Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Esu iš tų, kurie nežino, ar turėtų atsistatydinti Gabrielius Landsbergis. Tai, kad oficialusis Vilnius, taip atkakliai reikalavęs kuo griežtesnių ekonominių sankcijų Baltarusijos režimui, pats suklupo, – pusė bėdos. Pripažinkim, šiandieninis pasaulis – globalus, tad objektyviai sudėtinga uždrausti baltarusiškų trąšų keliones per mūsų žemę. Ekonominės sutartys, įsipareigojimai, verslininkų interesai, derybos su sąjungininkais, – tai titaniškas darbas. Juolab kad ekonominės sankcijos – tarsi australietiškas bumerangas. Paleistas į tolį dažniausiai sugrįžta – smogia atgal. Kaip suderinti ekonominius interesus su morale, jog bjauriai besielgiančius diktatorius tikrai privalu tramdyti visomis įmanomomis priemonėmis?

Todėl, kai reikalaujama Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šefo galvos, visuomet savęs klausiu – o kas jį pakeis? Ar nenutiks taip, kad turėsime dar blogesnį?

Pačio blogiausio varianto niekad nedėkime į apatinį stalčių. Nepamirškime, kad bausdami Aliaksandrą Lukašenką stumtelėjome jį į Vladimiro Putino glėbį. Nesiūlau glebesčiuotis su baltarusiškuoju „batka“. Tačiau noriu viešai paklausti, ar Lietuvos užsienio politiką formuojantys vyrai ir moterys numatė visas galimas ne tik politines, bet ir ekonomines bėdas dėl stabdomo „Belaruskalij“ trąšų tranzito?

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.

Taip, nuoširdžiai nežinau, kokios bausmės vertas G. Landsbergis dėl pražiopsotų baltarusiškų trąšų. Dėl šito nesusipratimo galbūt jis niekuo dėtas. Tačiau turiu prisipažinti, jog šiandieninė Lietuvos užsienio politika man vis mažiau suprantama. Iki šiol Vakarai, įskaitant ir mus, lietuvius, nesutramdė Vladimiro Putino. Užuot dėmesį sukoncentravę į nedemokratišką ir svetimas teritorijas puldinėjančią Rusiją mes būtinai veržiamės kariauti mažų mažiausiai dar keliais frontais. Lyg neužtektų pavojingų nuotykių su Rusija, puolame diktatoriaus valdomą, bet kol kas jokių svetimų teritorijų neokupavusią Baltarusiją. Ką laimėjome? Iki šiol nepripažinęs Krymo okupacijos ponas Lukašenka, įstumtas į kampą, jau prabilo, esą Krymo pusiasalis yra neatsiejama Rusijos dalis. Iki šiol niekad negrąsinęs broliams ukrainiečiams Minsko valdovas jau neatmeta galimybės, jog, kilus kariniam Kijevo ir Maskvos konfliktui, stotų V. Putino pusėn. Lietuvai mirtiną pavojų kelianti Astravo AE – tebestovi, jos niekas nesiruošia išmontuoti. Siena su Baltarusija – vis dar skylėta. Apie tuos kandidatus į Baltarusijos prezidento postą, kuriuos dieviname, atvirai kalbant, nieko dorai nežinome. Kaip ir nežinojome, kas iš tiesų yra ukrainiečių lakūnė Nadiežda Savčenko. Nežinojome, bet liaupsinome.  

Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Žodžiu, mes, neužbaigę vienos kampanijos, įsivėlėme į dar dvejas muštynes – su Baltarusija ir Kinija. Jei užteks jėgų – prašau. Bet ar suvirškinsime viską, ar nepaspringsime?

Didybės manija – baisi liga. Sirgti didybės manija labai pavojinga. Štai tuos, kurie sumanė suremti pečius su viena iš didžiausių pasaulio galybių Kinija tikriausiai tikrai derėtų išspirti iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos. Nes vienašališkai sulaužėme su Kinija savo pačių pasirašytas sutartis, skelbiančias, jog su Taivanu bičiuliausimės tik Pekinui leidus. Nes kiniečiams per prievartą brukame savąją tvarką, naiviai manydami, jog mūsų taisyklės tikrai tinka kinams, buriame antikinietiškas koalicijas, kurias suburti – velniškai sunku. Savo drąsumą teisiname tuo, kad, išdrįsdami drąskyti kinams akis, mes rūpinamės demokratijos plėtra ir trokštame JAV dėmesio bei paramos.

Demokratijos plėtra, kaip yra minėjęs buvęs premjeras Andrius Kubilius, – puikus sumanymas, nes demokratijos tarpusavyje nekariauja.

Bet ar Amerika – vis dar demokratiška? Kodėl pamirštame įtarimus, jog dabartinis Amerikos prezidentas Džo Baidenas išduoda Ukrainą mainais į rusiškus pažadus, jog Rusija daugiau nebebaugins Vakarų dideliu karu? Labai neatsargu šventai tikėti, jog bardami Kiniją sulauksime JAV administracijos malonių. Jei Amerika taip menkai tepadeda Ukrainai, kurios teritorinį vientisumą saugoti prieš kelis dešimtmečius įsipareigojo jos prezidentas, imu abejoti Vilniuje ant Rotušės sienos kabančiu užrašu, girdi, Lietuvos priešai yra JAV priešai. Ar Amerika nenusispjaus į savus įsipareigojimus vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai, jei taip vangiai, tarsi nenorom tepadeda ištikima sąjungininke tapti norinčiai dešimtis milijonų gyventojų skaičiuojančiai Ukrainai!?

Nenoriu būti juodasis metraštininkas, bet jei oficialusis Vašingtonas nutars mus palikti likimo valioj, nepadės jokia antikinietiška laikysena. Ponas G. Landsbergis turėtų tai žinoti.

Armėnijos parlamente – muštynės. ArmLur.am

Kitas lietuviškas nesusipratimas – amžinas pataikavimas Armėnijai. Tarsi ji jau demokratiška arba jai iki tikrosios demokratijos – tik ranka mostelėti. Kad Armėnija per pastaruosius tris dešimtmečius su Rusijos pagalba buvo okupavusi apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos, kad masiškai Karabache naikino azerbaidžanietiškus kultūros, istorijos, religijos paminklus, – nusispjauname. Mes net nepastebime, kad nūnai karingai nusiteikusios Armėnijos politinės jėgos grasina prieš Azerbaidžaną rengsiančios teroristinius išpuolius. Nepaisant šių Armėnijai garbės nedarančių argumentų Lietuva vis tiek su Jerevanu glebesčiuojasi taip, tarsi ši būtų … demokratijos etalonas. Tokia savo keista laikysena Lietuva prieš save nuteikia visas kitas Kaukazo valstybes, matančias, kas iš tiesų dedasi Armėnijoje. Iškalbinga jau vien tai, kad per pastaruosius keletą mėnesių Armėnijos parlamente net du sykius kilo muštynės. G. Landsbergio vadovaujama URM galėjo nusiųsti mažytę notą: „bent muštis liaukitės parlamente“.

Taigi Lietuva mosuoja kumščiais ten, kur, mano supratimu, derėtų elgtis santūriau, atsargiau. O štai ten, kur turėtume būti principingi, mes imame ir išsigąstame. Lietuvoje reziduojantys Izraelio ir JAV ambasadoriai senų seniausiai turėjo būti pakviesti pasiaiškinti, kodėl kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, mokydami mūsų istorikus, kaip šie privalo žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją. Akivaizdu, kad JAV ir Izraelio ambasadoriai mėgina daryti įtaką – tegul lietuviai analizuoja, aprašo, įamžina tik tai, kas naudinga Lietuvos žydų bendruomenės vadovybei. Šie du ambasadoriai subtiliai perša nuomonę, jog lietuviai privalo būt labai kritiški savai istorijai. Jei bent menkiausia abejonė krenta ant Kazio Škirpos, Jono Noreikos, dabar jau ir Juozo Krištaponio mundurų, neva privalome tuoj pat liautis mylėti šiuos didžiavyrius. Bet juk kiekviena abejonė baudžiamosiose bylose traktuojama kaip lengvinanti aplinkybė! Bent jau taip elgiamasi demokratinėse, teisinėse valstybėse. Ar ne taip, ponai ambasadoriai? Man regis, jei Lietuva būtų tikrai solidi, ji ponus Robert S. Gilchrist ir Yossef Levy būtų paskelbusi personomis non gratomis.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Beje, aš visomis keturiomis sutinku, jog turime sąžiningai analizuoti savo praeitį. Kritiškas žvilgsnis į save dar niekam nepakenkė. Bet tada ir Izraelis turėtų būti sąžiningas – rengti monografijas apie tokių saviškių kaip, pavyzdžiui, Nachmanas Dušanskis, „darbus darbelius“. Bet Izraelis mūsų neatsiprašė net dėl N. Dušanskio. Nepaisant aplinkybės, jog tokių dušanskių kadaise Lietuvoje siautėjo ir daugiau.

O štai savinieka – tikrai blogas patarėjas. Nejaugi pulsime save dar labiau niekinti už svetimas, t. y. nacistines, nuodėmes? Specialiu įstatymu uždrausime Lietuvai minėti 1941-ųjų Birželio sukilimą? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorių Arūną Bubnį priversime raštiškai įsipareigoti, kad jo vadovaujama įstaiga niekad niekados netirtų tokių kaip Nachmanas Dušanskis veikų? Oficialiai įsipareigosime Tel Avivui ir Jeruzalei, jog už gryną pinigą priimsime tik sovietinius kagėbistinius archyvus, o štai į vokiškus nedrįsime net žvilgtelėti?

Kita tema – kokią kitą valstybę artimiausiu metu užsipulsime kaltindami per mažu dėmesiu demokratinėms vertybėms? Ironiškai kalbant, po Kinijos turėtume imtis per milijardą gyventojų turinčios Indijos. Ten juk irgi daug grupių tikriausiai gyvena pažemintos, skriaudžiamos, niekinamos… 

2021.12.13; 18:00 

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Ar skaitėte filosofo Alvydo Jokubaičio tekstą „Apie kultūros žalą ir naudingumą“ (laikmetis.lt)? Susiraskite ir perskaitykite. Bent jau dėl šios citatos: „Tautinio atgimimo laikų lietuvių kultūra neturėjo tų mokslų ir menų, kuriuos turime šiandien, tačiau ji sugebėjo sukurti tai, ką vis sunkiau sugeba išlaikyti dabartinė tauta. Šiandieniniai mokslininkai ar menininkai naikina Lietuvą sukūrusią kultūrą. Jie nebežino, kas yra žmogus, šeima, vyras, moteris, Dievas, tiesa, grožis, tauta ir dorybės, t.y. nebežino pagrindinių dalykų.“

Tai – gilių apmąstymų verta mintis. Mat jei žvelgiame į Lietuvą paviršutiniškai, puikių pergalių pasiekėme visur, kur tik įmanoma: politikoje, kultūroje, moksluose, karyboje. Lietuva tikrai dar niekad nebuvo tokia turtinga ir saugi kaip šiadien. Bet jei analizuosime atidžiau, giliau?

Nebemokame lietuviškai rašyti

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Pradėkime nuo paprastučių pavyzdžių. Susiraskime įtakinguose internetiniuose portaluose skelbiamų žymių politikų, žurnalistų, politologų straipsnius, komentarus, išpažintis. Jei tokia skurdžia, primityvia, iš rusiškų ar angliškų konstrukcijų sudėliota kalba prieš keletą dešimtmečių būčiau parašęs tekstą stodamas į Vilniaus Universiteto Žurnalistikos specialybę, mane išvytų lauk. Ir teisingai pasielgtų. Lietuvio tekstuose negali būti tiek daug rusiškų, angliškų konstrukcijų, svetimybių, biurokratinės kalbos štampų, tarptautinių žodžių. Deja, mūsų internetiniuose leidiniuose gausu būtent neva modernių, šiuolaikiškų „literatūrinių šedevrų“. Ir mažai kam skauda širdį, kokia nususinta kalba dėstome savo mintis. Mes jau nebepastebime, jog rašome ne lietuviškai, o kažin kokiu šlykščiu žargonu, sukonstruotu iš svetimų kalbų kalbelių.

Kur dėti Petro Cvirkos skulptūrą?

Šiuolaikinio meno pavyzdys. Slaptai.lt nuotr.

Kita mūsų gėda – skulptūros. Lukiškių aikštė jau buvo tapusi ir pievele, kur vedžiojami gamtinius reikalus atlikti šunys, ir čiuožykla, kur sportuojama, ir smėlėtu paplūdimiu, kur poilsiautojai Saulės spinduliuose degino savo užpakalius. O štai tapti reprezentacine aikšte, kurioje būtų aiškiai sudėlioti svarbiausi valstybiniai akcentai, – jai, regis, nelemta. Sovietinės Žaliojo tilto skulptūros jau kadaise nukeltos; ir puiku, kad nebėra tų primityvių sovietinio kario – okupanto baidyklių. Bet kas jas pakeitė? Kol kas tesugebėjome suvirinti iš geležgalių tuščiavidurius kubus, neva bylojančius, kad čia kažkas kažkada stūksojo. Netoliese akis drasko tas neva kažką jungiantis bjaurusis vamzdis. Vis dar vienas kitam kimbame į atlapus, ar leistina valstybę išdavusio rašytojo paminklą perkelti iš sostinės centro atokesnėn, kuklesnėn vieton.

Liaupsiname „antkapį Lietuvos valstybingumui“

Jau ne sykį esu stebėjęsis lietuvių drąsa tampyti už ūsų Kiniją. Gal tai ir teisinga pozicija. Ne visuomet laimi atsargiai, bailiai, pragmatiškai besielgiantieji. Kartais pergalę švenčia pasirinkę „drąsiųjų kelius“. Bet kur pradingsta mūsų drąsa, kai narpliojame tarpusavio santykius su, sakykim, šimtus kartų už Kiniją mažesne ir silpnesne Lenkija? Kas man gali paaiškinti, kodėl lietuviai Gegužės 3-osios Konstituciją paskelbė gerbtina data Lietuvos teritorijoje?

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. 

