. pasaulio ekonomikos griūties, bet ji ištiko. Visi be išimties mūsų gynybos ministrai, Lietuvai tapus NATO nare, aiškino, kad mums nebūtina skirti 2 proc. gynybai, nes nėra grėsmių, tačiau paaiškėjo, kad tos grėsmės jau akis bado nuo 2008 metų. Arba – dar ir dabar apstu aiškintojų, kad klimato atšilimas nevyksta. O tikrovė buvo tokia, kad ir apie krizes buvo žinoma, ir 2 proc. gynybai buvo poreikis dar anksčiau nei prasidėjo Rusijos – Gruzijos karas, nes ir jis geopolitikos atidesniems stebėtojams nebuvo didele staigmena.

Tad gal skirtingai nuo praėjusių negandų, kurių turėjo nebūti, apie dabartinę grėsmę, derėtų laiku pardėti kalbą tam, kad ji išties neištiktų. Tylėdami – ne daug laimėsime. Nuo lietuviško alaus apspangusių ir pigaus sekso ištroškusių patinų iš Europos dėl to, kad aptarinėsime realias Vilniui gresiančias problemas, mes nei daugiau prikviesime, nei atbaidysime, – tie, kas galvoja užpakaliu ir toliau juo galvos. Galų gale, daug lietuvių moterų jau pačios išvyko pas tuos kviečiamus vakariečius, tik neretai ne iš didelės meilės jiems. Sprendžiant iš kriminalių įvykių suvestinių, kuriose kartais kalbama ir apie dabartinio sostinės mero proteguojamos reklamos kriminalines analogijas, atvykę G taškų ieškoti vakariečiai Vilniuje irgi užtiks ne R. Šimašiaus siūlomas lietuvaites, bet dažniau atvykėles iš Baltarusijos, kurios irgi ne iš didelės meilės Vilniui čia atsirado. Daugiau sekso turistų pas mus iš vakarų – daugiau sekso prekių pas mus iš rytų. Kaip tai skatins vilniečių moterų, vyrų, vaikų ir senelių bei viso miesto gerovę, jokių argumentų ir skaičių gerbiamas Vilniaus meras nepateikė. Galbūt dar pateiks. Nepriskirkime jo šypsenos naivuolio paprastumui – galbūt kaip tik dabar sėdi ir kalkuliuojasi.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau nori jis to ir nenori, patinka jam ar ne, turėtų Vilniaus vadovas išdėstyti, kokią ateitį ir išeitis šiam miestui mato. Ar ir jo asmeninė išeitis – susikrautas lagaminas? Atsakymų reikia ne apie asmeninę drąsą, pademonstruotą Neries pakrantėse kovojant su nelegaliomis gyvatvorėmis, bet apie žymiai reikšmingesnius dalykus – miesto ir miestiečių išlikimo branduolinės avarijos atveju, galimybes.

Jeigu atsakymas bus tik toks, kad situaciją koordinuos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ir bus įjungta garsinė pavojaus sirena – ar vilniečiai jau turėtų nusiraminti? Kol kas pavojaus signalo įjungimo Vilniuje paskirtis – pratinti miestelėnus prie šio garso, kad kai vieną dieną ji suveiks skelbdama realų pavojų, niekas nebekreiptų dėmesio ir vėliau būtų galima aiškinti, jog patys miestiečiai buvo kalti, kad ignoravo pavojaus paskelbimą.

Dažniau, bet po nedaug

Ar pavojus išties realus? Černobylio pavyzdys gal ir nelabai tinka, nors reaktoriai ir to paties tipo, tačiau Fukušimos AE katastrofa Japonijoje arba avarijos Pensilvanijos ir Tenesio valstijose JAV kalba apie tai, kad apskaičiuoti visko neįmanoma nepaisant aukščiausios darbo kultūros ir naujausių technologijų. Vargu ar tai įmanoma šalyje, kuri nei technologijomis, nei darbo kultūra ypatingai neišsiskiria. Mintis, kad baltarusiai ar branduolinį objektą prižiūrintys rusai, specialiai ką nors gadintų ir palankiam vėjui pučiam radiacija su Europa padalintų – galima būtų laikyti paranoja, tačiau, kai ir vienoje, ir kitoje šalyje sėdi iki gyvos galvos nusiteikę valdyti cariukai, jų psichinė sveikata yra anaiptol ne tų šalių vidaus klausimas. Į psichinių ligų sergamumo statistiką geriau ir nežiūrėti – apims noras evakuotis nuo visokių atominių jėgainių kuo toliau, kai dar jų ir statybų niekas neplanuoja.

