Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Kuo arčiau liepos 11-oji, tuo daugiau nerimo. Taip, NATO viršūnių susitikimas Vilniuje, organizuojamas liepos 11 – 12 dienomis, – vienas iš didžiausių ir svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje. Taip, Lietuva pagrįstai didžiuojasi, jog keturiasdešimt NATO šalių atstovų šiuo ypatingai sudėtingu laikotarpiu derėsis būtent Vilniuje. Šios 2023-ųjų metų NATO aljanso narių derybos rengiamos itin niūriu, pavojingu, sudėtingu metu – Rusija užpuolusi Ukrainą, prie NATO sienų kilęs pats tikriausias karas. Šio karo baigtis, nepaisant didvyriško ukrainiečių pasipriešinimo, nėra iki galo aiški. Taip pat nėra šimtaprocentinių garantijų, jog Kremliaus diktatorius nesumanys atakuoti NATO aljansui priklausančių šalių, nepanaudos branduolinių ginklų.

Todėl nesuklysiu pasakęs, jog liepos viduryje Lietuvos sostinėje bus narpliojami visiems gyvybiškai svarbūs klausimai. Arba – arba. Gyvybė arba mirtis. Jei Vakarų lyderiai priims teisingus sprendimus, agresyvi Rusija bus sutramdyta. O Lietuvos sostinė įeis į Pasaulio istoriją kaip miestas, kuriame Vakarų politikai priėmė teisingus sprendimus, sudariusius galimybę „Rusiją nustumti į deramą vietą“. Bet jei į Vilnių susirinkę ponai prie derybų stalo vien gražiai kalbės, nepajėgdami deramai padėti Ukrainai, mūsų sostinė greičiausiai taps nusivylimo, apatijos ar net išdavysčių sinonimu.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Akivaizdu: jei Rusija įsitvirtins ukrainiečių žemėse, o NATO tik bejėgiškai skėsčios rankomis, Vladimiras Putinas taps dar įžūlesnis – palaužęs Kijevą imsis Baltijos šalių ir Lenkijos. Deja, tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose esama „gudručių“, kurie mano, jog, jei V. Putinui paaukosime Ukrainą, kraugerio alkis bus numalšintas, ir Kremliaus diktatorius daugiau niekur niekad nesiverš. Taip manyti – kvaila. V. Putino apetitai – dideli. Jei jau atvirai, jam ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos per maža. Jam reikalinga mažų mažiausiai visa Rytų Europa. Tačiau apgaudinėti save ir kaimynus, esą V. Putinui užteks Ukrainos, – labai patogu.

Todėl nenorėčiau, jog NATO viršūnių susitikimas mano gimtajame mieste taptų būtent tuo derybų stalu, prie kurio sotaus ir ramaus gyvenimo išpaikinti bei patologiškai rusų kariuomenės bijantys Vakarų bosai tyliai nutars aukoti Ukrainą.  

Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.

Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra viešai pareiškęs, kad jo šalies dalyvavimas artėjančiame NATO viršūnių susitikime Vilniuje būtų beprasmiškas, jeigu Ukrainai dalyviai  nepasiųstų  aiškios žinios dėl stojimo į Aljansą terminų. Taip jis pasakė duodamas interviu „The Wall Street Journal“. Prezidentas taip pat pabrėžė suprantąs, kad, vykstant karui, Ukraina negalės tapti NATO nare, tačiau itin svarbu išgirsti, kada ji bus priimta į Aljansą pasibaigus karui su Rusija. V. Zelenskis akcentavo: „Kai kurios NATO valstybės taip bijo Rusijos Federacijos, kad net neįsivaizduoja Ukrainos vakarietiškose struktūrose. Jeigu mūsų nemato NATO aljanse ir neduos signalo Vilniuje, tai Ukrainai šiame samite nėra ką veikti“.

Ar Vakarai pajėgūs išduoti Ukrainą? Panašių išdavysčių matėme.

Pirmiausia prisiminkime, kaip 1994-ųjų rudenį Rusijai buvo paaukota Čečėnija. Tik pamanyk, tai – Rusijos vidaus reikalas. Tad Ramzanas Kadyrovas – tai ir Vakarų ištižimo vaisius. Džocharas Dudajevas vakariečiams atrodė per daug kategoriškas, per daug drąsus, per mažai demokratiškas, per mažai gerbiantis žmogaus teises, tad Vakarai turi … „tyrą lyg vaiko ašara” poną R. Kadyrovą. 

Antroji Vakarų išdavystės auka yra Gruziją, arba, kaip dabar ši šalis oficialiai vadinama, – Sakartvelą. Leiskite paklausti, kas kaltas, jog Gruzijos kalėjime šiandien mirtimi vaduojasi buvęs provakarietiškas Gruzijos prezidentas reformatorius Michailas Saakašvilis? Leiskite pasiteirauti, kas kaltas, kad Tbilisyje vėl į valdžią atėjo prorusiškos jėgos? Be jokios abejonės, – Kremlius. Rusija kišasi į savo kaimynių vidaus reikalus kaip įmanydama, neleistinais, pačiais bjauriausiais būdais – spausdama karinėmis priemonėmis, papirkinėdama, žudydama, meluodama, šantažuodama ekonominėmis blokadomis. Tiesa, kalti ir patys gruzinai, nesugebėję deramai pasipriešinti Rusijos politiniam ir ekonominiam šantažui.

Michailas Saakašvilis. Viešnagė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet nejaugi nėra daugiau kaltųjų? Leiskite pateikti patį svarbiausią, patį skandalingiausią klausimą: kodėl dėl 2008-aisiais tuometinę Gruziją ištikusios tragedijos neapsiverčia liežuvis priekaištauti Vakarams – NATO ir Europos Sąjungai? Man regis, rimtas, konkrečias pažangos reformas šalyje įtvirtinti sumanęs, į NATO ir ES įstoti pasišovęs M. Saakašvilis suraitė tik vieną bjaurią klaidą – per daug pasitikėjo Vakarais. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis viliojo Tbilisį pasirinkti vakarietiškos demokratijos standartus. Tačiau širdies gilumoje greičiausiai nė neketino priimti šios Kaukazo valstybės į savo gretas, nes kam, pavyzdžiui, ES verslininkams įsigyti dar vieną konkurentą? Jau dabar nuo galvos iki kojų biurokratinė ES plyšta per visas siūles, ES nariams jau seniai keblu tarpusavyje susitarti dėl menkiausių sutarčių. Priglaudus Gruziją juk būtų dar sunkiau…

O jei Europa ir nuoširdžiai ketino Tbilisį priimti į savo šeimą, tai neperspėjo dėl svarbiausiojo. Briuselis ir Vašingtonas privalėjo tuometiniam Gruzijos lyderiui M. Saakašviliui labai atvirai pasakyti: jei puls Rusija, nepadėsime jums nei karinėmis, nei ekonominėmis priemonėmis, o Rusija, jei jums seksis, būtinai puls. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis turėjo pareigą perspėti gruzinus: Rusijos agresijos dienomis paliksime jus vienui vienus, apsiribosime vien piktais antirusiškais pareiškimais, kurių vertė – jokios vertės, nebent – tualete užpakaliui nusišluostyti.

Sakartvele – protestai. EPA-ELTA nuotr.

Taigi Vakarai gruzinus ciniškai išdavė 2008-aisiais, kai Rusija agresyviai puolė Gruziją prisidengdama tautinių nesutarimų korta. Vakarai buvo tokie ciniški, kad net keli jų lyderiai išdrįso už atlapų griebti M. Saakašvilį, neva šis taip pat privėlė klaidų. Vakarietiškos išdavystės kaina – nuo Gruzijos atplėšta visa Pietų Osetija ir Abchazija ir ryškus Gruzijos dreifavimas Rusijos pusėn.  

Todėl nesmerkiu Sakartvelo ministro pirmininko Iraklijaus Garbašvilio, šių metų gegužės mėnesį tarptautiniame forume Kataro sostinėje Dohoje paaiškinusio, kodėl jo vyriausybė 2023ž-aisiais netaikys sankcijų Rusijai dėl jos karo Ukrainoje. Pirma, tai sužlugdytų šalies ekonomiką. Antra, kai 2008-ųjų rugpjūtį Rusija užpuolė Gruziją, Vakarai nenukreipė prieš Rusiją nė vieno mažyčio ekonominio draudimo. Prekiavo su Rusija kaip iki karo, tarsi Kaukaze nieko blogo nebūtų nutikę.

Sakartvelo premjeras mato dvigubus standartus. Kaip praneša ELTA, remdamasi AFP ir EPA pranešimais, I. Garbašvilis priekaištavo Dohoje:  „Kur logika? Karas mūsų šalyje nebuvo karas, o karas Ukrainoje yra karas? Na, turiu pasakyti, jog buvome gana nusivylę, kai po 2008-ųjų Rusijos karo prieš Sakartvelą verslo ryšiai buvo tęsiami, kaip įprasta. To niokojančio karo rezultatas toks, kad Rusija užėmė 20 procentų mūsų teritorijos. Mūsų istorinėse žemėse Rusija įkūrė dvi karines bazes“.

