Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vienos odiozinės LRT žurnalistės garbei reikėtų pastebėti, kad ji teisingai atkreipia dėmesį į mus visus jau turėjusį šokiruoti faktą, kad pastaruoju metu ypač katastrofiškai sumenko žmonių pasitikėjimas žiniasklaida. Kažkada besipuikavusi reitingų viršūnėse, šiandien Lietuvos žiniasklaida murkdosi kažkur labai žemai apačioje, nerodydami iš esmės didesnių pastangų pakilti iš nuopuolio dugno. Tikriausiai nėra jokio kito visuomeninio instituto, kuris apžvelgiamu laikotarpiu būtų patyręs tokią ar panašią metamorfozę neigiama kryptimi, a? Tačiau  žavioji žurnalistė tvirtina, kad dėl to galvos kvaršinti nereikėtų, nes esą meinstryminė žurnalistika stovi mokslo ir sveiko proto pusėje, o, kaip sako kiti propagandistai, ir, pasigavęs  kiekvieną dieną kartoja Arūnas Dulkys, – mokslu reikia tikėti!

Iš tiesų, visuomenės mentalinius pokyčius galiu pajusti beveik iškart greitai pašiurpstančia oda, – štai, atrodytų, dar taip neseniai mokslo galimybių, jo įgalinimo, tuščių iliuzijų ir neįgalumo klausimus nesibaigiančiose diskusijose svarstė filosofai, paskyrę šiai temai visą savo gyvenimą, taip pat ir žymiausi mokslininkai, pasukę mokslo filosofijos keliais, o šiandien diskusijai dėl mokslo galimybių kritinės inventorizacijos ir pretenzijų pamatavimo tašką dėti yra pasiruošusi žurnalistė, pasižyminti, meiliai tariant,  šventuoju naivumu.

Praeitą kartą su panašiu aplombu apie mokslo visagalybę, gelbstint žmogų iš keblios situacijos, kalbėjo nebent mokslinio komunizmo kūrėjai ir pasekėjai, – teisybės dėlei pripažįstant ir tą aplinkybę, kad šios doktrinos kūrėjai buvo išsilavinę, baigę klasikines gimnazijas žmonės, kai savo ruožtu šiandien mokslo kaip panacėjos nuo visų negandų vardą su užsikirtusios plokštelės balsu neretai kartoja labai lėkšto ideologinio turinio propagandistai, baigę paspartinto ugdymo komjaunuoliškas mokyklas, nežiūrint to, kaip nominaliai jos būtų pavadintos. Nedaug betrūksta pasijusti patekusiam į  naujai atgimusią proletkulto epochą, kur mokslo vardu į visas puses puses yra pyškinama iš makarovo ar nagano!

Svarbiausias klausimas

Nedidelę paslaptį praversiu pasakydamas, kad dar taip neseniai žiniasklaidai aukštus reitingus lėmė garbingas anosios pasirinkimas būti žmogaus pusėje, ginant jo orumą valdžios kasdieninio savivaliavimo arba net politinio susvetimėjimo situacijoje. Ar kažkas pasikeičia iš esmės taip ryškiai, kad šalia žurnalisto reikia statyti policininką, ginantį jį nuo žmonių pasišlykštėjimo, kai žiniasklaida pereina į kitą, o būtent mokslo ir sveiko proto pusę? Ar mokslas ir sveikas protas yra priešinga žmogui stichija, nežiūrint to, kad mokslas yra žmogaus kūrinys, o sveikas protas yra žmogaus proto drausminimo idealas, o gal mokslas ir sveikas protas yra kita, t. y. nežmogiška to paties žmogaus pusė? O gal čia žurnalistė paprasčiausiai nusišnekėjo? Tačiau net stovintis laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką, o, be to, mus nuo seno mokė, kad vaikų ir kvailių lūpomis neretai ištrykšta pati tiesa. Įstabi tai būtų tiesa, nuskambėjusi idioto/ės lūpomis, ar ne?

Kadangi ši tema yra bedugnė, trumpindamas pokalbį, paklausiu iškart labai šiurkščiai – ar žmogus kaip toks gali būti mokslinio pažinimo objektu?

Jau ne kartą buvo kalbėta, jog mokslas pažįsta tik tai, ką gali išardyti, o, kaip suprantame, gyvos būtybės atveju toks išardymas yra nugalabijimas. Jeigu neklystu, būtent Arvydas Šliogeris yra pasakęs, kad mokslas pažįsta tik lavonus, taigi, nuo savęs galėtume pridurti, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas yra lavoninės produktas. Jeigu norėtumėte sušvelninti toną, būtų galima pasakyti taip – mokslinio pažinimo objektas yra iškastruota būtis. Laimingo atsitiktinumo dėka turime pavaduojantį terminą „žmoga“, taigi būtų galim patobulinti apibrėžimą, tvirtinant, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas tampa žmoga, t. y. antropologiniu likučiu be lyties, tautybės ir kitų žmogui svarbių parametrų. Tikriausiai kiekvienas reaguoja kitaip, tačiau dėl savęs prisipažinsiu, kad išgirdusios aplinkoje be reikalo kartojant žodį „mokslas“ mano juslės fantasmagoriškai pasišiaušia ir pradedu užuosti iš toli atplaukiančius lazareto kvapus, nori nenori pradedu įsivaizduoti po metodo svoriu  užpūliavusį žmogą, t. y.  apipjaustytą, be galūnių, drauge be amputuoto lytiškumo ir tautiškumo padargų, taigi tik iš inercijos žmogumi vadinamą padarą,  jeigu norite, žmogaus pamėklę be tos neišskaidomos išeigos, kuri Biblijoje yra vadinama „Pagal Dievo atvaizdą ir panašumą“.   

Žinia, mokslas yra  įvairiapusis, kintantis kultūros reiškinys, o kultūrologinė refleksija neleidžia fetišizuoti net ir moderniojo mokslo metodų  taip, tarsi jie būtų visiems laikams duoti, invariantiški, nekintantys mokslinio tyrimo būdai ir priemonės.

Kita vertus, istorikui, kultūrologui, filosofui svarbu yra išryškinti mokslo dabartine to žodžio reikšme skiriamuosius bruožus, nes ypač dramatiškai, galingai ir drauge prieštaringai, mokslas apsireiškė būtent moderniaisiais laikais. Taigi – kuo moderniųjų laikų mokslas arba, kitaip tariant, mokslas dabartine to žodžio reikšme skiriasi nuo episteme ir doctrina, t. y. nuo antikoje ir viduramžiais savaip kultivuotų mokslinio pažinimo standartų?

Mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpastatymo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t. y. paties žmogaus ir objekto, t. y. visų pirma gamtos sferas.

Kalėjimo grotos. Slaptai.lt nuotr.

Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančiojo subjektyvumo.

Kaip sako Martinas Heideggeris, visais laikais mokslas buvo suprantamas kaip realybės teorija, tačiau moderniųjų laikų mokslo apimtyje realybė yra įspraudžiama į objektiškumą, taigi yra suvokiama objektinėje perspektyvoje. Kita vertus, čia privalome labai aiškiai pažymėti, kad toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors tos realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo išraiška, tarkime, panašiai kaip ankstų vasaros rytą mes atidarome langą į švytintį sodą. Dar daugiau,- galima sakyti net taip, kad mokslinio pažinimo objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio reikšme. Šiuolaikinis mokslinis pažinimas yra pažintinis pasaulio konstravimas, tampantis efektyviomis technologijomis, o technikos pažangos poreikiai lemia, jog toks konstrukcinis pradas įsivyrauja žmogaus sąmonėje ir pasaulyje. Žinoma, tai galiausiai lemia, kad moderniųjų laikų objektyvuojančios nuostatos mokslinis pažinimas atplyšta nuo realios būties, tapdamas prigimtinę tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi, tačiau mainais už tokį nutikrovinimą žmonija įgyja technikos pažangą.

Mokslo dabartine to žodžio reikšme forsuojamas objektyvumo idealas, be visa ko kito, reiškia, kad toks moderniaisiais laikais atsiradęs mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi, t. y. atplyšta nuo žmogaus spontaniškumo tiesioginės raiškos. Be jokios abejonės, aptartas mokslo dehumanitarizacijos atvejis yra svarbus pažangos rodiklis, nes tik tokia mokslo dehumanitarizacijos seka užtikrina pažangiųjų technologijų išplitimą. Kita vertus, kyla klausimas – ar aptarto tipo dehumatirizuota mokslo patirtis, pasiteisinusi gamtos pažinime, drauge tinka ir visuomenės, istorijos bei žmogaus tikrovės pažinimui? Išryškėjus moderniojo mokslo laimėjimams gamtos pažinimo sferoje, ne kartą buvo bandoma įrodyti, kad tą mokslo patirtį, kuri pasiteisino gamtos pažinime, reikia perkelti į žmogaus tikrovės pažinimą, nors, kaip atrodo, labiau teisūs yra tie tyrinėtojai, kurie skelbia, jog mokslas gali būti dviejų tipų ir siekia išryškinti savitus žmogaus tikrovės pažinimo metodus.

 Tačiau  štai A. Dulkys nepavargdamas kartoja ir kartoja, kad mokslu reikia tikėti. Plačiau apie tai – kitą kartą.

(Bus daugiau)

2021.11.19; 09:38

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Valstybėje sprogo kanalizacijos vamzdis, todėl šalies miestus ir kaimus apgaubė nepakeliamas srutų dvokas. Norėčiau pasakyti švelniau, tačiau nerandu kitų žodžių, siekiant atkreipti dėmesį į konservatorių pradėtą ir pastaruoju metu ypač paūmėjusį karą su prezidentu, kai vadinamųjų konservatorių leksikoje jau akivaizdžiai dominuoja stichijos, kurią sutramdyti yra pašauktas santechnikas, ypatybės – spalva, kvapas ir, kaip galima nuspėti, skonis. Ne vieno iš  konservatorių burna, purslojanti srutomis, vis labiau tampa panaši į pakiurusį kanalizacijos vamzdį, kitaip nepasakysi.

Ne, naujojo šaukimo ir kirpimo konservatorių mums niekaip nepavyktų (neišstenėtume) pavadinti apskritojo stalo brolija, tai greičiau vis tik yra bendraminčių draugija, besibūriuojanti aplink kanalizacijos šulinį. Todėl neapsigaukite dėl Ingridos Šimonytės tariamos savitvardos, kai ji, išgirdusi apie visus konservatorius papiktinusį prezidento Gitano Nausėdos pareiškimą, pranešė, kad nieko nekomentuos iš pagarbos prezidento institucijai. Toks I.Šimonytės pasisakymas savaime yra kraštutinai nepagarbus konkretaus asmens atžvilgiu, tačiau nešvankumo pobūdį anosios ištara įgyja dėl menkai maskuojamos veidmainystės, nes visiems mums labai gerai žinoma, kad nutylėtą premjeres mintį netrukus įgarsins, jos tikruosius, gulinčius ant apkartusios širdies žodžius su kaupu ištars anosios pasubinukai, užtvindydami aplinką nešvankybėmis. Taip premjerės širdis yra kanalizuojama, tokiu štai būdu ima ir užsipildo aplinkoje menkai užsandarintas kanalizacijos šulinys! O šįkart laimė pasikelti į smarvės aukštybes išpuolė kažkokiam Slušniui. Kas būtų galėjęs pagalvoti?

Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Kaip atrodo bent man, mažiausiai yra bent dvi Šimonytė viename. Viena iš jų yra paradinė, su taškuota suknele ar skarele, ta, kurią ne vienam norisi pamėgdžioti, persiėmus taškuotojo dizaino manija, o kita yra užkulisinė Šimonytė, aplink save subūrusi labiausiai nešvankių žmonių ratą iš rinktinių pataikūnų, kurie, tarkime, skirtingai nei senieji konservatoriai, jai privalo būti dėkinga, nes yra pakviesti į nacionalinio lygio politiką iš niekur. Galima suprasti I.Šimonytę, invazinį padarą konservatorių partijoje, kai ji ieško ir atranda savitus įtakos svertus, tačiau naujieji konservatoriai, a la maldeikiai, slušniai ir panašūs padarai yra jau ne tiek naujojo racionalumo, kiek skonio sprendinio nesėkmingo išbandymo pavyzdžiai. Jų nepavadinsi, kaip įprasta, net šakalais, lojančiais už vilkės nugaros, greičiau jau yra taip, kad I.Šimonytė yra  vadintina princese su šliužų svita.

Kaip jau kažkur užsiminiau, manding, Slušnys yra jau toks lėkštas ir negabus vyriokas, kad, siekdamas įsiteikti partinėms viršūnėms, nesugebėjo nieko daugiau nei pamėgdžioti grojančio balalaika ir besivaipančio R.Valatkos posmus. Iš kitos pusės žiūrint, nieko nuostabaus, kad R.Valatka kaskart tampa įkvėpimo šaltiniu kanalizacijos brolijai, ypač pritraukiančiu dėmesį tada, kai pamėgdžiodamas indėną išsiteplioja visomis homo sapiens ekskrementų spalvomis. Nepraleisiu progos pastebėti, kad praeitą savaitgalį anas užsimoja nuodugniai išplėtoti prezervatyvų temą, tapdamas žmogumi Kandonu Nr.1. Kažkada turėjome personažą, pravarde Kancaras, kažkas užsimanė būti pavadintas Celofanu, na o šiandien nešvankumo priešakyje neabejotinai stovi Valatka Kandonas. Žinoma, skamba ne taip iškilmingai kaip Konrodas Valenrodas, tačiau naujasis žurnalisto titulas daugmaž atitinka negaluojančią laikmečio dvasią, ar ne?

Ingrida Šimonytė. Vyriausybės nuotr.
valatka_3
Rimvydas Valatka

Nepasakyčiau, kad prezidentas G. Nausėda visiškai nusišnekėjo ar pernelyg sutirštino spalvas, įgarsindamas savo intuicijas, kad valdantieji didesniu ar mažesniu laipsniu boikotavo jo iškeltą tikslą iki liepos mėnesio vidurio paskiepyti 70 proc. populiacijos. Prisiminkime tai, kaip ilgai buvo išjuokiamas prezidentas, iškėlęs tokį tikslą, juolab kad tuo metu katastrofiškai trūko vakcinų. Tačiau kai reikiamų medicininių preparatų atsirado su kaupu, jokio proveržio neįvyko. Nepabijokite stoti į čia nupiešto naujojo konservatoriaus batus, pabandydami įsivaizduoti – kaip jis turėtų jaustis, kai netikėtai atsiveria ne tik galimybės, bet ir pareiga įgyvendinti išjuokto prezidento planus? Taigi negalima atmesti ir tokios versijos, kad mūsų aptariamu atveju buvo įgyvendinta itališko streiko taktika, kai daug plušama dėl akių, bet nieko realiai nepadaroma.

2021.10.25; 14:04

 

                                Kraupiai slogus ant užtapyto Vyčio nupeckiotos vaivorykštės fonas,

                                Ten  laikrašty dirba niekados nepavargstantis Valatka Kandonas,

                                 Kartais  po kojomis iššliaužia pasižmonėti Slušnys,

                                 Per viršų jau kupa atsivėrę kanalizacijos šulinys,

                                 Žmonių jau niekur nebesimato, strikinėja tik žmogos,

                                  Iš  tėvynės naujienos tokios nesmagios ir blogos…

 

Žvilgsnis į tolumą. Vytauto Visocko nuotr.
Ežero vanduo. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu andai, kaip atrodo, ne taip jau seniai, orai subjurdavo rugpjūčio pabaigoje, primindami apie greitai stosiantį rudenį, tai dabar, nežiūrint kalendoriaus atžymų, vasara įbrenda į rudenį kaip koks Palangos tiltas į truputėlį pasišiaušusią jūrą. 

Nešami laiko, kertame demarkacinę vasaros / rudens liniją beveik to nepastebėdami, – ko ne Šengeno laikas, užgimstantis paraleliai Šengeno erdvei. Galimas daiktas, kontrabanda dėl to visiškai atpinga, tampa neapsimokanti ne tik erdvėje, bet ir laike.

Kažkur staiga išgaravo besiartinančio rudens melancholija, kuri, būdavo, pjauna užstrigusi iki pašaknų kaip bepročio pjūklas, dabar –  atsilaisvinusiose erdvėje įsimetęs siautėja bjauriai elegantiškas nykumos ėduonis.

Kitokia klimato ritmika primena dar ir tai, kad čia netolimoje ateityje jau gyvens išmokstantys prisitaikyti prie kitokių atmosferos aplinkybių, taigi truputėlį pakitusios jausenos ir kitaip intonuojantys žmonės. Tai nėra taip baisu, kaip, sudužus laivui, išlipti į negyvenamos  salos krantą, tačiau tęstinumo perspektyvos daugiau ar mažiau miglojasi, kažkokios smulkmenos jau nebeįsipaišo į ilgai puoselėtus lūkesčius.

Atsisveikinimas su vasara. Vytauto Visocko nuotr.
Valtys paežerėje. Vytauto Visocko nuotr.

Galop, žiūrint iš mūsų taško, atrodo, kad pasaulis ne tiek keičiasi, vystosi, gerėja ar blogėja, kiek savavališkai mutuoja nežinoma kryptimi.

Su  nelegalių pabėgėlių srautais iš Afrikos daugėja Afrikos saulės arba, atvirkščiai, paskui Afrikoje užgimusią saulę traukia pabėgėlių vilkstinės su rakandais, vaikais ir fantastiniais tolimųjų genčių gyvūnais.

Taigi, kaip išpranašavo dar F.Nietzsche, nesustabdomai plečiasi Sacharos dykuma širdyje.

Tik  paskutinės rugpjūčio nakties žvaigždė dar žiūri pro rakto skylutę į tolį, stebėdama kaip ramiai bręsta sužvėrėję kaštonai dygliuoti ant kerpėto medžio šakų prie senosios sodybos.

Tačiau galima pasakyti ir taip: keičiantis klimatui užstoja klimaksas.

2021.08.31; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Per keletą savaičių išsitęsęs pasvarstymas tema Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? galiausiai įgalino teikti išvadą, kad vadinamųjų pažangiečių dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.

Temos plėtotėje siekėme aptarti tuos probleminius mūsų vienybės veiksnius, kurie naujai susiklosčiusiomis aplinkybėms gali tapti dezintegracijos ir atskirties faktoriais.

Kaip nesunku įsivaizduoti, idėjos su jų teikiamu potencialu gali būti vienu iš svarbiausių vienybės, susitelkimo ir mobilizacijos veiksniu, tačiau idėjos taip pat neretai pasitarnauja nesutarimų išryškinimui ir tolesnei susipriešinimo aktualizacijai. Kitą vertus, šiandien išpopuliarėjęs vadinamasis pažangos diskursas net ir negali būti vadinamas idėjų tikrąja to žodžio reikšme kalve, nes iš tiesų tokių pažangiečių skelbiamos tiesos yra neįtikėtinai lėkšti, bukai nuzulinti, dažnu kartojimu turintys tikslą apkvaitinti žmonių protus konjunktūros mobilizaciniai lozungai. Tokio tipo konjunktūra anksčiau buvo pavadinta žiauriąja konjunktūra jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužudo refleksiją ir, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą.

