Kada nušausite Kaukazo blondiną. Gintaras Visockas. Knygos viršeliai. Slaptai.lt foto

Jau minėjau: šių metų rugpjūčio mėnesį iš „Standart Impressa“ spaustuvės parsivežta knygutė „Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – grožinio pobūdžio tekstas. Čia viskas išgalvota. Aprašomi įvykiai bei veikėjai tėra autoriaus išmonė. Tai – ne autobiografinio pobūdžio knyga. Tai – trumputis detektyvas. O nuotykiniame detektyve žvalgybiniais klausimais – gausu išmonės, fantazijos, skolinių iš enciklopedinių knygų apie slaptąsias tarnybas bei filmų apie džeimsus bondus.

Beje, nepretenduoju į bestselerius. Žinau, kad neaplenksiu nei Džono le Kare, nei Agatos Kristi, nei Konan Doilio, nei Viktoro Pronino. Tiesiog šovė į galvą sukurt knygutę, kurioje žurnalistika persipynusi su žvalgybinėmis – kontržvalgybinėmis temomis.

Kada nušausite Kaukazo blondiną. Slaptai.lt foto

Detektyvas nėra ilgas – 120 puslapių. Tiražo taip pat nepavadinsi milžinišku – 150 egzempliorių. Čia – keturiolika skyrių. Štai jų pavadinimai: „Flirtas su Rusijos žvalgu“, „Latviškieji niuansai“, „Mūsų žmogus Grozne“, „Paslaptingasis zagonščikas“, „Miško brolius pasiuntė velniop“, „Finansinis aferistas“, „Pasakojimas apie susirgusią motiną ir purvinas kojines“, „Pionierių stovyklos vadovė“, „Teroristai iš ASALA organizacijos“, „Kerštaujanti dama“, „Nedėkinga kiaulė“, „Ketvirtis milijono – už išdavystę“, „Svečias iš Karagandos ir Rusijos propagandisto viešnagė“, „Kaip atkeršijo blondinas“.

Detektyvas daugiausiai iliustruota spalvotomis Vytauto Visocko (1939 – 2018) nuotraukomis.

Jei susidomėsite, detektyvo ieškokite knygyne „Keistoteka“.

Gintaras Visockas

2023.08.31; 08:00

Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.

Seimo valdybos dėmesio sulaukė visuomenininkų iniciatyva surinkti ir Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen įteikti per 360 tūkstančių piliečių parašų, raginančių trauktis Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką, Laisvės partijai priklausantį Tomą  Vytautą  Raskevičių iš einamų pareigų.
 
Seimo valdyba ketina įvertinti tai viešu pareiškimu, tačiau trečiadienį nutarta šį klausimą atidėti  kitai savaitei.
 
Prieš priimant sprendimą parlamento vadovė pakvietė Seimo valdybos narius „susipažinti su tuo, kaip atrodo tie dokumentai.“
 
Kai kurie Seimo valdybos nariai nebuvo linkę kalbėti apie piliečių parašus, bet apibūdindami juos kalbėjo apie „dokumentus, sąrašus“ ir apie tai, kad ši iniciatyva neatitinka Peticijų įstatymo reikalavimų.
 
Seimo vicepirmininkas Laisvės frakcijai atstovaujantis Vytautas Mitalas tvirtino, kad „parašų tenai jokių nėra“.
 
„Patikrinti, kiek piliečių išreiškė savo tam tikrą valią, tam tikrą  poziciją  iš esmės nėra galimybių. Peticijų įstatymo tas  dokumentas neatitinka. Jeigu mes taip ir paliksime, mano supratimu,  rizikuojame įsivelti į labai pavojingus incidentus, nes bet kas atnešęs dokumentus į Seimą galės pasakyti, kad ten yra parašai, nors tų parašų, kaip mes matome, jokių nėra“, – Seimo valdybos posėdyje sakė V. Mitalas.
 