Vis dėlto didžiulės katastrofos tikimybė palyginti gan maža, per visą AE eksploatavimo istoriją, jos buvo tik dvi, tačiau eilinių daugiau ar mažiau pavojingų incidentų tikimybė gana didelė. Todėl jei bent po kartą per būsimųjų Vilniaus merų kadencijas virš miesto sirena kauks nebe pramogai – statistinės AE grėsmės realumo pernelyg neperdėsime. Kils ar nekils dėl to panika, ar iš to uždirbs tik jodo preparatų pardavėjai, kol kas nespėliosime. Jeigu mūsų politikai ir Vilniaus verslininkai įsijungs į baltarusių suplanuotą modelį ir vienu balsu šauks: „Pavojaus žmonių sveikatai nėra“, „Astravas pati saugiausia AE pasaulyje!”, – tai apie realias grėsmes iš viso nelabai girdėsime.

Tačiau Europoje – reklamuok, propaguok, įtikinėk neįtikinėjęs, bet apie Vilniaus kaip gana patrauklaus ir saugaus Europos miesto įvaizdį, kurį šiuo metu Vilniaus meras stengiasi papildyti vyrų seksualinių poreikių patenkinimo vietos akcentu, gali tekti pamiršti. Nepasitvirtins tuomet ir G-spot investicija. Vis dėlto, pernelyg paplitęs gandas, kad radiacija kenkia vyrų potencijai. Galbūt R. Šimašius nestokoja juodojo humoro ir nejausdamas simpatijų patinėliams – konkurentams iš Europos bei žinodamas apie Astravo AE grėsmę, specialiai juos į Vilnių kviečia. Bet gal šio provokacinio klausimo mūsų taikiajam merui neužduosime.

Tačiau apie vilniečių galimybes išvengti padidėjusio radiacinio fono virš sostinės  – Vilniaus meras turi atsakyti dabar, o ne tada, kai Astravas AE pradės veikti visu pajėgumu.

Kelias į Vakarus

Kaip ten bebūtų – Astravas AE jau bus pastatytas, o Vilnius dėl investicijų srauto sumažėjimo, realių ir tariamų grėsmių nukentės, todėl vieną anksčiau pažadėtą pasiūlymą pateikiu. Labai jis nepatiks vilniečiams, bet patiks klaipėdiečiams – reikia perkelti Lietuvos sostinę į Klaipėdą. Jeigu nenorime būti Rytų valstybės įkaitais, kitos išeities nėra. Tolimesnis Vilniaus auginimas tėra įkaitų skaičiaus didinimas ir šiuo atžvilgiu – perspektyvos miesto plėtrai yra apribotos. Galima tas perspektyvas sukurti šiek tiek geresnes įrengus ir išbandžius slėptuves, praplėtus evakuacijos kelių pralaidumą, tačiau labai gerų perspektyvų vis vien nebesukursime.

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be abejo, sostinės perkėlimui bus prieštaraujančių, teigiančių, kad tai esą iš viso neįmanoma, nes reikėtų keisti Lietuvos Konstitucijos 17 straipsnį, kuris skelbia, kad: „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.“ Tačiau Konstitucija buvo parašyta ir piliečių priimta tuomet, kai Astravo AE statybų niekas nei sapnuose nesapnavo, netgi buvo iliuzijų, kad Lietuvą sups draugiškai nusiteikusios kaimynės. Gal išties, kol kas šio Konstitucinio straipsnio pakeitimas nerealus, tačiau po 5–10 metų, kai virš Vilniaus pirmą kartą užkauks radiacijos pavojų skelbianti sirena – ko gero apie tai susimąstys net vietiniai G taško ieškotojai.

Tad laikas jau dabar žvelgti į ateitį optimistiškai ir atitinkamai modeliuoti veiksmus. Vilnius taip ir liks istorine Lietuvos sostine. Astravo AE netrukdys tokiam išlikti, liks ir tam tikras pramonino miesto potencialas. Nors pagrindinis turizmo traukos objektu, ko gero, taps apžvalgos bokštas, iš kurio bus stebimi reikalai Astravo AE. O Klaipėda – modernios Lietuvos perspektyva – langas į ateitį ir į Europą.

Prezidentinė vėliava virš Kopgalio

Būtų racionalu, kad kai kurie žingsniai būtų daromi palaipsniui jau dabar. Jei sostinės iškelti tuoj pat negalime – tai Konstitucija nedraudžia iškelti kai kurias valdžios institucijas. Pastačius Astravo AE atsiranda papildomų rimtų argumentų į Klaipėdą iškelti ne kažkokią Žuvininkystės tarnybą, bet Prezidentūrą. Kopgalio tvirtovės nenaudojamuose plotuose jai erdvės atsirastų – tuo pačiu ir fiziškai Lietuvos aukščiausioji valdžia būtų sutelkta ne vienoje vietoje, kas jau savaime kelia tam tikrų rizikų ir nepatogumų katastrofų ir kt. negandų atvejais.

