Spalio 30 d. Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje atsisveikinome su Nacionalinės premijos laureatu rašytoju Romualdu Granausku.

Skelbiame literatūros kritiko Valentino Sventicko atsisveikinimo žodžius, pasakytus prie kapo duobės.

Sakau užuojautos ir paguodos žodžius velionio žmonai Genovaitei, dukroms Gintarei ir Ingai, vaikaičiams. Mes, literatūros žmonės, dabar irgi liūdni, prisimenantys, be kita ko, plunksnos brolio žodžius apie tą metą, kai reikės nebebūti.

– Prižadėk, kad pakalbėsi ir prie mano kapo.

Romualdo Granausko žodžiai po vieno klasiko laidotuvių.

– Ir nuo ko, Romai, pradėti?

– A nuo ko nori, nuo to ir pradėk, čia jau ne mūsų reikalas, kaip sakydavo Jonelis Strielkūnas.

Pradėsiu, jau pradėjau, nuo įstabaus pašnekovo Romualdo Granausko bendravimo būdo, tapataus žaviausių jo personažų elgesiui.

Pradėsiu nuo to, kas šiandien, Romualdui Granauskui išeinant, mūsų prozoje turbūt baigėsi. Tai žmonių kalbos gyvybė, sakinio, pokalbio, nutylėjimo tikrumas, įtraukiantis žemaičių tarmę ir jos intonacijas. Tai nuostabus menas padėti tašką ten ir taip, kad visi suprasų, kas ir kaip po jo turėjo būti pasakyta.

Pradėsiu nuo romano „Rūkas virš slėnių“ (2007), šiais laikais sukurto absoliučiai klasikinio romano, kuris, jeigu būtų parašytas viena iš didžiųjų kalbų, būtų tapęs pasauliniu bestseleriu, nors neturi nė jokios „popso“ žymės. Turi kitą žymę: reikšmingo veiksmo, jaudinančių likimų, priešybių suvokimo, išminties, į visą knygos audinį įsismelkusių tylių metaforų.

Pradėsiu nuo novelių apysakos „Šventųjų gyvenimai“ (2013). Pokario pasipriešinimo kovų tragizmas daugybę kartų vaizduotas. Ir štai jis gauna visai naują spalvą: ir tomis sąlygomis žmonės gyveno, dirbo, mylėjo, taip radosi atspara ir to meto šventieji – paprasčiausi kaimo žmonės, nesudvejoję dėl svarbiausių žmogiškųjų vertybių ir tragišką auką suvokę kaip savaime suprantamą gyvenimo tėkmę.

Rašytojai, įterpti į mokymo programas, tartum nutolsta. Galėjo tai ištikti novelių knygos „Duonos valgytojai“ (1975), „Jaučio aukojimas“ (1975), „Gyvenimas po klevu“ (1988) autorių. Bet įvyko kitaip. Jau po to, kai pelnė Nacionalinę premiją (2000 m.) ir galėjo snausti ant laurų, Romualdas Granauskas išgyveno galingą kūrybinį proveržį. Buvo įspūdis, kad jo sąmonė tiesiog pertekusi įvykių, istorijų, idėjų, ir viską tuojau reikia papasakoti. Keturi nauji romanai, keturios apysakų knygos, apsakymai, esė. Šie kūriniai ypač išryškino autobiografinį podirvį ir atsiribojimą nuo kintančios prozos madų. Atsiribojimas šis savaip unikalus, nes ir „Jaučio aukojimo“, ir „Trijų vienatvių“ pasakojimo būdas, išsitarkime madingai, priskirtinas moderniam diskursui.

Stebinantis reiškinys yra tokios žinios, tarpusavy sunkiai sutariančios. Pirma, Romualdo Granausko proza sulaukia daugybės skaitytojų dėmesio (jo knygos vis patenka į perkamiausių, bibliotekose dažniausiai skaitomų sąrašus). Antra, jo kūrybą aukščiausiais balais vertina literatūros tyrinėjimų profesionalai (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos meno kūrėjo asociacijos apdovanojimai pastaraisiais metais). „Masių“ ir „elito“ sutarimas dėl vertės yra retas ir mįslingas. Reikalautojai „duok nauja, duok kitaip“ jo kūrybą paprastai nutyli. O klasikas neatsakydamas sako: „duok meną, duok teisybę“.

Romualdo Granausko proza skleidžia žmogiškumo, atjautos, supratimo šviesą, šviesa yra ir jo vaizdų, jų meninių sąšaukų, pačios kalbos grožis. Jūs turbūt žinote iš rašytojo pasipasakojimų, kad jis galėjęs tapti muzikantu. Nesusiklosė. Kas iš to liko? Absoliuti klausa – kalbos, būsenų, laiko, gyvenimo klausa.

Bandau, stengiuosi kalbėti logiškai.

Bet jūs man pasakykite, ką gali tarti literatūros kritikas, patyręs tvilkantį jausmą: štai skleidžiasi ilgametės tautos patirtys, lietuviškas būdas, semiama iš nenusakomų gelmių, ir viskas taip paprasta, ir nieko neįmanoma pacituoti, parodyti, aprūpinti argumentais. Lyžteli tave ta ugnis, graudu, gražu, ir viskas. Granauskas.

Naujų jo rankraščių kelionė į viešumą pastaraisiais penkiolika metų prasidėdavo nuo mudviejų pokalbio. Neužmiršiu tik leidėjo patiriamų įspūdžių lydint į gyvenimą Romualdo Granausko knygas. Visų tų įspūdžių į viena nesudėsi – rimtumų, žaismės, susijaudinimų, septynių perkūnų dėl užsilikusios klaidos ritualinių gestų – iki rožių puokštės gerbiamai direktorei ir pagarbių autografinių įrašų. Matau aplanką su būsimos knygos lapais. Yra jis.

Romualdo Granausko knygos gyvena ir, manau, šiandien pradeda kitą gyvenimą. Tik jis pats jau nepaskambins Zitai Kelmickaitei trečią nakties, žemaitiškai pareikalaudamas tuoj pat pagiedoti dviem balsais.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.10.31; 09:13