Komentuodamas viešoje erdvėje vykstančią  tam tikrą visuomeninę diskusiją, jis sakė matąs, kad  „ir Lietuvai nedraugiškos jėgos gali bandyti pasinaudoti manipuliuojant Seimo tam tikra valia“.
 
„Galbūt galėtume fiksuoti valdybos sprendimu, kad Seimo valdyba konstatuoja, jog tuose dokumentuose  nėra asmens parašų ar kitų būtinų rekvizitų, kurie leistų laikyti tuos dokumentus peticija pagal Peticijų įstatymą.  Jeigu norime Peticijų komisijai kažką perduoti, tai nėra peticija. Antras dalykas: dokumento turinys prasilenkia su demokratinės valstybės valdymo normomis ir Seimo valdyba nemato jokio pagrindo inicijuoti pokyčių Žmogaus teisių komiteto valdyme, šiuo atveju Žmogaus teisių  komiteto pirmininko klausime“, – sakė  V. Mitalas.
 
Jo nuomone, Seimo valdybos sprendimas būtų tam tikra žinia visuomenei ir leistų apsaugoti Seimo ir valstybės demokratinius pamatus.
Seimo vicepirmininkas konservatorius Jurgis Razma visuomenininkų iniciatyvą pavadino pateiktais „sąrašais su  tam tikrų žmonių nuomonės pareiškimu“.
 
Siekiant ateityje išvengti problemų, jis siūlė daugiau reklamuoti elektroninės peticijos galimybę tokioms iniciatyvoms realizuoti.
 
Seimo vicepirmininkas konservatorius Paulius Saudargas mano, kad klausimas dėl parašų yra pasiekęs gana karštą fazę, todėl jis siūlė skubotai nepriiminėti jokių sprendimų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.03; 16:04

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kai Neringai Venckienei buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė, lapkričio 8 d. feisbuke parašiau.

„Esu nustebęs. Pagal BPK šalia suėmimo yra dar tokios kardomosios priemonės: intensyvi priežiūra, namų areštas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Suėmimas skiriamas tik įtariant padarius sunkius nusikaltimus. BPK niekur nekalbama apie kardomąją priemonę – suėmimą, vien tik advokatui ir prokurorui spėliojant, pabėgs įtariamoji, ar nepabėgs. Kaip visada, negalima, bet jei labai labai norisi – galima? 

Beje, kai dėl pabėgimo, tai daugelyje šalių praktikuojama speciali signalus siunčianti apyrankė, leidžianti bet kada nustatyti įtariamosios buvimo vietą. Be to, net jei ji būtų pripažinta kalta dėl jai inkriminuojamų įtarimų, jai į bausmę būtų įskaitytas maždaug metų laikas, praleistas JAV už grotų, ir ji iš karto būtų laikoma bausmę atlikusi. Jei aukštesnis teismas paliks galioti šį sprendimą, beliks skėstelėti rankomis.“

Nežinau, ar teisėjai skaito feisbuką, ar buvo skambutis iš JAV Ambasados, ar suveikė moraliniai stabdžiai, bet aukštesnis teismas priėmė žmogiškesnį sprendimą. Būtų mano valia, pakaktų rašytinio pasižadėjimo neišvykti.

Parašiau ir iš karto suabejojau galimais sprendimo motyvais. Juk gali būti ir dar vienas motyvas.

Aukšto rango pareigūnai pedofilai – aukso lobis Rusijos specialiosioms tarnyboms juos šantažuojant ir užverbuojant. Visai galėjo būti, kad jos nuo pat pradžių kontroliavo Garliavos istoriją. Kai tik iškilo pavojus jų ryšiams su tais pareigūnais, pradėjo žudyti visus, ir pedofilijos dalyvius ir galimus liudininkus. Taip iš Lietuvos dingo ir motina su dukra. Viskas vyko profesionaliai, visi galai – į vandenį. Silpna vieta šioje versijoje, jei visi galai – į vandenį, tai kodėl mūsų teisėsauga taip kratosi pedofilijos versijos. Tuomet reikėtų manyti, kad ir ji pakabinta ant Rusijos spec. tarnybų kabliuko su atitinkamais nurodymais.

Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

Bet galima ir paprastesnė versija. Pedofilija įsisuko į platų komisarų, prokurorų ir teisėjų ratą. Jie, matydami, kad gali būti demaskuoti, patys ėmėsi „priemonių”, pašalindami visus, kurie galėjo paliudyti jų dalyvavimą pedofilijoje, net ir tuos, kurie nepriklausė jų luomui, bet prieš kuriuos jau buvo surinkti dalyvavimo pedofilijoje įrodymai, tokie, kokius pateikė kad ir tas pats D. Kedys. Visų pirma – svarbiausią liudininkę ir nukentėjusiąją – mergaitę. Kitaip – galas karjerai, šeimyniniams santykiams ir t.t. Teisėjas galėjo būti nužudytas, kaip atsitiktinis liudininkas, galintis juos išduoti.

Jei tokia versija teisinga, tai nėra ko stebėtis, jog mūsų prokurorai, komisarai, teisėjai ir kiti įkyriai perša visuomenei nuomonę, kad žudynės yra susijusios su N. Venckiene ir politikais, buvusiais ir esamais, bet jokiu būdu ne su pedofilija. Tai galima suprasti, jei jie arba patys yra pedofilai, arba išsukinėja savo draugelius pedofilus.

Tik štai, ką tokiu atveju daryti su N. Venckiene, kuri, tikėtina, daug ką gali papasakoti teisme? Kol ji – kalėjime, atsakomybė už jos gyvybę krenta teisėsaugai. O štai nors ir ribotoje, bet laisvėje, maža kas su ja gali atsitikti. Jei laisvė judėti nebūtų apribota 500 metrų, o būtų vien rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Vilniaus ar net Lietuvos, kas žino, gal nujausdama pavojų pasislėptų ji kur nors nežinomoje vietoje iki pirmo teismo posėdžio.

Duok Dieve, kad tokios versijos taip ir liktų detektyvinio žanro fantazija.

2019.11.19; 17:52

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nesutarimai ir sumaištis dėl universitetų jungimų, ypač keliant klausimą – technologiniai, gamtos ar humanitariniai mokslai turėtų būti plačios aprėpties klasikinio universiteto pagrindas – suteikė papildomą stimulą diskusijų dėl gamtos ir humanitarinių mokslų balanso, mokslininkų bendradarbiavimo ir konkurencijos pagyvinimo aktualizavimui.

Tiesą sakant, čia prisidėjo ir neužbaigti, metai iš metų besitęsiantys ginčai dėl būtino moksliškumo rodiklių skirtingų mokslų grupėse suvienodinimo, taikomosios mokslo vertės nustatymo ir pan. Nepulsiu neperspėjęs tarsi niekas iš nieko iškart įrodinėti apie išskirtinę humanitarijos reikšmę tautos gyvastingumo ir kultūrinio vyksmo nenutrūkstamumo palaikymui, nes toks veržimasis pro atviras duris gali tik paskatinti oponuojančios pusės įtarumo suvešėjimą. Tačiau net ir pabandžius išsižadėti išankstinio užsiangažavimo (kiek tai įmanoma), neįmanoma nukreipti žvilgsnį taip, kad imtum ir nepastebėtum, jog vienodų sąlygų skirtingoms esmiškai humanitarijos ir gamtamokslio sferoms reikalavimo forsavimas sukuria gausybę kultūros vientisumą ardančių disproporcijų arba, kitaip tariant, formalus lygybės reikalavimas čia kaip tik leidžia įtvirtinti turinio požiūriu nelygiavertę mokslų padėtį.