Žurnale „Kultūros barai“ paskelbtas puikus Alfonso Vaišvilos tekstas „Ką norime atminti minėdami 1791 m. priimtą Konstituciją?“ A. Vaišvilos analizėje rašoma: „Toje Kontitucijoje – valstybės santvarka pakeista Lietuvai nepalankia kryptimi“. Ten: „visur kalbama tik apie Lenkijos respubliką, net ir tada, kai prisimenama istorija“. Ten: „LDK čia jau ne sąjunginė valstybė, o tik viena iš trijų Lenkijos provincijų šalia Didžiosios ir Mažosios Lenkijos.“ Ten: „Konstitucijos autoriai neįrašė į ją nė vieno žodžio, kuris būtų galėjęs būti bet kokia atrama lietuviams, ginantiems savo gyvenimo tradicijas“. 

Alfonso Vaišvilos straipsnyje skelbiamas puikus apibendrinimas: „Nekeista, kad Jonas Šliūpas šią Lenkijos konstituciją atvirai vadino „antkapiu Lietuvos valstybingumui“, o akademikas Zigmas Zinkevičius – įstatymu, pasmerkusiu lietuvių tautą „lėtai mirčiai“.

Tačiau Lietuvos Seimas 2021-uosius paskelbęs būtent tos konstitucijos minėjimo metais. Kodėl? Bijome, kad Lenkija tuomet mūsų negins, jei užpuls Rusija? Jei mus kamuoja būtent tokios baimės, tai, regis, netrukus Lenkijai teks atiduoti ir Vilnių, užuot sugėdinus Varšuvą, girdi, strateginė partnerė galėtų susiprasti ir grąžinti bent jau okupuotus Punską ir Seinus. Jei ji – tikrai mūsų strateginė partnerė.

Pataikavimas Armėnijai

Kryptingas, tendencingas pataikavimas Armėnijai – dar vienas lietuviškas nesusipratimas. Nuo pat 1992-1994-ųjų Lietuva dėjosi nepastebinti, nežinanti, nesuprantanti, kad tai Armėnija iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. Visus tris dešimtmečius Lietuva elgėsi taip, tarsi auka – ne Azerbaidžanas. Nors oficialiai Vilnius pripažino Kalnų Karabachą esant neatsiejama Azerbaidžano teritorija, viešojoje erdvėje okupanto apibūdinimą mes begėdiškai primesdavome aukai.

Giandža po Armėnijos atakų 2020-ųjų metų rudenį

Vos tik 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį 1988 – 1994-aisiais prarastų žemių, vėl painiojome sąvokas „okupantas“ ir „išlaisvintojas“. Jei Gruzija kariniu būdu susigrąžins savo kalnus ir lygumas, ją juk sveikinsime. Jei Ukraina karinėmis priemonėmis išvaduos Krymą, – sveikinsime Ukrainą. Jei Moldova tankų ir artilerijos pagalba sugrįš į Padniestrę, – sveikinsime moldavus. Tad kodėl nepasveikinome Azerbaidžano, kai šis susigrąžino Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą? Kodėl begėdiškai tylėjome, kai stambioji Armėnijos artilerija 2020-ųjų rudenį apšaudė su Kalnų Karabachu nieko bendro neturinčius azerbaidžanietiškus miestus – Giandžą, Terterą, Bardą? Kodėl nesidomime, ką, susigrąžinę Kalnų Karabachą, išvydo azerbaidžaniečiai? Sulygintos su žeme musulmoniškos kapinės, išvežti antkapiai su azerbaidžanietiškais užrašais, išrausti kapai ieškojus auksinių papuošalų, kiaulidėmis paverstos mečetės, barbariškai iškirstos senosios girios.

Išniekintų azerbaidžanietiškų kapinių ir mečečių vaizdų – gausu. Azerbaidžaniečiai kruopščiai filmuoja, fotografuoja. Nepraleidžia pro akis nė vieno armėnų separatistų nusižengimo kultūrai, istorijai, padorumui. Bet ar lietuviškoje žiniasklaidoje bent puse lūpų papriekaištauta Jerevanui, jog šitaip elgtis, kaip elgtasi Kalnų Karabache, – barbariška? Kas tai per lietuviška abrakadabra – Kinijos nebijome burnoti, o Armėniją kritikuoti – liežuvis iš baimės neapsiverčia? O gal mes tendencingai besielgianti prostitutė: kai mums naudinga – burnojame, jei neturime naudos – tylime? 

Kada aprašysime dušanskių, zimanų, raslanų, rocių „darbelius“?

Blaiviai mąstantiems žmonėms akivaizdu, kad Lietuva užtektinai dėmesio skiria Holokausto temai, labai atidžiai analizuoja savas klaidas, nuoširdžiai ieško savų nuodėmių. Prikišti, esą mes per mažai gerbiame žydų tautybės žmonių skausmą, galėtų tik tendencingai nusiteikusieji piktavaliai. Tačiau kodėl mus ištinka baimės priepuoliai, kai sveika nuovoka reikalauja į lietuvių – žydų tarpusavio santykius pažvelgti iš visų pusių?

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Prieš keletą savaičių nusiunčiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą laiškelį: „Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš slaptai.lt portalo. Norėčiau žinoti, kada LGGRTC išleis knygų (brošiūrų, lankstinukų, monografijų ir t.t.) apie antilietuvišką Rociaus, Dušanskio, Raslano, Zimano ir kitų panašių veikėjų veiklą? Ar numatyti tokių monografijų vertimai bent jau į anglų kalbą? O jei LGGRTC nesiruošia nagrinėti šių temų, – kodėl?“.

Mirtina tyla. NKVD, MGB, KGB, Komunistų partijos struktūrose uoliai plušėjusių žydų tautybės žmonių veikla – Lietuvoje griežtai uždrausta tema. Nors Lietuva, kiek teko išgirsti pranešimų iš Vašingtono ar Briuselio, – demokratijos švyturys, demokatijos flagmanas, nebijantis pamokyti, kaip turėtų savo kieme tvarkytis per milijardą gyventojų turinti Kinija.

Vido Rachlevičiaus komentaras

Lietuvoje vėl laužomos ietys, analizuojant, kas teisus – tie, kurie protestuoja, priešindamiesi „Galimybių pasui“, ar mes, kurie tvirtiname, jog skiepytis – būtina?

Mano požiūriu, skiepų neišvengsime. Pritariu, jog nepatogumų turi patirti visi, kurie nenori skiepytis. Gal net labai griežtų. Tačiau jei jau esame demokratai, privalu gerbti nuomonę ir tų, kurie skiepų baiminasi tarsi Velnias kryžiaus. Jiems privalome suteikti tribūną bent jau visuomeniniame LRT. Tik čia regiu didžiąją valdžios klastą. Į diskusijas su protingiausiais valdžios atstovais kviečiami patys primityviausi vadinamieji „skiepų priešininkai“ bei „šeimų maršo aktyvistai“. Tuomet nuoširdi diskusija tikrai neįmanoma. Celofanų pravardėmis paženklintieji ir į juos panašios mokytojos – prasti pašnekovai. Todėl stebiuosi: kodėl jūs kviečiate tik keistai besielgiančius celofanus ir mokytojas, o ne, pavyzdžiui, filosofą Alvydą Jokubauską? Bijote, kad nepajėgsite atremti filosofo argumentų, baiminatės, kad filosofas sutrins į miltus jūsų tiesas?

Arba – kodėl nepakvietus į diskusiją žurnalisto Vido Rachlevičiaus? Portale delfi.lt jis paskelbė puikų rašinį, pavadintą „Lietuviškoji demokratija: teoriškai – arklys, praktiškai – neatsikelia“.

Protestuoja „geltonosios liemenės”. Paryžius. EPA – ELTA nuotr.

V.Rachlevičius, be kita ko, lygina lietuviškus ir prancūziškus protestus: „Protestų Prancūzijoje esmė – didžiulis nepasitenkinimas valdančiuoju elitu. Sostinės elitas gyvena kitame matavime ir visiškai nesupranta, kas realiai vyksta šalyje (…).Tokios nuotaikos tvyro vienoje seniausių demokratijų, tačiau Prancūzija yra tik platesnio Vakarų valdančiojo elito moralinio ir vertybinio nuosmukio fragmentas, nes vis daugiau įvairių šalių piliečių abejoja savo vyriausybių kompetencija. Lietuva – ne išimtis. Skirtumas tik tas, kad Lietuva gyvena tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, čia nėra jokios diskusijos ir neatliekamos apklausos rimtais klausimais, kurios parodytų tikrąsias žmonių nuotaikas ir atskleistų visuomenės mentalitetą.“

Atidžiai skaitydamas V.Rachlevičiaus pastabas prisiminiau vaikystėje mamos papasakotą pasaką apie karalių, kuris, panoręs sužinoti, kas dedasi jo karalystėje, užuot, žavėjęsis patarėjų liaupsėmis, persirengė elgeta ir įsimaišė į minią, kad išgirstų, kaip jį iš tiesų vertina į turgavietę sugužėjusi prastuomenė.

Iš galvos neišdyla ir kažin kokiame istorijos vadovėlyje kadaise aptiktas pasakojimas, ką Rusijos carienė patarė badaujantiems valstiečiams. Pasiūlymo būta iškalbingo: „valgykite pyragus, jei neturi nė kriaukšlės duonos…“

Taigi: Lietuvos valdžios, nenorėdamos būti panašios į primityviąją carienę, privalo rimtai diskutuoti su rimtais oponentais. Intelektualių jėgų, kurios mato Lietuvą alinančių bėdų, – užtektinai.

2021.09.09; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą baigiau klausimu – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas Lietuvai, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?.. Jeigu vis tik labiau teisingas yra antrasis variantas (gali būti ir taip, kad teisingi yra abu priskyrimai), tai antisemitizmas yra mūsų sveika gynybinė reakcija ar net būtinoji sąmonės parengtis. Primenu, kad tas pats G. Gochinas tvirtina, kad Lietuva neturi teisės rašyti savo istorijos, tai esą gali daryti tik parinkti tam reikalui užsieniečiai.

Žinoma, antisemitizmas antisemitizmui – nelygus. GinkDie, nekurstau keršyti, atsilyginti tuo pačiu, nežiūrint to, jog žydų bendruomenė nuožmiai ir metodiškai, pasitaikius menkiausiai progai ir be progos, rodo savo nepalankumą Lietuvai.

Mūsų antisemitizmas turėtų būti humanistinio pobūdžio, pasireiškiantis fakto įsisąmoninimu, kad tokioje nešvankioje terpėje dialogo užmegzti nepavyks, taigi nereikia tuščiai puoselėti  iliuzijų. Tuo pačiu mums užvis labiausiai reikėtu vengti tyčiomis ar netyčia pastumti bendrapilietį žydą, geriausias pasirinkimas čia būtų praeiti pro žvėriškai nedraugiškos bendruomenės narį kaip pro tuščią vietą.

Slaptieji agentai

Kaip žinoma, patys žydai skiria antisemitizmo porūšius, kalbėdami apie pasireiškiančius zoologinio antisemitizmo atvejus. Savo ruožtu aš galiu užtikrinti, kad neturime gamtos mokslo kompetencijų, esame tik paprasti humanitarai. Humanistinis antisemitizmas, be visa ko kito, įpareigoja tvirtai laikytis įsitikinimo, kad Holokausto nusikaltimai yra vaizduotę pranokstanti bjaurastis, niekam neprilygstanti niekšybė, pasaulio katastrofa.

Tačiau šiandien ir patys žydai galėtų pamintyti bent tylomis apie tai, kodėl bėgant amžiams jie nepraranda labiausiai nemėgstamos populiacijos pasaulyje garbės vardo. Kai aš savo ruožtu prieš akis turiu dušanskių, zimanų, zingerių, čmilyčių, erenburgų veiklos rezultatus, po truputėlį pradedu tai suprasti.

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas
Kaliningrado simbolis – tankas

Taip pat ir Iljos Erenburgo biografijoje galima atsekti lietuvišką pėdsaką. Na, visų pirma anas buvo mūsų Seimo pirmininkės senelio, tankisto Ivano Čmylio bičiulis, sielos dvynys. Ne didelė mums garbė yra ir tai, kad būtent iš Vilniaus šis pasaulinio lygio išgama per radiją ir rašomus atsišaukimus kvietė sovietinės armijos kareivius prievartauti Vokietijos moteris, traktuojant jas kaip teisėtą karo grobį. Kaip žinome, sovietinių dalinių kariai šioje veiklos sferoje pasidarbavo iš peties, prievartaudami ne tik moteris, bet ir vaikus, mažametes mergaites, žalodami, žudydami ir prievartaudami taip pat ir beginklius žmones. Vadinamoji tarybinė armija išvaduotoja buvo tokios sugyvulėjusios barbarų ordos, kokių pasaulis nebuvo matęs. Gegužės 9-osios parade Raudonojoje aikštėje galėtų teisėtai puikuotis plakatas „Ačiū seneliui už išprievartautą batalioną nekaltų mergelių“.

Ilja Erenburdas buvo didesnis išsigimėlis net už Hitlerį. Jam prilygti galėtų nebent tik Nachamas Dušanskis, turėjęs polinkį kastruoti ideologinius priešininkus, patekusius į sovietinio saugumo rankas.

Dar atrodytų naujai paskirtas Genocido centro direktorius dorai net ir neperėmė posto, o iš ten jau girdisi balsai, kad galimai bus peržiūrėtas požiūris į Joną Noreiką. Tačiau norėčiau perspėti nedraugus, kad J. Noreikos atminimo lenta ant Bibliotekos sienos yra paskutinioji Tėvynės riba, kai toliau trauktis jau neturime teisės, taigi, jeigu reikės – sieną užstosime savo kūnais. Jeigu kažkam niežti nagai ir norisi pralieti kraują, tebūnie…

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Kažkada labai jauna ir talentinga žurnalistė rašė: „Kas man iš tos lietuvybės, jeigu tai yra tik mėšlinos klumpės“. Bėgant metams ši žurnalistė įgijo daugiau proto ir tokių nesąmonių nekartoja. Tačiau štai garbingas žurnalistas, kurį citavau aną kartą, kaip atrodo, savo protą jau baigia pamesti, bandydamas mums įpiršti išvadą, kad šiandien būti lietuviu yra labai neskoningas reikalas. Tokia šio žurnalisto estetika ir literatūrinis skonis.

