Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).

Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šistautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“. 2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių  gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiamam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje…

Ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės , esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs  jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“. 

Juozas Tumas – Vaižgantas

Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o  Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir  ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…

Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą. Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga.  Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevič savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.

Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kurių įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“.

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ V. Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“

 XXX

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“. Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra,  ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galitie džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus. 

Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“

… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o  liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta (‚narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių … Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė,  jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“. 

Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad  1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie  atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis.

XXX

Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.

Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (2017 m. gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų institutas kartu su Lietuvių istorijos institutu. Joje iš lietuvių dalyvavo Alfredas Bumbliauskas, Tomas Venclova, konferenciją moderavo A. Nikžentaitis… Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas, ar priešas? Lietuvių – lenkų klausimu turime ne vienodą nuomonę… Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“

Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.

Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Jano Dlugošo ar rašytojo Henriko Senkevičiaus romanų interpretacijas, tai toli eiti mes negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė, ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, — ne. Ar iš mūsų raidyno reikia duoti į lenkišką raidyną tris raides? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos… Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums statyti, kalbu apie ateitį, – statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis, ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, naujų okupantų, ar sėbrų… 

Matyt, taip bus ir visados, – už iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…

2021.03.06; 17:00

Lietuvos valdovų santykis  su Jadvygos dvipatystės kazusu

Visos aukščiau paminėtos skandalingos aplinkybės, susijusios su Anžujiečių ir Habsburgų planais sutuokiant savo nepilnamečius palikuonis ir pačios Jadvygos veiksmai stengiantis galutinai įkūnyti savo santuoką su Vilhelmu Habsburgiečiu, be abejo, negalėjo likti paslaptyje ilgesnį laiką. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nepilnamečių santuoka, matyt, iš viso nekėlė lietuviams didesnių klausimų, kadangi piršlybų derybose ir Krėvos sutartyje Jogaila, matyt, be didesnių prieštaravimų pasižadėjo sumokėti už Anžujiečius (mirusį Jadvygos tėvą Liudviką ir dar gyvą motiną Elžbietą Bosnietę) visą 200 000 florinų baudą už vienašališkai nutrauktą sponsalia de futuro (nepilnamečių santuoką). Kurį laiką paslaptyje galėjo būti laikomi tik vėlesnieji Lenkijos sostan jau atsisėdusios (1384 m. spalio 15 d.) Jadvygos susitikinėjimai su Vilhelmu, kuris 1385 m. vasarą, pasak Dlugošo, „nelauktai atvyko į Krokuvą“ su visais savo turtais ir manta.

Matyt, penkiolikmetis jaunikaitis tikėjosi ramiai ir ilgam apsigyventi savo teisėtos žmonos karališkuose rūmuose, nors pradžioje jis nebuvo įleistas į Vavelio pilį ir turėjo apsigyventi, kaip minėjome, greičiausiai pas Gnievošą.

Dar didesnė paslaptis, stropiai saugoma nuo lietuvių, turėjo būti 1385 metų rugpjūčio m. 23 d. keisti įvykiai Vavelio pilyje ir karalienės Jadvygos miegamajame, iš kurio Vilhelmui teko sprukti pro langą baltinių krepšyje.

Šiaip ar taip, kuomet Jogaila su didžiule palyda pagaliau pasirodė Krokuvoje, nei jis, nei jo artimieji, matyt, dar nieko tikro nežinojo apie keistus įvykius Krokuvos pilyje. Bent jau toks įspūdis susidaro iš Dlugošo pasakojimo apie tai, kaip 1386 m. vasario 12 d. lietuvių valdovas Jogaila „su didžiule ne tik lietuvių, bet ir lenkų ponų palyda, didžiai iškilmingai paradiškai įjojo į Krokuvą, o įvestas į Krokuvos pilį, pirmiausiai eina pas karalienę Jadvygą, kuri laukia savo kambaryje su didžia ponių bei panelių palyda, ir nuoširdžiai su ja pasisveikina. Išvydęs jos nepaprastą grožį (kalbant apie grožį, buvo manoma, jog visame pasaulyje nebuvo jai lygių), apimtas nuostabos [Jogaila] kitą dieną jai pasiunčia per kunigaikščius Vytautą (jau grįžusį iš Prūsijos), Borisą ir Švitrigailą didžiai vertingas dovanas iš aukso, sidabro, brangenybes ir apdarus“ (op. cit., kn. 10, 1386 m.).