O taip yra visų pirma dėl to, jog šie mokslai skiriasi ne tik savo tyrimo dalyku, bet ir savo sąranga, tyrimo metodais, tyrimo metodų prasmingumą grindžiančiais principais (įsivaizduokime, jog šeriant tomis pačiomis avižomis asilą ir katiną, vienas iš šių gyvūnų riebės, o kitas anksčiau ar vėliau nudvės). Siekiant suvokti tokio skirtumo esmę išplėtotu pavidalu, toliau privalėsime atkreipti dėmesį į vieną kitą principinės reikmės aplinkybę.

Mokslo dabartine to žodžio prasme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpastatymo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t.y. paties žmogaus ir objekto, t.y. gamtos sferas. Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio prasme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančio subjekto.

Kaip buvo minėta, modernusis mokslas atsiranda tik subjekto ir objekto priešpriešos kontekste, orientuodamasis į užsubjektinę gamtos duotybę, t.y. į dalykų padėtį tuo pavidalu, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus. Tokiu būdu naujųjų amžių mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi ir tokia moderniojo mokslo raiška yra neginčijamai pozityvus dalykas. Tačiau kyla klausimas – kiek tokia naujųjų amžių mokslo dehumanitarizuota patirtis tinka jau žmogaus tikrovės pažinimui, ar, pasiteisinusi gamtos tyrime, ji yra pakankama žmogaus, visuomenės ir istorijos pažinimui?

Labai iškalbingas yra psichologijos pavyzdys, bylojantis apie tai, kad nuo XIX a. pabaigos žengianti septynmyliais žingsniais moksliškumo linkme, besilygiuodama į gamtamokslio standartus, psichologija laimėjo tik tiek, kad pateikė žmogaus sampratos vulgarizacijos versiją ir išplėtojo pseudomokslinį žargoną su savaime besidauginančiais terminais. Tiesa sakant, nesuprantu net to, kas čia yra pirminis, o kas antrinis dalykas – žmogaus nuosmukis ir po to atsirandanti mokslingoji psichologija ar tokios psichologijos sugebėjimas ne tik sukonstruoti savo tyrimų objektą protingo kirmino pavidale, bet ir sudaiginti tikrovėje homo vulgaris tipažą.

Arturo Konandoilio detektyviniai apsakymai. Slaptai.lt nuotr.

Iš kitos pusės, pripažįstant žmogaus tikrovės specifiškumą, istorinėje metodologinės minties plėtotėje buvo bandoma apibrėžti ir sunorminti adekvačių tai tikrovei tyrimo priemonių arsenalą. Šalia gamtamokslinio metodo apibrėžties, drauge neigiant tokio metodo universalumą, atsisakant fetišizuoti gamtamokslio metodologinę patirtį, plėtojosi diskusijos apie humanitarinio ir socialinio žinojimo metodologinių procedūrų savitumą, tuo pagrindu neokantininkams bandant išskirti du mokslo tipus, o hermeneutinėje tradicijoje gamtos mokslams priešpastatant vadinamuosius dvasios mokslus.

Tiesa sakant, diskusijos šiuo klausimu literatūra yra be galo gausi, įvairi, sunkiai aprėpiama, be to, pati diskusija nėra baigta. Lengva įsivaizduoti, jog mokslininkas, užsiėmęs konkrečiais tyrimais ir čia pelnantis sėkmę, neturi nei laiko, nei noro įsivelti į tokios diskusijos prieštaras. Kaip atrodo, toks atsiribojimas gali būti suprastas kaip visiškai sveikas dalykas. Kita vertus, didelė problema iškyla tada, kai, pavyzdžiui, fizikas (gali būti chemikas ir t.t.), remdamasis savo patirtimi fizikinių tyrinėjimų sferoje, daug nesusimąstydamas dalina patarimus, tarkime, lituanistams ar filosofams, bando nustatyti jų darbo „moksliškumo” koeficientą, vertina kitose sferose dirbančių žmonių darbo rezultatyvumą. Žiūrint iš šio taško, žinoma, pageidautina, jog mokslo politiką vairuojantys asmenys nors kažką minimaliai nujaustų apie mokslų skirtumus, taip pat apie principinę perskyra žinojimo struktūroje.