Rimvydas Valatka yra žurnalistikos liūtas, legenda, niekados nepataikavęs jokiai valdžiukei pilietiškumo pavyzdys, nuožmus ir kritiškas mūsų dienų metraštininkas. Kai jo kolegos, ištobulinę subinlaižystės meną, kasmet užsikabina naujus ordinus ir medalius, tapdami mažaisiais brežnevais, R. Valatka tikriausiai nėra gavęs net nupiepusio garbės rašto už ištikimą tarnybą laisvo žodžio sargyboje. Tačiau postmodernistiniais laikais išsigimsta net ir dorybės, o garbingas žurnalistas, puoselėdamas Lietuvos be lietuvių viziją, staiga tampa panašus į Suslovo anūką.

2021.04.29; 17:01

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

2021 metų kovo 24 dieną numatytas Lietuvos Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen (liberalų sąjūdis) susitikimas net su trimis užsienio valstybių ambasadoriais. Seimo pirmininkė tądien šnekėsis su JAV ambasadoriumi Robert S. Gilchrist, Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy ir Vokietijos ambasadoriumi Matthias Soon.

Kodėl neramina kovo 24-osios pokalbis? Įtariu, jog trijų šalių ambasadoriai su Lietuvos parlamento pirmininke, apart kitų temų, komentuos ir kilusį triukšmą dėl Lietuvos istorijos tyrimų kokybės. Dar tiksliau tariant, mėgins spustelėti Seimo vadovę, jog prof. Adas Jakubauskas netinkamas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.

Tiesa, oficialiame Seimo pirmininkės puslapyje nenurodoma, kokiomis temomis ji šnekučiuosis su minėtais diplomatais. Tačiau toks slapukavimas (juk iš anksto greičiausiai pasitarta, kokius skaudulius nagrinės) tik dar labiau verčia nuogastauti, jog bus kalbama ir apie šurmulį dėl LGGRTC vadovybės likimo. Šitaip manyti leidžia žinia, jog Izraelio ir JAV ambasadoriai jau sykį buvo pareiškę norą susitikti su LGGRTC vadovu A.Jakubausku. Pasirodo, tokie susitikimai buvo organizuoti.

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Štai ką pavyko sužinoti. Susitikimas su Izraelio ambasadoriumi įvyko 2020 metų rugpjūtį LGGRTC patalpose Didžiojoje gatvėje. Susitikimo metu Izraelio ambasadorius bandė spausti dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros ir Juozo Krikštaponio įamžinimo klausimų. Esą jie neverti pagerbimo.

Susitikimas su JAV ambasadoriumi įvyko po dviejų mėnesių pasibaigus pirmajam Seimo rinkimų turui ambasadoriaus rezidencijoje Birutės gatvėje. JAV ambasadorius reiškė nepasitenkinimą, kad LGGRTC generalinis direktorius vyresniuoju patarėjumi pasirinko Vidmantą Valiušaitį. Taip pat priekaištavo, kodėl LGGRTC Genocido ir rezistencijos departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys drįso dalyvauti Seimo rinkimuose Vytauto Radžvilo vadovaujamo „Nacionalinio susivienijimo“ sąraše.

Ką būtų galima atsakyti į tokius priekaištus? Dėl V. Valiušaičio – LGGRTC generaliniam direktoriui, remiantis Lietuvos įstatymais, suteikta teisė rinktis darbuotojus. Jam juk – visa atsakomybė už LGGRTC nuveiktus ir nenuveiktus darbus. Bet kaip jis galįs organizuoti veiklą, jei jam neleidžiama pasirinkti komandos? Dėl A. Bubnio – rinkimuose ribojimai taikomi tik statutiniams pareigūnams, kariškiams ir teisėsaugos atstovams, todėl šis istorikas nevaržomai turėjo teisę dalyvauti Lietuvos parlamento rinkimuose kad ir nuo V.Radžvilo politinės jėgos. Jei šis istorikas būtų išmestas lauk dėl to, kad simpatizuoja V. Radžvilo komandai, – turėtume antidemokratišką precedentą. JAV ambasadoriui demokratinės žaidimo taisyklės – nė motais?

LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Beje, esu iš tų, kurie pritaria visoms politikų diskusijoms, kokio formato jos bebūtų. Neįžvelgiu nieko įtartino, jei susitikimai rengiami net restorane ar privačioje viloje. Nematau nieko smerktino, jei politikai ginčijasi aštriai, piktai, nepaisydami diplomatinių protokolų (tik nesimuškite). Svarbiausia – neišduoti valstybės, tautos interesų. Svarbiausia – atskirti, kada tik prašoma, tik išdėstomi argumentai, o kada patarimai jau tampa politiniu spaudimu.

Bet jei esame demokratai, jei kalbame sudėtingomis temomis, tai kalbėkime atvirai, demokratiškai. Drįstu manyti, jog LGGRTC vadovo veikla – ne Izraelio, ne JAV, ir tuo labiau ne Vokietijos ambasadorių reikalas. Lietuva labai atidžiai analizuoja, nagrinėja, fiksuoja visas savo istorines klaidas ir klystkelius. Gal net per daug uoliai (lyginant su kitomis šalimis). Lietuva niekad neneigė Holokausto. Kaltinti Lietuvą, jog ji per mažai domisi arba nederamai domisi Holokausto temomis, – taip pat neteisinga. Kiek būta oficialių Lietuvos prezidentų ir premjerų atsiprašymų, kompensacijų, knygų, filmų, minėjimų, paminklų Holokausto tema! Suskaičiuokime, vien kiek LGGRTC išleido veikalų žydų kančių tema, kaip smulkiai išnagrinėta getų praeitis, pasaulio teisuolių likimai!

Tačiau nebijodama nagrinėti sunkių temų Lietuva norėtų, kad ir kitos valstybės, kitos tautos į istoriją žvelgtų objektyviai – ieškotų ne tik gražiųjų pusių, bet ir nuodėmių. Štai kaip įsivaizduoju: jei lietuviai skaičiuoja visus žydamas nusikaltusius lietuvius, Izraelio atstovai turėtų rūpintis pateikti mokslines monografijas bent jau apie Dušanskio, Raslano ar Zimano „darbelius“ Lietuvoje. Jei lietuviai skaičiuoja lietuvius, gelbėjusius žydus, tegul žydai suskaičiuoja, kiek jie sovietinės okupacijos metais „išgelbėjo“ lietuvių? Kur tokio pobūdžio tyrinėjimai, palyginimai? Jei žaidžiame atviromis kortomis, kelkime į viešumą visų niekadėjų, nepriklausomai nuo tautybės ir tikėjimo, nusižengimus. Jei žvelgiame į Lietuvos istoriją be tendencingumų, Vokietijos ambasadorius J.E. Matthias Soon turėtų paaiškinti kolegoms iš Izraelio ir JAV: kai Lietuvoje buvo pralietas žydų kraujas, Lietuvos tuomet nebuvo, tuomet ten buvo Vokietija, tad, vadovaujantis sveiku protu, pretenzijas reikėtų adresuoti Berlynui, Berlynui ir dar kartą Berlynui.

Jei Izraelio ambasadorius tvirtina, jog „Lietuva ir Izraelis yra artimi draugai“, tai kodėl jis, ponas Yossef Levy, šešių novelių bei vienos vaikų knygos autorius (Vilniaus knygų mugėje yra pristatęs savo naujausią knygą „Meilės prekeiviai“), vis dar nepasirūpino, jog bent jau į anglų kalbą būtų išverstas 2004-aisiais Lietuvoje pasirodęs rašytojo Jono Mikelinsko veikalas „Kada Kodėl taps Todėl?“? Juk tai: apie sudėtingus lietuvių – žydų santykius.

Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”.

Vienoje anotacijoje apie šią knygą rašoma: „Rašytojo Jono Mikelinsko publicistinė knyga aktuali mums visiems, nepriklausomai nuo tautybės ir įsitikinimų, ypač tiems, kuriuos jaudina lietuvių ir žydų santykiai. Autorius bando paaiškinti sau ir padėti suprasti kitiems, kas sukelia tokias tragedijas kaip holokaustas. Pasaulyje tebesklando nebylūs tabu. Kol jie sklandys, kalbos apie atvirumą ir demokratiškumą, apie pilietiškumą ir nuoširdesnį tautų suartėjimą, apie jų, taip pat ir žmogaus teises bus neišsemiamos. Kol egzistuos tabu, kol egzistuos nenoras, nesugebėjimas suvokti ir ieškoti atsakymo į klausimą KODĖL, tol egzistuos ir įtampas kėlusios civilizacinės trintys bei jų keliami, krauju srūvantys konfliktai, kokius visi šiandien pasaulyje regime.“

Anuomet dar esu pridūręs: Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.“

Tad yra apie ką pakalbėti, dėl ko pasiginčyti. Jei atvykęs į svečius Izraelio ambasadorius dėkojo LGGRTC vadovui, kad šios įstaigos darbuotojas Dalius Stancikas surado liudytoją tvirtinus, jog Noreika Jonas gelbėjo žydus, – viena medalio pusė. Jei Izraelio amasadorius piktinosi, kam LGGRTC paviešino šį J.Noreikai palankų liudijimą, – juodoji medalio pusė. Jei Izraelio ambasadoriui nepatinka istorija profesionaliai ir objektyviai nagrinėjančio Vidmanto Valiušaičio persona, – liūdna. Nes V.Valiušaitis nedaro nieko smerktino: jis atskleidžia, jog Lietuvos istorija Antrojo pasaulinio karo metais – kur kas sudėtingesnė, painesnė, nei mus įtikinti norėtų Rūta Vanagaitė, Arkadijus Vinokuras ar Faina Kukliansky. 

Jei JAV ambasadoriui nepatinka, jog LGGRTC darbuotojas simpatizuoja vienai neva nacionalistinei grupuotei, – tai ponui Yosset Levy derėtų priminti, jog Lietuvos įstatymai istorikams nedraudžia stoti į Lietuvoje registruotas partijas ir judėjimus. Tokios demokratinės taisyklės, jei vis dar tvirtiname, jog mūsų didžioji, puikioji, nuostabioji Karalienė – demokratija. O gal ponui ambasadoriui nepatinka visai kas kita? Štai ištrauka iš maniškės 2016-ųjų publikacijos „Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius“: „Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai“.

Bet kažkodėl mums, mažiukams, kryptingai primetama žydšaudžių etiketė. Gal ponas Yoseef Levy galėtų paaiškinti šio fenomeno priežastis? Žūtbūt norima Lietuvą paversti Tel – Avivo provincija, amžinai nuolankia atsiprašinėtoja?

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Keletas Lietuvos žurnalistų triūbija, kad gindami Jono Noreikos ar Kazio Škirpos garbę bei reikalaudami dušanskių, raslanų ir zimanų veiklą analizuojančių mokslinių darbų mes prarasime savo sąjungininkę Ameriką. Viešai teiraujuosi JAV ambasadoriaus: nejaugi tikrai neginsite nuo Rusijos agresijos Lietuvos, jei LGGRC, vadovaujamas A.Jakubausko, išleis dušanskius ir raslanus demaskuojančią knygą?

O jei Izraelio, JAV ir Vokietijos ambasadoriai vis tik linkę draust Lietuvai atidžiai ir giliai analizuoti savo istoriją, jei nurodinės, kas turėtų vadovauti LGGRTC (jokiu būdu neidealizuoju A.Jakubausko, kadaise esu jį kritikavęs), – turime apgailėtiną situaciją. Belieka įtarti, kad svarbiau – ne tiesa, o kažin kokių grupuočių, siekiančių nuolat žeminti Lietuvą, interesai.

Izraelio, JAV, Vokietijos ambasadoriams viešai aiškinu, kaip viskas atrodo iš šalies: Lietuva – maža, neįtakinga, vos tris milijonus gyventojų teturinti šalis, o ją prievartauja net trys skaitlingos, įtakingos, galingos, turtingos valstybės. Akivaizdu, jėgos – nelygios. Akivaizdu, Lietuva bus išprievartauta. Tačiau liks skaudžios nuosėdos – dar taip neseniai Kremlius mokė lietuvius, kaip privalome žvelgti į savo praeitį, dabar moko jau trys galybės – Izraelis, JAV ir Vokietija.

Nejaugi garbinga stumdyti šimtus kartų silpnesnę valstybę, vis dar naiviai tikinčią, jog istorija yra objektyvus mokslas, reikalaujantis į reiškinius žvelgti ne iš vienos, bet būtent iš visų pusių? Nejaugi demokratinio požiūrio nusipelno ne visos NATO ir Europos Sąjungos valstybės – tik pačios didžiausios, tik pačios stipriausios?

2021.03.22; 09:00

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ar tikrai visuomet privalu išklausyti antrąją pusę? Nutinka ir taip, kad tiesa akivaizdi be gilesnių analizių.

Jūsų dėmesiui – iškalbingas pavyzdys. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia, jog 1989-aisiais metais Rusijoje oficialiai pasmerktą Molotovo – Ribentropo paktą rusai vėl traktuotų kaip „didžiulį gėrį“. Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentarai nedelsiant paprašė, jog Rusija liktų principinga – nesiliautų smerkusi 1939-aisiais slapta pasirašyto Molotovo – Ribentropo pakto.

Lietuvos spaudoje gausu mūsų politikų ir istorikų perspėjimų, koks bjaurus V.Putino sumanymas – slėpti, teisinti juoduosius istorijos puslapius.

Taip, Rusijos prezidentas neteisus, liaupsindamas Molotovo – Ribentropo parašais paženklintą nepriklausomų šalių okupaciją. Teisūs tie, kurie jį kritikuoja dėl žiūrėjimo į istoriją Stalino akimis (omenyje turima V.Putino publikacija „The real Lessons of the 75th Anniversary of War II“). Kremlių kritikuojantys tikrai neprivalo suteikti galimybės V.Putinui teisintis. Būtume tiesiog kvaili, jei Rusijos prezidentą smerkiantiems autoriams priekaištautume, kodėl jie nesiteikia išklausyti „kitos nuomonės“. Esama atvejų, kai daug kas akivaizdu be „antrųjų pusių”. Lietuviams tokia tema tapę Lietuvos ir Rusijos santykiai. Čia mūsų nesuklaidinsi peršant legendas apie „savanorišką įstojimą“.