Sakytum, viskas gražu ir pranašauja puikų būsimųjų sutuoktinių gyvenimą.

Tačiau – nota bene! Sekantis po žodžių apie brangias dovanas sakinys Dlugošo pasakojime atrodo tarsi deguto šaukštas medaus statinėje! Dlugošas perteikia bjaurų gandą: „Žmonės pasakoja, jog tuo pačiu metu ir austrų kunigaikštis taipogi atvyko iš Austrijos į Krokuvą paslapčia, persirengęs pirkliu, ir atvyko ne be Lenkijos karalienės Jadvygos leidimo, ir visą tą laiką, kol [jau karūnuotas] Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila buvo Krokuvoje, slapstėsi arba Lobzovo pilyje Juodajame Kaime, arba Morštynų namuose, ir apie tai žinojo keletas asmenų“.

Sunku pasakyti, ar pats Jogaila ir apskritai visa lietuviškoji palyda anuomet ką nors žinojo apie besislapstantį Krokuvoje Volhelmą. Greičiausiai ne.

Tačiau mažlenkių didikų slaptosios tarnybos, matyt, nesnaudė ir pasistengė kuo greičiau likviduoti ne tik skandalingą, bet ir grėsmingą situaciją. Kas gi būtų, jei lietuviai sužinotų, kad Vilhelmas vėl pasirodė Krokuvoje ir dar su Jadvygos leidimu ar jos slaptu kvietimu? Taigi, kaip rašo Dlugošas, tučtuojau „buvo surengtos kruopščios paieškos Morštynų namuose, bet [Vilhelmas] užsiropštė ant specialiai tokiam atvejui parengtų balkių židinyje ir šitaip apgavo karališkuosius šnipus“ (ibidem).

Atlikęs savo šventą istoriko pareigą užrašyti viską, ką žino ar yra girdėjęs, šiuo atveju – pranešęs mums apie pakartotinį persirengusio Vilhelmo pasirodymą ir slaptą gyvenimą Krokuvoje po Jogailos ir Jadvygos vestuvių, Dlugošas pats pasistengia išelektrinti pavojingą savo pasakojimo epizodą. Nors galimas dalykas, kad visą Vilhelmo pakartotino atvykimo intrigą Dlugošas nuslopino daug vėlesniu įrašu į senesnį tekstą, kadangi toks senų tekstų peržiūrėjimas bei papildymas būdingas visam didžiojo istoriko darbui (nors kai kuriuos įrašus, matyt, yra padarę jo sekretoriai, perrašinėję Dlugošo padiktuotus ar atskirai surašytus tekstus[1]).

Taigi kitu sakiniu mums pranešama, jog „paminėtas Vilhelmas, priėjęs, vadinasi, išvados, jog nepajėgs atgauti Lenkijos karalystės ir karalienės Jadvygos, susituokia su Joana, jau mirusio Sicilijos karaliaus Karolio Durazzo dukra, dabartinio [Sicilijos] karaliaus seserimi. Trumpai su ją pagyvenęs pasimirė“ (ibidem).

Deja, net šitoji  žinia (mano nuomone, vėliau įrašyta faktografiniu stiliumi) neišsprendža inrigos ir nenuostabu, kad vėliau Dlugošui vėl tenka grįžti prie Vilhelmo antrosios slaptos viešnagės Krokuvoje. Be to, žinia netiksli ir netgi savaip nuvainikuoja romantiškąjį Vilhelmą. Reikia pasakyti, kad būtent Vilhelmas Habsburgietis, kitaip negu jo mylimoji santuokinė Jadvyga, nesusirišo su jokia kita moterimi tol, kol buvo gyva Jadvyga… Tik  po jos mirties (1399 m.) praslinkus porai metų vedė Vilhelmas paminėtąją Joanną, beveik Jadvygos bendraamžę (gim. 1373 m.), ir iš tikro neilgai (nuo 1401 m.) su ja pagyvenęs, nepalikęs vaikų mirė 1406 m.