Kažkodėl dabartinė valdžia į Klaipėdą perkėlė tik Žuvininkystės tarnybą, kuri nežinia ką darė Vilniuje, o dabar nežinia ką daro Klaipėdoje. Gal augina karpius Baltijos jūroje? Bet tos žuvys gėlavandenės – jūroje dvesia. Tad šią Žuvininkystės tarnybos evakuaciją galima laikyti nevykusiu pokštu, o štai Prezidentūra Kopgalio iškyšulį – geresnės vietos jai Lietuvoje nesurasi. Tik įsivaizduokite, kaip įplaukiančių į Klaipėdos uostą laivų sirenų gaudesys pagerbia virš Kopgalio mūrų plazdančią prezidentinę Lietuvos vytį. Būtų ir politinių – pragmatinių motyvų. Jei per artėjančius prezidento rinkimus išrinks ne tą, kurio reikėtų, ar nebūtų išmintingiau jį ar ją laikyti toliau nuo Vilniaus? Bet kokiu atveju, Prezidentūros rezidavimas Klaipėdoje valstybės funkcionavimo efektyvumui pakenks mažiau nei, tarkim, Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną. Žvelgiant į artimesnę perspektyvą bei valdžių prioritetus – dėl to, kad Prezidentūra bus perkelta į Kopgalį, „G-spot“ reklama patikėjusių sekso turistų srautas į Vilnių tikrai nesumažėtų, o Lietuva pademonstruotų esanti moderni šalis, drąsiai ir ryžtingai sprendžianti priklausomybės nuo Rytų kaimynės beprotystės ir neprognozuojamos „geros valios“ problemas.

Žvejų valtelės pajūryje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pravartu dar užduoti klausimą apie savo planus ir veiksmus, susijusius su Astravo AE funkcionavimo startu visai kitais metais prasidėsiančių politikų rinkimų plejadai, pradedant Vilniaus miesto savivalda, baigiant europarlamentarais ir kandidatais į prezidentus. Pastariesiems klausimas paprasčiausias – ar potencialiems prezidentams patinka Kopgalio tvirtovė?

Visi yra laukiami pas mus Klaipėdoje, kad ir jiems, kandidatams, ir jums, sostinės miestelėnai, būtų mūsų, klaipėdiečių, problemos žinomos – pas kokias bobutes reikės iškaišioti ir apgyvendinti pusę milijono jūsų, mieli vilniečiai, po to, kai G-spot reklama jau bus pasibaigusi. Tik nenusiminkite, juk ir Klaipėdoje gyvensite sostinėje.

2018.08.16; 05:30

Ukrainos pasieniečiai Černobylio atominės elektrinės katastrofos zonoje sulaikė tris vadinamuosius stalkerius iš Lietuvos. Tai penktadienį pranešė naujienų agentūra „RIA Novosti“, remdamasi Ukrainos valstybinės pasienio tarnybos atstovais.

„Iš anksto susitarę tarpusavyje, trys Vilniaus gyventojai įvažiavo į Ukrainos teritoriją nustatyta tvarka per automobilių kontrolės postą. Vėliau jie įsigavo į Černobylio katastrofos zoną, kur ir buvo sulaikyti Ukrainos pareigūnų“, – sakoma tarnybos pranešime.

Sulaikytieji patraukti administracinėn atsakomybėn už radiacijos saugumo režimo reikalavimų pažeidimą radioaktyviai užterštoje zonoje.

1986 metų balandžio 26 d. dėl avarijos Černobylio atominės elektrinės 4-ajame reaktoriuje buvo radioaktyviai užkrėsta daugiau kaip 200 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija, pirmiausia Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje. Iš 30 kilometrų zonos buvo evakuota apie 115 tūkstančių žmonių. Avarijos padarinių likvidavimo darbuose dalyvavo daugiau kaip 600 tūkstančių žmonių. Iš jų apie 10 procentų mirė, 165 tūkstančiai tapo neįgaliaisiais.

Infrmacijos šaltinis – ELTA

2018.05.06; 02:00

Ukrainoje vyksta atminimo renginiai, skirti Černobylio katastrofos 32-osioms metinėms. Naktį į ketvirtadienį įvyko eitynės prie memorialinio pilkapio „Černobylio didvyriams“, kur žmonės atnešė gėlių ir uždegė žvakes. 1 valandą buvo laikomos pamaldos už žuvusiuosius, po to virš pilkapio suskambo varpai.

„Ukraina ir visas pasaulis niekada nepamirš siaubingų 1986 metų balandžio 26-osios įvykių. Černobylis amžinai liks negyjančia žaizda šalies širdyje, milijonų žmonių širdyse… Ir šiandien mes turime ne tik padaryti visa, kad ši tragedija niekada nepasikartotų. Mes turime padaryti išvadas iš tų įvykių. Černobylio zona turi tapti naujų pažangių technologijų teritorija“, – ketvirtadienio rytą savo „Facebook“ paskyroje parašė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

1986 metų balandžio 26 d. dėl avarijos Černobylio atominės elektrinės 4-ajame reaktoriuje buvo radioaktyviai užkrėsta daugiau kaip 200 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija, pirmiausia Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje. Iš 30 kilometrų zonos buvo evakuota apie 115 tūkstančių žmonių. Avarijos padarinių likvidavimo darbuose dalyvavo daugiau kaip 600 tūkstančių žmonių. Iš jų apie 10 procentų mirė, 165 tūkstančiai tapo neįgaliaisiais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.27; 04:00

Prie Europos Parlamento būstinės Briuselyje, Liuksemburgo aikštėje, penktadienį įvyko pilietinė akcija, kuria buvo reiškiamas protestas prieš Astravo atominės elektrinės statybas. Ją rengia Belgijos lietuvių bendruomenė. 

