Antanas Terleckas, Lietuvos Laisvės lygos vadovas. Vytauto Visocko nuotr.
Šalies vadovas Gitanas Nausėda reiškia užuojautą dėl disidento, politinio kalinio ir Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo Antano Terlecko mirties.
„Šią naktį, brėkštant Vasario 16-ajai, netekome ypatingo žmogaus – netekome Antano Terlecko. Tai buvo žmogus, kuris kėlė savo balsą ir pranašavo laisvę tuomet, kai buvo dar ypatingai tamsu, kai atrodė, kad Kovo 11-oji neateis“, – ketvirtadienį Prezidentūroje vykusios valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonijos metu teigė prezidentas.
„Antanas Terleckas nuo pat jaunų dienų atsisakė paklusti okupacijos primestai sovietinei tikrovei, ryžtingai jai priešinosi ir nesileido įbauginamas. Niekada nepamiršime jo pastangų skleisti laisvą žodį ir burti bendraminčius masinėms protesto akcijoms. Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo virto žiežirba, kuri įplieskė nesulaikomą išsivadavimo ugnį“, – Prezidentūros išplatintame pranešime cituojamas G. Nausėda.
Seimo pirmininkė: netekome vieno ryškiausių laisvės kovotojų
Užuojautą dėl netekties parlamento ir savo vardu reiškia ir Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
„Jis daugeliui kartų buvo pavyzdys, kad laisvės siekio negali užgožti net ir visa represinė sovietų sistema. Nepalaužiamas ryžtas ir valia, įkvėpusi bendražygius, ir padėjo pasiekti svarbiausią gyvenimo tikslą – Lietuvos Nepriklausomybę. Netekome vieno ryškiausių laisvės kovotojų, nuoširdžiai užjaučiu šeimą, artimuosius ir bendraminčius“, − teigia V. Čmilytė-Nielsen.
ELTA primena, kad vasario 16-osios naktį mirė disidentas A. Terleckas. Apie netektį portalui lrt.lt patvirtino A. Terlecko sūnus.
A. Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Švenčionių aps. (dabar Ignalinos r.) Krivasalio kaime. Antanas Terleckas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Dar besimokydamas Linkmenų progimnazijoje, 1945 m. buvo suimtas ir apkaltintas priklausymu pogrindinei „Geležinio Vilko“ organizacijai. Po poros mėnesių, pritrūkus įrodymų, A. Terleckas buvo paleistas į laisvę.
1946 m. persikėlė gyventi į Vilnių, mokėsi Vilniaus prekybos technikume. Jį baigęs įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
Kartu su Juliumi Sasnausku, Kęstučiu Jokubynu ir kt. 1976–1977 m. leido pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“, vėliau – leidinį „Vytis“.
Su bendraminčiais 1978 m. birželį įkūrė pogrindinę organizaciją „Lietuvos laisvės lyga“, kuri siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, kelti Lietuvos laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.
Idėjinis Lietuvos laisvės lygos lyderis buvo Antanas Terleckas. Romo Jurgaičio (ELTA) nuotr.
1979 m. rugpjūtį A. Terleckas kartu su kolegomis parengė kreipimąsi į Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Jame buvo smerkiamas Ribentropo–Molotovo paktas ir raginama pripažinti okupuotų Baltijos kraštų teisę į laisvę ir nepriklausomybę.
Artėjant nepriklausomybei, A. Terleckas rengė piketus, mitingus, iš kurių reikšmingiausias įvyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. 1989 m. inicijavo parašų rinkimą, kad iš Lietuvos būtų išvesta SSRS kariuomenė.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, pasisakydavo aktualiausiais politinio ir visuomenės gyvenimo klausimais. A. Terleckas 1998 m. rugpjūčio 21 d. apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2004 m. vasario 6 d. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
Sergejus Kovaliovas. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė reiškia nuoširdžią užuojautą dėl žymaus žmogaus teisių gynėjo, disidento Sergejaus Kovaliovo mirties.
„Netekome iškilaus žmogaus teisių aktyvisto, disidento ir didžio Lietuvos draugo. Sergejus Kovaliovas buvo ypatingas Lietuvos laisvės kovų rėmėjas per visus sovietinės okupacijos ir priespaudos dešimtmečius. Jo asmeninis rūpestis ir dėmesys, jo tikėjimas nepriklausomos Lietuvos ateitimi stiprino mus visus ir 1990 m. kovo 11-ąją, ir itin sunkiomis 1991-ųjų akimirkomis“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.
S. Kovaliovas yra daugybės apdovanojimų ir premijų laureatas. S. Kovaliovas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai, buvo apdovanotas Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi ir yra pirmasis Seimo įsteigtos Laisvės premijos laureatas.
Premjerės užuojautoje pažymima, kad visas šios drąsios asmenybės gyvenimas buvo skirtas kovai prieš sovietų vergovę, prieš vyraujantį melo ir pažeminimo režimą.
„Kovodamas už žmogaus teises, jis aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos disidentais, kartu parengė ir pasirašė svarbius nusikaltimus demaskuojančius dokumentus, prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimo Vakaruose. Dėl didžiojo kovotojo už laisvę – Sergejaus Kovaliovo netekties reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems ir visiems, kuriems teko garbė pažinoti šį kovotoją už teisingumą“, – sakoma premjerės užuojautoje.
Vilniuje – A. Sacharovo atminimui skirta paroda. Organizatorių nuotr. Ketvirtadienį Vilniaus rotušėje atidaryta žmogaus teisių aktyvistui, talentingam fizikui ir Nobelio taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui skirta paroda. Ja prasideda A. Sacharovo 100-mečio renginių ciklas. Renginius organizuoja A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras prie VDU.
Nobelio kalbos klausėsi būdamas Vilniuje
Amerikietis žurnalistas Davidas Satteris atsimena: „Kiek pažinojau Sacharovą, jis ne tik viešai kalbėjo apie politinių represijų atvejus, bet ir pasirodydavo už teismo rūmų, kuriuose vykdavo disidentų teismas, durų, taip išreikšdamas savo palaikymą jiems.“
Prie teismų rūmų Andrejus Sacharovas pasirodė ir Vilniuje 1975 m., būtent tomis dienomis, kai Osle jam turėjo būti įteikta Nobelio taikos premija. Sovietų valdžia neleido išvykti už sąjungos ribų, todėl premiją atsiimti ir kalbą perskaityti jis patikėjo savo žmonai Jelenai Bonner. Kalboje minėdama politinius kalinius J. Bonner perskaitė ne vieną lietuvišką pavardę, tarp kurių buvo Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Petras Paulaitis, Liudvikas Simutis, Viktoras Petkus ir kiti. A. Sacharovo dėka šias pavardes išgirdo visas pasaulis, o jis pats ceremonijos klausėsi per radiją būdamas Vilniuje.
„A. Sacharovas ne tik nuolat kėlė mažųjų šalių savarankiškumo ir nepriklausomybės bei visų visuomenių lygybės klausimus tarptautiniu mastu, bet ir asmeniškai kovojo už lietuvių politinių kalinių išvadavimą, rėmė pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę“, – aiškina VDU dėstytojas dr. Dainius Genys.
Europos Parlamento pirmininkas Davidas Maria Sassoli teigia: „1989 m. vasarį, kai buvo įteikta pirmoji Sacharovo premija, tuometis Europos Parlamento pirmininkas Lordas Plumbas paaiškino naujai sukurto prizo ir jo pavadinimo prasmę. Pasak jo, apdovanojimas skirtas pagerbti minties laisvę ginančius asmenis, o Europos Parlamentui šią kovą įkūnija Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas. Tas pats galioja ir šiandien, jo šimtmečio metais.“
Parodoje – filmų ištraukos ir originalūs „samizdatai“
Parodos Vilniaus rotušėje pagrindas buvo sukurtas A. Sacharovo centro Maskvoje, į anglų kalbą medžiagą išvertė Cathy Fitzpatrick, ekspoziciją žymiai papildė A. Sacharovo premiją teikiantis Europos Parlamentas ir A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras Kaune. Parodą remia Vokietijos ir Norvegijos ambasados.
Parodoje „Andrejus Dmitrevičius Sacharovas – epochos žmogus“ lankytojai pamatys nuotraukas iš Sacharovo gyvenimo, jo ir apie jį išleistas knygas, vietoje veiks ir nedidelis kino teatras, kuriame bus rodomi neilgi filmukai: Josifo Pasternako filmo apie Sacharovą ištraukos, prancūzų žurnalisto Nicolaso Miletičiaus ir ukrainiečių filmų kūrėjos Lesios Charčenko klipas iš disidentų interviu, interviu su A. Sacharovo anūke Marina Sacharov-Liberman ir keturi filmukai, kuriuos A. Sacharovo šimtmečiui sukūrė Europos Parlamentas.
Apsilankę Vilniaus rotušėje galės pamatyti ir kelis asmeninius A. Sacharovo daiktus, savilaidžio dar kitaip vadinamo „samizdato“ kūrimo priemones, sužinos, kaip jis buvo gabenamas į Vakarus, pamatys originalius „samizdatus“.
Sacharovo reikšmė pripažįstama iki šiol
Už žmogaus laisves Sovietų sąjungoje kovojusį mokslininką prisimena daugelis. „Mums Sacharovas buvo moralinė figūra, Sovietų sąjungos sąžinė. Niekas nevadino jo Sacharovu, tik Andrejumi Dmitrevičiumi. Žmogus su tokiu nuostabiu protu ir visomis galimybėmis būti Sovietų sąjungos nomenklatūroje, bet visko atsisakė tik dėl to, kad vadovavosi savo sąžine“, – pažymi A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro direktorius prof. Robertas van Vorenas. Vilniaus rotušėje – paroda Nobelio taikos premijos laureatui A. Sacharovui atminti. Organizatorių nuotr.
