Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Po truputėlį artėjant Šventoms  Kalėdoms iš toli atidunda ta pati, jau anksčiau pradėjusi įkyrėti litanija apie žmonių pasidavimą vartotojiškiems impulsams ir nutolimą nuo dvasinių vertybių, kai net didžiausios metų šventės prasmė yra išbarstoma apsipirkimo ritualuose, pasimeta šventiniame mugės šurmulyje.

Tarsi ir teisingi žodžiai, nieko nepasakysi. Vis dėlto, kodėl šie teisingi žodžiai jau kelia alergiją? Žinia, dažnai kartojamos tiesos pamažu išsidėvi, atpinga. Tačiau dar labiau neramina tai, kad ypatingų švenčių proga arba visai be progos girdimi raginimai būti dvasingiems neretai persipina su baisia panieka neva nedvasingiems, nesugebėjusiems įsiklausyti, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo atgimti dvasioje.

Vis tik, kaip jau kartą esu užsiminęs https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-dvasingumo-ribos/, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – kas gi ta dvasia yra kaip tokia? Būdami tokiu būdu nuosekliais, net ir nebūdami dideliais dvasios reikalų išmanytojais, netrukus pastebėtume, jog dvasingumas dvasingumui – nelygus, taigi gali būti net priešingi vienas kitam dvasingumo tipai kaip sugebėjimas peržengiant savo betarpišką aplinką skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai nutvilko. Kaip jau esame perspėti, piktoji dvasia kelia didžiulį pavojų net Dievo sutvarkytame pasaulyje, kai savo ruožtu į nuodėmę linkęs kūnas, žiūrint iš krikščionybės taško, niekur nėra apibrėžiamas kaip nesunaikinama piktumo sėkla.

Iki šv. Kalėdų likus vos kelioms dienoms. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šventos Kalėdos bent man visados asocijuojasi su labai gyvai apčiuopiamais kūniškais pojūčiais, kartais įsivaizduojant, kad jau užuodžiu, virpindamas šnerves, kalėdinės šventės priartėjimą, gerai girdžiu sniego šiugždėjimą, kažkam nueinant pro šalį, oda prisimena vaikystės laikų kalėdinį šaltuką, žnaibantį skruostus, akis užkliūva už garo kamuolių, iš virtuvės pro priemenę virstančių į lauką. Tarp vaikystės Kalėdų ir šiandieninio pasiruošimo Kalėdoms yra toks išdidėjęs atstumas kaip tarp įsikūnijimo laukimo ir tokio įsikūnijimo simbolinio pavadavimo.

Vilniuje – šv. Kalėdų nuotaikos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl stipriausias Kalėdų jausmas visados yra kartėlis, ankstesnius jausmus paralyžiuojantis, kvapą užgniaužiantis kartėlis, verčiantis net karalius palikti savo šaltus rūmus ir ieškoti įsikūnijimo stebuklo gyvulėlių alsavimo sušildytame tvartelyje. Per Kalėdas net asilo subliuvimas, jam apsisapnavus, nuskamba gražiau nei Bacho muziką. Vedamas tokio ilgesio kartais iš tolo, labai jau iš tolo tarsi ir pradedu nujausti garsiojo krikščionybės apologeto, lotyniškosios teologijos pradininko Tetuliono posakio, kad Dievas yra kūnas, dalinęs prasmę, bet greitai pamirštu, kaip buvau  pasiruošęs tą prasmę įvaizdinti.

 Tačiau net ir kanoniniu krikščioniškuoju požiūriu, žmogus su kūnu yra tobulesnė būtybė nei būtų tik atskirta dvasia, todėl čia iš anksto skelbiama, kad Paskutiniojo Teismo (PK) dieną žmonės prisikels su kūnais, bus teisiamas Visas Žmogus (Visažmogis).

 XXX

O seksas, – klausia žmogus iš liaudies, – yra dvasinis ar kūniškas malonumas?

Neišsigąskite, jeigu ilgai gyvenant seksas iš kūniškojo malonumo palaipsniui tampa dvasiniu, kažkuo panašiu į iškilmingą ritualą, liudijantį  gyvenimo tęstinumą. Sekant Rene Descartes‘u, skelbusiu: mąstau, vadinasi esu, dabar pats laikas pripažinti ne mažiau fundamentalų faktą: jeigu po sunkių dienos darbų ir vakarienės į lovą dar norisi  kažko pikantiško kaip deserto, galima pradėti įtarti, kad tebesi gyvas, nežiūrint visų aplinkybių, – net jeigu ten gulėtum klaikiai suriestas radikulito po dermatomiozito, iš naujo patirdamas insultą po infarkto, net jeigu jau būtum viešai savo priešų džiaugsmui pakartas.

Vilniaus gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Gal bėgant laikui vadinamasis seksas iš tiesų dalinai praranda nuodėmės aitrumo prieskonį, bet mainais įgyja būties prakilnumą įteisinančios, neskubios meškerių išvyniojimo ir susivyniojimo ceremonijos statusą, tempiant laiką kaip gumą. Žaismingumą čia neretai  sėkmingai pakeičia ceremonialumas, dėmesį paskirstant ne tik turiniui, bet ir formai, daugiau reikšmės teikiant detalėms, net tokioms kaip užstrigusio laike kūno išpakavimo procedūros subtilybės.

O visiškai sudvasnėjusių kama sutra vaizduoja žmones besidauginančius per žiedadulkes, apdulkinamus vėjo ir bičių skirtingomis pozomis.