Tuo pačiu metu Vilniuje taip pat buvo rengiama pilietinė akcija prieš Astravo atominės jėgainės statybas – protestuotojai rinkosi Vilniuje V. Kudirkos aikštėje.

Pilietinės akcijos rengiamos lapkričio 24-ąją, nes būtent šį penktadienį Belgijos sostinėje vyko penktasis ES Rytų partnerystės šalių viršūnių susitikimas, kuriame greta ES šalių vadovų dalyvauti buvo kviestas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, remiantis Astravo jėgainės statybas. Vis dėlto Baltarusijai viršūnių susitikime Briuselyje atstovavo užsienio reikalų ministras Vladimiras Makejus.

Pilietinės akcijos Liuksemburgo aikštėje dalyviai vilkėjo kombinezonais, turėjo respiratorius ir plakatus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.25; 02:30

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Turime bėdą. Milžinišką. Galinčią lemti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimą. Kalbu ne apie karines pratybas „Zapad – 2017“. Prie pat Lietuvos sienos šiuo metu vykstančios Rusijos ir Baltarusijos puolamojo pobūdžio karinės pratybos, nors ir pavojingos, galinčios bet kada pavirsti į tikrą karą, – tik vaikų žaidimas, palyginus su bėda, kurią turiu omenyje.

Beje, tą didžiąją bėdą, apie kurią ruošiuosi išguldyti savo nuomonę, vadinama įvairiai. Vieni sako: Astravo atominė bomba, Astravo atominis monstras, Vladimiro Putino projektas. Kiti teigia: Kremliaus banditų projektas, Geopolitinis ginklas, Įtampos ir pavojaus židinys, Branduolinis terorizmas, Atominis ginklas politiniam kaimynų šantažui, Astravo apokalipsė, Grėsmė Europai Nr.1. Treti įvardina kaip klastingą ir nežmonišką veiksmą, uždelsto veikimo miną…

Agresyvios rusiškos karinės pratybos – vaikų žaidimas todėl, kad mūsų sienas saugo ir Rusijos kariauną atidžiai stebi JAV bei vos ne visa Europos Sąjunga. Ir mes patys jau nesame tokie, kokie buvome, kai visa kariuomenė tilpdavo Gedimino prospekte švenčių metu. Vakarų raketos, tankai, naikintuvai, kariniai laivai parengti galimoms provokacijoms atremti. Vladimiras Putinas, atrodo, šito nesitikėjo. Šį kartą mes nelikome vienų vieni, kaip neseniai gruzinai arba dar neseniau – ukrainiečiai.

Deja, Astravo uždelsto veikimo bombos Europos Sąjunga apsimeta nematanti, nes gal ji, matot, artimiausiu metu nesprogs. Gali juk net taip atsitikti, kad ji niekad nesprogs. O jeigu ir sprogs, tai iki Berlyno, Paryžiaus, Briuselio – toli. Minėtos sostinės ir jose gyvenantys vokiečiai, belgai, prancūzai nemato grėsmės Europai, skirtingai nei pirmasis mūsų atgimusios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Ką ten minėtos sostinės – net Ryga ir Talinas tos bombos galimo sprogimo nebijo ir dedasi mūsų, lietuvių, baimių nesuprantą. Atvirai kalbant, nusispjauna į Baltijos šalių vienybę „vienas už visus, visi – už vieną“. Šioje bėdoje bent jau iki šiol esame vienų vieni. Užjaučiami, bet tik tiek.

Astravo atominei elektrinei – NE

Tačiau kas kaltas dėl mus iškilusio pavojaus? Kalti mūsų baimių nesuvokiantys kaimynai, o mes patys – ne prie ko? Anaiptol! Jeigu būtumėme buvę įžvalgesni, vieningesni, kaip siekiant karinio saugumo, dviejų procentų šalies gynybai, šiandien, tikėtina, nereikėtų kalbėti apie Vilniaus evakuavimo planą.

Mūsų pačių kaltės neblogai atskleistos žurnale „Valstybė“ straipsnyje „Kolaborantų žemė: ar V.Adamkui pavyks pažadinti Lietuvą ir Europą?“

Viskas prasidėjo seniai, kai pardavėme „Lietuvos dujas“, kai „Gazpromas“ mus kankino didžiausiomis Europoje kainomis, kai būtent antibranduolinė kova šalies viduje atvėrė kelią Astravo atominei elektrinei. Ir kairieji mūsų politikai, ir žymūs Lietuvos žmonės, ir apie atomą nieko neišmanantys paprasti piliečiai atkakliai priešinosi naujos Visagino AE statybai“.

