Gediminas Navaitis, šio pokalbio autorius

Tęsiame pokalbį su psichologijos  profesoriumi, dr. Gediminu Navaičiu, knygos apie laimės ekonomiką „Felicitarinis kelias“ autoriumi

Kas lemia vienokį ar kitokį požiūrį į darbą?

Požiūrį į darbą lemia esama ekonominė situacija ir jos supratimas. Rinkos ekonomikoje sėkmingai gali veikti gamintojai, kurie rūpinasi nuolatiniu darbo našumo kilimu. Aukščiausiose gamybos grandyse kūrybiškumas, originalumas, savarankiškumas yra vertybė, kuri apmokama ir skatinama, nes visa tai daro poveikį darbo rezultatams. Žemesnėse gamybos grandyse (pavyzdžiui, dirbant prie konvejerio) darbuotojas dažnai laikomas savita “mechanizmo” detale. Todėl tenka arba iš esmės pertvarkyti gamybinius procesus, kurti sąlygas darbuotojų savarankiškumui arba motyvuoti juos veiksniais, esančiais už darbo proceso ribų.

Ar vyksta pokyčiai šioje srityje?

Yra darbo sferų, kuriose vis dažniau bandoma atsižvelgti į darbuotojų asmenybes: vertinančius pranašumą ir laimėjimus, bandoma motyvuoti rungtyniavimu, sudaryti sąlygas pademonstruoti meistriškumą; siekiantiems pripažinimo – skiriami pasižymėjimo ženklai; jaučiantiems priklausymą grupei – pabrėžiamas darbo organizacijos narių bendrumas.

Šiuolaikinėje gamyboje toks elgesys su darbuotojais nieko nestebina, nors dar prieš šimtą metų būtų buvęs pavadintas utopija. Todėl uždavinys pertvarkyti darbo sferą taip, kad ji padėtų visiems ar bent daugeliui darbuotojų pasijusti laimingesniais, irgi neturėtų būti suvoktas kaip socialinė fantazija. Pokyčiai šia linkme jau vyksta. Klausimas, kaip greitai jie vyks ir ar jie bus paremti atitinkamais politiniais sprendimais, ar dar kurį laiką priklausys tik nuo atskirų verslo organizacijų vadovų sąmoningumo ir geranoriškumo.

Kaip keičiasi užimtumas laikui bėgant? Kodėl pramonės modernizavimas keičia bendravimą?

Gana paprastą modernių šalių ekonomiką suskirstyti į tris sektorius: žemės ūkio, pramonės ir paslaugų. Dar prieš kelis šimtmečius didesnioji gyventojų dalis dirbo kaime ir gamino maisto produktus sau ir sąlyginai mažai miestiečių daliai. Pažanga lėmė išskirtinį produktyvumo augimą, ir šiandien žemės ūkyje dirba apie 5 proc. modernių šalių gyventojų.

Analogiškas pokytis įvyko ir pramonėje. Tai leidžia teigti, kad visuomenė pereina į naują raidos etapą, kuriame vis mažiau ir mažiau darbuotojų gamins prekes. Šio etapo esmę ekonomistas J. Rifkin apibūdino posakiu „darbo pabaiga“. Toks žmonijos istorijoje tikrai naujas teiginys atkreipia dėmesį į tai, kad net tada, kai ekonomika auga, darbo vietų skaičius žemės ūkyje ir pramonėje mažėja, nes padidėjęs našumas patenkina padidėjusį vartojimą.

Kita vertus, posakis nėra pakankamai tikslus, nes darbą vertina senoviškai, nesieja jo su dirbančiojo savirealizacija, prasmingos veiklos siekiu. Pastarasis darbo aspektas naujai nubrėžia produktyvumo sampratos, o drauge ir augimo, ribas, nes akivaizdu, kad mokslinė, kūrybinė veikla negali būti vertinama pagal tekstų ar kūrinių skaičių, kad darbe, kurio esmė žmogiškas bendravimas, produktyvumo augimas negerina paslaugų kokybės. Todėl susiejant paslaugas su socialiniais ryšiais, remiant vietinius amatus, sporto klubus, kultūros organizacijas, sveikatingumo centrus, socialines įmones galima ne tik remti gerovę, bet ir didinti užimtumą.

Kalbino Nerijus Bakasėnas

2019.08.10; 00:30

Gediminas Navaitis

Tęsiame pokalbį su profesoriumi, socialinių mokslų daktaru G. Navaičiu, knygos apie laimės ekonomiką „Felicitarinis kelias“ autoriumi

Kuo skiriasi motyvacija darbuotojui ir darbdaviui ?