Pasaulio įvykių istorijoje išliko, ko gero, tik dėka savo romantiškai tragiškos meilės Jadvygai, nors kronikos paliko mums ir desperatišką Vilhelmo atsižadėjimą nuo savo jaunutės sutuoktinės. Paaiškėjus, kad Romoje iš popiežiaus kurijos neįmanoma sulaukti teisinės paramos, Vilhelmas pagaliau pats išdidžiai ir pakankamai skaudžiai Jadvygos atžvilgiu atsisakė savo santuokinių teisių: „nedera Austrijos kunigaikščiui siekti parsidavusios paleistuvės“ („nie przystało księciu Austrii dobijać się o ladacznicę”[2]). Neatrodo, kad lengvai ištrūko šie žodžiai Vilhelmui, kuris įėjo į istorijos analus su prievardžiu der FreundlicheVilhelmas Malonusis, bičiuliškasis…

Tuo tarpu Vilhelmo Habsburgiečio slapto atvykimo į Krokuvą intriga, kaip rodo istoriniai šaltiniai, ne blėso, o priešingai – netrukus pasiekė savo skandalingą kulminaciją, kurią mes jau esame aptarę. Nepaisant klaidingų Dlugošo ir visų jį atkartojusių lenkų ir ne tik lenkų istorikų, rašytojų, katalikiškųjų beletristų bei žurnalistų begalinių tikinimų, esą Jadvyga netrukus po sutuoktuvių išvyko kartu su Jogaila į Lietuvą krikštyti pagonių lietuvių ir todėl vadintina Lietuvos Krikštytoja, šiandien akivaizdžiai mokslininkų istorikų įrodyta, kad jaunoji karalienė liko Krokuvoje ir nevyko su Jogaila į Lietuvą.

Dar daugiau – naujasis skandalas karališkoje šeimoje, kaip jau esame apterę, kilo būtent tada, kada Jogaila grįžo iš Lietuvos po krikšto ceremonijų ir išgirdo bjaurius gandus apie karalienės neištikimybę jam nesant, tiksliau – apie Jadvygos susitikinėjimus su slapta Krokuvoje atsiradusiu Vilhelmu…

Lietuvių reakcija, be abejo, buvo audringa. Turiu galvoje ne tik Jogailą, bet ir Vytautą. Narsiojo Kęstučio sūnus buvo tiek įsižeidęs ir perpykęs, kad lenkų didikai rado kitą išeitį, suorganizavę mūsų jau aptartą tribunolą Gnievošui iš Delevicų. Visi liko patenkinti ir, kaip rašo Dlugošas, išgąsdinti „tokios rūsčios bausmės“ Gnievošui (paloti šuns balsu ir sumokėti keliasdešimt pinigėlių!), „visi kiti pataikūnai ir šmeižikai nebeturėjo drąsos žadinti vieno sutuoktinio įtarinėjimus dėl kito sutuoktinio. O pastarųjų bendrasis gyvenimas toliau tekėjo be įtarinėjimų, rietenų ir barnių, itin malionioje sutuoktinių sąjungos atmosferoje, nuolatinėje santarvėje ir abipusėje meilėje“ (op. cit., kn. 10, 1389 m.).

Įdomiausia, kad po teismo itin gerai sekėsi ne kam kitam, o ponui Gnievošui iš Delevicų. Prasidėjo tikras ir pavydėtinai greitas jo karjeros polėkis…

Tikrai įdomūs buvo laikai…

Beje, skaitytojui palieku paspėlioti, kam turėjo būti dėkingas Gnievošas už savo gražią karjerą po tribunolo. Pirma versija: gal karalienei Jadvygai už tai, kad kaltinamas teisme ponas Gnievošas tylėjo kaip žemė? Antra versija: gal karalius Jogaila norėjo atsidėkoti ponui Gnievošui už tai, kad pranešė karaliui, ką veikė karalienė, kol jos vyras karalius krikštijo Lietuvą?