Tačiau egzistuoja situacijų, kada pravartu išgirsti „antrosios pusės“ argumentus. Atsargiai elgtis patartina tuomet, kai analizuojami Lietuvai tolimi, Lietuvai mažai žinomi karai, sukilimai, incidentai. Priešingu atveju galima nusišnekėti – tapti panašiais į akivaizdžiausias tiesas neigiantį Kremliaus bosą.

Šis straipsnis – bandymas apžvelgti keletą lietuviškų nesusipratimų.

Ką Austėja Landsbergienė žino apie „HAMAS“

Austėja Landsbergienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pavyzdžiui, Austėja Landsbergienė, konservatorių partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio žmona, viešame laiške „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio elgesį palygino su „teroristine organizacija HAMAS“.

Niekuomet neapsivers liežuvis smerkti vaizdingų palyginimų.

Ir vis tik pasiteiravus, ką ši ponia išmananti apie Hamas, vargu ar išgirstume rišlų, dalykišką komentarą. Greičiausiai paaiškėtų, jog ponia nieko nenutuokianti apie HAMAS. O jei neišmananti, vadinasi, neturinti moralinės teisės svaidytis vaizdingais palyginimais. Ir vis tik svaidosi…

Kokį atskaitos tašką pasirinksime?

Nūnai šv. Sofijos soborą (Hagia Sophia) turkai vėl oficialiai įteisino esant mečete. Pasipylė kaltinimų, girdi, taip elgtis nederėjo. Turkiją barančiųjų atsirado ir Lietuvoje. Tik ar Turkija nusižengė padorumui ir moralei? Juk Šv. Sofijos soboras mečete tapo ne šiandien, ne vakar, o labai labai labai seniai – 1453 metais, po Stambulo užkariavimo. Ar išmintinga XXI amžiaus atstovams sutelkti dėmesį, sakykim, į XIII amžių, kada soboras dar nebuvo mečete? Jei mums svarbiausia, kas dėjosi prieš penkis šimtmečius, tai tada privalome pripažinti, jog ir Europa prieš penkis amžius nebuvo šventoji – kiek ten neteisėtai pastatytų bažnyčių?

Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo totoriška mečetė

Paminklinė lenta skelbia, kad čia kadaise stovėjo totoriška mečetė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva – taip pat nuodėminga. Prisiminkime 1968-uosius, kai sovietų valdžia sostinės Lukiškių aikštėje nugriovė totorišką mečetę. Be abejo, lietuviai dėl šio vandalizmo niekuo dėti. Jei tuomet būtume gyvenę laisvoje valstybėje, niekas mečetės nė pirštu nepaliestų. Tačiau jei atidžiai analizuojame, kur ir kada netinkamai pasielgė musulmonai, susimąstykime apie savąją pareigą. Pilkos, vos įžiūrimos paminklinės lentelės ant namo sienos ir mažytės Mečetės vardu pavadintos gatvelės vargu ar užtenka atitaisant musulmonams padarytą skriaudą. Juolab kad toji skriauda – ne penkių šimtmečių senumo.

Ką žinome apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus?

Šokiruojančių atvejų, kuomet ne vien žurnalistai ir politikai, bet ir profesionalūs Lietuvos istorikai neįsiklauso į svarbius oponentų argumentus analizuojant sudėtingas praeities temas, – gausu.

Štai vienas Lietuvos istorikas svarsto, ar ne per mažai Lietuva sužinojo apie Holokaustą per pastaruosius 30 metų? Nuoširdus dėmesys žydų kančioms – sveikintinas elgesys. Tačiau vis tiek trūksta antrosios pusės – ką per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva sužinojo apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus? Gal žydų tautybės žmonių nusikaltimai – ne nusikaltimai? Šios dvi tarsi skirtingos temos vis tik vadintinos Siamo dvyniais. Viena kitą išryškina, papildo, viena be kitos negali gyventi…

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas

„Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo“. Taip skelbiama dar vienoje viešojoje erdvėje pasirodžiusioje publikacijoje. Tikrų tikriausia tiesa. Nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių tauta neatsakinga už Holokaustą. Kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Tai – Vokietijos atsakomybė.

Tačiau ir vėl pasigendu antrosios Siamo pusės: jei kruopščiai registruojame lietuvius, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones, jei svarstome, ar negalėjome turėti dar daugiau nūnai Pasaulio teisuoliais pavadintų lietuvių, kodėl neklausiame, kur dūlo sąrašai sovietinių žydų, kurie gelbėjo KGB kalėjimuose kankinamus ar į Sibirą tremiamus lietuvius? Ar įmanoma objektyvi istorijos analizė, jei priekabiai analizuojame vien į pavojingą padėtį patekusių lietuvių elgesį?

Turkiškas motyvas  

Jei reikėtų įvardyti, kada mes – tendencingiausi, pasakyčiau, jog tuomet, kai puolame analizuoti, ką netinkamo per pastarąjį šimtmetį nuveikė turkai. Visuomeninio leidinio statusą turinčiame LRT portale šių metų gegužės 6-ąją pasirodė Zigmo Vitkaus tekstas „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Drįstu manyti, kad tai – vienas iš ryškiausių vienpusiškumo pavyzdžių. Skaitant šią publikaciją atrodė, kad pats straipsnio autorius savo akimis bus matęs, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje.

Nė kiek nenuostabu, kad, neapsikentęs autoriaus tendencingumo, į LRT atviru laišku netrukus kreipėsi Lietuvoje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas.

Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Buvusios Osmanų imperijos istorija, man regis, – būtent tas atvejis, kada privalu įsiklausyti ir į turkų, ir jų poziciją palaikančių europiečių, amerikiečių nuomonę. Tik Lietuva kažkodėl į Turkijos praeitį užsispyrusi žvelgia vien Armėnijos akimis.

Jei prisimename 1915-aisiais armėnus ištikusias nelaimes, kodėl nenorime girdėti apie 1915-aisiais žuvusius turkus? Juk šios dvi temos – susipynusios tarsi broliai dvyniai. Viena be kitos – nė žingsnio.

Prisipažinsiu, diskutuoti su Armėnijos pusę aklai palaikančiais žurnalistais, istorikais, politikais – sunku. Jie nieko nenori girdėti apie turkiškus argumentus. Jau keletą sykių pasakojau, kaip Lietuvos Mokslų Akademija įsileido Armėnijos ambasadorių, kad šis, į pagalbą pasitelkęs turkų kilmės istoriką, prisimintų krauju paženklintus 1915-uosius. O štai Turkijos ambasadoriui ir jo pakviestiems istorikams durys paskutinę akimirką užsivėrė.

Turkija niekad nepripažino Lietuvos okupacijos

Jei į Mokslų Akademiją savo tiesas išdėstyti būtų veržęsi, sakykim, V.Putino atstovai, – MA vadovus ne tik suprasčiau, bet ir pateisinčiau.

Tačiau Turkija – ne Rusija. Turkija mūsų niekad nebuvo okupavusi. Ji visąlaik griežtai laikėsi Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos. Ir tuomet, kai mus teriojo carinė Rusija, ir tuomet, kai mus engė sovietų imperija. Oficiali Ankaros valdžia niekad niekada neabejojo, gal vis tik mes patys, savo noru, 1940-aisiais įstojome į SSRS, niekad nevadino mūsų žydšaudžiais, niekad neplatino Algirdo Paleckio nesąmonių, esą 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Kai tapome pilnateisiais NATO nariais, šiam kariniam Aljansui priklausančios Turkijos kariniai naikintuvai saugojo mūsų oro erdvę.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Taigi mes labai keistai dėkojame Turkijai – Seime priimame vienpusiškas rezoliucijas, smerkiančias kaltus už „armėnų tautos genocidą“, neįsileidžiame į Mokslų Akademiją Turkijos ambasadoriaus, kiekvienais metais lietuviškoje žiniasklaidoje prirašome tendencingų publikacijų, kurių autoriai į Osmanų imperijos praeitį spokso tarsi iš Jerevano. Skirtingai nei Armėnija, Turkija atidarė savuosius archyvus – turkai kviečia analizuoti jų dokumentus. Bet Lietuva elgiasi atvirkščiai – ji apsimeta, kad jai viskas senų seniausiai aišku ir be kruopščių tyrimų Stambulo ir Ankaros archyvuose.

O juk net termino „armėnų genocidas“ nevertėtų laikyti korektišku. Žodis „genocidas“ įtvirtintas 1948-ųjų metų gruodžio 9-ąją Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, kuri oficialiai įsigaliojo tik 1951-aisiais. Tad taikyti šį apibrėžimą derėtų vėlesniems nei 1948-ųjų įvykiai. Vartoti atgalios – nedera. Tačiau šis terminas puikuojasi net mūsų straipsnių pavadinimuose.

Finansiniai ir moraliniai honorarai

Taip pat verta klausti, ar tikrai per pirmąjį pasaulinį karą žuvo pusantro milijono armėnų? Štai 1918-aisiais metais leidinyje „Encyclopedia Britanica“ teigta, jog buvo nužudyta 600 tūkst, armėnų. 600 tūkst. žuvusiųjų – vis tiek labai daug. Būtų ciniška neigti armėnus tąsyk patyrus didelę bėdą. Anuomet įvykiai išties klostėsi siaubingai. Bet ar korektiška klausti, kiek žuvo armėnų ir nė neužsiminti, kiek gi tuomet nuo ligų, bado, troškulio ir karinių išpuolių žuvo turkų tautybės vyrų, moterų, vaikų, senelių? Badas, ligos, troškulys, kariniai susirėmimai 1915-aisiais šienavo ne vien armėnus. Tuo tragišku laikotarpiu gyvybių neteko apytikriai 3-4 mln. įvairių religinių konfesijų Osmanų imperijos valdinių. Turkų anuomet žuvo kur kas daugiau…

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka

Armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, neseniai rusų kalba išleidęs sensacingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“, mūsų leidiniui, duodamas interviu, tvirtino: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“

Kada ir kodėl?

Kita ne mažiau svarbi tema – kokia buvo armėnų laikysena iki prasidedant deportacijoms?

Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai. Slaptai.lt nuotr.

2010 metais lietuvių kalboje išleistoje brošiūroje „Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai“ rašoma: „Daugelis šių partizaninių dalinių, ginkluotų šautuvais ir amunicija, kuriuos metų metus kaupė ir slėpė armėniškose bei misonieriškose bažnyčiose ir mokyklose, puolė osmanų tiekimo punktus, nes šitaip siekė papildyti savo ginkluotę ir neleisti jai patekti į osmanų kariuomenės, skubėjusios pasitikti didžiulę rusų kariuomenę, rankas. Praėjus keliems mėnesiams nuo karo pradžios, šie armėnų partizanai, artimai koordinuodami savo veiksmus su rusais, surengė siaubingus išpuolius prieš Rytų Turkijos miestus, miestelius bei kaimus ir negailestingai žudė jų gyventojus. Tuo pat metu jie vykdė sabotažo kampaniją prieš Osmanų imperiją: ardė kelius ir tiltus, puldinėjo gurguoles, darė viską, kas tik įmanoma, kad palengvintų rusiškąją okupaciją (…). Nuo armėnų žiaurumo nukentėjo ne tik turkai ir musulmonai. Armėnų partizanai niekada nebuvo pamiršę, kad graikai ir žydai neparėmė jų revoliucinių pogromų, todėl Trabzone ir jo apylinkėse išžudė tūkstančius graikų, o Hakaryje surengė žydų skerdynes“.

Vano sukilimas

Skaitant lietuviškoje spaudoje paskelbtus proarmėniškai nusiteikusių istorikų straipsnius apie 1915-ųjų mėsmalę Osmanų imperijoje, nesiliauju stebėjęsis, kaip galima analizuoti tuos laikus ir nutylėti buvus, pavyzdžiui, Vano sukilimą? Šiuo metu skaitau rusų kalba 2018-aisiais išeistą amerikiečių ir turkų istorikų veikalą „Armėnų sukilimas Vane“. Labai įdomi knyga.

Armėnų sukilimas Vane. Slaptai.lt nuotr.

1915-ųjų kovo mėnesį Rusijos kariuomenė pajudėjo Vano link, šiame mieste ir jo apylinkėse gyvenę armėnai balandžio 11-ąją pradėjo visuotinį sukilimą. Siekdami užtikrinti rusams greitą ir lengvą pergalę, jie mieste ir jo apylinkėse pradėjo skersti turkus.

Argi ši detalė nėra svarbi?

Amerikiečių istorikų ir mokslininkų pareiškimas

O kaip galima nutylėti JAV akademinės bendruomenės atstovų 1985-aisiais gegužės 19 dieną JAV Atstovų rūmų nariams nusiųstą laišką, kuriame, be kita ko, tvirtinama: „… kalbėdami apie kaltinimus “genocidu“ nė vienas iš žemiau pasirašiusiųjų nenori sumekinti armėnų patirtų kančių. Tačiau mes esame įsitikinę, kad šis reiškinys negali būti nagrinėjamas atskirai nuo tų kančių, kurias patyrė regiono musulmonai. Iki šiol surinkta daug informacijos, bylojančos apie Pirmojo pasaulinio karo metais vykusius rimtus karinius bendruomenių konfliktus (vykdytus nereguliarių musulmonų ir krikščionių pajėgų), apsunkintus ligų, bado, kančių ir žudynių Anatolijoje bei gretimose teritorijose“.

Šį pareiškimą pasirašė 67-eri JAV universitetų ir institutų profesoriai, istorikai, analitikai. Bet ar Armėniją aklai palaikantys Lietuvos istorikai savo publikacijose bent užsimena apie tai?

Aramo Andoniano klastotė

Lietuviškoje spaudoje nerasite informacijos ir apie tuos Vakarų ekspertus, kurie įsitikinę, jog tuometinės Osmanų imperijos aukšto rango pareigūnui Talat Pašai priskiriami laiškai, neva teigiantys, esą oficiali Stambulo politika – išnaikinti armėnus, – tėra pigi, primityvi Aramo Andoniano klastotė.

Kiek Europoje nužudyta turkų diplomatų?