O besipriešindami Visagino projektui netiesiogiai rėmė gudrų ilgalaikį Vladimiro Putino projektą. Čia tiktų patarlės, „kas nenori maitinti savos kariuomenės, maitins svetimą“ perfrazavimas į panašią: „nenorite turėti savo atominės jėgainės – turėsite svetimą“.

„Belieka stebėtis, kokia stipri turi būti Lietuvos sovietinė nomenklatūra, susijusi su Rusijos įtakos grupėmis, ar tiesiog bailumu paremtas konformizmas, jei ta pati daina, kuri skambėjo Sąjūdžio metais – „Neišstokite, nes numirsite badu“, po dešimtmečio skambėjo taip: „Pirkite daug dujų, kitaip neparduosite savo agurkų“, o šiandien vėl mums primetama jau nauju pavidalu: „Norite išsvajotųjų A.Lukašenkos krovinių – draugiškai bendraukite su Baltarusija ir kultūringai prašykite, kad Astravo atominę elektrinę statytų saugesnę.“  

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Tuos, kurie dar bando stabdyti toli nuvažiavusį atominį traukinį ir laikosi griežtai konfrontuojančios pozicijos Baltarusijos atžvilgiu, politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius vadina vanagais. Neteisingai, nepagrįstai primeta šią etiketę. Besiginantys nuo pavojų nėra plėšrūnai. Būtent besiginantys ir yra pragmatikai, kuriems nesvetimas sveikas protas.

Bet K.Girniui atrodo kitaip, ir jis primeta savas etiketes. „Nereikia iliuzijų. Net pagerėjus santykiams, nebus atsisakoma Astravo. Bet jei santykiai geri, tai didėja tikimybė, kad bus galima įtikinti Baltarusiją suteikti tarptautinėms organizacijoms didesnį vaidmenį, prižiūrint jėgainės saugumą. Bet koks „perkrovimas“ būtų kuklus, bet jei jis būtų abipusiškas, jis būtų abipusiškai naudingas“, – delfi.lt portale rašo K.Girnius.

Taigi – vanagų dauguma, bet vis tik stipresni pragmatikai (taip autorius vadina tuos, kurie eina su velniu obuoliauti). Nes jų rankose žiniasklaida, jie neleis mums patiems susitarti. Ir vis dėlto yra dalykų, dėl kurių negalima derėtis, net jeigu žinai, kad jėga – ne tavo pusėje. Visi sutinkame, kad 1940-aisiais neiššautas nė vienas šūvis buvo gėdinga klaida. Panašią, gal net didesnę klaidą, mano suppratimu, daro K.Girniaus pragmatikai, tokie kaip europarlamentaras Vytenis Andriukaitis. 

vytenis_povilas_andriukaitis
Vytenis Povilas Andriukaitis

„Vytenis Andriukaitis, būdamas Lietuvos deleguotas Europos Komisijos narys, akivaizdžiai pademonstravo, kad jam Lietuvos oficiali pozicija yra nepriimtina. Taip pat pademonstravo, kad jam Kremliaus lobistų argumentai yra artimesni. Suprantama, kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti, tačiau kai tas pilietis yra Europos Komisijos narys – jo vieši pasisakymai yra žalingi Lietuvai ir labai naudingi Kremliui“, – teigė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Teisingai pareiškė. Buvo galima dar aštriau oponuoti ponui V.Andriukaičiui.

Tačiau širdyje – didelis nerimas. Kokios paramos iš Europos Sąjungos galima tikėtis, kai tokie šulai kaip V.Andriukaitis tiesiog ragina ES vadovybę nepaisyti Lietuvos Vyriausybės, Seimo, prezidentų Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus, Atgimimo Lietuvos vadovo V.Labndsbergio ir daugumos piliečių radikalių pastangų išvengti antrojo Černobylio Vilniaus pašonėje?

Dar kartą pacituosiu minėtą straipsnį, paskelbtą „Valstybėje“: „Jau rašėme apie metų pradžioje estiškame portale 15min.lt paskelbtą Kauno technologijos universiteto (KTU) dekano Ainiaus Lašo tekstą, kuris, mūsų nuomone, skamba kaip odė nesipriešinimui Astravo elekrtinės statybai ir baigiamas nerimą keliančiomis mintimis.

Taigi kokią išeitį mano kai kurie mūsų vadinamieji pagmatikai ir realistai? „Ir dar – Astravo ekologinė grėsmė iš tiesų egzistuoja, bet ji toli gražu neatrodo tokia dramatiška, kaip bandoma kartais įteigti. Remiantis tokių energetikos ekspertų kaip prof. J.Vilemas nuomone, Astravas nekelia egzistencinės grėsmės mūsų šaliai, bet šiek tiek komplikuoja situaciją, nes, pavyzdžiui, reikia parengti Vilniaus evakuacijos planą. Nemaloni detalė, bet tai ne pagrindas tiražuoti masinę paniką.“

Kas liks iš Lietuvos, jei teks evakuoti patį didžiausią Lietuvos miestą – sostinę? Kur dėsis iš Vilniaus evakuoti žmonės? Kada mes galėsime sugrįžti – po 100 metų? Galų gale negi iš baltarusių jėgainės išsiveržęs atomas naikins tik Vilnių?