XXX

tarp šešėlio ir lango

 mainosi stiklas matinis

siluetas kur kario be lanko

sudulkėjęs kelionėj bet matomas

 

tarp šešėlio ir lango

vaizdiniai mūsų mainosi nykūs

 kol vijoklinės vakaro rankos

 kerta  galvą priklausomybei nuo knygos

 

tarp šešėlio ir lango

 nebeturi prasmės jau nuotolis

 kur palaistyti gėlę lenkiasi

 nuodėmėj išgražėjusi moteris

 

2019.11.26; 14:30

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Antai raginimai būti dvasingiems persipina su baisia panieka neva nedvasingiems, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo. Čia tuoj pat labai įtaigiai, išnaudojant aukštojo pilotažo stilistines figūras, su nesuvaidintu įkvėpimu ir savotišku pasimėgavimu paaiškinama, jog dvasingųjų arba išrinktųjų yra tik nedidelė mažuma, beveik uždaras klubas, kai savo ruožtu tų nedvasingųjų – tai baisi gausybė, gyvas velnias, iš visur tvinstanti, retus dvasingumo daigus užtrypianti gyvuliškos išvaizdos padarų kaimenė.

Galbūt lengvai utriruoju išsakytą poringę, kuri kartą paleista į pasaulį turi polinkį pati pasidauginti, yra lengvai pamėgdžiojama, bet, – neslėpsiu, – tokių užkeikimų tiražavimas, ypač kai drauge žongliruojama krikščioniškąja terminija, cituojamas Šventasis Raštas priverčia krūptelėti arba, kaip sakoma viename gražiame vidurio Lietuvos kaime, baisiai žmogų nugandina. Iš tiesų, nieko daugiau nelieka tokiu atveju kaip pasakyti – apsaugok, Viešpatie, mus nuo tokio dvasingumo!

O vis tik norėčiau paklausti tų dvasios įkvėptųjų pamokslininkų – kur, vedami užplūdusio dvasingumo pilnatvės, besipurkšdami aukštojo dvasiškumo pursluose, padėtumėte, jeigu staiga viskas jums būtų leista, tuos nedvasinguosius, kur užkištumėte, nuslėptumėte nuo išpuoselėtos iškiliųjų jausmų virtuozo akies. Kaip atrodo, tvirtas pažadas jiems apie pragarus negali užganėdinti nekantrios jūsų dvasios, nes satisfakcijos trokštate jau čia ir dabar. Įvertinus žodžių tūžmastį, visą pagiežos vaivorykštę, sunku atsikratyti įspūdžio, jog kai kurie dvasingieji būtų nieko prieš mažiau dvasingiems pasiūlyti gyvenimą kažkur už ribos ne tik metafizine, bet ir fizine to žodžio reikšme, taigi, totaliame užribyje, tarkime, pelkyne įsteigtuose rezervatuose arba  konclagerių infrastruktūrų nykiuose erdvėse, – tokia nesuvaldyta, nepaliest filtro neapykanta čia tyvuliuoja. Kartais  tokių dvasingųjų retorika be galo primena nacizmo ir bolševizmo gražbylystės nemenką įdirbį šioje sferoje.

Būnant labiau nuosekliems, kaip atrodo, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – „kas gi ta dvasia yra kaip tokia“, su ta išlyga, jog, net pradėję diskutuoti šia tema, vis tik neliesime kulto tarnų, vadinamųjų dvasininkų statuso klausimo, nekalbėsime apie dvasios luomą, apie pašaukimą ir įžadus, nes patys kol kas nesame pašaukti tokius mįslingus dalykus suprasti, nesame įgalioti apie tai kalbėti. Tačiau net ir mums, diskutuojantiems dabar su dvasininkų luomui nepriklausantiems dvasios reikalų išmanytojais, akivaizdu, jog dvasingumas gali būti visiškai skirtingų tipų kaip sugebėjimas peržengiant savo betarpišką aplinką skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai iškart nutvilko.  

Kaip labai tiksliai primena Vladimiras Solovjovas, neužmirškite, velnias taip pat yra dvasia, yra net labai dvasingas ponas, o čia savo ruožtu tarsi su atsidūsėjimu galėtume pridurti, manding, nepalyginamai dvasingesnis ponaitis už mūsų viešosios erdvės dvasinguosius ragintojus! Tačiau iš tiesų tai nieko nepaguodžia.

                                NEDVASINGUMO SUDAIGINIMAS

                                                     I

               iš visų pasviečio kampų rūkas netikėtai pakyla

               tenai kur dar trobelė liko ir senutė kurpia tylą

               ir nesvarbu jei kas triukšmauja už ribos negirdimas

                mus ten įleidžia meškos veltininės truputėlį girtos

               ir nuo tada belieka vien tik  juokas tramdomas bet šiltas

               vanduo ant rankų paslaugiai nematoma čiurkšle išpiltas

               kur niekados per amžius nebeliks jokios nelaimės

               nugarsintos jau ratais stojasi tolybių kaimenės

                                                     II

             baigės romos gladiatorių kovos – o gloria!

