Gedimino diplomatika tarptautinės informacijos istoriniame kontekste

Plintančios po Rytų ir Vakarų pasaulį Gedimino dinastijos tarptautiniai ryšiai galėjo būti itin svarbus (greta diplomatinių ryšių ir slaptos žvalgybos) informacijos šaltinis Lietuvos valdovui Gediminui.

Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau minėtos Gedimino dukterų santuokos su nepriklausomais nuo Lenkijos mozūrais ir naujuoju Lenkijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju vertos daug atidesnio dėmesio negu susilaukia tradicinėje politinėje Lietuvos istorijoje.

Tapusi Lenkijos karaliene Gedimino duktė Danutė-Anna vienu metu, smarkiai pasiligojus jos vyrui Kazimierui, palaikė kontaktą su Jonu XXII, laiškais informuodama apie gerėjančią Lenkijos karaliaus sveikatą. Naivu būtų manyti, kad ji nepalaikė jokių ryšių su savo tėvu Lietuvos karaliumi, kuris jau anksčiau buvo sudaręs karinę sąjungą su Kazimiero tėvu Vladislavu Lokietka prieš Vokiečių ordiną.

Nemažiau, o gal dar labiau svarbus tarptautinės informacijos iš Vakarų šaltinis turėjo būti pranciškonų vienuoliai, tarnavę Gedimino dvare Vilniuje ir užrašinėję karaliaus diktuojamus laiškus tam pačiam Romos popiežiui Jonui XXII ir kitiems Vakarų krikščionims.

Apsiribojus formalia pranciškonų veikla Gedimino dvare, paminėjus tik vertėjišką ir notarišką jų darbą Lietuvos karaliaus kanceliarijoje verčiant bei surašinėjant laiškus, savaime užkertamas kelias gilesnei Gedimino diplomatinių tekstų ir pačios diplomatijos analizei.

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tam reikia daug atidesnio dėmesio pačių pranciškonų ordino istorijai ir sudėtingiems poleminiams procesams tarp pačių pranciškonų, suskilusių XIII-XIV a. sandūroje į kelias dvasingumo šakas. Grynai formalus išoriškas pranciškonų vaidmens Gedimino dvare paaiškinimas lieka paviršutiniškas.

Deja, po penkerių metų, kurie praėjo nuo Gedimino pirmojo laiško Jonui XXII, buvęs Lietuvos karaliaus pasitikėjimas ir tikėjimas popiežiumi jau buvo smarkiai susvyravęs. Ryškiausiai tai paliudyja Gedimino įgalioto pasiuntinio Lesės pranešimas Rygoje, užrašytas 1326.III.2 tenykščio notaro.

Pasiuntinys, pasak anuometinės „stenogramos“, „šitokius ar panašius žodžius ištarė ir pasakė: 

„Gerbiami ponai ir ypač tamsta, kunige ir viešasis notare, kai ką jums turiu pasakyti ir išdėstyti iš savo pono lietuvių karaliaus Gedimino pusės, kurio pasiuntinys, kaip žinote, esu ir tikrai daug kartų buvau. Iš [karaliaus] širdies kalbu, ką sakau, ir noriu, kad gerai žinotumėte, jog minėtas karalius, mano ponas, su visais savo pavaldiniais ir paklusniaisiais bei norinčiais palaikyti taiką, tarp krikščionių ir mūsų, lietuvių, neseniai sudarytą, Romos kurijos patvirtintą, mūsų pono arkivyskupo ir pono popiežiaus pasiuntinių, abato ir vyskupo paskelbtą […] siekia tvirtai apsaugoti […]. [Betgi] kasdien, kas viešai žinoma, esame puldinėjami, kadangi po to, kai minėta taika buvo sudaryta ir patvirtinta, mūsų karaliaus žmonės kryžiuočių buvo pagrobti, žiauriai apiplėšti ir nužudyti“.

Išdėstęs visus taikos laužytojų kryžiuočių nusižengimus taikos sutarties punktams, Gedimino pasiuntinys labai nuoširdžiai, bet aštriai išsako pagoniškos Lietuvos reakciją į tarptautinę katalikškos valdžios sistemą ir netgi nusivylimą jos aukščiausios galios viršūne:

„Todėl mūsų karalius ir mes visi be galo ir neapsakomai stebimės ir stebėtis nesiliaujame, kad minėti Vokiečių namo [ordino] broliai mažiausiai gerbia savo poną popiežių, kuris, kaip sakote, žemėje yra Dievo vietininkas ir yra viso pasaulio [valdovas] ir viešpats, kaip atrodo, nes mažiausiai stengiasi saugoti net paties pono popiežiaus patvirtintą taiką pagal jos turinį“ (dok. 63).