Nedera lietuviams apsimesti nieko negirdėjus ir apie armėnų teroristus. Nepaneigsi: 1973 – 1986 metais įvairios terorstinės armėnų organizacijos Dašnakcutiun, Asala, Gnčak ir dar daugelis į jas panašių prisiėmė atsakomybę už apytikriai 200 išpuolių prieš Turkijos diplomatines ir nediplomatines įstagas bei 58 turkų ir kitų tautybių asmenų žmogžudystes (įskaitant 34 Turkijos diplomatus). Omenyje turimi išpuoliai, surengti Europoje, JAV, Australijoje.

Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas
Armėnų teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais

Štai tas sąrašas…

PASIKĖSINIMAS SANTA BARBAROJE: Los Anžele nušauti Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Mehmet Baydar ir vicekonsulas Bahadir Demir (Santa Barbara, Kalifornija, JAV, 1973 sausio 27).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Danis Tunaligil (Viena, Austrija, 1975 spalio 22).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadorius Ismail Erez ir vairuotojas Tal’p Yener (Paryžius, Prancūzija, 1975 spalio 24).

PASIKĖSINIMAS BEIRUTE: nužudytas Turkijos Respublikos Pirmasis Sekretorius Oktar Cirit (Beirutas, Libanas, 1976 vasario 16).

PASIKĖSINIMAS VATIKANE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Taha Carim (Roma, Italija, 1977 birželio 9).

PASIKĖSINIMAS MADRIDE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadoriaus žmona Necla Kuneralp, Taha Carim ir į pensiją išėjęs Ambasadorius Besir Balcioglu (Madridas, Ispanija, 1978 birželio 2).

PASIKĖSINIMAS HAGOJE: Hagoje nušautas Turkijos Respublikos ambasadoriaus sūnus Ahmet Benler (Haga, Olandija, 1979 spalio 12).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados turizmo klausimams patarėjas Yilmaz Colpan (Paryžius, Prancūzija, 1979 gruodžio 22).

PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasados administracijos atašė Galip Ozmen ir jo dukra Nesl’han Ozmen (Atėnai, Graikija, 1980 liepa 31).

PASIKĖSINIMAS SIDNĖJUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Generalinis Konsulas Sarik Ariyak ir apsaugos darbuotojas Engin Sever (Sidnėjus, Australija, 1980 gruodžio 17).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos ambasados darbo klausimams patarėjas Resat Morali ir religijos klausimams patarėjas Tecell’ Ari (Paryžius, Prancūzija, 1981 kovo 4).

PASIKĖSINIMAS ŽENEVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinio Konsulato sekretorius Mehmet Savas Yerguzun (Ženeva, Šveicarija, 1981 birželio 9).

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

ĮSIVERŽIMAS PARYŽIUJE: įsiveržta Paryžiuje į Turkijos Respublikos Generalinį Konsulatą, sužeistas Generalinis konsulas Kaya Inal ir nužudytas apsaugos darbuotojas Cemal Ozen (Paryžius, Prancūzija, 1981 rugsėjo 24).

PASIKĖSINIMAS LOS ANDŽELE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Kemal Arikan (Los Anželas, JAV, 1982 sausio 28).

PASIKĖSINIMAS BOSTONE: nužudytas Turkijos Respublikos garbės konsulas Orhan Gunduz (Bostonas, JAV, 1982 gegužė 4).

PASIKĖSINIMAS LISABONOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Erkut Akbay ir jo žmona Nadide Akbay (Lisabona, Portugalija, 1982 birželio 7).

PASIKĖSINIMAS OTAVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados karinis atašė (Otava, Kanada, 1982 rugpjūčio 27).

PASIKĖSINIMAS BURGASE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijo atašė Bora Suelkan (Burgasas, Bulgarija, 1982 rugsėjo 9).

PASIKĖSINIMAS BELGRADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasadorius Galip Balkar ir sužeistas vairuotojas Necati Kaya (Belgradas, Jugoslavija, 1983 kovo 9).

PASIKĖSINIMAS BRIUSELYJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Dursun Aksoy (Briuselis, Belgija, 1983 liepos 14).

ĮSIVERŽIMAS LISABONOJE: įsiveržta į Turkijos Respublikos ambasados rezidenciją; nužudyti patikėtinio žmona Cahide Mihcioglu ir vienas Portugalijos policininkas; užsienio reikalų patikėtinis Yursev Mihcioglu ir jo sūnus Atasay Mihcioglu – sužaloti (Lisabona, Portugalija,1982 liepos 27).

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

PASIKĖSINIMAI TEHERANE: surengta ataka prieš Turkijos Respublikos amabsados darbuotojus (Teheranas, Iranas, 1984 balandžio 28 ir kovo 27-28).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos amabasados darbo klausimams patarėją pavaduojantis Erdogan Ozen (Viena, Austrija, 1984 birželio 20).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: JungtiniųTautų biure nužudytas diplomatas Evner Ergun (Viena, Austrija, 1984 lapkričio 19).

PASIKĖSINIMAI ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados spaudos atašė pavaduotojas Cetin Gorgun (Atėnai, Graikija, 1991 spalio 7).

Armėnijoje dunkso paminklas armėnų teroristui Teilirianui

PASIKĖSINIMAS BAGDADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Caglar Yucel, o komunikacijos specialistas Huseyin Kerimoglu – sužeistas (Bagdadas, Irakas, 1993 gruodžio 11).

PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados antrasis patarėjas Omer Haluk S’pahioglu (Atėnai, Graikija, 1994 liepos 4).

IŠPUOLIS BERNE: pasikėsinta nužudyti Turkijos Respublikos ambasadorių Dogan Turkmen (Bernas, Šveicarija, 1980 vasario 6).

PASIKĖSINIMAS VATIKANE: sužeisti Turkijos Respublikos ambasadorius Vecdi Turel ir apsaugos darbuotojas Tahs’n Guvenc (Roma, Italija, 1980 balandžio 17).

IŠPUOLIS PARYŽIUJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados spaudos patarėjas Selcuk Bakkalbasi (Paryžius, Prancūzija, 1980 rugsėjo 26).

SPROGIMAS PARYŽIUJE: į Turkijos Respublikos finansų patarėjo automobilį padėtas sprogmuo (Paryžius, Prancūzija, 1981 sausio 13).

IŠPUOLIS OTAVOJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados prekybos patarėjas Kemalett’n Gungor (Otava, Kanada, 1982 balandžio 8).

ĮSIVERŽIMAS OTAVOJE: Teroristų įsiveržimas į Turkijos Respublikos ambasadą; Ambasadorius Coskun Kirca – sužalotas, o Kanados policininkas – nužudytas (Otava, Kanada, 1985 kovo 12).

Civilizuotas pasaulis turėtų dėkoti turkams, kad šie neatsakė tuo pačiu – nepuolė keršyti, nesivadovavo principu „akis už akį“, „dantis – už dantį“.

Lietuva – tarp tų nepadėkojusiųjų. Žvelgdami į turkų istoriją mes panašiai elgiamės kaip Kremliaus vadovas, analizuodamas Baltijos šalių praeitį – nenorime matyti visų pusių, visų detalių, visų argumentų.

2020.07.28; 07:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Būtų primityvu iš politikos reikalauti absoliutaus padorumo, sąžiningumo, tikslumo. Mūsų būtis – lyg susipainioję žvejo tinklai. Surask, kur pradžia, kur – pabaiga. Susigaudyk, kada matome priežastį, o kada – pasekmę.

Kada bus įkurta Palestinos valstybė?

Tačiau norėtųsi, kad mes prisilaikytume bent minimalių lygybės principų: jei aniems taikau griežtus reikalavimus, tai ir su šiais ponais privalau žaisti pagal panašias žaidimo taisykles. Kuo mažiau dvigubų, trigubų, keturgubų standartų! Dabar retsykiais (laimė – ne visada) turime mišrainę, kuri ant šeimininkės stalo atrodo kaip puikiausias kulinarijos stebuklas, bet jei paragautume – nedelsdami išspjautume.

Kai kritikuojame Krymą okupavusią Rusiją, kodėl nepriekaištaujame Vakarų kranto gyvenvietes aneksuojančiam Izraeliui? Suprantama, Lietuva negali drąskyti akių Izraeliui, nes jis yra labai svarbus mūsų strateginės partnerės JAV sąjungininkas ir bičiulis. Kibti į atlapus Izraeliui – tai plėšyti JAV vadovų švarkus.

Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau gal Lietuva pajėgtų bent truputėlį santūriau pataikauti Tel Avivui, gal mums privalu domėtis ne vien žydų naujakurių, bet ir palestiniečių vargais? Retsykiais susimąstykime, kodėl Izraelio valstybė senų seniausiai įkurta, pripažinta, o palestiniečiai iki šiol negali pasigirti turį valstybingumą? Sakote, palestiniečiai – blogieji, o žydai – šventieji? Esate įsitikinę, kad jei radikalus islamo judėjimas „Hamas“ sudėtų ginklus, Izraelis nebeblokuotų Palestinos valstybės įteisinimo procesų, liautųsi plėtęs savo įtaką palestiniečių žemių sąskaita? Surastų naujų priežasčių…

Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.

Štai Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu grasina aneksuosiąs likusias Vakarų Kranto teritorijas, reikalauja, kad didžiosios Pasaulio valstybės pripažintų Golano aukštumas esant Izraelio teritorija. Palyginkime šiuos Izraelio Ministro Pirmininko ketinimus su tuo, kaip elgiasi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ką regime – panašumus ar skirtumus? Nors Jungtinės Tautos – organizacija, kur daug kalbama ir dažniausiai nieko rimto nenuveikiama, bet vis tik pravartu prisiminti, kaip jos vertina Izraelio agresyvumą: „rimtas tarptautinės teisės pažeidimas“.

Kas aprašys dušanskių ir raslanų nusikaltimus?

Dabar – kita sudėtinga tema. Vos tik Seimo narys istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė mūsų parlamentui priimti oficialią rezoliuciją, jog lietuvių tauta dėl Holokausto niekuo dėta, tuoj atsirado prieštarautojų, kam gi to reikia? Esą ”joks Izraelio premjeras ar prezidentas, joks aukštas valstybės atstovas nėra kaltinęs Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos, kaip kolektyvo, vykdžius Holokaustą. To niekada nėra dariusi ir Lietuvos žydų bendruomenė“. Omenyje turiu kad ir istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus straipsnį „Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo…“ Kas tuo abejoja? (LRT.lt).

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Taip, Izraelio prezidentai ir premjerai viešai niekur niekad mums neprikergė hitlerinės Vokietijos nuodėmių. Vienas Izraelio ambasadorius savo vizitu net pagerbė iškilaus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą. Bet ar to užtenka? Leiskite pastebėti, kad Izraelio valdžia niekad niekur niekada viešai, oficialiai nepasmerkė akiplėšiškai lietuvius terorizuojančių zurofų, vyzentalių. Ši aplinkybė – neverta dėmesio? Manote, kad čia neįmanoma klastinga intriga: jūs – lokite, o mes apsimesime, kad nieko nežinome, nieko negirdime…

Nejaugi aplinkybė, jog Lietuvos žydų bendruomenė iki šiol neišleido knygų, kuriose būtų skrupulingai analizuojami dušanskių ir raslanų nusikaltimai Lietuvos valstybei, – nežeidžia mūsų savigabos? Mes, lietuviai, net suplukę fiksuojame kiekvieną žydams padarytą skriaudą. Visuomet atsiprašome, visuomet atgaulaujame. Ir tai – teisinga, sąžininga, gražu, padoru. Bet galų gale kada Lietuvos knygynų lentynose pasirodys dušanskių ir raslanų žiaurumus atskleidžiantys veikalai lietuvių, rusų, anglų kalbomis? Kas tai, jei ne dvigubi standartai: jie negali pamiršti skriaudų, mes – mes privalome pamiršti viską?

Lenkiška Konstitucija

Štai Seimui siūloma 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.

Gal ir gražu. Juk 2021-aisiais sukaks Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osios metinės. Be to, kaip skelbia ELTA, „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Tikiu, jog toji Konstitucija – labai puikus dokumentas vertinant ją teisiniu požiūriu ar ieškant pažangių demokratinių nuostatų. Tačiau negaliu pamiršti kadaise daryto interviu su šviesios atminties politiku, filosofu Romualdu Ozolu. Jis jau senų seniausiai piktinosi Lietuvos Seimu, besiruošiančiu liaupsinti Konstituciją, iš kurios buvo ištrintas … Lietuvos valstybės vardas! Tuomet R.Ozolas nuoširdžiai stebėjosi, kodėl Lietuva pratinama dievinti Konstituciją, kurią prisimindami mes privalėtume raudonuoti iš gėdos? Juk Lietuva tapo Lenkijos provincija, lietuvius apgavo, paniekino, nugalėjo. Mes tapome jaunesniaisiais Lenkijos broliais…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl viešai teiraujuosi šią idėją parlamente stumiančio Seimo nario Eugenijaus Jovaišos – ar tai ta pati Konstitucija, kurią kritikavo R.Ozolas? Gal kažin ką painioju? Bet jei 2021-aisiais bus liaupsinama būtent R.Ozolo išpeikta Konstitucija, tada aš nieko nebesuprantu. Lietuva džiaugsis dokumentu, kuriame nebeliko jos vardo? Lenkai tąsyk pasirodė esą atkaklesni, gudresni, stipresni. Mus nustūmė į šalį. Tad dabar tegul vieni mėgaujasi pergalės šampano purslais. O jei Varšuvai vis tik negalime pasakyti itin griežto „ne“ (strateginis partneris, Suvalkų koridorius, bendros karinės pratybos ir t.t.), tai bent jau tą gėdingą dokumentų minėkime kiek įmanoma santūriau, kukliau.