             daugėja drausmės draustiniuose liūtų

             naujai kultivuojama fauna ir flora

             laimingu jau tapti tau niekas netrukdo

             išplito gandais pradžioje – po to įvyko

             buvo liepta iškart visus pažindyt

             baisiai daužės gimtinės vaizdai nuo tiko

             išsipildė žadėtas rytojus kadais nors kažin

                                                    III

               netolimoje sparnuotų malūnų šalyje

               vanduo ir oras be perstojo pursloja

                                     o važnyčioja musė nepaprastai žalia

                                    perlamutru ten dengiasi laukai ir gojai

                                    užslinkęs lakas nagas neskaidri plastmasė

                                    kur tyvuliuoja rašmenys neprasimušę

                                    kitokie tos vietovės papročiai ir mastai

                                    nes viskas čia priklauso musėm

                                                                 IV

                                    vidurdienio metas žadėtas

                                    sotumo nelaukta apoteozė

                                    ir tarsi niekuo dėtas

                                    dulkių ėduonis apnikęs rožę

                                    o buvome jau pasirengę

                                    laukimo indas buvo kupinas

                                    tačiau tada ir trenkė

                                   į požemius pradingo upės

2018.02.25; 05:00

Po metų švęsime Vydūno gimimo 150-metį. Ta proga didžiai jį pagerbsime valstybiniu mastu. Lietuvos Respublikos Seimas 2018- uosius paskelbė Vydūno metais, Vyriausybė patvirtino šios sukakties komisiją, o ši parengė renginių bei atliktinų darbų programą. Ją įgyvendinus, galėsime skaityti naujai išleistus Vydūno raštų tomus, leidinius apie jį, įstabųjį kūrėją pagerbsime prie jam iškilusių paminklų Klaipėdoje, Kaune, Pagėgiuose, regėsime jo vardu pavadintas gatves, alėjas, bibliotekas, būsime aplankę sukaktuvines parodas, būsime pabuvoję iškilminguose minėjimuose, koncertuose, spektakliuose, konferencijose. 

Abejoti netenka, kad visa tai bus. Tikėkimės, kad viskas praeis iškiliai, bet ne pompastiškai, kad ne tik dar kartą bus prisiminti žinomi Vydūno nuopelnai tautai ir valstybei, bet bus pasakyta apie jį ir daug naujo, išryškinta ir konceptualiai pagrįsta jo palikimo tiek istorinė vertė, tiek svarba dabarčiai. Tik ar po viso to būsime išgirdę Vydūno balsą, įsiklausę į jo įspėjimus, ar susimąstysime, kokia buvo jo pasirinktoji gyvenimo misija, ar verta ją tęsti mums, kuo svarbios jo įžvalgos dabarčiai?

Atsakant į šiuos klausimus norisi sugrįžti prie mąstytojo 1918 m.išreikšto tikėjimo Lietuvos ateitimi ir to tikėjimo pagrindu išsakyto palinkėjimo ką tik nepriklausomybę paskelbusiai mūsų valstybei. Tų metų balandžio 19 d. laiške Lietuvos Tarybai Vydūnas rašė: „O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. (…) manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.(…) Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks“[1].

Praėjo jau bemaž 100 metų nuo tų tvirtą tikėjimą Lietuvos ateitimi išreiškiančių žodžių pasakymo – pakankami daug laiko, per kurį tos viltys galėjo išsipildyti. Tad ar išsipildė? Manau, kad pesimistas iškarto atsakytų: „Nė iš tolo neišsipildė“. Optimistas pasakytų: „Kad ir ne visai, bet iš esmės išsipildė“. Jei būsime įgiję bent šiokį tokį atsparumą agresyviai plintančiam nihilizmo virusui, turbūt labiau palaikysime optimistą, bet neužsimerkdami prieš realybę ryškiau turėsime pabrėžti tą ne visai, nes jo, deja, tenka matyti pernelyg daug.

Tas pernelyg daug verčia vydūniškosios šviesos prisodrintą žvilgsnį nukreipti į dabartį ir po ją pasidairius paklausti: ko pas mus dabar padaugėjo – mąstytojo lauktojo žmoniškumo ar įveikti siūlyto pažmoniškumo? Ar laisve besidžiaugiančios mūsų valstybės politika yra taip orientuota, kad jos dėka tauta kuo labiau reikštųsi kaip kurianti, dvasios šviesą skleidžianti, kaip tokia, kurioje „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas”, „į kurią norėtų linkti kitos tautos“? Ar nėra šios politikos kaltės dėl to, kad valstybėje susidaro palankios sąlygos pažmoniškumo siautėjimui, silpnesnio žmogaus žmoniškumo prado nykimui? Ar pakankamai rūpinamasi to žmoniškumo žadinimu ir žmogaus saviugda? Ar daug valstybės ir visų mūsų elgsenoje „teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos, sąžiningu­mo bei patvaros” ,t. y. tų savybių, kurias Vydūnas laikė pamatinėmis valstybei augti ir stiprėti, šalia kurių visi „valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumą“?

Filosofas Vilhemas Storosta – Vydūnas

Šiais Vydūno žodžiais trumpai, bet aiškiai ir tvirtai nusakyti prioritetai, kurių reikėtų laikytis ir mums, bet apie kuriuos nelabai tenorėjome kalbėti. Deja, po pernelyg dažnai pasitaikančių tragiškų atsitikimų vis dėlto esame priversti prabilti. Tie tragiški rezonansiniai atsitikimai, kurių Lietuva vien per paskutinius mėnesius patyrė keletą, – tai sukrečiančios žmoniškumo katastrofos, ryškios mūsų tautos moralės įtrūkio, o gal ir krizės apraiškos. Tokią krizę Vydūnas buvo įžvelgęs ir pirmosios nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Skaudu jam buvo tą įžvalgą konstatuoti, nes jąja teko pripažinti ir tai, kad nelabai tesipildo jo lūkestis Lietuvą regėti kaip besistengiančią „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Jautėsi taip tarsi vėjais būtų nuėjusios jo didžiulės pastangos pasitarnauti „tautos žmoniškumo gyvėjimui“.