Kalbos apie pasitraukimo planą – ciniškos, išdavikiškos. Jei tokį planą mums pirštų V.Putinas, suprasčiau. Bet kai apie tai prabylame patys, nebežinau nė ką galvoti.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org

2017.09.25; 06:00

Leonas Kerosierius

2017-03-04  žiniasklaidoje buvo skelbiama: ,,Dėl Astravo grėsmės Pietryčių Lietuvoje 150 vietovių ketinama įrengti perspėjimo sirenas.“ Tai rimtas įspėjimas apie artėjančią katastrofą.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba, iškilus Astravo atominės elektrinės problemai, visais varpais skambino apie šio objekto keliamą grėsmę Lietuvai ir Vilniaus miestui, 2010-04-21 ir vėlesniais pareiškimais Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Prezidentams, LR Seimo ir Vyriausybės vadovams protestavo dėl šio objekto statybos.

Nesunku suprasti, kad Lietuvos ir mūsų senosios sostinės Vilniaus pašonėje statoma Astravo atominė elektrinė yra mirtinas pavojus kiekvienam Lietuvos gyventojui, o ypač  Vilnijos kraštui ir vilniečiams.

Jeigu Černobylio atominės elektrinės sprogimo situaciją perkeltume į Astravą, esant analogiškai vėjo krypčiai, turėtume tokį vaizdą: Medininkų, Lavoriškių, Vilniaus miesto, Nemenčinės, Turgelių, Pagirių, Lentvario, Grigiškių ir jų apylinkių gyventojai gauna mirtiną (daugiau kaip 100 kartų viršijančią leistiną normą) radiacijos dozę; visi, dar likę gyvi, šios zonos gyventojai dėl didelės radiacinės taršos staigiai ir neribotam laikui iškeldinami į nepavojingas zonas ir ten izoliuojami.

Likusi Lietuvos dalis (apie 90% teritorijos) – Molėtai, Ukmergė, Panevėžys, Šiauliai, Kėdainiai, Kaunas, Marijampolė, Lazdijai, Jurbarkas, Tauragė, Šilutė, Klaipėda, Palanga patenka į zoną, kurioje radiacija 40–100 kartų viršija leistinas normas ir taip pat turi būti evakuoti į nepavojingą arba mažiau pavojingą zoną. Ta mažiau pavojinga zona turbūt būtų: Ignalina, Utena, Zarasai, Rokiškis, Kupiškis, Pasvalys, Biržai.

Suprasdami prof. Vytauto Lansbergio ir kitų valstybės veikėjų susirūpinimą šiuo klausimu turime paklausti savęs ir visų Lietuvos žmonių – ar mes galime tylėti, ar mes galime nieko neveikti, ar mes galime ramiai laukti, kol ši giltinė pasibels į mūsų duris. Teisingi prof. V. Lansbergio  žodžiai: ,,Pakilkime dar sykį į Baltijos kelią, nuo Pakūtuvėnų iki Astravo. Jei pajudėtų išties milijoninis Baltijos kelias iš Vilniaus į Astravą, tai pasaulis pamatytų. Sakytų, pasiuto lietuviai, kaip anąsyk, reikia ką nors daryti. Tai tegul šūkis „Darom“ būna tikras ir nuolatinis. Laiko nebėra.

Tačiau prabėgo pora savaičių ir … nieko. Tyla. O laiko, kaip buvo pasakyta, nebėra. Tai gal Lietuva jau apkurto? Ir apkurtus jau seniai, nes nuo  2010 metų mūsų taip pat niekas negirdėjo.

Gal mes be reikalo šaukiame, gal pavojus neturi realaus pagrindo? Gal čia tik bereikalinga panika? Pasižiūrėkime atidžiai į žemėlapį ir nesunkiai suvoksime, kad Astravo atominės elektrinės projektas – tai projektas sunaikinti ne tik Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet ir visą Lietuvą. Tai šėtono projektas! Nebūkime ramūs, manydami, kad „tai manęs neliečia“. Nebūkime išdidūs.

Mokytis turėtume ir iš istorijos. Tuoj – 2017-04-13 – minėsime ,,Titaniko“ žūties 100 – ąias metines. Didingiausias to laikmečio laivas sudužo todėl, kad laivo kapitonas nekreipė dėmesio į perspėjimus ir manė, kad laivas nepažeidžiamas. Nepakartokime kapitono Smito klaidos. Mes tikime, kad mūsų valstybės vadovai darys viską, kad šio mirtinai pavojingo objekto – Astravo atominės elektrinės – statyba būtų sustabdyta. Negalima delsti. Delsimas turi būti įvardintas kaip nusikaltimas Lietuvai.