Taivanietiškas galvosūkis

Filosofas Vytautas Radžvilas ragina Lietuvos valdžią, kad ši pripažintų Taivano nepriklausomybę. Suprask, šitaip pasielgdamas Vilnius būtų labai panašus į 1990-aisiais Lietuvą nepriklausoma valstybe pripažinusią Islandiją. Puikiai suprantu, kad demokratiškas Taivanas gražiau tvarkosi nei žemyninė komunistinė Kinija. Demokratija, žmogaus, spaudos, žodžio laisvė – visa tai pažangiau nei komunizmas, griežta piliečių priežiūra, karinė jėga.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet juk Taivane įsikūrę tie patys kinai, kaip ir anie, gyvenantys žemyninėje Kinijoje. Skirtumas tik toks: vienur – demokratija, kitur – komunizmas. Ar ši aplinkybė suteikia teisę Taivanui atsiskirti nuo Kinijos? Ar šiuo konkrečiu atveju jau nebegalioja šalių teritorinio vientisumo taisyklės? Perskaitykite V.Radžvilo tekstą „Apie padlaižystę, drakono erzinimą ir moralinę skolą“, kuriame aiškiai išdėliotos priežastys, kodėl galima pripažinti Kinijos Respublikos Taivaną esant nuo Pekino visiškai nepriklausoma šalimi. V.Radžvilas prirašė daug svarbių argumentų, tik apie valstybės teisę į teritorinį vientisumą, – nė menkiausios užuominos.

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

Jei Krymas tvarkysis kur kas demokratiškiau nei Ukraina, jei šis pusiasalis sugebės pažaboti korupciją, kyšininkavimą, taps demokratiškas, labai gerbiantis žmogaus, spaudos, žodžio laisves, o oficialusis Kijevas – ne, remiantis V.Radžvilo logika, Krymo valdžia taip pat turės teisę atsiskirti nuo Ukrainos? Jei Klaipėdos meras ir Klaipėdos savivaldybė tvarkysis pažangiau nei likusi Lietuva, uostamiesčiui leisime atsiskirti nuo Lietuvos?

Žinoma, jei Kinija pultų Taivaną, tada Lietuva neturėtų moralinės teisės tylėti. Bet ar dabar mes turime teisę itin drastiškai kištis į Kinijos vidaus reikalus? Ar tikrai tarp iš Sovietų Sąjungos išsiveržusios Lietuvos ir į griežtą Kinijos politinį glėbį sugrįžti nenorinčio Taivano – lygybės ženklas? Ko iš tiesų siekia Kiniją erzinti sumanęs filosofas? Prieš artėjančius Seimo rinkimus prireikė populiarumo, žinomumo?

Lietuvos viešojoje erdvėje pastebiu daug keistų nenuoseklumų.

2020.05.22; 09:50

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą užsiminiau apie tai, kad ne kiekvienas žydas pasiduoda perdėto naujosios nomenklatūros lipšnumo vilionėms https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-2/, nes senosios tautos atstovo genetinė atmintis įpareigoja neprarasti delikatumo net ir forsuotoje situacijoje.  

Tačiau, kaip žinome, žydas žydui – nelygus. Delikatumo našta tikrai neapsunkina savęs toks Efraimas Zuroffas, labiausiai dergiantis Lietuvą pasaulyje žmogus. E.Zuroffo išpuoliai prieš mūsų šalį pastaruoju metu būna tokie neįtikėtinai keisti ir iracionalūs, kad dabar teisėtai kyla klausimas – ar anas vis dar yra protiškai sveikas žmogus? Jeigu grėsmingos keršto angelo povyzos apsimetėlis psichinės higienos požiūriu yra tik nepakaltinamas nuomonės reiškėjas, mes privalėtume nutilti dėl to paties delikatumo sumetimų, palikti tą nelaimėlį ramybėje, tačiau jeigu anojo išpuoliai yra padiktuoti ne tiek ligos, kiek nesuvaldytos piktos valios, kyla klausimas – kodėl Lietuvos institucijos ir naujoji  nomenklatūra taip neįtikėtinai kantriai toleruoja visas ribas peržengiantį Lietuvos dergimą ir nešvankias patyčias.

 Atmintis prikelia ne tokius jau senus E.Zuroffo vojažų po Lietuvą laikus, kai jis čia daužėsi daug kur palikdamas drabstymosi nuodingomis seilėmis pėdsakus. Iš tiesų, kai reikia iliustruoti  posakį apie koktų landumą ir nedelikatumą, sakant, kad kažkas koja atidaro duris į aukštų valdininkų kabinetus, prieš akis visų pirma iškyla E.Zuroffo pavyzdys kaip savotiška klasika.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Kitaip tariant, E.Zurofas ilgai naudojosi privilegijuoto Lietuvos lankytojo statusu. O dabar užduokime klausimą atsakingoms Lietuvos institucijoms ir naujajai nomenklatūrai – ar ir toliau viską paliksime savieigai, apsimesdami, kad nepastebime pakitusių aplinkybių, jog E.Zuroffo išpuoliai prieš Lietuvą staiga, tarsi karštligės pagauti, paūmėjo, įgydami  kraštutinai nešvankų pavidalą.   

E.Zurofas pats prisiprašė, kad jam dabar būtų taikomas nepageidaujamo asmens Lietuvoje statusas, priešingu atveju, viską paliekant savieigai, būsime priversti konstatuoti, jog naujoji nomenklatūra dėl konjunktūrinių sumetimų yra linkusi užstatyti net šalies garbę, nekaltai nuduodama, jog Lietuvos dergimas nėra jau tokia svarbi aplinkybė, jeigu mainais už tai yra galima išpešti kokios nors naudos, juolab – vengiant prisidaryti žalos. Dėl daugiau menkesnių priežasčių kai kuriems Rusijos propagandistams yra ribojama galimybė kirsti Lietuvos sieną, savo ruožtu, kaip atrodo, E.Zuroffui ir toliau tebedega žalia šviesa, paliekamas ypatingasis koridorius.

Imkime ir pabandykime, įjungdami visas vaizduotės pajėgas, pamatyti pasaulį iš kito taško, tarkime, persiimant naujosios nomenklatūros utilitarinio užsiangažavimo motyvacija ir patiriant valią paralyžiuojančią baimę dėl to, jog kažką labiau prasmingo veikiant šia kryptimi  galima susilaukti nepagristų kaltinimų dėl tariamo antisemitinių nuotaikų recidyvo. Tačiau prisidengus antisemitizmo baubu šiandien yra daromi nusikaltimai arba, priešingai, nusikaltėliškai nieko nedaroma, o dar baisiau yra tai, kad senojo raugo antisemitizmo atgimimo priedanga neretai yra ta pati antisemitizmo baimė, normatyvinio nekalbėjimo skraiste bandant pridengti velnio užmaišytą košę.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kaip užsimena Rūta Vanagaitė, būtent E.Zuroffas iš naujo atvertė legendą apie tai, kad neva partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, patekęs į enkavedistų rankas, iš desperacijos puolė save žaloti, draskyti, maitoti savo kūną, persiplėšė ausį, išsidūrė akį, galop išsikastravo. Tokia štai yra E.Zuroffo tiesa arba, tiksliau tariant, zurofiškos tiesos tikrasis mastelis. Tačiau, manding, ne pats Zuroffas sukūrė kraupią legendą apie žiauriai nusikankinusį partizanų vadą, greičiau yra taip, kad šį fantasmagorišką pasakojimą jis paveldėjo iš majoro Nachamo Dušanskio, turinčio specialaus tų įvykių liudytojo statusą. O jeigu pamėgintume atstatyti visą šios apgailėtinos poringės, kvailos ir niekšingos mistifikacijos grandinėlę, labai tikėtina, pasimatytų tokia seka: pragaro įsčios-Dušanskis-Zuroffas-Vanagaitė.

Pasakojimas apie savo noru genitalijas nusirovusį partizanų vadą, vyrą ir tėvą, peržengia visas normalumo estetikos ribas ir kaip toks greičiausiai nėra skirtas tik nežmoniškų kankinimų užmaskavimui, kai ne mažiau svarbiu, tikėtina, šio makabriško pasakojimo atgaminimo stimulu yra ciniškas noras pratęsti pasityčiojimą net po aukos mirties.

 O vis dėlto, kas yra tas E.Zurofas, įvaręs pagarbią baimę naujųjų laikų Lietuvos nomenklatūrai – ligotose fantazijose paskendęs žmogus ar užkietėjęs cinikas, nepraleidžiantis progos užsistoti už vieną iš baisiausių praeito amžiaus sadistų, savo tautietį majorą N.Dušanskį?

 Mano požiūriu, tas, kas išniekina žvėriškai nužudyto didvyrio atminimą, yra toks pat bestija, žvėris ir gyvulys kaip ir žudikas.

 (Bus daugiau)

2019.12.25; 05:30

Dalius Stancikas, io teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Netikri agentai

Lazda turi du galus. Ir šiuo atveju svarbu ne tai, kad nesąžiningai daužydama per itin jautrias istorijos žaizdas R. Vanagaitė antruoju galu skaudžiai įsikirto pati sau – susilaukė visuotinio lietuvių pasmerkimo.

Svarbu tai, kad Vanagaitė su Zuroffu ir Kremliaus įtakos veikėjais, sukeldami tarptautinį skandalą, kaip niekas kitas suvienijo lietuvius, ypač jaunimą (tūkstančiai jaunuolių veidaknygėse užsidėjo žymę „Aš esu Vanagas“), ir ypatingai išgarsino Adolfą Ramanauską-Vanagą bei visą partizaninį pasipriešinimą. Šioje pakilioje emocinėje aplinkoje po kelių dešimtmečių paieškų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro atrasti A. Ramanausko-Vanago palaikai (kaip tik jo 100-ečio gimimo metais!) tapo geriausia patriotizmo paskata. Ir, be abejo, itin skaudžiu Kremliaus propagandos pralaimėjimu.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau labai greitai pamatėme, kad ta propaganda nesiruošia nei pasiduoti, nei atsitraukti. Tiesa, pastaruoju metu šmeižtai prieš A. Ramanauską-Vanagą Rusijos ar Vakarų žiniasklaidoje pasirodo antrame plane, dabar jie prikabinami prie kaltinimų Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Kaip tik todėl negalime tylomis praeiti ir pro kitus Vanagaitės mestus šešėlius Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadui ir bent trumpai jų nepaanalizuoti. Yra ir kita svari priežasti apie tai kalbėti – savo išpuoliais Vanagaitė privertė rimčiau pažvelgti į mūsų kartojamas KGB paliktas klišes ir permąstyti tokias dažnai istoriografijoje ir visuomenėje vartojamas sąvokas, kaip „išdavystė“ ar „KGB agentas“. Ypač, kai nagrinėjame penktą ir šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuomet okupacijų smaigratis kruvinai rėžė visus gyvus ir net mirusius.

Ar KGB agentu galime laikyti tą, kuris taip įvardintas KGB dokumentuose, bet nėra niekam pakenkęs? Ar tinkamas žodis „išdavikas“, kai kančios viršija fizines galias ir žmogus tampa nepakaltinamu? Ir šiuo atveju nebūtinai turim kalbėti apie tokius sadistinius kankinimus, kaip padų deginimas, smaugimas, panagių badymas ar lytinių organų plėšimas – užtenka, kad trečią ar ketvirtą parą nemiga kankinamas kalinys, privestas prie beprotystės ribos, nesusigaudo nei kas esąs, nei ką kalbąs.

Krikščioniškas Šventraštis, iš kurio dvasinės stiprybės rėmėsi partizanai, moko atvirumo, paprastumo ir atjautos, moko nesudievinti žmogaus, taip paliekant erdvės ir Dievo veikimui. Krikščionybės kertiniai asmenys yra ir dvasios galiūnai, ir riboti žmonės: Šv. Petras triskart atsižada savo Mokytojo, Šv. Paulius, prieš tai būdamas Sauliumi, persekioja Kristaus mokinius, pagaliau, pats Jėzus išgyvena silpnumo akimirkas, prašydamas Tėvo išlaisvinti Jį nuo Jam paskirtos žmonijos gelbėjimo misijos.

Žiūrėdami į partizanus kaip į granitines skulptūras, nesuvoksime, kodėl jie bijojo gyvi patekti į priešo rankas, kodėl bijojo kankinami neišlaikyti, kodėl beviltiškoje padėtyje stengdavosi susinaikinti patys, o Bažnyčia to niekada netraktavo kaip savižudybės. Kodėl egzistavo nerašytini susitarimai kaip nors atlaikyti pirmas kelias paras, kad bendražygiai spėtų pasitraukti iš slaptaviečių; kodėl „seniai“ mokydavo naujokus, kad tardymo metu reikia kalbėti apie žuvusius, suimtuosius, legalizavusiuosius, apie tuos, kam tai nesukels didelės grėsmės, nes visai nekalbėti bus neįmanoma.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Jei nepriimsime partizanų kaip žmonių su ribotomis fizinėmis galiomis, visas antrasis partizaninio pasipriešinimo etapas atrodys tik kaip ištisa „išdavysčių“ grandinė: yra išlikusių pasakojimų, kaip po ilgesnio laiko net artimi bičiuliai, susitikę miške, ilgai žvelgdavo vienas kitam į akis, bandydami suvokti, ar jo draugas dar neužverbuotas…

Būtų neteisinga tą itin dramatišką, skausmingą ir tuo pačiu herojišką mūsų istoriją sukišti į suprimityvintus juodai – baltus vanagaitiškus rėmus, nes tai neatitiktų tikro gyvenimo. Turime nebijoti pasakyti sau ir oponentams, kad mūsų herojai buvo ir didvyriški, ir silpni, ir teisūs, ir klystantys: pats A. Ramanauskas-Vanagas į jį su ypatinga pagarba žiūrėjusiems Dainavos partizanų vadams yra pabrėžęs „esąs tik vienas iš vanagėlių“. Šventraštis moko, kad heroizmą lemia ne nepadarytos klaidos („nebūk drugnas“), o auka už kitus (partizanų šūkis: „atiduok Tėvynei, ką privalai!“).

Prisiminkim Vanagaitės kaltinimus A. Ramanauskui-Vanagui.

„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį”.