Tos pažangiečių „idėjos“ iš tiesų yra mentalinės karikatūros, apgailėtinas išsidirbinėjimas, savo turiniu greičiau pašaipos nei rimto rūpesčio vertas dalykas. Taigi tarsi ir būtų galima viską nuleisti  juokais, jeigu ne jų užveista neskoningumo subkultūra, pasireiškianti visų pirma tuo, kad žmonės čia yra laikomi visiškais mulkiais, nesugebančiais atpažinti net akivaizdaus falšo. Kita vertus, pastaruoju metu tokie pseudopažangiečiai kaip Gritėnas ir Sadauskas – Kvietkevičius atviru tekstu kviečia susidoroti su

Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.

kitaminčiais, siekdami užsiundyti prieš savo oponentus jėgos struktūras.

Ar Tau ne keista, mielas skaitytojau, kad totalitarinės visuomenės nuomonių kontrolės metodų ilgisi žmonės, kurie save vadina pažangiečiais ir laisvės šaukliais, ar nekelia abejonių tai, kad Laisvės partija pasivadinusi žmonių grupelė išsiskiria mūsų šalies politiniame peizaže savo ypatingai agresyvia kova prieš žodžio laisvę? Neturiu teisės spręsti už visus, tačiau man ne keista dėl tokios dviveidystės, nes vadinamasis mūsų dienų pažangos diskursas yra tik kaukė, kuria prisidengia niekingiausios sieliūkštės ir pašlemėkai.

Ką siekia apgauti Ingrida Šimonytė, dažniausiai tiražuojamus konjunktūrinius lozungus pavadindama vakarietiškomis Europos vertybėmis? O gal yra taip, kad šiandien stovinti prie vyriausybės vairo moteriškaitė teturi tik labai apgailėtiną supratimą apie Europą ir vakarietiškas vertybes. 

Lukiškių aikštė, paversta paplūdimiu. Slaptai.lt

Dabartinė konjunktūra toli gražu nėra pakylėtos Europos idėjos manifestacija, o Europos Sąjungos viršūnės šiandien greičiau atstovauja nuosmūkio epochą, yra sofistinio tipo trivialiojo intelekto viešajame diskurse įsitvirtinimo reprezentavimas, tolstant šviesos greičiu nuo tikrųjų Europos vertybių, atsižadant net Europos susivienijimo idėjos kūrėjų keltų idealų.

Iš tiesų, šiandienos mentalinį nuosmukį galima būtų vertinti kaip Sokrato pralaimėjimo sofistams kraštutinę apraišką, drauge puoselėjant viltį, kad toks nešvankus sutrikimas yra tik menkas, neužtruksiantis laike epizodas, po kurio seks didingas atsigavimas ir atsigręžimas į mirtiną sofistikos kritiką Sokratą. O dabar, tiesą sakant, yra dar blogiau nei būtų galima pagalvoti, štai ir Lietuvoje daugėja tiesioginių liudijimų apie tai, kad jauniems vyrams, turėjusiems galimybę įsidarbinti Briuselio struktūrose, buvo aiškiai pasakyta, jog karjerą čia galima padaryti tik atiduodant savo užpakalį gėjų poreikių tenkinimo reikalams.

Vilnius. Katedros aikštė. Slaptai.lt nuotr.

 Ar esame laikmečio įkaitais? Kaip atrodo bent man, šiuo pareinamuoju laikotarpiu taupant jėgas galima apžaisti konjunktūrą, „sėjant  kukurūzus“. Tarkime, padorus žmogus vengia tiesioginės konfrontacijos, viešai demonstruodamas nuolankumą konjunktūrai, tačiau realiai viską daro atvirkščiai nei pageidauja konjunktūros pašlemėkai. Pagalvokite patys, ar galima padoriu laikyti tokį sprendimų priėmėją, kuris gėjus laiko lygesniais už lygius, traktuodamas juos kaip visuomenės privilegijuotą kastą, šalia vaikų, o žydų interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų? Antikonjuktūrinis nusiteikimas įpareigoja skelbti, kad visi žmonės yra lygūs, su vienodai traktuojamomis žmogaus teisėmis. Kas ne kas, o žydai tikrai nėra badaujantys Afrikos vaikai, dėl kurių privalėtume aukotis, laisvanoriškai išsižadant savo interesų.

Kita vertus, kai mes esame per jėgą stumiami tai daryti, kyla vidinis poreikis pasipriešinti tokiai prievartai, nevalingai užsimezga visokiausios sąmokslo teorijos. Taigi neatmetu ir tokios galimybės. kad dabartinei konjunktūros Lietuvoje valdžiai pasitraukus nuo arenos, būtent lietuviai pasauliniu mastu iš oficialių tribūnų inicijuos diskusiją dėl apartheido režimo Izraelyje, atsiteisdami žydams už nedraugiškumą ir bjaurų Izraelio ambasadoriaus kišimąsi ne į savo reikalus.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas ne kas, o Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas tikrai nėra padorus žmogus, savo patarėju pasirinkdamas labiausiai atgrasų šiandieninės konjunktūros trubadūrą Gritėną. Dėl to ryškiai sumenksta Vilniaus universitetui garbė, kitaip nepasakysi. Kažkas čia atsitiko tikrai ne į gerąją pusę, nulūžo ar sugedo, nes pastaruoju metu, švelniai tariant, šio universiteto bendruomenei labai nesiseka su rektoriais…

 Kviečiu į talką Slaptai.lt skaitytojus, mokančius dirbti su kompiuterinės grafikos įrankiais.  Bandau įsivaizduot, jog pilietinės visuomenės telkimui pasitarnautų grafinė kompozicija su puslankiu pateiktu  užrašu ANTIKONJUNKTŪRA, likusią ovalo formos kompozicijos dalį užpildant labai pikto šuns snukio pavaizdavimu. Užuomina tokia: mes esame pasiryžę piktai sukandžioti konjunktūrą. Toks grafinis simbolis galėtų tapti pilietine nuosavybe, labiau plataus diapazono nei įprasta vienijimosi ir telkimosi, bendraminčių atpažinimo ženklu.  Tikiuosi, kad redakcija neatsisakytų, jeigu pasiūlytumėte publikuoti  jūsų pabandymų grafiškai įprasminti pilietinės visuomenės antikonjunktūrinį nusiteikimą.

2021.08.01; 16:40

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nuomonių būna įvairių…

Vieni sako, kad mums nereikėjo taip smarkiai spausti A.Lukašenkos į kampą, nes esą tokiu būdu tik dar labiau pastūmėjome Baltarusijos diktatorių  į putininės Rusijos glėbį, o, iš kitos pusės, dabar sunkiai tvarkomės su savo principingumo pasekmėmis pasienyje, kiti įrodinėja,  kad neturėjome jokios teisės nusisukti, kai kaimyninėje šalyje labiausiai bjauriu pavidalu yra naikinamas žmogaus orumas, sutrypiami į purvą laisvės likučiai, doriausi tos šalies piliečiai yra įkalinami, kankinami, žudomi.

Tačiau, kaip atrodo bent man, čia vis tik diskutuojama ne tiek dėl vertybių, kiek dėl to, kokį racionalumo tipą išpažįstame, kaip toli esame pasiryžę žengti racionalizacijos keliu, nes ne tik pirmieji kalba apie subalansuotą utilitarinį pasirinkimą, bet ir antrieji tvirtina, kad mums naudingiausia būtų, jeigu kaimyninė šalis tvarkytųsi demokratiniais pagrindais, taptų žmogaus teises gerbianti ir ekonomiškai klestinti valstybė. Savo ruožtu aš pats šiuo atveju neturiu jokio pasirinkimo nei į vieną, nei kitą racionalumo pusę, įkalintas iracionalumo, nes tas pats Lukašenka man visados buvo tik didžiausio, netelpančio į jokius rėmus, taigi ir nepasiduodančio racionalizacijai pasišlykštėjimo dirgiklis, kol tokio negatyvaus išgyvenimo įtampą bent iš dalies pavyko suobjektinti kažkieno tiksliai sutvarkytu vaizdiniu apie tarakoną, krutinantį kruvinus ūsus.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar tais laikais, kai Dalia Grybauskaitė kvietėsi Baltarusijos diktatorių švečiuosna, jaučiau pareigą perspėti, kad Lukašenkos diktatūra yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį gali žmogus patirti žiūrėdama tiesai į akis apie lukašenkinio valdymo stilių ir ypatumus.

Žiū: jeigu kiti diktatoriai turėdavo didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, tai Lukašenka tais laikais tokių kapinių neturėjo, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai pranykdavo be pėdsakų, nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį. Užtekdavo šiam pabaisai spragtelėti pirštais ore ir nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruodavo, nepalikdamas jokios išnaros, ar ne taip? Tokia yra (arba buvo) Lukašenkos diktatūros nešvankioji magija. Ar galima čia dar kažką racionalizuoti? Tai, kad tik dabar išaiškėjo, kad iš nešvarios virtuvės išnirusi tarakoidinė būtybė nėra tokia higieniška kaip atrodė mums iš pirmo žvilgsnio, neleidžia tvirtinti, kad anas anksčiau buvo ne toks atgrasus, todėl neva tada dar buvo galima taikstytis su režimo nusikaltimais dėl šventos ramybės ir kažkokių konjunktūrinių sumetimų. Kita vertus, aš tai dabar prisiminiau ne dėl to, kad nenoriu praleisti progos vėl ir vėl pasigirti, koks kadaise buvau įžvalgus, toli numatantis į priekį, kiek kviesdamas visus pripažinti faktą, jog kartais pasišlykštėjimas (ar pasidygėjimas) leidžia praregėti tikrovę ne mažiau intensyviai nei euforinis būties paslapties išgyvenimas.

Tačiau šįkart kalbėsime ne tiek apie Lukašenkos pradėtą hibridinį karą, kiek apie užstojusią hibridinę taiką Lietuvoje.  

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pastaruoju metu vis dažniau pasigirstantys reikalavimai atstatydinti Gabrielių Landsbergį iš Užsienio reikalų ministro posto dėl užklupusios mus migrantų krizės gali būti kvestionuojamas dėl savo dalykinio turinio, tačiau yra visiškai teisėtas, pagrįstas ir neatšaukiamas sisteminės logikos požiūriu.

Žinoma, ne G.Landsbergis išprovokavo tą krizę, tačiau jeigu tik nesate kilmingųjų mergelių instituto auklėtinis, nesunku bus suprasti ir tai, kad šalies daugumos žmonių nuotaikas atstovaujantys veikėjai (kaip rodo sociologiniai tyrimai, šeimų maršo vertybėms didesniu ar mažesniu laipsniu pritaria trys ketvirtadaliai šalies gyventojų) neturi teisės atsisakyti progos paversti atpirkimo ožiu Anūką, nepotizmo princą, dėl savo arogancijos ir pasipūtimo tikriausiai labiausiai nemėgstamą šiuo metu politiką Lietuvoje, tarkime, tokiu būdu ieškodami satisfakcijos už visą patirtų pažeminimų, patyčių, begėdiškų šmeižtų virtinę, pateikdami sąskaitą už valdančiąją klasę aptarnaujančių politologijos tešlagalvių prasivardžiavimus, kai naujosios politikos bangos atstovai ne kartą buvo vadinami Putino emisarais, penktąja kolona.  

Ar tai trys ketvirtadaliai šalies gyventojų yra penktojo kolona, a? Ar tiksliai suskaičiavote? Kokiai tautai galiausiai atstovaujate? Mūsų laikmečio žyme yra tai, kad tiršta ir dygu tapo nuo prisitaikėlių, karjeristų ir konjunktūros fetišistų, tačiau tai nekeičia reikalo esmės, kad gyventojų dauguma ir yra politinė tauta, kai savo ruožtu politinės tautos ir valdančiosios koalicijos orientacijos pastaruoju metu stipriai prasilenkia. Kaip atrodo, G.Landsbegio paaukojimas būtų „mažiausias kraujas“, ieškant hibridinio balanso, yra atpirkimo ožio už visas netesybas ir politinės sąmonės bei vaizduotės Lietuvoje nususinimą instaliacija.

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Andrius Kubilius, iš tiesų kaip ta nekaltųjų mergelių instituto auklėtinė, sako, kad nepalankiu mums visiems hibridinio karo metu tie žmonės, kurie reikalauja V.Landsbergio atstatydinimo, pagal kare kaip kare logiką turėtų būti vadinami išdavikais. Tačiau jau tokio lygio kaip ši krizė,  didesnės ar mažesnės visuomenės mobilizacijos reikalaujantys išbandymai byloja ir apie tai, kad nereikia spjaudyti į šulinį, iš kurio gali prisieiti gerti, nereikėtų persistengti dergiant savo tautiečius, nes negražu bus kitą kartą kviesti tų pačių žmonių mases ginti Tėvynę.

Kas ten dar taip neseniai tvirtino, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos? Todėl leiskite man išsakyti savo atskirą nuomonę, kad išdaviku turėtų būti vadinamas ne šiaip politinis oponentas, su kuriuo gali prisieiti dalytis valdžia, o greičiau tas įtakingas dabartinės koalicijos veikėjas, kuris savo ruožtu tarpininkavo nešvankiausiai nepriklausomybės laikų akcijai, kai šalies Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė svetimos šalies ambasadorius, atstovaujantis truputėlį kitokiai istorijos versijai. Čia ir kyla klausimas – ar be teisės rašyti savo istoriją tauta dar yra pajėgi atstovauti sau arba bent įsisąmoninti savo interesus, bus pajėgi ginti Tėvynę?  

Tegul pabando atsakyti į šį klausimą tas dvaro politologas, kuris išversdamas seną posakį į priešingą pusę neseniai su didžiausiu aplombu ciniškai pareiškė, kad nepaklūstantys konjunktūros taisyklėms žmonės yra tik naudingi idiotai…

2021.07.14; 07:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kas be ko, mus vienija kalba, gimtoji žemė, istorinė atmintis ir t. t. Tačiau jau praeitą kartą sutarėme tekste „Edvardas Čiuldė. Kas vienija ir skiria mus, lietuvius?” (https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kas-vienija-ir-skiria-mus-lietuvius/) padiskutuoti apie tuos probleminius vienijimosi veiksnius, kurių atatranka kartais teikia priešingą rezultatą, kai būna net taip, kad nepageidaujami pašaliniai veiksniai užgožia pozityvų rezultatą.

Dar  praeitą kartą užsiminiau apie tą paradoksalų dėl masinį pavidalą įgyjančių empirinių išimčių atvejį, kai godotini tautiniai ir valstybiniai simboliai yra išniekinami meinsrtyminėje žiniasklaidoje, o valdančiąją kliką aptarnaujantys politologai nepraleidžia progos pademonstruoti savo konvulsijų ir baisios alerginės reakcijos į viešumoje pasirodžiusius tautinį tapatumą įprasminančius simbolius. Paprastu pasibodėjimu dėl psichologinių priežasčių tokios alergijos fakto nepaaiškinsi, ar ne!?! Iš tiesų, demonstratyvus valdančiųjų, švelniai tariant, atsainumas valstybingumo rekvizito atžvilgiu yra vienas iš požymių, rodančių, kad oficialiojoje Lietuvos politikoje didesniu ar mažesniu laipsniu prasimuša antinacionalinis nusiteikimas, o, iš kitos pusės, vadinamasis žiniasklaidos neutralumas labiau nei keistame kontekste galimai byloja apie tai, kad užsienio kapitalo valdomi didieji žaidėjai informacijos paslaugų teikimo rinkoje yra už virvučių tampomi mažiausiai nedraugiškų, jeigu ne priešiškų, Lietuvai užsakovų.

Kazys Škirpa – tautos didvyris. Slaptai.lt nuotr.

Ta pačia proga pastebėsiu, kad dvaro politologai daro meškos paslaugą valdantiesiems, kalbėdami tik tai, ką valdančioji koalicija norėtų girdėti ir kuo yra linkusi dėl suprantamų priežasčių iškart patikėti, tokiu būdu prarasdama sveiką nuovoką ir galimybę bent iš dalies suprasti faktines aplinkybes – kodėl jų reitingai sminga į žemę su krentančios kometos pagreičiu? Kaip jau esu kelis kartus užsiminęs, tragikomiška nuoroda į komunikacijos trūkumą tokio metodiškai nuodugnaus nuosmukio nepaaiškinsi.  

Toliau plėtojant temą, reikia iškart pastebėti, kad LR prezidento institucija su milžinišku žmonių telkimo geriems darbams potencialu drauge yra ne mažesniu laipsniu panašiai probleminis vienijimosi veiksnys dėl čia taip pat neretai didelę reikšmę įgyjančių empirinių aplinkybių.  

Jau ta Konstitucijos išlyga, kad LR prezidentu negali būti vienai ar kitai politiniai partijai priklausantis žmogus, leidžia įsivaizduoti, jog Lietuvos prezidentas turėtų  iškilti virš partiniu pagrindu kylančio susipriešinimo ir telkti žmones, be visa ko kito, dar ir kaip moralinis autoritetas. Taip suprantama prezidento institucija savaime yra vienybės simbolis. Savo ruožtu neįtikėtinai palanki mūsų godotinam idealui aplinkybė yra tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda tą vienybės užduotį yra įsisąmoninęs asmeniškai kaip savo misiją, pasižadėdamas išnaudoti prezidento institucijos teikiamas galimybes visų pirma Lietuvos piliečių ir tautos vienijimosi labui.  

Lietuva. Vytauto Visocko nuotrauka

O gal prezidentas iš tiesų nekritiškai pasižadėjo daugiau nei gali, yra nepajėgus užganėdinti mūsų pernelyg aukštai užkeltų lūkesčių? Taip pagalvoti kyla pagunda, kai girdime didžiausius Nausėdos oponentus tvirtinant, kad dabar veikiantis prezidentas netęsi ir negalės tęsėti duoto vienybės pažado, bet – priešingai – neva yra dar didesnio susipriešinimo faktorius. Žinia, kaip sakoma, vienas lauke – ne karys. Kalbėjau, kad Konstitucija labai turiningai nusako LR prezidento instituciją, drauge pastebėdamas, kad taip apibrėžta prezidento tarnystė nėra apdrausta nuo nepalankių empirinių veiksnių. Nesunku pastebėti, kad labiausiai neparankus šiandien prezidento  konstitucinių galių išplėtojimui empirinis veiksnys yra konservatorių partija, Nausėdos įžengimą į postą pasitikusi su jokiais padorumo reikalavimais netramdomu išankstiniu priešiškumu. Tačiau, kaip atrodo, prezidentui Nausėdai sėkmę žada būtent tai, kad, paradoksaliai tariant, godotiną vienybės idealą prezidentas ir pseudokonsevatoriai supranta truputėlį skirtingai. Taigi, kaip atrodo bent man, pseudokonservatoriai vienybės galimybę įsivaizduoja kaip gaujos susitelkimą dėl puoselėjamos asmeninės, giminės ar vienos partijos naudos, kai savo ruožtu mums labiau viltingas yra prezidento raginimas forsuoti vienybės idealą, ieškant žmonių interesų balanso ir mažinant atskirtį tarp Lietuvos piliečių. Tokią prezidento ištarmę jau turėjau progą pavadinti raginimu keisti valstybės kursą, grįžtant prie pačių žmonių.