Publicistas, „The Economist“ bendradarbis Edwardas Lucasas teigia: „Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia atsispirti pagundai nuleisti rankas. Jo kova leido suprasti, kad ir Rusijos žmonės buvo komunizmo belaisviai. (…) Dėl savo neprilygstamų intelektualinių pasiekimų A. Sacharovas negalėjo būti nurašytas kaip koks hipis ar netikėlis. Jis priešinosi sovietinei melo ir žiaurumo citadelei iš vidaus, iš pačios gerbiamos mokslo įstaigos širdies. Žinoma, KGB būtų galėjusi jį nutildyti, tačiau nebūtų galėjusi jo sugniuždyti, kaip ir nebūtų buvusi pajėgi uždrausti mums juo žavėtis.“
„Sacharovas gynė mus, sovietų politinius kalinius. Visus. Jis kvietė civilizuotą pasaulį siekti visų mūsų, demokratų, nacionalistų, religinių aktyvistų, išlaisvinimo. Už tai jis iš esmės ir buvo be teismo nubaustas. Andrejus Sacharovas buvo šviesus, išmintingas ir labai kuklus žmogus“, – teigia buvęs disidentas Ukrainoje, psichiatras Semionas Gluzmanas.
Gegužę Vilniuje numatytos dvi filmų apie A. Sacharovą peržiūros, tarptautinė konferencija, kurioje dalyvaus įvairūs mokslininkai ir A. Sacharovo anūkė bei įdukra, gimtadienio koncertas, kurį surengs pianistas iš Ukrainos Aleksėjus Botvinovas, ir karikatūrų paroda. Visi renginiai, išskyrus koncertą, yra nemokami, į juos registruotis galima www.sacharovosimtmetis.lt
Vytenis Andriukaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos narys Vytenis Andriukaitis neigia viešumoje pasirodžiusią informaciją, neva jis Gargždų vienmandatėje apygardoje remia nepriklausomą kandidatą Petrą Gražulį. V. Andriukaičio teigimu, tai yra P. Gražulio antrojo rinkimų turo reklaminė klastotė.
„Tikrai neremiu P. Gražulio. Tai yra klastotė. Užvakar man skambino žurnalistė, tik pavardės jos nepamenu, ir paklausė, ar aš remiu P. Gražulį. Aš jai atsakiau, kad tikrai ne, nes negaliu remti P. Gražulio pasisakymų, veiklos, požiūrio“, – Eltai teigė V. Andriukaitis.
Anot jo, žurnalistė tuomet paklausė, ar šis galįs pasakyti ką nors gero apie P. Gražulį.
„Aš atsakiau, kad tai spalvinga, prieštaringa asmenybė. Taip pat pasakiau, kad tai vienintelis iš vienmadatininkų, esantis disidentas (…) Man straipsnio niekas nerodė ir šiandien man tai yra naujiena, kaip ir jums, kad aš pradėjau P. Gražulį remti. Tai klastotė ir nesąmonė. Kaip galiu remti homofobišką žmogų?“, – sakė jis.
Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečiadienį viešumoje pasirodė P. Gražulio rinkiminės kampanijos reklaminis leidinys. Jame įvairūs politikai, visuomenės veikėjai ragina antrajame rinkimų ture balsuoti ne už konservatorių kandidatę Rasą Petrauskienę, o už P. Gražulį.
LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas taip pat Eltai teigė, kad partija Gargždų vienmandatėje apygardoje palaikymo neišreikš nei P. Gražuliui, nei R. Petrauskienei.
„Paramos mes ten niekam neteikiame, nes priežastis yra paprasta. Mūsų skyrius rinkimuose sudalyvavo ir visi emociškai pavargę. Aš suprantu, kad Seimas be pono Gražulio labai daug neteks, bet teks pasistengti išgyventi. Gargžduose partija baigė savo rinkimus. Savo ruožtu jie rinksis jau kaip rinkėjai. Aš iki šiol nelabai suprantu Gražulio fenomeno ten. Kaip žmonės, matydami jo elgesį, jį vis dar renka. Matyt, randa savo priežasčių“, – Eltai sakė G. Paluckas.
Sekmadienį Didžiojoje Britanijoje po sunkios ligos mirė vienas iš disidentinio sąjūdžio SSRS pradininkų, neurofiziologas, rašytojas Vladimiras Bukovskis. Jam tebuvo 76-eri metai. Jis mirė vienoje iš Kembridžo ligoninių sustojus širdžiai.
Šiandien slaptai.lt skelbia prieš devynetą metų publikuotą pasakojimą apie V.Bukovskio disidentinį gyvenimą bei jo vieną iš daugiausiai triukšmo sukėlusių straipsnių – „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą“.
XXX
Nuo paauglystės užsiėmęs antisovietine veikla, už tai šalintas iš mokyklos ir universiteto, jau 1963 m. jis suimamas, pripažįstamas nepakaltinamu ir prievarta gydomas sovietinės psichiatrijos metodais. Vieno iš daugybės savo kalinimų metu jis su nelaimės bičiuliu Semionu Gluzmanu parašė ir savilaidoje paskelbė Пособие по психиатрии для инакомыслящих – vadovą tiems, kuriuos komunistai mėgino paskelbti/padaryti nepakaltinamus.
V.Bukovskiui tapus plačiai žinomam visoje Sovietijoje ir Vakaruose, buvo ryžtasi jį ištremti: 1976 m. šis sovietų valdžiai iki gyvo kaulo įkyrėjęs „chuliganas“ Šveicarijoje buvo iškeistas į turbūt žinomiausią Vakarų pasaulio politinį kalinį – Čilės komunistų lyderį Luisą Corvalaną. Po to apsigyveno Didžiojoje Britanijoje, baigė Kembridžo universitetą, toliau aktyviai kovojo su komunizmu, buvo vienas 1980 m. Maskvos olimpiados boikoto organizatorių.
1978 m. pasirodė vėliau į daugybę kalbų išversta autobiografija To Build a Castle. My life as a Dissenter. Po SSRS žlugimo Bukovskis lankosi Rusijoje, naujosios valdžios kvietimu dalyvauja vadinamajame „SSKP bylos“ procese (1992 liepa–spalis) kaip Rusijos Federacijos Konstitucinio Teismo oficialusis ekspertas. Rengdamasis procesui Bukovskis gavo galimybę susipažinti su daugybe ypač įslaptintų SSKP CK, KGB dokumentų iš vadinamojo Rusijos prezidento archyvo (vėliau „specialistų“ nuodugniai „išvalyto“). Jų pagrindu jis parengė iki šiol vieną įdomiausių sovietinių dokumentų rinkinių (http://bukovsky-archives.net), o apie patį (nevykusį) komunizmo teismą parašė vėlgi daug vertimų susilaukusią knygą Московский процесс (1995).
Kad ir negyvendamas Rusijoje, Bukovskis liko vienu Rusijos demokratinio sąjūdžio lyderių, 2007 m. gruodį jis buvo iškeltas kandidatu į prezidentus, bet liko neįregistruotas. Būdamas nenuilstantis kovotojas už laisvę, jis priklausė daugeliui šios krypties organizacijų (Human Rights Foundation, The Freedom Association), buvo vienas iš Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos (UKIP, atstovaujamos ir Europarlamente), greta kitko reikalaujančios išstojimo iš ES, idėjinių globėjų.
2009 m. rugsėjį lankydamasis Bulgarijoje, Bukovskis Sofijoje skaitė paskaitą apie politinį korektiškumą. Į paskaitą atkreipė dėmesį Radio Svoboda laidos „Laiko skirtumai“ vedėjas Vladimiras Tolcas, savo lapkričio 24 d. laidą skirdamas aptarti Bukovskio politinio korektiškumo klausimo tezes. Šios laidos įrašas susilaukė ir lietuvių žiniasklaidos dėmesio: jį savo ruožtu sutrumpintai gruodžio 19 d. aptarė Atgimimas.
Petrui Kimbriui ir kun. Robertui Grigui tarpininkaujant, NŽ-A redakcija susisiekė su Vladimiru Bukovskiu ir gavo iš jo visos jo paskaitos stenogramos išrašą, kurį tebuvo publikavęs tik vienas Estijos elektroninis žurnalas. Siūlome skaitytojams jo paskaitos tekstą, kurį iš rusų kalbos vertė Nerijus Šepetys.
Vladimiras Bukovskis
Vladimiras Bukovskis
Žinote ką – man didžiausią nuostabą kelia įvykiai ir procesai, prasidėję pasaulyje iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo. Mes visi žinojome, kad Sovietų Sąjunga suirs, ir suirs neišvengiamai. Mano bičiulis Andrejus Amalrikas dar 1969 m. parašė knygą pavadinimu Ar išsilaikys Sovietų Sąjunga iki 1984-ųjų? Žinoma, jis turėjo galvoje ne kalendorinius 1984-uosius, o Orwellą, bet beveik atspėjo, su kelerių metų paklaida. Ir scenarijus, kurį jis ten aprašo, iš esmės pasirodė teisingas: subyrėjimas į nacionalines sudedamąsias dalis, respublikomis.
Taigi jo prognozė buvo visiškai realistinė, ir tai buvo ne tik jo nuomonė, o mūsų visų bendras požiūris, – tik jis mokėjo tiksliau formuluoti, dėstyti, argumentuoti. Tad man SSRS žlugimas nieku gyvu nebuvo netikėtas. Juoba kad ir aš pats dar 1989–1990 m. suspėjau Vakaruose išleisti knygelę, kurioje nuodugniai aiškinau, kodėl komunizmą turi ištikti griūtis. Knyga nesusilaukė visiškai jokio pasisekimo dėl žaismingos priežasties. Prancūzijoje ji pasirodė, regis, 1989 m., ir visi sakė: „Na, čia jis ir užlenkė! Kaipgi taip? Sovietų Sąjunga kaip tik dabar, su perestrojka, su viešumu ima stiprėti, o jis ją laidoja… Ne, jis pernelyg įsijautė“. O štai Vokietijoje knyga pasirodė 1991-aisiais, ir tada visi pasakė: „Na, ir ką – jau sugriuvo Sovietų Sąjunga, tai kam čia dabar apie tai rašyti“? Taip knygelė nesusilaukė pasisekimo nei ten, nei čia, nes tiesiog buvo sunku nuspėti, kur ir kada ją publikuoti.
Visi tie įvykiai, kurių dvidešimtmetį mes šiemet minime, daugeliui mūsų tikrai nebuvo netikėti. Užtat tai, kas vyko po to, tapo netikėtumu daugeliui. Ir kas gi vyko? Ogi pirmiausia nevyko: tiesiog neprasidėjo šio baisaus XX a. fenomeno, unikalaus žmonijos istorijoje, pražudžiusio šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje, apmąstymas, mėginimai filosofiškai apsvarstyti šį reiškinį, padaryti kokias nors išvadas, suprasti priežastis, kaip tai galėjo nutikti su mumis, gana civilizuotais žmonėmis, – viso to nebuvo. Maža to, vyko dalykai, kuriuos galima pavadinti visiškai nelogiškais.