Kaip ir savo knygoje „Mūsiškiai“, taip ir kaltinimuose A. Ramanauskui-Vanagui, Vanagaitė pateikia tikrų faktų ir melo mišinį. Išties, KGB byloje yra pažyma, kurioje A. Ramanauskas fiksuojamas kaip KGB agentas. Taip pat A. Ramanausko-Vanago kalbos teisme stenogramoje užrašyti tokie žodžiai:

Užėjus sovietams mane buvo sulaikęs Alytaus KGB viršininkas ir norėjo nei iš šio, nei iš to sušaudyti, bet mano draugo žmona jį užkalbino ir aš pabėgau. Rusų kariuomenės dalys sudegino Puvočių kaimą, sumetė į ugnį vaikus. Po to mane išsišaukė kartą saugumas ir norėjo užverbuoti, aš prašiausi, kad mane paleistų, nes tokio darbo nesugebėsiu dirbti, bet mane prigrąsino [Vanagaitė sako – „įtikino“] ir aš sutikau. Po savaitės sužinojau, kad ir mano draugas užverbuotas, kuriam įsakyta mane sekti, o man jį. Kada mačiau prievarta surištus naujokus, galvojau, kokia nauda iš prievarta paimtų kareivių. Gyventojus trėmė į Sibirą, nors dzūkų krašte gyventojai buvo neturtingi. Ir pats esu kilęs iš neturtingos valstiečių šeimos, bet galėjau mokytis, nes mane, kaip gerai besimokantį, atleisdavo nuo mokesčio. Tos visos priežastys paveikė mane ir aš pasitraukiau į pogrindį kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, nes ir vokiečius, ir rusus laikiau vienodais okupantais“.

Vanagaitė melagingai teigia, kad A. Ramanauskas KGB buvo spaudžiamas 1940 metais, nes iš tiesų tai vyko ne pirmos, o antros sovietų okupacijos metu – 1945-aisiais. Vanagaitė taip pat meluoja, neva pati suradusi „bendradarbiavimo sutartį su KGB“: verbavimo faktas užfiksuotas ne tarp  jos vartytų 20-ies A. Ramanausko-Vanago baudžiamosios bylos tomų, o įslaptintoje sekimo byloje, kurios ji negalėjo gauti (ši byla yra įslaptinta, nes ten minimas vienas prisipažinęs agentas, o prisipažinę agentai yra laikomi valstybės paslaptimi).

zurof_2
Efraimas Zurofas

Kodėl reikėjo meluoti? Kieno informacija rėmėsi Vanagaitė, taip išpūsdama šį istoriškai nevertingą „užverbavimo“ faktą – ar ne vieno garsiausių lietuvių budelio, KGB pulkininko Nachmano Dušanskio, 1989 m. nuo teisingumo pasislėpusio Izrealyje ir ten savo (dez)informacija pasidalinusio su kitu knygos „Mūsiškiai“ bendraautoriumi E. Zuroffu?

Kodėl Vanagaitė taip išpučia A. Ramanausko-Vanago kalbos teisme stenogramos dalį apie verbavimą ir nutyli, regis, žymiai svarbesnius žodžius, kad „ir vokiečius, ir rusus laikiau vienodais okupantais“? Gal todėl, kad šis teiginys kertasi su Dušanskio – Zuroffo šmeižtu, neva A. Ramanauskas-Vanagas buvo nacių kolaborantas ir Holokausto dalyvis“?

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kodėl Vanagaitė, rašydama knygą apie Holokaustą Lietuvoje, tyrė partizanų vadų A. Ramanausko-Vanago ir Jono Žemaičio-Vytauto bylas – kažkas iš anksto buvo sumanęs įrodyti, kad partizaninis pasipriešinimas neva yra nusikaltėlių, Holokausto dalyvių maištas prieš nacizmo nugalėtoją Sovietų sąjungą? (2017 m. gruodžio 15 d. populiariam JAV žurnalui „The New Yorker“ R. Vanagaitė porino: „Kiekvienai valstybei reikia teigiamo mito apie save. Mūsų mitas yra, kad mes turėjome ilgiausiai trukusį pasipriešinimo judėjimą pasaulyje. A. Ramanauskas buvo puikus šio mito įsikūnijimas. Dabar aš sugrioviau ir šį mitą. Prieš pat savo mirtį aš parašysiu ir apie tą pasipriešinimo judėjimą“).

Kodėl Vanagaitė, teigdama, kad A. Ramanauskas-Vanagas „kaip agentas toliau nedirbo“, vis tiek taip sureikšmino šį jo verbavimo faktą? Juk, regis, net naiviam tyrėjui aišku, kad tai tebuvo mokytojo A. Ramanausko karinė gudrybė: jį, jau pasiruošusį išeiti į mišką, sulaikė NKVD, tad teko rinktis – likti suimtam ir gal net nušautam (Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius buvo pasmerktas myriop, nes nesutiko su NKVD bendradarbiauti) ar apgauti priešą, įstoti į partizanų gretas ir 7 metus kovoti už Tėvynės ir mūsų visų laisvę?

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Ne tik A. Ramanauskas, jo kolega mokytojas, taip pat verbuotas ir taip pat pasirinkęs partizano kelią, naudojo tą pačią gudrybę: yra dešimtys atvejų, kai bandydami atsikratyti KGB-istų spaudimo verbuojamieji sutikdavo tapti agentais, bet jais nedirbo – išeidavo į mišką, stengdavosi nepranešti to, kas kenktų kitiems, teikdavo visiškai nesvarbią informaciją. Tokius „nevertingus agentus“  po kurio laiko KGB-istai pervesdavo į „archyvinius“.

Nuslopinus partizaninį pasipriešinimą ir padarius rimtas patikras MGB (KGB) vadovybė nustatė, kad priverbuota daugybė fiktyvių agentų – agentų kiekis buvo vienas svarbiausių KGB-istų darbo vertinimo rodiklių.

Kita vertus, buvo agentų, kurie užsiverbuodavo partizanų pavedimu ir teikdavo KGB-istams klaidinančias žinias. Buvo stribų, kurie vėliau tapdavo partizanais (ar tai neprimena Sauliaus – Pauliaus virsmo?), ar partizanų rėmėjų, kurie partizanų pasiųsti eidavo tarnauti stribais. Ne viena tokia slapta misija baigėsi mirtimi: 1946 m. sausio 23 d. NKVD (KGB) sušaudė Pakuonio valsčiaus vykdomojo komiteto finansų skyriaus darbuotoją Vincą Juškevičių, perdavinėjusį informaciją partizanams (V. Juškevičius nuo 1944 m. buvo LLA narys); 1946 m. kovo 22 d. sušaudytas Pakuonio NKVD-istas, o iš tiesų – partizanas Kazys Aikevičius; 1946 m. birželio 21 d. užmuštas Gelgaudiškio valsčiaus milicininkas Antanas Žukaitis, nes apginklavo 7 stribus ir su jais išėjo pas partizanus (vėliau pasaloje buvo sugautas); 1946 metais taip pat nužudyti Lietuvos partizanų slaptieji agentai – NKVD darbuotojai Antanas Šilius ir Petras Brazauskas ir t.t. 1950-1951 metais A. Ramanauskui-Vanagui besislapstant Jiezno rajone, jo ryšininkais buvo sovietiniai pareigūnai – apylinkės pirmininkas ir sekretorius.

Tokius „agentus“ turėtume skirti nuo tų, apie kuriuos A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama“.

(Bus daugiau)

2019.10.03; 06:00

Pulkininkas Kazys Škirpa. Lietuvos didvyris

In dubio pro reo – tai principas, kuriuo vadovaujasi visi civilizuoto pasaulio teismai: visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Tokiu kaltininku Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai tapo pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įžymus Lietuvos Respublikos diplomatas Kazys Škirpa, 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlęs Lietuvos trispalvę.

Kaltintojas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kaltinantis jį prisidėjus prie Holokausto ir reikalaujantis panaikinti jo vardo alėjos pavadinimą prie Gedimino pilies. Jis remiasi ir grupės dalies žydų bendruomenės atstovų protestiniu reikalavimu.

Gynėjai – visuomeninės organizacijos, kurios 1941 m. birželio sukilimą laiko iškiliu reiškiniu Lietuvos istorijoje, žinomi teisininkai, istorikai.

Teismo vietoje Kazio Škirpos kaltumo klausimą su pasėkme liepos 10 dieną spręs Vilniaus miesto Taryba (politikai) balsavmu (!?). Tarsi K. Škirpa buvo ne visos Lietuvos (tik jai vienai tokius reikalus galinčios spręsti), o tik Vilniaus miesto smulkus veikėjas. Keistai atrodo toks “teismas” dar ir todėl, kad jam pirmininkauja “teisėjas”, inicijuojantis kaltinimą. Neabejoju, kad K. Škirpą “pripažinus kaltu su pasekmėmis”, jo gynėjai apskųs tokį sprendimą teismui.

Greitai pamatysime, ar turi tam „teismui” kokią nors reikšmę nepolitinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2016 metų pažyma apie Kazio Škirpos veiklą birželio sukilimo metu (http://genocid.lt/User…/…/Pazymos/201510_skirpa_pazyma01.pdf)

Juk tos veiklos analizė atlikta būtent laikantis principo “in dubio pro reo”. Ir išvada iš pažymos peršasi savaime. Jokių įrodymų, kad Kazys Škirpa nors kokiu nors būdu yra prisidėjęs prie Holokausto, nėra. Vienintelis priekaištas jam yra suformuluotas Pažymos pabaigoje:

“K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos (tai – ne visos LAF su Vilniumi ir Kaunu, o tik nacių sostinėje, aut.), veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo (!?, aut.) paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą (ir į Pasaulio teisuolius? Aut.). Kita vertus, reikia pastebėti, kad Berlyno LAF organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Taip pat reikia pastebėti ir tai, kad Berlyno LAF organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą”.

Taigi, net K. Škirpos asmeninio antisemitizmo įrodymų nėra, o ką jau kalbėti apie Holokaustą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus miesto Taryboje jau siūloma pervadinti Kazio Škirpos alėją į Trispalvės. Tik kam taip kuklintis. Kazio Škirpos alėja turėtų būti iškilmingai pervadinta, ironiškai kalbant, į garbingą R. Šimašiaus tautiečio Nachmano Dušanskio alėją. Jis mirė Izraelyje nekaltai apšmeižtas lietuvių genocidu, ilgai laukęs, bet taip ir nesulaukęs garbingo teismo Lietuvoje. Gal nors dabar, po jo mirties, to imtųsi Vilniaus miesto Taryba su R. Šimašiumi priešakyje?

2019.06.30; 17:06

Mūsų turimais duomenimis, šiandien, 13 val. iš 12 pretendentų, kurių tarpe yra rašytojas Marius Ivaškevičius, komisija atrinks 6, kuriems bus paskirtos 2018 metų nacionalinės kultūros ir meno premijos. Prašome, kad į kandidatų sąrašo nebūtų išrinktas Marius Ivaškevičius, savo romanu „Žali“ išsityčiojęs iš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovo Jono Žemaičio – Vytauto ir jo bendražygių. Jis partizaninį karą apibūdino „…juos, t. y. partizanus paprasčiausia užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę, kad įžvalgesni buvo tie, kurie nesipriešino okupantams, nuolankiai susitaikė su laisvės praradimu ir nuėjo tarnauti pavergėjams“.

Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris

Romane nėra net užuominos apie partizanus, paaukojusius savo gyvybę už Tėvynės laisvę. Jonas Žemaitis, Juozas Kasperavičius, Petras Bartkus, Juozas Palubeckas – tai „kvaištelėję, degradavę“ romano herojai įvardinti tikromis žuvusių partizanų pavardėmis, o jų budelių Nachmano Dušanskio ir Jakovo Sinycino pavardės kažkodėl pakeistos. Išniekinęs, išsityčiojęs iš narsiųjų mūsų partizanių, M. Ivaškevičius pristatomas kaip postmodernus kūrėjas, tačiau tai romane nesisieja su etikos normomis – „ji (partizanė) nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nematėme jos verkiant, nes ji verkė kitu galu“, arba „Žemaiti, jei manote, atėjau čia tik tam, kad numautumėte man kelnaites ir kaip reikiant……..“.

Taip romane pasakojama apie po žeme besislapstančius partizanus ir jų higieną, apie partizanų tuštinimąsi, seksą, erotines svajones. Jis įžymų karininką, LAF įkūrėją Kazį Škirpą viename tinklapyje pavadino Hitlerio šunimi ir pagrindiniu žydų žudynių Lietuvoje šaukliu. Jis teigia, kad lietuvių kalbos išgyvenimui abėcėlėje yra būtinos W, Q, X raidės.

Nuoširdžiai prašome komisijos pagarbiai vertinti šventą, neturinčių sau lygių Europoje partizanų kovą už Lietuvos laisvę ir neskirti premijos M. Ivaškevičiui.

Informacijos šaltinis – LIETUVOSLAISVĖS KOVOTOJŲ SĄJUNGA

2018.12.06; 09: 00

Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…

Dar prieš kelis dešimtmečius į Lietuvą atkeliaudavo štai tokios žiemos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du.

I pabambėjimas

Lapkritis baigėsi mokytojų sukilimu. Dešimtys jų okupavo ŠMM rūmus, protestuodami prieš netikusią švietimo reformą ir „trijų krepšelių“ idėją, kuri netenkina pedagogų.

Miegmaišiai, picos, uždaryti tualetai, grasinimai policija, nuovargis ir kantrybė. Atėjo savaitgalis. Būrelis mokytojų nesitraukia. Ministrė ir ministerijos klerkai poilsiauja ir ramiai geria rytinę kavą: juk savaitgalis…

Taigi, jėgos nelygios. Šalyje streikuoja 73 ugdymo įstaigos – apie 3 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų, iš viso apie 1600 pedagogų iš visų 45 tūkst. dirbančių. Trys savaitės nemokomi mokiniai, o jų maždaug 16 tūkstančių. Netrukus kalėdinės atostogos. Nuo gruodžio 22 iki sausio 2-os, o gal dar ilgiau, valstybės įstaigų klerkai ir mokiniai išeis šventinių atostogų. Darbas apmirs ne tik ŠMM, bet ir Seime bei Vyriausybėje. Protesto ateitis miglota.

Abiejų šalių derybininkai kaltina vieni kitus nepagrįstomis ambicijomis ir reikalavimais. Vieniems netinka rugsėjį įvestas etatinis mokytojų apmokėjimo modelis, kiti gi tvirtina, kad protestuotojų reikalavimai pernelyg išpūsti ir nerealūs. Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas Andrius Navickas reikalauja padidinti mokytojų atlyginimus penktadaliu, ministrė Jurgita Petrauskienė atkerta, kad iš karto daugiau kaip 200 mln. eurų sumos biudžete neįmanoma rasti, ją galima numatyti tik kitų metų biudžete, kuris bus tvirtinamas Seime tik prieš šv. Kalėdas. Vadinasi, teigia ŠMM vadovai, mokytojų atlyginimų pakėlimas nukeliamas iki 2020 m.