Tos pastangos buvo nukreiptos tam, kad Lietuvoje kuo sėkmingiau būtų įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų. Labai norėjo, kad tokių pastangų būtų vedinas kiekvienas sąmoningas Lietuvos žmogus, o ypač tautos elitui priklausantis, jos politiniame, socialiniame ar kultūriniame gyvenime bent kiek besireiškiantis ir pergyveno dėl to, kad tų pastangų dedama pernelyg mažai.

Tokioms pastangoms Vydūnas žadino mūsų tėvų ir senelių Lietuvą. Mūsų pačių prikeltoji jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvuojanti Lietuva tokio žadinimo yra dar labiau reikalinga. Apie tą reikalingumą buvo prabilta žengiant pirmuosius atgautos nepriklausomybės žingsnius. Prie naujai pilamo Vydūno kapo Bitėnuose  1991 m. spalį  kalbėta: „Nuo mūsų kojų nukrito pančiai, nuo rankų antrankiai, pranyko kitokia prievarta. Mes įgijome galimybę eiti savo keliu, eiti ten, kur norime ir kaip norime. Tik ar pakankamai šviesos tame mūsų kelyje? Tik ar esame tikrai žiną, kur būtent reikia eiti ir koks svarbiausias to ėjimo tikslas? Ar neužmirštame kažko labai svarbaus, galgi net svarbiausio? O ar tas svarbiausias dalykas nėra tai, apie ką byloja dvylika giliausios išminties kupinų filosofijos traktatų, daugiau kaip trisdešimt dramos veikalų, šimtai rašinių laikraščiuose ir žurnaluose (…)? Ar nereikia pabandyti pasitikslinti mūsų išoriškai lyg ir nebevaržomo ėjimo kryptį ir paieškoti kuo tikslesnių kompasų tai ėjimo krypčiai nustatyti?

Lietuvai, įgijusiai pirmąją nepriklausomybę, Vydūnas padovanojo dvi įstabias knygas – „Mūsų uždavinį“ ir „Tautos gyvatą“. Jos abi tais laikais buvo geriausias kompasas savo kelio ieškančiai Lietuvai. Tik į tą kompasą pažiūrėta atsainokai. Lietuva ir be to kompaso apgraibomis iš esmės ėjo jo rodoma kryptimi, bet daug kur ir be reikalo klaidžiojo. Nedarykime panašios klaidos ir mes, antrosios nepriklausomybės kūrėjai ir įtvirtintojai. Paimkime kadaise nuošalėn stumtelėtą kompasą ir leiskime laisvai veikti jo rodyklei. Pamatysime, kad tasai kompasas visai nesurūdijęs, kad jis veikia nuostabiai tiksliai ir puikiai ir kad mūsų dienomis jis tinka galgi net labiau, negu anuomet, kai buvo sukurtas“[2].

Deja, tą klaidą padarėme ir į Vydūno dovanotąjį  kompasą taip pat pažiūrėjome atsainokai, ir labai daug dėl to praradome. Mūsų  valstybėje vykstantys procesai nuo pat pradžių patys prikišimai rodė ir teberodo, jog visi Vydūno aiškinimai, skirti anuometinei Lietuvai, yra kaip pirštu pataikę ir į svarbiausias ir labiausiai dėmesį atkreiptinas ne tik mūsų tautos, bet ir visos žmonijos dabarties  gyvenimo aktualijas.

Suėjus pirmosios Nepriklauso­mybės penkmečiui, Vydūnas paskelbė didelį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė”. Jame rašė: „…skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus da­lykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi ki­tos, būtent esmingosios, laisvės nė­ra. Ir todėl labai svarbu, kad pra­dėtume jos ieškoti, kad pasisteng­tume, jeib ją įgijus”[3] (paryškinta mano – VB.).

Nežinia, ar pats Vydūnas tuos savo rašytus žodžius prisiminė po 17 metų, 1940- aisiais, kai jo pranašautoji pavojaus grėsmė iš­sipildė, kai buvo iš tikro netekta nepriklausomybės – gyvenimo paviršiaus laisvės. Mąstytojas, kaip ir daugelis kitų ano meto šviesuolių, apie galimus pavojus nepriklausomybei kalbėjo daugiau retoriškai, nelabai tikėdamas, kad jie gali realiai gana greitai už­griūti. Tačiau apie būtinybę jiems užbėgti už akių vis dėlto kalbėjo gana dažnai ir daug. O ar mums nereikia ne tik apie tai kalbėti, bet ir stengtis, kad dėl vidinių problemų (o jos labiausiai susijusios su dvasinės kultūros ir moralės įtrūkiais) nepasitarnautume pretekstu agresyviai į mus žiūrintiems kaimynams mus gelbėti nuo mūsų pačių, kad vėl nepasijustume netenką savo laisvės.

Vacys Bagdonavičius, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Metams praėjus nuo šio nerimu pažymėto konstatavimo ir raginimo 1924 m. mąstytojas paskelbė jau beveik apie aliarmą įspėjantį straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“. Kokią gi krizę įžvelgė tilžiškis išminčius, atrodytų, gana tvirtai ant savo kojų atsistojančioje ir daugeliu atžvilgių stiprėjančioje jaunoje valstybėje? Ką konkrečiai negero mąstytojo „skaidriosios akys“, prieš metus mačiusios, jog „nėra esmingosios laisvės“, įžvelgė to meto gyvenime ir kokia turėtų būti toji „esmingoji laisvė“? Visos negerovės, anot mąstytojo, didžiąja dalimi kylančias dėl pačios laisvės klaidingo supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų sąskaita ir pan.