Iš tiesų, vienybė vienybei – nelygi. Vienybė nėra tik paprastas užkeikimas, čia labai svarbu tai – koks turinys yra įdedamas į tokį paraginimą, kaip suprantamas tas vienybės veikimo mechanizmas? Regis, išties Nausėdai organiškai svetima yra ta vienybės samprata, kai žmonių susitelkimas yra įsivaizduojamas kaip vienokio ar kitokio spaudimo padarinys. Kaip užsiminiau, Nausėda yra pasižadėjęs balanso idėjai net labiau nei įprastas įsipareigojimas palaikyti valdžių padalijimo balansą, nors ir tai svarbu. Puoselėju labai pagrįstą viltį, kad dabartinis Lietuvos prezidentas didesnio ar mažesnio laipsnio vienybės galimybę supranta kaip Lietuvos daugumos piliečių interesų derinimo su išrinktąja (arba taip pasivadinusia) mažuma procesą. Kartais atrodo, kad prezidentas iš tiesų būtų nieko prieš, jeigu tautai imtų ir prasikaltų balsas, nors čia aš tikriausiai pradėjau pernelyg daug įsivaizduoti. Kad ir kaip ten būtų, jeigu daugumos žmonių balsas bus ir toliau taip kryptingai kaip dabar nustumiamas į marginalines paraštes, tenkinant tik atskirų žmonių poreikius, įsivaizdavimus ir kaprizus, mūsų valstybę anksčiau ar vėliau ištiks koma, kai iliuzinį politinio darinio gyvybingumą teks palaikyti išimtinai tik dirbtinėmis priemonėmis. Taigi balanso paieška čia jokiu būdu nėra kažkoks populizmas, kaip būtų linkęs pasakyti papūgaujantis oponentas, o greičiau yra nacionalinio saugumo užduotis. Taip pat ir Lietuvos žmonių atskirtis tvyro ne tik socialinėje ekonominėje plotmėje, dar blogesnis dalykas yra moralinė segregacija, kai labiausiai lėkšti politikos trubadūrai tyčiojasi iš nuomonių įvairovę atstovaujančių žmonių, kurie neretai kalba labiau turininga kalba nei leidžia pirmųjų, t. y. privilegijuotų nuomonės formuotojų nususęs žodynas.

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš didžiuojuosi savo tauta, kurios dauguma vis tik yra protingesnė bent už mane. Prezidento  rinkimų metu po ilgų dvejonių iš dviejų kandidatų rinkausi Ingridą Šimonytę. Savo abejones esu įgarsinęs viešojoje erdvėje maždaug taip, kad protas liepia balsuoti už G.Nausėdą, o širdis traukia pasirinkti savo prezidentu žavią ir protingą damą. Tai tikrai nebuvo erotinis, o greičiau neurotinis pasirinkimas, bandant įsivaizduoti – kuo viskas gali baigti, kai prie vairo stoja žavi ir drauge protinga moteris. Savo ruožtu šiandien jau galima pasakyti, kad Šimonytės žavesys yra nepavaldus laikui, protas –  funkcionalus, tačiau drauge išaiškėjo ir tai, kad anosios dalykiškumas ir funkcionalumas yra visiškai be moralinio turinio, jeigu norite, tobulai sterilus įtaisas. Šalia jos Nausėda iš tiesų atrodo kaip herojinės mitologijos kankinys, sulinkęs nuo nepakeliamos moralinės naštos, drauge kaip besiveržiantis iš labirinto, ieškantis kelio į tikrovę žmogus.

Seimo narė Aušra Maldeikienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Ar Šimonytės pavyzdys rodo bent tai, kad dirbtinis protas gali laisvai vadovauti vyriausybei. Vis tik, kaip atrodo bent man, ji nėra tokia tyra ir nepakaltinama kaip plastmasinė rožė su rasos lašeliu. Nekyla noras paneigti, kad konservatorių rinkiminio sąrašo aukštose pozicijose toks Maldeikis galimai atsidūrė ne atsitiktinai, tarkime, savo sugebėjimų pagrindu, o dėsningai kaip Maldeikienės, tulžingos bobos, dergiančios prezidentą ir šlovinančios Šimonytę dėka. Kiti šlovintojai taip pat buvo pamaloninti, bet jie nėra tokios odiozinės figūros, kad reikėtų apie tai atskirai užsiminti. O vis tik man gaila Šimonytės, kuri, kaip atrodo, yra įpareigota atsilyginti už gerą savo atžvilgiu žodį įtakingojo malonėmis, man apskritai gaila visų žmonių, gyvenančių pagal tokius papročius. Savo ruožtu savaime „maldeikienės“ nepasidaro, jas reikia užveisti, panašiai kaip skruzdės soduose užveisia amarą.

Kai viena Maldeikienė iš europarlamento tribūnų iškoneveikia žmones labiausiai nešvankiais žodžiais, kita, maldeikienė, ta iš Seimo, jau kitą dieną ateina į tų pačių žmonių minią pabendrauti su neva storžieviška liaudimi. Ką tikisi išgirsti toks provokatorius? Jeigu norite žinoti, man apskritai gaila visų maldeikienių, savo gyvastį palaikančių  nešvankiu drabstymųsi ir užkilusia tulžimi, taip pat siekiančių statusą užsitarnauti  nesibaigiančiomis provokacijomis…   

 (Bus daugiau)

2021.06.30; 14:11

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Niekados nepuoselėjau iliuzijos, kad tauta gali tapti totaliai vieningu dariniu su vieno vado institucija priešakyje. Žinia, buvo tokių laimingų akimirkų, kai, pakilusi į kovą už laisvę, tauta susitelkdavo aplink savo šviesuomenę, o žmonės, išėję į laisvės kelią, demonstruodavo pasiaukojimo vienas už kitą stebuklus, taip išaukštindami ir Tėvynės idėją. Tačiau šiandien ta pati, dabar jau tarsi laisva bei nepriklausoma tauta, yra susipriešinusi iki tokio laipsnio, kad kartais tautiečiai tampa didesni neprieteliai vienas kitam nei tykantys savo naudos galimi užsienio agresoriai. O gal didelis pavojus mus savaime vėl suvienytų, kaip anais herojiškais laikais? Kažin kažin…  

Todėl nelaukdami, kol susipriešinimo negandos išsispręs savaime taip ar kitaip, jau šiandien turėtume pabandyti apžvelgti visus veiksnius, kurie gali mus vienyti ir atskirti, dėmesį fokusuojant į tas problemine sritis, kur mes patys privalome rasti sprendimus, nelaukdami to, kad mumis pasirūpintų kiti. Jau dabar būtų laikas pabandyti prisimatuoti – kaip per išaugusią prarają būtų galima (ar negalima) permesti tiltus, leidžiančius pabandyti kiekvienai iš pusių nueiti savojo kelio dalį.

Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, mus, dėl daugelio klausimų susipriešinusią publiką, turėtų vienyti bent požiūris į širdžiai mielus (?) mūsų išsilaisvinimo kelio ir tautos orumo simbolius. Tačiau, kaip išaiškėja, požiūris į simbolius mus labiausiai ir atitolina vienas nuo kito, atskiria per šviesmečius.

Taupydami laiką, imkime už pagrindą tik vieną atskirą, bet labai iškalbingą pavyzdį. Štai Šeimų maršo dalyviai iš užmaršties prikėlė užsisenėjusią Trispalvės išniekinimo istoriją, kai dar 2000 metais toks Dainius Liškevičius pateikė į viešąją erdvę videoperformansą, kuriame autorius pozicionuoja save kaip titaną herojų, su trispalve nelyg kokiu skuduru nusivalantį šokoladu išteptą veidą. Ar reikėjo to maršo dalyviams dar kartą atkreipti dėmesį į sunykusios vaizduotės žmogaus norą trūks plyš susireikšminti ir, kaip matome, neradusį geresnės priemonės tokio užmanymo įgyvendinimui nei chuliganiškas išpuolis prieš vėliavą, drauge įsivaizduojantį bent tai, kad pati vėliava negali atsakyti antausiu į užpuolimą. Žinoma, jokio meno užuominų čia nerasi nė su žiburiu, dėl to nėra jokio reikalo ginčytis. Tačiau mūsų autorius užsispyręs tvirtina, kad šis performansas yra meno kūrinys, kuriame buvo įžvalgiai numatytos karštosios šiandienos aktualijos, taigi neva yra toks meniškai įprasmintas imperatyvas, kuris, kaip tvirtina autorius, mūsų dienomis skatina pasirinkti tarp LGBT bendruomenės ir tradicinės šeimos.

Trispalvė. G.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

 

Menas pagal lietuvišką to žodžio etimologiją veda atminties aktualizacijos linkme, įpareigoją prisiminti ištakas, esmę, kaip žinome, menas nėra tik fotografinis tikrovės atvaizdavimas. Tikras menas yra menantis menas.  Taigi ieškant ištakų pagal minėto performanso sumanytojo nubrėžtas gaires, būtų galima daryti prielaidą, kad autorius čia žaidžia giliais simboliniais užšifravimais, ekskrementų krūvelės duotybę pridengdamas šokolado įvaizdžiu, veidą suprasdamas kaip užpakalio užuominą, vėliavos simboliką susiedamas su giluminiu užpakalio viešo nusivalymo demonstracinio akto užšifravimu. Taigi, jeigu ir galėčiau vardan kompromiso, nueidamas savąją kelio dalį sutikti, kad šūdas yra šokoladas, o šokoladas yra šūdas, vis tik niekados negalėsiu pripažinti, kad aptartas vėliavos išniekinimo aktas yra meno kūrinys.

Daug netuščiažodžiaudamas paskysiu tik tai, kad pažinojau bent du žmones, kurie buvo nuteisti kalėti už trispalvės vėliavos iškėlimą pokario metais, todėl ir simbolį suprantu truputėlį kitaip.

Netrukus prasidės didžioji Olimpinių žaidinių fiesta, lauksime Lietuvai atstovaujančių krepšininkų ir kitų sportininkų pergalių. Ką turėsime progos pamatyti, stebėdami prazimbiančias mašinas Lietuvoje, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?

Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau po Joninių pradedančiais temti vasaros vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokiais atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.

Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.                                        

Vinco Kudirkos paminklo papėdėje. G.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą. Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija.

Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.    

2021.06.27; 13:15

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Žmogaus teisių klausimo iškėlimas visų reikalų priešakyje yra Vakarų civilizacijos vizitinė kortelė. Tai ypač akivaizdžiai pastebime, kai, tarkime, demokratinės šalies lyderis susitinka su autoritarinių šalių vadovais ir politiniu elitu. Kaip ne kartą esame matę ir girdėję, vakarietis dažniausiai diskusijas pradeda nuo žmogaus teisių padėties aptarimo ir tik po to pereina prie kitų aktualijų. Tačiau štai dabar, būtent šių sakinių kontekste, norėčiau labai garsiai sušukti, – kai savo ruožtu ne kalbant, o rašant tokį savo nusiteikimą išrėkti tiesą galima pažymėti tik dedant šauktuką, – kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą! 

Galima garsiai pasakyti net taip, kad aptartu atveju joks homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla ir negali kilti iš principo. Kai toks klausimas vis tik yra keliamas, daroma netyčinė loginė klaida arba sąmoningai žengiama apgaulės ir klastočių keliu.

Kai sakau, kad demokratinėse šalyse, besivadovaujančiose visų žmonių lygybės prieš įstatymą principu, homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla, GinkDie, nė iš tolo neturiu pikto užmanymo įpiršti mintį, kad homoseksualai neturi jokių teisių, o priešingai, primenu tą neginčytiną tiesą, jog homoseksualumas nieko nei prideda nei atima žmogaus teisų požiūriu, taip pat nepadaro to žmogaus daugiau ar mažiau lygiu prieš įstatymą. Išimtį čia teikia nebent tik pareiškianti savo teises gamta, su kuria nepasiginčysi. Pabandykime įsivaizduoti, kad visuomenei nedaug ką kainuotų teisės gimdyti vaikus suteikimas gėjui, gyvenančiam poroje su kitu gėjumi, tačiau iš to tikriausiai nieko doro  nesigautų.

Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Juridinis homoseksualių žmonių tarpusavio santykių reguliavimas yra administracinės teisės objektas, o tokios užduotis iškėlimas į žmogaus teisių platformą yra perteklinis elementarių dalykų sureikšminimas, nieko nepagrįstas juridinio fakto hiperbolizavimas. Taip pat pravartu bus pastebėti, kad siekiant juridinio šios sferos sutvarkymo, kaip ir svarstant atstovavimo EVT klausimą, daug svarbiau nei žvalgymasis per petį į kitų šalių tvarkymosi pavyzdžius yra įsipareigojimas šventai laikytis LR Konstitucijos nubrėžtų orientyrų.  

Todėl aš klausiu savęs jau kelintą kartą, o dabar pamėginkime pasvarstyti visi drauge – kodėl išgalvotas homoseksualių žmonių teisių klausimas yra sureikšminamas su tokiu dideliu trenksmu, jog pastaruoju metu jau imamas traktuoti kaip visuomenės pažangos indikatorius?

Nusileidimas į požeminę perėją. Slaptai.lt nuotr.

Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo, aš vis tik esu linkęs spėti, kad taip atsitinka dėl to, jog po dirbtinai sureikšminto homoseksualių žmonių teisių klausimo triukšmo ir dūmų uždanga yra užsiimama tokiais reikalais, kurie nemėgsta dienos šviesos. Sukeltas triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją. Pabandykime įsivaizduoti, kad A.Armonaitės partijos svarbiausias įsipareigojimas yra tarnystė stambiojo kapitalo interesams, o seksualinės mažumos yra tik patrankų mėsa \tokiame su modernios partijos įvaizdžiu drastiškai nederančiame užsiangažavime.

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip atrodo, dar svarbesnė to paties klausimo variacija yra štai tokia – kodėl paprastai būna taip, kad garsiausiai mūsų padangėje seksualinių mažumų išgalvotų teisių dūdą pučia tie patys žmonės, kurie, iš kitos pusės, jau  visomis išgalėmis ir beveik nesislėpdami, pradėję karą už Lietuvą be lietuvių, niekina lietuvybę, taip pat įžeidinėja ir užgaulioja i LR prezidentą, nesugebėdami nurodyti net tariamo tokio užpuolimo  preteksto? Ar jūs manote, kad jie yra pašaukti veikti pažangos dvasioje, kuri savo ruožtu yra viena ir nedaloma, susiejanti į visumą ką tik atskirai įvardytas veiklos sritis?

Nepasakysi, kad prezidentas Gitanas Nausėda yra tautiškai užsiangažavęs žmogus, to taip paprastai nepasakysi… Tačiau  matome ir tai, kad Nausėda nesigėdija savo lietuviškumo, o tai mūsų laikais gali būti priimama kaip baisus dirgiklis, išprovokuojantis oponentus pasalūniškiems veiksmams, kaip užgauliojimų ir nevalyvų kalbų pateisinimas.

Žinia, šiandien nesigėdijimas būti lietuviu yra aukščiausiosios drąsos pasireiškimas, kurį būtų galima prilyginti vaikščiojimui po minų lauką. Išties, ne kiekvienas galėtų tokį drąsos, prilygstančios beprotybei, išbandymą atlaikyti. Tačiau kodėl yra taip, kad visas pasaulis krykštauja iš džiaugsmo, sužinojęs apie tai, jog Izraelio pirmuoju asmeniu tapo radikaliosios  dešinės atstovas, kraštutiniu nacionalistu vadinamas politikas, o Lietuvos prezidentui prikišama lietuviškumo nesigėdimo nuodėmė kaip baisi neskonybė ar apsigimimas. Toks Vytautas Bruveris beveik kiekvieną savaitę skelbia, kad Nausėda tuoj, jau tuoj bus prikaltas prie pasaulio gėdos sienos už savo nesugebėjimą prisiimti lietuvybės naštos kaip sielą ir kūną bjaurojančios nuodėmes.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy

Neseniai mūsų akyse dėjosi farso spektaklis su finaline scena, kai Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė Izraelio ambasadorius. Kita vertus, karjerizmo ir nepotizmo išvešėjimo atmosferoje susiformavo triukšminga kryptingai susitelkusių žmonių, besivadinančių pažangiečiais, falanga, kuri, kaip atrodo, nurims ir bus užganėdinta tik tada, kai jau ir prezidentą Lietuvai paskirs tas pats Izraelio ambasadorius. Žengiant tokiu keliu, seksualinių  mažumų teisių  hiperbolizavimas, siekiant šį klausimą paversti ultramadingu diskursu, leidžia perskirstyti dėmesį, pabandant žmogaus dvasią atitraukti nuo tautinė kultūros puoselėjimo uždavinių kaip beviltiškai pasenusio, iš mados išėjusio įsipareigojimo.

Tikriausiai nelabai korektiškas yra dar Kudirkos suformuluotas šūkis: Lietuva – lietuviams. Tačiau šiandien jau daugiau pastangų įdedama siekiant atgaivinti  Lietuvos be lietuvių įsivaizdavimą arba net keliant Lietuvos be Lietuvos idėją, išplatinus gandą, kad Lietuva jau išėjo iš mados. Taip tikroji Lietuva vis labiau traukiasi iš viešojo gyvenimo, grimzta į pogrindį, geriausiu atveju užsisklęsdama saugiausioje sau vietoje, t. y šeimose, o šeimų maršai drauge yra taip užsisklendusios Lietuvos atsivėrimai tiesoje. Dėl tos pačios tiesos nė iš tolo negaliu sutikti, kad Lietuvos išvarymo, dekonstrukcijos ir naikinimo dvasia yra kažkokios pažangos dvasia. Greičiausiai tai yra kryptingai veikiančios dykumos dvasia, ataidinti hienų kaukimu.

 O vis tik, jeigu jie jau gali būti vadinami mūsų dienų stribais, nejaugi mes esame laisvos ir nepriklausomos Lietuvos partizanai?..

2021.06.18; 09:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Man taip pat nesunku būtų apsimesti feministu, – tai galiu daryti be didelių pastangų, užsimerkęs. Nežinau su kokiais keblumais gali susidurti kiti, tačiau man nereikėtų nertis iš nuosavo kailio demonstruojant savo feministinį nusiteikimą, nes nuoširdžiai, taigi niekieno  neverčiamas esu įtikėjęs, jog geresnioji žmonijos dalis yra moteris. Todėl prašyčiau nepalaikyti šių prisiekusio moterų mylėtojo dorai pasakytų žodžių tik tuščiu džentelmeniškumo gestu arba patogios pozos rezervacijos užrašu, dar daugiau, esu įsitikinės, jog taip ar panašiai galvoja dauguma vyrų, turėjusių laimę patirti, kas yra motinos širdis, arba – kaip toli  nežinomybės vingiais gali nuvesti ir paklaidinti mylimosios kuždesiai, pagaliau, kokia tvirta ramybės uola yra dėl jaunystės klystkelių atleidusios žmonos žodžiai.  

Taip pat prisipažinsiu, kad ne visos moterys man yra gražios – ogi gražiomis tikrai negaliu laikyti  kvailų aktyvisčių, užsiimančių paūbavimais ir paklykavimais, dažniausiai besidarbuojančių keistose išgalvotų žmogaus teisių agentūrose. Kaip yra kartą pastebėjęs Fiodoras Dostojevskis, tokių moterų net nebūtų galima pavadinti egzaltuotomis isterikėmis, nes tokios moterys dažniausiai yra tik vulgarios klyknės.