Prie Seimo – mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tai netenkina mokytojų. Nesusikalbėjimas tęsiasi. Visa bėda, kad streikuojantys mokytojai neturi didelės paramos visuomenėje. Daugeliui žmonių apskritai neaiški reformos esmė ir kodėl ji suvedama į mokytojų atlyginimų didinimą. Nedirbantiems šioje srityje nesuprantama mokytojų apmokėjimo („trijų krepšelių“) esmė. Kai veidaknygėje to paklausiau žinomo filosofo, rašytojo ir edukologo Liutauro Degėsio, jis pasiūlė atskirti reformą ir apmokėjimą. „Su „reforma” etatinis atlyginimas neturi nieko bendro. Tai buvo nevykęs, techniškai neapskaičiuotas bandymas imituoti mokytojų atlyginimų kėlimą… manau, kad daug efektyviau būtų buvę – nesupriešinant mokytojų, kai vieniems prideda, kitiems atima – visiems įvesti etato normą, standartą – pavyzdžiui, 18 pamokų – etatas, ir sumažinti mokinių skaičių klasėje – automatiškai atsirastų daugiau klasių, daugiau darbo vietų, daugiau etatų, ir mokytojai galėtų uždirbti daugiau. Ir problema paprasta – pinigų net nereikėtų daugiau, reikėtų tik nebandyti taupyti švietimo sąskaita, nes tikrai neaišku, kur švietimo pinigai. Nes: jeigu švietimui skiriama 2 procentai nuo BVP, o BVP padidėjo, o mokyklų skaičius sumažėjo, tai likusioms mokykloms turėjo likti daugiau. Klausimas: kur pinigai?“, – svarstė garsus edukologas (atsiprašau, kad šį jo pasažą be leidimo kopijuoju iš viešosios žiniasklaidos).

Tad iš tiesų: kur pinigai?

Tarp pedagogų irgi nėra visiško sutarimo. Pagaliau įsikišo ir Prezidentė. Penktadienį ji pareiškė: „Kaktomuša tarp Vyriausybės ir švietimo profesinių sąjungų užsitęsė per ilgai, o padėtis tampa nekontroliuojama. Vyriausybė kartu su profesinėmis sąjungomis turi užtikrini, kad moksleiviai kuo greičiau galėtų grįžti į klases, – sakė šalies vadovė. – Tokiomis aplinkybėmis tolesnis ministrės darbas kelia abejonių“, – pridūrė ji.

Iš tiesų, pertvarkos švietimo sistemoje, atrodo, ne pagal liaunus ministrės pečius. Tačiau ji nuduoda nesuprantanti Prezidentės užuominos ir nemano, kad reikia trauktis. O čia – savaitgaliai, šventės, atostogos… Laikymasis įsikibus ministrės kėdės, nesuprantama baimė bendrauti su streikuojančiais, nenoras įtikinti Premjerą, kad tam tikras nuolaidas daryti būtina, – štai tos asmeninės politikės ir „profesionalės“ ambicijos, kurios trukdo „minkštųjų“ derybų su protestuotojais eigai.

Beje, ar S. Skvernelis ir Seimo švietimo ir mokslo komiteto nariai, ypač jos pirmininkas E. Jovaiša, o gal ir pats parlamento vadovas gali užsukti į apgultą ministeriją? Klausimas daugiau negu retorinis.

II pabumbėjimas

Ar jūsų niekada neaplankė toks palyginimas: kaip siejasi Adolfo Ramanausko – Vanago tragedija su lapkričio 25 d. įvykdyta nauja Rusijos agresija Kerčės sąsiauryje? Lyg ir jokio ryšio…

A. Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Kai perskaičiau mėnesio pabaigoje plačiai pristatytą istoriko Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“, pirmas buvo ne gedėjimo, gailesčio ir užuojautos aukai ir artimiesiems jausmas, bet įkyri mintis, kad sovietiniai paniekos, prievartos ir kitos tautos pavergimo metodai gajūs ir šiandien.

Koks nepaprastai platus buvo pokarinio meto sovietinių struktūrų parengtas kiekvieno Lietuvos žmogaus sekimo ir žeminimo tinklas! NKVD ir KGB nesitaikstė su priemonėmis, ištekliais ir būdais. Nei sekamojo amžius, nei lytis, nei padėtis visuomenėje A. Sniečkaus bendrams nebuvo kliūtis. Net partizanų vado dukrelei, kelerių metų Auksutei („дочь бандглаваря Раманаускаса Ауксуте“ – užrašas po mažametės nuotrauka) buvo sudaryta byla.

Sučiupti A. Ramanauską – Vanagą N. Dušanskio vadovaujami smogikai parengė begalę planų, sukūrė neįtikėtinai platų agentų tinklą, ir partizanas vienoj vietoj suklupo: artimiausias jo bičiulis, klasės draugas nuo 1941 m., užsimaskavęs KGB agentas A. Urbonas jį išdavė, ir atsargumą praradęs kovotojas 1956 m. spalio 12 d. buvo suimtas bei išvežtas į KGB įgaliotinio Kaune P. Raslano kabinetą…

Pastebėjote: A. Ramanauskas – Vanagas buvo sekamas ir sučiuptas beveik vien lietuvių ir jų pagalbininkų pastangomis. Rusiškų pavardžių A. Anušausko tyrime kur kas mažiau. Tad ar verta stebėtis, kad nemažam būriui tautiečių iki šiol kabinamos žydšaudžių etiketės…

Rusija įkalino devynis Ukrainos jūreivius. EPA-ELTA nuotr.

Taigi, pokario atėjūnų panieka tautos vertybėms, laisvei ir kovai prieš okupantus atsispindi ir šiandienos įvykiuose. Pagal 2003 m. gruodį pasirašytą Ukrainos ir Rusijos sutartį „Dėl bendradarbiavimo naudojantis Azovo jūra ir Kerčės sąsiauriu“ bet kokie Ukrainos laivai – ir prekybiniai, ir kariniai – turi teisę plaukioti numatytose zonose. Po Krymo aneksijos niekas sutarties neanuliavo. Tai kodėl po 15 metų Rusijos karinė armada staiga apšaudo Ukrainos laivus, užblokuoja sąsiaurį ir sulaiko 21 ukrainiečių jūreivį? Dabar jie tardomi garsiojoje Lubiankoje ir „Matroskaja tyšina“, kur anais laikais NKVD kankinimų mašiną yra išgyvenęs ne vienas ukrainietis, rusas, lietuvis…

Klasta, panieka kitai tautai, laisvės ir apsisprendimo paniekinimas gyvas ir šiandien. Argi lietuvių tautos genocidas, ar tremtys ir kalėjimai, ar šiuolaikinė įžūli agresija prieš Ukrainą – ne to paties „kagėbistinio“ krūmo raudonos uogos? Mes niekur toli nenužengėm. Teroristinė valstybė peri savo vaikus ir jiems iškart į rankas įbruka peilį.

2018.12.01; 15:47

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ne visi mes turėjome galimybę šeštadienį dalyvauti Lietuvos didvyrio Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvėse. Aš pats guodžiuosi bent tuo, kad vienas mano šeimos narys, gyvenantis Vilniuje, atvyko į nukankinto didvyrio pagerbimą šv. Jonų bažnyčioje, nusilenkė nuo visos šeimos.

Kita vertus, kartu su didžiąja Lietuvos dalimi, prigludusia prie ekranų, labai atidžiai sekiau TV transliacijas iš laidotuvių, palaikų palydas į amžinojo poilsio vietą. Nebus gėda prisipažinti, kad ašaros ne tik tvenkėsi akyse, bet ir riedėjo skruostais. Neprisimenu tokio atvejo, kad būtų  ne tik graudu, bet drauge ir ramu ant širdies, – nors taip negalėtų būti iš principo gyvenant labai neramiais laikais. Šįkart viešai noriu padėkoti šalies politinei valdžiai, kurią pats esu ne sykį koneveikęs, kartais net labai drastiškai. Neužtenka pasakyti, kad valdžia padarė tai, ką ir turėjo padaryti, neva kitaip pasielgti negalėjo. Valdžia labai retai padaro tai, ką žada žmonėms ir privalo padaryti, tačiau šįkart tikrai nepasišiukšlino, suvokusi momento reikšmingumą, parodžiusi reikiamą dėmesį didvyrio pagerbimui.   

Mūsų susikaupimas šįkart buvo toks orus, kad net išprovokavo isterišką Kremliaus reakciją. Žudikų, prievartautojų, grobikų moraliniai palikuonys išdrįso viešai suabejoti mūsų teise tinkamai palaidoti savo didvyrius, pagerbti laisvės karį.  Gal po šio Kremliaus  išpuolio atsitokės net ir tie bendrapiliečiai, kurie, visiškai atitrūkę nuo tikrovės, vis dar vapa apie būtinybę ieškoti labiau diplomatiško tono su kaimyniniu režimu ir palaikyti draugiškus santykius su didžiąja rusų tauta. Nežinau, kaip jūs, tačiau aš jau nieko gero nelinkiu tautai, tapusiai nešvankumo užkrato Žemės planetoje židiniu.

Tačiau be didesnių užuolankų, esant progai, pasakysiu ir tai, kad A. Ramanausko-Vanago kankinystė primena kitą atvejį, o būtent teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo ir  išniekinimo orgijas, tebesitęsiančias iki šių dienų.

Kapinėse žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausiate, – kas gali būti bendro tarp šių šiurpių, bet iš pirmo žvilgsnio mažai panašių įvykių… Ogi tiek vienu, tiek kitu atveju šlykštūs žudikai nesitenkino žmogaus gyvybės sunaikinimu, bet siekė išniekinti asmenybę pačiu žiauriausiu būdu, suteršti jo atminimą net po mirties. Teisėjo, pasiuntusio mafijos princą į kalėjimą, pasalūniškas nužudymas, drauge apšaukiant jį pedofilu, yra tokio paties braižo akcija kaip ir iškrypėliškos vaizduotės kgb budelių pašaukimo demonstracija kastruojant savo aukas. Tokie užmanymai gali užgimti tik dušanskių galvose.

Labiausiai mane neramina mintis, kad tikriausiai visi be išimties Lietuvos gyventojai gerai supranta, kas yra teisėjo nužudymo ir dergimo tikrieji užsakovai, tačiau ne vienam pasirodė patogiau ir saugiau apsimesti, kad kažko nesupranta, o kai kas net pabandė pasinaudoti situacija, siekiant pelnyti papildomų politinių dividendų. Todėl dėl to paties aiškumo leiskite pastebėti, kad kitais atvejais tokie labai  gerbtini žmonės kaip Dalia Grybauskaitė, Vytautas Landsbergis, Nijolė Sadūnaitė (sąrašą būtų galima pratęsti) teisėjo nužudymo istorijoje stoja dušanskizmo pusėje ar net patys tampa naująja dušanskių generacija.

Sakykite, ką norite, bet Neringai Venckienei prokuratūros į jaučio odą surašytas kaltinimų raštas tik iš tolo žiūrint atrodo grėsmingai. Atidžiau įsiskaičius, nesunkiai pastebėsime, kad eilinis advokatas ne vieną išsakytą eksteisėjai prokuratūros pretenziją galėtų susprogdinti lengvai kaip muilo burbulą, blogiausias dalykas, kas jai iš tiesų gali grėsti pagal oficialiai pareikštus kaltinimus, yra didesnė ar mažesnė bauda. Kyla klausimas – kodėl N.Venckienė taip bijojo atvykti į apklausas, kad net ryžosi gultis ant operacinio stalo, o vėliau, panaikinus teisinę neliečiamybę, dingo iš šalies kaip iššauta raketa? Taigi, labai tikėtina, kad ne oficialiai pareikšti, bet dėl tyrimo taktikos dabar nutylimi dalykai yra tikrosios įtampos tarp N.Venckienės ir Lietuvos teisėsaugos šaltinis. Kaip atrodo, N.Venckienė taip pat nutuokia arba net tiksliai žino, kad teisėsauga iš tiesų žino daugiau nei skelbiasi.

Anksčiau ar vėliau užstoja didžiojo aiškumo metas.   

2018.10.08; 17:20

Nyki buvo Rasos Tapinienės laida su Rūta Vanagaite, Ričardu Čekučiu, Juliumi Panka ir Tomu Dapkumi, Linu Kontrimu, dar žydu iš Izraelio Danieliumi Lupšicu (Info TV; "Diagnozė: valdžia"). Įdomu, ji pati sugalvojo dar kartą pagarsinti „rašytoją“, ar „iš aukščiau“ jai buvo liepta?

Buvo pasakyta (Čekučio), kad tie, kurie šaudė žydus, yra išgamos. Vanagaitė su tokiu vertinimu nesutiko: normalūs žmonės, mokytojai, inžinieriai… Todėl Vanagaitė ir norinti išsiaiškinti, kodėl tie normalūs žmonės šaudė. Tarsi kam nors dar būtų neaišku. Vieni keršijo už 1940-1941 m. nukankintus (neretai žydų komunistų ir kagėbistų) artimuosius. Tai buvo kerštas už patirtas kančias, už nelojalumą Lietuvai.

Continue reading „Sąmoningai kurstoma neapykanta žydams?”

Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) organizuotose eitynėse Kaune Vasario 16-osios šventės dieną šįmet nedalyvavau. Pernai dalyvavau, fotografavau, o šįmet tik perskaičiau išsamų eitynių aprašymą laikraštyje “XXI amžius” (Nr. 8 (2032)). Juo bei pernykščiais savo įspūdžiais remdamasis noriu pasakyti ir savo nuomonę šiuo opiu reikalu.

Malonu, kad šįmet tos eitynės buvo gausesnės, kad jos kasmet darosi vis masiškesnės; kad praėjo ramiai, oriai, eitynių dalyviai suprato, kokia moralinė ir juridinė atsakomybė jų laukia, jeigu nepaisytų policijos reikalavimų, sklindančių iš garsiakalbio.

Net plakatas “Lietuva – lietuviams” šįmet buvo papildytas “Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai”.

Continue reading „Nebūkim veršiai, būkim jaučiai”