Drausmė, tvarka, dvasinė saviugda imta traktuoti kaip laisvės varžymo priemonės. Būtent toksai laisvės supratimas ir vedąs tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio gali sekti ir išorinės, t.y. politinės, laisvės netekimas. Ten link, anot Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės gyvenime įsigalintys dalykai kaip minėtosios egoistinių individualių interesų viršenybės prieš bendruosius adoravimas, iš svetimųjų valdymo paveldėtas atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, žemas valdžion susispietusiųjų tautiečių dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas ar netgi niekinantis požiūris etninės kultūros atžvilgiu, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos, savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą jos negatyvus poveikis jaunimui ir pan.

Visa tai sąlygoją pastebimą tautos dorovės kultūros nuosmukį, žmoniškumo galios atskirame žmoguje silpnėjimą. Viso to akivaizdoje valstybės institucijos liekančios abejingos dvasingos, doroviškai tvirtos ir atsakingos asmenybės ugdymui. Tokiomis sąlygomis vaikydamasis išoriniams pomėgiams tenkinti skirtos tariamosios laisvės, žmogus prarandąs vidinę laisvę, t.y. galimybę jo dvasiai būti laisvai nuo paviršutiniškų hedonistinių troškimų ir pačiai reikštis taurųjį žmoniškumą. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui atrodė, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Tokios orientacijos fone valstybės gyvenime toną todėl ir duodančios ne taurumu pažymėtos žmoniškos stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.

Ar ne beveik lygiai taip tenka kalbėti mums apie savo šiandieną? Argi šviesesni tautos protai, lyg prisimindami anuometinius Vydūno perspėjimus, ne aliarmuoja dėl to kas gali atsitikti (o atsitiko tai, kas atsitiko 1940 metais), kai ne dvasinės kultūros puoselėjimas bei žmoniškumo ugdymas yra valstybės gyvavimo pagrindas, o ekonomika, ekonomika ir dar daug kartų ekonomika, kaip tikslas sau, kaip bedvasis monstras, užėmęs Dievo vietą. Taip, Dievo vietą. Įsižiūrėkime į statistinio Lietuvos žmogaus svarbiausius rūpesčius – absoliuti dauguma susijusi buitimi, pragyvenimo lygiu, materialine gerove, vartojimu. Retas tautietis gyvenimo prasmę susipras susieti su Dievu ir  kelią į Jį matyti kaip tokį tikslą už kurį gyvenime nėra svarbesnio. O juk tokį kelią prieš akis  kiekvieną gyvenimo akimirką regint visi darbai ir rūpesčiai įgautų su tuo keliu susijusią prasmę ir nebegalėtų remtis savanaudiškumą ir kitokį blogį įtvirtinančiais principais.

Ar bereikia priminti, kad daug tokiais principais grįsto veikimo matome šiandien siaučiant mūsų politikos laukuose. Pats Dievas atsirinks, kas po tuos laukus darbuojasi dorai, o kas juodus darbus atlieka, bet būtų daug geriau, kad patys besidarbuojantys savo veiksmus būtų suderinę su tuo kas visuotinai suprantama kaip Dievo aprobuotasis žmonių moralėje įsitvirtinęs teisingumas. Vydūno aiškinimuose to susiderinimo svarba ypač pabrėžiama. Labai reikėtų, kad tie aiškinimai pasiektų mūsų ausis ir sąmonę. Žinoma, galime ir nekreipdami dėmesio į tai, kad toks Vydūnas buvo, patys ieškoti prasmingos būties, dieviškojo teisingumo siekimo būdų. Tačiau pradėję ieškoti  norom nenorom  imsime žiūrėti, ką kiti pasaulyje jau suradę yra, ir nelabai ką savo beturėsime pridėti prie to, ką surasime. Ir dar: jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime Vydūno knygas ir ėmę jas skaityti, pamatysim, kad ten yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji dar tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis.

Deja, Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Su ta išmintim nepakeliui ir tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Tačiau dėl jojepernelyg aiškiai deklaruojamo tauraus žmoniškumo, pabrėžiamo pakantumo įvairiems požiūriams, dėl orientavimo siekti tautiškumo ir bendražmogiškumo darnos viešai ją supeikti lyg ir nėra kaip, tad geriau ignoruoti, apsimesti, kad ji jau nugrimzdusi nebeaktualioje praeityje, kad niekas joje neberanda šiandienai  reikšmingų dalykų. Esama ir atvirai išreiškiamo nepasitenkinimo, netgi ypač griežtų sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų dėl pastangų Vydūno idėjinį palikimą sieti su dabartimi.[4] Tokie nusistatymai ir pagrūmojimai neprisideda prie dvasinės kultūros prioriteto įtvirtinimo mūsų gyvenime, prie to prioriteto, kurį jausdamas kiekvienas tautos žmogus, kiekvienas valstybės pilietis kartu su Vydūnu norėtų būti „aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Visais savo darbais, visu gyvenimu.

Jei visi to norėtume, ir to siektume, kiekvieno iš mūsų ir visos tautos gyvenimas, anot Vydūno, „būtų gražus skambėjimas, būtų palaimintas“[5], o žiniasklaida kasdien nebešiurpintų pranešimais apie smurtinius nusikaltimus, grobstymus, sukčiavimus ar korupcinius skandalus, bet pirmiausiai, o ne tarp kitko, informuotų apie tai, kuo pasipildė pasaulio ar Lietuvos dvasinės kultūros vertybių aruodas, nuo kurio turinio priklauso tikroji žmonijos pažanga.