Azerbaidžano pasienio punktas

O kas dėjosi 2013-ųjų lapkričio 28-ąją Vilniuje surengtame Rytų partnerystės viršūnių susitikime? Tas pats vakarietiškas cinizmas: Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina kviečiamos dreifuoti Vakarų kryptimi neperspėjant jų dėl galimų karinių Rusijos išpuolių. Vilniuje viešai neištarti svarbiausi akcentai: jei Rytų partnerystės programomis susigundžiusias šalis terorizuos Maskva, NATO ir ES spruks į krūmus. Laimė, į Vilnių neva svarbiems pokalbiams pakviestų šalių vadovai ir patys suprato, kas kuo kvepia. Tąsyk nesusigundė europietiškais meduoliais. Prieš akis mirguliavo tragiška Gruzijos patirtis. Visų galvose kirbėjo ta pati mintis: „pirmiausia pažabokite Rusiją, tuomet kvieskite į svečius “. Tad iš 2013-ųjų diskusijų Vilniuje apie stebuklingai naudingas rytų partnerystes – kaip iš ožio pieno. Nebent nauda laikysime milžiniškų lėšų švaistymą tuščioms kalboms.

Beje, 2013-ųjų susitikimas Vilniuje buvo keistas dar ir tuo, kad į jį pakviesta Armėnija. Tarp Armėnijos ir kitų Rytų partnerystės programos šalių – milžiniškas skirtumas. Nei Baltarusija, nei Moldova, nei Ukraina, nei Gruzija, nei Azerbaidžanas tuomet nebuvo okupavęs nė metro svetimų teritorijų. O Armėniją tuomet derėjo laikyti pačia tikriausia agresore – ji buvo okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir septynetą gretimų azerbaidžanietiškų rajonų. Iš Azerbaidžano ji tuomet buvo atplėšusi apie 20 proc. žemių. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl Armėnijos agresijos buvo priversti palikti savo gimtuosius namus.

Taigi oficialusis Jerevanas, kaip ir tuometinis Kremlius, buvo okupantai. Tik kitokie dydžiai ir galimybės. Rusija – didelis, milžiniškas okupantas. Armėnija – mažesnė. Ir vis tik agresorius yra agresorius. Todėl oficialusis Vilnius neturėjo teisės kviesti į susitikimą Armėnijos. Pirma grąžink Azerbaidžanui 1992 – 1994-aisias užgrobtą Karabachą, tuomet belskis į ES duris. Tačiau tiek Lietuva, tiek kiti Lietuvos partneriai Europoje nusispjovė į lygybės principus – begėdiškai pritaikė dvigubus standartus. Vieną plėšiką smerkė, kitą – glostė.

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija

Nors palankumas dvigubiems standartams – labai pavojingas. Galime susipainioti, galime netekt daug potencialių draugų. Mes jau sulaukiame pagrįstų priekaištų ne tik iš Sakartvelo premjero lūpų. Mums priekaištauti dėl dviveidystės turi teisę ir Azerbaidžanas: „Armėnijos agresija prieš Azerbaidžaną nebuvo karas, išpuolis prieš Gruziją – joks karas, o štai Rusijos karas Ukrainoje – jau tikras puolimas?“

Todėl ir nerimauju, kad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje organizuojama milžiniška politinė diskusija netaptų „tuščiais pliurpalais“. Galimi patys keisčiausi netikėtumai. Rusija pasyviai nesėdi sudėjusi rankų. Ji intensyviai Vakaruose ieško partnerių, kurie prievartautų Ukrainą vardan neva šventos taikos paaukoti savų teritorijų, mat „Rusijos vis tiek nepriversite atsiklaupti ant kelių”.

O jei kalbėtume pusiau rimtai, pusiau juokais, turime ir kitokio pobūdžio problemų. Lažinkimės, kiek kartų parkris, suklups, atsitrenks galva į durų staktą ar diskusijos metu užmigs JAV prezidentas Joe Bidenas, jei vis tik teiksis atskristi į Vilnių? Vienas iš paskutiniųjų JAV prezidento suklupimų – Karinių oro pajėgų akademijoje El Paso apygardoje Kolorado valstijoje šių metų birželio 2-ąją. JAV prezidentas per absolventų išleistuvių šventę nueidamas nuo scenos užkliuvo už juodo smėlio maišo ir parkrito.

Joe Bidenas tampa JAV gėda. Lietuvos ryto televizija. Laida Reporteris

Parkristi, žinoma, gali ir jaunas, stiprus vyras. Bet aštuoniasdešimties metų sulaukęs JAV prezidentas pastaruoju metu per daug dažnai kritinėja lipdamas lėktuvo trapu, važiuodamas dviračiu arba leisdamasis nuo scenos. Tokie stipriausios pasaulyje šalies lyderio suklupimai neprideda Amerikai solidumo. Akivaizdu, kad J. Bidenas – per daug senas, kad rimtai prezidentautų. Galimos aliuzijos: jei prezidentas vos bepastovi ant kojų, tai ir šalis tokia pat – ant molinių kojų.

Ir vis tik tegul J. Bideno kritimai netampa juodu pranašu, bylojančiu, kad ir Vašingtono vadovaujamas NATO viršūnių susitikimas suklups „lygioje vietoje“. Nesuklupkime, nepargriūkime. Viliuosi, jog šį sykį Vakarams užteks proto ir drąsos solidžiai paremti nuo Rusijos agresijos drąsiai besiginančią Ukrainą. Europą nuo Rusijos invazijos ginantys ukrainiečiai šito nusipelnė.

2023.06.05; 15:00

Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone

Kai viešojoje erdvėje aptikau pranešimų, jog buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas viešėjo Armėnijos sostinėje Jerevane, – iš pradžių apsidžiaugiau. Tikėjausi, jog didelės politinės patirties turintis A. F. Rasmusenas vizito Jerevane metu ragins armėnų politikus liautis gudrauti dėl Karabacho. Kad ir kaip išsisukinėtų ir vinguriuotų Armėnijos politikai, jau metas pripažinti pačiu aukščiausiu lygiu: Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. O tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, neteisėtai rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.

Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Karabachas teisiškai Azerbaidžanui priklausė 1988- 1992-aisiais, kai Maskva dirbtinai kurstė antiazerbaidžanietiškas nuotaikas Jerevane. Karabachas buvo azerbaidžanietiškas ir 1992 – 1994 metais, kuomet armėnų separatistai, remiami rusų karinių dalinių, neteisėtai užgrobė šias žemes. Karabachas teisiškai nepriklausė armėnams ir 1994 – 2020-aisiais, nors formaliai iki pat 2020-ųjų jį valdė būtent armėnų separatistai. Taigi Azerbaidžanas turi neabejotiną teisę Karabache elgtis kaip tinkamas. Tai – jo žemė. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.

Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui. Juk danų tautybės A. F. Rasmusenas didžiojoje politikoje – ne vienerius metus. Pavyzdžiui, prieš tapdamas NATO vadovu, 2001 – 2009 metais jis ėjo Danijos premjero pareigas. Žodžiu, vėtytas ir mėtytas.

Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.

Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos iš savo žemių išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa gyrė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas.

Kas ir kodėl kursto šias europietiškas nesąmones?

2023.03.16; 10:00

R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Ankara, spalio 20 d. (dpa-ELTA). Turkija griežtai atmetė Europos Komisijos kritiką Ankaros atžvilgiu ir apkaltino ją taikant dvigubus standartus. Antradienį Komisijos paskelbtoje ataskaitoje apie Turkiją pateikiami „nepagrįsti teiginiai“ ir „nesąžininga kritika“, su kuria nesutinkame, vakare pareiškė Užsienio reikalų ministerija.
 
Ataskaitoje esą ignoruojama ES atsakomybė šalies kandidatės Turkijos atžvilgiu, dokumentas parodo, kad santykiuose su Turkija taikomi dvigubi standartai.
 
Europos Komisija prieš tai savo ataskaitoje kritikavo demokratijos regresą Turkijoje. Ankara, be kita ko, kaltinama daranti spaudimą civilinei visuomenei ir opozicijai. Komisija taip pat reiškia abejones dėl teisinės valstybės principų, pagrindinių teisių ir teisėsaugos nepriklausomumo šalyje.
 
