Katedros aikštė. Krepšinio turnyras. Slaptai.lt

Nesu nusiteikęs nei prieš jaunatviškus šėliojimus, nei prieš sportą, nei prieš krepšinį. Tačiau tai, ką rugpjūčio 14-osios vakarą išvydau Katedros aikštėje Vilniuje, – glumina. Apėmė labai panašus jausmas kaip ir tuomet, kai Lukiškių aikštėje kadaise pamačiau čiuožyklą, paskui – pliažą su smėliuku, gultais ir persirengimo kabina.

Katedros aikštė. Krepšinis. Slaptai.lt foto

Neguldyčiau galvos ant ešafoto, jog esu teisus. Neatmetu galimybės, jog klystu. Gal esu per daug griežtas, per daug reiklus.

Ir vis dėlto rugpjūčio 14-ąją man buvo gėda ir pikta, kad jau nebesuvokiame, kur galima deginti pilvą, kur prasminga čiuožinėti, o kur – mėtyti kamuolį į krepšį. Vis tik Katedros aikštė – tai tautos ir valstybės šventovė, aspupta istorinę, architektūrinę, kultūrinę, religinę vertę turinčios Arkikatedros, ne mažiau vertingų Valdovų rūmų ir taip pat labai vertingos senosios Varpinės. Šalia – istorinę, architektūrinę, kultūrinę vertę turintis Gedimino kalnas su tokia pat neįkainuojama Gedimino pilimi, čia pat – paminklas Lietuvos Karaliui Gediminui.

O mes – prakaituojame žaizdami krepšinį, tarsi apvalaus kamuolio svaidyti negalėtume kiek atokiau. Pavyzdžiui, Gedimino prospekte. Galų gale – Rotušės aikštėje arba artimiausiame sostinės skvere. 

Kai Katedros aikštėje rengiamas karinis paradas, kai Katedros aikštėje prisiekia jaunieji leitenantai, kai specialiosios pajėgos drauge su policija demonstruoja meistriškumą sulaikant, nuginkluojant, areštuojant pavojingus nusikaltėlius, – gražu, puiku. Kai Katedros aikštėje rengiamas valstybei svarbus mitingas arba valstybės šventei specialų akcentą suteikiantis koncertas, – neprieštarauju. Net tuomet, kai Katedros aikštėje pradedamos bėgimo ar važiavimo dviračiais varžyvos, – nematau nieko smerktino. Juk varžomasi ne pačioje Katedros aikštėje…

Katedros aikštė. Krepšinio aikštelė. Slaptai.lt

Nieko blogo nematau ir tuomet, kai Katedros aikštėje šurmuliuoja Kaziuko mugė, rengiama Duonos pagerbimo šventė ar būgnus muša į Lietuvą atvažiavę japonų būgnininkai. Tuomet – vėl gražu, vėl žaisminga, vėl prasminga.

Katedros aikštė, paversta krepšinio aikštele. Slaptai.lt nuotr.

Bet žaisti krepšinį prie pat paminklo Karaliui, prie pat katalikams svarbių maldos namų, – iki šiol iš nuostabos gūžčioju pečiais. Krepšinio varžybų aistros prie pat Karaliaus Gedimino (kartais atrodė, kad jaunieji krepšininkai tuoj nuvers paminklą, nes jis jiems trukdo, jiems – per ankšta), – tai labiau panašu į farsą, tragediją ar tragikomediją nei į sumaniai sugalvotą jaunatvišką atrakciją. 

Žydai, pavyzdžiui, suvokia, kad krepšinio žaisti šalia sinagogos nedera. Tam yra įrengtos specialios vietos. Sakykim, sporto rūmai ar sporto salė. Ir musulmonai puikiai supranta, jog krepšinio varžybos prie pat mečetės ar senoviškos tvirtovės – šventvagiška. O ir daug Europos krikščionių neleistų prie savo svarbiausių maldos namų ar pilių dūkti vaikantis krepšinio kamuolį.

Tik vilniečiai, kai sostinei pradėjo vadovauti liberalas Remigijus Šimašius, prarado sveiką protą. Sostinės meras specialiai painioja istoriją su žaidimais, kultūrą – su pasilinksminimais, religiją – su bedvasiškumu. Matyt, kažkam prireikė lietuvius paversti mankurtais, nebesuprantančiais, kad į Operos ir baleto teatrą nedera ateiti įsišovus į sportbačius, jog muziejaus nedera lankyti dėvint trumpus šortus ar itin trumpą sijonėlį, o į kapines negražu susiruošti užsimetus ant pečių šviesų, linksmų spalvų švarką. 

Vargas tautai, kuri nežino, kur žaidžiamas krepšinis.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2020.08.15; 18:30

Čiuožykla paversta Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Ar Paleckis dar sėdi? Sėdi. Ar Cvirka dar stovi? Stovi.

O Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje?

Prieblandoje vos matyti daiktų ir žmonių apibrėžties kontūrai.