Jogaila, kaip liudija Dlugošas, mokėjo ir mėgo dosniai atsidėkoti už paslaugas ir ištikimybę…

Bet man ne tai įdomiausia šioje painioje ir graudžioje istorijoje.

Mane labiausiai stebina lietuvių valdovų tolimesni santykiai su Jadvyga. Nė vienas nuo jos nenusigrįžo, nė vienas – nei santūrusis Jogaila, nei karštakraujis Vytautas – Lietuvos ir Lenkijos istorijose iki šiolei vengiama detaliau nagrinėti keblią teisinę Jogailos bei Jadvygos vedybų situaciją ir laikinas Jogailos karaliavimo po vedybų ir jo karūnavimo (1386 m. kovo 4 d.) garantijas, kurios teisiniu požiūriu gana netikėtai ir pasibaigė su Jadvygos priešlaikine mirtimi 1399 m. liepos 17 d.

Lenkijos sosto likimas vėl tapo nebeaiškus, lygiai kaip po Jadvygos tėvo Liudviko mirties, kai Lenkija neteko ją valdžiusio karaliaus.

Šį  kartą nelaimė buvo dar lemtingesnė, kadangi Jadvygos pagimdyta mergaitė mirė beveik iš karto, o  po kelių dienų mirė ir gimdyvė Jadvyga.

Visiems, o pirmiausiai, pačiam Jogailai, tapo aišku, kad su Jadvygos mirtimi išrinktasis karalius Jogaila neteko juridinių teisių toliau valdyti Lenkijos karalystę, kuri buvo teisėtas Jadvygos paveldas, turėjęs atitekti pagal kilmę, kraują ir paveldėjimo teisę Jadvygos palikuonims. O jų nebuvo…

Našlys Jogaila netenka Lenkijos karaliaus statuso ir titulo

Teisės požiūriu „Lenkijos karaliaus“ titulas reiškė, kad šitaip tituluojamas asmuo yra tikrasis Lenkijos valdovas pagal paveldėjimo teisę ir tituoluojams Rex (karalius) nepriklausomai nuo lyties. Tuo tarpu Lenkijos karalienės titulą (Regina Poloniae) galėjo turėti tiktai Lenkijos karaliaus žmona pagal santuokos teisę. 

Kitaip sakant, oficialusis Jadvygos titulas Rex Poloniae atspindėjo tikrąją krašto valdovo teisę į Lenkijos karalystę, bet jos vyras Jogaila turėjo tik nominalų Lenkijos karaliaus titulą, gautą po to, kai Lenkijos atstovai, net nedalyvaujant Jogailai, išrinko jį Lenkijos karaliumi ir paskyrė jam žmoną – tuometinį „Lenkijos karalių“ Jadvygą.

Klastingas teisinis niuansas čia buvo toks, kad Jogaila nei po minėto išrinkimo Lenkijos karaliumi (1386 m. sausio 12 d.), nei po oficialių vedybų su Jadvyga (vasario 18 d.) ir net po iškilmingo karūnavimo Lenkijos karaliumi (kovo 4 d.) neprilygo savo teisine padėtimi Jadvygai, kuri dabar tapo Lenkijos karaliene pagal vedybas (Regina Poloniae) ir kartu išsaugojo Lenkijos valdovo (Rex Poloniae) teises pagal paveldėjimą.

Tokiu būdu turime konstatuoti ir pripažinti, kad viduramžių teisės pagrindu Jogaila gavo Lenkijos karaliaus sostą pagal garsiąją iure uxoris teisę (lot. – žmonos teisės dėka), tai yra – gavo sostą tik todėl, kad vedė Lenkijos sosto paveldėtoją. Iš čia neišvengiama teisinė pasekmė – vyras, tapęs monarchu pagal iure uxoris, yra lygiateisis monarchas kartu su savo žmona ir užima lygiavertę poziciją valstybėje, tačiau… tik tol, kol gyva žmona. Žmonai mirus, toks vyras praranda visas teises į sostą.