ES stojimo derybose su Turkija dėl, Briuselio nuomone, nepatenkinamų tendencijų šalyje, daug metų nevyksta. Kaip viena priežasčių, kodėl derybos galutinai nenutrauktos, yra Turkijos svarba kovoje su nelegalia migracija į Vakarų Europą. Todėl ji ir ateityje sulauks ES finansinės paramos.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2021.10.20; 08:19

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Saulius Kizelavičius

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (emmanuel macron) – silpnas prezidentas. Ambicijų – daug, pasipūrimo, arogancijos – iki kaklo. Kitus moko sąžiningumo, padorumo, tvarkos, o pats elgiasi – priešingai.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Štai paskutinysis nederamos prancūziškos diplomatijos atvejis. Alžyras apkaltino Prancūziją ne tik neatsiprašius už kadaise vykdytą žiaurią okupaciją, bet ir šią skaudžią temą iškraipant. Demonstruodamas pasipiktinimą Alžyras atšaukė savo ambasadorių, rezidavusį Paryžiuje, ir uždraudė Prancūzijos karo lėktuvams įskristi į šalies teritoriją, kol nebus paskelbtas specialus potvarkis, atšaukiantis visus draudimus.

Kodėl ponas E. Makronas užsitraukė alžyriečių pyktį? Ar pagrįstas Alžyro pyktis? Alžyriečiai įsižeidė, kad diskusijų dėl kolonializmo palikimo metu Prancūzijos prezidentas ironiškai pasiteiravo: „O ar egzistavo alžyriečių tauta iki prancūziškos invazijos?“ E.Makronas taip pat pabrėžė, kad Prancūzijai privalu deramai pagerbti harkių atminimą. Harkiai – tai Alžyre gyvenusi maždaug 200 tūkst. musulmonų bendruomenė, 1954 – 1962 metais stojusi Paryžiaus pusėn (kai įsiplieskė patys didžiausi kariniai susirėmimai tarp alžyriečių ir prancūzų, jie gynė Prancūzijos interesus).

Alžyro vėliava. EPA-ELTA nuotr.

Turint omenyje, jog Prancūzijos prezidentas vos prieš keliolika mėnesių karštligiškai siekė, kad jo šalis ypatingai gerbtų vadinamąjį „armėnų genocidą“, dėl kurio esą kalta tuometinė Osmanų imperija, tuo keistesnis prancūziškas nenoras  atisprašyti už savas, prancūziškas, nuodėmes. Juk dėl to, kas 1905-aisiais dėjosi turkų kontroliuojamoje Osmanų imperijoje, Prancūzija, kad ir kaip giliai žvelgsime, formaliai niekuo dėta. O štai dėl to, kad 1954 – 1962 metais Alžyre dėl prancūzų karių siautėjimų žuvo beveik 6 milijonai arabų, – Prancūzija tikrai kalta. Jos rankos – kruvinos iki pat alkūnių. Todėl prancūziška dviveidystė – tarsi ant delno. Kitus kritikuoti – pirmoji, o atsiprašyti už savus nusikaltimus – niekada, niekuomet? Leiskite paklausti, kuo tada E.Makronas skiriasi nuo Sovietų Sąjungos žlugimą katastrofa laikančio Vladimiro Putino? Skirtumas – nebent dėl dydžių.

Žodžiu, bjauriai nuskambėjo E.Makrono tvirtinimai, esą tuomet, kai Alžyre siautėjo prancūzų desantininkai, alžyriečiai dar nebuvo susiformavę kaip tauta. Netaktiškai E.Makronas elgėsi ir ragindamas deramai pagerbti prieš alžyriečius kariavusių harkių atminimą. Žinoti harkių istoriją – taip, privalu, būtina. Bet ar būtina juos liaupsinti? Juolab kad ir šioje istorijoje prancūzai – nuodėmingi. Iš Alžyro traukdamiesi jie pasiėmė tik 42 tūkst. (dar apie 40 tūkst. harkių nelegaliai nuvyko Prancūzijon), o 100 tūkst. paliko likimo valiai. Pasmerkė juos žūčiai. Išdavė juos.

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Štai kaip gudrauja mūsų sąjungininkė Prancūzija, nors NATO ir Europos Sąjungos valstybės privalo vadovautis sąžiningumo, padorumo principais, nors NATO ir ES teritorijoje neturėtų galioti dvigubi ar net trigubi standartai.

Prancūzijos ambasada. Slaptai.lt nuotr.

Beje, Alžyras – užtektinai savarankiška valstybė, nepasiduodanti destabilizacijai, kovojanti prieš terorizmą, religinį fanatizmą. Alžyras – tai musulmoniška valstybė, kuri niekam negrasina okupacijomis, nestoja į jokius karinius aljansus, prieš ką jie bebūtų nukreipti. Tad ponas Makronas atsumia valstybę, kuri galėtų būti solidžia Europos sąjungininke.

Kai Prancūzija ims mokyti mus, lietuvius, kaip mes privalome elgtis bendraudami su kaimyninėmis valstybėmis, Paryžiui būtinai priminkime nusikaltimus Alžyre. Gal tai derėtų padaryti net kuo skubiau, nelaukiant specialios progos. Kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui nepasikvietus ant kilimėlio Prancūzijos ambasadoriaus? Privataus pokalbio metu galėtų paklausti, kada gi Paryžius liausis kvailiojęs – ims elgtis padoriau, sąžiningiau?

2021.10.17; 10:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ar demokratijos principas atsižvelgti į mažumų nuomones, norus šiandien jau keičiamas į privalomą jų norų pildymą? Ar vienos, gal ir kelių valstybių priimti nutarimai, įstatymai įpareigoja kitas valstybes aklai kartoti tuos pačius nutarimus (o gal klaidas?), neatsižvelgiant, net nesiteiraujant savo piliečių nuomonės?

Kažkokios Lietuvos pilietės, ištekėjusios už užsieniečių, kurių pavardės rašomos kiek kitaip, nei lietuviškais rašmenimis, nebesusigaudo savo tapatybėje, jei jų pavardės pase įrašomos atitinkamomis lietuviškomis raidėmis – ir visa likusi Lietuva turi mokytis naujos abėcėlės?

Kažkokie savo lytiškume pasiklydę subjektai sukuria naują dokumentą spręsti žinomai ir jau sprendžiamai problemai neva kovai su smurtu prieš moteris, o iš tikrųjų tik tam, kad visam pasauliui primestų savąjį gyvybės raidos neatitinkantį lyčių ir lytiškumo supratimą, – ir jį verčiamos priimti net ir tos valstybės, kurios jau priėmė šūsnis įstatymų ir nutarimų, nuo kurių, tiesą sakant, ir nurašyta didžioji dalis Stambulo konvencijos straipsnių. Kam to reikia? Matyt, tam, kad būtų sukurta dar viena biurokratų armija, kuriai išlaikyti teks skirti tokią riebią dalį biudžeto, apie kurią šiandien veikiančios moterų, vaikų ir kitų skriaudžiamųjų gynimo organizacijos gali tik pasvajoti.

Kartoju: tai, kas Stambulo konvencijoje atrodo nauja ar naudinga, Lietuvoje jau nebe nauja. Juk jau priimtas ne vienas įstatymas, skirtas moterų apsaugai nuo smurto artimoje aplinkoje, įsteigtos ir atitinkamos institucijos. O štai Konvencijos 10 straipsnio 1 punkte aiškiai nurodyta: „Šalys paskiria arba įsteigia vieną ar daugiau oficialių įstaigų, atsakingų už politikos ir priemonių, skirtų visų formų smurto, įtraukto į šios Konvencijos taikymo sritį, prevencijai ir kovai su juo, koordinavimą, įgyvendinimą, stebėseną ir vertinimą“. Kuriam galui?

Į tai dėmesį atkreipė ir veikli moteris, pinigus skaičiuoti mokanti verslininkė Jolanta Blažytė: „Pagrindinis lyčių lyginimo smogiamasis batalionas šiuo metu susiformavo Socialinės apsaugos ministerijoje, pagal kurios nurodymą nuo balandžio 1-osios turės būti viešinama informacija apie vyrų ir moterų atlyginimų skirtumus kiekvienoje įmonėje. Kam to konkrečiai reikia – nežinau, bet įtariu, kad vėl gi tam, kad įvairaus plauko lyčių lyginimo kontoros galėtų įsisavinti naujus milijonus, o labiausiai pasižymėję lygintojai vėl su savo traukiniais dardėtų į šiltus ir aukštus postus. Ir šioje lyčių lyginimo psichozėje pasakyti ką nors apie tai, kad atlyginimai turi būti mokami ne pagal lytį, o pagal pareigybes, kompetencijas ir atliktų darbų apimtis yra tas pats, kas su kibirėliu vandens bandyti užgesinti įsisiautėjusį miškų gaisrą“.

Tiesa, kai kurie Konvencijos punktai ir  Lietuvos skaitytojui gali pasirodyti nauji, intriguojantys. Bet tai, kas atrodo nauja, yra toli nuo lietuviškos realybės. Pavyzdžiui, Lietuvoje nepasitaiko prievartinio nepilnamečių mergaičių tekinimo už vyrų ar prievartinio mergaičių lytinių organų žalojimo. Nors… ką gali žinoti, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų jau dabar vykdomo tikslingo tautų maišymo proceso? Gal su naujais naujų tautinių, etninių bendruomenių atsineštais papročiais atsiras ir naujos moterų skriaudimo formos? Tačiau šiandien turim tai, ką turim, ir dar vienas tarptautinis dokumentas vargu ar kuo naudingu praturtins jau susiklosčiusius moterų gynimo nuo smurto būdus ir priemones.

