Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Kiekviena profesija uždeda savo antspaudą, taigi, galima sakyti, visi mes esame profesiniai išsigimėliai, riboti dar ir pagal savo profesijos nusistovėjusius kanonus žmonės. Iš kitos pusės žiūrint, profesijos išmanymas daro žmones naudingus vienas kitam ne tik pagal specialiąsias kompetencijas, bet, kaip atrodo, profesonalumas atskiroje sferoje suteikia savitą perspektyvą bendrajame pasaulio aiškinime.

Tarkime, santechnikas apie pasaulio sudėtį gali pasakyti kažką daugiau nei esame įpratę mintyti nenusiteikę pasigilinti, paklaustas paporintų net tai, ko nežino užsidaręs verbaliniuose žaidimuose filosofas. Santechniko analitinė tiesa, kad didžiausias dalykas, ką žmogus palieka po savęs, yra milžiniška mėšlo krūva, taip pat verta dėmesio, ar ne?

Taigi jau, atrodo, prasiplepėjau, kad mėgstu paklausyti, kaip apie tą patį dalyką tauzyja skirtingų profesijų žmonės, žiūrėdami iš savo varpinių, primesdami pasaulio matymui savo koloritingumą, dar daugiau, – labai įdomu prakalbinti žmones be apibrėžtos profesijos ir gyvenamosios vietos, pasirinkusius valkatavimo kelią, vadinamuosius benamius (valkatos ir filosofo pasirinkimus kažin ar galime pavadinti profesijomis, nebent ta išskirtine prasme, kad yra tokia profesija, kuri leidžia išvengti dalykinio įsipareigojimo darbo pasidalijimo pasaulyje), kaip jau nesunku nuspėti, mane dažnai prie namų sustabdo ir jaučia pareigą išdėstyti visas savo tiesas, apreikšti pasaulio naujienas pažįstamos ir nepažįstamos močiutės, o būna net taip, kad ant peties nutūpia ir čirškauja tik mums vieniems suprantama kalba koks paukštelis.

Tikriausiai man labai nepasisekė, kad dabar turiu skelbti tokią nejaukią tiesą, bet taip atsitiko, jog labiausiai kvaili žmonės, kurios sutikau ilgai gyvendamas, buvo dailininkai pagal profesiją ir pašaukimą (angliškai profesijos pasirinkimas ir pašaukimas yra nusakomas vienu žodžiu – calling). Labai galimas dalykas, kad vingiuotame savo gyvenimo kelyje sutikau ne pačius iškiliausius šios profesijos atstovus, nors mano atsitiktiniai pažįstami prie kavinės stalelio savo priklausymą dailininkų gildijos meistrams andai kaip taisyklė bandydavo dar paliudyti įvairiausiais pažymėjimais ir laureatų sertifikatais (daug sakantis faktas, kad įsiruošęs į miestą pasižmonėti su savimi nešiesi visą portfelį tavo reikšmingumą dokumentuojančių popierių). Taigi iš tų kelių susidūrimų susiformavo kraštutinai subjektyvi, be pretenzijų į apibendrinimus nuomonė, kad dailininkai yra nepaprastai vitališki, musės kakos dydžio smegenėlių žmogystos. Kas be ko, drauge būtina pastebėti, pats nesu joks protingumo kriterijus, jau vien tas faktas, kad pasiryžau kalbėti šia tema, rodo, jog esu kvailesnis net už dailininkus intrigantas.

Piešinys ar teplionė? Slaptai.lt nuotr.

Apie seksualinio persekiojimo skandalus, kurių epicentru šiandien tapo VDA, paprastai yra kalbama, diskutuojama naudojant moralistinio pobūdžio užkeikimus, bandant sugėdinti vieną ar kitą pusę. Tačiau, kaip jau yra pasakyta, moralizavimas yra labai neprotingas santykis su pasauliu, taigi net ten, kur moraliniai vertinimai peršasi savaime, kartais labai praverčia dalykinis požiūris. Savo ruožtu žiūrint dalykiškai, trumpam ar ilgiau atidėjus moralinius vertinimus į šalį, būtina pastebėti, kad vyrams, norite tikėkite, norite ne, yra būdingas siekis suvilioti moterį, tačiau vyrai, kurie sugeba susirasti moterį tik naudojantis tarnybine padėtimi, užimamu postu, profesinės kompetencijos pranašumu dėstytojo santykyje su studentais, yra vyrai tik labai sąlygine, perkeltine prasme, juos vis tik labiau tiktų vadinti profesijos pederastais.