Vydūnas Lietuvą ir lietuvių tautą regėjo ne tik kaip fenomeną patį savyje, ne izoliuotą nuo globalaus pasaulio ir jame vykstančių pokyčių. Tas regėjimas aktualiai įsipina į šiuolaikinį globalizacijos vyksmo apmąstymų kontekstą ir mums yra ypač svarbus, nes vis garsiau aidi tautiškumą niekinantys, tautinį orumą žeminantys mūsų pačių valstybės piliečiųbalsai. Mąstytojas apie globalizaciją, nevartodamas šio termino, o ją vadindamas „žmonijos vienijimusi“, „žmonijos vienybe“, kaip apie aktualų dalyką kalbėjo nemažai. Jo vizijose regėjosi tokia globalizacija, kuri žmoniją vienys dvasiniu pagrindu ir kuri ne gniuždys atskirų tautų teisės į laisvą būtį, bet sudarys palankesnes sąlygas jų kūrybos galių sklaidai. Jis tikėjo, kad pasaulis vis labiau žmoniškės, o laisvos tautos, tarp jų ir lietuvių tauta, įneš savo indėlį į tą žmoniškėjimą. Kaip viena iš svarbiausių to vienijimosi sąlygų mąstytojas iškelia tai, kad tiek atskiras žmogus, tiek kiekviena tauta turėtų būti laisvi ir siekti savo dvasios galių išsiskleidimo, kultūros suklestėjimo, ir kartu tą siekį žadinti kituose žmonėse ir kitose tautose.

Tautų suklestėjimą, o ne jų niveliaciją, jų pavergimą ir naikinimą Vydūnas laiko dėsningu būties vyksmo dalyku, kurio pažeidimas, t. y. prievarta, žmonijos ne suvienija, o tik dar labiau supriešina, dar labiau suskaldo, sukelia neapykantos protrūkius. Mat kiekviena tauta Visumos kūrybos vyksme turinti jai skirtą uždavinį ir nevalia trukdyti jį įgyvendinti. Mąstytojo aiškinimu, “turėtų būti išsamiai atsižvelgta į kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos savitumą, skatinamos bei puoselėjamos jos esmingumo apraiškos. Tai yra ypatingas Kūrėjo valios įsakymas, duotas visiems žmonėms ir visoms tautoms. (…) Kuo veikiau yra skatinamas kiekvienos tautos savitas susiformavimas, tuo labiau reikia siekti gyvenimą teigiančio susitelkimo bei atitinkamų santykių”[6].

Vydūno įsitikinimu, tautos laisvė, jos valstybingumas – geriausia sąlyga jos kūrybos  galioms skleistis. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškainereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vie­nijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Anot mąstytojo, „tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir  tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą“.[7]

Tautos išaugimas ir sustiprėjimas, jos valstybingumas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus vi­sos tos dalys, tuo skaidresnė bus visos žmonijos būtis ir sklandesnė tolesnė raida. Kūrybos galių netu­rinti ir kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta bei to nesugebanti užtikrinti valstybė esančios pasmerktos sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t.y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra tikslas sau. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos,“[8]– teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas taip pat žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pa­čią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultūros procesą.

„Dvasioje žmonija yra tikra brolija“[9], todėl ir jos vienijimasis pirmiausia turi reikšti ėjimą tos dvasios link. „Visa žmonija turi suvokti savo vienybę kaip sąmoningą tauriausią žmoniškumą“[10], – buvo įsitikinęs mąstytojas. Vienu svarbiausių žmonijos dvasinio atsigavimo, tolesnio augimo bei vienijimosi veiksnių Vydūnas laiko religingumo, kuris senesniais laikais buvęs daug gyvesnis, atgaivinimą. Turinti iš esmės pasikeisti žmogaus sąmonės kryptis, kuri paskutiniu metu “buvusi vis giliau smeigiama į daiktiškumą”. Dabar ji “turėtų atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visą gobiančią Galią. Tada žmonės būtų tobulesnio žmoniškumo ir jie visai kitaip santykiuotų vieni su kitais. Santykiuotų taip ir visos tautos Žmonijos vienybė būtų nuolatai tvirtinama (…) Ir tad atsiskleistų vis aiškiau esmiškasis žmoniškumas”[11].

Tautų gyvensena ir jų kultūrinė raiška sąlygoja ir tai, kaip jos santykiauja su tikruoju esamybės pagrindu, Didžiuoju Slėpiniu, arba Dievu. Iš to kaip ir randasi religijos, kiekviena savaip paaiškinančios to Slėpinio esmę , pateikiančios prie jo priartėti padedančius savus ritualus ar elgsenos modelius. Tas priartėjimas ar priartinimas yra pati svarbiausioji kiekvienos religijos funkcija. Skiriasi tik tos funkcijos realizavimo būdai. Vydūno požiūriu, ne tik netikslinga, bet nereikalinga ir beprasmiška, o kartais ir žalinga vertinti, koks iš tų būdų yra teisingesnis, geresnis, efektyvesnis. Kiekviena tauta yra susikūrusi savąjį būdą, jį pagrindusi sava patirtimi, savo natūraliai susiformavusia pasaulėjauta, pritaikiusi prie savo gyvenimo sąlygų ir būdo. Taigi, kiekviena tauta susikuria religiją pati. Įvairios religijos tarpusavyje besiskirdamos savo brandumu, teologijomis, panteonais, ritualais, apeigomis, pačia savo esme siekia to paties – padėti žmogui „atsiverti pačiai būties paslapčiai“[12]