Jei skaitytojas nepatingėtų ir pavartytų Lietuvoje jau priimtus įstatymus, susipažintų su daugybe jau įkurtų (vien Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija, trumpiau LMTĮA, vienija, kaip ji skelbiasi, 16 Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, teikiančių pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje, o kur dar visuomeninės organizacijos, Caritas skyriai ir kt.) institucijų, visuomeninių organizacijų programomis ir nuostatais bei palygintų juos su tais, kuriuos perša Konvencija, pamatytų, jog popieriuje/kompiuterių diskuose mes visus tuos gražius žodžius ir nutarimus jau esame senokai labai dailiai surašę. Todėl kokia prasmė juos kartoti dokumente, kurį mums lyg kokiems necivilizuotiems aborigenams bruka geri žmonės „iš aukščiau“ ir kurį norima paskelbti viršesniu už mūsų Konstituciją ir mūsų įstatymus? Juk tai būtų nedviprasmiškas Lietuvos valdžios nenorėjimo ar nemokėjimo tvarkytis savarankiškai, savo galva pripažinimas.

Beje, jau ne vieną su Konvencija susipažinusį žmogų stebina tai, kad Konvencijoje nė puse sakinio neužsimenama apie kūdikiško amžiaus berniukų lytinio organo „korekcijas“ judėjų ar musulmonų tikėjimo šalyse, nors tai tikrų tikriausias vaikų žalojimas pagal tradicijas, prieš kurias Konvencijoje skelbiamas vos ne „kryžiaus žygis“. Pavyzdžiui,12 str. 5 punkte rašoma: „Šalys užtikrina, kad kultūra, papročiai, religija, tradicijos ar vadinamoji „garbė“ nebūtų laikomi bet kokių smurto veiksmų, įtrauktų į šios Konvencijos taikymo sritį, pateisinimu“.

Prašosi išvada, jog šitame dokumente veikia „dvigubų standartų“ dėsnis, kai vienos tradicijos yra „tradiciškesnės“ už kitas? O gal vyrai, net ir kūdikiško amžiaus nenusipelno būti ginami nuo smurto? Tuomet apie kokių lyčių lygybę čiulbama Konvencijoje?

Regis, valstybę valdančios moterys bei dainuojančios saviveiklininkės net nepasidomėjo, kodėl – nejaugi tik dėl moterų, mergaičių  lytinių organų žalojimo kažkur Afrikoje ar Azijoje – mums reikia dar vieno biurokratų bataliono?

Parduodami paveikslai. Vilniaus senamiestis. Vytauto Visocko nuotr.

Kita vertus, gal Lietuvoje trūksta kvalifikuotų specialistų (psichologų, teisės žinovų, dorai savo pareigas atliekančių policininkų, tyrėjų, teisėjų)? Gal stinga lėšų jau turimų specialistų gebėjimų tobulinimui, gal  prastai aprūpinta moterimis ir šeimomis besirūpinančių institucijų materialinė bazė? Tuomet apie tai ir reikėtų kalbėti, belstis į Daukanto aikštės rūmų duris, į pinigus skirstančių valdininkų ar seimūnų sąžinę, reikalauti, o ne rypauti aikštėse neaišku, dėl ko.

Paveikslų vertinimas. Vytauto Visocko nuotr.

Atsiprašau, gal nepakankamai pagarbiai atsiliepiau apie aktyvių moterų dainuojančią akciją Daukanto aikštėje, bet mano pagarbą moterų/socialinių lyčių teisių gynėjoms kaip saulė pavasario sniegą „nulaižė“ LMTĮA kreipimasis į respublikos Prezidentą dėl to, kad aktyvistėms nepatiko Prezidento žodžiai apie diskusijų dėl Konvencijos išprovokuotą pavojų žodžio laisvei.

Pradėjusios kreipimąsi prašymu ir viltimi, „kad LR Prezidentas Gitanas Nausėda paaiškins ir pagrįs savo teiginį“, moterys užbaigė jį raginimu palaikyti „Stambulo konvencijos ratifikavimą“.

Kaip aiškėja iš aktyvisčių veiksmų ir žodžių, jos mato ir girdi tik tai, ką pačios nori. Todėl netenka stebėtis, kad nepastebėjo, neišgirdo Prezidento pasisakymo esminių dalykų. O gaila… Prezidentas Gitanas Nausėda teigė suprantantis, kad Konvencijos klausimu būtinos diskusijos, tačiau priemonės, kurių griebėsi kai kurie diskutuojantieji, jo nuomone, „visiškai nepriimtinos“.

Nepriimtina Prezidentas laiko patyčių kultūrą, kuomet oponentai „maišomi su purvais kartais tiesiog šlykščia forma“, kaip atsitiko su užgaulios kritikos sulaukusiu kunigu Algirdu Toliatu, kuris, nors pasisakydamas prieš Stambulo konvenciją, neužgavo, nepažemino nė vieno asmens, tačiau savo adresu susilaukė daug patyčių.

Baigdamas savo pasisakymą, prezidentas pakvietė kovoti su patyčiomis ir neleisti, kad kentėtų kitaminčiai. Tiesa, nepaminėjo konkrečiai nė vieno „kitaminčio“, dėl ko „laisvūnai“ puolė priekaištauti prezidentui, kad jis savo pasisakyme pavardėmis nesuminėjo LGBT bendruomenės atstovų, kurie irgi susilaukia patyčių.

Beje, kiek man teko stebėti, LGBT nariai patyčių susilaukia (bet, žinoma, neturėtų) po kokio nors viešo savo nario išsišokimo, grubių pastabų, provokacijų kitaip manančių ar kitaip „mylinčių“ žmonių adresu. O kunigas A. Toliatas neužsipuolė nė vieno žmogaus, nepažemino, tik dirbo savo darbą: ragino savo ganomas aveles, tikinčiųjų bendruomenę savo gyvenime vadovautis Biblija ir Kristaus mokymu, kurie – nieko nepadarysi, taip jau atsitiko, – nesutampa su kai kuriais Stambulo konvencijos postulatais.

Politologė Jūratė Novagrockienė prezidento asmenyje norėtų matyti „taikytoją“, savotišką vaikiškų filmukų herojų katiną Leopoldą, kuris visuomet mandagus, respektabilus ir kiekvienai konfliktinei situacijai siūlo “pozityvią programą”, iš trijų žodžių: „Vyrukai, gyvenkite draugiškai“.

Viena vertus, profesorė atsiminė, kad „demokratijoje žmonės turi savo nuomonę, kurią gali išsakyti, tačiau kiekviena laisvė turi savo ribas“, bet, kita vertus, viską pamiršusi, ėmė priekaištauti prezidentui, kuris „nusikalto”, išsakęs savąją nuomonę. Gal politologės manymu, prezidentui galioja tik laisvės ribos, bet negalioja nuomonės laisvė? Betgi prezidento rinkėjai ir nori, ir turi tokią teisę: išgirsti prezidento nuomonę.

Kačiukai. Slaptai.lt nuotr.

O ko verta katino Leopoldo filosofija gyvenime ir politikoje, 2016 m. komentavo Vilija Aleknaitė-Abramikienė: „Katino Leopoldo požiūriu bei jo metodu neretai sekama tarptautinėje politikoje. Gerai žinoma valstybė aneksuoja suverenių valstybių teritorijas, vykdo agresiją, žmonių gyvenimą paversdama pragaru, tarptautinė bendruomenė – pagaliau! – ryžtasi reaguoti sankcijomis, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis katinų leopoldų choras murkia toliau. Jie piktinasi dėl sankcijų ir ragina “ieškoti bendrų sąlyčio taškų”, “blaiviai vertinti susiklosčiusią situaciją”, “ieškoti kompromiso ir bendrų galimybių erdvės”. Tarytum problema būtų ne agresorius, bet visi likusieji, neva nenorintys ar nesugebantys kalbėtis“. /https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/v-aleknaite-abramikiene-berlyno-politika-ir-katinas-leopoldas/.

Beje, profesorė J. Novagrockienė – ne vienintelė dama politologė, kurią erzina vos ne kiekvienas viešas prezidento pasisakymas. Teko  išgirsti ir emocingą Rimos Urbonaitės komentarą vienoje TV laidoje, kur ji, oponuodama prezidentui, tikino Stambulo konvencijoje neaptikusi  nei grėsmės laisvei, nei kišimosi į mūsų švietimo sistemą.