Juk pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žlugus nacizmui regėjosi, kad politinis spektras pasaulyje pasislinko į kairę (juk galima šiaip taip suprasti, kad fašizmas ar nacizmas tapatinami su dešiniąja ideologija – tegul ir visiškai klaidingai, bet tai jau atskira kalba). Taigi žmonių reakcija, visuomenės nuomonė krypo į kairę, bet žlugus komunizmui – kai regėjosi, jog politinės nuostatos turėjo pasistūmėti į dešinę – nieko panašaus neįvyko.
Visame pasaulyje, ypač Europoje, pradedant 1992 m., į valdžią pradeda ateiti kairieji politikai ir partijos, taigi vėl pasukama į kairę, kas man atrodo nelogiška. Maža to, jokios 1989-ųjų viltys (o jų būta itin plačių) neišsipildė. Komunizmas išliko. Francisas Fukuyama galėjo tarti, kad tai istorijos pabaiga, bet istorija tarė kitaip – liko Kinija, Kuba, Vietnamas, Šiaurės Korėja. Ir pačiose buvusiose komunistinėse šalyse procesas toli nepažengė: iš tikrųjų įvyko veikiau kosmetiniai, išoriniai pokyčiai: vienas personalijas pakeitė kitos, taip pat atėjusios iš komunistinio isteblišmento. Šios šalys pasirodė esančios ne laisvos, o tankiai apraizgytos nomenklatūros likučių. Tačiau tai, kas man kėlė didžiausią nuostabą, vyko Vakaruose.
Juk kaip tik tuo metu Vakaruose pasirodė naujos utopinės ideologijos. Tad jeigu prireiktų nustatyti, kada tiksliai Vakaruose atsirado politinis korektiškumas, tai pasakyčiau aiškiai – kaip tarptautinis reiškinys jis pasirodė dešimto dešimtmečio pradžioje.
Kaip fenomenas, sąjūdis, nukrypimas nuo normos politinis korektiškumas egzistavo ir anksčiau. Pirmąsyk su juo susidūriau dirbdamas Stenfordo universitete – veikiausiai 1984 m. Eidamas savo laboratorijos link priėjau duris, o priešais laiptais leidosi dvi merginos. Aš atidariau duris ir jas prilaikiau, kaip tai būčiau daręs bet kam: vyrui, moteriai, jaunam, senam. Paprastas mandagumas. O jos į mane pažvelgė su neslepiama panieka ir ištarė: male chauvinist pig. Nežinau, ar vertimas „vyriška šovinistinė kiaulė“ aiškesnis, manau, jog pakankamai mokate angliškai, jog suprastumėte, kas tuo pasakoma. Aš baisiai nustebau, nieko nesupratau ir atėjęs į laboratoriją papasakojau vaikinams, sakydamas: „Ir kas gi čia…“ Jie pradėjo kvatoti ir paaiškino: „Matai, čia netoliese Berklio universitetas, kurį Kalifornijos paprastuomenė vadina People’s Republic of Berkeley, nes ten užgimsta visi kairieji radikalūs sąjūdžiai, idėjos.
Ten formavosi visa 1968-ųjų studentiškosios revoliucijos filosofija, ir štai dabar ten plinta naujas feminisčių sąjūdis. Pasak jų, mes visi jas engiame tuo, kad kreipiamės kaip į moteris, elgiamės kaip su moterimis. Jos netgi turi tokią koncepciją: moteris esanti socialinis konstruktas, tad jei antai visi vyrai pradėtų elgtis su moterimis kaip su vyrais, tai ir moterys būtų ne moterys, o vyrai. Mūsų elgesys jų atžvilgiu ir padaro moteris tokias, kokios jos yra“. Ir, kas stebėtina, XX a. pabaigoje viename pirmaujančių universitetų jos netgi vykdė eksperimentą (man keista, kas gi leido jį vykdyti): imdamos abiejų lyčių kūdikius nuo pirmųjų dienų, jos augino, auklėjo juos visiškai vienodomis sąlygomis – tas pats maistas, tie patys žaidimai, ta pati apranga.
Suprantama, šis eksperimentas nedavė lauktų teigiamų rezultatų: berniukai jokių kūno dalių neprarado, mergaitės – neįgavo, ir apskritai, nei berniukų polinkis ginklams, nei mergaičių – lėlėms niekur nedingo. Nors eksperimentas ir nepavyko, bet anų moterų tai nesustabdė, priešingai, jos dar labiau į tai įsitraukė, skirdamos šiam eksperimentui ypatingą dėmesį. Ir štai ši tarp Berklio universiteto sienų užgimusi koncepcija, – jog mūsų stereotipinis elgesys su moterimis jas daro tokias, kokios jos yra, taigi visos vyrijos aukomis, – sukrečiamai sparčiai išplito visur.
Mano draugai Stenfordo laboratorijoje dar juokėsi iš to 1984-aisiais, bet jau po 10 metų visa ši beprotiška, neturinti jokio mokslinio pagrindo koncepcija tapo dominuojanti pasaulyje. Visuose universitetuose buvo įsteigti gender studies padaliniai, rusiškai turbūt tiksliausia sakyti исследования половых отношений, – tik štai ką čia tyrinėti, jūs jau man atleiskite? Būdamas fiziologas, aš šito nesuprantu, nes lytiniai santykiai egzistuoja milijonus metų, ir nieko nauja juose neįvyko, tad kodėl šitai reikia tyrinėti būtent šiandien ir ką tai duos, kur čia akademinės disciplinos požymiai? Bet kuriuo atveju tai plito neįtikėtinai sparčiai, ir pirmiausia jie ėmė tyrinėti mūsų nuodėmes. Vyrų nuodėmes. Juk mes ne taip elgiamės, netinkamai žiūrime į moteris…
Radosi nesuskaičiuojama daugybė teorijų, pirmiausia kalbinių, – kaip pamename iš Orwello, kairieji visuomet pirmiausia nori laimėti terminologinį karą. Ir štai prasidėjo: negalima jų vadinti Miss ir Missis, nes taip mes apibrėžiame jų santuokinį statusą, o tai neleistina. Atsirado anglų kalbai neįtikėtina forma Mis, kurią sunku ištarti, bet tai buvo tik pradžia. Toliau mums buvo sakoma, kad nevalia sakyti history, nes tai – his story (vyro istorija), reikia – her story. Pasipylė gausybė kalbinių naujovių: mums pranešė, kad neleistina seminaro vadinti seminary, nes jis kyla iš žodžio „sėkla“, tad reikia sakyti ovary (iš moteriškos kiaušidės). O kaip apskritai vadinti moteris? – naujiesiems akademikams iškilo didžiulis klausimas. Juk žodyje woman glūdi man – o taip negalima, žodyje female matome male – o tai neleistina. Taigi buvo sugalvotas naujas terminas moterims įvardyti: wofe (wo nuo woman ir fe nuo female), sujungiant du grynai moteriškus elementus. Ir dabar mes jas turime vadinti taip, o jei ne: male chauvinist pig!
Atrodytų, niekai. Juk argi mažai pamišėlių pasaulyje? Kadaise esu sėdėjęs su daugybe pamišėlių ir prie to visiškai pripratau. Tačiau reikalas tas, kad šiandienė visuomenė, ypač amerikiečių, yra primityvi. Ji įtraukia, įsisavina bet kokią naują kvailystę ir tuoj pat paverčia ją visiems privaloma. Ypač amerikiečių visuomenė, nors ir Europoje visuomenės galbūt ne mažiau konformistinės. Tai yra esą mums reikia priimti viską, ką mums primeta dėl sėkmės. Idant tau tavo reikaluose sektųsi, nieku gyvu nevalia būti neprisitaikėliu.
Šitoks amerikietiškas šablonas labai greitai išplito kaip privalomas. Tai privaloma paradigma, nes ji jau stebėtinai įtraukta į įstatymų leidybą. Antai šių naujųjų feministinių sąjūdžių moterys apkaltino vyrus visuotiniu seksizmu: esą visi jie seksistai, žiūrintys į moterį tik kaip į sekso objektą, todėl viską, kas susiję su moterimi ir seksu, reikią eliminuoti. Bet koks flirtas tarp vyro ir moters buvo pavadintas „opresyviu veiksmu“ (turimas galvoje engimas), todėl jei jūs darbe pajuokausite su savo bendradarbe ar dar blogiau – su pavaldine, neišvengsite bėdos: jums tuojau pateiks ieškinį ir jūs prarasite darbą.
Toliau – dar gražiau. Įsisiūbavo kaip reikiant! Juk šitie žmonės nesustoja. Utopistai apskritai niekada nesustoja, jie vis eina tolyn. Vienintelė išeitis – juos nušauti, o jei to nepadarysite, tai viską plėtos ir vystys be galo. Imame vyro stereotipą: vyras – tai engėjas, todėl jam ne vieta valdžioje, reikia, kad visur būtų moterų. Vyras – prievartautojas, gundytojas. Prasidėjo didžiulė kampanija child abuse, ir isterija dėl „seksualinio vaikų išnaudojimo“ Amerikoje kilo neįtikėtina. Tuo metu kaip tik rengiausi išvykti iš Amerikos, taigi persižegnojęs pagalvojau: „Ačiū Dievui, nebenoriu čia sugrįžti!..“ Užsidarydavo ištisi vaikų darželiai, personalą kaltinant seksualiniu tvirkinimu, nors tai būdavo visiška nesąmonė.
Greitai viskas buvo išsiaiškinta, galiausiai buvo išlaisvinti visi, kurie jau spėjo atsidurti už grotų. Tačiau pasipylė visa lavina atsiminimų: pagyvenę žmonės sriūbaudami pasakojo, kaip juos seksualiai tvirkindavo vaikystėje, nors tas amžius, apie kurį jie kalbėjo, atmintyje negalėjo būti užsilikęs. Suaugęs žmogus negali adekvačiai atsiminti, kas su juo vyko jam esant dvejų ar trejų metų – tai melagystė. Nepaisant to, ir kongresmenai, ir senatoriai… Kilo tokia (psichologų vadinamoji) „dirbtinės atminties“ banga, kai staiga būdavo prisimenami vaikystėje patirti tvirkinimai. Tačiau visa tai grindė paprasta feministinė idėja: vyras esąs grobuonis iš prigimties, todėl jam niekada ir niekur negalima leisti valdyti. Kartu kilo kampanija, kad svarbius postus užimtų bent jau vienodai vyrų ir moterų.