Vis tik yra toks literatūros žanras, kurio, kaip intrigos tipo, privalomumus vienodai išpažįsta tiek vieno, tiek kito žinojimo tipo adeptai, be to, išpažįsta kaip laisvalaikio priemonę, leidžiančią trumpam palikti nuošalyje profesijos rūpesčius. Tai detektyvas. Kaip atrodo, šio žanro plėtotėje labai netikėtai, taigi, galimas daiktas, ne dėsningu pavidalu, o visai atsitiktinai, prasimuša veržli intuicija tyrimo užduočių skirtumo refleksijos klausimu. Turiu galvoje tai, jog tokie visiems žinomi, iškilę A. Konan Doilio (Arthur Ignatius Conan Doyle) ir atitinkamai G. Čestertono (Gilbert Keith Chesterton) kūryboje, detektyvinio žanro personažai kaip Šerlokas Holmsas ir tėvas Braunas labai gyvu pavidalu iliustruoja skirtingo tipo dėmesingumą žmogaus rūpesčių atpažinimo sferoje, yra kažkiek pritemtos, bet labai vaizdžios iliustracijos, kurios įtikinamu būdu leidžia paryškinti skirtumus tarp dviejų tyrimo strategijų. Pirmasis atvejis iliustruoja gamtamokslinę žmogaus intuiciją, antrasis – bandymą rasti sprendimą žmogaus tikrovės specifikos įvertinimo pagrindu.  

Mokslininkas neretai dar yra vadinamas tyrinėtoju, o nusikaltimą tiriantis žmogus pagal jau nusistovėjusią pavadinimų nomenklatūrą šiandien yra vadinamas tyrėju. Ta proga dar galime prisiminti, jog ne kartą kultūros istorijos darbuose buvo pažymėta, kad tokie gamtamokslinio žinojimo standartai kaip tikslumas ir griežtumas formavosi perimant dar anksčiau išplėtotą juridinių procedūrų patirtį. Taip pat visi gerai žinome, jog labiausiai populiarūs, o visų pirma būtent čia minimi, detektyvinio žanro personažai, garsiosios seklio mistifikacijos yra siejamos su vienokiu ar kitokiu nusikaltimo tyrimo metodu.

Šerlokas Holmsas savąjį metodą vadina dedukcija, nors, jeigu būtų leista ginčytis su personažais, regis, būtų galima išgauti prisipažinimą, jog neretai dedukcijos vardu čia pažymimos kaip tik indukcijos teikiamas galimybes. Šiaip ar taip, šis personažas demonstruoja savo užaštrintą pastabumą, taigi sugebėjimą įdėmiai stebėti ir pastebėti net smulkmenas, turinčias „konceptualią” reikšmę, o mūsų vaizduotėje palieka detektyvo visados su lupa rankose antspaudą. Iš kitos pusės, sprendimas, kurį pateikia A. Konan Doilio detektyvinės apysakos, neretai yra loginės prigimties. Sprendimas čia galop randamas būtent kaip sukonstruoto galvosūkio išsprendimas.