Apgailėtina, jog ir politologė, ir kreipimąsi į prezidentą surašiusi Asociacija praleido pro ausis tokį laisvą visuomenę šokiravusį faktą, jog vyriausybė, įsiklausiusi į kai kurių ministrių pasiūlymą,jau suformavo vadinamąją „minčių policiją”, kuri turi sekti, kokias nuomones išsako piliečiai, kuo dalijasi socialiniuose tinkluose, ir turi teisę BAUSTI asmenis, kurių žodžiai, mintys prieštarauja vyriausybės nutarimams ar kai kurių žiniasklaidos priemonių peršamai nuomonei pačiais įvairiausiais klausimais, jų tarpe – ir Stambulo konvencijoje pateiktaisiais.

Kas tai, jei ne grėsmė žodžio ir įsitikinimų laisvei?

Ir juokinga, ir liūdna, sužinojus, jog, ko gero, pirmąja „minčių policijos” auka tapo  vienas istorikas, kurio pasisakymą atitikimo „teisingai nuomonei“ prasme turėjo vertinti tokios garbės apstulbintas Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis.

Labai gaila ir apmaudu, kai į viešąją erdvę neatsakingai paleidžiami teiginiai apie Konvenciją, jos net neskaičius, kaip tai padarė politologė R. Urbonaitė, neva „neaptikusi“ Konvencijoje pasikėsinimo į švietimą.Tiesiog nuostabu, kaip galima buvo nepastebėti specialiai švietimui skirto 14 straipsnio, kuriame juodu ant balto parašyta: „1.Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga, pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę. 2. Šalys imasi būtinų priemonių, kad 1 dalyje nurodyti principai būtų skatinami savaiminio mokymosi įstaigose, taip pat sporto, kultūros bei laisvalaikio įstaigose ir žiniasklaidoje“.

O LMTĮ Asociacija kartu su R. Urbonaite žvalgosi, trina akis, krapšto ausis ir klausinėja: kur čia pavojus žodžio laisvei? Kur kišimasis į švietimo sistemą?

Na, jei Asociacijos narės bei  jos farvateryje plaukiančios „socialinės lytys“ ir savo tiesioginės, profesinės veiklos srityse veikia su tokia pat atida ir reikalo išmanymu, kaip skaito Konvenciją, nenuostabu, kad smurtas prieš vaikus, moteris ir apskritai prieš silpnesnius mūsų visuomenės narius niekaip nesiliauja.

Tačiau padėties nepakeis jokios konvencijos, nes su smurtu kovoja ne žodžiai ir tekstai, o žmonės.

2021.03.16; 06:00

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Baltarusijos valdžia gins savo šalį visomis teisėtomis priemonėmis, nepaisydama Vakarų kritikos. Tai trečiadienį per susitikimą su Vitebsko srities administracijos atstovais pareiškė prezidentas Aliaksandras Lukašenka.
 
„Mes ginsime savo šalį visais teisėtais metodais. Savo šalies mes niekam neatiduosime“, – pabrėžė valstybės vadovas, kurio žodžius cituoja naujienų agentūra „BelTA“.
 
Pasak A. Lukašenkos, kaimynai ir partneriai Vakaruose, vertindami įvykius Baltarusijoje, kartais taiko dvejopus standartus, ypač rinkimų laikotarpiu. „Jie jau pradeda mums užsiminti: jūs žiūrėkite, kad viskas būtų demokratiškai, kad gatvėse nebūtų susirėmimų“, – sakė prezidentas.
 
Anot jo, pareigūnai per „geltonųjų liemenių“ demonstracijas Prancūzijoje ir riaušes Jungtinėse Valstijose veikia ryžtingai. „Matote, kas ten vyksta. Ten be ašarinių dujų neapsieinama“, – pareiškė A. Lukašenka. „Pakritikuokite Trumpą, Jungtines Valstijas dėl demokratijos stygiaus, pamėginkite Rusijai užvažiuoti. Prisibijo. Ir štai jie, ko gera, vėl nusprendė pasitreniruoti su Baltarusija. Nepavyks!“ – pabrėžė prezidentas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.16; 07:14

Šiaurės Korėja atmetė Vašingtono kritiką dėl Pchenjano sprendimo nutraukti ryšių linijas su Seulu ir perspėjo, kad JAV turėtų nesikišti į dvišalius Korėjų reikalus, jei nori užtikrinti sklandžius prezidento rinkimus.
 
Pranešime, kurį paskelbė KCNA naujienų agentūra, aukšto rango Šiaurės Korėjos užsienio reikalų pareigūnas pasmerkė JAV neva taikomus „dvigubus standartus“, Vašingtono požiūrį pavadinęs „keliančiu šleikštulį“.
 
Vašingtonas turėtų „prilaikyti liežuvį ir pirmiausia imtis savo vidaus reikalų“, jei nori išvengti „šiurpių potyrių“ ir užtikrinti sklandžius lapkritį vyksiančius prezidento rinkimus, teigė Kwon Jong Gunas, JAV reikalų departamento generalinis direktorius.
 
Netiesioginis grasinimas išsakytas likus vienai dienai iki antrųjų viršūnių susitikimo Singapūre, per kurį Kim Jong Unas ir Donaldas Trumpas paspaudė vienas kitam ranką, metinių.
 
Derybos dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos sustojo po pernai vykusio antrojo D. Trumpo ir Kim Jong Uno susitikimo Hanojuje, kurio metu siekta susitarti, ką Pchenjanas galėtų pasiūlyti mainais už Šiaurės Korėjai įvestų sankcijų atšaukimą.  
 
Analitikai sako, kad Šiaurės Korėja nesiėmė jokių svarbių veiksmų dėl branduolinio nusiginklavimo. Tačiau deryboms atsidūrus aklavietėje, Pchenjanas yra susierzinęs dėl to, kad jam netaikoma daugiau nuolaidų.
 
Dabar savo pyktį Šiaurės Korėja greičiau kreipia ne į Vašingtoną, bet į Seulą, per pastaruosius mėnesius šalis įvykdė ne vieną ginkluotės bandymą.
 
Nuo praėjusios savaitės Pchenjanas ne kartą aršiai smerkė Pietų Korėjos veiksmus, o antradienį pranešė nutraukiąs visas ryšių linijas su kaimyne.
 
JAV valstybės departamentas pareiškė esąs „nusivylęs“ šiuo Pchenjano sprendimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.11; 08:43

Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson)

Teisės profesorius Judžinas Kontorovičius iš George’o Masono universiteto apkaltino organizaciją „Human Rights Watch“. Kaltinimai – dėl neobjektyvumo, dėl dvigubų standartų. 

Profesorius Kontorovičius įtakingame „The Wall Street Journal“ leidinyje paskelbė straipsnį, kuriame pastebi, jog „Human Rights Watch“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos padalinio vadovė Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson) tęsia išpuolius prieš Izraelį dėl okupuotų teritorijų apgyvendinimo politikos ir tuo pačiu palaiko armėnų imigrantų perkėlimą į okupuotas Azerbaidžano teritorijas.

Visų pirma, Sarah Leah Witson yra viena griežčiausių žydų valstybės buvimo Vakarų Krante kritikių, skatinanti boikotus ir tarptautinį patraukimą baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie siunčia žydų naujakurius apsigyventi Vakarų Krante. Tačiau kitais atvejais Sarah Leah Witson remia okupuotų teritorijų kolonizavimo politiką. Pavyzdžiui, Sarah Leah Witson remia oficialiojo Jerevano politiką armėnų tautybės žmonėmis apgyvendinti Azerbaidžanui priklausantį, tačiau iš Azerbaidžano šiuo metu atimtą (okupuotą) Kalnų Karabachą.

Po 1994-ųjų, kai šis Azerbaidžano regionas buvo okupuotas Rusijos kariuomenės remiamų armėnų separatistų, Armėnijos vadovybė Jerevane visąlaik aktyviai skatino armėnų naujakurių perkėlimą į rajoną. Nors daug armėnų Karabachą laiko savo istorine tėvyne, tačiau Jungtinės Tautos, tarptautiniai teismai, JAV ir Europos Sąjunga mano, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Be to, Karabachą savo tėvyne laiko ir šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių“, – savo straipsnyje rašo Judžinas Kontorovičius.

Autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson, kilusi iš armėnų šeimos, 2018 memats dalyvavo lėšų rinkimo renginių organizacijoje Armenian National Committee of America (Armėnijos nacionaliniame Amerikos komitete – labdaros organizacijoje), finansiškai remiančioje Karabacho apgyvendinimą armėnais.

Kol S.L. Witson dirbo „Human Rights Watch“, siekdama boikotuoti Izraelio ekonominę veiklą Vakarų Krante, socialiniame „Twitter“ tinkle ji reklamavo armėniškus vynus, įskaitant ir tuos, kurie atkeliaudavo iš armėnų separatistų okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Paklausta apie įgyvendinamos politikos nenuoseklumą, S.L.Witson elektroniniu laišku atsakė: „Mano asmeninė parama Armėnijos diasporos organizacijoms yra susijusi su jų labdaringu ir švietėjišku darbu Armėnijoje bei pastangomis skatinti Armėnijos genocido pripažinimą“.