Romos popiežiaus autoriteto smukimas Lietuvos karaliaus akyse prasidėjo, be abejo, ne 1326 m., kuomet jo pasiuntinys Rygoje tiesiai į akis rygiečių dvasininkams ir notarui išsakė lietuvių numonę apie popiežiaus nesugebėjimą patvarkyti savo pavaldinius kryžiuočius.

Toks bejėgiškumas žmogaus, „kuris, kaip sakote, žemėje yra Dievo vietininkas ir yra viso pasaulio [valdovas] ir viešpats“, lietuviams liko niekaip sveiku protu nepaaiškinamas: „mūsų karalius ir mes visi be galo ir neapsakomai stebimės ir stebėtis nesiliaujame“, kad kryžiuočiai nekreipia jokio dėmesio į popiežiaus patvirtintas taikaus sugyvenimo taisykles. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaltas arba popiežius visais atvejais, arba jis bejėgis ir krikščioniškas mitas apie jo, kaip Kristaus vietininko žemėje, galią tėra graži retorika. Arba… Romos popiežius žaidžia dvigubą žaidimą. Gedimino žvalgyba veikė lygiai taip, kaip vokiečių ordino, ir visai galimas daiktas, kad tas pats diplomatas Tesė gavo vokiečių ordino centruose viešėdamas vienokių ar kitokių žinių apie dvigubą popiežiaus žaidimą, nesiimant griežtesnių bausmių Vokiečių ordinui.

Kaip ten buvo buvę, akivaizdu, kad 1324 m. Lietuvos karalius Gediminas jau nebeturi tokio pasitikėjimo popiežiumi Jonu XXII, koks išsakytas jo pirmajame laiške popiežiui.

Priimdamas popiežiaus legatų pasiuntinius Vilniuje Gediminas absoliučiai aiškiai atsiribojo nuo Romos popiežiaus juridikcijos tiek pasaulietiniuose, tiek religiniuose reikaluose, pabrėždamas savo paties ir Lietuvos karalystės visokeriopą nepriklausomybę.

Post skriptum (ironiškai)

Lietuvoje iki pat  XIV a. pabaigos buvo nemaža karvedžių ir kilmingų aristokratų, kuriuos anglai galėtų vadinti „dukes“, o vokiečiai „hercogais“, o rusai – kniaziais. Jie valdė jiems valdovo paskirtas arba iš savo tėvų paveldėtas žemes ir tėvonijas, tačiau visi jie buvo valdovo pavaldiniai (vasalai), prisiekę valdovui vykdyti savo valdose įvairias karines pareigas ir net civilines prievoles (pilių statybas, kelių tiesimą, tiltų priežiūrą ir t.t.).

Tačiau kiekvienu atveju iškyla klausimas: kas gi buvo tų tituluotų karvedžių bei aristokratų valdovai XII – XIV a. Lietuvoje?

Įsisenėjęs, slaviškos kilmės tradicinis atsakymas: mažųjų arba eilinių sritinių „djukų“ ir „hercogų“ valdovai buvo „didieji djukai“ (Great Dukes). Tai slaviško titulo „velikiji kniaz“ kalkinis vertinys į anglų kalbą. Lietuviškas šio slaviško titulo vertinys – „didysis kunigaikštis“.

Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas prie Kremliaus vartų. S.Ušinskio paveikslas. Čikaga, Jaunimo centro salė.
Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas prie Kremliaus vartų. S.Ušinskio paveikslas. Čikaga, Jaunimo centro salė.

Deja, iki šiolei nelabai aišku ir retai kas aiškinasi, kas gi buvo ir kada atsirado senovės Lietuvoje tie „didieji kniaziai“ („didieji kunigaikščiai“), tad šio titulo kilmei išsiaiškinti paskyriau atskirą knygos dalį (III).

Kol kas pažiūrėkime, ką galėtų reikšti tarptautinėje Vakarų  titulų sistemoje, pavyzdžiui, anglosaksų sistemoje, tas kalkinis vertinys „Great Duke“?

Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, naudojančiame anglų kalbą kaip tarptautinio susišnekėjimo kalbą, „Great Duke“ pirmiausiai asocijuojasi su giliai įsišaknijusiu krikščioniškajame pasaulyje ir šiandien plačiai išpopuliarintu fantastinėje literatūroje bei kinematografijoje demonologiniu diskursu, kur „Great Duke“ (arba Grand Duke) žymi aukščiausią padėtį demonų viešpatijoje. Krikščioniškoje demonų hierarchijoje, sudarytoje veidrodiniu principu pagal dangiškąją angelų monarchiją, titulas “great duke” tėra sutrumpintas „Didžiojo Pragaro valdovo” titulas (Great Duke of Hell).

Galima įsivaizduoti, kas pirmiausiai galėtų ateiti į galvą krikščioniškos demonologijos žinovui užsieniečiui, kuriam pakliūtų į rankas turistinis Vilniaus žemėlapis su nuoroda į Katedros aikštėje stovintį “Lithuanian Great Duke Gediminas”…

Pagal paminklo išvaizdą reklaminėje nuotraukoje žmogus galėtų pamanyti, kad regi lietuvišką “Didžiojo Pragaro valdovo Eligos“ variantą, nes “Great Duke Eligos” kaip tik ir buvo viduramžiais vaizduojamas, kaip “dailus riteris su ietimi, vėliavėle ir skeptru, kas reiškė, kad jis atidengia slaptus sumanymus, pradeda karus, veda kariuomenes, įkvepia meilę ir aistrą”[1].

Taigi turime Vilniuje prie pat katalikiškos katedros “lietuvišką didijį djuką” – greta katalikiškos šventovės  stūkso “Lietuviškas Didysis Pragaro valdovas Gediminas”…

O atsirado jis, beje, prieš daugelio valią.

Kaip pasakojo Vytautas Landsbergis[2], aktyviai dalyvavęs paminklo projekto svarstymuose, jis pats atkakliai siūlė užrašyti ant paminklo tokį Gedimino titulą, kokį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ir antspaude, o būtent – Rex Litwanorum Rusorumque” (Lietuvių ir Rusų karalius”), arba bent jau “Lietuvos karalius”, kad paminklas neerzintų šiuolaikinių rusų turistų…

Deja, viršų paėmė tradicinės istorikų mokyklos žinovai, reikalavę įrašyti vietoje “karalius” tiktai “didysis kunigaikštis”.

Ir ką gi mes šiandien regime?

Užtektų atidžiau įsižiūrėti į Gedimino paminklą Katedros aikštėje, ir kiekvienas blaivios galvos žmogus išvystų, kaip atkakliai Gediminas stengiasi nulipti nuo granitinio postamento… Jis jau net atkišo dešinę koją ant paties kraštelio ir dabar susirūpinęs žiūri tiesiai žemyn sau po kojomis, aiškiai taikydamasis, kur čia geriau būtų nušokti nuo to granitinio luito, ant kurio didžiulėmis raidėmis iškaltas taip įžūliai karalių Gediminą žeminantis ir visus lengvatikius klaidinantis užrašas „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“.

Karalius net ištiesė į priekį dešinę ranką, tikėdamasis, kad vis dėlto atsiras Lietuvoje kada nors ryžtingas prezidentas, Vilniau meras ar mecenatas, kuris pagarbiai paims karaliaus ištiestą ranką ir padės jam nulipti nuo to prakeikto postamento su melagingu užrašu.

Deja, visi praeina pro šalį, tarsi nepastebėdami karaliaus ženklo, o meno žinovai dar paaiškina, kad „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“ savo ištiesta ranka laimina jo įkurtą miestą Vilnių…

Jeigu ką laimina, tai tik nepigias aikštės plytas, į kurias spokso nuleidęs galvą – matyt, spėlioja, ar šokant nuo postamento jos atlaikys metalinį karališką jo svorį…

(Pabaiga)

2016.07.26; 09:09

          [1] Žr.: The Lesser Key of Solomon. GOETIA. CONTAINS TWO HUNDRED DIAGRAMS AND SEALS FOR INVOCATION AND CONVOCATION OF SPIRITS. NECROMANCY, WITCHCRAFT AND BLACK ART. TRANSLATED FROM ANCIENT MANUSCRIPTS IN THE BRITISH MUSEUM, LONDON by Samuel Liddell MacGregor Mathers and Aleister Crowley.[1904]. Cit. ir versta iš angllų k. pagal: http://www.sacred-texts.com/grim/lks/lks00.htm

         [2] Lietuvos mokslo akademijos humanitarinių ir socialiniū moklslų skyrius seminaras  2013 m. spalio 4 d. . Žr. videoįrašą – http://www.youtube.com/watch?v=mdJCY4spx-U