Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jeigu prisimenate, prieš keletą metų mūsų viešojoje erdvėje kilo didelis šaršalas, kai Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas į užduotą klausimą dėl kažkokio, dabar nebepamenu, poelgio moralinės vertės atsakė: „Mane šiuo atveju domina rezultatas. O etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“.

Dėl tokio savo paatviravimo LB valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas anąkart buvo kaltinamas amoralumu, vadinamas užkietėjusius ciniku ir pan. Tačiau jeigu pageidaujate visiškai kitokios retorikos iš bankininkystės sferos, užgimusios jau karantino metu, labai prašom, štai sulaikytas teisėsaugos ir greitai paleistas Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius po paleidimo susirinkusiems žurnalistams tvirtino, kad yra labai doras žmogus, per savo gyvenimą nepadaręs jokio nedoro veiksmo!

Kai kilo triukšmas dėl V.Vasiliausko pavėjui pasakytų žodžių, nepraleidau progos pasišaipyti ir aš, atkreikdamas dėmesį į čia atsirandančios vizualizacijos dėl bankininkystės sektoriaus santykio su dorove riebaus katino pavidale perspektyvos https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2013/02/21/news/riebus-katinai-ir-profesines-etikos-kolizijos-5098351/.  

Kita vertus, pasakyti LB vadovo žodžiai leidžia didesniu ar mažesniu laipsniu patikėti, kad ir riebūs katinai gali būti dalykiški personažai. To toli gražu niekados nebus galima pasakyti apie M.Zalatorių, kuris, įtariamas sunkiais kriminaliniais nusikaltimais, bando prisidengti doroviniais lozungais, savo tuščiaviduriškumu naikinančiais moralinę pasaulio tvarką. Blaivus cinizmas ir protingasis egoizmas, kaip atrodo, yra arčiau moralės nei dorovinių lozungų padauginimas kraupiai pridergtose vietose.

Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Žmogui, turinčiam bent sąžinės užuomazgą, dažnai bus lemta jaustis kaltu, nedoru, susitepusiu. Tokia išvada peršasi savaime, kai gretindamas pastebi, jog Bažnyčios kanonizuoti, į šventųjų statusą pakelti žmonės šiame gyvenime jautėsi esantys labai nuodėmingais,  nešančiais nepakeliamą kaltumo naštą tikinčiųjų bendruomenės nariais. Kažkas panašaus į tai, kad švari sąžinė yra oksimoronas, ar ne? Taigi būtų galima pasakyti ir taip, kad zolotorių dorumas yra sąžinės sterilumas, kai jokia atgailos bacila dezinfekuotoje sąžinėje nesiveisia. O žiūrėdamas į tokį negyvosios mėnulio pusės vaizdinį, kur nesiveisia net nešvari sąžinė, tikriausiai nešvankiai nusikeiktų net ir Šv. Augustinas.

Ar gali būti žmogus doras absoliučiai? Kaip atrodo, karantinui riedant į pabaigą, atlaisvinus suvaržymus, gatvėse pasipylus žmonėms, juolab prasidėjus vasarai su vėjuotomis dienomis, tai neįmanoma, nes vėjeliui pakėlus skubančios šaunios moteriškės sijoną, tu neužsimerkei, kaip derėtų tikram doruoliui, a?

Tai vėjas yra nedoras, o bankininkai – dori kaip iš katalogo.

O jeigu kažkas arba kitas mano „aš“ imtų ir paklaustų – ar galima kaltinti žmogų iš anksto, dar nepasibaigus tyrimui, suabejoti jo dorumu, kai pats žmogus taip jaudinančiai yra įtikėjęs savo nelygstančiu tyrumu ir nekaltumu, ką atsakytum, autoriau?   

Kaip atrodo, M.Zalatorius nustatė nedorumo standartą arba matavimo vienetą dar praeitų metų pabaigoje, kai taip pat panašiai įsijautęs tvirtino, kad diskusijose dėl bankų turto ir pelnų apmokestinimo pagrindiniu ekspertu turi būti prižįstama jo vadovaujama Lietuvos bankų asociacija.

Žinia, toks, atsiprašant, ekspertas yra vilkas ėriuko kailyje. Tačiau nedoriausias dalykas čia yra žmonių kvailinimas, kai plėšrūs, be jokių skrupulų lobistai dedasi tarpininkais tarp paslaugos teikėjo ir paslaugos gavėjo, persirengia neva nieko dėtų arbitrų abitais. Iš tiesų, nemaloni situacija, kai paprastai nedidelio protelio gudruoliai tave laiko už ilganosį Pinokį, nerandantį kelio iš kvailių šalies, tiki savo nebaudžiamumu vedžiojant žmones už nosies.

Antrankiai ir doleriai

Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, dabar net liūdnai pagarsėjusią Lietuvos bankų asociaciją savo pasinešimu nuslėpti kraštutinai lobistinę prigimtį lietuviškoje ašarų pakalnėje lenkia organizacija, vienijanti Lietuvos odontologų pajėgas ir pasivadinusi Odontologų rūmais ar kažkaip panašiai. Vadinamieji Odontologijos rūmai, kaip ir galima būtų tikėtis, žaidžia į vienus vartus be jokių skrupulų, visomis įmanomomis priemonėmis bandydami apginti ne visados dorai triūsiančius odontologus nuo pacientų priekaištų ir pretenzijų (kai kurie man žinomi atvejai – kraupoki).

Dar neseniai ši organizacija turėjo teisę skirti ir atimti odontologo kvalifikacijos licencijas. Kaip didžiausią ir vienintelį savo nuopelną savo ruožtu užtikrinant jau pacientų interesus gauti kvalifikuotą pagalbą, Odontologų rūmai pasakoja legendą apie tai, kad jų ekspertas nesuteikė teisės dirbti dantistu kalviui ar šaltkalviui. Kaip žinome, buvo tokia istorija, kai dantis žmonėms papigintu tarifu Lietuvoje sudėdavo kalvis. Teisybės dėlei vis tik reikia pastebėti, kad šis kalvis savo veiklai odontologijos sferoje licencijos niekieno neprašė, taigi nebuvo ir tos legendinės progos Odontologijos rūmams pademonstruoti savo neįtikėtiną principingumą ir rūpestį paciento ar kliento reikalais.

(Bus daugiau)

2020.06.09; 00:30