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Prof. Judžinas Kontorovičius pažymi, kad šis paaiškinimas prieštarauja „Human Rights Watch“ objektyvumo ir nešališkumo politikai.

„Tai taip pat prieštarauja faktams: p. Witson raginimai surinkti lėšų grupėms, kurios pasisako už armėnų gyvenviečių statybą Azerbaidžano teritorijoje, jokiu būdu nėra vien švietimo klausimai“. 

Ypač skandalinga, kad Sirijos armėnai specialiai, kryptingai perkeliami ne į Armėniją, o į Armėnijos okupuotą ir šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą (šia veikla užsiima Armenian General Benevolent Union). Remiantis tarptautine teise, šitaip elgtis negalima.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Publikacijos autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson yra toli gražu ne vienintelė aktyvistė, raginanti boikotuoti Izraelį dėl palestiniečių žemėse statomų žydų gyvenviečių ir tuo pat metu remianti armėnų gyvenviečių kūrimą iš Azerbaidžano atimtose teritorijose. Armėnijos imigrantus, apgyvendinamus Kalnų Karabache, taip pat palaiko „Code Pink“ boikoto kampanijos prieš Izraelį vadovė Nensi Krikorian (Nancy Krikorian). JAV atstovų rūmų iš Mičigano narys Rašidas Tlaibas (Rashidas Tlaibas) taip pat ragina boikotuoti Izraelį, kartu remdamas įstatymo projektą, skirtą normalizuoti santykius su neteisėtomis Armėnijos gyvenvietėmis Kalnų Karabache.

„Europos užsienio reikalų taryba (European Council on Foreign Relations) įdėjo daug pastangų apriboti Europos ir neteisėtai Vakarų Krante besielgiančio Izraelio bendravimą. Ši ekspertų grupė teigia, kad tai aiškiai ir konkrečiai diktuoja tarptautinė teisė. 

Tačiau neseniai paaiškėjo, kad kai kurie didžiausieji jos rėmėjai turi svarbių verslo interesų Maroko okupuotoje Vakarų Sacharoje. Taigi panašu, kad Taryba nėra susirūpinusi dėl ryšių su šiomis okupuotomis teritorijomis. Tai byloja, kad kai kurios įtakingos tarptautinės organizacijos vadovaujasi ne vien dvigubais, bet jau net trigubais, keturgubais standartais: kas leidžiama vienam, kitam –griežtai uždrausta.

Informacijos šaltinis – „The Wall Street Journal“

2020.01.17; 08:00

Pakistano žemėlapis
Pakistano premjeras Imranas Khanas apkaltino tarptautinę žiniasklaidą vadovaujantis dvigubais standartais – žiniasklaidos priemonės esą geriau nušviečia protestus Honkonge nei situaciją ginčijamame Kašmyro regione.
 
Šią savaitę sugrįžęs iš vizito Kinijoje, I. Khanas susirinkusiems rėmėjams Islamabade taip pat pareiškė, kad Honkongas „yra dalis Kinijos, o Kašmyras yra ginčijama teritorija“.
 
„Tarptautinėje žiniasklaidoje beveik nekalbama apie barbarizmą Kašmyre. Taigi, noriu iškelti šiuos dvigubus standartus į viešumą“, – kalbėjo I. Khanas.
 
Honkonge nuo birželio pradžios vyksta prodemokratiniai protestai, kuriuos sukėlė nepasitenkinimas dėl centrinės Kinijos valdymo ir brutalaus policijos susidorojimo su protestuotojais.
 
Tuo tarpu Indijos administruojamame Kašmyre pastaruosius du mėnesius buvo įvesta komendanto valanda ir smarkiai apribotas interneto bei mobilusis ryšys.
 
Pakistano premjeras tikino, esą Honkongo protestai neverti tokio žiniasklaidos dėmesio.
 
„Kiek man žinoma, iki šiol tik keli žmonės buvo sužeisti, gal du ar trys netyčia žuvo“, – pareiškė I. Khanas.
 
Kašmyre, lygino jis, per pastaruosius tris dešimtmečius žuvo 100 tūkst. žmonių. Tiesa, neaišku, kodėl I. Khanas pasirinko lyginti žuvusiųjų skaičių Kašmyre per pastaruosius 30 metų su kelių mėnesių senumo įvykiais Honkonge.
Pakistano premjeras Imranas Khanas. EPA – ELTA nuotr.
 
Paties I. Khano Vyriausybė buvo kritikuojama dėl žiniasklaidos laisvės apribojimų Pakistane. Jis taip pat išreiškė apmaudą dėl tarptautinės bendruomenės elgesio. Užsienio šalys dažniausiai nesikišdavo į Kašmyro reikalus.
 
„Man apmaudu, kad pasaulis mato tik tai, kad Indija yra šalis su milijardu žmonių, kad su ja galima prekiauti ir taip pasipelnyti. Toms šalims pinigai rūpi labiau nei žmonės“, – savo nuomonę dėstė I. Khanas.
 
Tuo tarpu Kinija, pasak I. Khano, yra „draugė visokiu oru“.
 
Kinija yra kaltinama vykdant etninių uigūrų genocidą šalies vakariniame Sindziango regione. Manoma, kad į taip vadinamas „perauklėjimo“ stovyklas Sindziange yra suvaryta milijonas uigūrų.
 
Šiemet kovą „Financial Times“ duotame interviu paklaustas apie įvykius Sindziange, I. Khanas tvirtino nieko nežinantis apie galimai vykdomą etninį valymą.
 
„Tiesa sakant, nežinau daug apie tai“, – sakė Pakistano premjeras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.12; 03:00

Kairėje – azerbaidžaniečių tinklaraštininkas Mechmanas Guseinovas, dešinėje – armėnų politikas – visuomenininkas Mgeras Egijazarianas, mįslingomis aplinkybėmis neseniai miręs viename iš Jerevano kalėjimų.

Apie šį incidentą – labai mažai informacijos. Ir vis dėlto pranešimas apie vieno užtektinai garsaus armėno mirtį mirtį Jerevano kalėjime pateko į spaudą. Armėnijos valdžiai nepavyko nuslėpti, jog viename iš Jerevano kalėjimų visai neseniai mirė Mgeras Egijazarianas.

Kodėl mirtis – įtartina? Pirma, šis vyras, nepaisant jam pateiktų kaltinimų, vis tik buvo haynews.am internetinio portalo vadovas bei judėjimo „Armėnijos ereliai. Vieninga Armėnija“ vienas iš vadų. Taigi priskirtinas Armėnijos politikams arba mažų mažiausiai – visuomenės veikėjams.

Antra, apie jo mirtį – stebėtinai mažai informacijos. Ypač keista, jog dėl šio incidento tyli Europos žmogaus teisių gynėjai, dažnai keliantys triukšmą dėl žymiai mažesnių incidentų, pavyzdžiui, Azerbaidžano įkalinimo įstaigose (omenyje turimas kad ir azerbaidžaniečių blogerio Mechmano Guseinovo atvejis). Todėl norom nenorom tenka svarstyti nemaloniausius variantus – oficialusis Strasbūras tikrai neturi informacijos, mat Armėnijai pavyko nuslėpti, ar tendencingai tyli, nes nenori kritikuoti šiandieninės Armėnijos valdžios.

Kol kas težinoma, jog dėl tikriausiai finansinių aferų kaltintas M.Egijazarianas dar 2018 metų gruodžio 4 dieną buvo paskelbęs bado streiką ir, nepaisant silpnos sveikatos, badavo ilgiau nei mėnesį. Beveik 44 paras. Bet apie jo protestą nei Briuselyje, nei Strasbūre niekas neskambino pavojaus varpais, girdi, Armėnija nepaiso žmogaus teisių, kankina kalinius ar net specialiai siekia numarinti neįtinkančius oponentus. Tik 2019 metų sausio 17-ąją dieną M.Egijazarianas liovėsi badavęs. Maždaug praėjus dešimčiai parų po badavimo jo sveikata akivaizdžiai pablogėjo, ir jis numirė viename iš Jerevano kalėjimų.

Pabrėžtina ir tai, kad iki šiol nėra tiksliai žinoma, kada apsauga pastebėjo kalinį rimtai negaluojant ir kada suskubo į kamerą atvykti medikai. Ar dėl šios nelaimės pradėtas rimtas ikiteisminis tyrimas, – taip pat nėra tikslių žinių.