Džordžo Orvelo romanas „1984”
Didžiulis triukšmas buvo sukeltas dėl teisės tarnauti armijoje. Ne kokiose nors pagalbinėse srityse, o ten, kur tai labiausiai nepatogu – kariniuose daliniuose, tai yra ten, kur žmonės gyvena lauko sąlygomis, kur nusirengia, kartu eina praustis ir pan., – kur tiesiog klaikiai nepatogu. Ir ko tada stebėtis, kai po kelių tokios tarnybos mėnesių moterys ėjo į teismus ir teikė ieškinius dėl „seksualinio priekabiavimo“: kažkas pažvelgė iš nugaros, sušvilpė, ir tai jau sexual harrassment.
Beje, šiandien JAV jau nė vienas vadovas su savo pavaldine niekada nekalbės akis į akį, jis būtinai pasikvies liudytoją, nes gali būti paduotas į teismą dėl seksualinio priekabiavimo, ir jo karjerai – galas.
Tuo viskas nesibaigia: tapo nebegalima garsiai sakyti, kad moterys yra mažiau linkusios į tam tikras profesijas. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto prezidentas privačiame susitikime pasakė, kad moterys dėl tam tikrų priežasčių, galbūt nenoro, retai pasuka į tiksliuosius mokslus, ypač matematiką, – ir jis neteko posto, nes kilo tiesiog laukinė isterijos banga, ir jam teko rašyti pareiškimą, prašant atleisti iš darbo. Ir tai visuotinis reiškinys, tarytum 1937-ųjų teroras.
Pamenu, 1991 m. atvykau į JAV skaityti paskaitų (vieną, du kartus per metus aš važiuodavau užsidirbti skaitydamas paskaitas universitetuose). Ir štai pagrindinė naujiena, kaip bent jau Europoje visi supranta – netrukus žlugs komunizmas, Sovietų Sąjungą ištiks griūtis, viskas kabo ant plauko. O kas tą dieną pirmoji naujiena Amerikoje pagal CNN? Tai istorija mergaitės, kurios nepriėmė į boiskautus, nes ji – ne boy. Todėl reikia viską keisti, kad ir mergaitės galėtų stoti į boiskautus. Ir tai svarbiausioji žinia. Taigi skaitau aš paskaitą, aiškinu, kas vyksta Sovietų Sąjungoje. Po paskaitos – klausimai, atsistoja kažkokia ponia, aiškiai ne studentiškos išvaizdos, matyt, iš profesorių, ir klausia: „Pasakykite, o kada gi pagaliau sovietiniame Politbiure atsiras moterų?“ Aš atsakiau: „Kaip tik šito jiems dabar ir tetrūksta. Taip, būtent to jiems reikia, aš su Jumis sutinku!“
Suprantate, kilo kažkokia beprotybės banga, užliejusi jau egzistuojančios beprotybės sluoksnį: pas juos jau buvo įsisiūbavusi nesveika visuomeninė rasinės lygybės kampanija. Pati kampanija prasidėjo visai sveikai, šešto dešimtmečio pabaigoje, septintame dešimtmetyje, kai tikrai buvo juntamos rasizmo liekanos, ypač Pietuose, – Šiaurėje to niekada nebuvo. Tai buvo iš tikrųjų nepriimtini ir beprasmiai reiškiniai, todėl pirminė kampanija už rasinę lygybę buvo visiškai pagrįsta. Tačiau, kaip ir visos tokio tipo kampanijos, greitai pasiekusi savo tikslą, ji tęsėsi toliau ir pasiekė absurdo ribą, kai pradėta reikalauti „pozityvios diskriminacijos“, kadangi šioje kampanijoje dalyvaujantys aktyvistai buvo apakinti utopijos: jie netikėjo, kad nelygybė yra normali būklė, kad mes gimstame nelygūs. Jie tiki, kad lygybę galima sukurti. Tai tarsi tokie Rousseau sekėjai, tikintys, kad žmogus esąs tarsi molis, iš kurio galima numinkyti, ką tik reikia.
Todėl faktą, jog nusistovėjusi rasinė lygybė Amerikoje akimirksniu nepagausino juodųjų – nežinau ko, profesorių, milijonierių, – jie palaikė savo kampanijos nesėkme, suvokė kaip paskatą toliau lyginti: siekti nebe lygių galimybių, o lygių rezultatų. Jie pradėjo diegti tai, kas vadinta „pozityviąja diskriminacija“ ir galiausiai viskas atvedė į kvotas. Jos neoficialios, bet veikia: kiekvienas universitetas turi priimti tam tikrą procentą juodųjų. Tai niekur neužrašyta, bet visi žino, kad jei to nebus, tai jiems išdraskys akis, užtampys po teismus ir niekur čia nesidėsi. Kvotos darbuose – štai privati firma, ir staiga kyla visuomeninis protestas: o kodėl jos direktorių taryboje tik viena moteris? Juk moterys sudaro mažiausiai pusę visų gyventojų, taigi ir direktorių taryboje jų turi būti ne mažiau 50%. Ir taip toliau. Ar tai ne beprotybė – žmones pagal jų odos spalvą ar lytį stumti į tas pareigas ar postus, į kuriuos jie pagal savo asmeninius duomenis iš esmės nė nebūtų galėję pretenduoti?
Grįžtant prie armijos – iškovojusios teisę tarnauti kariniuose daliniuose, moterys aptiko nuostabią landą: jos eina į armiją, ištarnauja tris mėnesius, pateikia ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo, prisiteisia ar sulygsta keletą milijonų dolerių ir pasitraukia. Tai nuostabus būdas praturtėti per porą trejetą metų. Ir į tai įsitraukė tūkstančiai moterų. JAV kariuomenėje atsirado „nėščiojo kareivio uniforma“ – niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tokį dalyką pamatysiu! Juk pati „nėščiojo kareivio“ idėja – terminologinis prieštaravimas. Kareivis tarsi tam ir yra, kad gintų nėščiąsias moteris. Ši mįslė – ne mano protui. Bet yra tokia uniforma.
Kitas žingsnis – dvasininkai. Juk dvasininkas – autoritetinga figūra; nevalia, kad dvasininkai būtų vyrai! Turi būti moterys. Kilo siautulingas vajus – ir galiausiai dabar jau esama moterų dvasininkių, kurios netruko perrašyti Bibliją. Jau esama dabar ir naujos, feministinės Biblijos, kur Viešpats Dievas – moteris. Turiu draugą, Churchillio anūką, Winstoną. Pasimirė jo motina – tai Pamela Harriman, ilgai buvusi JAV ambasadore Prancūzijoje, mirė tebeidama tas pareigas, tad jai priderėjo JAV valstybinės laidotuvės. Taigi Winstonas atvyko į JAV ir, kaip jis pasakojo vėliau, atėjęs į Arlingtono katedrą mato, kad viskam vadovauja dvasininkė. Jis jai ir sako: „Ponia, pagal labai seną mūsų šeimos tradiciją per tėvų laidotuves vyriausiasis sūnus turi skaityti skaitinius iš šeimos Biblijos. Tokia ilgaamžė Churchillių giminės tradicija.“ Ji pavartė jo atsineštąją Bibliją ir atsakė: „Ne, šito skaityti negalima, tai netiksli Biblija.“ Bet ji ne ant tokio pataikė, tai vis dėlto Churchillis. Jis pažvelgė į ją ir tarė: „Ponia, jei Jums nepatinka mūsų šeimos Biblija, tai Jūsų reikalas, bet savo motinos laidotuvėse aš skaitysiu tai, ką manau esant reikalinga ir tada, kai norėsiu. Jei Jums tai nepatinka, aš apsisuku ir išvažiuoju!“
Vinstonas Čerčilis
Kadangi tai buvo valstybinės laidotuvės, dvasininkė nusileido ir viską atliko kaip pridera. Bet tik pagalvokite – koks įžūlumas, koks akiplėšiškumas sakyti sūnui, ką jis turi ir ko neturi skaityti iš savo šeimos Biblijos per savo motinos laidotuves. Pasiekta tokia bjaurastis!
Ir jeigu viskas tik baigtųsi feminizmu ar rasiniais santykiais! Ne, viskas žengia tolyn, apimant vis naujas mažumas. Invalidai – neįgalieji. Jie dabar reikalauja, kad kiekvienas statinys būtų pritaikytas jiems įeiti. Žinoma, visuomeniniai pastatai – tai galima suprasti, čia esama prasmės, tačiau kai atsigręžiama į privačias krautuvėles ir sakoma, kad jei jos nebus pritaikytos įvažiuoti invalido vežimėliui, tai jas uždarys, tada jau rimta: smulkusis verslas nepajėgia sau leisti tokių išlaidų. Tokiais atvejais mažiems verslams tenka užsidaryti.
Visų šių gender studies kalbiniai eksperimentai baigėsi visiškai anekdotiškai: mums dabar tvirtinama, kad nevalia sakyti „neūžauga“, šis žodis uždraustas. Reikia sakyti – vertically challenged, nė nežinau, kaip tai pasakyti rusiškai. „Turintys vertikalumo sutrikimą“? „Problemų“? Storulis – jis dabar jau, pažodžiui, „turintis gabaritinių problemų“. Stojo tarsi orveliškoji era, kuri visai nejuokinga, nes galiausiai mums pradėjo leisti įstatymus. Visa tai kodifikuojančius įstatymus, – ir tai jau nebe kai kurių pusiau pamišusių žmonių ideologiniai reikalavimai, tai dabar jau įstatymai! Antai įstatymiškai reglamentuojama vadinamoji hate speech („neapykantos kalba“), kuri man šiaip jau labai primena abejotinos šlovės sovietinio Baudžiamojo kodekso 70-ąjį straipsnį, pagal kurį aš kadaise sėdėjau.
Juk visi šie apibrėžimai – labai išsklidę, ideologiją apskritai itin sunku kodifikuoti. Jei pamėginsite tai daryti, išeis paistalai. Tą pačią „neapykantos kalbą“ dabar jau galima pritaikyti praktiškai visiems rasinių skirtumų ar seksualinės orientacijos pripažinimams. Jūs apskritai neturite teisės tokių dalykų pripažinti, o jeigu viešai tai padarote, tai jūs nusikalstate tuo, kas vadinama hate speech.