Garsus mokslo istorikas, filosofas, fizikas pagal išsilavinimą Thomas Kuhnas savo epochinės reikšmės darbe Mokslo revoliucijų struktūra taip ir apibrėžia mokslo įprasta to žodžio prasme raiškos pobūdį, t.y. mokslo pažangą visų pirma nusako kaip galvosūkių sprendimo pažangą. Krinta į akis ir tai, jog tokia šiandienos mokslo raiška lemia ir mokslinio darbo rezultatyvumo demonstracijos formas. Kaip pastebi tas pats T. Khunas, labiausiai adekvačiu pavidalu tokio (kaip galvosūkių sprendimo) mokslinio darbo rezultatyvumą liudija trumpi straipsniai, neretai būtent kolektyvinės publikacijos tarptautiniuose mokslo žurnaluose, išdėstant paprastai laboratorijoje rastą sprendimą trumpai ir aiškiai. Todėl esą monografijos čia jau vis labiau akivaizdžiai traktuojamos kaip lengvabūdiško diskurso pavyzdžiai, tinkamas dalykas tik pateikiant mokslo istorijos, kuri, kaip žinome, pačiam mokslininkui dažniausiai yra menkai svarbi, apybraižas, komponuojant vadovėlinę medžiagą, bet pernelyg griozdiška forma tyrimo aktualijų išsakymui.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti tai, koks nykus ir nuskurdęs būtų mūsų kultūros peizažas be žodingųjų Arvydo Šliogerio tomų, kviečiančių mus į kelionę be pabaigos ir neretai paklaidinančių miško tankmėje.

Dar viena asociacija leidžia susieti šio straipsnelio temą su A. Konan Doilio kūryba. Čia turiu galvoje objektiškumo (ir objektyvumo) potemę. Jau kalbėjome apie tai, jog mokslas dabartine to žodžio prasme atsiranda tik moderniaisiais laikais, kai „realybės esatis įstatoma į objektiškumą” (M. Heideggerio išsireiškimas). Tačiau akivaizdu ir tai, jog toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo garantija. Dar daugiau, – galime sakyti, jog pažintinis objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio prasme. Savo ruožtu technikos pažangos poreikiai apsprendžia, jog toks konstrukcinis pradas vis labiau įsivyrauja mūsų sąmonėje ir pasaulyje, tampa mūsų gyvenimo dominante. Taigi yra pagrindas manyti, jog objektyvuojančios nuostatos moderniųjų laikų mokslinis pažinimas vis labiau atplyšta nuo realios būties, kaupia savyje nubūtinimo energiją, neretai tampa tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi. O pasirinkę detektyvinį siužetą kaip atskaitos tašką diskusijoje apie mokslų skirtumus atkreipkime dėmesį dar į tai, kad tikrasis Šerloko Holmso talentas geriausiai išryškėja siekiant atskleisti talentingo matematikos profesoriaus, genialų nusikaltimo galvosūkių konstruktoriaus Moriarti kėslus, kuris savo ruožtu, ko gero, yra garsiojo seklio arter ego kraštutinai susvetimėjusiu, taigi neatpažįstamu jau kaip toks pavidalu.

Savo ruožtu tėvas Braunas, tarsi ir diskutuodamas su žinoma „dedukcijos metodo” personifikacija, numato visai kitą nusikaltimo tyrimo perspektyvą. Nusikaltimo tyrimo metodo esmė čia nusakoma taip: siekiant suprasti nusikaltimą padariusio žmogaus paslaptį, tiriamo įvykio struktūrą apsprendusius motyvus, siekiant prognozuoti to žmogaus tolesnius veiksmus, nori nenori reikia mėginti pamatyti pasaulį to žmogaus akimis, rasti būdą, įvertinus esamą distanciją, persikelti į kito žmogaus subjektyvumo sferą. Terminologiškai tariant, čia numatoma transsubjektyvumo procedūra.

Kitas žmogus gali būti atpažįstamas taip tik tada, kai mes įsisąmonintu būdu pripažįstame faktą, kad kitas žmogus yra kitas aš. Taigi objektinis žmonių tarpusavio susvetimėjimas yra įveikiamas intersubjektyvumo raiška. Kita vertus, tai primena, jog kito žmogaus, kultūrinės žmogaus kūrybos, dvasios pasaulio apskritai pažinimo išeities taškas yra žmogaus savęs pažinimas.