Šis nelaimingas nutikimas Jerevano kalėjime – akivaizdus pavyzdys, kaip Europa vadovaujasi dvigubais standartais. Palyginkime: vienoje iš Azerbaidžano įkalinimo įstaigų trumputį bado streiką paskelbė tinklaraštininkas M.Guseinovas, nuteistas už tai, jog šmeižė policijos vadovus. Europos žmogaus teisių gynėjai nedelsiant puola skelbti dešimtis piktų pareiškimų bei rezoliucijų. Oficialusis Baku kaltinamas visomis įmanomomis nuodėmėmis. Nepaisant aplinkybės, jog azerbaidžaniečių tinkalarštininkas – sveikas ir gyvas. Tačiau kai armėnų visuomenininkas – tinklaraštininkas badauja ilgiau nei mėnesį Jerevano kalėjime ir ten galų gale iškeliauja Anapilin, – mirtina tyla.

Gal apie armėno M.Egijazariano mirtį ką nors žino Jerevane reziduojantys Lietuvos diplomatai?

2019.02.15; 09:30

Benas Brunalas

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis apibendrino pastarosios savaitės darbą Seime sakydamas: „Panašu, kad visa tai peraugo į galios žaidimą ir valdantieji yra pasiryžę pervažiuoti opoziciją ir bet kokius kvietimus tartis“.

Tuo tarpu žurnalistas Andrius Tapinas akcentavo, kad politikai Seime apskritai pamiršo konstruktyvų darbą. Pasak A. Tapino, praėjusią savaitę suorganizuotas protestas „Mes kaltinam“, nepadarė reikšmingos teigiamos įtakos, nes politikai, supratę, kad niekas nešturmuoja Seimo, toliau į jokias diskusijas su visuomene nebesileidžia.

G. Landsbergis kaltino „valstiečius“ taikant dvigubus standartus, sudarant laikinąją komisiją, kuri tirtų žemės ūkio klausimus. Konservatorius aiškino, kad „valstiečiai“ išbraukė tuos klausimus, kurie gali būti nepatogūs valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui, kad dedamos visos pastangos, jog tyrimas apskritai nebūtų atliktas, kad taikomi dvigubi standartai, pabrėžiant, jog apie žemės ūkį konservatoriai nieko neišmano ir negali žinoti.

„Tvarkomasi savo erdvėje ir nuvaloma aikštelė, pasistatomi pastatai, kurie jiems („valstiečiams“ – ELTA) reikalingi. Tai nėra demokratiška“, – vaizdžiai situaciją vertino G. Landsbergis.

Anot politiko, jei ir toliau bus taikomi dvigubi standartai, konservatoriai svarstys, ar verta dalyvauti visų kitų, ateityje kuriamų komisijų veikloje.

Politiko teigimu, valdantieji „valstiečiai“ tiesiog siekia konsoliduoti savo galią ir neatsižvelgia į, pasak jo, opozicijos norą ieškoti sutarimo.

Visgi A. Tapinas, komentuodamas konservatoriaus interviu „Žinių radijuje“ ir pastarosios savaitės aktualijas, negailėjo kritikos tiek valdantiesiems, tiek Seimo opozicijai.

Anot jo, dėl organizuojamų komisijų ir rietenų Seime Lietuvos politikoje nebeliko konstruktyvaus darbo. A. Tapinas retoriškai klausė – kada paskutinį kartą G. Landsbergis, R. Karbauskis, E. Gentvilas ir kiti kalbėjo apie struktūrines reformas, apie aiškias vizijas ir apie tai, kokius sprendimus turėtų priiminėti Seimą valdantys žmonės.

„Po urėdijos reformos, jie kaip sustojo, taip sustojo. Jie kažkur paskendę tarpusavio rietenose“, – neslėpė nusivylimo politikais žurnalistas.

Anot A. Tapino, kovo 15 dieną jo organizuotas mitingas „Mes kaltinam“ Seimo konstruktyvesnio nepadarė. Žurnalistas svarstė, kad protesto akcija ir jos metu iškelti reikalavimai parlamentarams, tikriausiai, tik tuo momentu sukėlė nerimą bei nuostabą.

„Seimas buvo nemaloniai nustebęs, sunerimęs pamatęs pilietinės valios išviešinimą. Na, bet praėjo kelios dienos, pamatė, kad niekas čia jų nešturmuoja ir visuomenė siūlo dialogą. Ir tada, turbūt, kai kurie Seimo nariai ar vadovai suprato, kad, palaukit, mes esame aukščiau visko. Mes esame valdžia ir dabar mums niekas nenurodinės“, – kalbėjo „Žinių radijui“ A. Tapinas.

Žurnalistas stebėjosi, kad net po visuomenėje kilusio šurmulio ir išsakytos kritikos, dėl Seimo narių nedalyvavimo Seimo posėdžiuose, situacija yra atvirai ignoruojama. Apžvalgininkas kalbėjo, kad, pavyzdžiui, į savaime suprantamą reikalavimą eiti į darbą Seimo nariai reaguoja labai skirtingai.

„Tie patys Gabrieliaus Landsbergio frakcijos bendražygiai kai kurie dabar tiesiog šaiposi elementariai. Tame pačiame socialiniame tinkle deda nuorodas, klausinėja, ar aš galiu išeiti iš posėdžio, ar galiu kažką padaryti“, – pasakojo A. Tapinas, pridurdamas, kad tokia politikų reakcija tiesiog reiškia jų manymą, kad visuomenė nieko nesupranta apie Seimo narių darbą ir jie vieninteliai gali viską nuspręsti.

„Jeigu paimtume kokią nors įmonę, kurios darbuotojai taip gali vaipytis prieš savo darbdavius, tai turbūt ilgai tas nesitęstų“, – apibendrino A. Tapinas.

Pastarąją savaitę tarp A. Tapino ir konservatoriaus Andriaus Kubiliaus kilo diskusija dėl Seimo narių posėdžių lankymo.

Politikas, reaguodamas į A. Tapino kaltinimus dėl to, kad dalis konservatorių nedalyvavo Seimo posėdžiuose ir nepritarė pataisai dėl atviro balsavimo per apkaltą, pašaipiai A. Tapiną pavadino einantį „genijaus pareigas“.

„Daugelį metų dalyvaudamas Lietuvos politikoje, kartas nuo karto susidurdavau su protingais žmonėmis, apie kuriuos juokais sakydavome, kad „jis eina genijaus pareigas“ – tai yra dedasi išmanąs viską ir nepraleidžiantis progos politikams iš aukšto paaiškinti, kad jie privalo „genijaus“ klausyti“, – savo feisbuko paskyroje rašė A. Kubilius.

Seimas kovo 20 d. taip pat atmetė kelis esminius reikalavimus, suformuotus iškart po protesto „Mes kaltinam“. Parlamentas nepritarė siūlymui atvirai balsuoti per apkaltą bei pirmalaikiams rinkimams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.24; 03:00

umudas-mirzojevas
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – antrasis video pokalbis su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu. Emocingas interviu. 

Fondo vadovo U.Mirzojevo teigimu, Azerbaidžaną labiausiai glumina europietiški dvigubi standartai. Jau daugiau nei dvidešimt metų, kai Azerbaidžanas taikiai, vadovaudamasis tarptautinėmis normomis, siekia susigrąžinti Kalnų Karabachą. Beveik visos tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad Kalnų Karabachas (lietuviškai – Juodasis Sodas) privalo grįžti teisėtam šeimininkui. Pripažįsta net ir tai, kad Kalnų Karabachas buvo okupuotas iš ten išvejant bei žudant azerbaidžaniečius. Jungtinės Tautos paskelbė keturias specialias rezoliucijas, įpareigojančias armėnų separatistus pasitraukti iš Kalnų Karabacho. O kokia nauda iš šių tarptautinių „pastangų“? Jokios naudos.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Fondo vadovo U.Mirzojevo manymu, tarptautinė bendruomenė elgiasi nesąžiningai: nepadeda Azerbaidžanui susigrąžinti prarastų teritorijų ir trukdo Azerbaidžanui pačiam atsiimti tai, kas jam priklauso. Tokia Vakarų taktika – nesąžininga. Europa kartais mielai narplioja mažytes, menkutes problemėles. Užuot principingai, atkakliai gynusi daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių prigimtinę teisę grįžti į gimtuosius namus, ji puola energingai rūpintis vienu kitu azerbaidžaniečiu, kurio žmogaus teises neva pažeidžia oficialusis Baku.

Paprašytas įvertinti Minsko derybininkų veiklą narpliojant Kalnų Karabacho klausimą ponas U.Mirzojevas buvo kategoriškas: tie derybininkai ne padeda, o trukdo Azerbaidžanui susigrąžinti prarastą teritoriją.