Štai pavyzdys: pas mus Anglijoje pernai eliminavo bet kokias visuomenines Kalėdų apraiškas. Viešojoje erdvėje Kalėdos pas mus uždraustos: jei nori savo namuose, prašau, švęsk, o štai statyti kalėdinį spektaklį viešoje vietoje – draudžiama, nes tai bus įžeidžiama musulmonams. Anglijos nacionalinė vėliava (nepainioti su Britanijos) – Šv. Jurgio kryžius (raudonas baltame fone) – uždrausti! Kodėl? Ogi todėl, kad musulmonams tai bus skaudu, tai primins jiems Kryžiaus žygius. Įdomu tai, kad patys musulmonai tam visiškai nepritaria, ne jie reikalauja tokių pokyčių. Netoli mano namų esančioje krautuvėlėje savininkas pakistanietis, visiškai ortodoksinis musulmonas, tyčia iškabino savo vitrinoje Šv. Jurgio vėliavą, taip tarsi sakydamas savo klientams: „Aš ne prieš, tai ne aš, tai jūsų kairieji, baltieji kretinai sugalvojo, aš niekuo dėtas, aš neturiu nieko prieš nei prieš Kalėdas, nei prieš Šv. Jurgio vėliavą…“
Kas tai? Iš kur tai? Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad, manau, Shakespeare’as mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas… Netgi į „Romeo ir Džuljetą“ viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareikšdama, jog tai „šlykštus heteroseksualinis šou“ ir ji ten mokinių nevesianti! Taigi cenzūra dabar jau masinė ir netgi palaikoma baudžiamosios teisės. Prancūzijoje vienas Nacionalinio susirinkimo deputatas neseniai viešai pajuokavo homoseksualizmo klausimu – ir jam priteisė sumokėti baudą, jei neklystu, 20 000 eurų. Dabar tai dar tik bauda, o vėliau pradės sodinti į kalėjimą: mes žinome, kaip tokie dalykai vyksta, matėme, kaip greitai viskas evoliucionuoja represijų linkme. Štai apie ką mes!
Todėl aš ir pradedu nuo klausimo: kas tai yra? Ar tai tik padriki epizodai, keisti žmonės, rėksmingai, įkyriai besireiškiantys ir verčiantys visus gyventi pagal jų pasibjaurėtinas idėjas? Deja, viskas daug sudėtingiau. Daugelis jūsų turėtumėte būti girdėję tokį filosofą Herbertą Marcuse iš Frankfurto mokyklos. Štai būtent jo idėjos realizuojasi šiandien pasaulyje. Jo idėjų būta labai paprastų: jis buvo marksistas revizionistas, ir Marxui jis nepritarė tik dėl to, kad anas revoliucine klase laikė proletariatą, o Marcuse’s nuomone proletariatas nyksta, tad tikroji revoliucinė klasė – tai visokios mažumos, atskalūnai, patologinės asmenybės, – visa tai ir sudarą revoliucinį visuomenės elementą. Vienas Marcuse’s veikalas vadinasi Repressive Tolerance, ir ten jis aiškina, kad būtina bet kokią patologiją paskelbti norma, o visas normas – patologija, ir tik tada, rašo jis, mes pagaliau sugriausime buržuazinę visuomenę. Tai štai visi šie žmonės – mažumų, homoseksualų, feminisčių teises ginantys aktyvistai – visiškai nesirūpina savo mažumomis. Jie, kaip ir Leninas, pasinaudoja jais kaip instrumentu daryti spaudimą visuomenei ir ją kontroliuoti. Ir, žinoma, savoms mažumoms jie žalos ir blogo padaro gerokai daugiau nei mums visiems.
Mano bičiulio žmona Amerikoje jau prieš kokius septynerius metus įkūrė sąjūdį „Amerikos moteris prieš feminizmą“. Pradėjo tai kaip draugių iniciatyvą, dabar sąjūdis apima apie 2 milijonus moterų. JAV moterys jau supranta, kad šis „naujasis feminizmas“ – prieš jas, jis griauna jų gyvenimą, neleidžia joms laisvai rinktis to, kas joms patinka ir primeta tai, ką priskiria kažkokie aktyvistai.
Taigi mes susiduriame su rimta ideologija, kuri, prisiimdama tokio iš pažiūros kvailo ir absurdiško daikto kaip politinis korektiškumas pavidalą, baudžiasi sugriauti mūsų visuomenę. Jie nesirūpina mažumomis, jie negalvoja apie jų teises. Juo blogiau mažumoms, juo geriau jiems patiems: jie galės intensyviau mažumas ginti. Jų uždavinys – sugriauti mūsų visuomenę. Tai iš esmės tūžminga marksizmo versija.
Grįšiu prie to, nuo ko pradėjau. Kodėl visa tai taip staiga iškilo tarsi iš duonkubilio sulig komunizmo pabaiga? O labai paprastai: deja, mums neleido užbaigti šio darbo. 1991 m. aš važiavau į Rusiją ir mėginau aiškinti visiems, kam galėjau: mums nepakanka tiesiog baigti su komunizmu – komunizmas nusibaigs pats, – mums reikia jį nuteisti!
Mums reikia Niurnbergo proceso Maskvoje, kuris atskleistų visas priežastis, atidengtų visas paslaptis, nusikaltimus ir visus filosofinius pamatus šio šiurpaus reiškinio, sunaikinusio dešimtis milijonų mūsų tėvynainių ir šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje. Mes privalome prieš istoriją tai padaryti. Mums nepavyko tuo įtikinti tuometinės Rusijos valdžios. Pirma, pati valdžios viršūnėlė suprato, kad toks teisminio nagrinėjimo procesas iš jų pačių atimtų galimybę likti politikoje, bet užvis labiausiai užsispyrė Vakarai. Savo akimis mačiau šūsnis telegramų iš viso pasaulio Jelcinui, įtikinėjančių jo nieku gyvu nerengti tokio proceso, neatverti archyvų, neatskleisti tų nusikaltimų. Ne tik todėl, kad pasaulis buvo glaudžiai susijęs su Maskva – tų sąsajų būta išties stipresnių, nei mes manėme – bet ir grynai dėl ideologinių priežasčių. Kaip vienas Vakarų kairiųjų socialistų lyderių sakė Gorbačiovui (dokumente, kurį pats mačiau): „Socializmo žlugimas Rytuose sukels pačios idėjos krizę Vakaruose, o mes to nenorime!“
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.
Štai kodėl paskutiniais sovietų režimo agonijos metais Vakarai padėjo išlaikyti šią imperiją visomis leistinomis ir neleistinomis priemonėmis, vien per septynerius Gorbačiovo valdžios metus buvo permesta 45 milijardai dolerių, kurie niekada nebuvo sugrąžinti. Atvykdavo įvairiausi Vakarų šalių lyderiai, iki pat galo palaikydami Gorbačiovą. Kaip pamenate, Bushas vyko į Kijevą ir įkalbinėjo ukrainiečius neatsiskirti, t. y. kalbėjo visišką absurdą, kvailystę, vis dėlto laikydamas tai savo pareiga. Visi Vakarai gelbėjo Sovietų Sąjungą.
Štai kodėl, kai komunizmas, nepaisant visų jų pastangų, sugriuvo ir atsirado galimybė teisti šią sistemą, aiškintis jos nusikaltimus, atskleisti viską, jie stojosi piestu, darė spaudimą Jelcinui, ir šis nepasiryžo šiam žingsniui.
O ką gi mes būtume pasakę tame teisme? Kas būtų jo metu atsiskleidę žmonijai? Labai paprasti dalykai: visos tos inteligentijos svajonės apie aukščiausią teisingumą ir lygybę neišvengiamai baigiasi tuščiomis parduotuvių lentynomis, ilgomis eilėmis ir GULAG’u. Ir negali niekuo kitu baigtis! Arba būtų išaiškinta – ir tai taptų akivaizdu netgi ne itin įžvalgiems, – kad bet kokia utopija neįmanoma įgyvendinti ir niekada nebus įgyvendinta, kad tai visada atves į GULAG’ą, nes utopistai niekada neprisipažįsta pralaimėję.
Štai ko reikėjo: kaip Niurnbergo procesas Vokietijoje kadaise sąlygojo rasizmo, eugenikos ir pan. idėjų diskreditaciją, taip ir Maskvos procesas turėjo diskredituoti visas kolektyvizmo, socializmo idėjas kaip utopijas, – ir pirmiausia socialinės inžinerijos idėją. Primesti žmogui ideologiją be jo sutikimo turi būti pripažinta nusikaltimu šiame pasaulyje! Bet to neįvyko.
Štai už tai mes šiandien ir mokame. Ir nežinome, kuo dar turėsime mokėti.
Šiandien jau pasiektas taškas, kad išrinktas politiškai korektiškas prezidentas. Ne todėl, kad jis turėjo kokių nors ypatingų idėjų, o todėl, kad jis juodasis. Amerika turėjo parodyti visam pasauliui, kokia ji pažangi, nerasistinė, kaip jie štai ėmė ir išrinko mums prezidentą juodąjį. Ir kas, kad jis nieko nesupranta nei politikoje, nei ekonomikoje, kad jis priskaldys malkų ir jau priskaldė, – visa tai amerikiečiams nesvarbu, kad tik jie nesiliautų atrodę pažangūs.
Štai kokį rezultatą mes turime, – rezultatą to, kad mūsų istorijos lūžio momentu mes nesurengėme Niurnbergo proceso Maskvoje.
* * *
Klausiate apie diskusiją – jie nekreipia į mus dėmesio. Aš mielai ginčyčiausi – ką jūs galvojate? Mano liežuvis aštrus, bet kurį iš tų politiškai korektiškųjų aš sudoročiau per keletą minučių. Tiesiog sumalčiau. Bet jie nesileidžia į tai. Jie neįsileidžia mūsų į žiniasklaidos priemones. Aš negaliu – būdamas visateisis Jungtinės Karalystės pilietis – parašyti šia tema straipsnio, paskelbti knygos, manęs nepakvies į viešuosius debatus šia tema. Todėl kad viešieji debatai šia tema nevyksta. Jūs nepasieksite, kad televizijos laida būtų skirta klausimui, galima ar negalima pateisinti politinį korektiškumą. Mums primetama ideologija. Aš neturiu nieko prieš jokius pamišėlius. Kartoju, esu pakantus žmogus, nemažai metų praleidau pamišėlių namuose ir gerai susigyvenau su jais. Vienintelė mano sąlyga – nereikia man primesti svetimų idėjų.