Religinio išpažinimo bei jo pasirinkimo laisvė buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti tolerancijos principą, propaguoti eukumenizmą,  kuris mūsuoseypatingo aktualumo įgauna šiandien, švenčiant  Reformacijos 500 metų sukaktį ir jos šviesoje gražiai besimezgiant dialogui tarp evangelikų ir katalikų, aktyviai reiškiantis senąjį baltų tikėjimą gaivinančiam ramuviečių judėjimui, plečiantis pažinčiai su įvairiomis pasaulio religijomis.Šiuo požiūriu itin svarbus toks Vydūno pastebėjimas, kuris, atrodo, lyg būtų  taikytas mūsų dienoms, tarsi siekiantis parodyti šiandieninę senojo baltų tikėjimo atgijimo ir šiandieninio santykio su krikščionybe prasmę: „Mūsų laiku lietuvių tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok visuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie dvasios. Krikščionybė yra visa persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa, Visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo. Kiekvienas ir visa tauta pastos aukuras, kur švies ramioji gaivinančioji ir laiminančioji Amžinoji Ugnis“[13].

Ypač aktualiai šiandien skamba Vydūno mintys apie karų priežastis ir galimybes jų išvengti, apie būtinybę žmonijai gyventi taikiai. 1945 m. rugpjūtį, kai tebetvyrojo Antrojo pasaulinio karo dūmų tvaikas, kai nenutilusios buvo nuo jo  nukentėjusiųjų aimanos, kai dar ne visi per jį kritusieji buvo palaidoti, kai nenudžiūvusios buvo artimųjų netekusiųjų ašaros, Vydūnas parašė traktatą „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“ (išleistas 1948 m.). Praėjusiais metais tą 54 p. apimties knygelę, matydama jos ypatingą aktualuma dabarčiai,  pakartotinai išleido Vydūno draugija. Knygelės paantraštė – „Kada karų nebebus“.

Remdamasis savuoju filosofiniu būties ir žmogaus esmės supratimu, Vydūnas joje įtaigiai aiškina, kokios yra giluminės su žmogaus ir žmonijos dvasine raida susijusios karų kilimo priežastys. Jas atskleisdamas, mąstytojas parodo, kad karų išvengti žmonijai, nors ir nepavyko, bet buvo ir tebėra galima. Jų išvengti anot Vydūno, yra būtiškoji žmonijos užduotis, pati svarbiausia sąlyga jai vienytis dvasiniu pagrindu. “Bet kur žmonės kaip nors sugyvena, jeigu ir skirtingo tautiškumo, čia karų tarp jų nėra. Ir iš to spręstina, kad nebūtų karų, jeigu visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitai tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu”,[14] – aiškino Vydūnas, vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Karai, mąstytojo teigimu, yra žmonijos vienijimosi dramatiškoji, žiaurioji dalis, kuri būna neišvengiama, kai žmonija  pasuka į   klystkelius ir jais eidama pati į tos žiauriosios dalies nasrus lenda. Kruvinieji konfliktai yra skaudžiausioji žmonijos blogai laikomo dvasinės brandos egzamino pasekmė. Tai, kad „dabartyje žmonių dauguma nenumano, kas žmogus iš tikrųjų yra, ką reiškia žmoniškumas, labai skaudžiai įrodo didieji šių laikų karai ir tūlų galingųjų veiksmai prieš ir po jų. Tarsi žmoniškumas būtų tūluose žmonėse tiesiog apmiręs. (…) O žmogus ir jo gyvybė beveik dar mažiau [kaip gyvūnų] vertinamos. Tokiems žmonėms rodosi įdomiausia ir svarbiausia griauti, kankinti, žudyti, nors kartais ir stengtasi šį tą statyti ir kurti“[15]. „Kada žmonijoj daug tokių žmonių daug yra atsiradę, kuriems gyvybė nebeturi ypatingos reikšmės, tada tereikia pūstelėti ypatingoms, slėpiningoms pasaulio galioms, ir jie pasiryžta kariauti. Žmonės, tautos žudosi, tarsi tai būtų svarbiausias jų gyvenimo uždavinys. Tuo smarkiau tos žudynės vykdomos, kuo  nuoširdžiau žmonės yra prisikibę prie daiktiškumo“[16].

Tas prisikibimas šiandienos pasaulyje yra motyvuojamas ne tik svarbiausiu tebesančiu turtų siekimu, bet ir didžiavalstybiniu šovinizmu, svetimų žemių ar gamtos išteklių užgrobimu, valdžios galybės, valdymo tironijos troškimu, religinio fanatizmu ir fundamentalizmu. Tai – šiandieninės globalaus masto nesantaikos šaltiniai, tos nesantaikos, kuri, pūstelėjus „ypatingoms galioms“, gali įsiliepsnoti  neregėto baisumo trečiuoju pasaulio gaisru, kuriame gali sudegti visa, kas gyva.

Vydūnas savo gyventame laike matė didžiulius žmonijos pasiektus mokslo ir technikos laimėjimus ir matė, kad tokio masto laimėjimų, deja, nėra žmonijos dvasinės pažangos kelyje. Mąstytojas konstatavo, jog labiau matoma  žmonijos dvasinė atžangą, o ne pažanga, kuriai ji yra Kūrėjo pašaukta. Pripažino jis ir tai, kad esama pastangų ir dvasiniam gyvėjimui, kad pati žmonijos vienijimosi tendencija iš esmės randasi iš tų pastangų, tik jos, deja, esančios nelabai aiškiai išreikštos ir užgožiamos orientacijų į vartotojišką rojų.