Nenuostabu, kad moterys nepriklausomos Lietuvos istorijoje ne kartą yra tapusios visuomenės lyderėmis, užimančiomis aukščiausius postus, tačiau naujai susiklosčiusi padėtis, kai po Seimo rinkimų  visas svarbiausias raktines politinio diskurso ir visuomenės valdymo pozicijas uzurpavo trys moterys, iš tiesų yra netriviali ir iš pradžių atrodė kaip  unikali, intriguojanti  bei žadinanti neaiškius lūkesčius net mums, jau bandžiusiems prisipratinti prie matriarchato papročių šeimose, situacija. Viskas staiga tapo taip moteriška, kad atokiau stovintis prezidentas vyras kartais pradeda išrodyti kaip svetimkūnis moteratinio arba, tiksliau tariant, feminatinio valdymo tipo sistemoje, nepavadinus tai  naująja santvarka arba nežinoma politologinei refleksijai politinės sanklodos atmaina. Prisipažinsiu, kad aš pats dėl politinio olimpo tokio staigaus sumoteriškėjimo iš pradžių labai džiaugiausi ir iš laimės krykštavau kaip naujagimis, išsivyniojęs iš vystyklų, įsivaizduodamas, kad į politinę viršūnę iškopusios naujos kartos išsilavinusios, žavingos, iškalbios moterys negali neužduoti labiau civilizuoto bendravimo ir politinės kultūros tono. Tačiau – kas gavosi? Iš tiesų, mėšlo mūsų aplinkoje dabar tarsi ir pamažėjo keliomis kaugėmis, tarkime, kažkiek sumenko (jeigu?) terpė, kurioje, kas ne kas, o visokie kotletų valgytojai už svetimą sąskaitą atsiranda tarsi iš nieko, kitaip nepasakysi.

Moteriškos skrybėlės. Slaptai.lt nuotr.

Senovės Romos poetas Lukrecijus Karas sako taip: vermes de stercore existunt, t. y. vabalai atsiranda iš mėšlo (gal iš tiesų poetas geriau žino tai, kas iš ko atsiranda). Tačiau nedrįsčiau tvirtinti, kad dabar ant širdies tapo ramiau, kai visas viešojo vyksmo erdvės, taip pat ir atsilaisvinusias nuo ankstesnio balasto, vis labiau užpildo forsuotos plastmasės tūriai, valstybę paverčiantys stipriai intoksikuota visuma. Paradoksaliai tariant, gal tas mėšlas vis tik buvo geriau nei negyva ir nuodingus garus išspinduliuojanti plastmasė. Žiūrint banaliai, racionalia tvarkomas, išmaniai įterpiamas ten, kur reikia, mėšlas tampa organine trąša, t. y. maitinančiąja želmenų terpe, o vokiečių mistikas sako net taip: wo mist, da Krist, neva, ten kur tarpsta mėšlas, užgimsta ir Kristus. Savo ruožtu plastmasė yra labiausia netinkamas pasirinkimas, jeigu mums gyvasties palaikymas dar kažkiek rūpi!

Viktoriją Čmilytę-Nielson pasivijęs Iljos Erenburgo šešėlis įkalino ją stikliniame rutulyje. Ji – tai užvesta išorinio mechanizmo ir besisukanti ratu krištolinė lėlytė. Joks burtininkas jau nesugebėtų įpūsti jai gyvybės. Geriausiu atveju ji dabar yra neskoninga valstybingumo dekoracija.

Neabejotinai labiau gyvastingas personažas yra Aušrinė Armonaitė. Tačiau anosios gyvastingumas vis tik yra labai vienpusis, pritaikytas stambiojo kapitalo su Grigeo veidu interesų atstovavimui. Grigeo, jeigu nežinote, yra tokia stambiagabaritiniu pavidalu apsidergusi bendrovė, kuriai apsivalyti nepavyks net ir panaudojus visą stambiausiojo  gamintojo  pagamintą tualetinį popierių.

Visas vidus pradeda skaudėti, maudžia siela vadinamą organą, kai esi reikalo verčiamas pasakyti kažką nemalonaus Ingridos Šimonytės atžvilgiu, nes anoji neabejotinai yra padorus žmogus. Tačiau tačiau…

Gražuolė. Slaptai.lt nuotr.

O gal šių eilučių autorius paprasčiausiai klysta, dėl intelekto trūkumo ir vaizduotės nususimo nesugebantis pastebėti, kad šios trys fėjos yra mums likimo dovana, nes niekas kitas nesugebėtų taip įsijausti į valstybės modernizavimo pašaukimą, seksualinių mažumų teisių gynimo užduotį paskelbus svarbiausiu laikmečio rūpesčiu. Tikrai ne dėl atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių šiandien pagrindinių žmogaus teisių gynimo institucijų vadovais yra skiriami gėjai ir lesbietės, taip pat ir Konstitucinio teismo pirmininko munduras yra primatuojamas visai neatsitiktiniam žmogui. Kaip sako Seimo Žmogaus teisių gynimo komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius, atėjo laikas pakelti žmogaus teises nuo atsarginių suolelio. Stipria pasakytai, ar ne? Kalbama su tokiu teisuolišku įsitikinimu, tarsi anksčiau Lietuvoje žmogaus teisėmis nekvepėjo nė iš tolo, žmogaus teisės neva užgimė tik su seksualinių mažumų pradėtų kelti bruzdesiu.

Niekinga yra išjuokti žmogų dėl jo seksualinės orientacijos. Jeigu mes tai darome, vadinasi mums trūksta elementarių kultūrinių įpročių, esame necivilizuoti žmonės. Tačiau apie kokias seksualinių mažumų teises jūs kalbate, protingieji kurmiai? Išrašytoje papunkčiui Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apie jokias seksualinių mažumų papildomas teises nėra net užsimenama. Arčiausiai būtų reikalavimas nediskriminuoti žmogaus dėl lyties, tačiau – ar jūs matėte kur nors Lietuvoje, kad lesbietės ar gėjai būtų diskriminuojami dėl to, kad yra vyrai at moterys? Todėl, kaip atrodo bent man, sukeltas baisus triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra didesnis kretinizmas net už sovietinių laikų marazmus. Jūs galite galvoti ką norite, bet man atrodo, kad tokia falsifikacija, kaip ir bet koks valstybiniu lygiu įteisintas melas, naikina ne tik  šalies gyvastingumą, bet ir gynybinį pajėgumą. Privalome gerbti visus savo bendrapiliečius, taip pat ir mažumų atstovus, juolab nevalia tyčiotis iš gyventojų branduolį sudarančios daugumos, nes priešingu atveju ta dauguma gali pradėti gėdytis savo valstybės. Todėl, kaip atrodo bent man, blogis, kurį mes patys prisišaukėme su trijų  fėjų vadovavimu, yra tai, kad valstybės idėja pasidengė antivalstybingumo patina.

Lietuva nėra manekenas, skirtas išstatymui vitrinoje. Jeigu taip suprantame Lietuvos idėją, tai tada iš tiesų plastmasinis būvis yra dėsninga išeitis. Ta proga leiskite priminti ir tai, kad didysis Immanuelis Kantas žmogaus bukumą apibrėžė ne kaip proto ar intelekto, bet kaip sugebėjimo spręsti trūkumą, pasireiškiantį tada, kai bendroji taisyklė taikoma aklai, neįvertinus atvejo ypatingumo.

Moteriška paslaptis

O gal iš tiesų daug triukšmo kyla tik dėl nieko? Gal seksualinės mažumos baisiausias bangas kelia tik dėl to, kad siekia įteisinti vienalyčių porų santuokų valstybinę registraciją, tai pavadindami kova už žmogaus teises? Keista tai būtų kova… Suprasčiau pasipiktinimą, jeigu kažkas bandytų uždrausti mylėti, o santuoka, kaip suprantu bent aš, yra pareiga, nepavydėtinai sunki našta. Jeigu nebijočiau, kad gali užgraužti sąžinė, lengvai perleisčiau tokią neva teisę…

Ar Lietuvos valstybė gina Tėvų teises. Nebūčiau nustebę, jeigu tėvai būtų sukilę jau tada, kai mūsų padangėje buvo bandoma įskiepyti Barnevernet įpročius. Norvegijos Barnevernet, prigijusi ten dėl ypatingo savivaldybės statuso, yra ne mažiau bjaurus užkratas nei Rusijos bolševizmas. Lietuvoje buvo gerai žinoma statistika, kad pabuvoję Bernevernet naguose globotiniai keliasdešimt kartų dažniau renkasi savižudybės kelią nei užaugę su gimdytojais, geresni jie būtų, ar blogesni, tačiau dėl politinio pasirodymo į tai buvo žiūrima pro pirštus.

Savo ruožtu savaitgalį  tėvų rengiamas Šeimų maršas rodo, kad Lietuvoje  gyvybė ir laisvės dvasia vis  tik rusena.

2021.05.13; 13:18

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Esu labai tingus, retai viešuose renginiuose pasirodantis žmogus, tačiau Didžiojo šeimos gynimo maršo akcijose buvau nusprendęs tiesiogiai nedalyvauti dėl to, kad pats nevairuoju automobilio, o, kaip supratau, čia rinksis ratuoti žmonės, vyks mašinų paradas, dėl karantino apribojimų dalyviams neleidžiant palikti transporto priemonės ribų. Mano šeimoje automobilį vairuoja žmona, taigi šiuo požiūriu esame netradicinė šeima. Tačiau pamatęs ir išgirdęs tai, kaip žvėriškai puolami, dedami į šuns dienas ir dergiami šio maršo organizatoriai, pasinešiau paspartintu tempu išlaikyti vairavimo įgūdžių egzaminą, drauge žvalgausi – kur būtų galimą įsigyti kokį nors drandalietą, o, stojus X dienai, ruošiuosi atjudėti į Vilnių.

Žmonių nuomonės neretai išsiskiria, visuomenėje vyksta diskusijos, tačiau mūsų padangėje dar niekados nebuvo girdėti tokio isteriško kiaulių choro žviegimo kaip dabar, stengiantis suniekinti maršo organizatorius arba įtikinti, kitas pavyzdys, kad Prezidentūros užsakyti sociologiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti pilietinės visuomenės požiūrį į Partnerystės įstatymą, Stambulo konvencijos ratifikavimo būtinybę ir užmačias sudarkyti rinkimų sistemą, neva yra baisi nesąmonė, marazmų marazmas. Taigi prisigyvenome iki to, kad, kraštutinai susiaurinus demokratijos idėjos supratimą, visuomenės tribūnų pozicijose įsitvirtino sofistinio mentaliteto gauja, bandanti įpiršti mums nuomonę, kad vartotojų visuomenės klestėjimo laikais žmonių nuomonės „darant politiką“ yra nereikalingas balastas, jog neva jau atėjo laikas apsivalyti nuo pilietinės visuomenės likučių kaip nuo pavojingo užkrato.

Ar jūs esate girdėję ką nors apie tai, kad viešai būtų išjuokiami gėjų paradų organizatoriai, lendant į jų privatų gyvenimą, išviešinant neskelbtinas detales? Tačiau štai Arkadijus Vinokuras daug sakančio pavadinimo straipsnyje „Apie šeimos gynėjų susidomėjimą kaimyno išange ir tamsius maršo organizatorių užkulisius“ (Delfi.lt) ne tik trumpai drūtai paporina vadinamųjų organizatorių biografijas nepalankiausioje šviesoje, bet ir paviešina  tokias graudžias žmogaus gyvenimo aplinkybes, kad, tarkime, vienas iš renginio krikštatėvių, toks Algimantas Rusteika paeitais metais vertėsi sunkiai, per mėnesį gaudamas tik minimalų uždarbį. Ar tai mirtina nuodėmė? Kaip atrodo, žiūrint iš A.Vinokuro taško, tokia nuoroda turėtų galutinai pribaigti oponentą. Žinia, pats A.Vinokuras neskursta, jeigu neklystu, yra net labai pasiturintis žmogus, užkūręs Lietuvos istorijos niekinimo ir lietuvių tautos dergimo versliuką. Ar klausiate – kas jam moka, kokia valstybė ar institucija yra tikrasis A.Vinokuro veiklos sponsorius? Atsakau – neužduokite kvailų klausimų, nekvaršinkite sau galvos, taip jau yra, kad Lietuvoje kiaulės akis įsistatę personažai vargo tikrai nemato, randa kur pritaikyti savo sugebėjimus, turi didelę paklausą.

Jeigu A.Vinokuras netraukia iki sofisto pagal apibrėžimą, – jo žinomumą lemia truputėlį kiti veiksniai nei principinis neprincipingumas, – tai Romas Sadauskas-Kvietkevičius, kitas Delfi.lt autorius, kartas nuo karto pademonstruoja aukštojo pilotažo sofistinius sugebėjimus. Tačiau bėda ta, kad sofistai paprasta užstringa žodžiuose, neprisikasę iki sąvokos turiningumo nusakymo. R.Sadauskas- Kvietkevičius praeitos savaitės pabaigoje publikuotame straipsnyje (Tikrasis šeimų maršas vyks Motinos dieną; Delfi.lt), skirtame, be visa ko kito, Motinos dienos garbei, bando mus įtikinti, kad tradicinės šeimos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys, tikriausiai nepagalvojęs apie tai, kad iš tokio teiginio toliau seka silogistinės figūros išvada, jog jo Motinos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys.

Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau niekas negali prilygti Pauliui Gritėnui, tikriausiai labiausiai gličiam sofistinės išminties pardavinėtojui arba greičiau perpardavinėtojui Lietuvoje. Paprastai sofistai maitinasi iš antrų rankų, jeigu vienas kažką pasakė į temą, tai kiti kartos ir kartos, kol žodžiai susidėvės iki skutų.

Praeitą savaitę jie visi vienu balsu staugė apie Prezidentūros užsakytų sociologinių tyrimų menkavertiškumą, tvirtindami, kad demokratinės šalies elitui daugumos nuomonė nieko nereiškia. Esą, jeigu būtų įsiklausoma į daugumos nuomonę, tai mirties bausmė niekados nebūtų panaikinta. Tačiau niekas ir nesako, kad demokratija prasideda su mirties bausmės panaikinimu, štai demokratijos bastiono JAV kai kuriose valstijose mirties bausmės panaikinti niekas neskuba, o tai, kad Putino Rusijoje mirties bausmės vykdymas yra sustabdytas, nedaro Rusijos demokratiškesnės nei per kotą. Kita vertus, dirbtinai forsuojamos abejonės dėl daugumos teisės  tapti lemiamu teisėkūros veiksniu didesniu ar mažesniu laipsniu veda į mūsų nepriklausomybės teisėtumo pagrindų užginčijimą.

Tas pats P.Gritėnas leidžia suprasti, kad aukštuomenės, sudarančios mažumą, nuomonė yra  svarbesnė nei prastuomenei priskiriamos daugumos nuomonė. Tačiau jeigu tik pabandome suskirstyti visuomenę į aukštuomenę ir prastuomenę, tai net nežiūrint daugumos ir mažumos kiekybinių parametrų nusakymo variacijų, nelieka nieko kito kaip aiškiai konstatuoti faktą, kad P.Gritėnas savo publicistikos vojažais atstovauja labiausiai agresyvios prastuomenės domeno interesams. Tai tiesiogiai nurodo Sokrato susidūrimo su sofistais istorinis precedentas.

Sokratas

Sokratas, diskusijose su sofistais, buvo pirmasis senovės Graikijos laikų žmogus, pasisakęs prieš to meto visuomenėje paplitusią homoseksualizmo ir pederastijos praktiką. Kaip rodo dialogas Puota, sofistai netaupė gražbylystės resursų, siekdami pateisinti pederastijos įpročius, tačiau diskusijos erdvėje jie yra įspraudžiami į kampą Sokrato argumentų. Diskusijose su lipnia sofistų gražbylyste užgimsta  aukštasis Sokrato prokalbių stilius. Dar toliau šia kryptimi pasistūmėjo Platonas.

Taigi, ar galime uždrausti žodį „pederastija“, jeigu jį į vartoseną įvedė pats Sokratas, o dar labiau išpopuliarino Platonas. Turėdamas galvoje su pederastijos paplitimu antikoje atsiradusią nepilnamečių atžvilgiu ištobulintą meilikavimo subkultūrą ir visuomenės prijaukinimo taktiką, Sokratas perspėja: „Pederastai yra vilkai ėriuko kailyje“.

Senovės filosofas Platonas

Kas be ko, mažumų teisės demokratinėje visuomenėje turi būti ginamos, tačiau užginčijus tautos valios konceptą ir apribojus pilietinės visuomenės dalyvavimą procese, valdžia gali tapti siaura, nutolusia nuo populiacijos lūkesčių, toli gražu neatspindinčia daugumos žmonių interesų sekta. Dauguma savo ruožtu turi teisę tokiais kritiškais momentais viską pervynioti iš naujo.  

Kaip atrodo bent man, tik silpnaprotis gali tvirtinti, kad tradicinės  šeimos gynėjai kažkokiu tai rakursu yra V.Putino bendraminčiai arba gali būti artimi jam savo dvasia. Ar ne per daug garbės Vladimirui Vladimirovyčiui?

Kaip matėme, užsienio kapitalo valdoma žiniasklaidos bendrovė Delfi.lt suteikia aukštas tribūnas mūsų laikų sofistams. Ar nepavydžiu aš jiems? Tikriausiai kažkur pasąmonės gelmėse pavydžiu net labai, tačiau šįkart bandžiau pateikti tik nuomonių išsiskyrimo protokolą. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Delfi.lt interneto dienraštis kartas nuo karto pateikia ir priešingus nei čia įvardytų oponentų požiūrius. Tačiau tai būna taip retai, iš tiesų, ne dažniau nei man, ne pirmos jaunystės vyriškiui, ima ir nusišypso jauna bei graži panelė gatvėje.

2021.05.03; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip visiems gerai jau žinoma, sociologiniai tyrimai parodė, kad kovo mėnesio bėgyje pastebimai sumažėjo Laisvės partijos ir Tėvynė sąjungos populiarumas, sumenko valdančiosios koalicijos vedančiųjų politikų reitingai. Populiarumo nuosmukis yra toks ryškus, kad dabar dar dažnai iš inercijos kartojamas posakis apie medaus mėnesio pabaigą jau nepridengia esmės, o kaip tik atkreipia dėmesį į bandymų nuslėpti tiesą pastangų bergždumą.

Dar labiau tragikomiškas yra žinomų politologų paaiškinimas, kad valdančiųjų reitingų drastišką sumažėjimą lėmė karantino sugriežtinimai, kaip nesunku nuspėti, jau greitai tie patys politologai tvirtins, kad tolesnį reitingų kritimą užtikrina karantino priemonių atlaisvinimas. Kaip čia yra, kad Skvernelio pastangos suvaldyti karantiną, o po to išeiti į atlaisvinimus suteikė progą reitingų dugne atsidūrusiems žaliesiems valstiečiams pakilti iš pelenų, o Šimonytės pastangos ta pačia kryptimi lemia priešingą rezultatą? Ar Šimonytė yra žioplesnė nei Skvernelis, o pastarosios bandymas susidoroti su koronaviruso iššūkiais yra mažiau sėkmingas nei Skvernelio vyriausybės laikais? Kaip atrodo bent man, ko jau ko, o technologinio problemos išmanymo Šimonytei tikrai netrūksta, savo dalykiškumu ji galimai pranoksta net Skvernelį, tačiau pribloškia ir ne juokais išgąsdinti gali naujosios kadencijos valdančiųjų humanitarinis nususimas, – štai šia kryptimi Šimonytė tikriausiai lenkia taip pat ir Skvernelį, anksčiau ne kartą pavadintą storžieviu policininku.