Kai į šį objektą bus patalpintos kapsulės su atominio kuro kasetėmis, Lietuvos likimas pakibs ant plauko. Mūsų Tėvynės, mūsų žmonių, mūsų ir mūsų vaikų bei anūkų likimas atsidurs nenusakomo atsitiktinumo rankose. Be techninio gedimo (į kurį mes daugiausiai orientuojami), galimų pavojų apimtis kur kas platesnė – tai ir tektoniniai žemės plutos lūžiai, ir politinis šantažas, teroristo, provokatoriaus, psichinio ligonio ir t.t. veiksmai tiek pačioje elektrinėje, tiek ir už jos ribų. Fukušimos atveju matėme, kad nuo tragedijos negali apsaugoti net geriausios statybų technologijos.

Kalbos „nuo kada turi būti stabdoma statyba“, „būtina reikalauti aiškių saugumo garantijų“, „reikia visuotinio susitarimo nepirkti“, „reikia statyti sirenas“ yra tuščias laiko vilkinimas.

Šiandien priimami pareiškimai ir deklaracijos, mūsų nuomone, nėra pakankamos priemonės grėsmei pašalinti.

Mūsų gražus, apšviestas iliuminacijomis Baltų Civilizacijos laivas, kurio vardas ,,Lietuva“, sparčiai artėja prie ledkalnio, kurio vardas – „Astravas“.

Stabdykime šiandien, nes rytoj jau bus per vėlu.

Mes tikime, kad Lietuvoje bus išgirstas pavojaus signalas ir Lietuvos žmonės pakils į lemiamą šturmą prieš mirtiną pavojų. Tam turi būti sutelkti visi dvasiniai, moraliniai ir materialiniai ištekliai, į šią kovą turi įsitraukti visi.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos nuomone, šiandien būtinos skubios  ir efektyvios  priemonės:

  1. Per savaitę suorganizuoti tūkstantinį visuomenės pasipriešinimo renginį prie Baltarusijos sienos ir reikalauti nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  2. Per savaitę organizuoti masinius mitingus visuose Lietuvos miestuose ir reikalauti nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  3. Remdamosi p. 1 bei p. 2 atitinkamos valstybės organizacijos turi kreiptis į  svarbiausias, įtakingiausias Europos ir pasaulio organizacijas ir reikalauti nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  4. Vyriausybė turi paraginti visas mokslo, verslo, prekybos, tiekimo, transporto ir kt. organizacijas, turinčias ryšių su įmonėmis Baltarusijoje, Rusijoje ir kitose užsienio valstybėse, kad jos siųstų protestus ir reikalavimus nutraukti Astravo elektrinės statybas nuo 2017 m. balandžio 1 dienos.
  5. Siūlyti, nutraukus Astravo atominės elektrinės statybą, visas likusias lėšas ir galimas subsidijas panaudoti šiuolaikiniam, moderniam pramonės ir kultūros centrui įrengti Astrave.
  6. Vilniuje, matomoje vietoje, Kudirkos aikštėje ar prie Katedros (o gal abiejose vietose) įrengti stendus, kur būtų kiekvieną dieną fiksuojama, kiek liko dienų iki atominio kuro pakrovimo Astravo atominėje elektrinėje. Šiuos duomenis  kiekvieną dieną skelbti žiniasklaidoje.
  7. Apie šiuo klausimu vykdomas priemones nuolat Lietuvos žmonės turi būti informuojami žiniasklaidos priemonėmis.

2017.03.18; 04:55

Po eilinių nedemokratinių Baltarusijos rinkimų į parlamentą Lietuvos užsienio reikalų ministras prabilo apie geras Lukašenkos režimo pastangas ir pozityvius poslinkius demokratėjančiame Minske. 

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.
Seimo narys Audronius Ažubalis. Tsajunga.lt nuotr.

Tokiais iš Briuselio nukopijuotais pareiškimais bandoma imituoti kai kurių didžiųjų ES žaidėjų politiką, tikintis, kad rytų kaimynus pavyks perauklėti pataikavimu. Šią politiką galima teisinti geranorišku naivumu, tačiau kartais naivumas tampa pavojingas.

Socialdemokratų Vyriausybė neretai „išreiškia susirūpinimą“ dėl visus branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartus pažeidžiančių Astravo AE statybų šalia Lietuvos sostinės Vilniaus. Tačiau savo veiksmais sistemingai prisideda, kad jos būtų tęsiamos, o po šį rudenį priimtų sprendimų – ir Europos bankų finansuojamos.

