Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Dėžėj linguojančios galvos vis vardina maisto brangimo ir šiaip kainų didėjimo priežastis. Ir teisingai, gudriai kalba, tik dar vienos nepamini – normalioje rinkoje didesnis žaidėjų skaičius kainas mažina, o monopolijų užvaldytoje įšaldo ar dar labiau padidina, o visi pigumai tėra reklamos veidų įteigta iliuzija.

Galvojat, kad iš neturėjimo ką veikti į perkrautą prekybcentriais, mažytę, vidutinio Vokietijos miesto dydžio rinką įsiveržė LIDL-as? O gal todėl, kad puikiai žino, jog kainos čia didžiulės, pelnai milžiniški ir paleidus keliais centais pigesnę prekybą gali riebiai užsidirbti?

Įsivaizduokit skurdų kaimą, kuriame būtų daugiau blizgių parduotuvių nei šalia esančiame turtingame mieste. Kodėl taip gali būti, iš ko jos išsilaiko?

Kiekvienas klausimėlio herojus atsakys – arba suka mokesčius, arba laiko dideles kainas, arba ir viena ir kita. Kitų variantų paprasčiausiai nėra.

Tas kaimas – Lietuva. Pirmaujame Europos Sąjungoje ir pagal skurdo lygį, ir pagal prekybos centrų plotą, kas iš principo nesuderinama ir liudija situacijos nenormalumą. Vakarietiškas prekes perkasi ir atsiveža arba patys prekybos monopolistai, arba didieji importuotojai, kurių pagal Lietuvos rinkos perkamąją galią yra ryškiai per daug, tačiau jie ir toliau nori plėstis.

Naujieji žaidėjai prisitaiko prie situacijos ir dirba taip pat, tik su kelių centų kainos skirtumu. Ir laikosi ant atvežtinių, tinklo specialiai užsakytų neaiškių gamintojų prekių mažose pakuotėse, kad pigiau atrodytų. Lietuviškų prekių kaina LIDL-le panaši, o didžiųjų tėvyninių brendų ten aplamai nerasi.

Kasmet išvažiuoja dešimtys tūkstančių žmonių. Ir kasmet toliau dygsta dešimtys naujų prekybcentrių. Daugelis jų seniai nuostolingi ir statomi tik tam, kad neleistų užimti vietos konkurentui, pelningi prekybos taškai dengia kitų nuostolius.

Daugelis importuotojų ir prekybos tinklų tiesiog nebemoka dirbti su mažesnėmis kainomis, nes ir paimtas begalines paskolas reikia atiduoti, ir pelno nei už ką nesusimažins. Tas pats ir su gamintojais – jie užsienio rinkoms parduoda konkurencinga, t.y. labai maža kaina ir patirtus nuostolius atsiima iš vidaus pirkėjų, kurie neturi kur dėtis. O jeigu užjūrio rinkose kam nors kaina didesnė, kaip yra su sviestu – tai tada pas mus ji šoka virš debesų.

Didelei daliai rinkos ryklių seniai laikas mažintis ir bankrutuoti, bet kol yra perkančių – bus ir parduodančių, o ir kur jūs dabar nuo jų pabėgsit? Viską išspręstų smulkus ir vidutinis verslas, kuriam nereikia tokių maržų, bet jis sėkmingai nužudytas centruose išsiskėtusių prekybos šventovių.

Didieji gamintojai davė maksimalistams dideles nuolaidas ir tie su didžiuliu pelnu prekiavo kaina, kuri buvo mažesnė už netinklinėms parduotuvėms duodamą savikainą. Tokia, mat, buvo lietuviška konkurencija – tinklas prekiavo tuo pačiu išreklamuotu margarinu su dideliu pelnu už 1,99 Lt, kai mažiukams jis būdavo patiekiamas už 2 Lt be mokesčių. Konkuruokit, ponai, čia laisva rinka!

Gamintojai, tiekdami tinklams prekes vos ne savikaina, kompensavo dėl beprotiškų nuolaidų patirtus nuostolius pakeldami kainas mažoms parduotuvėms, kurias nepriklausomi žurnalistai apšaukdavo gobšiais sukčiais. Tam, kad išgyventų, dalis mažiukų iš tikro ėmėsi mokesčių sukimo, kiti iš karto pasidavė. O kai visų miestų ir miestelių centrus užplūdo prekybcentriai, tai ir likusieji žlugo.

Visa labai laisvoji žiniasklaida tada buvo už prekybos monopolijas, mirgėte mirgėjo reportažai apie tai, kaip yra gerai ir bus dar geriau. Kritikų balsų niekas nesiklausė ir nepublikavo, nes žiniasklaida gyveno iš tinklų reklamos. Tas pigumas buvo tik invazijos ir rinkos okupavimo nuostoliai, ją užėmus prasidėjo plėšikavimas. Ir žmonės čia nekalti, jie norėjo gyventi pigiau ir pigumą gavo, o dabar važiuoja apsipirkti į Lenkiją.

Tą turėjo numatyti ir galėjo sureguliuoti valdžia, tik nenorėjo. Ir kur čia norėsi, jei tinklų atstovai koja atidarinėjo merų ir vicemerų kabinetų duris. Vis mažėjo miestų centruose likusių neparduotų prekybai pelningų sklypų ir autobusų stočių. Ir vis daugėjo valdininkų giminaičių vardais augančių jaukių priemiesčio namukų.

Ką pasipriešinsi, kai net Seimas dykai (?) atidavė prekiautojams visą šalies strateginį elektros ūkį, didysis kovotojas prieš skurdą Valdas Adamkus “skaudančia širdimi“ įstatymą dėl LEO pasirašė ir tie vos per plauką nepastatė mums naujos, gigantiškos atominės?

Beje, dabar tie didieji, protingieji gamintojai, kurie nusimovę kelnes prieš prekybcentrius patys patyrė nemažai nuostolių, duodasi kaip pasiutę po išlikusias netinklines parduotuves. Siūlo savo prekes, tik nebelabai yra kam jas imti. Pats laikas ant išlikusių nepriklausomų parduotuvių prisukti memorialines lentas, įtraukti į paveldo sąrašus ir organizuoti ekskursijas.

Ir nieko čia niekas nepakeis ir nesvaikit. Nei kalafiorų revoliucija, nei kokie nors juokingi uždraudimai dirbti savaitgaliais, kuriuos deputatai vis pasiūlo, o po tinklų atstovų apsilankymo padiskutuoti kažkodėl užmiršta. Iki kito karto, nes kas gali paneigti, kad…

Tai, kas yra – per dešimtmečius susiklosčiusių idiotizmų rezultatas, su kuriuo dabar aršiai kovoja tie, kurie prie to sočiai prisidėjo. Yra toks dalykas kaip negrįžtami procesas –  vaistas, kuris galėjo padėti vakar, šiandien nebesuveiks. O rytoj pas mus jau seniai yra užvakar.

2017.12.01; 05.23