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kovo mėnesio įvykiai labai aiškiai parodė, kad naujojo Seimo šaukimo suformuota valdžia kasdien įgyja stiprėjantį antitautinį pobūdį, tampa pro-okupacinio tipo kvazi-kolonialine valdžia, kai teisėtajam valstybės suverenui parodoma vieta už durų, kažkur tvarto prieangyje. Ar mūsų šaunieji politologai nemato to akis badančio dalyko, siekdami paaiškinti ženklaus reitingų pokyčio priežastis? Žinote, prostitucijos sąvokos klasifikaciniame nusakyme reikėtų skirti dvi užsiangažavimo būti prostitute atmainas, t. y, lytinę ir politinę prostituciją. O kai kurie mūsų politologai tokiu savo užsiangažavimu lenkia net ir politikus.

Pabandykime atlikti minties eksperimentą, įsivaizduodami tai, kaip puikiai Šimašius, Šimonytė, Čmilytė-Nielsen, Armonaitė žiūrėtųsi Tel Avivo savivaldybės fone, o Gedimino kalno fone nesižiūri, nors tu ką, net ir pripažįstant, kad kai kurie iš jų turi kažkokius techninius sugebėjimus.

Kaip atrodo, antirusiškos retoriškos demonstravimas, kurio reikalingumu niekas neabejoja, vis tik negali užpildyti atsivėrusios baisios tautinio nususimo tuštumos. Dievaži, nenoriu pasakyti, kad antisemitinė retorika savo ruožtu padėtų užpildyti tokią tuštumą. Kad man nudžiūtų liežuvis, kad aš prasmegčiau, po šimts kalakutų, suk tave devynios, kad tu nesulauktum, rūta žalioji, kūtvela tu pasipūtęs, birbink tu genį, kapok varškę, eik į peklą autų skalbti, kračiau ant tavęs, uostyk tu Vincą, – apie antisemitizmą, kaip neva paralelinį antirusiškumui reiškinį, nedrįsčiau net pagalvoti.

Net jeigu nedaug  kas lieka, antirusiškomis, kaip antiimperialistinio imuniteto dalis, yra pozityvus sąmonės gyvybingumo palaikymo faktorius. Ta proga ne pro šalį bus pastebėti, kad štai Gabrielius Landsbergis Užsienio reikalų ministro poste atrodo nepalyginamai geriau nei vilkdamas partijos pirmininko naštą, ar ne? Kita vertus, Rusija ir Izraelis, žiūrint pro mūsų interesų prizmę, yra nepalyginami dalykai. Putino Rusija yra ideologinis ir geopolitinis mūsų priešininkas, o Izraelis – sąjungininkas. Tačiau ar iš tiesų Izraelis yra mūsų geopolitinis sąjungininkas? Čia kaip niekur kitur tinka posakis, jog teoriškai – arklys, o praktiškai – pastipęs.

Mossad slaptieji agentai

Kad ir kaip ten būtų, yra rimtas pagrindas manyti, kad kai kurie Lietuvoje siautėjantys ir liejantys vandenis ant Putino Rusijos malūnų Zuroffo tipo veikėjai, yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisarai. Jūs taip negalvokite, be aš kartais leidžiu sau nuodėmingai pagalvoti, kad apskritai Izraelio slaptosios tarnybos greičiau būtų linkusio informacija pasidalinti su Rusijos, o ne Lietuvos slaptosiomis tarnybomis. O kaip teoriškai ir praktiškai turėtų reaguoti Lietuvos slaptosios tarnybos, susidūrusios su galimai nedraugiška ar net priešiška izraelitetų veikla Lietuvoje?

Tarkime, tas atvejis, kai Izraelio ambasadorius Lietuvoje ant kilimėlio išsikviečia ir rusų burlioko, tapusio komunistų partijos sekretoriumi, stiliumi aprėkia nepriklausomos Lietuvos svarbių įstaigų vadovus, yra ne specialiųjų tarnybų kompetencijos atvejis, tačiau kyla klausimas – ar mūsų žvalgybininkai sureaguotų kitu atveju, jeigu minėtas ambasadorius, be visa ko kito, žinomas kaip talentingas žvalgybininkas, užsimotų pavogti Lietuvos valstybės paslaptis? Kaip atrodo bent man, greičiausiai tylėtų, pridėję į kelnes.

2021.04.23; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vėl kilo baisus žviegimas (vis tik nėra tikslesnio, labiau tinkančio situacijai nusakyti žodžio) dėl to, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius Adas Jakubauskas labai atsargiai išsakė savo hipotezę, jog neva jį išspirti iš posto šiandien visų pirma taikosi Europos sąjungoje (ES) pastaruoju matu pakilusios ir ženkliai sustiprėjusios leftistinės pajėgos.  

Ar tokia prielaida gali būti laikoma daugiau ar mažiau pagrįsta – apie tai pakalbėsime kiek vėliau, dabar keldami klausimą – ką ne taip pasakė Centro direktorius, kad vėl etatiniai komjaunuoliai jautė pareigą viešumoje susiplėšyti marškinius ant savo krūtinių, skelbdami apie antikristo (paradoksas) pasirodymą Lietuvos padangėje? Girdėjosi net toks komjaunuolių choro nuosprendis, kad A. Jakubausko interviu, pažeidęs ES idėjos orumą, buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, todėl dabar jie neva  galutinai apsisprendė išvyti A. Jakubausko šmėklą iš mūsų gyvenimo ir ištrinti iš atminties (tiesą sakant, anie jau gimsta apsisprendę, su visomis savo nuomonėmis subrendę dar būdami įsčiose). Tokie kaip A. Jakubauskas neva lieja vandenį ant V. Putino malūnų!

Būdamas ES idėjos šalininkas pirmą kartą turėjau progą skaudžiai nusivilti dėl tokio savo nekritiško užsiangažavimo, kai euroskeptiku laikomas VU profesorius buvo atleistas iš užimamų pareigų iš esmės už netikusias integracinio vajaus metu savo pažiūras. Būdamas ES šalininkas gerai suprantu, kad tokie tariami ar tikri euroskeptikai kaip Vytautas Radžvilas, keldami atsinaujinimo ir Sąjungos reformavimo idėjas, didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnauja ES gyvastingumo palaikymui, kai savo ruožtu bolševikinio mentaliteto personažai, mojuodami ES vėliavomis, neretai nepelnytai kompromituoja Europos susivienijimo paradigmą.

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tarkime, kad istorija su V. Radžvilu buvo apmaudus nesusipratimas. Tačiau jeigu vėl mūsų padangėje būtų atleidžiamas kitas žmogus dėl neva nepakankamo lojalumo ES idėjai, būtų galima kelti klausimą – ar į tokią sąjungą, apie kurią svajojome, įstojome, ar išvyti pro duris totalitarizmo refleksai nesugrįžta pro naujai komjaunuolių entuziastų atplėšiamus demonui parvykti langus.

Būdamas ES šalininkas kartas nuo karto turiu progų nuliūsti dėl įkyriai pristojusių madų, siejamų su ES vardu, juolab kai mūsų padangės aborigenai yra linkę už dyką dalijamus pigius spalvotus stiklo karoliukus priimti kaip didelės vertės brangenybes. Man taip pat nekelia jokių abejonių su ES vardu siejama tolerancijos kultūra ir mažumų apsaugos politika, tačiau labai nesmagu būna, kai mūsų padangėje tokia politika įgyja deformuotą karikatūrinį pavidalą. Jeigu prisimenate, į viešąją erdvę patekus Seimo narės su apsinuoginusia nugara nuotraukai, kilo diskusijos dėl geros moralės nuostatų laikymosi, dabar, kaip atrodo, turėtų kilti diskusinis klausimas dėl to, ar išties  Vytauto Tomo Raskevičiaus veikla produktyvumo požiūriu gali būti vertinama kaip kažkas daugiau nei gėjų pornografijos demonstracijos (kitas dalykas, jog moteris tampa pornografijos objektu išrengta ir apnuoginta, o gėjai tokį statusą siekia įgyti demonstruodami karnavalinius rūbus ir požiūrius). Kita vertus, čia nesiruošiu gilintis, skaitytojui palikdamas teisę pačiam atsakyti į tikrai intriguojantį klausimą – kas lėmė, kad šiandien seksualinių mažumų subkultūros gynėjai labai dažnai skeptiškai ar net priešiškai pasisako prieš savo bendrapiliečių pastangas puoselėti tautos  istorinę atmintį?

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nei A. Jakubauskas, nei juolab V. Radžvilas nėra mano herojai (kaip atrodo bent man, Nacionalinis susivienijimas daug išloštų, jeigu  V. Radžvilas vėliavnešio teises perleistų jaunesniems bendražygiams, sau pasilikdamas nebent lyderio emerito statusą, nes susidėvėję vadai geriausiu atveju tinka, išstatyti kaip lauko baidyklės, tik paukščiams gąsdinti), tačiau aplinkybė susiklostė taip, kad A. Jakubauskas su totorišku užsispyrimu gelbstintis savo karjerą drauge gelbsti ir Lietuvos garbę. Net ir didžiausias oponentas tikriausiai bent sau prisipažįsta, kad A. Jakubauskas yra ne blogesnis, o greičiau geresnis Centro direktorius nei ankstesni vadovai, tačiau dabar susiklostė palankiausios aplinkybės į dienos šviesą išstoti tiems, kurie seniai galando iltis prieš LGGRTC ir tyliai bildino kanopomis. Be visa ko kito, D. Kuodytė buvo prisiekusi liberalė, o B. Burauskaitė – antisovietinio pogrindžio dalyvė, kurią užsipulti be niekas nieko buvo tarsi ir nedrąsu net didžiausiems LGGRTC neprieteliams. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad apskritai pasikeitė politinė šalies aplinka, kai šalia kitų valdžios iniciatyvų pramaišiui derėdamos ar nederėdamos ženklią vietą užima taip pat ir išmaniųjų stribų revanšistinės iniciatyvos, tarp kurių paskersti LGGRTC su nauju direktoriumi priešakyje yra žadinantis jų vaizduotę užmanymas užtemusio Mėnulio naktyje.

Ta aplinkybė, kad dabartinis Centro direktorius Lietuvos idėją iškėlė aukščiau biurokratinio Europos dangaus, yra ne trūkumas, o didelis privalumas užimant tokias pareigas. Kitas klausimas, ar turime nors mažiausią teisę kaltinti A. Jakubauską už tai, kad savo interviu Krymo totorių televizijai anas pats ėmė ir pasikėlė į viršų, tikriausiai nevalingai besidėdamas labiau globaliu Europos veikėju nei yra iš tikrųjų? Kas nesupranta to, kad prieš motiną norisi pasipuikuoti savo plunksnomis. Tarkime, tokiu būdu A. Jakubauskas pats save apdovanojo, įsteigė sau prizą, mainais už patiriamą pastaruoju metu spaudimą ir išgyvenimus. Kaip atrodo bent man, didžiausiems A. Jakubausko oponentams tokiu ar panašiu prizu būtų teisė pabučiuoti susikompromitavusiam iki panagių dėl kišimosi į ne savo reikalus Izraelio ambasadoriui į užpakalį, klūpant ant abiejų kelių. Kaip sakoma tame anekdote, vienam didžiausia svajonė yra prisiliesti prie Stradivarijaus smuiko, kitas užvis labiausiai trokšta papyškinti iš Džeržinskio nagano.

Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taupant laiką, galima pasakyti tiesiai šviesiai, kad Seimas, nematantis reikalo atsižvelgti į Laisvės premijos laureatų, disidentų ir dar likusių gyvų partizanų vieningai išsakytą nuomonę, kažin ar turi teisę vadintis Lietuvos atstovybės vardu, kyla abejonė ir dėl to, ar nusiritęs į tokią moralinę bedugnę Seimas sugebės išgyventi visą naujojo šaukimo kadenciją? Savo ruožtu Nacionalinio susivienijimo išplatintame pareiškime labai tiksliai yra pažymėta ir tai, kad balsavimas slaptai, o ne viešai  Seime dėl  A. Jakubausko atleidimo iš užimamų LGGRTC generalinio direktoriaus pareigų mums parodytų, kad naujai išrinkti seimūnai paniškai bijo savo tautos.

P. S.

Truputėlį skauda širdį man pačiam, kad aš čia storžieviškai pavariau ant V. Radžvilo, kurį jaunystėje pažinojau kaip neabejotinai labai taurų žmogų. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi, nors tu ką, nekyla ranka cenzūruoti patį save. Neatsižadu ir žodžių, pasakytų anksčiau apie tai, kad jeigu nebūtų tokio V. Radžvilo, jį reikėtų išgalvoti,  su dabar dedamu prierašu, jog ir stabai anksčiau ar vėliau pasensta. Tiesą sakant, baisiai paseno ne V. Radžvilas, o kraupiai susidėvėjo, morališkai paseno, iš mados išėjo visi vadizmo kompleksai.

2021.03.30; 16:15

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Per visą savo gyvenimą, pradedant nuo atmintyje išlikusių ankstyvosios vaikystės dienų iki permirkusio košmariškų sapnų prakaitu šiandieninio gyvenimo peripetijų, turėjau daug augintinių šunų ir kačių, ne vieną iš kurių dabar prisimenu prieš akis iškylant anojo šauniam uodegos plazdėjimui. Prisipažinsiu, kad neišnaudojau progos atidžiu įsižiūrėti į kitų naminių gyvūnų, tarkime, karvių ar arklių pasturgalius, tačiau apie kačių, o ypač šunų uodegas galėčiau papasakoti daugiau svarbių detalių nei esame paprastai linkę suteikti šiam neva nereikšmingam daikčiukui.

Dabar jau niekas nebesiginčija, kad šuniui uodega yra susikalbėjimo su aplinkiniais organas, tačiau homo sapiens dažniausiai neišmano tokios kalbos, apsiribodamas savo supratime keliomis banaliomis uodegos vizginimo ar nuleistos uodegos frazėmis, pranešančiomis apie džiaugsmą ar nusiminimą. O uodega išties yra labai plaus diapazono išraiškos priemonė, taigi galėtume pasakyti net taip, kad signalų uodega įvairovė tinka išreikšti begalę jausminių niuansų arba net parodo būtybės nusiteikimą mąstyti. Todėl čia kyla ir toks klausimas – kodėl žmogus evoliucijos eigoje prarado savo uodegą, į gerą ar blogą tai galiausiai turėtų atvesti? Ar uodegos praradimas mūsų atveju yra toks neginčytinas atradimas kaip paprastai esame linkę manyti? Kaip būtų galima pritaikyti susigrąžintos uodegos potencialą dabartiniam žmogaus gyvenimui? Kokia galėtų būti uodegos reikšmė dvasiniam žmogaus tobulėjimui, juolab rūpi pasiaiškinti – kaip uodegos atgavimas mums padėtų susigražinti tikėjimą visuomenės pažanga ir ekonominės gerovės pažadu? Kaip matome, kyla ne vienas, o visas spiečius klausimų.

Jeigu dar karštai nepatikėjote tokios galimybė seka, pabandykite atlikti mintinį eksperimentą, keliant klausimą – kokia uodega tiktų, labiausiai derėtų prie veido, pažiūrų, polinkių mūsų tarsi ir gerai žinomiems politikams, kitiems visuomenės lyderiams, žvaigždėms ir žvaigždutėms, toliau –  mums artimiausios aplinkos žmonėms, man pačiam?

Keliant tokį klausimą apie uodegos atitikimą giliausiai žmogaus esmei, labai panašiai kaip ir pasakoje apie Pelenę, kai kurpaitės atitikimo pėdai paieškos užsibaigė didele sėkme, mes įgytume naują metodologinę žmogaus pažinimo arba net žmogiškos tikrovės atradimo priemonę. Kai hermeneutinė metodologija, įpareigojanti kitą žmogų pažinti kaip kitą aš, mūsų epochoje išsisėmė, metodologinės vaizduotės, siekiant mintimis prikabinti labiausiai tinkamą uodegą tiriamajam antropologinio turinio objektui, taikymas išvestų mus į naujus tyrimo horizontus. Humanistikos mokslams pastarojo šimtmečio bėgyje paskendus subjektyvybės ir vidujybės gelmėse, žmogaus likimo apmąstymas uodegos kontekste leistų atsiremti į kažką objektyvaus, padėtų išsiropšti į krantą ir atsistoti ant  daugiau ar mažiau tvirto pagrindo.

Kokerspanielis. Slaptai.lt nuotr.

Taigi imkime ir pabandykime įsivaizduoti, kokia uodega iš begalinės įvairovės labiausiai tiktų, tarkime, dabartinės konsistencijos aukšto stoto ir prižiūrėtos sielos, taip pat išpuoselėtų manierų subjektui Gitanui Nausėdai, kokia –  Ingridai Šimonytei, kokia – dar kažkam, tada viskas turėtų stoti į savo vietas, nebeliekant jokio reikalo autoriui veržtis pro atviras duris. Tačiau jeigu vis tik klausiate mano nuomonės, daug nesislapstydamas pastebėsiu, kad I.Šimonytei prie veido, kaip atrodo, liuksiškai derėtų dalykiška ir simpatiška dalmantinų veislės kalytės uodega, o išsprogusių akių buldogo bigė kaip kirvis kotą atitiktų kito politiko vidinį „aš“, kurio pavardės viešai net neminiu, nes toks smulkmeniškas jojo „aš“ įvardijimas rodytų autoriaus nepasitikėjimą skaitytojo vaizduote. Nesunku nuspėti ir tai, kad šių eilučių autoriui savo ruožtu labiausiai tiktų primušto kiemsargio uodegipalaikis.

Uodegos reanimacija žmogui leistų mums, žmogaus pavidalo būtybėms, pajusti artimesnį ryšį su gamta ir išbandyti jėgas tarprūšiniame uodegų vizginimo čempionate. Visi gerai suprantame, kad vargu ar žmogynui  kada nors pavyks prilygti šuniui pagal uoslės sugebėjimus, tačiau niekas negalėtų uždrausti kiekvienam iš mūsų  pagal savo sielos grožį įsitaisyti tokią prabangią uodegą, kad su ja nebūtų gėda pasirodyti net tarp povų veislės patinų.

Kita vertus, jau laikas būtų prisipažinti, kad šis įvadas iš esmės buvo parašytas siekiant atsakyti į didžiausią nerimą man šiandien keliantį klausimą – kaip būtų galima išgelbėti vartotojiškos visuomenės industriją, kai jos apsukos karantino metu pastebimai sulėtėjo?

Šuo su akiniais. Slaptai.lt nuotr.