Derybininkai elgiasi taip, tarsi būtų turistai: visur važinėja, skaniai valgo, gyvena prašmatniausiuose viešbučiuose, mėgaujasi solidžiais honorarais, bet kad iš jų veiklos naudos tėra tiek, kiek iš ožio – pieno. Ponas U.Mirzojevas įsitikinęs, kad tokie derybininkai neturi nei garbės, nei sąžinės.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas retoriškai teiravosi, kiek dar dešimtmečių Azerbaidžanui teks laukti teisės sugrįžti į klasta ir brutalia jėga atimtas žemes? Ponas U.Mirzojevas stebėjosi: gausios armėnų diasporos sukurtos Amerikoje, Rusijoje, Prancūzijoje, bet ten gyvenantys armėnai kažkodėl nereikalauja autonomijų; autonomijos jiems kažkodėl reikalingos tik Azerbaidžane.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas akcentavo: Azerbaidžanas pavargo laukti. Azerbaidžanui nusibodo vakarietiška dviveidystė bei nuolatiniai raginimai dar „mažumėlę pakentėti“.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

video
play-sharp-fill

2016.11.09; 04:47

Portalas slaptai.lt skelbia pirmąjį videointerviu su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu.

Šis interviu darytas Azerbaidžano sostinėje Baku, po Humanitarinio Tarptautinio Baku Forumo renginių. 

Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.
Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis sutiko atsakyti į klausimą, kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Priežastys – akivaizdžios.

Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija gudriai slepia savąją įtaką.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Vakarai, labai dažnai besivadovaujantys dvigubais standartais. Kai kurie Vakarų lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos ir spaudos laisvės.

O iš tiesų nenori arba bijo rimtai pasišnekėti su Kremliaus lyderiais. Mat Kalnų Karabachas – vis tik tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai.

JAV irgi dažnokai teisinasi, esą Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams. Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos – armėnų pusėje. 

International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios derybos.

Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali sugrįžti į gimtuosius namus. 

International Eurasia Press Fund vadovas su giliu liūdesiu apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonės vis labiau nusivilia Vakarais.

Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui.

Su  International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis.

video
play-sharp-fill
2016.11.06; 07:07

2016.11.06; 07:27

Atidesni portalo slaptai.lt skaitytojai žino: šių metų spalio mėnesį, viešėdamas 4-ąjame Baku Tarptautiniame Humanitariniame Forume, turėjau dar ir unikalią galimybę aplankyti nuo Armėnijos agresijos nukentėjusius Hodžavendo rajono pabėgėlius.

Tiesa, apie šią išvyką jau rašiau straipsnyje „Ilga kelionė į Hodžavendą“.

Tačiau kiekvienas žurnalistine veikla užsiimantis kolega supranta: viename straipsnyje išguldyti visus įspūdžius, patirtus tokio pobūdžio kelionėse, – neįmanoma.

Continue reading „Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus”

Ne vienas istoriografas mėgo ir tebemėgsta kartoti, kad krikštas savaime būtų užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“, tačiau atidesnis sociologinis ir antropologinis tyrimas parodo, kad ir tas abstraktus „civilizuotasis pasaulis“ daugeliu atžvilgiu buvo dar didesniu mastu amoralus ir plėšikiškas, tai yra – „barbariškas“ pačia blogiausia prasme.

Dažnai net „barbariškesnis“, nei pagoniški Baltijos kraštai, negriovę jokių Bizantijos lygio civilizacijų ir nevykdę jokio masinio gyventojų ir tautų genocido, kuris bent kiek primintų viduramžiais surengtas “kitatikių“ ir „klaidatikių“ gyventojų skerdines musulmonų Rytuose, pietų Prancūzijoje ar Prūsijoje ir Livonijoje.

Tačiau XXI amžiaus pradžioje jau neužtenka tik konstatuoti ir dar vieną eilinį kartą priminti „barbarišką“ katalikiškos Romos taktiką kryžiaus žygių arba „raganų“ deginimo laikais (XIII- XVII šimtmečiai).

Continue reading „III. Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose”

gintaras_originalas

Ankstų pirmadienio rytą žurnalisto Audriaus Antanaičio pakviestas dalyvavau radijo “Laisvoji banga” laidoje “Visraktis”, kur drauge su naujuoju parlamentaru Linu Balsiu ir leidėju Gyčiu Vaškeliu ginčijomės dėl šiandieninių valstybės bėdų.

Beje, abejonės, kurias išdėsčiau minėtoje radijo laidoje, sulyg kiekviena diena tvirtėja. Taigi dar sykį sakau – derėtų tik džiaugtis, jog Lietuvos Prezidentė išdėstė tvirtas nuostatas, su kokia partija jai nepriimtinos bet kokios draugystės.

Juk teigiame, jog gyvename demokratinėje visuomenėje. O jei gyvename laisvoje šalyje, vadinasi, aiški, konkreti, kritiška, bet ne tankų pagalba brukama pozicija mums turėtų būti labiau priimtina nei stipresniesiems bei nugalėtojams skirti dviveidiški, pataikūniški, nepagrįsti ditirambai. Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas teisus.

Continue reading „Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas – teisus”

kastis

Šis straipsnis skirtas jauniems žmonėms, gimusiems ar užaugusiems jau atkurtos Tėvynės nepriklausomybės sąlygomis. Tėvynėje ar emigracijoje.

Daugeliui jų savo šalies nepriklausomomybė ir demokratija atrodo kaip natūrali savastis. Okupacija ir diktatūra – nemalonioje istorinėje praeityje. Deja. Toks savasties suvokimas – apgaulingas.

„Völkischer Beobachter“ ir „Pravda“

Kadaise Vokietijoje buvo toks laikraštis „Völkischer Beobachter“ (lietuviškai – „Liaudies  stebėtojas“). Įsteigtas 1920 metais. Iš pradžių – labai nežymus. 1921 metais tiražas siekė tik 8000, bet netrukus pradėjo augti kaip ant mielių. Tapo mylimiausiu viso pasaulio vokiečių vado Adolfo Hitlerio laikraščiu, kuriame jis kvietė tautiečius į kovą su žydais ir komunistais bei reikalavo revanšo už Versalio sutartį. Diktatoriaus laikraščiu.

Continue reading „„Völkischer Beobachter“, „Pravda“ ir Lietuvos žurnalistų sąjunga”

venckiene

Mes, buvę Sovietų sąjungos politiniai kaliniai ir disidentai, kreipiamės į Jus, demokratinių valstybių vadovus, informuodami apie Lietuvoje vykdomą akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės ir jos giminių politinį persekiojimą.

Mes prašome Jūsų tarptautiniu mastu įvertinti tokius politinius susidorojimus Lietuvoje bei imtis tokių pat priemonių, kokių demokratinės valstybės imasi prieš politinius persekiojimus Baltarusijoje, Rusijoje ar Ukrainoje. Viena iš kertinių teisinės valstybės nuostatų yra ta, kad valstybės institucijos ir pareigūnai yra lygūs visiems, nepriklausomai nuo jų viešai reiškiamų įsitikinimų. Tai griežtai apibrėžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.

Continue reading „Apie akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės politinį persekiojimą – viešas laiškas ES valstybių vadovams”

g.visockas-portretas

Tik neskubėkime smerkti žurnalistės Rūtos Janutienės, surengusios akibrokštą vieno aukšto rango policijos pareigūno kabinete tuoj po tragiškų Garliavos įvykių.

Nemačiusiems videointerviu priminsime, jog ši šmaikšti, niekuomet žodžio kišenėje neieškanti žurnalistė, dažnusyk įžūlokai prie sienos remianti visus interviu duoti nepanorusius valdininkus, tąsyk bandė išsiaiškinti, kas gi yra prievarta.

Jei verkiančios mažametės mergaitės tempimas už rankos nėra smurtas, tai tada smurtu neturėtų būti laikomas ir grubokas policijos valdininko tampymas už rankovės. Juolab kad už rankovės tempiamas valdininkas, skirtingai nei mažoji Kedytė, – tikrai neverkė. Žodžiu, jei priverstinio mažosios Kedytės traukimo iš jai įprastos aplinkos – žuvusio tėvo artimųjų namų – negalima laikyti prievarta, tai prievarta nedera laikyti ir žurnalistės R.Janutienės sumanymo patampyti už švarko rankovės suglumusį valstybės pareigūną. Jei galima tampyti mažametę mergaitę, kodėl tada negalima už skverno, sakykim, timčioti Seimo narių, ministrų, teisėjų? Tai konkretus, o ne retorinis klausimas.

Continue reading „Atsargiai – dvigubi standartai”

snoras

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams siūlo atkreipti dėmesį, kaip į banko “Snoras” bankrotą žvelgia mums “draugiška” Rusija. Omenyje turime “The Moscow post” pasirodžiusią Nikolajaus Sokolskio publikaciją “Lietuvių – britų sąmokslas”.

Minėtame rašinyje įrodinėjama, esą Lietuvos vyriausybė neturėjo jokių rimtų priežasčių nacionalizuoti banką „Snoras“, taip pat pabrėžiami ir akcentuojami Vladimiro Antonovo nuopelnai stiprinant Lietuvos bankų sistemą. Tuo pačiu įrodinėjama, esą Didžioji Britanija taiko dvigubus standartus išduodant įtariamuosius. Tiksliau tariant, Lietuvai įtariamuosius atiduoda neabejotinai lengviau nei Rusijai.

Continue reading „Lietuvių – britų suokalbis?”