Šerloko Holmso profilis

Savęs pažinimo imperatyvas vis tik nėra toks aiškus ir paprastas, kaip to norėtųsi, taigi čia kol kas atkreipsiu dėmesį tik į tai, jog kultūros rezultatų pažinimas grįžtamuoju ryšiu veda žmogų savęs pažinimo linkme. Tokia kelionė, žinoma, užsitęsia, be galo ištįsta laike. Čia nėra tokių aiškių etapų, atkarpos padalijimų kaip galvosūkių spendimo ir išsprendimo atvejais, tačiau visados lydi neprarandamas paslapties plevenimas.

Tačiau tikrai detektyvinį siužetą kuria įsisąmoninimas fakto, kad štai filosofija apskritai nėra joks mokslas. Kaip pastebi M. Heideggeris, kelti filosofijai moksliškumo reikalavimus yra tas pat kaip reikalauti, kad žuvis laimėtų lenktynes sausumoje. Filosofija netelpa mokslų kvalifikacijoje dar ir dėl to, kad  neįmanoma jos turinio sudalykinti taip, kad būtų galima atplėšti nuo žmogaus ir paversti katedrų nuosavybe. Vieno filosofo žodžiais tariant, tikroji ar gyvoji filosofija yra su kiekvienu žmogumi kaip natūrali žmogaus prigimties atbaiga.Filosofija geriausiai liudija tą esminį žmogaus būties paradoksalumą, jog baigtinė būtybė gali būti atvira begalybei. Forsuojant tokią filosofijos sampratą, drauge nenorime įpiršti minties, kad filosofinis švietimas yra nereikalingas kaip neva nieko negalintis prie žmogaus nei pridėti, nei atimti.

Na, pastebėkime bent tai, kad nemąstymo epochoje filosofija praverčia kaip  priemonė, neleidžianti susitapatinti su epocha. Todėl keistai bent šių eilučių autoriui atrodo garbingojo Vytauto Didžiojo universiteto, kurio artes liiberales programai negali nepritarti sveiko proto žmogus, apsisprendimas filosofiją universitete laikyti laisvai pasirenkamu dalyku, lengva ranka išmainomą į kitas disciplinas (tokį, švelniai tariant, neadekvatų  apsisprendimą strimgalviais puolė pamėgdžioti ir Aleksandro Stulginskio universitetas, greitu laiku planuojantis susijungti su VDU). Kažkas čia ne taip jau vien dėl to, kad būtent filosofija yra artes liberales vėliavnešys arba galima pasakyti dar ir taip, kad artes liberales korpusas be filosofijos yra panašus derinys kaip raitelis be galvos.

Batai. Slaptai.lt nuotr.

Kažkas ta proga tikrai pasakys, kad filosofija yra laisvės sargybinis, taigi ji turėtų visada ir visur ginti laisvą pasirinkimą kaip labai godotiną dalyką. Tačiau iš tiesų laisvas pasirinkimas tarp, tarkime, filosofijos, istorijos ir literatūros studijų programose nėra net pasirinkimas (nekalbant apie laisvę), nes tokiu atveju formali teisė rinktis maskuoja turiningos alternatyvos nebuvimą. Pabandykime įsivaizduoti, kad žmogus turi galimybę laisvai pasirinkti sau tinkamus batus iš plačios pasiūlos spektro batų parduotuvėje, galiausiai turi galimybę, neturėdamas pinigų nusipirkti vaikščioti basas po išlytų debesų pelkes, tačiau neįtikėtina, kad alternatyvos pavidalą įgytų stokojantys bendro vardiklio, nevienarūšiai, visiškai skirtingų sferų reiškiniai ir galėtume laisvai rinktis tarp tokių palyginimo atskaitos taško neturinčių, taigi iš principo nekonvertuojamų vienas į kitą dalykų kaip, tarkime, debesys ir batai…

201810.18; 07:30