Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su į Lietuvą atvykusia Dniepropetrovsko srities delegacija ir Druskininkuose gydomais Ukrainos kariais.

Pasak Prezidento, Lietuva ketina ir toliau aktyviai teikti paramą nuo karo kenčiančios Ukrainos žmonėms. Mūsų šalis kasmet reabilitacijai priima po 50 ukrainiečių karių, o Lietuvos parama Ukrainai per 2014–2018 m. laikotarpį sudarė 11,482 mln. eurų.

Remdamasi Lietuvos pavyzdžiu, Ukraina planuoja steigti psichologinės socialinės reabilitacijos centrą, kuris padėtų nuo karo nukentėjusiems žmonėms.

Prezidentas taip pat pabrėžė aktyvų Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimą švietimo ir mokslo srityje, pradedant moksleiviais, atvykstančiais mokytis į mūsų šalį, ir baigiant universitetų partneryste.

Dniepropetrovsko srities švietimo skyriai bendradarbiauja su Lietuva atrinkdami našlaičius ir nukentėjusius nuo karo vaikus, kuriems mūsų šalyje yra sudarytos mokymosi galimybės.

Aukštojo mokslo srityje Ukrainos aukštosios mokyklos bendradarbiauja su Vytauto Didžiojo, Vilniaus Gedimino technikos, Mykolo Romerio ir kitais Lietuvos universitetais. Dnipro vidaus reikalų universitetas 2018 m. įsteigė Lietuvos teisės centrą, o kartu su Vytauto Didžiojo universitetu šiuo metu kuria dvigubo diplomo studijų programą, sudarysiančią galimybes Dnipro vidaus reikalų universiteto diplomų pripažinimui ES.

 
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.10.09; 15:52

Seimo nariai konservatorius Arvydas Anušauskas, apkaltinęs Druskininkų savivaldybę teisiniu nihilizmu ir demokratijos saulėlydžiu, pats elgiasi ne pagal demokratijai priimtinas normas. Tuo įsitikinusi socialdemokratų frakcijos narė Kristina Miškinienė, kuri į Seimą buvo išrinkta Lazdijų–Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje.

Socialdemokratų frakcijos narei užkliuvo parinktas laikas spaudos konferencijai. „Renginys organizuotas ir kaltinimai viešai išsakyti tuomet, kai Druskininkų meras atostogauja ir yra išvykęs, todėl neturėjo net teorinės galimybės atvykti į spaudos konferenciją,  kurioje būtų išsakęs savo nuomonę ir poziciją apie jam metamus kaltinimus demokratijos Druskininkuose žlugdymu, – pastebi Kristina Miškinienė. – Manau, kad toks laikas buvo pasirinktas sąmoningai, tikintis išvengti viešos akistatos su Druskininkų meru ir jo vadovaujamos savivaldybės administracija“.

Continue reading „Seimo narė Kristina Miškinienė: „Druskininkų savivaldybės oponentai nesilaiko demokratijos taisyklių“”

anusauskas_slaptai.lt

Balandžio 4-ąją Seimo spaudos konferencijų salėje rinkosi Druskininkų politikai, žurnalistai, verslininkai, menininkai ir visuomenės veikėjai, kad viešai paskelbtų apie susiklosčiusią teisinio nihilizmo ir demokratijos saulėlydžio situaciją Druskininkuose.

Konferenciją pradėjęs Seimo narys Arvydas Anušauskas sakė: „Druskininkuose iškylančios grėsmės, akivaizdu, ankščiau ar vėliau bus multiplikuojamos ir kitose savivaldybėse, jei joms nebus užkirstas kelias. Kita vertus, toje savivaldybėje matome akivaizdžių įstatymo pažeidimų, buvo pradėti patikrinimai, tačiau generalinė prokuratūra ir kitos šalies teisėsaugos institucijos nerado aplinkybių, dėl kurių pradėtų ikiteisminius tyrimus ir imtųsi ginti viešąjį interesą“.

Continue reading „Druskininkų visuomenės atstovai prabilo apie mieste klestintį teisinį nihilizmą ir demokratijos saulėlydį”

« 1 2 »

Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.

Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.

Continue reading „Mano Alytus ( 2 )”

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną  eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.

Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.

Continue reading „Mano Alytus ( 1 )”