Pirmoji žalia šviesa tam buvo uždegta dar praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuva skandalingai balsavo už ES sankcijų Baltarusijai panaikinimą. Tai galėjo būti išskirtinė proga Lietuvai tarptautiniu mastu iškelti Astravo AE klausimą ir suformuluoti A. Lukašenkai reikalavimą dėl projekto stabdymo. Tačiau Lietuvos Vyriausybė pasirinko tylėjimo ir linksėjimo kelią.

Sankcijų atšaukimas Baltarusijai atvėrė galimybę Minskui siekti Europos finansų institucijų paramos savo ūkio ir infrastruktūros projektams. Viena iš tokių platformų – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kurio direktorių valdyba kaip tik rugsėjo pradžioje patvirtino keturmetės finansinės paramos Baltarusijai strategiją.

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje institucijoje yra balso teisę turintis Lietuvos atstovas iš Finansų ministerijos. Tačiau ERPB sprendimas dėl finansavimo Baltarusijos projektams Lietuvos Finansų s ir Užsienio reikalų ministerijų nebuvo blokuojamas – nuspręsta pritarti strategijai, kuri de facto atvers baltarusiams galimybę siekti finansavimo svarbiausiems ūkio ir infrastruktūros projektams.

Lietuvos diplomatai guodžiasi į strategiją įterpta sąlyga, kad skiriamas europinis finansavimas esą negalės būti naudojamas Astravo AE. Tačiau ekspertai iš šio punkto juokiasi: juk Astravo statyboms parankūs darbai gali būti lengvai „pakišti“ po bet kuriuo kitu daugiamilijoniniu ūkiniu ar infrastruktūriniu projektu – ir tam nebūtina projektų aprašuose minėti atominės jėgainės. Tiesą sakant, kitaip ir neįmanoma, nes faktiškai visa šiandieninė Baltarusijos ūkio strategija yra renčiama aplink Astravo AE. Minimoje strategijoje kalbama apie paramą kitiems energetikos projektams, bet tokių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su Astravu, Baltarusijoje tiesiog nėra. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Minskas galės siekti paramos transporto infrastruktūros projektams, o tai taip pat – galimybių laukas, kuriame galima „pakišti“ Astravo AE statyboms reikalingus darbus.

Teko girdėti pasiteisinimą, kad laimindama ERPB paramos Baltarusijai strategiją Lietuvos Vyriausybė tiesiog nenori nesusipykti su europinėmis finansų institucijomis, kad neprarastų paramos kitiems Lietuvai prioritetiniams projektams. Tačiau jei nesaugių Astravo AE statybų nutraukimas nėra Lietuvos energetinis prioritetas, ką dar vadinti prioritetu?

Pabaigai – Rusijos žiniasklaidoje rugsėjo 6 d. buvo pasirodžiusi (ir tą pačią dieną mįslingai išimta) publikacija apie Rusijos Audito rūmų atstovų aptiktus gausius ir esmingus Astravo AE jėgainės statybų reikalavimų pažeidimus. Pasirodo, pačios projekto statybos buvo pradėtos net nepatvirtinus projekto plano. Šiek tiek pastatom, tada šiek tiek paplanuojam, dar pastatom, tada pataisome, ką jau pastatėme ne taip – maždaug tokiu būdu, Lietuvos Vyriausybei džiaugiantis „pozityviais poslinkiais demokratėjančiame Minske“, prie Lietuvos sienų auga naujas Černobylis.

2016.09.29; 12.01

atomine_1

Lietuvos piliečiai referendume pasisakė prieš atominės elektrinės statybą, bet dėl to jie dar netampa ekologijos aktyvistais. Ir vis dėlto tai šis tas naujo Rytų Europoje, rašo Vokietijos laikraštis “Frankfurter Allgemeine Zeitung”.

„Ne“ AE statybai Visagine – tai naujas reiškinys Europos rytuose. Iki šiol politiškai reikšmingas judėjimas prieš atominę energetiką egzistavo tiktai „senosios Europos“ šalyse. Dabar, praėjus šiek tiek daugiau nei metams po Fukušimos, matyt, prie jo pirmą kartą prisidėjo valstybė iš buvusios sovietų įtakos sferos.

Continue reading „Lietuvių „Ne“ atominės elektrinės statybai – naujas reiškinys Rytų Europoje”

povandeninis_2

Apžvelgdamas mūsų lietuviškuosius informacinius leidinius, portale alfa.lt aptikau įdomios informacijos.

Gal ir nelabai kas būtų susidomėjęs šiuo gana trumpu  straipsniu, tačiau man jis pasirodė be galo įdomus ir svarbus.

Rašoma buvo štai kas: “Rusijos laivynas iki 2011-ųjų metų galo gaus naują „GRANEY“ klasės branduolinį daugiafunkcinį povandeninį laivą“. Dar alfa.lt buvo rašoma, kad laivo statyba prasidėjo 1993 metais, kad jis statomas Rusijos šiaurėje, kad laivas yra pavadintas miesto, kuriame jis statomas, vardu – “Severodvinsk“.

Continue reading „Povandeninis laivynas – tai Rusijos gynybinė sistema ar verslas?”