Žvarbi gruodžio antros pusės popietė. Lynoja. Lietaus lašai, tarsi ašaros ant skruosto…

Greitai jau visai sutems, tiek tos dienos tokį metą. Andai buvusioje proletariato vadeivos vardo aikštėje supiltoje ir užšaldytoje ledo arenoje, skambant muzikai, ant pačiūžų bando stotis nelabai vykęs popsinės televizijos gyvenimo būdo laidos vedėjas. Nelabai jam sekasi: stojas ir griūna, mostaguodamas rankomis nelyg sužeistas paukštis sparnais. Kelios labiau sportiškos merginos kelia jį už pažastų, jo veide – palaimingoji šypsena.

„Čiuožki, čiuožki, nepaslysi…“, – skamba ausyse populiaraus atlikėjo dainos ataidai.

O beveik tuo pačiu metu Šventovėje patvirtinamas 2020 metų biudžetas. Čaižiai skambant laukinių švilpesiui. Sapiens vėl iš naujo užgimsta, ir už Afrikos ribų plačiai pasklinda neandertaliečiai.

Jie dar nemoka mąstyti, bet jau tiki būsima Gerovės valstybe. Na, po tūkstančių metų. Dabar jie tik priartėję prie trijų proc. ribos.

Tai tarsi siužetas siurrealistiniam spektakliui seniai sudegusiame teatre.

Gaisras Alytuje jau seniai užgesintas, dūmai neberūksta.

Asfaltas Premjerui jau nulietas. Lekia smagiai kortežas, nedunda per duobes.

Ramybė ir palaima, tarsi po orgazmo.

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Galėtų vaidinti: Gedimino miesto meras šimašius, prieblandoje po prakaituota pažastimi vogčia nešantis atminimo lentą generolui Noreikai, vanagaitė, savo snape laikanti partizano kaukolę su keliomis skylutėmis pakaušyje, gražulis, trinantis į Šventovės  palangę ką tik iš nosies ištrauktą snarglį, susisiekimo ministras narkievičius, ežere traukiantis tinklus, kad vėliau pamaitintų alkstančiuosius…

Ko gi ne Mesijas?

Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Čia kurį laiką kantriai tvėręs bando įsikišti Prezidentas. Švelniai prašo ministrą atsistatydinti. Šis atsako, kad gerbia Prezidento nuomonę, bet dar labiau – Tomaševskio.

Bėga dienos, savaitės, nieko nevyksta. Prieblanda. Drumstas vanduo. Žuvys ant dugno, nors ir ne po ledu. Nes ledo dar nėra. Klimato atšilimo pasekmė.

Tėvynė verkia šaltais lietaus lašais.

Adventas tęsiasi. Meilės apoteozė.

Mano a.a. močiutė sakydavo – Mikaldos pranašysčių knygoje parašyta: ateis laikas, kai žmogus, sutikęs žmogų, apsiverks. Ar tikrai ji tai buvo perskaičiusi, jeigu skaityti nemokėjo?

2019.12.18; 12:00

Antrus metus iš eilės sostinės savivaldybė kartu su „Sveikas miestas“ dovanoja ypatingą dovaną vilniečiams ir miesto svečiams – Lukiškių aikštėje atidaryta įspūdinga kalėdinė ledo čiuožykla po atviru dangumi.
 
Didžiulė (20×40 m) čiuožykla bus atvira iki pat kovo mėnesio ir kvies pramogauti miesto centre: čiuožti savomis ar išsinuomotomis pačiūžomis, žaisti ledo ritulį, mokytis čiuožimo technikos. Čiuožykla – festivalio „Kalėdos sostinėje“ programos dalis ir gražia tradicija tampanti pramoga, sakoma savivaldybės pranešime.
 
Į čiuožyklos atidarymą susirinkę vilniečiai ir miesto svečiai stebėjo dailiojo čiuožimo talentų „Ledo magija“ pasirodymus bei parodomąsias vaikų ledo ritulio „Hockey Punks Academy“ varžybas. Kaip ir pernai, šiemet pirmieji 85 atskubėję į čiuožyklą laimingieji naujutėlę pramogų erdvę išbandė visiškai nemokamai.
 
Šiemet čiuožyklos organizatoriai ypatingą dėmesį skirs senjorams – šie kiekvieną trečiadienį galės čiuožinėti nemokamai – senjorams nuomos punkte bus duodamos ir pačiūžos kiekvienam trečiadienio čiuožimo seansui. Penktadieniais „Hockey Punks Academy“ nemokamai kvies visus norinčius išmokti čiuožimo technikos, šeštadieniais lauks nemokamos dailiojo čiuožimo pamokos su „Ledo akademija“.
 
O sekmadieniais mažiausieji galės taip pat nemokamai pasimokyti čiuožimo technikos arba ledo ritulio subtilybių su „Hockey Punks Academy“. Nemokami užsiėmimai čiuožykloje vyks nuo pat atidarymo dienos iki kovo 8 d., teigiama pranešime. Čiuožti bus galima visada, kad ir kokios būtų oro sąlygos – speciali įranga visuomet palaikys ledą puikios būklės, net ir orui atšilus.
 
Nemokami užsiėmimai čiuožykloje vyks nuo pat atidarymo dienos iki kovo 8 d. Šių metų čiuožykloje bus galima čiuožti nepaisant oro sąlygų – speciali įranga visuomet palaikys ledą puikios būklės, esant net ir šiltesniam orui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 04:30