Praėjus septyniems dešimtmečiams nuo to laiko, kai Vydūnas, būdamas savo gyvenimo saulėlydyje, skelbė šias aktualumo nepraradusias, o veikiau dar labiau suaktualėjusias mintis, galima konstatuoti ne kažin kiek tepasikeitusią žmonijos pažangos situaciją, bemaž tas pačias materialinės ir dvasinės pažangos santykio proporcijas joje. Kaip ir Vydūnui, taip ir mums (mums tik labiau) yra matomi didžiuliai  akyse vykstantys šuoliai technikoje, technologijose, informatikoje, įvairių mokslo šakų atradimuose, jų pritaikyme. Nuo Vydūno laikų čia nušuoliavome labai toli, kaip ir nuo jo jaunų dienų iki brandaus amžiaus irgi buvo gana toli nušuoliuota. Tačiau ar tokio masto šuolių esama dvasinėje žmonijos pažangoje?  Nematė jų Vydūnas, nematome jų ir mes, nors kartu su juo turime pripažinti, kad šiandieninė žmonija, nors ir ne šuoliuodama, kad ir palengva, bet vis dėlto eina žmoniškumo kultūros link. Tokią jos ėjimo kryptį, Vydūno įsitikinimu,  yra nustatęs Kūrėjas.

Tačiau  šiandienos, kaip ir Vydūno laikų,  pasaulis dar nėra pakankamai gerai suvokęs, kad tas Kūrėjo nustatytas ėjimasžmoniškumo kultūros linkturi būti aiškiai suprastas kaip prioritetinis tikslas. Ar ne dėl to suvokimo stokos šiandien darosi ne mažiau žiaurūs, o kai kuriais atžvilgiais netgi žiauresni dalykai  negu prieš keletą dešimtmečių, nors tai, kad žmogus yra didžiausia vertybė, bent laisvajame pasaulyje yra suprantama kaip savaime aiškus dalykas. Pasaulio, kurį Vydūno įsitikinimu, žmonija turėtų vesti sąmonės šviesos link, atmosfera prisodrinta pavojingų dvasinei sveikatai elementų ir gali bet kada suliepsnoti visa nuo žemės paviršiaus šluojančiu gaisru. Nuo to gaisro žmonių planetą paradoksaliai saugo ją pražudyti galintis ginklas ir baimė dėl nebuvimo jokių šansų išgyventi jį panaudojus.

Bet šimtai žmonių kasdien žūsta ir ne nuo to ginklo. Fiziškai – nuo ištobulintų tradicinių ginklų. Tuos ginklus gamina pelno nuožmiai siekiančios korporacijos, o apyvarton paleidžia žmogiškoji neapykanta, demoniški besaikio turtėjimo interesai, iki šiolei neužgesęs užkariavimų, pavergimo troškulys – iš pažmoniškumo gimstantys monstrai.  Juos įveikti tegali tik žmogaus dvasios galia, kuriai reikia laisvėti, stiprėti, susivokti, kaip Vydūnas sakė, esant spinduliu amžinosios begalinės šviesos.  Kuo daugiau žmonių turi tapti esmiškaisiais žmonėmis, nes jų rankose pasaulio likimas, teigė Vydūnas.„Esmiškojo žmogaus gyvenimas yra nuolatinis kurstymas tauraus žmoniškumo.

O kad ir nesirodytų laimėjimų tuo atžvilgiu, jis nesuglebtų. Jis mat regi, kaip visai slapčia jo gyvumas žadina kituose kilnų žmoniškumą. Iš lengvo tada tam bręsta vis daugiau žmonių, ir pamažu visa žmonija pakinta. Karai vos begali sukilti ir pagaliau jų visai nebegali būti“[17], – rašė Vydūnas baigiamojoje „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimo“ dalyje, tuo aiškiai pasakydamas, kada karų nebebus. Taika pasiekiama žmogaus ir žmonijos taurėjimu, žmonijos kaip brolijos dvasioje pajautimu. Tam taurėjimui turėtų būti pajungtos žmogaus, tautos, valstybės, valstybių sandraugų, visų konfesijų religijų, visos žmonijos pastangos ir pajėgos. Toks buvo Vydūno siekis, kurį jis stengėsi įgyvendinti visu savo veikimu.Būtent tokssiekisreikalingas aštrių konfliktų drebinamam šiandienos pasauliui.

Metai, 2007, nr. 7, p. 83-91

[1]Cit. Iš: Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. Vilnius: Kultūra, 2001, p. 422-423.

[2]Ten pat, p.353-354.

[3]Vydūnas. Raštai,  t. 3, V., 1992,  p. 257.

[4]Vydūnas čia ir dabar//Baltija, 2003, p.149-153

[5] Vydūnas. Raštai, t. 1,  Vilnius: Mintis,  1990, p.  27.

[6] Vydūnas. Raštai, t. 4, Vilnius: Mintis, 1994, p. 59.

[7] Vydūnas. Raštai, t. 1, Vilnius: Mintis, 1990,  p. 356.

[8] Ten pat,  p.  527.

[9] Ten pat,  p. 230.

[10] Vydūnas. Raštai, t.4, p. 100.

[11] Vydūnas. Raštai, t. 2, p. 451.

[12]Vydūnas.Raštai, t. 4, V., 1994, p. 127

[13] Vydūnas. Raštai, t. 3. V., 1992, p.45

[14] Vydūnas. Raštai, t. 2, p. 438.

[15]Vydūnas. Raštai, t. 2, p. 443.

[16] Ten pat.

[17] Ten pat, p. 485.