Lenkijos karalystė atsidūrė juridinės dviprasmybės situacijoje.

Juk  vadinamoji Krėvos unija, kurią kelis šimtmečius lenkų istorikai bandė prilyginti Lietuvos įjungimo (inkorporavimo) į Lenkijos karalystę teisiniam dokumentui, faktiškai tebuvo, kaip šiandien didžiuma istorikų pripažįsta, tik Jogailos piršlybų pažadus patvirtinantis dokumentas. Paprasčiau tarus, tai buvo tik personalinė unija pagal viduramžių iure uxoris, kuri automatiškai prarado juridinę galią mirus vienai iš dviejų vedybinės sutarties personų.

Jogaila puikiai suprato, kad mirus Jadvygai jis prarado teisę į Lenkijos sostą, taigi, iškilmingai palaidojęs Jadvygą, pareiškė, Dlugošo  žodžiais tariant, visai  karališkajai  tarybai ir Lenkijos didikams, kad jam, Jogailai, dabar „nedera pasilikti svetimoje karalystėje, kadangi mirė sosto paveldėtoja, karalienė Jadvyga”[3]. Pareiškė ir… išvyko atgal  į Lietuvą.

Smagu skaityti, kaip Dlugošas neriasi iš kailio, kelis kartus pasikartodamas ir vis mėgindamas įtikinti savo skaitytojus, kad Jogaila paliko Lenkiją „iš didelės baimės, jog bus pašalintas iš Lenkijos Karalystės” (ibidem). Mėgina įtikinti lengvatikius, bet čia pat priverstas aprašinėti, kaip lenkų didikai, išgirdę apie karaliaus norą grįžti į Lietuvą, atkalbinėjo Jogailą „nuo tokio baisingo ir silpnadvasiško plano ir užtikrino jo buvimą Lenkijos soste, išsklaidydami visus nuogąstavimus. Tvirtino, kad yra kita paveldėtoja, karalienės Jadvygos giminaitė, o būtent Cilės grafo dukra Ona, lenkų karaliaus Kazimiero II anūkė, ir kad ją reikia sujungti santuokos ryšiais su Vladislovu [Jogaila]” (ibidem)

Antrosios Jogailos vedybos vardan Lenkijos sosto

Atrodo, Jogaila nusileido prašymams, bet vis dėlto išvyko iš Lenkijos ir grįžo į Krokuvą, jei tikėsime Dlugošu, tik tada, kai lenkų piršliai atsigabeno iš tolimos pilies būsimają nuotaką į Lenkiją.

Štai čia ir įvyko netikėtas neregėtas dalykas, kurio negaliu nutylėti, kadangi jis tiesiogiai susijęs su dinastinių personalinių vedybų paradoksais ir lemtingais jų padariniais. Atvykstančios Onos, „sugrįžtančios Piastų anūkės” pasitikti, kaip gražiai rašo J.Dlugošas ir dar gražiau atkartojo jo pasekėjas čekų kilmės lenkų istorikas Šajnocha savo kapitaliniame keturių tomų veikale „Jadwiga i Jagiello” (1861), kurį ir pacituosiu, „išėjo visa Lenkijos sostinė su kryžiais rankose ir visų bažnyčių relikvijomis, su visų luomų ir miesto cechų vėliavomis, su stebuklingos laimės sulaukusios tautos džiaugsmo šūksniais, su pačiu karaliumi tarp kunigaikščių ir didikų”[4] . Bet kas gi čia?

Vos tik Jogaila išvydo nuotaką, visko mačiusiam našliui dingo bet koks noras vesti Onutę – tokia negraži jam buvo… Ore pakibo ir vedybų planas, ir Lenkijos karalystės likimas. Jogaila, pasak Dlugošo, taip persiuto, kad „ilgą laiką mėgino išvengti vedybų ir nutraukti jas, kadangi mergelė Ona atrodė jam per mažai graži. Dėl tos pačios priežasties niršo net ant savo piršlių Jono iš Obichovo, Hinčkos iš Rogovo ir Jono Našono, kad tie, išvydę merginą, vis dėlto nusprendė tęsti piršlybas. Tos pačios priežasties sukeltą nenorą priveikė tiktai po poros metų, pasidavęs daugelio patarėjų prašymams” (ibidem, p.311)…

