Vilniaus universiteto profesorius Donatas Sauka – lietuvių tautos ir literatūros tyrinėtojas, įžvalgus kultūros ir visuomenės kritikas, ypatingos charizmos pedagogas, ugdęs ne vieną lituanistų kartą.

Gimęs 1929 metų spalio 13 dieną Mažeikiuose, gimnaziją baigęs Telšiuose. 1948 – 1953 metais Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktoriumi.

Nuo 1956-ųjų iki 1993-ųjų – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojas, profesorius.

Donatas Sauka dėstė lietuvių tautosaką, lietuvių literatūros istoriją, vedė specialiuosius literatūros seminarus, įsiminusius ypatinga erudicija, pedagoginiu meistriškumu, literatūrinėmis įžvalgomis.

Lietuvių literatūros katedroje aplink profesorių būrėsi Filologijos fakulteto kūrybingasis jaunimas – būsimi mokslininkai ir rašytojai.

Gausus profesoriaus mokslinis palikimas. Parašyti lietuvių humanitarinei kultūrai ypatingos svarbos turėję ir turintys darbai: Tautosakos savitumas ir vertė (1970), Vestuvių lyrinės dainos (1980), Lietuvių tautosaka (1982), Salomėjos Nėries kūryba (1957), Žemaitės stebuklas (1988), Jurgis Savickis – XX amžiaus literatūros šifras (1994), Fausto amžiaus epilogas (1998).

Fausto amžiaus epiloge Donatas Sauka taip nusakė savo mokslinio darbo paskirtį: „Archaikos segmentas turi organiškai įsiterpti į šiuolaikinės karščiuojančios sąmonės mozaiką. Ir tada vienokiu ar kitokiu būdu liudysime savo tautą kaip gyvą, nestokojančią garbės ir orumo. Tokiam liudijimui esu skyręs savo knygas Tautosakos savitumas ir vertė bei Lietuvių tautosaka“.

Profesorius Donatas Sauka yra Lietuvos mokslo ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.05.19; 17:31

 

VILIUS  BALTRĖNAS

S v e i k i,  s a m a n o t i e j i  b r o m a i !

baltrenas_1…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su  garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus  universitetu, vienu seniausių Europoje  –  prasidėjo nuo didelio,  neplono ir puošnaus Albumo.

Jį džiaugdamasis gavau iš  neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus  žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir  kūrybiniais palinkėjimais  –  kaip Lietuvos radijo literatų būrelio  paskatinamąją premiją.

Gerokai  apkerpėjusioj  atminty –  iš  tuometinio  jaunųjų  susibūrimo  tebemirguoja Violetos  Palčinskaitės,  Romo  Sadausko,  Nijolės  Masteikaitės,  Kęstučio  Nastopkos, Irenos  Bliuvaitės  ir  kitų,  ir  kitų  veidai  ir  vardai.  Spalvingiau  apie  tai,  man  regis,  ketino  papasakoti  kurso  linksmabalsė  Irena  Bliuvaitė-Kierienė.  Kaipgi,  juk  dauguma įsimintinojo  būrelio  jaunikaičių  sulėkėme  ir  sutūpėme  į  tas  pačias  auditorijas.

Continue reading „ŽODŽIAI: iš dienų, į kurias nebesugrįšim …”

Minint 156-ąsias daktaro Jono Basanavičiaus gimimo metines, lapkričio 23-ąją Nacionaliniame muziejuje buvo pagerbta šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė filologė, tautosakos tyrinėtoja ir rinkėja, vertėja ir redaktorė, Rašytojų sąjungos narė dr. Danutė Krištopaitė. Garbingiausio etninės kultūros srityje apdovanojimo ji nusipelnė už reikšmingus tyrinėjimus ir kūrybinę veiklą. [Toliau skaityti po nuotr.]

Nuotraukose: Jono Basanavičiaus premijos laureatės Danutės Krištopaitės pagerbimo akimirkos Nacionaliniame muziejuje; Danutė Krištopaitė – Alytaus II-osios vidurinės mokyklos mokytoja. V. Visocko nuotr.

Per penkiasdešimt savo veiklos metų ji yra surinkusi apie 10 000 lietuvių tautosakos kūrinių, kurie saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos saugyklose. Ji yra parengusi ir 1970 m. išleidusi pirmąjį ir vienintelį sovietiniais metais didelės apimties (1035 psl.) mokslinį Jono Basanavičiaus „Raštų“ leidinį. Pastaraisiais metais ji paruošė spaudai antrą, papildytą P.Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinę „Čiulba ulba sakalas“, verčia iš kitų kalbų pasakas, balades, kitus veikalus.

Filologė, tautosakos tyrinėtoja, vertėja, redaktorė… O mums, keliems šimtams buvusių Alytaus antrosios vidurinės mokyklos mokinių, Danutė Krištopaitė – mokytoja. Kai pilnutėlėje muziejaus salėje buvo kalbama apie minėtus jos nuopelnus lietuvių kultūrai, mintimis aš dažnai nuklysdavau į daugiau kaip penkių dešimčių metų senumo laikus, prisiminiau jaunutę mokytoją, įsimylėjusią Salomėją Nėrį (mums tada taip atrodė). Prisiminiau ne tik įdomias lietuvių literatūros pamokas, bet ir dramos būrelio vaidinimus, literatūros vakarus, literatų būrelio susirinkimus, susitikimus su  rašytojais ir poetais iš Vilniaus.
Kaip jokiam kitam mokytojui, Danutei Krištopaitei esu dėkingas už parodytą kelią į literatūrą, tautosaką, etninę kultūrą. Neužmirštami jos pokalbiai su kaimo moterimis apie lovatieses, staltieses, rankšluosčius turistiniuose žygiuose po Nemunaičio apylinkių kaimus. Tada pirmą kartą supratau, kad „audimų raštuos ir dainose kaimo gimtojo“ daug grožio ir prasmės. 1986-ųjų metų vasarą aš, ką tik baigęs dešimtą klasę moksleivis, buvusios savo mokytojos pakviestas, dalyvavau tikroje tautosakos rinkimo ekspedicijoje Punios apylinkėse: Danutė Krištopaitė, tuo metu jau Vilniaus universiteto aspirantė, į Margirio žemę atvyko su ketvirto kurso studentų grupe. Pasijutau beveik studentas esąs. Dvi savaites bendravau su dainingais kaimo žmonėmis, klausiausi vyresniųjų savo bičiulių pokalbių vakarais Punios mokykloje, kur gyvenome, o paskui, kupinas įspūdžių ir pasiryžimo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, pėsčias grįžau į Alytų…  

Tą įsimintiną dieną Nacionalinio muziejaus salėje aš visų buvusių Alytaus antrosios vidurinės mokyklos mokinių vardu lenkiausi ne tik Jono Basanavičiaus premijos laureatei Danutei Krištopaitei, bet ir mūsų Mokytojai.

2007.11.23