Kaip nesunku įsivaizduoti, žmonėms pradėjus dėvėti uodegas, kūno priežiūros ir higienos pramonė, taip pat, be jokių abejonių, plastinė chirurgija gautų stiprų postūmį arba net pasikeltų į kitą, daug aukštesnį lygį, ženkliai prasiplėstų ir atsinaujintų sveikatinimosi, sporto ir  dietos infrastruktūra, taigi vartotojiškos visuomenės industrijos smagračiai vėl pradėtų suktis taip sparčiai, kad net pyškėtų. Jeigu uodega taptų mados reikalu tarp žmonių, o išstojimas viešumoje be uodegos būtų prilygintas nuogo lunatiko pasirodymui gatvėje, kai kur jau pradėję ryškėti gamybos ir prekybos stagnacijos požymiai dingtų kaip vėjo nupūsti.

Jeigu neklystu, būtent praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo pradėjusi stoti ir dusti tabako gamybos pramonė, nes visi sandėliai buvo  užkrauti neišparduotais tabako gaminiais. O padėtį išgelbėjo viena reklaminė nuotrauka, vaizduojanti dailią moteriškę, viena ranka atsirėmusią į prestižinės markės automobilį ir laikančią rūkstančią cigaretę ilgame kandiklyje tarp pirštų kitoje rankoje. Nuotraukos poveikis buvo milžiniškas, moterys urmu puolė rūkyti, savo ruožtu pramoninkai įgijo galimybę atlaisvinti sandėlius nuo užsistovėjusios produkcijos. 

O dabar pagalvokime, kokio stulbinančio visuomenės dinamizavimo efekto sulauktume, jeigu uodegas lygių galimybių laikais staiga pradėtų dėvėti ne tik moterys, bet ir vyrai, ne tik vyrai, bet ir moterys. Teisę užpatentuoti šią visuomenės dinamizavimo idėją perleidžiu Lietuvos valstybei, kuri, paplitus uodegų dėvėjimo madoms visame pasaulyje, įgytų teisę rinkti mokesčius nuo kiekvienos žmonių dėvimos uodegos visuose pasaulio pakraščiuose. Kas be ko, toks mokestis būtų vadinamas uodegos mokesčiu, o Lietuvos valstybė, turinti išimtinę teisę rinkti uodegos mokestį, taptų turtingiausia pasaulio valstybe.

Blaiviai žiūrint į reiškinius, butų galima suabejoti ir dėl to – ar žmonijai yra skirta sulaukti laimingos pabaigos? Tiesą sakant, kad ir kaip žiūrėtume, – optimistiškai ar pesimistiškai, – aišku yra tai, kad žmonija kaip tokia neturi siužeto. O jeigu žmonija neturi siužeto, tai žmoniją sudarantys individai mainais turėtų įgyti teisę dėvėti uodegas, ar ne? Teisinga būtų, jeigu individai įgytų teisę dėvėti uodegas mainais už žmonijos likimą be siužeto!

2021.03.26; 04:41

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Po savo mirties aš iš pradžių dažnai pagalvodavau, kad užstojusi klampi žiema yra gilesnė net už pačią giliausią mintį.   

Apsnigti automobiliai gražiai pūpso kieme, kuriame manęs jau nėra. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad ir gyvas būdamas nebuvau didelis vairavimo entuziastas, nesiveržiau nei į profesionalus, nei į mėgėjus, o kieme vakarais stovėdavo ne mano, o mano žmonos automobilis.

Langai čia apšalę, tačiau niekam dėl to neskauda, o jeigu pasaulis staiga imtų ir atitirptų, pro nušvitusį iliuminatoriaus stiklą šmėkštelėjęs veidas greičiau priklausytų neatpažintam vaiduokliu nei man.

Jeigu dabar būčiau gyvas, brisčiau į žiemą nesustodamas, per speigą ir pūgą be pabaigos, nebijodamas nušalti iki skausmo rankų ar kokio kito organo, nes fizinis skausmas prideda egzistencinio tikrumo ir užaštrina gyvasties pojūtį. Gaila, kad gyvas būdamas nesupratau, jog didžiausioji gyvenimo prasmė yra bristi per pūgą be pabaigos nežinoma kryptimi.

Keista, nieko nesakykite, yra stebėti pasaulį be manęs, kuriame siautėja netramdomas objektyvumas, nerimsta jau nekontroliuojamas lyrinio subjekto pavidalu įsismarkavęs nesuinteresuotumas.

Lesyklėlėje. Slaptai.lt nuotr.

O labiausiai vargina šiame apleistame pasaulyje be manęs tai, kad vien tik siela pastumti daiktų iš vietos čia nepavyksta net ir nemažai paplušėjus. Visai neseniai uraganiniu greičiu praskriejau virš apsnigtų medžių, tačiau nesujudėjo nė menkiausia medžio šakelė, nepasikėlė į viršų nė smulkiausia sniego dulkelė!  Prabėgus valandėlei kitai, didelė sniego paklodė šlamštelėjo nuo medžio ant žemės neatlaikiusi savo pačios svorio savaimingai. Nesunku įsivaizduoti, kad užstojęs pasaulio savaimingumas tokioje nesmagumo būsenoje anksčiau ar vėliau taip pat pradeda įkyrėti. Kaip norėtųsi dabar įmerkti rankas į sniego pusnį ir nušalti, – net sunku papasakoti. Todėl tikriausiai neatsitiktinai man artimiausia būtybė šiame pasaulyje yra sniegena, t. y. toks paukštukas su nušalusiai raudona papilve.

Kita vertus, tik dabar, po mirties, pasimato tikrasis, t. y. ne adaptuotasis estetikos kategorijose ir pritaikytas patogiam vartojimui, o klaikusis pasaulio grožis. Dabar apžvelgiant pasaulio tyrlaukius ištuštėjusiu žvilgsniu jau nekyla jokios abejonės dėl to, kad pasaulio grožis neturi jokios pridėtinės vertės, o yra tik nuožmaus abejingumo mirtingojo likimui manifestacija.

Jeigu už tiesą kai kurie universitetų bendruomenės naivuoliai laiko sielos preegzistencijos teoriją, skelbiančią apie išankstinį sielos egzistavimą, kurį ji esą beveik pamiršta subendravardiklinta su kūnu ir išsibarsčiusi jusliniuose pasaulio potyriuose, tai dabar šios teorijos teisingumą labai savotišku atvirkštiniu būdu, t. y. su inversija arba, dar kitaip sakant, iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės paliudija pasaulio, kuriame manęs nėra, trikdantis išgyvenimas, atidengiantis aiškaus įsisąmoninimo reikalaujantį sielos postegzistencijos faktą. Tačiau įdomiausia čia yra tai, kad panašiai kaip kūnas niekados iki galo neužgožia sielos nerimo įsikūnijimo virsmuose, taip ir bekūnis sielos postegzistavimas tęsiasi su kažkaip neįtikėtinai, taigi beveik nelegaliai prisikabinusiu kūniškumo likučiu.

Automobiliai sniege. Slaptai.lt nuotr.

To keisto „kūniškumo likučio“ nederėtų suprasti kaip nedidelį, sielos apimtyje užsimetusį kūnelį, kurį siela saugo kaip savotišką talismaną, kontrabandos būdu persigabentą į kitą dimensiją. Netoli nukeliautume pradėję samprotavimus ir apie tai, kad dabar, po mirties, didelė siela įsikūnija iš anksto duotose, pageidautina labai lengvuose, plunksnuoto pavidalo, be to, panašiuose į skraidančius aparatus kūneliuose, savo turiningumo disproporcijomis nustelbdama kūną, su tokia pat intensyvumo požiūriu, bet atvirkščiai proporcinga įtampa kaip anksčiau kūnas užgoždavo sielą, tapdama paukščiu, tarkime, šikšnosparniu, balandžiu ir kt. Užsižaidę tokiu vaizdiniu, turėtume pripažinti ir iškart besiperšančią loginiu būdu kitą išvadą, kad mūsų sielos po mirties teršia miestų aikštes išmatomis arba platina virusus.

Dėkoju jau už tai, jeigu paskubomis nepadarėte išvados, kad pati siela yra virusas. Tokiu atveju, pasakius A, turėtume tarti ir B,  nusišnekėdami iki tokio lygio, kad neva mutavusių sielų pavidalu mirusieji sugrįžta keršyti gyviesiems.

Tarkime, kad ir paukščio įvaizdis, užsimezgusioje diskusijoje tarp gyvųjų ir mirusiųjų, yra tik graži metafora. Apie sniegenos artumą savo dūšiai pasaulyje, kuriame manęs nėra, kalbėjau nurodydamas ne metafizines, o fizines tokio nostalgiško įsižiūrėjimo priežastis. Savo ruožtu Platonas sako, kad poetai, kaip gražiai suokiančios, bet labai paviršutiniškos žmogystos, po mirties atgimsta paukščiais arba, kitaip tariant, čiuldėmis (lietuvių kalboje žodis čiuldėti reiškia tą patį, ką ir čiulbėti, o žodis „čiuldė“ yra žodžio „čiulbuonėlis“ sinonimas). O Platonui, kaip prisimenu dar iš ano gyvenimo, priešgyniauti netinka, mažiausiai yra neskoninga, Platono nuginčyti neįmanoma, Jį galima tik apeiti, o apeinant Platoną savo ruožtu galima užsirauti ant Aristotelio, – o tai jau tikrai niekur neveda. Galiausiai tai – pavojinga!

Sniego valytuvas. Slaptai.lt nuotr.

Kūniškumo  likutis mūsų aptariamu atveju yra ne kas kita kaip užsilikęs įprotis viską įvaizdinti. Liudydama tokį faktą iš pomirtinio gyvenimo perspektyvos, nenoriu pasakyti, kad pasaulis kaip vaizdinys yra tik iliuzija, tik mūsų išstatytos dekoracijos. Ir idėjų pasaulyje viena iš idėjų yra vaizdingumas, tokia idėja užima deramą vietą tarp kitų idėjų. Dabar noriu pasakyti tik tai, kad pasaulyje, kuriame manęs nėra, nevaizdinė pasaulio pusė yra totalinio pragaro monotonija.

Žinia, ir paukštis paukščiui – nelygus. Kai kurios paukščių rūšys pasižymi ypatinga metafizine nuojauta, kitaip nepasakysi. Taigi ir dabar mano nuogą sielą beprotiškai baltos žiemos fone stebi piktai atsisukęs ir nieko gero jau nenutuokiantis varnas.

2021.02.16; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vienas žmogus labiau nei koronaviruso bijojo pasigauti antisemitizmo užkratą, todėl prieš užmigdamas nuodugniai apsičiupinėdavo net geriausiai pridengtus savo paslėpsnius, siekdamas įsitikinti, ar viskas guli kaip pridera savo vietoje, ar neprasidėjo kokie nors neatšaukiami mutacinio pobūdžio pokyčiai, tarkime, ar nesiruošia prasikalti antisemito uodega ar netolerantiško asilo ausys? NeduokDie – prabusi ryte, vietoj savęs ant pagalvės rasdamas šlykščią antisemitizmo kirmėlę arba nukirstą užsispyrusio asilo galvą!

                                                                               X

Kuo Postlietuva skiriasi nuo Antilietuvos? To nežinojo net antisemitas!

                                                                               X

Dar ankstyvosiose homidų vystymosi stadijose, žmonijos mokymosi kalbėti išvakarėse, kai kurie mūsų protėviai beždžionžmogiai nemokėdavo artikuliuotai ištarti r raidės, todėl jie būdavo pašiepiami kitų savo kolegų, beždžionžmogių ar pažengusių žmogbeždžionių, besiplečiančiose žemės rutulyje žmogaus protėvio kaimenėse. Taip užgimė antisemitizmas, savo pradžią skaičiuojantis nuo neatmenamų priešistorinių laikų.  

Antisemitizmo papročių puoselėtųjų būrelio nenaudai reikia pastebėti, kad tobulas r raidės ištarimas nėra svarbiausiais antropologinis civilizacijos iškovojimas. Mūsų dienomis dar sėkmingiau nei žmonės r raidės pavyzdinį tarimą praktikuoja ne iki galo prijaukinti šunys, kurie ne tik staugia ar loja, bet ir urzgia („ rrr… rrr… rrr…“).  Kartais su r raidės dominante urzgia nepasotinami mūsų pilvai.

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip svarbu santykiuose tarp tautų neperžengti korektiškumo ribų, rodo ir tai, kad mums palankus likimas lėmė, jog svarbiausiais diskuntantais dėl nesusipratimų tarp žydų ir lietuvių, iš lietuvių pusės čia tampa žmonės, iš kurių vardų  kaip nešvankios užuominos pavojus yra pašalinta r raidė, – taip į diskusijų teatro sceną kviečiami pasirodyti DaLius, o ne DaRius [Stancikas], ALvydas, o ne ARvydas [ Nikžentaitis].

 Kaip tvirtina Dalius Stancikas, kartais viskas apvirsta su vienos raidės pakeitimu, ir iš Sauliaus žmogus tampa Pauliumi.

                                                                              X

Mano tėvynėje, ironiškai vadinamoje lietaus šalimi, antiamerikoniškumas buvo transportuojamas didelėmis dozėmis iš išorės, antieuropietiškumas – toleruojamas iš vidaus, antirusiškumas – ideologizuojamas, antilietuviškumas – registruojamas kaip naujausias mados klyksmas, savo ruožtu antisemitizmas buvo kataloguojamas kaip netransportabilus, netoleruotinas, ideologiškai nenusakomas, o taip pat ir  nemadingas nuo pat pasaulio atsiradimo pradžios reiškinys.

Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

                                                                              X

Ar nebūtų galima sudaryti tipinių bruožų antisemito portretą ir su veido  atpažinimo technologijų pagalba užblokuoti antisemitinio elemento prasiskverbimą į viešus renginius ir pasirodymus? Vis tik antisemitinio baubo veidas yra toks nenusakomai bjaurus, kad jį išvydusios perdega  visos dabartiniame technologinio pasirengimo lygyje instaliuotos veidų atpažinimo programos…

                                                                              X

                                                              grynojo oro beprotis

                                                              džiūsta

                                                              už grotų

 

                                                              grynojo proto kritikos

                                                              jau niekas

                                                              nekaito

                                                              neskaito

 

                                                              viskas ką sakė senieji dievai

                                                              galiausiai yra

                                                              tik mitas

 

                                                              ir negrabiai užsimaukšlinęs kaukę

                                                              į parduotuvę įžengia

                                                              antisemitas

2021.02.14; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip tiesmukai suformuluoti klausimą paskatino pastarosiomis dienomis prasidėjęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro masyvus, kryptingas ir daugiaplanis užpuolimas.

Žinia, Genocido centras jau eilę metų yra krislas akyse visiems Lietuvos niekintojams, faktiškai –  ta paskutinė instancija, kuri kvalifikuotai demaskuoja net ir labiausiai išpuoselėtas klastotes, nukreiptas prieš Lietuvą.

Kyla klausimas – kas  vadovauja to tamsaus gaivalo, užsimojusio prieš gerą vardą tarp žmonių pelniusią tyrimų instituciją, paradui? Ar užteks nurodyti į Istorijos instituto direktorių Alvydą Nikžentaitį ir bus galima manyti, kad klausimas jau išspręstas? Kažin kažin…  Greičiau yra taip, kad ir direktorių direktorius A.Nikžentaitis yra tik vargšelis statytinis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kyla įspūdis, kad globalaus pasaulio užkaboriuose kažkur užstrigusi laikosi nuomonė, kad lietuviai yra nepilnavertė, niekados nesugebanti subręsti tauta,  todėl anosios normaliam buvimui tarp kitų tautų užtikrinti yra reikalingi pasikaustę prižiūrėtojai. Kita vertus, taip jau istoriškai susiklostė, kad tokiais įteisintais prižiūrėtojais tapti visų pirma veržiasi, lipdami vienas kitam per galvas, žydų tautybės asmenys.  Sovietiniai laikais, kai veikė kalėjimo tipo visuomeninė sistema, kontroliavusi visus žmogaus veiksmus ir mintis, siekusi dešifruoti net žmogaus sapnus, lietuvių sąžinės ir sąmonės reikalams prižiūrėti papildomai buvo pastatytas toks Henrikas Zimanas, didelis entuziastas, išgarsėjęs kaip nepavargstantis skundų rašytojas Maskvai (skundė net komunistuojantį poetą Eduardą Mieželaitį, bandydamas įpiršti nuomonę, kad poetas nėra vertas jokių sovietinių premijų ir paskatinimų kaip nebrandus, neatsisakęs nacionalistinių prietarų prisiplakėlis). Dabartiniais laikais estafetę perima toks kolektyvinis, iš neįtikėtinai aršių, bet nelabai padorių žydų bendruomenės Lietuvoje išeivių susiformavęs Zimanas, nepraleidžiantis nė mažiausios progos paskųsti lietuvius JAV valdžios institucijoms.

Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Visame margame pasaulyje nėra kitos šalies, išskyrus Lietuva, kur žydų bendruomenės vardu prisidengę asmenys galėtų taip akivaizdžiai užsitikrinti visuomeninį reikšmingumą, pelnyti karjerą ir susikrauti ne vien tik moralinį kapitalą dergdami gyvenamosios šalies istoriją, bjauriai niekindami šalies žmonių etninę daugumą. Kur kitur tokią toleruojamą nešvankumo orgiją dar būtų galima išvysti, be Lietuvos? Daug nesiplėsdamas paminėsiu tik Zingerių pavardę, priminsiu Arkadijaus Vinokuro išsidirbinėjimus. Niekas kitas nebūtų sugebėjęs taip pagadinti reikalus kaip Emanuelis Zingeris, kurio vadovavimas lėmė, kad garsioji Holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija tapo forsuotai vienpusės nuomonės formuotoja, išteisinant žydų tautybės karo nusikaltėlius, galiausiai – apgailėtinu, žmonių pajuokos vertu balaganu. Jeigu sudėtume į vieną krūvą viską, ką skirtinguose forumuose apie lietuvius yra pripaistęs Markas Zingeris, ne tik aš, bet ir didžioji dauguma šalies gyventojų galėtų drąsiai pasakyti, kad kito tokio apgailėtino personažo Lietuvos padangė nėra mačiusi. Savotišku pasaulio čempionu yra ir A.Vinokuras, nes niekur kitur nė su žibusiu nerasite tokio žmogaus, kuris šalies, kurioje gyvena, dergimą paverstų savo profesija, kuris taptų lietuvių dergliojimo profesionalu. Kaip matoma, Lietuvoje tokia profesija užtikrina sotų gyvenimą, leidžia tapti pasiturinčiu žmogumi.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Ta pačia proga norėčiau pametėti vieną temą Istorijos instituto tyrinėjimams. Jau pribrendo reikalas, niekur nenustumsi, įvertinti faktą, kad  didžiausias iš kada nors Lietuvoje gyvenusių karo nusikaltėlių, tiesiogiai atsakingas už Pirčiupio kaimo sudeginimą yra jau minėtas H.Zimanas. Turėjau neįtikėtiną progą girdėti liudijimus, kad sovietiniais laikais vykusiose išgertuvėse muziejumi paverstoje žeminėje H.Zimanas labai didžiavosi savo sugebėjimu visus pergudrauti, kai andai nedraugiško sovietiniams partizanams kaimo pašonėje paliko nužudytų vokiečių kariškių lavonus, labai gerai įsivaizduodamas, kokią nelaimę tokiais savo veiksmais užtraukia to kaimo žmonėms.