O kas vyko Lenkijos karalystėje per tą porą metų? Faktiškai ir teisiškai du metus tęsėsi vadinamasis „karaliaus nebuvimo laikotarpis” (interregnum), nors viešai apie tai nebuvo niekam, atrodo, pranešta. O ir kaip pranešti džiūgaujančiai tautai apie taip keistai sustabdytas vedybas? Lenkų didikai, matyt, sumanė, o Dlugošas mums perteikė sumanymo prasmę, pranešdamas žinią, esą vedybos pristabdytos „dėl tos priežasties, kad minėta mergina nemokėjo jokios kitos kalbos, išskyrus vokiečių, jinai karaliaus valia išbuvo beveik aštuonis mėnesius Krokuvoje, visą tą laiką mokydamasi lenkų kalbos. Kuomet išmoko suprasti lenkiškai, nors dar negalėjo kalbėti, tuomet buvo išleista už karaliaus” (ibidem). Žinomas lenkų meno istorikas Miečyslavas Genbarovičius (Mieczysław Gębarowicz; 1893 – 1984) savo studijoje „Florijoniškasis psalmynas ir jo genezė“ teigia, jog šitokia žinia buvo išgalvota ir viešai paskelbta grynai diplomatiniais sumetimas, norint laimėti laiko, kadangi reikėjo įtikinti Jogailą, nenorintį vesti tokios bjaurios [brzydka] išrinktosios, esą vedybos būtinos[5].

Kaip ten bebūtų buvę, bet Jogaila gerus metus nesirodė Lenkijoje, kol 1401 m., atgavęs dvasios pusiausvyrą Lietuvos giriose bemedžiodamas, sugrįžo į Lenkijos karalystę. Ir ne šiaip sau sugrįžo, o „atsiveždamas su savimi visokiausios rūšies žvėrienos, kurios primedžiojo Lietuvoje“ (ibidem, kn.10, p. 317) ir 1402 m. paėmė į žmonas mergelę Oną, ta proga surengęs lietuviško masto vestuves, kurias, pasak Dlugošo, „savo atvykimu pagerbė Lietuvos didysis kunigaikštis Vyautas su savo žmona Ona ir daugybė kunigaikščių ir grafų iš įvairių šalių, kurie suvažiavo pakviesti į vestuves. Kuomet karaliaus dvare buvo paskelbas riterių turnyras, kunigaikščiai, grafai ir riteriai keletą dienų kovėsi tarpusavyje ietimis ir linksminosi. Pasibaigus vestuvių iškilmėms tiek Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su žmona Ona, tiek ir visi kiti kunigaikščiai, grafai ir svečiai buvo pagerbti prabangiomis Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos dovanomis prisiminimui“ (ibidem).

Kaip matome, Jogaila antrą kartą pasidavė lenkų didikų iškalbingiems piršliams ir vėl, dabar jau  visiškai teisėtai kaip Lenkijos valdovas atsisėdo į Lenkijos sostą. Bet tai jau kita istorija, išeinanti už šios knygos temų bei problemų rato.

Mes gi grįžkime prie Krėvos sutarties teksto, kuris saugo mums itin svarbią žinią, deja, ignoruotą ištisais šimtmečiais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.21; 05:37

[1] Plačiau apie Jano Dlugošo istoriko darbo metodą bei įpročius galima sužinoti iš specalių darbų

[2] „nie przystało księciu Austrii dobijać się o ladacznicę”

[3] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga 10, kn. 10,  p. 308.  Čia ir toliau cituota iš naujausio daugiatomio akademinio leidinio. Mano versta iš lenkų kalbos.

[4] Szajnocha K. Jadwiga i Jagiełło. 1374 – 1413. Opowiadanie historyczne. – PIW, Warszawa, 1974, t.IV, p. 496

[5] M.Gębarowicz. Psalterz Florianski i jego geneza., Wroclaw, 1965, p. 221