Jeigu norite, vyriškumo orumo testas yra sugebėjimas suvilioti moterį be automobilio, pistoleto, pažymėjimo, aukštų titulų ir profesijos autoriteto liudijimų, priešingu atveju mes kalbame apie nelaimėlį vyrą, kuris savo nesugebėjimą arba, sakykime tiesiai, invalidumą bando pridengti socialiniais protezais, yra pernelyg šlykštus padaras, kad be moralinės prievartos galėtų pelnyti moters palankumą ir dovanas.

Kaip sakydavo vienas mano vyresnis kolega, ten, kur gyveni – nepisk, o kur pisi – negyvenk. Šiukštūs žodžiai, mažai primenantys I.Kanto kategorinį imperatyvą, tačiau kaip ir garsusis imperatyvas, toks priesakas padeda racionalizuoti profesijos gyvenamąją aplinką.

Don Žuano pavyzdys yra vertas didesnio dėmesio nei kartais mums atrodo, tai galop pavyzdys – kaip įveikti gyvenimo beprasmybę, atgauti gyvenimo kaip nuotykio skonį. Tačiau Don Žuanas, dirbdamas dėstytoju, niekados nepasinaudos situacija, kai kartais jaunos studentės dėl savo paikumo pradeda nekaltai koketuoti, įsisąmonindamas skirtumą tarp gyvenimo kaip nuotykio patirties ir moralinių pederastų kompleksų sukuriamo pasalūniškumo.  

Žinia, būtų pernelyg didelė garbė dabartinei Rusijai, jeigu manytume, kad tokių dalykų sugaudyme mums kažkuo padeda rusai.  

                                 XXX

                                         Violetai

                debesis tai keistai susigūžęs

                ar balta bet nuodinga angis

                nors jau pažeme viesulas ūžia

                neapreikštas lietaus vaizdinys

 

                neapreikštas vabzdys o ne žiogas

                vėl pranyko kažkur pro akis

                ir atplyšo šiaudai nuo stogo

                bet uždarė kažkas duris

 

                debesis tai keistai susigūžęs

                ar balta bet nuodinga angis

                supas medžio šaka nulūžus

                užsidenk mylimoji akis

                                              1986 m.

2018.02.10; 02:35

zikaras_juozas

2009 metų lapkričio 18-20 dienomis, minint žymaus skulptoriaus ir tapytojo Juozo Zikaro 128-jį gimtadienį, Vilniuje ir Kaune vyko šio žymaus menininko atminimui skirti renginiai. Kauno kolegijos  J.Vienožinskio menų fakultete, buvusios dailininko studijoje, surengta J.Zikaro vardu pavadintos auditorijos atidarymo ceremonija. Šioje patalpoje 1928-1944 metais dirbo studentų mėgstamas profesorius Juozas Zikaras. Jo mokiniais buvo vėliau garsūs menininkai Napoleonas Petrulis, Vytautas Kašuba, Aleksandras Marčiulionis, Ona Dokalskaitė bei kiti žymūs tapytojai ir skulptoriai. Nuo 1996 metų skulptoriaus marčios pastangomis įsteigta ir kasmetinė J.Zikaro premija, įteikiama gabiausiems Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto auklėtiniams. Prie auditorijos atidengta dailininko Artūro Rimkevičiaus sukurta memorialinė lenta, atidarymo ceremonijoje kalbėjo Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotojas Antanas Vaidelys, Menų fakulteto dekanė Sigita Saulėniene, dėstytoja Aušrinė Peleckienė, dėstytoja doc. Lolita Tarbūnaitė-Grabauskienė.

Continue reading „Juozo Zikaro kūrybos pėdsakais”