Prisimenu pirmąjį savo ginčą su KGB tardytoju. Man tada buvo 16 metų. Jis paklausė: „Kodėl jūs mūsų taip nekenčiate?“ Aš atsakiau: „Gink Dieve, nėra taip, kad jūsų nekęsčiau, aš tiesiog netikiu tuo, ką jūs norite daryti. Norite statyti komunizmą – prašom, statykite, bet aš nenoriu. Padarykime taip, kad aš turėčiau du kvadratinius metrus, kuriuose galėčiau nestatyti komunizmo. Jūs statykite jį aplink mane, aš netrukdysiu, o štai čia aš jo nestatysiu.“ – „Kaip tu drįsti taip kalbėti, visa tarybinė liaudis entuziastingai stato komunizmą“. – „Na, visa tarybinė liaudis testato, bet aš juk nesu tarybinė liaudis.“
Sovietinis lageris
Štai šito utopistai ir negali: negali priimti paprasto dalyko, kad negalima, nusikalstama primesti žmogui ideologiją, kuria jis netiki. Nesvarbu, ar tai komunistai, ar politkorektikai: tu tuojau tapsi žmonijos priešu. Tu nesiginčiji dėl jų santykių ir seksualinės orientacijos, bet tu vis tiek nepakantusis, tu homofobas. Kodėl? Todėl, kad nesutinki su jų konkrečia politika šiuo klausimu. Štai ką jie – šitie sukčiai, apgavikai – daro: jie sukeičia sąvokas.
Kadaise karalienė Viktorija labai taikliai atsakė paklausta, ką ji galvojanti šiuo klausimu: „Man nerūpi, ką jie daro, kol jie to nedaro gatvėje ir negąsdina žirgų.“ Mano požiūris į šį klausimą maždaug toks pat. Bet tik pamėgink pasakyti, kad tu nesutinki su tais aktyvistais… Žinote, čia susiklostė tokia nomenklatūra, – aktyvistams tai jų karjera, gyvenimas, padėtis, įtaka, valdžia, pinigai. Jie įgyja valdžią savo mažumoms, kaip ir Leninas – proletariatui, ir pradeda tai naudoti kaip įrankį kovai už valdžią.
Tai nėra filosofinė problema – kaip visuomenėje atsirandantis reiškinys. Jei taip būtų, tai mes sėdėtume kaip Sokratas po kaštonu ir ginčytumės šia tema – tie, kuriems tai rūpi. Betgi ne: šitai tuojau užgriūva teismais. O kam tuoj – iškart teismai? Kam toji hate speech? Juk mes turime pakankamą įstatymų bazę ginčams dėl įžeidimo spręsti. Jeigu aš savo juokeliu ką nors įžeidžiau, tepaduoda mane į teismą civiline tvarka, kam reikia specialių baudžiamųjų įstatymų dėl neteisingos kalbos? O reikia tam, kad visi būtų įbauginti ir nesiryžtų kalbėti, štai kam. Mes su jumis – patyrę žmonės, gyvenome totalitarizmo sąlygomis, žinome, kaip šie dalykai funkcionuoja. Ir nereikia sakyti – „tai ideologija, ilgainiui pasitaisys“. Komunizmas taip ir nepasitaisė, kol jo nenuvertė.
* * *
Sakote, kad Bulgarijoje viso to kol kas nejaučiate, kad laukiate iš tų dalykų pozityvumo. Žinote, man tai labai primena Vakarų reakciją į sovietinį komunizmą. Jie taip pat sakė, jog tame esama šio to pozityvaus, ir apskritai visos kalbos apie tai, kas ten, perdėtos, juk pas mus to nėra. Nesuprantu, kodėl mes dabar turime kartoti klaidas, kurias Vakaruose darė visus 70 Šaltojo karo metų. Pas jus irgi bus politinis korektiškumas, leiskite patikinti. Juk jūs – Europos Sąjungoje, o politinis korektiškumas ir yra ES ideologija. Ji pasieks jus iš Briuselio ir taps privaloma. Ir niekur jūs nesidėsite, nes Briuselio sprendimai turi pirmenybę prieš nacionalinių parlamentų sprendimus. Juk problema ne ta, kad yra idėja, kurią galime apsvarstyti – apsvarstyti neleidžiama. Už šios problemos svarstymą tuoj pradės sodinti. Patikėkite, aš – senas zekas, žinau, kada pakvimpa kalėjimu. O Vakaruose tas kvapas atsiranda.
Feministės – prie Vladimirą Putiną
Štai koks reikalas – ir tai ne diskusijų objektas. Tai jus pasieks, deja, taip pat, kaip ir su rūkymo draudimu – šiandien jums atrodo, kad jūsų tai neliečia. Palies. Ir Vakaruose visada galvota, kad komunizmas jų neliečia. Palietė. Todėl geriau būti tam pasirengus iš anksto. O kas pozityvaus? Ką gi – pozityvių dalykų galima rasti kur tik nori. Komunizme irgi buvo pozityvių dalykų – ten jei jau mes buvome draugai, tai rimti, amžiams, rizikuojantys vienas už kitą gyvybe. O tai jau šį tą reiškia. Ten dėl ateizmo, siekio įsiviešpatauti pasaulyje audringai plėtojosi mokslas. Pas mus buvo puikių fizikų, matematikų – tai juk pozityvu, negi ginčysimės? Bet tai nereiškia, kad pats reiškinys kaip toks buvo pozityvus. Juk galima to paties pasiekti ir kur kas vegetariškesniais būdais nei komunizmas, argi ne?
„Naujasis Židinys – Aidai” 2010 Nr. 3-4. Išvertė Nerijus Šepetys.
Sausio 21-ą, paryčiais,
mirė žinomas disidentas ir visuomenininkas, pogrindžio spaudos platintojas,
politinių bado akcijų iniciatorius, pirmųjų mitingų už laisvę organizatorius, Vyčio
kryžiaus kavalierius Petras Cidzikas.
Petras Cidzikas. VRK nuotr.
Petras Cidzikas gimė 1944 m. balandžio 25 d. Lazdijų raj., Šeštokuose. 1971 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, tačiau įtarus platinant pogrindinę Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, 1973 m. vasario 16 d. suimtas. Pusę metų kalintas KGB tardymo izoliatoriuje. Nepavykus surinkti įrodymų ir dvasiškai palaužti, KGB iniciatyva jam paskirtas prievartinis psichiatrinis gydymas. P. Cidzikas ketverius metus kalintas specialiajame psichiatriniame kalėjime Černiachovske (buv. Įsrutyje), Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje. Vėliau dar pusę metų „gydytas“ Naujojosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje.
Kankinimas
stipriais medikamentais visam laikui paveikė P.Cidziko sveikatą.
Išėjęs į laisvę P. Cidzikas tęsė kovą prieš okupantus: rašė valdžiai ir tarptautinei bendruomenei protesto laiškus prieš disidentų suiminėjimus ir kalinimus, prieš Afganistano okupaciją, kartu su Antanu Terlecku pasirašė protestą dėl psichiatrijos, kaip bausmės naudojimo įtariamiesiems antisovietine veikla. 1978 m. įsijungė į A. Terlecko įkurtos Lietuvos laisvės lygos veiklą ir pasirašė “45 pabaltiečių Memorandumą” – didžiųjų Vakarų valstybių vadovams skirtą protestą dėl prieš 40 metų sudaryto sandėrio tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės SSRS, kurio pasekmė – trijų Baltijos šalių okupacija.
1980 m. gruodžio 16 d. dėl bandymų patekti į Aukščiausiąjį teismą, kur buvo teisiami disidentai V. Skuodis, G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas, nuteistas 15 parų kalinimo, o po to vėl patalpintas į psichoneurologinę ligoninę. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui išsiuntus protesto laiškus, kurie paviešinti ir Vakaruose, po mėnesio P. Cizikas paleistas į laisvę, kur toliau tęsė pasipriešinimo veiklą.
Iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę Petras Cidzikas buvo 6 kartus sulaikytas ir 3-15 parų kalinamas, jo namuose atliktos 7 kratos.
1987 m. rugpjūčio 23 d. P.Cidzikas kartu su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Nijole Sadūnaite surengė mitingą Ribentropo-Molotovo pakto pražūtingoms Lietuvai pasekmėms paminėti. Tų pačių metų lapkritį P. Cidzikas dalyvavo Latvijos nepriklausomybės minėjime Rygoje, pasakė kalbą ir pakvietė latvius atvykti į Vilnių vasario 16-ą, į Lietuvos nepriklausomybės 70-čio jubiliejų. Grįžęs į Lietuvą jis vėl KGB sulaikomas.
1988 m. pradžioje P. Cidzikas kartu su Povilu Pečeliūnu ir kitais bendraminčiais įkūrė „Politkalinių gelbėjimo grupę”, kurios tikslas – priversti sovietų valdžią išleisti iš lagerių ir tremties lietuvius politkalinius. 1988 m. rugpjūčio 16 d. Katedros aikštėje Petras Cidzikas pradėjo garsiąją bado akciją, kuri sulaukė didelio visuomenės palaikymo, buvo plačiai komentuota Vakarų spaudoje. P. Cidzikas tikslą pasiekė – 1988 pabaigoje visi politiniai kaliniai paleisti į laisvę.
P. Ciziko rūpesčiu 1988 m. rugsėjį Pelesoje buvo pastatyta koplyčia. Ypač daug dėmesio jis skyrė Mažajai Lietuvai (Kaliningrado sritis), jos gyventojams lietuviams, tyrinėjo ir skelbė istorinę medžiagą apie kruvinus karo ir pokario įvykius Mažojoje Lietuvoje. 1989 metų pabaigoje įkūrus Mažosios Lietuvos reikalų tarybą, P. Cidzikas kurį laiką buvo jos vicepirmininku.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P. Cizikas nenustojo rūpintis Lietuvos reikalais. Pasninku, maldomis, kryžiaus nešimu Maskvoje, Mažojoje Lietuvoje kėlė dvasingumą, skatino lietuvius dvasiškai atgimti.
1998 m.
rugpjūčio 21 apdovanotas III laipsnio (karininko) Vyčio kryžiumi, 2000 m.
liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Disidentas, rašytojas ir žurnalistas Jamalis Khashoggis. EPA – ELTA nuotr.