Ar tai ir yra  garsiojo fenomeno „žydiškas gudrumas“ apraiška. Kieno ten ausys kyšo ir kitoje prastoje istorijoje, kai anūkė kaltina senelį, a?

2021.02.04; 13:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Faktiškai centrinės šalies magistralės pašonėje, t. y. tik 4 km. į pietvakarius nuo visiems šalies gyventojams žinomos Viduklės, dešiniajame  Šešuvies krante yra įsikūręs toks Taubučių kaimelis.

Tačiau iš karto privalau perspėti, kad jeigu vedami smalsumo išsuksite iš autostrados ir pabandysite čia atvykti, dažniausiai bus taip, kad užstrigsite kažkur pakeliui, sugedus transporto priemonei (paprastai čia genda visi riedėjimo įtaisai iš eilės, nesvarbu – ar tai būtų aštuonratis, ar tik triratukas). Keliai, vedantys į Taubučius, yra pusėtini, tarsi ir tinkami pravažiavimui, tačiau velnias čia tikriausiai pakiša koją. Dar daugiau sunkumų patirsite, jeigu iškeliausite į Taubučius pėsčiomis, užsidėję kuprinę. Kaip taisyklė, tokie turistavimo entuziastai, netoli nuleliavę, pasiklysta brūzgynuose arba suka ratas po rato, neretai užklysdami į aplinkines Nemakščių, Kartupių, tos pačios Viduklės vietoves, bet nepasiekdami užsibrėžto kelionės tikslo, t. y. Taubučiais tituluojamo kaimelio, kurį, be visa ko kito, būtų dar galima pavadinti sutirštintų miglų sostine.

Taubučiai yra labai aiškiai pažymėti visuose šalies žemėlapiuose, tačiau surasti Taubučius tikrovėje yra nepalyginamai sunkiau nei topografiniuose kataloguose. 1923 m. surašymų duomenimis Taubučiuose gyveno 95 individai, dabar – ne daugiau 30, tačiau ir šiandien čia gyvenimas kartas nuo karto užverda, iš naujo sukyla neįtikėtini dalykai.

Kažkur jau esate girdėję pavadinimą „Taubučiai“, bet nieko nežinote apie vietovę, čia pavadintą miglų sostine, ar ne? Iš tiesų, maždaug prieš 30 metų Kaune buvo  įsteigta parduotuvė „Taubučiai“, netrukus šalia atsirado ir  kavinė tokiu pat pavadinimu, o šiandien nesunku įsitikinti, kad taip pasikrikštijęs viešojo maitinimo verslas klesti, nemažindamas apsukų net pandemijos laikotarpiu, infrastruktūra yra sėkmingai plėtojama.  

Kavinės savininkai, duodami interviu miesto dienraščiui, yra nurodę, kad pavadinimą „Taubučiai“ jie esą nusižiūrėjo nuo Lietuvos kaimų vardų katalogo, nes „labai patikęs šitoks mielas kaimelio vardas“. Nesunku bus pabandyti įsivaizduoti, kad atsiradusios nepriklausomybės pradžioje kavinės savininkams, forsuojantiems naujus aptarnavimo idealus, galėjo patikti nusižiūrėtas pavadinimas kaip keliantis neaiškias asociacijas su tokiu neįtikėtinai mielu aptarnavimu, kad jį jau būtų galima prilyginti „bučiniui ar bučiniais tau“, neva Taubučiai – tai tau skirti bučiai, bučkiai, bučinukai, bučiniai, netaupant mūsų meilumo; žodis „bučiai“ čia yra suprantama kaip daiktavardžio „bučis“, t. y. bučinys dgs.

Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitaip tariant, širdis turėtų apsalti nuo taip atsidengiančio pavadinimo. Tačiau tokia interpretacija yra tik viešojo maitinimo serviso naiviosios sąmonės sudaiginama pamėklė, kai savo ruožtu gilesnė Taubučių vardo etimologinė analizė nurodo į daug šiurpesnę nei buvo galima pamanyti iš pradžių realybę, kur Taubučiai yra personos apsistojimo didžiausiųjų spąstų teritorijoje įvardijimas.

Žodis „bučius“ gali būti suprantamas kaip žodžio „bučis“ sinonimas, tačiau savarankišką reikšmę šis žodis įgyja įvardindamas visai kitą daiktą, o būtent tik tada, kai jis tiesmukiškiausiu pavidalu yra skirtas pažymėti iš vytelių nupintam krepšiui su įgerkliu žuvims gaudyti, kur žuvis turi galimybę įplaukti, bet apsisukti ir išplaukti – nesugeba. Trumpai tariant, bučius – tai spąstai žuviai.

 Laikantis ekonominio redukcionizmo požiūrio, būtų galima negaištant laiko įsigilinimui tvirtinti, kad kaimelio pavadinime asmenvardis „tau“ nurodo į darbo priemonių pasidalijimo faktą dar ankstyvojoje gamybos stadijoje, kai neva jau tada buvo vienur užmerkiami arba, kitaip tariant, paliekami bučiai kažkokio „tau“ gamybinės veiklos plėtotės naudai, o kiti bučiai pasilieka arba bent turėtų pasilikti mano paties nuosavybės teisės dispozicijoje (man-bučiai?). Tai vis dėlto – labai juokingas požiūris. Iš tiesų asmenvardis „tau“ čia neturi jokios daugiskaitos, negali būti priskirtas net dviskaitai, o  nurodo visados į tokį save patį, į kurį aš pats dabar pabandau įsižiūrėti per distanciją.

Kita etimologizacijos seka įpareigoja prisiminti, ką jau esu aptaręs kitur, kad gr. to auto arba tauto reiškia – tas pats (Žr. čia – https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/padovanok-lietuvai-vizija-tautinio-tapatumo-issaugojimas-globalejanciame-pasaulyje-i-d.d?id=156110450).

Kas nežino, kad Kristus kartas nuo karto dar yra pavadinamas Žveju, nes Kristus yra žmonių sielų žvejys. Tačiau tikriausiai nesutirštinsime pernelyg spalvų pastebėdami ir tai, kad  vietovėje, pavadintoje Taubučiais, žmogus jau pagal  etimologinę nuorodą yra įpareigojamas visų pirma pats pasigauti arba, kitaip tariant, susižvejoti savo sielą. Taubučiai – tai susitikimo su savo siela vietovė!

Anksčiau ar vėliau dėmesį patraukia taip pat ir paleontologinis  Taubučių ypatingumas, netikėti radiniai Šešuvies pakrantėje. Štai prisimenu, kad vaikystės metais tik vos-ne-vos įbridęs į bangeles genančią upę šalia apgriuvusio malūno jau rieškučiomis galėdavau semti įdomius akmenėlius, šiuose vietovėse vadinamus laumės papais. Kitur tokie paleontologiniai radiniai yra vadinami Perkūno kulkomis arba Perkūno pirštais, dar kitur –  laumės pirštais, tačiau labiausiai archajiškas yra būtent laumės papo pavadinimas.

Žinia, upės žaižaruojančios dovanos buvo ne kas kita, o suakmenėjusios galvakojų moliuskų, vadinamųjų belemnitų, išnykusių prieš 150 – 50 mln. metų, kriauklelės. Belemnitai, išnykę Mezozojaus eros karboro periode, buvo dinozaurų, pradingusių nuo žemės paviršiaus panašiu laiku, amžininkai. Įdomu, kad dinozaurų liekanos aptinkamos labai retai, o priešistorinių laikų senovės moliuskai iki pastarojo meto dažnai teikdavo progą priminti apie save akmeninių pėdsakų pavidale. Tačiau praeitą vasarą labai skaudžiai pajutau nesustabdomą laiko tėkmę, kai  ieškodamas jau neberadau, savo nuostabai, tų senovės galvakojų moliukų kriauklelių fosilijų, drauge apgailestaudamas dėl to, kad neišsaugojau upės intriguojančių dovanų iš vaikystės, jog, būdamas vaikas, nesupratau – koks didelis turtas galiausiai  yra laumės papų kolekcija. Vasarų tęstinumą dabar užtikrina nebent tik vėl, tarsi niekas nieko, prie upės skraidančių laumžirgių spiečiai.

Lietuvos girios tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi priartėjo laikas pasakyti, kad Taubučiai yra šventa vieta labiausiai tiesmuka, beveik mechanine to žodžio reikšme, nes Taubučiai yra minimi senovės lietuvių pagoniškojo tikėjimo šventųjų vietų registracijos žinyne kaip šventųjų pelkių dislokacijos vieta. 1933 m. mokslinėje literatūroje buvo skelbiama, kad tos senovės laikų Taubučių šventosios pelkės driekėsi iš rytinės kaimo pusės Šešuvies pakrante 0,5 ha plote.  Neįtikėtina, bet lygiai po 50 metų, t. y. 1983 m. jau buvo rašoma, kad pagoniškame tikėjime Taubučių šventųjų pelkių statusą įgijęs objektas užėmė 10 ha plotą. Kaip tai galėjo atsitikti, kad šventosiomis vadinamų pelkių plotas mūsų laikais pasidaugino dešimtimis kartų, kai minimu 50 metų laikotarpiu iš tų pelkių jau nebuvo likę nieko daugiau nei tik kažkur lietuvio genetiniame kode saugomas atminimas? Nežinodamas tiksliai visų aplinkybių, pabandysiu spėti, kad laiko bėgyje aptrupėjus malūno bokštams atsivėrė erdvė ir pasimatė, jog įdauba pagal upę tęsiasi prailgėjusioje perspektyvoje ir už malūno su nurautu stogu, taigi savaime piršosi išvada, kad visame 10 ha įdaubos rėžyje pagal upę kadaise tyvuliavo šventosios pelkės arba panašus dalykas. Taip pagalvoti tikriausiai skatino ir tai, kad jau mūsų laikais visame 10 ha plote visados kaupdavosi tirštas rūkas, neišsisklaidantis be likučio net ir karštą vasaros dieną. Vaikystėje aš galvodavau, kad čia yra užauginamos visos pasaulio miglos.

Kalbant faktų kalba, reikėtų pastebėti ir tai, kad kai kurios įstabios pelkės lietuvių pagonių tikėjimuose šventojo daikto statusą įgydavo dar neatmenamais priešistoriniais laikais, kai savo ruožtu jau po Kristaus gimimo, kitaip tariant. mūsų eros šimtmečių istoriniame bėgyje šventaisiais objektais lietuviai pagonys pavadindavo išsirinktus ežerus, upes, kalvas, medžius, miškelius, t. y. lengviau nei pelkės vaizduotėje apdorojamus ir pritaikomus tikėjimo poreikiams dalykus.

Pelkė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žiūrint iš komiškosios pusės į Taubučius, nesunku bus pastebėti, kad šis kaimelis administraciniame Lietuvos suskirstyme yra savotiškas pasienio punktas tarp Jurbarko ir Raseinių rajonų. Perėjus tiltelį per upę iš mūsų pusės patenki į Raseinių rajoną, ir atvirkščiai. Tačiau su visu kraupiu rimtumu reikia pripažinti faktą, kad Taubučiai yra pasienio punktas tarp požemių pasaulio su virtualiai užmaskuotų pelkių infrastruktūra ir besaikių žemės grožybių, iš vienos pusės, taip pat tarp žemės domeno ir dangaus tolumos, iš kitos, kur ribos suplonėja iki tokio lygio, jog viskas daugiau ar mažiau pradeda persimatyti  kiaurai, – taip, pavyzdžiui, vasaros saulėlydžių metu dangaus dramą čia galima stebėti beveik tiesiogiai nuo suolo, vos ne panašiai kaip žiūrovas teatro salėje. Kita vertus, būna ir taip, kad tarsi jau ir  kažkur nuslūgusios bei užsimiršusios pelkės ima iš išlipa į paviršių.

Tą vasarą mes, trys pusberniai, neradę laimės pasibaigusioje gegužinėje, grįždami į namus pasiklydome tirštoje migloje buvusių pelkių centre, kur sutikome tris dramblotas, apsinuoginusiomis krūtinėmis moteris, liūliuojančias į visas puses taip, tarsi jos būtų nulipdytos iš miglos ir suritintos iš rūko, panašiai kaip žiemą iš sniego yra nulipdomi seniai besmegeniai. Kaip atrodo, aš buvau susiritinęs savo parametrais išsiskiriančią net tarp trijų rubensiško tipo rūko gražuolių milžiniškų gabaritų moterį, nes jau ilgokai jaučiau nuoskaudą arba net kažką panašaus į  alergiją merginoms, kurios vietoj krūtų užsiaugina du spuogelius. Kas be ko, miglos tąkart dar aitriau nei paprastai kvepėjo naminės gamybos lietuvišku viskiu ir ajerų tabaku.

 Mano dėmesį prikausčiusios moters krūtys buvo panašios į gigantiškus lelijų su gyslelėmis žiedus, pražydusius  virš burbuliuojančios pelkės,  todėl pakraščiais aptaškytus karštais purvo pursleliais.

Žuvinto pelkės. Vytauto Visocko nuotr.

Ji, pelkių moteris, buvo tokia didinga, sunki ir užgniaužianti kvapą kaip užgriuvusi purvo lavina, kaip nuošliauža nuo pasaulio stogo, tokia gaivalinga ir viską įsiurbianti kaip pati pelkė.

Kitą rytą užkilusi saulė greitai išdžiovino tris purvo šliūžes ištryptoje pievoje, tačiau mūsų, trijų draugų, likimas, kurio taip paprastai neatšauksi, susiklostė skirtingai. Vienas iš trijulės labai greitai paskendo pelkėje arba, dar tiksliau tariant, srutų duobėje, kitas pasuko atsiskyrėlio keliu, tapo vienuoliu, – vasaros saulėtekių metu gerai matosi ir tai, kaip sunkiai, bet metodiškai buvęs draugelis kopia dangaus laiptais. Savo ruožtu aš pats vis dar  bastausi gražiosios žemė nuodėmingais pakraščiais, nerasdamas sau vietos.

2021.01.26; 14:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Šiandien, jau prabėgus keletą metų, tarsi ir būtų galimą per saugų atstumą pabandyti įvertinti tuos nuostolius, kuriuos andai atnešė visą šalį išjudinusi kampanija „Padovanok idėją Lietuvai“. Kita vertus, strimgalviais, praradus atsargumo jausmą, to daryti nereikėtų, nes populiacija po tų liūdnų įvykių dar nesugebėjo iki galo atsigauti, užslinkęs ant žmogaus sielos apdujimas taip greitai neišsisklaido. Trumpai tariant, žmonės liko įskaudinti, nusiminę…. 

Tąsyk dorieji piliečiai  giliai į širdį priėmė Komiteto paraginimą padovanoti idėją Lietuvą, ir panašiai kaip tie sovietinių laikų pionieriai, tempiantys iš visų pašalių metalo laužą į krūvą, sukrovė didžiulį idėjų laužą turgaus aikštės viduryje. Įspūdis – buvo nemenkas. O, tiesą sakant, dar ir šiandien sunku atsakyti į klausimą – kaip tokioje mažutėlėje šalyje, vadovaujantis  vien tik nuogu entuziazmu, buvo galima supilti tokį milžinišką banalybių kalnagūbrį? Piramidžių statytojai privalėtų nusprogti iš pavydo!

Ir kaip tokia išskirtine proga  būtų galima imti ir neprisiminti Platono idėjų teorijos kontroversijų, neužsiminti apie tą painiavą, kurią platoniškoji idėjų teorija įneša į sveiko proto ritmiką.

O savo ruožtu, kas įstengtų pasakyti kažką banaliau pirmai pradžiai nei priminti, kad Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on)?

Senovės filosofas Platonas

Vadovėliniu žargonu tariant, Platonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės. Tačiau tikriausiai esate girdėję sakant žmogų apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo  kasdieninius lūkesčius pranokstantis, didesniu ar mažesniu laipsniu idealus žmogus, drauge suvokiant, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie iš esmės yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, linkusiu save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kai kartas nuo karto esu išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Padovanokite idėją Lietuvai“.

Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujantis būtyje tik per savo idėjos tarpininkavimą. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį būties teorijoje? Ta proga būtina pastebėti, kad moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo judesį, labai panašia maniera pasitinka tikrovę priešpriešais keldami idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo nusakymo ir užtikrinimo pagrindą, tokiu būdu nubūtinant prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir  naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti vadinamas vienu iš svarbiausiu Vakarų kultūros kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.

Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, neretai būna ir taip, kad didžiausios bulvės uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausią pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriumi. Intuicija mums kužda, kad greičiausia į tokią protingą vietą galima užklysti keliaujant miško takeliais, kol galiausiai atsiremiama į tamsą. Todėl tikriausiai nieko nuostabaus, jog paskelbus kampanijos „Idėja Lietuvai“ pradžią, žmonės miniomis patraukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą niekuo dėtais grybautojais. 

Pabandykime įsivaizduoti, jog ir didysis vokiečių filosofas M.Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytoje raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip „tankmė“, „laukymė”, „proskyna”, „prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, kad šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame įpareigoti jungti į vieną neužbaigiamą visumą pasaulio galimybės profilius, tokiu būdu tarsi siekdami suklijuoti sudužusį veidrodį iš šukių. Kas nežino ir to, jog gr. kilmės žodis „logos”, t.y. žodis nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotiška etikete (liet. verčiamas – žodis, mintis) kyla iš archajiško žodžio „legein“, graikų kalboje reiškiančio  „surinkti“. Žinoma, tokia etimologija mažai ką turi bendro tiesiogiai su grybavimo patirtimi, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę glosto. Kad ir kaip ten būtų, grybai – ne bulvės, jų sodinti nereikia. O tuos fantasmagorinius personažus, kurie savo ruožtu renka žibutes ant sniego, pavadinkime tiesiog radikalais.

Dabar vėl žiema, bet jau ištolo laukiu susitikimo su rudeniu miško laukymėje, išeinant iš tankmės. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą. Skaudi melancholijos adata perveria kiaurai nelyg kokį vabzdį. Tai katastrofa ir kartu laimė, aitrus skausmas tampantis neįtikėtinu džiaugsmu. Tačiau jau čia kyla klausimas – kaip amžinoji grožio idėja gali lemti tokį ekstremistinį grožio prasiveržimą, kurį įgalina tik laikinumas.

Didžiausias keblumas Platono filosofijos interpretatoriui – kaip paaiškinti tą paradoksą, jog grožio idėja, t. y. grožis savaime, tapatus sau grožis yra apčiuopiama tik proto aukštybėse, t. y. tik užsikeberiojus proto kopėčiomis, pasistiebus ant viršutinės protingumo pakopos, kai savo ruožtu net ir Platono idėjų teorija neatšaukia supratimo, kad grožis kaip toks gali skleistis tik jusliniais pavidalais? Kaip būtų galima pamatyti, staiga išvysti grožio veidą, t. y. tikrąjį grožio veidą nejusliniu pavidalu? Juk  nesunku bus pastebėti, kad Platono filosofijoje lengvai prijaukinama analogija tarp, tarkime, arklio idėjos proto pasaulyje ir pievoje besiganančio arklio dabar nesuveikia, nes mūsų aptariamu atveju nejuslinė grožio idėja yra suprantama nelyg paties jusliškumo prasmingo įsišaknijimo baigtinume manifestacijos kreditas su neįmanomais pagesinti procentais. Nuoroda į nežemišką grožį neturi jokios konceptualios reikšmės ir yra tik graži metafora, sugrąžinanti stebėtoją į žemės prieglobstį su trenksmu ir baisia atatranka. Jeigu, tarkime, kalbame apie po pūgos atsivėrusį apsnigtų laukų dangiškai sferišką grožį, žiemos permatomą kupolą be pasąmonės  drumzlių, tai žodžiais pažymime ne ką daugiau kaip savo sustiprėjusį įspūdį apie žemės žiemišką grožį, kai priblokštas stebėtojas jau nebetelpa savo kailyje iš jam pritrūksta įprastų žodžių, siekiant nusakyti įspūdžio intensyvumą.