Vėlgi norėčiau pasiremti daugelio tyrimų, atliktų skirtingu metu skirtingose šalyse, duomenimis. Juos apibendrinus galima teigti – atlyginimas, be abejo, svarbus visų grupių dirbantiesiems, bet ne tik jis lemia darbo pasirinkimą ir pasitenkinimą juo. Geri santykiai su vadovu ir kolegomis, darbo turinys, kūrybos galimybės – tai veiksniai, ne mažiau nei atlyginimas, o kartais netgi labiau nei jis, veikiantys pasitenkinimą darbu.

Atitinkamai lengva numatyti, kad patenkinti darbu dirba našiau, jų sveikata geresnė, jie lojalesni atstovaujamai organizacijai. Todėl šiandieną verslas aktyviai diegia priemones, galinčias sustiprinti darbuotojų motyvaciją. Veiksniai, darantys įtaką pasitenkinimui darbu, – tai darbo prasmės suvokimas, galimybė kilti pareigose, asmeniškai tobulėti, pripažinimas; atsakomybė ir laimėjimai, o atlygis už darbą, fizinės darbo sąlygos, darbo užtikrinimas tik mažina ar didina nepasitenkinimą darbu.

Tačiau valstybinė politika darbo sferoje paprastai tarsi „pamiršta“ darbo ir laimės sąsajas ir visų pirma rūpinasi nepasitenkinimo mažinimu. Tai pasireiškia naujų darbo vietų kūrimu, nelegalaus darbo užkardymu, darbo saugumo bei darbo sąlygų kontrole, darbuotojų teisių apsauga, t. y. orientuojamasi į nepasitenkinimo darbu mažinimą, bet daug mažiau dėmesio skiriama pasitenkinimui juo lemiantiems veiksniams.

Svarbu pažymėti, kad valstybinės politikos ignoruojamas ne tik pasitenkinimo darbu didinimo uždavinys, bet ir darbo sferos pokyčiai, kurie irgi skatina daugiau dėmesio skirti darbo, kaip visuomenės laimės, šaltiniui.

Ar tik atlyginimo dydis lemia darbuotojo pasitenkinimą darbu?

Svarbus tarptautinis dokumentas, pažymintis Europos šalių įsipareigojimus darbo sferoje, yra Europos Socialinė Chartija. Joje nusakomi principai, kuriais vadovaujantis, Europos Tarybos valstybės narės siekia pagerinti savo gyventojų gyvenimo lygį ir pakelti socialinę gerovę. Chartija teigia, kad kiekvienas žmogus privalo turėti galimybę laisvai pasirinktu darbu užsidirbti pragyvenimą, o dirbdamas turi teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

Nerijus Bakasėnas

Šie du principai – atlyginimo, garantuojančio normalų darbuotojų ir jų šeimų gyvenimo lygį, bei darbo saugumo, yra detalizuojami. Jeigu vertintume Chartiją ar panašius dokumentus pagal situaciją, buvusią darbo sferoje XIX ar ankstesniais amžiais, neabejotinai, ji itin pažangi.

Jeigu pažvelgtume XXI a. galimybių aspektais, pastebėtume, kad apie savirealizaciją darbe, darbo prasmingumą ir kūrybiškumą joje kalbama neapibrėžtomis užuominomis.

Taigi, esminės darbo ir laimės sąsajos, prieštaravimai bei galimi jų sprendimo būdai vis dar retai tampa platesnių svarstymų ir tuo labiau politinių sprendimų tema.

Kalbino Nerijus Bakasėnas

2019.07.23; 09:14

savukynas_gera_m

Virginijus Savukynas: „Būsiu labai nepopuliarus, bet pasakysiu: Lietuvoje yra tik maža dalis darbščių žmonių. Kiti – nenori arba nemoka dirbti. Nors sociologinės apklausos rodo, kad darbštumas lyg ir yra ta vertybė, kurią lietuviai nori įdiegti savo vaikams, tačiau praktika liudija ką kitą.

Atrodo, kad lietuvio sąmonė persmelkta vergiškumo. Darbas suvokiamas kaip vergystė. Todėl jį reikia atlikti kuo blogiau ir nekokybiškiau. Ir jei galima nedaryti, tai jokiu būdu nereikia parodyti iniciatyvos.

Prisiminkime, dar tik prieš metus ką tik baigę studijas jaunuoliai kėlė sąlygas darbdaviams, reikalavo didinti atlyginimą motyvuodami ne tuo, kad jie produktyviau dirbs, bet tuo, kad pasiėmė paskolas ir reikia daugiau pinigų. Savaitgalis iš esmės prasidėdavo ketvirtadienį, o baigdavosi pirmadienį. Neateiti į darbą neperspėjus buvo kone gero tono ženklas. Kavinėse ar restoranuose aptarnauti niekas neskubėjo, nes padavėjai žinojo, kad jei juos išmes iš čia, jie labai greitai suras darbą kitur”.

Continue reading „Būsiu labai nepopuliarus, bet pasakysiu…”