Praėjusios kelios savaitės labai panašios į ankstesnes dienas. Spaudos puslapiuose, televizijos ekranuose, internetinėse erdvėse gausu triukšmingų diskusijų, kodėl mums reikalingos arba nereikalingos skalūninės dujos, kokią derėtų pasirinkti pensijos kaupimo formą, verta ar neverta turėti eurą, kaip vertintinas naujosios Vyriausybės šimtadienis…

LRT žurnalistės Agnės Skamarakaitės diskusijose įsimintina daug sykių skambėjusi pastaba, jog Lietuvos valdžios per dažnai kaitalioja senatvės pensijų skaičiavimo formules, ir didžiąjai visuomenės daliai, būtent tai, kuri negali pasigirti turėjusi solidžius atlyginimus, keblu atskirti pensijų kaupimo formulių privalumus nuo trūkumų. Ir nėra jokių garantijų, kad tos formulės artimiausiu metu vėl nebus patobulintos sunkiai besiverčiančiųjų sąskaita. Be to, Europos Sąjungos visuomenė sensta, tad pensininkų nuolat daugės, o dirbančiųjų – atvirkščiai. Argi pesimistinės prognozės nėra realiausios?

Continue reading „Didysis lietuviškas paradoksas”