Saudo Arabija sekmadienį paneigė pranešimus, kad žymus 59-erių disidentas, rašytojas ir žurnalistas Jamalis Khashoggis buvo nužudytas jos konsulate Stambule.
Žurnalistas, iki šiol aštriai kritikavęs įtakingą Saudo Arabijos kronprincą Mohammadą bin Salmaną, dingo antradienį, lankydamasis savo šalies konsulate Turkijoje. Šeštadienio vakarą artimas vyro draugas naujienų agentūrai DPA anonimiškai papasakojo, kad konsulate J. Khashoggis buvo nužudytas. Anot šaltinio, tai pavirtino ir Turkijos policija. Disidento kūnas esą rastas sukapotas į gabalus.
Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano patarėjas sekmadienį Saudo Arabijos konsulatą paragino pasiaiškinti dėl žurnalisto dingimo. Pasak patarėjo Yasino Aktay’aus, J. Khashoggis konsulato pastato nepaliko „įprastu būdu“. Patarėjas taip pat pridūrė, kad turkų policija tiria visas galimas versijas, o prezidentas pats „labai atidžiai seka“ bylos eigą.
Savo ruožtu Saudo Arabija tvirtina, kad J. Khasoggis konsulato teritoriją paliko dar prieš pradingdamas.
Šeštadienį kalbėdamasis su „Bloomberg“, 33-ejų sosto įpėdinis princas Mohammadas bin Salmanas teigė, kad žurnalisto Saudo Arabijos konsulate Stambule nebebuvo, o jo šalis esą pasiruošusi leisti Turkijos pareigūnams apieškoti pastatą.
Anot su žurnalistu dirbusio JAV dienraščio „Washington Post,“ J. Khashoggis nuo praeitų metų gyveno savanoriškoje tremtyje Jungtinėse Valstijose, nes baiminosi, kad gali būti suimtas ar neteks teisės keliauti.
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viešojoje erdvėje pateikiama informacija apie LR Seimo nario Petro Gražulio skyrimą Seimo Žmogaus teisių komiteto nariu, Seimo Kultūros komiteto nariu, taip pat informacija apie jo privatų gyvenimą įpareigoja žmogaus teisių organizacijas atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos padidintą susidomėjimą šiuo Seimo nariu ir pateikti šio viešo asmens veiklos vertinimą žmogaus teisių požiūriu.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC) pažymi, kad P. Gražulis nebendradarbiavo su KGB, jis taip pat nėra susijęs su MG Baltic korupcijos byla, nenustatyta jokių jo privačių interesų valstybinėse strateginėse įmonėse ar abejotinų verslo santykių su įmonėmis Lietuvai priešiškose valstybėse. P. Gražulio asmeninio gyvenimo detalės taip pat nėra išskirtinėskitų politikų asmeninio gyvenimo atžvilgiu. Jis teikė paramą vaiko motinai iki gimdymo ir po jo, viešai jos atsiprašė ir nuolat teikia paramą vaiko išlaikymui.
Žiniasklaidoje pateikiamas neobjektyvus ir žeminantis jo disidentinės veiklos vertinimas. Toks vertinimas pažemina ne tik P. Gražulį, bet ir visus, kurie sovietmečiu vienaip ar kitaip dalyvavo disidentinėje veikloje.
LŽTKC yra žinoma, kad 1977-1989 metais nemažai to meto jaunuolių dalyvavo Lietuvos Helsinkio grupės (LHG) veikloje. Šios grupės įkūrėjas Viktoras Petkus (jis buvo LŽTA steigėjas ir ilgametis jos Garbės pirmininkas) yra aprašęs, kaip to meto jaunieji LHG nariai konspiraciniais sumetimais slapčia traukiniais į Maskvą gabendavo LHG dokumentus, kurie vėliau patekdavo į Vakarus (vienas jų – Audronis Ažubalis – už ryšius su LHG nariais buvo pašalintas iš Vilniaus valstybinio universiteto, kuriame tuo metu studijavo žurnalistiką).
Nedera manyti, kad jaunieji LHG nariai nenusipelnė visuomenės pagarbos vien todėl, kad nebuvo ištremti į lagerius. Taip samprotaujant tektų pripažinti, jog kai kurie LHG įkūrėjai (T. Venclova, E. Finkelšteinas), taip pat išvengę Sibiro lagerių, neverti pagarbos. Dar daugiau, tektų pripažinti, kad buvę komunistų partijos ir komjaunimo veikėjai, daugelis kurių šiandien tebėra valdžioje ir kurie tuo metu aktyviai rėmė disidentų persekiojimo ideologiją, gali būti laikomi lygiaverčiais buvusiems disidentams. Todėl viešas P. Gražulio įnašo į LHG veiklą menkinimas įgijo subjektyvius disidentinės veiklos vertinimo bruožus, ir tai yra neginčijama ideologinės propagandos, nukreiptos prieš Lietuvos Nepriklausomybės šalininkus, dalis.
LŽTKC duomenimis, sovietmečiu P. Gražulis atsisakė vykti į sovietinės kariuomenės karines pratybas dėl savo religinių įsitikinimu, dėl to buvo nuteistas ir 10 mėnesių kalėjo Rusijos įkalinimo įstaigose. Tuo tarpu kai kurie buvę Lietuvos Sąjūdžio lyderiai tuo metu elgėsi priešingai ir, skirtingai negu Lietuvos Helsinkio grupė arba jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“ bei Lietuvos laisvės lyga, Komitetas „Ženeva–49”, kvietė Lietuvos gyventojus tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
Nevertinant P. Gražulio asmeninių charakterio bruožų, kurie ne visiems yra priimtini, jo asmeninio gyvenimo nagrinėjimas ir nuolatinis eskalavimas žiniasklaidoje paaiškinamas nebent tuo, kad minėtas Seimo narys yra konstitucinės šeimos apibrėžties šalininkas ir nesutaikomas neoliberalizmo ideologijos priešininkas.
LŽTKC pažymi, kad idėjų kova nėra savaiminis blogis, kol ji neįgauna asmens persekiojimo už pažiūras ir įsitikinimus bruožų. Todėl Lietuvos žiniasklaida ir LR Seimo nariai privalo vertinti ne tik viešinamas P. Gražulio asmeninio gyvenimo detales, bet ir šio viešinimo proporcingumą bei jo įtaką viešajam – visuomenės interesui.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Lietuvos Helsinkio grupė – Stasys Stungurys
Nepartinis demokratinis judėjimas – Krescencijus Stoškus
Nurodytų organizacijų pritarimą pareiškimui tvirtinu:
Piliečių gynimo paramos fondo direktorius, Lietuvos Helsinkio grupės narys Stasys Kaušinis
„Vladimiras Kara-Murza sunegalavo traukinyje, grįždamas iš Tverės, kur ką tik rodė filmą apie nužudytą rusų disidentą, buvusį vicepremjerą Borisą Nemcovą“, – rašo The Daily Beast žurnalistas Maiklas Veisas. „Pasak vieno mūsų bendro draugo, jis pajuokavo, kad gal Sibiras jam netinka“. Jis aiškiai net negalvojo, kad jam štai staiga taip pat katastrofiškai „atsijungs“ organizmas, kaip prieš dvejus metus, kai jis vos nenumirė“, – tęsia autorius.
Ketvirtadienio rytą „Kara-Murza buvo paguldytas į intensyviosios terapijos skyrių vienoje Maskvos ligoninėje, paskui prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų ir jam buvo sukelta medicininė dirbtinė koma. Nebefunkcionavo jo vidaus organai. Kokia priežastis, niekas nežino tuo momentu, kai aš rašau šitas eilutes. Keista, bet viskas absoliučiai taip, kaip jam buvo nutikę ir anksčiau“, – rašo Veisas. „Klinikinis vaizdas, pasak jo gydytojų, toks, kaip ir aną kartą“, – sakė interviu Laisvės radijui (Laisvosios Europos radijui) Vladimiro Kara-Murzos žmona Jevgenija.
„Anas kartas buvo 2015 metų gegužės pabaigoje“, – primena autorius. Tada, po staigaus apalpimo, Kara-Murzos būklė vis blogėjo. „Liovėsi funkcionuoti plaučiai, kepenys, inkstai ir širdis, ėmė tinti smegenys. Gydytojų nuomone, jo šansai išgyventi tesiekė 5%“, – rašo autorius, primindamas, kad tų pačių metų vasarį buvo nužudytas Nemcovas.
Tada Kara-Murzą gydantys gydytojai nutarė, kad jis apsinuodijo per didele doze antidepresanto citalopram, kurį iš tikrųjų vartojo keletą metų. „Į tą tvirtinimą mielai įsikibo LifeNews, susijęs su Rusijos žvalgyba, kad išsklaidytų nedelsiant atsiradusius ir natūralius įtarimus, jog būta nusikaltimo“, – sakoma straipsnyje.
Pasak autoriaus, autoritetingi medikai specialistai suabejojo išdėstyta nuodijimo versija. Neįtikėtina, bet Kara-Murza išgyveno.
Veisas pabrėžia: „Putino priešai daugybę metų turėjo blogą įprotį praryti ką nors netinkamo, pradedant dioksinu bei poloniu ir baigiant „gėlėmis–žudikėmis“.
„Atvirosios Rusijos“ steigėjas Michailas Chodorkovskis paskyrė Kara-Murzą „savo oficialiu atstovu šalyje, kur pats išguitasis oligarchas negali grįžti, kol ten valdžioje Putinas“, sakoma straipsnyje.
Veisas taip pat primena, kad Kara-Murza lobiavo JAV Kongrese „Magnickio įstatymą“. „Dar gerokai iki Ukrainos, Sirijos ir Hilari Klinton prezidentavimo perspektyvos tą teises ginantį įstatymą Putinas vaizdavosi kaip tiesioginį pavojų jam iš Vakarų“, – sakoma straipsnyje.
„Būti vieno iš žymiausių Kremliaus priešininko patikėtiniu – tai rizikinga. Būti dviejų patikėtiniu – užsirausi ant nemalonumų. Būti trijų patikėtiniu – ženklas, kad negausi draudimo poliso“, – rašo autorius.