Rožės. Slaptai.lt fotografija

Lotyniškoje interpretacijoje”protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia  sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma, panašiai kaip automobilis turi sugebėjimą judėti pats, o debilas, jeigu norite, jokio sugebėjimo neturi. Žemė ir yra tokia protinga vieta visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė, galiausiai kaip didžioji informacinė sistema. Tačiau Žemė drauge yra ir užkeikta vieta, nes kartu su tiesa Žemė ant savo pečių užsikrauna nepakeliamą grožio naštą. Žinia, nuo tokios naštos  galima ir patrūkti. Todėl mes, drovieji, nedrįstame spoksoti į Žemės grožį išpūtę akis, tik retkarčiais nutaikę progą žvilgtelėdami į tą pusę, drauge suvokdami tokio savo nuodėmingo nesusilaikymo, tarsi būtume užsimoję pamatyti labiausiai pikantišką būtiškosios dramos siužetą pro rakto skylutę, nelegalumą. Kaip atrodo, tik ši ribinė patirtis pateikia vienintelį išimtinį pavyzdį, kai grožio įžvalga gali būti didesniu ar mažesniu laipsniu susiejama su jusliškumo sutramdymu.

Galimai vedamas tokių ar pančių sumetimų W. Dilthey tvirtina, kad Platono idėjos yra muzika, tarsi girdėjimas būtų  prisodrintas kitokio tipo jusliškumo tinko nei regėjimas. Tačiau ir mes bent trumpam pabandykime įsivaizduoti, kad idėjų pasaulis visų pirma yra sąskambis. Neturiu nė mažiausio noro įrodinėti, kad tokiu idėjų pasaulio sąskambiu gali būti loginių  formų dermės elegantiškumas. Loginė sąvokų tvarka greičiau yra tik topografinis idėjų gaivališkos netvarkos ir spontaniškumo žemėlapis. Todėl būtų galima tvirtinti ir taip, kad idėjų pasaulis yra ne tiek loginių, kiek etimologinių formų dermės ir ne dermės kontrapunktas, ne tiek loginio nerimo įtampos laukas, kiek ritmų ir rimo arimai, kur užduotą toną jau klibina naujosios intonacijos.

Tarkime, idėjų pasaulyje tarpusavyje diskutuoja, barasi, priešgyniauja vienas kitam sumedžiota lapė (SM) ir medžio lapas (ML).

 

                    ML:  – nužydėjo jau gėlė

                    SL: – liko didelė skylė

 

Pirmasis   barasi su antruoju, ginčijasi, kartais ima ir pradeda  sutarti, galop stoja vienas prieš kitą ginti buvusio priešininko pozicijų.

 

                      SL:  –  nudriskęs šešėlis togos tuščiaviduris ragas nulūžęs

                      ML: –  būtis neišmatuojama logos vėluoja kažkur užstrigęs laiškas meilužės

 

                     ML: –  maskuojas daiktai iš ryto kol spalvos užgauna tingiai

                     SL: –   į nežinią sparčiai ritamės niekas nepasitinka

 

                     SL: –  nieko neįrodžiusi in re – kur dabar materija esi?

                     ML: – sugipsuotos sniego formos tuščias sodas vėl užstrigęs sausio vakare

 

                     SL: – daiktų vaizdai tinklainėje užstrigo apversti dangaus sietynas išverstas į vandenį dūlėjo

                     ML: – trumpam neliko nieko (pauzė) kol kita versmė prasimušė iš naujo dar tuščiom alėjom

 

                     ML: –  taip  lyjant girdis monotonija pačių daiktų –   bedugnis daikto kontrapunktas sapno tylai

                     SL:   – ten nesukaupęs sąmonės dar laipo po medžius ilgai kažkas jau pasibaigus laikui

 

                      SL:  –  visame kosmose mėtosi mėtosi „Lego“ detalės

                      ML:  – ką dabar pasakytų Talis iš Mileto?..

 

                      SL:  – toli patrepsėjęs batais įėjusysis įneša šaltį pirmykštį

                      ML:  – taip dabar tiktai  žolės arbatos užplikytos išsiskleidžia ryškiai

 

                      ML:  – griuvėsiuose mūsų vėlės rankioja dienos medžiotojo išneštą lesalą

                      SL:  – už kampų šviečia aukso šeriais po mirties atžėlusi saulė

 

                     ML: – baltu vaiduokliu ožiu daužė rūkas visur medžius

                     SL: – ošė miškas nei odė graži tarškiai krito kankorėžiai

 

                     SL:  – paraidžiui skaidrios  bus jurgino raidos nužydėjimo rievės

                     ML:  – bet pridulkėjusi jau yra ajero nudobta galva jergutėliau

 

                     ML: – sirpo uogos nuodingos ir nenuodingos bei formų skirtingų dar brendo vaisiai

                     SL: –  praskrido  uodas pro galvą ūždamas  kaip  helikopteris ir pavojingas baisiai

 

                     SL: – mainėsi keliu arklių kelių priderintos kanopos vinguriavo jau į atspalvius  pasklidę karčiai

                     ML: –  keitėsi laukai miškai kaimeliai kopos įlankos kalnai pakalnės skardžiai

 

Kažkada žirnių lysvėje sutikta paprasta kirmėlaitė Platono rožynuose išaugo į karalaitę, o nupūsta nuo pyragaičio cukraus pudra čia pat pavirsta tiršta tiršta pavasario pradžios pūga. Kas be ko, geriausiai Platono rožyne vis tik dera išsikerojusi Ironijos rožė su  rožiniu tarp pirštų, tačiau kartais čia savo pumpurus sukrauna net ir saviironijos piktžolės.

Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti ir tai, kad danguje sukaupti turtai užstojus rudeniui išsibarsto pavėjui su krentančiais medžių lapais, o visas Platono aukso fondas vėlyvą rudenį kraupiai atsainiai voliojasi po kojomis.

2021.01.15; 16:07

Gaisrininkų automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Šalyje buvo paskelbta sustiprinta priešgaisrinės saugos parengtis: iš atostogų vėl buvo karštligiškai atšaukinėjami tarnybos žmonės, telkiami savanoriai talkininkai, gaisrinės mašinos budėjo užvestais varikliais.

Buvo primygtinai rekomenduojama nepalikti paskleistų popierių ant rašomojo stalo, nebevartoti degiųjų skysčių nei išoriniams, nei vidiniams tikslams, cigaretės užsidegimas buvo prilyginamas sprogdiklio virvutės padegimui, galinčiu užsibaigti didžiuliu „bumt“ su liepsnų prasiveržimu perdžiūvusiame miške.

Laužas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokios mobilizacinės būsenos sąlygomis į Teisingumo  ministro postą įžengė Evelina Dobrovolska, prezidento Gitano Nausėdos žodžiais tariant, mergina su degančiomis akimis.

Kad ir ką sakytų etatiniai optimistai, dauguma šalies gyventojų baiminosi, kad mergina su liepsnojančiomis akimis nepadegtų valstybės…

                                                                     X

Iš didelio debesio maža lietaus, arba, kitaip tariant, užsitęsusiame ministrų paskyrimo procese prezidentas G. Nausėda galiausiai nusprendė apsimesti katinu Leopoldu, visus kviečiančiu gyventi draugiškai.

– Bailys bailys, Nausėda yra bailys, – pakampėmis šnypštė pelės V.Valentinavičius, R  Valatka ir kt.

Savo ruožtu rašytojas Pickus Gruodžio pradžioje parašė poemą „Nausėda pelių neėda“.

Žinia, vienas Konfucijaus pasekėjas jau kadaise tikino, kad nesvarbu tai, kokios spalvos yra katinas, svarbu, kad jis gaudo pelės. Tačiau, kaip atrodo, net Konfucijus užspringtų, neištaręs nė žodžio, jeigu – neduokDie – sužinotų, kad štai jau mūsų laikais humanitarai katinai nebegaudo pelių dėl humanistinių sumetimų.

Kačiukai. Slaptai.lt nuotr.

                                                                          X

Greičiau nei per pasaulį keliaujanti epidemija tarp žmonių paplito kvailystės mada, vedama įsitikinimo, kad visi argumentai gali būti skirstomi į: a) konstituciškai pagrįstus argumentus ir b) konstituciškai nepagrįstus argumentas. Toks  suskirstymas pirmiausiai užgimė tarp Dobrovolskos rėmėjų, personalinių teisininkų pensininkų, užsilikusių nuo persų laikų, o netrukus kaip kibirkštis perdžiūvusiame miške persimetė į žurnalistų mases, paplito tarp nekritiškų skaitytojų, pasiekdavo net atokiausių kaimų gyventojus. Kvailių pasaulyje toks suskirstymas veikė kaip kompensacinis logikos taisyklių nepaisymo ir kompetencijos trūkumo mechanizmas. 

Tačiau teisybės labui reikia pastebėti ir tai, kad dėl masinio kvailumo išplitimo Konstitucija buvo niekuo dėta.                                            

                                                                         X

                                                    mūsų namus užpuolė pelės

                                                    (kodėl – todėl)

                                                    nes niekad negyveno čia

                                                    miškų pelėdos

                                                    nes katinas

                                                    seniai

                                                    paliko įsižeidęs mus

                                                    nes ir nuodai

\                                                   dabar

                                                    pritaikyti

                                                    išimtinai

                                                    humanitarinėm reikmėm

                                                    o

                                                   kardas

                                                   taip ir pasiliko

                                                   perdirbtas

                                                   į žagrę

                                                   ir

                                                   tas

                                                  ruduo

                                                  po paskutinio gaisro

                                                  iškritusiais jau lapais

                                                  visai ne mūsų

                                                  herbas

                                                  pelės-pelės-pelės-

                                               pelės

2020.12.08; 18:16

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Niekas negalėtų paneigti, kad prasidėjo ir tęsiasi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos revoliuciniai pokyčiai įvaizdžio srityje, kai jau pradeda pasimiršti senojo raugo konservatorių arogancija, o į premjero postą nuo partijos siūloma labai charizmatiška asmenybė, t. y. žavinga ir, kaip atrodo, neabejotinai kompetentinga savo srityje moteris su taškuota suknele.

Kita vertus, tas nelemtas abejonės kirminas įsigraužia net ir į tokią sakralią sferą kaip užburiantis Ingridos Šimonytės žavesys ir blizgesys, kai imame ir paklausiame bent savęs – apie kokios kompetencijos sferą čia visų pirma kalbame, kokių dalykų specialistė ši naujai užgimusi  politikos žvaigždė pirmiausiai yra. Ar sakote, kad finansininkė, ekonomistė, viešojo sektoriaus tvarkymo specialistė?..

I.Šimonytė yra kaip reta verbalizuotas žmogus, oratorė pagal prigimtį, greitai mąstanti ir dar greičiau kalbanti politikė, neįveikiama jokiam oponentui priešininkė kalboje. Čia jos galia ir stiprybė. Tačiau net ir man, visų sričių diletantui, akivaizdu, kad anoji tikrai nėra tokia gili ekonomistė, kaip norėtųsi manyti, jeigu savo ruožtu yra pasiryžusi tvirtinti, kad ekonominis augimas savaime užtikrina didesnę gerovę visiems visuomenės sluoksniams pagal principą „kai visko yra daug, su kaupu arba net per daug, visiems visko pradeda užtekti“, tarsi ir čia galiotų skystųjų kūnų fizikoje išpažįstamas susisiekiančių indų dėsnis.  

Tikras ekonomistas neabejotinai pasakytų, kad tokia mintijimo seka yra pigi klastotė, kaip tiesa yra ir tai, kad ekonominis augimas, paliktas savieigai, tik dar labiau užaugina ir pagilina socialinę nelygybę. Kita vertus, I.Šimonytei išsprūdę žodžiai apie tai, kad neva sąlyginio skurdo nustatymo metodika yra grynasis populizmas, leidžia manyti, kad šios ekonomistės su taškuota suknele ekonominis išprusimas gali nuvesti labai toli nešvankumo linkme.

Kas be ko, I.Šimonytės ekonominis išprusimas yra nepalyginamas dalykas su buvusio policininko ekonomikos dalykų išmanymu, tačiau buvęs policininkas, tarkime, buvo atviras pasiklausti ir įsiklausyti į kompetentingų žmonių patarimus, kai savo ruožtu negali būti tikras dėl to, jog I.Šimonytės įsitikinimas savo kompetencijos pakankamumu neužkirs kelio girdėti kelias skirtingas nuomones.

Kadaise net ir Gitanas Nausėda, dirbdamas Vilniaus banko prezidento patarėju, bandė užburti žmonių vaizduotę, įtikinėdamas, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to neva būtų galima jį bandyti padalinti. Tačiau šiandien prezidentas G. Nausėda nusipelno pagarbos kaip žmogus sugebėjęs žengti tokį neįtikėtinai platų (septynmylį?) žingsnį  į priekį, kad net yra laikomas gerovės valstybės idėjos įgyvendinimo generatoriumi. Žinia, Naujosios koalicijos sutarties projekte užuominų apie gerovės valstybę nerasite nė su žiburiu (delfi.lt) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skelbiamas-visas-naujos-koalicijos-sutarties-projektas.d?id=85659643, kaip, tarkime, negali užsisėti ir pasidauginti gyvybės formos net užuomazginiu pavidalu, net kaip bakterijos plastmasės masyvo gelmėje. Ta proga dar pastebėsiu, kad iš esmės minėtos sutarties projektas (toliau – Projektas) yra akultūrinis, didele dalimi anticivilizacinis, visuomenės ir valstybės dehumanitarizacijos užmanymo projektas.

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tarsi ir nekelia didesnių abejonių Projekto bendrieji principai ir vertybinės deklaracijos, kur su užsidegimu kalbama apie  žmogaus teises ir orumą. Tačiau gali pasirodyti ir taip, kad čia su dideliu trenksmu veržiamasi pro atviras duris, jeigu išdrįsime pripažinti faktą, jog ir prie ankstesnės kadencijos valdžios nebuvo taip baisiai, kad žmogaus teisės būtų sumintos į purvą, o orumas – nuplėštas. Iš tiesų, nepalyginamai didesnius nuogąstavimus kelia būtent tai, jog jau anksčiau spaudoje išviešinti Laisvės partijos pasiūlymai koalicijos sutarčiai buvo perkelti į Projektą neadaptuotu, t. y. nepritaikytu prie civilizacijos standartų pavidalu. Tai anksčiau ar vėliau, tarkime, tokiam Projektui tapus vyriausybės veiklos programa, gali išprovokuoti didelius neramumus visuomenėje ar net kultūrinį sukilimą. Galima spėti ir dėl to, kad tokios pakraipos Projektas, tapęs vyriausybės veiklos gairėmis, pasitarnautų atoveiksmio jėgų atsigavimui, paskatintų po užstojusios pauzės patriotinių ar net nacionalistinių jėgų mobilizaciją.

Kalbant apie verslo sąlygų nenutrūkstamą gerinimą, Projekte skelbiama: „Įgyvendinsime verslo priežiūros institucijų reformą, mažinant biurokratiją ir perteklinį verslo reguliavimą, pertvarkydami prižiūrinčias institucijas, siekdami, kad jų tikslai būtų susiję su visuomenės gerove, o ne su biurokratizmo įtvirtinimu, o veikimo metodai paremti skaidrumu, nuspėjamumu, analize, bendradarbiavimu ir pasitikėjimu“. 

Ką reiškia įsipareigojimas sumažinti perteklinį verslo reguliavimą, gerai žinome iš andai Šimašiaus vadovaujamos Teisingumo ministerijos priimto nutarimo, jog aplinkosaugos inspektoriai gali apsilankyti įmonėje tik iš anksto, t. y prieš 3 ar 5 dienas perspėję įmonės vadovus apie planuojamą vizitą. Būtent šis nutarimas labiausiai tiesmuku pavidalu prisidėjo prie tokių monstrų kaip Grigeo atsiradimo, sukūrė apsaugos ratą teršiančio Lietuvos gamtą ir keliančio pavojų žmonių sveikatai verslo plėtotei. Todėl labai šventvagiškai toliau Projekte skamba žodžiai apie žaliąjį kursą.

Projekte skelbiama, jog rengiant vyriausybės programą suderintu būdu tarp koalicijos dalyvių bus įvertintos galimybės keisti įmonių pelno mokestį, atsisakant reinvestuoto pelno apmokestinimo. Tai neabejotinai Laisvės partijos pažadas tokios konfigūracijos verslui, kuris siekia išvengti pelno mokesčių. Tačiau štai mane dar labiau nei šis godumo mentalitetui draugiškas pažadas privertė sunerimti iš pirmo žvilgsnio nekalti Projekto žodžiai, kad „bus stiprinama profesinė savivalda, perduodant jai licencijavimo, atestavimo, kontrolės ir kvalifikacijos kėlimo funkcijas“. Tai neabejotinai žingsnis atgal, ne vienu atveju įteisinant lobizmo kriminalinius refleksus. Net nupurto, kai pabandau įsivaizduoti, jog vadinamieji Odontologų rūmai, visados mūru stojantys prieš apgautus, apvogtus ir apkvailintus klientus, netrukus atgaus licencijavimo ir atestavimo teisę, leidžiančią dar sėkmingiau pridengti šioje sferoje klestinčią sukčiavimo praktiką.

Batai. Slaptai.lt nuotr.

Laisvės partijos naujakalbėje skelbiama, kad mokyklose bus plėtojami IT sugebėjimai kaip trečioji kalba po anglų. Tačiau labai charakteringa, kad apie pirmąją, t. y. gimtąją kalbą, tautos istoriją ir tautinę kultūrą čia net neužsimenama. Kaip žinome, Laisvės partija į Švietimo ir mokslo ministro postą stumia buvusį rektorių, išgarsėjusį savo užmanymais sunaikinti lituanistinę dvasią VU. Išties, kaip atrodo bent man, vadinamoji Laisvės partija su laisve, švietimu ir kultūra turi bendro tik tiek, kiek antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerija su tiesa. Jeigu man leisite kalbėti savo žodžiais, vadinamoji Laisvės partija yra užsimojęs suskaitmeninti stribų dvasią darinys, tai yra išmanioji stribų karta.

Galop, bala nematė tos Laisvės partijos nupušėlių, daug skaudžiau yra tai, kad iš anksčiau ne karto deklaruoto konservatorių triukšmingo patriotinio užsiangažavimo Projekte liko tik vos-ne-vos vienas apgailėtinas sakinys apie užduotį saugoti kultūrinį paveldą.

2020.11.06; 15:30