2016 metų vasarį Ramzanas Kadyrovas patalpino Instagram‘e Kara-Murzos ir kito tarsi per optinį taikiklį matomo Parnaso nario Michailo Kasjanovo nuotrauką. Po nuotrauka buvo parašas: „Kasjanovas atvyko į Strasbūrą pinigų Rusijos opozicijai. Kas nesuprato, tas supras!“
„Daugelis opozicionierių tai išsiaiškino kaip grasinimą mirtimi“, – primena autorius. „Tačiau kraupu tai, kad Kadyrovas beveik tą patį posakį; „Kas nesuprato, tas supras“ pavartojo 2015 metų gegužės 25 – dieną prieš tai, kai apsinuodijo Volodia“, – rašo Veisas.
Žurnalistas prisimena, kaip susitiko su Kara-Murza Vašingtone, praėjus keliems mėnesiams po jo sunkios ligos. „Volodia buvo visiškai įsitikinęs, kad jis buvo apnuodytas jėgos struktūrų nurodymu“, – rašo jis.
Tada Veisas paklausė, ar Kara-Murza tvirtai nusprendęs grįžti į Rusiją: „Jei pirmą kartą jie susimovė, argi jie nebandys dar kartą?“
„O kokia iš manęs nauda čia? – atsakė šis. – Svarbiausia – paaiškinti rusams viską apie jų šalį ir kokia ji galėtų būti, kol dar neišaugo nauja karta, neturinti jokio supratimo apie laisvę. Kaip aš galiu tai daryti, sėdėdamas čia?“
Prie kaltinimų teisių gynėjui ir buvusiam sovietų disidentui Vladimirui Bukovskiui dėl vaikų pornografijos gaminimo ir saugojimo ranką bus prikišusi Maskva.
Tai pats rašytojas Vladimiras Bukovskis pareiškė išskirtiniame interviu leidiniui Gordon. V.Bukovskio nuomone, Kremliaus lobistai prastūmė jo bylą per ES Policijos tarnybą. Jis neabejoja, kad sugebės įrodyti prisiekusiesiems savo nekaltumą, bet neįsitikinęs, kad išgyvens iki teismo nuosprendžio. Vladimiras Bukovskis tvirtina: „mano savijauta tai blogesnė, tai geresnė, ir aš galiu neišgyventi iki tų teisminių kvailysčių pabaigos.
Pilietinės kampanijos „Europietiška Baltarusija“ lyderis Andrėjus Sanikovas (Андрей Санников) ir žymus sovietinių laikų disidetas, vienas iš Rusijos opozicijos lyderių Vladimiras Bukovskis (Владимир Буковский) susitiko Kembridže pokalbiui apie šių dienų Rusijos realijas. Charter97.org prašymu pokalbis buvo užfiksuotas ir viešai paskelbtas.
Kalbėtis su Vladimiru Bukovskiu – visuomet įdomu. Jis nepripažįsta pustonių, visiems atvejams taiko griežtus vertinimus ir remiasi geležiniais argumentais. Be kita ko, jis nekaitalioja savo nuomonės, nelyginant kokia susiklosto politinė situacija.
Italijos ministro pirmininko Enrico Letta‘os nuomone, šioje byloje pernelyg daug prieštaravimų, rašo Albertas Kustodero ir Vincenco Nigro laikraštyje "La Repubblica".
Ryšium su kazachų disidento Muchtaro Abliazovo žmonos deportavimu kilo „daug klausimų“, sakoma straipsnyje. Įvykių rekonstrukcijos viena kitai prieštarauja, „neišvengiamas detalus aplinkybių tyrimas, visiškai teisėta surasti reikalaujamus paaiškinimus“.
Tai atsitiko 1974 metais, kai Jurijus Mamlejevas, maskvietis rašytojas disidentas, pagaliau nusprendė, kad nebegali pakęsti draudimų publikuoti savo kūrinius, rašo Čarlis Kloveris (Charles Clover) Financial Times tinklaraštyje. Jie su žmona priėmė sprendimą, kuris darėsi vis tipiškesnis sovietinei inteligentijai – jie emigravo.
J.Mamlejevas tapo vadinamos trečiosios bangos sovietų emigracijos dalimi, – pirmoji buvo trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, atėjus į valdžią bolševikams, antroji – bėgimas nuo antrojo pasaulinio karo, tuo tarpu trečioji, J.Mamlejevo karta, daugiausia išvažiuoja dėl cenzūros.
„O dabar gali kilti trečioji banga. Ekonomisto Sergejaus Gurijevo išvykimas į Prancūziją gali atgaivinti prieštaringą politinės tremties tradiciją“, – rašo autorius.
Susirinkome į šiuos istorinius rūmus paminėti mūsų tautai tragiškų įvykių. Širdingai dėkoju Lietuvos Respublikos Seimui, nusprendusiam ta proga įteikti man garbingą Laisvės premiją. Šios premijos įteikimą suprantu kaip Lietuvos laisvės lygos įvertinimą ne tik mano paties, bet visų lygos narių – gyvųjų ir jau išėjusiųjų.
Vengdami okupacinės valdžios represijų mes ne tik nefiksavome narystės, bet kartu kovojome už laisvę. Dėkoju visiems kovos draugams, laikiusiems save Lietuvos laisvės lygos nariais. Taip norėčiau, kad šioje šventėje dalyvautų pati artimiausia, ištikimiausia mano bendražygė, geriausia patarėja, kasdieninis ramstis visuose varguose – mano žmona Elena.
Deja, jos nebėra. Nebėra ir Vlado Šakalio, nuostabų humoro jausmą turėjusio žmogaus, įveikusio SSRS–Suomijos sieną ir pasiekusio Švediją. Nebėra Jono Pratusevičiaus, kuris, būdamas 15 metų, išėjo kovoti su pavergėjais, o suimtas iškalėjo 14 metų. Nėra buvusio tremtinio Jono Gelažiaus ir daugelio kitų.
Prieš 30 metų Vilniuje pastumtas po sunkvežimio ratais žuvo vienas žymiausių okupuotos Lietuvos disidentų, Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius (1913–1981).
Sovietų laikais jis buvo vienas drąsiausių kovotojų už žodžio ir tikėjimo laisvę, vienas aktyviausių Lietuvos „Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbių, nuolat persekiotas KGB.
2000 m. kun. B. Laurinavičius įrašytas į Katalikų Bažnyčios kankinių sąrašą. Po mirties Lietuvos Prezidentas jį apdovanojo Vyčio kryžiaus II-ojo laipsnio ordinu už narsą, ištvermę ir pasiaukojimą kovojant dėl tautos laisvės.
Atkūrus Nepriklausomybę, kun. B. Laurinavičiaus atminimas buvo pagerbtas jo vardu pavadinant jo žūties vietą – skverą Kalvarijų, Žalgirio ir Verkių gatvių sankryžoje. Skveras buvo sutvarkytas, pastatytas koplytstulpis, šalia esanti transporto stotelė pavadinta kunigo B. Laurinavičiaus vardu (deja, po metų pavadinime kunigo titulo nebeliko).
“Žodžiu bei plunksna už Tiesą ir Laisvę”, “Laisvės priešaušryje. Rezistento prisiminimai. 1970-1986”, “Lietuvos Laisvės Lyga: nuo “Laisvės šauklio” iki nepriklausomybės”…
Vartau disidento, Laisvės šauklio Antano Terlecko parašytas, sudarytas ir man su sūnumi Gintaru padovanotas knygas…
Visą gyvenimą buvęs nepaperkamas, neįbauginamas, nepalaužiamas, ėjęs priekyje, jis ir šiandien – jau pradėjęs devintą dešimtį – neabejingas Tautos likimui. Eina tik su tais, kurie neišdavė dėl gardaus valgio šaukšto, nenuleido rankų, kai Tėvynei vėl labai sunku.
Su Antanu TERLECKU kalbėjosi Slaptai.lt žurnalistas Vytautas Visockas.
Kovo 6 dieną Marijampolėje mirė sovietmečio disidentas ir kovotojas už tikinčiųjų teises Vladas Lapienis, vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbių.
Tai buvo vyriausias amžiumi disidentas, gimęs 1906 metų birželio 6 dieną Daugpilyje. Nepaisant kankinimų ir teroro, kuriuos patyrė kalėdamas KGB kalėjime, V. Lapienis sulaukė garbingo amžiaus – beveik 106 metų.
1964 metais jis neakivaizdžiai baigė Vilniaus universitetą. Dirbo ekonomistu Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos ir matematikos institutuose, buhalteriu Istorijos ir etnografijos muziejuje. 1976 m. spalio 20 d. KGB V. Lapienį suėmė, Didelis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda suteikė suimtajam, nežiūrint jo silpnos sveikatos, dvasinės stiprybės.
Kaunas. Rotušės aikštė. Jėzuitų namai. Ilgas kelių aukštų pastatas, išorėje gerokai aptriušęs. Kažkada čia buvo būsimųjų pedagogų bendrabutis.
Beveik prieš penkiasdešimt metų čia esu sutikęs Naujuosius metus. Su grupele vilniečių liftu kylame į paskutinį aukštą, ne tuščiomis rankomis einame pas čia gyvenantį kunigą Joną Kastytį Matulionį, švenčiantį 80-metį. Pas vilnietį, gyvenantį Kaune. Prieš kelerius metus J.K.Matulionis Šv.Kaziniero bažnyčioje, jėzuitų skirtame kambarėlyje, pro langą matydavo Didįjį altorių. Dabar pro langą mato Vytauto bažnyčią, Nemuną, o pro koplyčios langą, kurioje kasdien meldžiasi, – Kauno rotušę.
Aš dėkoju už man suteiktą garbę jau antrą kartą kalbėti Lietuvos Respublikos Seime. Aš tokią garbę turėjau 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau tai ne visos mano privilegijos Lietuvoje. Turėjau garbę visus metus būti dabartiniame jūsų pasipriešinimo muziejuje. O kodėl tai garbė man? Todėl, kad iš dalies kartu su manimi tuo pačiu metu ten buvo kalinama Nijolė Sadūnaitė. Tai buvo patys garbingiausi Lietuvos žmonės ir jie praėjo per šį kalėjimą. Tiesiai prieš mane sėdi mano draugas Balys Gajauskas ir man buvo didžiulė garbė būti kalinamam kalėjime, kuriame kalėjo ir jis. Vėliau mes buvome tame pačiame lageryje. Aš negaliu neprisiminti savo Lietuvos draugų Kadžionio ir daugelio kitų – negaliu jų visų išvardyti.
